Pirmasis prioritetas
pats svarbiausias – Pasaulėžiūrinis.
Tai Koncepcija. Galime
gyventi įvairiai, pavyzdžiui, „po mūsų nors ir tvanas“. Bet galima gyventi ir
taip: „išsaugosim viską ateities kartoms“. Ir visiškai suprantama, kad
įstatymai šiais dviem atvejais bus iš principo skirtingi. Įstatymdavystė
neatsiranda iš niekur, ji kuriasi pagal priimtą visuomenėje koncepciją. Taigi,
pasaulėžiūra yra svarbiausia.
Antrasis prioritetas – taip vadinamas Chronologinis prioritetas. Tai prioritetas, kuriuo formuojama istorija. Daug kalbama apie istoriją ir dauguma supranta, kad negali normaliai gyventi šiandien ir rytoj, nežinodamas priešistorės. Įvairios kartos savaip supranta, kada prasidėjo mūsų šalies istorija: vieniems ji prasidėjo 1990 m., kitiems – 1941, tretiems – 1918, ketvirtiems – 1009 m. ir t.t. Čia ir yra didžiausias paradoksas. Sistemiškai mąstančiam žmogui tai tarsi atspirties taškas, nuo kurio jis pradeda aiškintis visus blogybes, trukdžius šaliai toliau sėkmingai vystytis. Kuo didesnis laiko periodas imamas, tuo išsamesnė analizė, tuo tikslesnės išvados. Čia kaip su laboratoriniais bandymais: kuo daugiau bandymų kokiam nors eksperimente darai, tuo tikslesnis rezultatas gaunasi. Nebūna taip, kad šalies istorija prasidėtų nuo nulio. Mes šiandien kažką planuojam, statom, kažko tikimės, bet realiai, ar mes išsiaiškinom, kaip čia nutiko, kad žlugo Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, kad mes atsidūrėme TSRS, kad TSRS žlugo. Jei mes neišsiaiškinsime šių dalykų, neišmoksime šių pamokų, nesuprasime viso veikimo mechanizmo, tai mes vėl lipsime ant to paties grėblio gal būt po 5, 30 ar 100 metų. Tai tik laiko klausimas. Meistriškai manipuliuojant istorijos eiga, galima tiksliai suprognozuoti ateitį. Jei jūs norite gauti kažkokią ateitį po 20 metų, reikia jums tereikia perrašyti istorija, ir tada neišvengiamai su tokia priešistore po 20 metų jūs turėsite tai, ką suplanavote. Tai pati galingiausia ateities programavimo priemonė. Juk dar daugelis prisimena, kaip buvo keikiama tarpukario nepriklausoma Lietuva tarybiniais metais, ir kaip dabar keikiame tarybinius laikus. O iš esmės ar kas pasikeitė paprastam žmogui?
Trečiasis prioritetas – ideologinis-faktologinis. Tai įvairios ideologijos, religijos, technologijos (pvz., žiniasklaida, filmai, seminarai ir t.t.), kur yra “apdirbamos” žmogaus smegenys, sukeliami tarpusavio prieštaravimai, vykdomos įvairios manipuliacijos. Prieš kiekvienus rinkimus žmonės klausinėja vieni kitų, už ką balsuosi, kokią ideologiją rinksies? Tai naivu. Tokius klausimus gali uždavinėti tik konceptualiai neraštingi žmonės. Reikia suprasti, kad visos Ideologinės valdžios atšakos formuojamos vieno ideologinio centro, todėl turinio prasme tos ideologijos yra vienodos. Būtent dėl to nėra jokio ideologinio skirtumo tarp tų partijų, kurios tik imituoja ideologinę kovą. Ačiū Dievui, žmonės tai jau pastebėjo. Iš tikrųjų jokios kovos nėra. Visos žinomos partijos, tame tarpe ir Seime esančios, veikia griežtai apibrėžtose Biblijinės valdymo koncepcijos ribose, kiekvienai iš jų vadovaujant vieningai Konceptualiajai valdžiai. Ir kova tarp tų partijų tėra, viso labo, tik kova dėl teisės būti kuo arčiau tos Konceptualiosios valdžios, nes kuo arčiau jos būni, tuo didesni arbatpinigiai byra. Ir tada supranti, kodėl buvo parduota Mažeikių nafta, kodėl mokami 5 mln. litų už penkis AE reikalingumo „studijos“ puslapius, kodėl leidžiama užsienio bankams manipuliuoti VILIBOR‘u. Kartu reikia suprasti, kad tas buvimas „arčiau“ Konceptualiosios valdžios nereiškia, kad tu esi tos valdžios dalis. Tu esi tik lėlė, tavim tik manipuliuojama. Jie yra tik tarpininkai tarp Konceptualiosios valdžios centro ir Lietuvos valdžios struktūrų.
Remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais, analizuojant įvairią informaciją, manytina, kad Biblijinės valdymo koncepcijos savininkų buveinė ilgą laiką buvo Egipte, vėliau jis persikėlė į Bizantiją, o dabar ji randasi Šveicarijoje. Gal kas ir atkreipėt dėmesį į tai, kad Hitleris buvo užkariavęs visą Europą, tik kažkodėl „pamiršo“ užkariauti Šveicariją, su visais jos bankais ir turtais, esančiais juose. Neatmestina versija, kad iš ten dabar ir vyksta valdymas, sprendžiamas visų mūsų likimas, kuriami visi tie rinkimų, ginčų spektakliai, teroro aktai. Juk iš esmės tie ginčai apie nieką, nes žiūrint iš Konceptualiosios valdžios pozicijos, tiek kapitalizmas, tiek komunizmas yra vienas ir tas pats, tai tik skirtingos iškabos, po kuriomis slepiasi tas pats turinys. O turinys toks: yra bevardė (beveidė), leidžianti be savo valios save išnaudoti, savimi manipuliuoti, minia („runkeliai“), kuri neprileidžiama prie žinių, ir elitas, kuris kažkiek išmano ir valdo tą minią. Kyla visiškai logiškas klausimas – į ką mes čia kreipiamės: „runkelius“ ar „elitą“. Mes kreipiamės į Tautą.
Daugeliui, kyla klausimas, kur galima pastebėti tos Konceptualiosios valdžios apraiškas? Tą puikiai galime pailiustruoti ideologiniame-religiniame lygmenyje. Vardan ko visa tai padaryta? Daugelis dabar supranta, kad Dievas yra vienas, o tikėjimai skirtingi. O kodėl tikėjimai, religijos skirtingos? Kodėl mus nuolat kiršina – čia krikščionys, čia musulmonai? O todėl, kad čia ir yra tiksliai atidirbtas Konceptualiosios valdžios metodas kiršinti įvairias tautas skirtingų religijų pagrindu. Jei Dievas vienas ir Dievo mokymas vienas, tai kaip kitaip suorganizuoti skerdynes Jugoslavijoje, sukiršinti Rusiją su Čečėnija, Armėniją su Azerbaidžianu, kaip suorganizuoti tarpusavio vaidus Irake, palestiniečių naikinimą Izraelyje? Juk Pasaulis taip surėdytas: Dievas vienas visiems, esantiems Žemėje, jis perduoda informaciją žmonėms per savo pasiuntinius (Jėzus, Buda, Muhamedas). Ir ta informacija, tos žinios savo turiniu yra vienodos, tik suteiktos skirtingu metu ir skirtinga terminologija. Jei paanalizuotume visas religijas, pvz., krikščionybę, budizmą, islamą, kartu, tai pamatytume, kad iš esmės tai tas pats Šventas Raštas, atsiųstas iš Aukščiau, tik čia yra svarbu atskirti tai, kas buvo dirbtinai pridėta ne Dievo, bet tų, kurie turėjo piktų kėslų. Štai kaip yra Biblijoje suformuota paklusnumo valdžiai nuostata:
„..Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. 2 Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą. 3 Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. 4 Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga – bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta. 5 Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės. 6 Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie yra Dievo tarnautojai, nuolat užsiimantys tais dalykais. 7 Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą. (Laiškas romiečiams, Rom 13 Klusnumas valdžiai). Kokiu tikslu tai parašyta?
Ketvirtasis Konceptualiosios valdžios sistemos prioritetas būtų ekonominis. Čia norime atkreipti dėmesį į tai, kad visuomenei bankų ir kreditinės-finansinės sistemos veikla suvokiama, kaip paprasta vieno ūkio sektoriaus ar segmento veikla. Iš tiesų tai yra struktūrinė globalaus viršvalstybinio valdymo schemos dalis. Kreditinės-finansinės sistemos pagrindas yra palūkanos. Ši sistema yra ydinga pasaulėžiūros (moraline) prasme, nes ji leidžia gauti pajamas be jokio kūrybos proceso. Tai reiškia, kad tuo metu, kai kažkas aria žemę, augina duoną, gamina įvairius produktus, kitas paprasčiausiai įdėjęs litą, ištraukia du. Ir tai laikoma teisėtu dalyku. Ir todėl šis klausimas ne toks jau paprastas. Tai yra Koncepcijos klausimas („po mūsų nors ir tvanas“ ar „išsaugosim viską ateities kartoms“), o klausimas būtų toks: palūkanos – tai vagystė, ar tai normalu. Dabar paimkite Bibliją ir jūs suprasite Konceptualiosios valdžios ir konceptualaus valdymo esmę. Štai kas ten parašyta:
„..tu skolinsi daugeliui tautų, bet nesiskolinsi pats, tu valdysi daug tautų, bet jos tavęs nevaldys. ( Senasis Testamentas, Pakartoto įstatymų knyga, 15 įstatymas “Šabo metai”). Štai kokia yra Biblijinės koncepcijos savininkams suformuota nuostata, direktyva, ką reikia daryti, norint gyventi gerai. Tai reiškia, kad viena šalis spausdina pinigus ir atiduoda juos už procentus, kita šalis, užliūliuota įvairių „ekonomistų“ ir įtikinta įvairiais „kilniaširdiškais“ tikslais, pati pinigų nesispausdina, o ima juos skolon. Ima popierių už procentus, o atiduoda realų savo turtą (gamyklas, miškus, įvairią produkciją) ir dar įkinko savo piliečius dirbti svetimo naudai. Ne bankininkai sugalvojo tas beprotiškas taisykles. Tai Sistema. Kiekvienoje sistemoje dirba žmonės. Ir jie arba dirba toje sistemoje, arba nedirba, bet pakeisti tos sistemos, kol nepakeista pati koncepcija, yra neįmanoma. JAV doleris, kaip žinoma, yra Biblijinės koncepcijos favoritas ir būtent dėl to jo griūtis neišvengiama, kas jau dabar visiškai akivaizdu visiems blaiviai mąstantiems žmonėms. Tai tik laiko klausimas.
Manhetene (JAV) stovi nacionalinis skolų laikrodis, kuris skaičiuoja visus Valstijų turimus įsiskolinimus. 2008 m. jame pritrūko vietos skaičiams.
Tai įvyko dėl šiuo metu Ameriką krečiančios finansų krizės Šiai dienai JAV turi apie 17 trl. dolerių užsienio skolą. Kiekvienas JAV pilietis (įskaitant ir kūdikius) yra skolingas apie 145 000 USD. Reik suprasti, kad tokios skolos iš principo neįmanoma gražinti, nepriklausomai nuo bet kokių aplinkybių. Tai reiškia, kad šalis bankrutavo. Ir jei šiandien tuos visus dolerius pateiktume apmokėjimui JAV, tai tų dolerių nebūtų kuom apmokėti. O taip jau buvo. Atsigręžkim į istoriją.
1944 m. liepos mėn. Bretton Woods miestelio Mount Washington viešbutyje siekiant atstatyti tarptautinę ekonominę sistemą buvo pasirašyta Bretton Woods sutartis. Ja buvo įteisinta Bretton Woods sistema – tarptautinė monetarinė, fiksuotų valiutos kursų, struktūra. Jos esme – sutarta, kad JAV doleris yra padengtas auksu, o visos kitos valiutos dengiamos doleriu. JAV, o tiksliau, privati kontora Feredalinė rezervų sistema, įkurta Biblijinės koncepcijos savininkų 1913 m., per savo senatorius „prastūmus“ Federalinį rezervų aktą, spausdina dolerius ir už palūkanas per JAV vyriausybę platina juos visame pasaulyje, supirkdami gamyklas, meno kūrinius, gamtinius išteklius, net valstybes (netiesiogiai). Dolerių (atspausdintų popieriuku) kiekis pasaulyje sparčiai didėjo, o aukso atsargos JAV mažėjo, dėl ko mažėjo ir pasitikėjimas pačiu doleriu, nes didėjo JAV išorės skolos. Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) tai suprato ir 1965 m. pavasarį į JAV nuplukdė laivą su 750 mln. JAV dolerių grynaisiais, kad juos iškeistų į auksą, kaip ir buvo numatyta Bretton Woods sutartyje. Šis demaršas sukėlė JAV prezidento isteriją. Po šio prancūzų žingsnio, tik be tokio ažiotažo, pasielgė ir kitos šalys – Vokietija, Kanada, Japonija. JAV aukso atsargos pasiekė kritinę būklę ir todėl 1971 m. balandžio 15 d. JAV prezidentas Nixon nutraukė Bretton Woods sutartį, kartu panaikindamas fiksuotą aukso ir dolerio vertės santykį, lygų 35 doleriams už unciją.
Atkreipkite dėmesį į paskutiniu metu JT pradėtą diskusiją, kad dolerį reikia pakeisti nauja pasaulio valiuta. O dabar pabandykite atsakyti į klausimą: KAS TO PASEKOJE IŠ ESMĖS PASIKEIS, JEI KONCEPCIJA LIKS TA PATI?
Kitas, penktasis pagal reikšmingumą esantis prioritetas – genocido ginklas. Čia norėtume priminti, kad prioritetai pateikiami pagal savo reikšmingumą. Pats svarbiausias yra pirmasis – pasaulėžiūra. Jis nulemia istorijos eigą šimtmečiams ar tūkstantmečiams. Jis pats sudėtingiausias ir globaliausias, bet jei juo sudėlioji visus klausimus, tai visa kita yra išsprendžiama. Likę prioritetai yra greičiau veikiantys, bet mažiau efektyvūs.
Taigi, kitas prioritetas, dirbantis pakankamai greitai – genocido ginklai. Jiems priskiriamas alkoholis, tabakas, narkotikai, pornografija, „maistiniai“ papildai. Į visuomenės sąmonę jie įdiegti labai meistriškai – kaip laisvalaikio praleidimo priemonės. Pateikiamos įvairios patarlės, priežodžiai, jūs nepamatysite nei vieno filmo be tiesioginės alkoholio ar tabako propagandos. Įsitikinkite patys, beveik nerasite filmo, nesvarbu kada ir kieno sukurto, kur nebūtų rodoma alkoholio gėrimo ar rūkymo procedūra. Tai ir yra tautos kodavimas šiems reiškiniams. Kiekvienas aukštos kvalifikacijos gydytojas patvirtins, kad alkoholis yra baisiausias nuodas-narkotikas. Apie tai jau prabilo ir D.Britanijos mokslininkai (žr. 2009-11-07 „Lietuvos ryto“ priede “Rytai-vakarai” išspausdintą straipsnį “Karo lauke – mokslininkai ir politikai”).
Paskutinis, šeštasis prioritetas – naikinimo (koviniai) ginklai. Tai pati paprasčiausia valdymo priemonė. Ja paprastai naudojasi tik ta šalis, kuri nėra įvaldžiusi žymiai aukštesnių prioritetų. Jeigu valstybė kovoja su savo tauta naudodama ginklą, tai rodo visišką valdžios konceptualinį neįgalumą. Tai netaikoma dabartinei mūsų valdžiai. Situacija Lietuvoje jau suformuota ir išlaviruoti iš jos nėra taip paprasta. Bet būtina suprasti, kad šis prioritetas yra primityviausias, lyginant su kitais, aukštesniais prioritetais, jis veikia akimirksniu. Jei alkoholiu tautą galima išnaikinti per 20 ar 50 metų, kas ir buvo padaryta su tikraisiais Amerikos gyventojais – indėnais, tai pistoleto pagalba žmogaus nužudymas vyksta akimirksniu, bet, šiuo atveju, iš karto matosi, kas šovė, iš karto matosi, kokie žmonės stovi su automatais, todėl protinga šalis, norėdama užkariauti kitą šalį, niekada nenaudos karinių ginklų. Ji naudosis aukštesniais prioritetais.
http://www.sarmatas.lt/02/projektas-derunkelizacija/
Antrasis prioritetas – taip vadinamas Chronologinis prioritetas. Tai prioritetas, kuriuo formuojama istorija. Daug kalbama apie istoriją ir dauguma supranta, kad negali normaliai gyventi šiandien ir rytoj, nežinodamas priešistorės. Įvairios kartos savaip supranta, kada prasidėjo mūsų šalies istorija: vieniems ji prasidėjo 1990 m., kitiems – 1941, tretiems – 1918, ketvirtiems – 1009 m. ir t.t. Čia ir yra didžiausias paradoksas. Sistemiškai mąstančiam žmogui tai tarsi atspirties taškas, nuo kurio jis pradeda aiškintis visus blogybes, trukdžius šaliai toliau sėkmingai vystytis. Kuo didesnis laiko periodas imamas, tuo išsamesnė analizė, tuo tikslesnės išvados. Čia kaip su laboratoriniais bandymais: kuo daugiau bandymų kokiam nors eksperimente darai, tuo tikslesnis rezultatas gaunasi. Nebūna taip, kad šalies istorija prasidėtų nuo nulio. Mes šiandien kažką planuojam, statom, kažko tikimės, bet realiai, ar mes išsiaiškinom, kaip čia nutiko, kad žlugo Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, kad mes atsidūrėme TSRS, kad TSRS žlugo. Jei mes neišsiaiškinsime šių dalykų, neišmoksime šių pamokų, nesuprasime viso veikimo mechanizmo, tai mes vėl lipsime ant to paties grėblio gal būt po 5, 30 ar 100 metų. Tai tik laiko klausimas. Meistriškai manipuliuojant istorijos eiga, galima tiksliai suprognozuoti ateitį. Jei jūs norite gauti kažkokią ateitį po 20 metų, reikia jums tereikia perrašyti istorija, ir tada neišvengiamai su tokia priešistore po 20 metų jūs turėsite tai, ką suplanavote. Tai pati galingiausia ateities programavimo priemonė. Juk dar daugelis prisimena, kaip buvo keikiama tarpukario nepriklausoma Lietuva tarybiniais metais, ir kaip dabar keikiame tarybinius laikus. O iš esmės ar kas pasikeitė paprastam žmogui?
Trečiasis prioritetas – ideologinis-faktologinis. Tai įvairios ideologijos, religijos, technologijos (pvz., žiniasklaida, filmai, seminarai ir t.t.), kur yra “apdirbamos” žmogaus smegenys, sukeliami tarpusavio prieštaravimai, vykdomos įvairios manipuliacijos. Prieš kiekvienus rinkimus žmonės klausinėja vieni kitų, už ką balsuosi, kokią ideologiją rinksies? Tai naivu. Tokius klausimus gali uždavinėti tik konceptualiai neraštingi žmonės. Reikia suprasti, kad visos Ideologinės valdžios atšakos formuojamos vieno ideologinio centro, todėl turinio prasme tos ideologijos yra vienodos. Būtent dėl to nėra jokio ideologinio skirtumo tarp tų partijų, kurios tik imituoja ideologinę kovą. Ačiū Dievui, žmonės tai jau pastebėjo. Iš tikrųjų jokios kovos nėra. Visos žinomos partijos, tame tarpe ir Seime esančios, veikia griežtai apibrėžtose Biblijinės valdymo koncepcijos ribose, kiekvienai iš jų vadovaujant vieningai Konceptualiajai valdžiai. Ir kova tarp tų partijų tėra, viso labo, tik kova dėl teisės būti kuo arčiau tos Konceptualiosios valdžios, nes kuo arčiau jos būni, tuo didesni arbatpinigiai byra. Ir tada supranti, kodėl buvo parduota Mažeikių nafta, kodėl mokami 5 mln. litų už penkis AE reikalingumo „studijos“ puslapius, kodėl leidžiama užsienio bankams manipuliuoti VILIBOR‘u. Kartu reikia suprasti, kad tas buvimas „arčiau“ Konceptualiosios valdžios nereiškia, kad tu esi tos valdžios dalis. Tu esi tik lėlė, tavim tik manipuliuojama. Jie yra tik tarpininkai tarp Konceptualiosios valdžios centro ir Lietuvos valdžios struktūrų.
Remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais, analizuojant įvairią informaciją, manytina, kad Biblijinės valdymo koncepcijos savininkų buveinė ilgą laiką buvo Egipte, vėliau jis persikėlė į Bizantiją, o dabar ji randasi Šveicarijoje. Gal kas ir atkreipėt dėmesį į tai, kad Hitleris buvo užkariavęs visą Europą, tik kažkodėl „pamiršo“ užkariauti Šveicariją, su visais jos bankais ir turtais, esančiais juose. Neatmestina versija, kad iš ten dabar ir vyksta valdymas, sprendžiamas visų mūsų likimas, kuriami visi tie rinkimų, ginčų spektakliai, teroro aktai. Juk iš esmės tie ginčai apie nieką, nes žiūrint iš Konceptualiosios valdžios pozicijos, tiek kapitalizmas, tiek komunizmas yra vienas ir tas pats, tai tik skirtingos iškabos, po kuriomis slepiasi tas pats turinys. O turinys toks: yra bevardė (beveidė), leidžianti be savo valios save išnaudoti, savimi manipuliuoti, minia („runkeliai“), kuri neprileidžiama prie žinių, ir elitas, kuris kažkiek išmano ir valdo tą minią. Kyla visiškai logiškas klausimas – į ką mes čia kreipiamės: „runkelius“ ar „elitą“. Mes kreipiamės į Tautą.
Daugeliui, kyla klausimas, kur galima pastebėti tos Konceptualiosios valdžios apraiškas? Tą puikiai galime pailiustruoti ideologiniame-religiniame lygmenyje. Vardan ko visa tai padaryta? Daugelis dabar supranta, kad Dievas yra vienas, o tikėjimai skirtingi. O kodėl tikėjimai, religijos skirtingos? Kodėl mus nuolat kiršina – čia krikščionys, čia musulmonai? O todėl, kad čia ir yra tiksliai atidirbtas Konceptualiosios valdžios metodas kiršinti įvairias tautas skirtingų religijų pagrindu. Jei Dievas vienas ir Dievo mokymas vienas, tai kaip kitaip suorganizuoti skerdynes Jugoslavijoje, sukiršinti Rusiją su Čečėnija, Armėniją su Azerbaidžianu, kaip suorganizuoti tarpusavio vaidus Irake, palestiniečių naikinimą Izraelyje? Juk Pasaulis taip surėdytas: Dievas vienas visiems, esantiems Žemėje, jis perduoda informaciją žmonėms per savo pasiuntinius (Jėzus, Buda, Muhamedas). Ir ta informacija, tos žinios savo turiniu yra vienodos, tik suteiktos skirtingu metu ir skirtinga terminologija. Jei paanalizuotume visas religijas, pvz., krikščionybę, budizmą, islamą, kartu, tai pamatytume, kad iš esmės tai tas pats Šventas Raštas, atsiųstas iš Aukščiau, tik čia yra svarbu atskirti tai, kas buvo dirbtinai pridėta ne Dievo, bet tų, kurie turėjo piktų kėslų. Štai kaip yra Biblijoje suformuota paklusnumo valdžiai nuostata:
„..Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. 2 Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą. 3 Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. 4 Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga – bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta. 5 Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės. 6 Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie yra Dievo tarnautojai, nuolat užsiimantys tais dalykais. 7 Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą. (Laiškas romiečiams, Rom 13 Klusnumas valdžiai). Kokiu tikslu tai parašyta?
Ketvirtasis Konceptualiosios valdžios sistemos prioritetas būtų ekonominis. Čia norime atkreipti dėmesį į tai, kad visuomenei bankų ir kreditinės-finansinės sistemos veikla suvokiama, kaip paprasta vieno ūkio sektoriaus ar segmento veikla. Iš tiesų tai yra struktūrinė globalaus viršvalstybinio valdymo schemos dalis. Kreditinės-finansinės sistemos pagrindas yra palūkanos. Ši sistema yra ydinga pasaulėžiūros (moraline) prasme, nes ji leidžia gauti pajamas be jokio kūrybos proceso. Tai reiškia, kad tuo metu, kai kažkas aria žemę, augina duoną, gamina įvairius produktus, kitas paprasčiausiai įdėjęs litą, ištraukia du. Ir tai laikoma teisėtu dalyku. Ir todėl šis klausimas ne toks jau paprastas. Tai yra Koncepcijos klausimas („po mūsų nors ir tvanas“ ar „išsaugosim viską ateities kartoms“), o klausimas būtų toks: palūkanos – tai vagystė, ar tai normalu. Dabar paimkite Bibliją ir jūs suprasite Konceptualiosios valdžios ir konceptualaus valdymo esmę. Štai kas ten parašyta:
„..tu skolinsi daugeliui tautų, bet nesiskolinsi pats, tu valdysi daug tautų, bet jos tavęs nevaldys. ( Senasis Testamentas, Pakartoto įstatymų knyga, 15 įstatymas “Šabo metai”). Štai kokia yra Biblijinės koncepcijos savininkams suformuota nuostata, direktyva, ką reikia daryti, norint gyventi gerai. Tai reiškia, kad viena šalis spausdina pinigus ir atiduoda juos už procentus, kita šalis, užliūliuota įvairių „ekonomistų“ ir įtikinta įvairiais „kilniaširdiškais“ tikslais, pati pinigų nesispausdina, o ima juos skolon. Ima popierių už procentus, o atiduoda realų savo turtą (gamyklas, miškus, įvairią produkciją) ir dar įkinko savo piliečius dirbti svetimo naudai. Ne bankininkai sugalvojo tas beprotiškas taisykles. Tai Sistema. Kiekvienoje sistemoje dirba žmonės. Ir jie arba dirba toje sistemoje, arba nedirba, bet pakeisti tos sistemos, kol nepakeista pati koncepcija, yra neįmanoma. JAV doleris, kaip žinoma, yra Biblijinės koncepcijos favoritas ir būtent dėl to jo griūtis neišvengiama, kas jau dabar visiškai akivaizdu visiems blaiviai mąstantiems žmonėms. Tai tik laiko klausimas.
Manhetene (JAV) stovi nacionalinis skolų laikrodis, kuris skaičiuoja visus Valstijų turimus įsiskolinimus. 2008 m. jame pritrūko vietos skaičiams.
Tai įvyko dėl šiuo metu Ameriką krečiančios finansų krizės Šiai dienai JAV turi apie 17 trl. dolerių užsienio skolą. Kiekvienas JAV pilietis (įskaitant ir kūdikius) yra skolingas apie 145 000 USD. Reik suprasti, kad tokios skolos iš principo neįmanoma gražinti, nepriklausomai nuo bet kokių aplinkybių. Tai reiškia, kad šalis bankrutavo. Ir jei šiandien tuos visus dolerius pateiktume apmokėjimui JAV, tai tų dolerių nebūtų kuom apmokėti. O taip jau buvo. Atsigręžkim į istoriją.
1944 m. liepos mėn. Bretton Woods miestelio Mount Washington viešbutyje siekiant atstatyti tarptautinę ekonominę sistemą buvo pasirašyta Bretton Woods sutartis. Ja buvo įteisinta Bretton Woods sistema – tarptautinė monetarinė, fiksuotų valiutos kursų, struktūra. Jos esme – sutarta, kad JAV doleris yra padengtas auksu, o visos kitos valiutos dengiamos doleriu. JAV, o tiksliau, privati kontora Feredalinė rezervų sistema, įkurta Biblijinės koncepcijos savininkų 1913 m., per savo senatorius „prastūmus“ Federalinį rezervų aktą, spausdina dolerius ir už palūkanas per JAV vyriausybę platina juos visame pasaulyje, supirkdami gamyklas, meno kūrinius, gamtinius išteklius, net valstybes (netiesiogiai). Dolerių (atspausdintų popieriuku) kiekis pasaulyje sparčiai didėjo, o aukso atsargos JAV mažėjo, dėl ko mažėjo ir pasitikėjimas pačiu doleriu, nes didėjo JAV išorės skolos. Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) tai suprato ir 1965 m. pavasarį į JAV nuplukdė laivą su 750 mln. JAV dolerių grynaisiais, kad juos iškeistų į auksą, kaip ir buvo numatyta Bretton Woods sutartyje. Šis demaršas sukėlė JAV prezidento isteriją. Po šio prancūzų žingsnio, tik be tokio ažiotažo, pasielgė ir kitos šalys – Vokietija, Kanada, Japonija. JAV aukso atsargos pasiekė kritinę būklę ir todėl 1971 m. balandžio 15 d. JAV prezidentas Nixon nutraukė Bretton Woods sutartį, kartu panaikindamas fiksuotą aukso ir dolerio vertės santykį, lygų 35 doleriams už unciją.
Atkreipkite dėmesį į paskutiniu metu JT pradėtą diskusiją, kad dolerį reikia pakeisti nauja pasaulio valiuta. O dabar pabandykite atsakyti į klausimą: KAS TO PASEKOJE IŠ ESMĖS PASIKEIS, JEI KONCEPCIJA LIKS TA PATI?
Kitas, penktasis pagal reikšmingumą esantis prioritetas – genocido ginklas. Čia norėtume priminti, kad prioritetai pateikiami pagal savo reikšmingumą. Pats svarbiausias yra pirmasis – pasaulėžiūra. Jis nulemia istorijos eigą šimtmečiams ar tūkstantmečiams. Jis pats sudėtingiausias ir globaliausias, bet jei juo sudėlioji visus klausimus, tai visa kita yra išsprendžiama. Likę prioritetai yra greičiau veikiantys, bet mažiau efektyvūs.
Taigi, kitas prioritetas, dirbantis pakankamai greitai – genocido ginklai. Jiems priskiriamas alkoholis, tabakas, narkotikai, pornografija, „maistiniai“ papildai. Į visuomenės sąmonę jie įdiegti labai meistriškai – kaip laisvalaikio praleidimo priemonės. Pateikiamos įvairios patarlės, priežodžiai, jūs nepamatysite nei vieno filmo be tiesioginės alkoholio ar tabako propagandos. Įsitikinkite patys, beveik nerasite filmo, nesvarbu kada ir kieno sukurto, kur nebūtų rodoma alkoholio gėrimo ar rūkymo procedūra. Tai ir yra tautos kodavimas šiems reiškiniams. Kiekvienas aukštos kvalifikacijos gydytojas patvirtins, kad alkoholis yra baisiausias nuodas-narkotikas. Apie tai jau prabilo ir D.Britanijos mokslininkai (žr. 2009-11-07 „Lietuvos ryto“ priede “Rytai-vakarai” išspausdintą straipsnį “Karo lauke – mokslininkai ir politikai”).
Paskutinis, šeštasis prioritetas – naikinimo (koviniai) ginklai. Tai pati paprasčiausia valdymo priemonė. Ja paprastai naudojasi tik ta šalis, kuri nėra įvaldžiusi žymiai aukštesnių prioritetų. Jeigu valstybė kovoja su savo tauta naudodama ginklą, tai rodo visišką valdžios konceptualinį neįgalumą. Tai netaikoma dabartinei mūsų valdžiai. Situacija Lietuvoje jau suformuota ir išlaviruoti iš jos nėra taip paprasta. Bet būtina suprasti, kad šis prioritetas yra primityviausias, lyginant su kitais, aukštesniais prioritetais, jis veikia akimirksniu. Jei alkoholiu tautą galima išnaikinti per 20 ar 50 metų, kas ir buvo padaryta su tikraisiais Amerikos gyventojais – indėnais, tai pistoleto pagalba žmogaus nužudymas vyksta akimirksniu, bet, šiuo atveju, iš karto matosi, kas šovė, iš karto matosi, kokie žmonės stovi su automatais, todėl protinga šalis, norėdama užkariauti kitą šalį, niekada nenaudos karinių ginklų. Ji naudosis aukštesniais prioritetais.
http://www.sarmatas.lt/02/projektas-derunkelizacija/
Rotšildai – chazarų klanas antikristo tarnyboje
Tatjana Gračiova
1963 metų birželio 4-ją JAV prezidentas Džonas Kenedis pasirašė įsaką 11110, kuriuo grąžino JAV vyriausybei teisę spausdinti pinigus, apeinant Federalinę Rezervų Sistemą, pavaldžią Rotšildams. Praėjus kiek mažiau nei šešiems mėnesiams, lapkričio 22-ją, prezidentas Kenedis buvo nužudytas
„Tas, kas kontroliuoja pinigų mases kokioje bebūtų šalyje, yra visos pramonės ir prekybos visiškas šeimininkas. Ir tada, kai pradėsite suprasti, kad visa sistema yra labai lengvai, vienokiu ar kitokiu būdu, iš viršaus kontroliuojama keleto itin galingų žmonių, jums taps aišku, kaip kyla infliacijos bei depresijos periodai“, - JAV Prezidentas Džeimsas Harfildas.
Praėjus kelioms savaitėms po to, kai jis paskelbė šį pareiškimą, 1818 metų liepos 12-ją jis buvo nužudytas.
Prieš 1045-erius metus, 964 metų liepos 3-ją, rusų kunigaikščio Sviatoslavo, kilusio iš Riurikovičių giminės, kariūnai triuškinančiai nugalėjo chazarų kogano kariauną. Judėjų Chazarijos sostinė Itilė buvo Sviatoslavo karių užvaldyta bei sugriauta, po to buvo užvaldytos ir sugriautos pagrindinės Chazarijos tvirtovės, kuriomis rėmėsi jos parazitavusieji valdovai.
Rodšildai – tai išsišakojęs bankininkų klanas, savo istoriją gramzdinantis šimtmečių jūroje ir paskleidęs savo įtaką per visą pasaulį.
Rotšildai yra kilimo nuo chazarų, pasprukusių Europon. Žlugus Chazarijai, chazarai negalėjo bėgti į pietus ar į Artimuosius Rytus. Juos vijo tiek persai, tiek armėnai, tiek alanai. Juos išvydavo daugelis tautų, su kuriomis chazarai per visą istoriją kariaudavo, ir žvelgė į juos kaip į savo priešus.
Ir todėl jie patraukė Europon. Ir būtent Europa priglaudė juos.
Rotšildų, kaip antikristui tarnaujančio klano, istorija prasidėjo 1743 metais, kai palūkininkas Mejeris Amšel-Baueris, gimęs Vokietijoje, Frankfurto mieste, iškabino virš savo įeinamųjų durų raudonąjį ženklą. Šis ženklas – tai šešiakampė žvaigždė – Dano giminės skydo simbolis. Geometrijos bei kabalistinės numerologijos požiūriu ji reiškia skaičių 666. Kaip rašo S. Nilus savo knygoje „Prie pat durų“, geometrijos požiūriu vadinamoji Dovydo Žvaigždė neabejotinai yra antikristo antspaudas – figūra, turinti 6 kampus, 6 viršūnes bei 6 kraštines, tad savo esme reiškianti skaičių 666.
Beje, iki 18 amžiaus judėjai nelaikė šešiakampės žvaigždės judaizmo simboliu. Iš danitų – kabalistų chazarų sferų kildavo žmonių, siekdavusių judaizmo atsinaujinimo. Būtent jie ir nulėmė šešiakampės žvaigždės tolesnį likimą, pavadinę ją Magen-Dovyd. Iš pradžių Magen-Dovyd tapo populiarus Vakarų Europoje, o vėliau ir Rytų Europoje.
Kabalistikos požiūriu, šešiakampė žvaigždė simbolizuoja Mošiacho (vietoj Dievo) įsiviešpatavimą šiame pasaulyje ir virš žmonijos. Pirmoji šešiukė simbolizuoja fizinės erdvės užvaldymą (teritorijos, ekonomikos, finansų bei demografinių vyksmų kontrolę). Antroji reiškia mentalinės erdvės (virš sąmonės) užvaldymą. Tai reiškia politikos, psichologinių vyksmų bei informacijos kontrolę. Trečioji šešiukė – tai valdžia dvasinėje erdvėje, t.y. universaliosios religijos, moralės bei kultūros įvedimas. Tikėjimas vieninteliu Dievu bus pakeistas tikėjimu šėtonu.
Rotšildų klanas yra kilęs iš chazarų, atsidūrusių Europoje bei užvaldžiusių ten esminius ekonominius valdymo svertus.
Tai, aišku, liečia ir finansus. Juk jų stabu buvo aukso veršis, prieš kurį jie religiškai keliaklupsčiaudavo. Pinigų bei papirkinėjimų pagalba jie ėmė kontroliuoti daugelį vyriausybių, taip užgrobdami politinę valdžią.
Šio tikslo jie siekė per amžius, tobulindami savo griovimo metodus, bei vienydami juos į vieną didžiąją strategiją, kurios formavimo metraštis išplaukia iš klano metraščio („Rothschild‘s Control of Central Isanks“ http/www.bushstole04.com/monetarysystem/rothschild_bank.htm).
Rotšildų karo politika
1815 metais penki broliai Rotšildai dirba tam, kad užtikrintų aukso tiekimą Velingtono kariuomenei (per Nataną Anglijoje) ir Napoleono kariuomenei (per Jokūbą Prancūzijoje) ir pradeda savo abiejų kariaujančių pusių finansavimo politiką.
Tai kartojasi kiekviename kare, įskaitant JAV pilietinį karą, kuomet jie vienu metu finansavo Pietų ir Rusijos pilietinį karą, kuomet jie finansavo tiek baltuosius, tiek raudonuosius, ir Antrąjį Pasaulinį karą, kur jie rėmė tiek Hitlerį, tiek antihitlerinę koaliciją.
Tai štai – tuomet, 1815 metais, broliai Rotšildai iš anksto sudarė sau visas galimybes, galima sakyti – parengė pamatus šios politikos tolesniam pavertimui matrica. Tas karas buvo savotišku poligonu, kuriame veikė bankai, kuriuos Rotšildai įsteigė visoje Europoje. Būtent tada jie išbandė tinklo poveikio valstybės struktūroms griaunamąją galią ir išvydo šio poveikio efektyvumą. Tinklas, kaip viršnacionalinė, globalioji nematomos Chazarijos technologija, kaip tradicinio valstybingumo sistemai besipriešinanti antisistema, buvo visokeriopai išmėgintas, panaudojant tinklo infrastruktūrų diegimą bei tinklo priemones.
Infrastruktūros vaidmenį suvaidino Rotšildų bankų tinklas. O priemonėmis tapo slaptieji agentai, nutuokdavę slaptus maršrutus, skirtus kontaktams su abiem kariaujančiomis pusėmis. Tai buvo prekiautojai, verslininkai, kuriems buvo leidžiama kirsti anglų bei prancūzų blokadas. Šie agentai ir rinko žvalgybinę informaciją, o tai ir leisdavo Rotšildams žinoti viską, kas vyko per karą, ir naudoti surinktus duomenis pelningam lošimui biržoje.
Pavyzdžiui, Rotšildai, žinodami, jog Anglija laimi karą, duodavo savo bendradarbiams slaptų nurodymų pardavinėti anglų obligacijas, skleidžiant gandus, kad neva Anglija pralaimi. Finansų rinkos dalyviai, tikėdami šiais gandais, imdavo masiškai bei pusvelčiui pardavinėti anglų obligacijas. Greta to Rotšildų tinklo šešėlinės kuopelės – slaptieji agentai tuoj pat imdavo supirkinėti obligacijas. Netrukus paaiškėjo, jog Anglija laimėjo karą ir obligacijų kaina šuoliškai pakilo. Rotšildų pelnas ūgtelėjo dvidešimteriopai. Tokiais būdais Rotšildai, pralaimėjus Napoleonui, supirko daugybę britų obligacijų ir pradėjo kontroliuoti britų ekonomiką. Jie privertė Anglijos vyriausybę įsteigti Anglijos banką, kontroliuojamą tų pačių Rotšildų. Po ekonominės okupacijos išaušta politinė okupacija – Anglija tapo nematomos Chazarijos kolonija.
Natanas Mejeris Rotšildas buvo pagarsėjęs savo prakeiksmais bei piktdžiugiškais grasinimais. Po to , kai Vienos kongresas (1814 metų birželis – rugsėjis) nutarė įgyvendinti Rotšildų planus kurti pasaulinę vyriausybę, rusų caras Aleksandras I sužlugdė šiuos ketinimus. Natanas Rotšildas jį prakeikė ir prisiekė, kad ar jis pats, ar kas nors iš jo palikuonių sunaikins visą jo caro giminę ligi paskutinio dinastijos nario. Praėjo 100 metų, ir Natano Rotšildo palikuonys parėmė rusų revoliuciją bei bolševikus, išžudžiusius visą caro šeimą (Levas Guninas „Palestinos Gulagas“, Kanada, 1995m).
1827 metais Valteris Skotas išleido savo veikalą „Napoleono gyvenimas“, ir antrame tome parašė, jog Prancūzijos revoliucija buvo suplanuota iliuminatų (Adomo Vaischauto) ir buvo finansuojama Europos bankininkų (Rotšildų).
1849 metais mirė Gutelė Šnaper, Amšelo Mejerio Rotšildo žmona. Prieš mirtį ji tarė: „Jei mano sūnūs nenorės karų, joks karas neįvyks“.
Rotšildai ir JAV prezidentai
1861 – 1865 metais visos prielaidos, nulėmusios JAV pilietinį karą, buvo praktiškai parengtos bei išprovokuotos būtent Rotšildų. Jų agentu buvo tapęs Aukso Rato riterių Sąjungos įkūrėjas Džordžas Biklis. Rotšildai iš vienos pusės organizavo per Biklį Valstijų, palikusių Sąjungą, palaikymo propagandą. Iš kitos pusės - kitose valstijose Rotšildai per D. Morganą ir Augustą Belmontą skelbė apie Sąjungos išlikimo privalumus. Rotšildai finansavo tiek vienus, tiek kitus. Rotšildo Londono bankas finansavo Šiaurės kariuomenę, Paryžiaus bankas – Pietų kariuomenę.
Linkolnas, supratęs šį žaidimą, 1862 ir 1863 metais atsisakė mokėti Rotšildams milžiniškas palūkanas. Nepaisydamas to, jis nurodė Kongresui, kad šis pradėtų spausdinti dolerius, kad atsirastų galimybių remti Šiaurės kariuomenę.
1864 metais Linkolnas sužinojo, kad rusų caras Aleksandras II pasipriešino Rotšildams, neleisdamas jiems sukurti Rusijos Centrinį banką, kurį kontroliuotų Rotšildai. Tokią kovą prieš Rotšildų įsigalėjimą, tik jau Amerikoje, vedė pats Linkolnas.
Jis kreipėsi į Aleksandą II-jį, prašydamas jį palaikyti pilietiniame kare. Caras atsiliepė, nusiųsdamas į Niujorko uostą admirolo Popovo vadovaujamą laivyną, o į San Franciską – Ramiojo Vandenyno laivyną, kuriam vadovavo admirolas Lisovskis. Caras įsakė „būti pasirengusiems mūšiams su kokiomis tai bebūtų priešo pajėgomis ir vykdyti Linkolno nurodymus“. Taip caras leido Anglijai, Prancūzijai bei Ispanijai suvokti, kad, joms įsikišus į karą, Rusija palaikys prezidentą Linkolną. Ilgainiui Linkolnas laimėjo pilietinį karą.
1865 metais Linkolnas, kreipdamasis į Kongresą, pareiškė: „Yra du mano pagrindiniai priešai – Pietų Kariuomenė priešakyje ir finansų institutas užnugaryje“. Kiek vėliau, tais pačiais metais, Linkolnas buvo nužudytas.
1881 metai. Prezidentas Džeimsas Harfildas (20-asis JAV prezidentas, buvęs valdžioj vos 100 dienų), likus dviems savaitėms iki buvo nužudytas, pareiškė: „Tie, kas kontroliuoja pinigų srautus mūsų šalyje, yra visos pramonės ir prekybos visiškas valdovas. Ir tada, kai pradėsite suprasti, jog visa sistema yra itin lengvai kontroliuojama keleto labai galingų žmonių, jums taps aišku, kaip kyla infliacijos bei depresijos periodai.“
Rotšildai ir Izraelio valstybės sukūrimas
1891 metais britų leiboristų lyderis, turėdamas omeny Rotšildus, pareiškė: „Ši kraugerių – parazitų gauja yra visų Europos kančių ir nelaimių priežastis. Jie sukaupė milžiniškus turtus provokuodami karus tarp valstybių, kurios, regis, neturėtų dėl ko konfliktuoti. Jei Europoje atsitinka kokia nors nelaimė, jei pasigirsta gandų apie karus ir žmogaus sąmonė yra užvaldoma siaubingo permainų ir sukrėtimų laukimo, - galite būti tikri, jog tai kreivanosis Rotšildas žaidžia savo žaidimus kažkur netoliese nuo netvarkų rajono“. Tokie komentarai neramino Rotšildų, ir praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje jie įsigijo žinių agentūra Reuters, kad užvaldytų žiniasklaidą.
Laikoma, kad baigiantis XIX šimtmečiui, Rotšildai kontroliavo pusę pasaulio ekonomikos (Levas Guninas, „Palestinos gulagas“, 1995m. Kanada).
Šią vyriausybių bei valstybių užvaldymo technologiją gerai aprašė Natas Rotšildas (1777-1836): „Kas kontroliuoja pinigų gamybą, tas valdo vyriausybę“. „Nesvarbu, kokia marionetė sėdi britų imperijos soste. Žmogus, kontroliuojantis pinigų gamybą Britanijoje, kontroliuoja britų imperiją. Aš ir kontroliuoju pinigų gamybą Britanijoje“.
Ir todėl ne šiaip sau būtent baronui Volteriui Rotšildui buvo 1917 metais adresuota Balfuro deklaracija, kurioje britų vyriausybiniai sluoksniai išreiškė savo paramą dėl sionistinės valstybės Palestinoje sukūrimo.
Rotšildai vaidino esminį vaidmenį formuojant ir stiprinant sionistinį judėjimą bei kuriant Izraelio valstybę.
1897 metais Miunchene Rotšildai surengė pirmąjį sionistų suvažiavimą ir sukūrė Pasaulinę sionistų organizaciją. Tačiau dėl vietos žydų pasipriešinimo suvažiavimo darbas buvo perkeltas į Šveicariją, į Bazelio miestą, ir buvo atnaujintas rugpjūčio 29-ją. Sionistų organizacijos prezidentu buvo išrinktas Teodoras Geršelis. Jos simboliu tapo Rotšildo raudonoji šešiakampė žvaigždė, pavaizduota sionistų vėliavoje, kuri po 51-erių metų tapo Izraelio vėliava.
1912-ieji metai. Džordžas Konrojus tų metų gruodį žurnale „Truth“ parašė apie bankininką Jakobą Šifę, vaidinusį esminį vaidmenį organizuojant rusų revoliuciją: „Šifas vadovauja stambiems privatiems banko rūmams „Kuhh Loeb and co“, kurie atstovauja Rotšildų interesams šiapus Atlanto vandenyno“.
Federalinės rezervų sistemos įkūrimas
1913-siais Rotšildai įkūrė Antidifamatų lygą, kurios veikla buvo nukreipta į tai, kad kiekvienas, kas reikšdavo abejonių arba priešindavosi globaliam elitui, būtų tuoj pat apkaltinamas antisemitizmu. Tais pačiais metais buvo sukurta Federalinė Rezervų sistema. Ją įtvirtino gruodžio 23-ją priimtas FRS įstatymas, apie kurį kongreso narys Čarlzas Lindberis pareiškė: „Šis įstatymas įsteigia milžiniškiausią visoje žemėje trestą. Vos tik prezidentas pasirašys šį įstatymą, monetarinės supervalstybės nematoma vyriausybė bus legalizuota. Šis bankų bei valiutos įstatymas kildino visų laikų didžiausią nusikaltimą“.
FRS, būdama privati kompanija, kurios pelnas viršydavo 150 milijardų dolerių, niekuomet per visą istoriją neskelbdavo savo veiklos ataskaitų.
1914 metais Rotšildai pradėjo kontroliuoti tris pagrindines Europos informacines agentūras: Wolff (Vokietija), Reuters (Anglija), Havas (Prancūzija). Rotšildai naudojo Wolff, kad, manipuliuodami visuomenės sąmone, paskatintų Vokietijos liaudį pritarti karui. Nuo tada jau Rotšildai žiniasklaidoje nebuvo kritikuojami, nes žiniasklaida jau buvo jų rankose.
1918-siais Rotšildai įsakė jų kontroliuojamiems bolševikams nužudyti carą Nikolajų II-jį ir jo šeimą. Jiems buvo svarbu parodyti, kad visos šeimos, įskaitant moteris ir vaikus, išžudymas tėra tai, kas laukia kiekvieno, kas tik mėgins pastoti kelią Rotšildams.
1919 metais, pasibaigus Pirmajam Pasauliniam karui, buvo surengta Versalio konferencija, kurioje Izraelis buvo pripažintas žydų tėvyne. Anglija pradėjo Palestinos kontrolę. Tuo metu žydai sudarė tik vieną procentą Palestinos gyventojų. Konferencijoje šeimininkavo baronas Edmundas Rotšildas.
Rotšildų įtakos būta tokios galingos, kad vienas XIX amžiaus prancūzų komentatorius konstatavo : „Europoje yra vienintelė valdžia. Tai Rotšildų valdžia“.
Rotšildai – vienas iš stambiausių chazarų dinastijos klanų, susijusių su masonais (iliuminatais) ir siekiančių naujosios pasaulinės tvarkos įvedimo. Vardan šio tikslo jie vykdė didžiausius nusikaltimus, neišskiriant kruviniausių revoliucijų bei pasaulinių karų. Jų pagrindinis taikinys visada buvo Rusija.
Tuoj pat po Rusijos revoliucijos, kurią finansavo chazarų bankininkai, Rotšildų – Rokfelerių Chase Bankas užvaldė centralizuotą kapitalą bei Rusijos valstybę.
Rotšildai ir Trockis
Buvęs Tarybinės Ukrainos kruvinasis diktatorius Kristianas Rakovskis (Chaimas Reikoveris), geras Trockio draugas, vienas iš komunistinio internacionalo įkūrėjų, kurį laiką buvęs tarybiniu ambasadoriumi Paryžiuje, 1938 metais, tardomas, padarė stulbinantį pareiškimą dėl revoliucijos bei Rotšildo planų. Rakovskio tardymo medžiaga vėliau buvo išspausdinta knygoje „Raudonoji simfonija“. Jis patvirtino, kad iliuminatai Rotšildai ketino panaudoti komunizmą stambių turtuolių pasaulinės diktatūros įtvirtinimui.
Apie Trockį Rakovskis kalbėjo : „Ar jūs skaitėte Trockio biografiją? Prisiminkite jos pirmąjį revoliucinį periodą. Dar būdamas visai jaunas, po to, kai pabėgo iš Sibiro, kurį laiką gyveno tarp emigrantų Londone, Paryžiuje ir Šveicarijoje. Leninas, Plechanovas, Martovas ir kiti vadai žvelgė į jį kaip į daug žadantį naujoką. Bet jau per pirmąjį sukilimą jis išdrįsta jaustis nepriklausomas, mėgindamas tapti susijungimo teisėju. 1905 metais, sulaukęs 25-erių, Trockis grįžta į Rusiją. Vienas. Be partijos ir be savo organizacijos... . Trockis vaidino pagrindinį vaidmenį per revoliuciją Petrograde. Tikrai taip ir buvo. Tik jis vienas per revoliuciją įgijo populiarumo. Nei Leninas, nei Martovas, nei Plechanovas nepelnė populiarumo. Kaip ir kodėl iškilo nežinomas Trockis, akimirksniu gavęs kur kas didesnę valdžią nei ta, kurią turėjo seni bei įtakingi revoliucionieriai? Labai paprastai – jis vedė. Kartu su juo į Rusiją atvyko jo žmona – Serova. Nutuokiate, kas ji yra? Ji – Životovskio duktė. Životovskis susijęs su bankininkais Varburgais, Jakovo Šifo kompanionais ir giminėmis. T.y. – su ta finansine grupuote, kuri, kaip minėjau, finansavo ir 1905 metų revoliuciją. Čia ir slypi priežastis, dėl kurios Trockis akimirksniu pateko į revoliucijos vadovybę. Trockis slepiasi ir už tų žmonių, kurie kėsinosi į erchercogą. O šis pasikėsinimas sukėlė Europoje karą. Ar jūs tikrai tikite tuo, kad pasikėsinimas bei karas tėra paprasti atsitiktinumai...“
Pasak Rakovskio, Kerenskiui buvo suteikta valdžia tam, kad šis išprovokuotų kraujo praliejimą ir visą valstybę paaukotų komunizmui, ką jis ir padarė. Taip Trockis gavo galimybių užvaldyti visą valstybės aparatą. Kitaip tariant, bolševikai pasiėmė tai, ką jiems įteikė chazarų bankininkai. Anot kai kurias chazarų vertelgų paslaptis nutuokiančio Rakovskio, Kerenskis buvo Trockio bendrininkas.
1937 metais JAV buvo parašyta ir išleista nedidelė knygutė – „Trockis ir žydai rusų revoliucijos šešėlyje“, pakartotinai išleista 1980-siais. Jos autorius – rusas, emigravęs iš Rusijos, per pilietinį karą buvęs komisaru, rašo: „ Rotšildų imperija, įskaitant Angliją ir Prancūziją, nuo seno svajojo prisijungti gausius Rusijos gamtinius išteklius. Kerenskio demokratinė vyriausybė, palaikoma Rotšildo, buvo sukūrusi palankias sąlygas sionistų įsigalėjimui. Būtent Rotšildų sionistinė grupuotė 1917-siais nuvertė carą...“
„Jeigu pilietinis karas būtų vien politinių partijų kovos rezultatas, jis būtų greitai pasibaigęs. Ir baltieji, ir raudonieji greitai išsikvėptų. Tai, kas vyko iš tikrųjų, buvo karas tarp Rotšildo ir Šifo mafijų. Jie nuolat skatino šį karą finansiškai. Tuo ir aiškinama, kodėl pilietinis karas buvo daug žiauresnis, negu ką tik pasibaigęs pasaulinis karas, ir truko taip ilgai. Tai buvo dėl to, kad iš tikrųjų būta ne karo, o kryptingo tautų naikinimo, siekiant kiek galima daugiau ištuštinti Rusijos žemes. Tai atverdavo finansų karaliams kelią Rusijos gamtinių išteklių pelningam naudojimui.“
Beje, chazarai nuolat koneveikė Staliną dėl represijų. Tačiau štai ką kalba Rakovskis: „Taigi, po Lenino mirties, kai Trockis liko dviese su Stalinu, pradėjusiu energingą veiklą, mes jau numatėme savo pralaimėjimą Centro Komitete. Mes turėjome greitai orientuotis situacijoje, tad nutarėme apsimesti Stalino sąjungininkais, tapti staliniečiais, dar aršesniais nei jis pats. Nutarėme perlenkti lazdą, tokiu būdu sabotuojant jo politiką. O visa kita žinote patys“.
Kokia gi ši „energinga veikla“, kurią, anot Rakovskio, pradėjo Stalinas?
Pirma, ką nuveikė Stalinas,- jis kreipėsi į šalies darbo žmones, kad šie siųstų į partiją pažangius, dorus žmones. Tai suteikė naujų, jaunų jėgų, neužkrėstų trockizmu. 1924 metais šalyje buvo 735 tūkstančiai komunistų, iš jų 241,5 tūkstančio buvo šio šaukimo į partiją atstovai. Ir dar Stalinas paskelbė šūkį – „esame rusų revoliucionieriai“ . Jis kreipėsi į liaudį: „Mes 50 - 100 metų atsilikome nuo pirmaujančių šalių. Šį atstumą turime įveikti per dešimt metų. Arba mes tai įgyvendinsime, arba mus sutryps“.
Vadinamoji Trockio „pasaulinė revoliucija“ - Rotšildų finansuojamas karas, - įgijo tęsinį Hitlerio pasauliniame kare.
Hitlerio „valdžios šventė“
Hitlerį taipogi finansavo Rotšildai. Jie įvykdė nusikaltimą prieš savo tautą, paaukojo daugybę žydų, taip sukurdami pretekstų Izraelio valstybės sukūrimui.
Daugelis istorijos faktų byloja apie tai, kad visi perversmai bei karai, pradedant 18 amžiaus pabaiga, buvo inspiruojami Rotšildų.
Kompanija „J. G. Farben“ - pagrindinė viso pasaulio cheminės produkcijos gamintoja, 1939 metais pradėjo maksimaliai auginti savo gamybą. Praktiškai visa produkcija buvo skiriama Vokietijos apginklavimui Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Kompaniją kontroliavo Rotšildai.
Pasak Rakovskio, tos pačios jėgos, kadaise iškėlusios ir atvedusios valdžion Trockį, suteikė ir Hitleriui „valdžios šventę“.
Galiausiai „jie“ pamatė, kad Stalino valstybės perversmo keliu nenuversi. Jų istorinė patirtis pakuždėjo jiems sprendimą „bis“ (pakartojimas) – padaryti su Stalinu tai, kas buvo padaryta carui.
Rakovskis pažymi, jog čia būta vienos kliūties, kurios, kaip atrodė, negalima buvo įveikti. Visoje Europoje nebuvo šalies – agresorės. Nė viena valstybė neturėjo patogios geografinės padėties ir neturėjo kariuomenės, kuri būtų pajėgi atakuoti Rusiją. Na, o jei tokios šalies nebuvo, tai „jie“ turėjo sukurti ją. Vien tik Vokietija turėjo pakankamai gyventojų, taip pat pozicijų, patogių TSRS puolimui, tad buvo pajėgi sutriuškinti Staliną.
Jūs galite suprasti, kad Veimaro respublika buvo sumanyta ne kaip agresorė. Nei politiniu, nei ekonominiu požiūriu. Atvirkščiai, ji buvo patogi įsiveržimui. Alkanos Vokietijos horizonte iškilo Hitlerio žvaigždė. Kelios akys nukreipė į ją savo skvarbų žvilgsnį. Pasaulis išvydo jo žaibišką iškilimą.
1940 metais Gansiurgenas Kioleris savo knygoje „Gestapo gelmėse“ rašo apie Hitlerio senelę Mariją Aną Šiklgruber: „Mergina atvyko į Vieną, kad dirbtų tarnaite. Ji įsidarbino Rotšildų viloje, ir nežinomo Hitlerio senelio greičiausiai čia ir reikėtų ieškoti“. Šią informaciją patvirtino ir Valteris Langeris, kuris rašo: „Adolfo tėvas, Aloizas Hitleris, buvo Anos Marijos Šiklgruber nesantuokinis sūnus. Ana Marija Šiklgruber gyveno Vienoje tuo metu, kai pastojo. Tada ji dirbo barono Rotšildo name tarnaite. Vos tik šeimininkai sužinojo, kad ji nėščia, ją išsiuntė atgal, namo, kur ir gimė Aloizas“.
Anot Rakovskio, kai nacionalsocialistų partija 1929 metais išgyveno augimo krizę ir jai trūko finansinių išteklių, „jie“ ten nusiuntė savo pasiuntinį. Rakovskis atskleidė jo vardą. Tai būta vieno iš Varburgų. Per tiesiogines derybas su Hitleriu buvo sutarta dėl nacionalsocialistų partijos finansavimo. Ir per dvejus metus Hitleris gavo milijonus dolerių iš Vol-Strito ir milijonus markių iš vokiečių finansininkų, tarpininkaujant Šachtui. SA ir SS išlaikymas, taip pat rinkimų, davusių Hitleriui valdžią, finansavimas – viskas vyko tais pinigais, kuriais atsiuntė „jie“.
Paradoksalu, kad jie kovojo už globaliosios valstybinės formos komunizmą. Stalinas - priešingai, pasireiškė kaip nacionalistas ir valstybininkas. Rakovskis patvirtino, jog faktiškai Stalinas nebuvo komunistas. Rakovskio manymu, „Stalinas nesugebėjo įgyvendinti nė vienos marksistinės teorijos“. Stalinas tik vadinosi komunistu, tačiau nebuvo juo ideologijos bei darbų prasme. Paprastai jis laikėsi imperinių pozicijų, ir todėl jų akyse prilygdavo carui. Tuo tarpu Hitleris kovojo prieš „vienvaldį carą Kobą I“, ir todėl objektyviai Hitleris buvo komunistas – revoliucionierius, kuriam jie suteikė valdžią, kad jis kovotų prieš mūsų valstybingumą.
Už JAV prezidento Dž.Kenedžio žmogžudystės – Rotšildų šešėlis
Po karo, 1948 metais, JAV prezidentas Haris Trumenas, spaudžiamas Rotšildų, pripažino Izraelio valstybę. Už tai jis savo rinkiminei kompanijai gavo du milijonus dolerių. Jie pareiškė, kad Izraelis - tai pirmoji žydų valstybė Palestinoje, o praėjus pusvalandžiui prezidentas Trumenas paskelbė, kad JAV yra pirmoji užsienio valstybė, kuri tai pripažįsta. Buvo pristatyta Izraelio vėliava. Jos emblema tapo Rotšildų simbolis – šešiakampė žvaigždė. Šis simbolis sukėlė pasipiktinimą daugybei žydų, laikiusių, kad simboliu turėjo tapti senovės žydų ženklas Menora. Taip pat buvo teigiama, kad vadinamoji Dovydo žvaigždė net nėra žydų simbolis.
1963 metų birželio 4-ją JAV prezidentas Džonas Kenedis pasirašė įsaką 11110, kuriuo grąžino JAV vyriausybei teisę spausdinti pinigus, apeinant Federalinę Rezervų Sistemą, pavaldžią Rotšildams. Praėjus kiek mažiau nei šešiems mėnesiams, lapkričio 22-ją, prezidentas Kenedis buvo nužudytas. Daugelis yra įsitikinę, kad tai organizavo Rotšildai. Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jie 1865 metais nužudė prezidentą Linkolną. Jis norėjo spausdinti Amerikos pinigus amerikiečių liaudies labui, o ne saujelės užsieniečių praturtinimui, kad šie galėtų plėšikauti ir kurstyti karus.
Įsakas 11110 buvo prezidento Lindono Džonsono panaikintas tą pačią dieną, kai buvo nužudytas prezidentas Kenedis.
Bus daugiau
Pagal knygą „Šventoji Rusija prieš Chazariją“ (leidykla „Ziorna“, 2009) parengė Sergejus Sokolovas
Tatjana Gračiova
1963 metų birželio 4-ją JAV prezidentas Džonas Kenedis pasirašė įsaką 11110, kuriuo grąžino JAV vyriausybei teisę spausdinti pinigus, apeinant Federalinę Rezervų Sistemą, pavaldžią Rotšildams. Praėjus kiek mažiau nei šešiems mėnesiams, lapkričio 22-ją, prezidentas Kenedis buvo nužudytas
„Tas, kas kontroliuoja pinigų mases kokioje bebūtų šalyje, yra visos pramonės ir prekybos visiškas šeimininkas. Ir tada, kai pradėsite suprasti, kad visa sistema yra labai lengvai, vienokiu ar kitokiu būdu, iš viršaus kontroliuojama keleto itin galingų žmonių, jums taps aišku, kaip kyla infliacijos bei depresijos periodai“, - JAV Prezidentas Džeimsas Harfildas.
Praėjus kelioms savaitėms po to, kai jis paskelbė šį pareiškimą, 1818 metų liepos 12-ją jis buvo nužudytas.
Prieš 1045-erius metus, 964 metų liepos 3-ją, rusų kunigaikščio Sviatoslavo, kilusio iš Riurikovičių giminės, kariūnai triuškinančiai nugalėjo chazarų kogano kariauną. Judėjų Chazarijos sostinė Itilė buvo Sviatoslavo karių užvaldyta bei sugriauta, po to buvo užvaldytos ir sugriautos pagrindinės Chazarijos tvirtovės, kuriomis rėmėsi jos parazitavusieji valdovai.
Rodšildai – tai išsišakojęs bankininkų klanas, savo istoriją gramzdinantis šimtmečių jūroje ir paskleidęs savo įtaką per visą pasaulį.
Rotšildai yra kilimo nuo chazarų, pasprukusių Europon. Žlugus Chazarijai, chazarai negalėjo bėgti į pietus ar į Artimuosius Rytus. Juos vijo tiek persai, tiek armėnai, tiek alanai. Juos išvydavo daugelis tautų, su kuriomis chazarai per visą istoriją kariaudavo, ir žvelgė į juos kaip į savo priešus.
Ir todėl jie patraukė Europon. Ir būtent Europa priglaudė juos.
Rotšildų, kaip antikristui tarnaujančio klano, istorija prasidėjo 1743 metais, kai palūkininkas Mejeris Amšel-Baueris, gimęs Vokietijoje, Frankfurto mieste, iškabino virš savo įeinamųjų durų raudonąjį ženklą. Šis ženklas – tai šešiakampė žvaigždė – Dano giminės skydo simbolis. Geometrijos bei kabalistinės numerologijos požiūriu ji reiškia skaičių 666. Kaip rašo S. Nilus savo knygoje „Prie pat durų“, geometrijos požiūriu vadinamoji Dovydo Žvaigždė neabejotinai yra antikristo antspaudas – figūra, turinti 6 kampus, 6 viršūnes bei 6 kraštines, tad savo esme reiškianti skaičių 666.
Beje, iki 18 amžiaus judėjai nelaikė šešiakampės žvaigždės judaizmo simboliu. Iš danitų – kabalistų chazarų sferų kildavo žmonių, siekdavusių judaizmo atsinaujinimo. Būtent jie ir nulėmė šešiakampės žvaigždės tolesnį likimą, pavadinę ją Magen-Dovyd. Iš pradžių Magen-Dovyd tapo populiarus Vakarų Europoje, o vėliau ir Rytų Europoje.
Kabalistikos požiūriu, šešiakampė žvaigždė simbolizuoja Mošiacho (vietoj Dievo) įsiviešpatavimą šiame pasaulyje ir virš žmonijos. Pirmoji šešiukė simbolizuoja fizinės erdvės užvaldymą (teritorijos, ekonomikos, finansų bei demografinių vyksmų kontrolę). Antroji reiškia mentalinės erdvės (virš sąmonės) užvaldymą. Tai reiškia politikos, psichologinių vyksmų bei informacijos kontrolę. Trečioji šešiukė – tai valdžia dvasinėje erdvėje, t.y. universaliosios religijos, moralės bei kultūros įvedimas. Tikėjimas vieninteliu Dievu bus pakeistas tikėjimu šėtonu.
Rotšildų klanas yra kilęs iš chazarų, atsidūrusių Europoje bei užvaldžiusių ten esminius ekonominius valdymo svertus.
Tai, aišku, liečia ir finansus. Juk jų stabu buvo aukso veršis, prieš kurį jie religiškai keliaklupsčiaudavo. Pinigų bei papirkinėjimų pagalba jie ėmė kontroliuoti daugelį vyriausybių, taip užgrobdami politinę valdžią.
Šio tikslo jie siekė per amžius, tobulindami savo griovimo metodus, bei vienydami juos į vieną didžiąją strategiją, kurios formavimo metraštis išplaukia iš klano metraščio („Rothschild‘s Control of Central Isanks“ http/www.bushstole04.com/monetarysystem/rothschild_bank.htm).
Rotšildų karo politika
1815 metais penki broliai Rotšildai dirba tam, kad užtikrintų aukso tiekimą Velingtono kariuomenei (per Nataną Anglijoje) ir Napoleono kariuomenei (per Jokūbą Prancūzijoje) ir pradeda savo abiejų kariaujančių pusių finansavimo politiką.
Tai kartojasi kiekviename kare, įskaitant JAV pilietinį karą, kuomet jie vienu metu finansavo Pietų ir Rusijos pilietinį karą, kuomet jie finansavo tiek baltuosius, tiek raudonuosius, ir Antrąjį Pasaulinį karą, kur jie rėmė tiek Hitlerį, tiek antihitlerinę koaliciją.
Tai štai – tuomet, 1815 metais, broliai Rotšildai iš anksto sudarė sau visas galimybes, galima sakyti – parengė pamatus šios politikos tolesniam pavertimui matrica. Tas karas buvo savotišku poligonu, kuriame veikė bankai, kuriuos Rotšildai įsteigė visoje Europoje. Būtent tada jie išbandė tinklo poveikio valstybės struktūroms griaunamąją galią ir išvydo šio poveikio efektyvumą. Tinklas, kaip viršnacionalinė, globalioji nematomos Chazarijos technologija, kaip tradicinio valstybingumo sistemai besipriešinanti antisistema, buvo visokeriopai išmėgintas, panaudojant tinklo infrastruktūrų diegimą bei tinklo priemones.
Infrastruktūros vaidmenį suvaidino Rotšildų bankų tinklas. O priemonėmis tapo slaptieji agentai, nutuokdavę slaptus maršrutus, skirtus kontaktams su abiem kariaujančiomis pusėmis. Tai buvo prekiautojai, verslininkai, kuriems buvo leidžiama kirsti anglų bei prancūzų blokadas. Šie agentai ir rinko žvalgybinę informaciją, o tai ir leisdavo Rotšildams žinoti viską, kas vyko per karą, ir naudoti surinktus duomenis pelningam lošimui biržoje.
Pavyzdžiui, Rotšildai, žinodami, jog Anglija laimi karą, duodavo savo bendradarbiams slaptų nurodymų pardavinėti anglų obligacijas, skleidžiant gandus, kad neva Anglija pralaimi. Finansų rinkos dalyviai, tikėdami šiais gandais, imdavo masiškai bei pusvelčiui pardavinėti anglų obligacijas. Greta to Rotšildų tinklo šešėlinės kuopelės – slaptieji agentai tuoj pat imdavo supirkinėti obligacijas. Netrukus paaiškėjo, jog Anglija laimėjo karą ir obligacijų kaina šuoliškai pakilo. Rotšildų pelnas ūgtelėjo dvidešimteriopai. Tokiais būdais Rotšildai, pralaimėjus Napoleonui, supirko daugybę britų obligacijų ir pradėjo kontroliuoti britų ekonomiką. Jie privertė Anglijos vyriausybę įsteigti Anglijos banką, kontroliuojamą tų pačių Rotšildų. Po ekonominės okupacijos išaušta politinė okupacija – Anglija tapo nematomos Chazarijos kolonija.
Natanas Mejeris Rotšildas buvo pagarsėjęs savo prakeiksmais bei piktdžiugiškais grasinimais. Po to , kai Vienos kongresas (1814 metų birželis – rugsėjis) nutarė įgyvendinti Rotšildų planus kurti pasaulinę vyriausybę, rusų caras Aleksandras I sužlugdė šiuos ketinimus. Natanas Rotšildas jį prakeikė ir prisiekė, kad ar jis pats, ar kas nors iš jo palikuonių sunaikins visą jo caro giminę ligi paskutinio dinastijos nario. Praėjo 100 metų, ir Natano Rotšildo palikuonys parėmė rusų revoliuciją bei bolševikus, išžudžiusius visą caro šeimą (Levas Guninas „Palestinos Gulagas“, Kanada, 1995m).
1827 metais Valteris Skotas išleido savo veikalą „Napoleono gyvenimas“, ir antrame tome parašė, jog Prancūzijos revoliucija buvo suplanuota iliuminatų (Adomo Vaischauto) ir buvo finansuojama Europos bankininkų (Rotšildų).
1849 metais mirė Gutelė Šnaper, Amšelo Mejerio Rotšildo žmona. Prieš mirtį ji tarė: „Jei mano sūnūs nenorės karų, joks karas neįvyks“.
Rotšildai ir JAV prezidentai
1861 – 1865 metais visos prielaidos, nulėmusios JAV pilietinį karą, buvo praktiškai parengtos bei išprovokuotos būtent Rotšildų. Jų agentu buvo tapęs Aukso Rato riterių Sąjungos įkūrėjas Džordžas Biklis. Rotšildai iš vienos pusės organizavo per Biklį Valstijų, palikusių Sąjungą, palaikymo propagandą. Iš kitos pusės - kitose valstijose Rotšildai per D. Morganą ir Augustą Belmontą skelbė apie Sąjungos išlikimo privalumus. Rotšildai finansavo tiek vienus, tiek kitus. Rotšildo Londono bankas finansavo Šiaurės kariuomenę, Paryžiaus bankas – Pietų kariuomenę.
Linkolnas, supratęs šį žaidimą, 1862 ir 1863 metais atsisakė mokėti Rotšildams milžiniškas palūkanas. Nepaisydamas to, jis nurodė Kongresui, kad šis pradėtų spausdinti dolerius, kad atsirastų galimybių remti Šiaurės kariuomenę.
1864 metais Linkolnas sužinojo, kad rusų caras Aleksandras II pasipriešino Rotšildams, neleisdamas jiems sukurti Rusijos Centrinį banką, kurį kontroliuotų Rotšildai. Tokią kovą prieš Rotšildų įsigalėjimą, tik jau Amerikoje, vedė pats Linkolnas.
Jis kreipėsi į Aleksandą II-jį, prašydamas jį palaikyti pilietiniame kare. Caras atsiliepė, nusiųsdamas į Niujorko uostą admirolo Popovo vadovaujamą laivyną, o į San Franciską – Ramiojo Vandenyno laivyną, kuriam vadovavo admirolas Lisovskis. Caras įsakė „būti pasirengusiems mūšiams su kokiomis tai bebūtų priešo pajėgomis ir vykdyti Linkolno nurodymus“. Taip caras leido Anglijai, Prancūzijai bei Ispanijai suvokti, kad, joms įsikišus į karą, Rusija palaikys prezidentą Linkolną. Ilgainiui Linkolnas laimėjo pilietinį karą.
1865 metais Linkolnas, kreipdamasis į Kongresą, pareiškė: „Yra du mano pagrindiniai priešai – Pietų Kariuomenė priešakyje ir finansų institutas užnugaryje“. Kiek vėliau, tais pačiais metais, Linkolnas buvo nužudytas.
1881 metai. Prezidentas Džeimsas Harfildas (20-asis JAV prezidentas, buvęs valdžioj vos 100 dienų), likus dviems savaitėms iki buvo nužudytas, pareiškė: „Tie, kas kontroliuoja pinigų srautus mūsų šalyje, yra visos pramonės ir prekybos visiškas valdovas. Ir tada, kai pradėsite suprasti, jog visa sistema yra itin lengvai kontroliuojama keleto labai galingų žmonių, jums taps aišku, kaip kyla infliacijos bei depresijos periodai.“
Rotšildai ir Izraelio valstybės sukūrimas
1891 metais britų leiboristų lyderis, turėdamas omeny Rotšildus, pareiškė: „Ši kraugerių – parazitų gauja yra visų Europos kančių ir nelaimių priežastis. Jie sukaupė milžiniškus turtus provokuodami karus tarp valstybių, kurios, regis, neturėtų dėl ko konfliktuoti. Jei Europoje atsitinka kokia nors nelaimė, jei pasigirsta gandų apie karus ir žmogaus sąmonė yra užvaldoma siaubingo permainų ir sukrėtimų laukimo, - galite būti tikri, jog tai kreivanosis Rotšildas žaidžia savo žaidimus kažkur netoliese nuo netvarkų rajono“. Tokie komentarai neramino Rotšildų, ir praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje jie įsigijo žinių agentūra Reuters, kad užvaldytų žiniasklaidą.
Laikoma, kad baigiantis XIX šimtmečiui, Rotšildai kontroliavo pusę pasaulio ekonomikos (Levas Guninas, „Palestinos gulagas“, 1995m. Kanada).
Šią vyriausybių bei valstybių užvaldymo technologiją gerai aprašė Natas Rotšildas (1777-1836): „Kas kontroliuoja pinigų gamybą, tas valdo vyriausybę“. „Nesvarbu, kokia marionetė sėdi britų imperijos soste. Žmogus, kontroliuojantis pinigų gamybą Britanijoje, kontroliuoja britų imperiją. Aš ir kontroliuoju pinigų gamybą Britanijoje“.
Ir todėl ne šiaip sau būtent baronui Volteriui Rotšildui buvo 1917 metais adresuota Balfuro deklaracija, kurioje britų vyriausybiniai sluoksniai išreiškė savo paramą dėl sionistinės valstybės Palestinoje sukūrimo.
Rotšildai vaidino esminį vaidmenį formuojant ir stiprinant sionistinį judėjimą bei kuriant Izraelio valstybę.
1897 metais Miunchene Rotšildai surengė pirmąjį sionistų suvažiavimą ir sukūrė Pasaulinę sionistų organizaciją. Tačiau dėl vietos žydų pasipriešinimo suvažiavimo darbas buvo perkeltas į Šveicariją, į Bazelio miestą, ir buvo atnaujintas rugpjūčio 29-ją. Sionistų organizacijos prezidentu buvo išrinktas Teodoras Geršelis. Jos simboliu tapo Rotšildo raudonoji šešiakampė žvaigždė, pavaizduota sionistų vėliavoje, kuri po 51-erių metų tapo Izraelio vėliava.
1912-ieji metai. Džordžas Konrojus tų metų gruodį žurnale „Truth“ parašė apie bankininką Jakobą Šifę, vaidinusį esminį vaidmenį organizuojant rusų revoliuciją: „Šifas vadovauja stambiems privatiems banko rūmams „Kuhh Loeb and co“, kurie atstovauja Rotšildų interesams šiapus Atlanto vandenyno“.
Federalinės rezervų sistemos įkūrimas
1913-siais Rotšildai įkūrė Antidifamatų lygą, kurios veikla buvo nukreipta į tai, kad kiekvienas, kas reikšdavo abejonių arba priešindavosi globaliam elitui, būtų tuoj pat apkaltinamas antisemitizmu. Tais pačiais metais buvo sukurta Federalinė Rezervų sistema. Ją įtvirtino gruodžio 23-ją priimtas FRS įstatymas, apie kurį kongreso narys Čarlzas Lindberis pareiškė: „Šis įstatymas įsteigia milžiniškiausią visoje žemėje trestą. Vos tik prezidentas pasirašys šį įstatymą, monetarinės supervalstybės nematoma vyriausybė bus legalizuota. Šis bankų bei valiutos įstatymas kildino visų laikų didžiausią nusikaltimą“.
FRS, būdama privati kompanija, kurios pelnas viršydavo 150 milijardų dolerių, niekuomet per visą istoriją neskelbdavo savo veiklos ataskaitų.
1914 metais Rotšildai pradėjo kontroliuoti tris pagrindines Europos informacines agentūras: Wolff (Vokietija), Reuters (Anglija), Havas (Prancūzija). Rotšildai naudojo Wolff, kad, manipuliuodami visuomenės sąmone, paskatintų Vokietijos liaudį pritarti karui. Nuo tada jau Rotšildai žiniasklaidoje nebuvo kritikuojami, nes žiniasklaida jau buvo jų rankose.
1918-siais Rotšildai įsakė jų kontroliuojamiems bolševikams nužudyti carą Nikolajų II-jį ir jo šeimą. Jiems buvo svarbu parodyti, kad visos šeimos, įskaitant moteris ir vaikus, išžudymas tėra tai, kas laukia kiekvieno, kas tik mėgins pastoti kelią Rotšildams.
1919 metais, pasibaigus Pirmajam Pasauliniam karui, buvo surengta Versalio konferencija, kurioje Izraelis buvo pripažintas žydų tėvyne. Anglija pradėjo Palestinos kontrolę. Tuo metu žydai sudarė tik vieną procentą Palestinos gyventojų. Konferencijoje šeimininkavo baronas Edmundas Rotšildas.
Rotšildų įtakos būta tokios galingos, kad vienas XIX amžiaus prancūzų komentatorius konstatavo : „Europoje yra vienintelė valdžia. Tai Rotšildų valdžia“.
Rotšildai – vienas iš stambiausių chazarų dinastijos klanų, susijusių su masonais (iliuminatais) ir siekiančių naujosios pasaulinės tvarkos įvedimo. Vardan šio tikslo jie vykdė didžiausius nusikaltimus, neišskiriant kruviniausių revoliucijų bei pasaulinių karų. Jų pagrindinis taikinys visada buvo Rusija.
Tuoj pat po Rusijos revoliucijos, kurią finansavo chazarų bankininkai, Rotšildų – Rokfelerių Chase Bankas užvaldė centralizuotą kapitalą bei Rusijos valstybę.
Rotšildai ir Trockis
Buvęs Tarybinės Ukrainos kruvinasis diktatorius Kristianas Rakovskis (Chaimas Reikoveris), geras Trockio draugas, vienas iš komunistinio internacionalo įkūrėjų, kurį laiką buvęs tarybiniu ambasadoriumi Paryžiuje, 1938 metais, tardomas, padarė stulbinantį pareiškimą dėl revoliucijos bei Rotšildo planų. Rakovskio tardymo medžiaga vėliau buvo išspausdinta knygoje „Raudonoji simfonija“. Jis patvirtino, kad iliuminatai Rotšildai ketino panaudoti komunizmą stambių turtuolių pasaulinės diktatūros įtvirtinimui.
Apie Trockį Rakovskis kalbėjo : „Ar jūs skaitėte Trockio biografiją? Prisiminkite jos pirmąjį revoliucinį periodą. Dar būdamas visai jaunas, po to, kai pabėgo iš Sibiro, kurį laiką gyveno tarp emigrantų Londone, Paryžiuje ir Šveicarijoje. Leninas, Plechanovas, Martovas ir kiti vadai žvelgė į jį kaip į daug žadantį naujoką. Bet jau per pirmąjį sukilimą jis išdrįsta jaustis nepriklausomas, mėgindamas tapti susijungimo teisėju. 1905 metais, sulaukęs 25-erių, Trockis grįžta į Rusiją. Vienas. Be partijos ir be savo organizacijos... . Trockis vaidino pagrindinį vaidmenį per revoliuciją Petrograde. Tikrai taip ir buvo. Tik jis vienas per revoliuciją įgijo populiarumo. Nei Leninas, nei Martovas, nei Plechanovas nepelnė populiarumo. Kaip ir kodėl iškilo nežinomas Trockis, akimirksniu gavęs kur kas didesnę valdžią nei ta, kurią turėjo seni bei įtakingi revoliucionieriai? Labai paprastai – jis vedė. Kartu su juo į Rusiją atvyko jo žmona – Serova. Nutuokiate, kas ji yra? Ji – Životovskio duktė. Životovskis susijęs su bankininkais Varburgais, Jakovo Šifo kompanionais ir giminėmis. T.y. – su ta finansine grupuote, kuri, kaip minėjau, finansavo ir 1905 metų revoliuciją. Čia ir slypi priežastis, dėl kurios Trockis akimirksniu pateko į revoliucijos vadovybę. Trockis slepiasi ir už tų žmonių, kurie kėsinosi į erchercogą. O šis pasikėsinimas sukėlė Europoje karą. Ar jūs tikrai tikite tuo, kad pasikėsinimas bei karas tėra paprasti atsitiktinumai...“
Pasak Rakovskio, Kerenskiui buvo suteikta valdžia tam, kad šis išprovokuotų kraujo praliejimą ir visą valstybę paaukotų komunizmui, ką jis ir padarė. Taip Trockis gavo galimybių užvaldyti visą valstybės aparatą. Kitaip tariant, bolševikai pasiėmė tai, ką jiems įteikė chazarų bankininkai. Anot kai kurias chazarų vertelgų paslaptis nutuokiančio Rakovskio, Kerenskis buvo Trockio bendrininkas.
1937 metais JAV buvo parašyta ir išleista nedidelė knygutė – „Trockis ir žydai rusų revoliucijos šešėlyje“, pakartotinai išleista 1980-siais. Jos autorius – rusas, emigravęs iš Rusijos, per pilietinį karą buvęs komisaru, rašo: „ Rotšildų imperija, įskaitant Angliją ir Prancūziją, nuo seno svajojo prisijungti gausius Rusijos gamtinius išteklius. Kerenskio demokratinė vyriausybė, palaikoma Rotšildo, buvo sukūrusi palankias sąlygas sionistų įsigalėjimui. Būtent Rotšildų sionistinė grupuotė 1917-siais nuvertė carą...“
„Jeigu pilietinis karas būtų vien politinių partijų kovos rezultatas, jis būtų greitai pasibaigęs. Ir baltieji, ir raudonieji greitai išsikvėptų. Tai, kas vyko iš tikrųjų, buvo karas tarp Rotšildo ir Šifo mafijų. Jie nuolat skatino šį karą finansiškai. Tuo ir aiškinama, kodėl pilietinis karas buvo daug žiauresnis, negu ką tik pasibaigęs pasaulinis karas, ir truko taip ilgai. Tai buvo dėl to, kad iš tikrųjų būta ne karo, o kryptingo tautų naikinimo, siekiant kiek galima daugiau ištuštinti Rusijos žemes. Tai atverdavo finansų karaliams kelią Rusijos gamtinių išteklių pelningam naudojimui.“
Beje, chazarai nuolat koneveikė Staliną dėl represijų. Tačiau štai ką kalba Rakovskis: „Taigi, po Lenino mirties, kai Trockis liko dviese su Stalinu, pradėjusiu energingą veiklą, mes jau numatėme savo pralaimėjimą Centro Komitete. Mes turėjome greitai orientuotis situacijoje, tad nutarėme apsimesti Stalino sąjungininkais, tapti staliniečiais, dar aršesniais nei jis pats. Nutarėme perlenkti lazdą, tokiu būdu sabotuojant jo politiką. O visa kita žinote patys“.
Kokia gi ši „energinga veikla“, kurią, anot Rakovskio, pradėjo Stalinas?
Pirma, ką nuveikė Stalinas,- jis kreipėsi į šalies darbo žmones, kad šie siųstų į partiją pažangius, dorus žmones. Tai suteikė naujų, jaunų jėgų, neužkrėstų trockizmu. 1924 metais šalyje buvo 735 tūkstančiai komunistų, iš jų 241,5 tūkstančio buvo šio šaukimo į partiją atstovai. Ir dar Stalinas paskelbė šūkį – „esame rusų revoliucionieriai“ . Jis kreipėsi į liaudį: „Mes 50 - 100 metų atsilikome nuo pirmaujančių šalių. Šį atstumą turime įveikti per dešimt metų. Arba mes tai įgyvendinsime, arba mus sutryps“.
Vadinamoji Trockio „pasaulinė revoliucija“ - Rotšildų finansuojamas karas, - įgijo tęsinį Hitlerio pasauliniame kare.
Hitlerio „valdžios šventė“
Hitlerį taipogi finansavo Rotšildai. Jie įvykdė nusikaltimą prieš savo tautą, paaukojo daugybę žydų, taip sukurdami pretekstų Izraelio valstybės sukūrimui.
Daugelis istorijos faktų byloja apie tai, kad visi perversmai bei karai, pradedant 18 amžiaus pabaiga, buvo inspiruojami Rotšildų.
Kompanija „J. G. Farben“ - pagrindinė viso pasaulio cheminės produkcijos gamintoja, 1939 metais pradėjo maksimaliai auginti savo gamybą. Praktiškai visa produkcija buvo skiriama Vokietijos apginklavimui Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Kompaniją kontroliavo Rotšildai.
Pasak Rakovskio, tos pačios jėgos, kadaise iškėlusios ir atvedusios valdžion Trockį, suteikė ir Hitleriui „valdžios šventę“.
Galiausiai „jie“ pamatė, kad Stalino valstybės perversmo keliu nenuversi. Jų istorinė patirtis pakuždėjo jiems sprendimą „bis“ (pakartojimas) – padaryti su Stalinu tai, kas buvo padaryta carui.
Rakovskis pažymi, jog čia būta vienos kliūties, kurios, kaip atrodė, negalima buvo įveikti. Visoje Europoje nebuvo šalies – agresorės. Nė viena valstybė neturėjo patogios geografinės padėties ir neturėjo kariuomenės, kuri būtų pajėgi atakuoti Rusiją. Na, o jei tokios šalies nebuvo, tai „jie“ turėjo sukurti ją. Vien tik Vokietija turėjo pakankamai gyventojų, taip pat pozicijų, patogių TSRS puolimui, tad buvo pajėgi sutriuškinti Staliną.
Jūs galite suprasti, kad Veimaro respublika buvo sumanyta ne kaip agresorė. Nei politiniu, nei ekonominiu požiūriu. Atvirkščiai, ji buvo patogi įsiveržimui. Alkanos Vokietijos horizonte iškilo Hitlerio žvaigždė. Kelios akys nukreipė į ją savo skvarbų žvilgsnį. Pasaulis išvydo jo žaibišką iškilimą.
1940 metais Gansiurgenas Kioleris savo knygoje „Gestapo gelmėse“ rašo apie Hitlerio senelę Mariją Aną Šiklgruber: „Mergina atvyko į Vieną, kad dirbtų tarnaite. Ji įsidarbino Rotšildų viloje, ir nežinomo Hitlerio senelio greičiausiai čia ir reikėtų ieškoti“. Šią informaciją patvirtino ir Valteris Langeris, kuris rašo: „Adolfo tėvas, Aloizas Hitleris, buvo Anos Marijos Šiklgruber nesantuokinis sūnus. Ana Marija Šiklgruber gyveno Vienoje tuo metu, kai pastojo. Tada ji dirbo barono Rotšildo name tarnaite. Vos tik šeimininkai sužinojo, kad ji nėščia, ją išsiuntė atgal, namo, kur ir gimė Aloizas“.
Anot Rakovskio, kai nacionalsocialistų partija 1929 metais išgyveno augimo krizę ir jai trūko finansinių išteklių, „jie“ ten nusiuntė savo pasiuntinį. Rakovskis atskleidė jo vardą. Tai būta vieno iš Varburgų. Per tiesiogines derybas su Hitleriu buvo sutarta dėl nacionalsocialistų partijos finansavimo. Ir per dvejus metus Hitleris gavo milijonus dolerių iš Vol-Strito ir milijonus markių iš vokiečių finansininkų, tarpininkaujant Šachtui. SA ir SS išlaikymas, taip pat rinkimų, davusių Hitleriui valdžią, finansavimas – viskas vyko tais pinigais, kuriais atsiuntė „jie“.
Paradoksalu, kad jie kovojo už globaliosios valstybinės formos komunizmą. Stalinas - priešingai, pasireiškė kaip nacionalistas ir valstybininkas. Rakovskis patvirtino, jog faktiškai Stalinas nebuvo komunistas. Rakovskio manymu, „Stalinas nesugebėjo įgyvendinti nė vienos marksistinės teorijos“. Stalinas tik vadinosi komunistu, tačiau nebuvo juo ideologijos bei darbų prasme. Paprastai jis laikėsi imperinių pozicijų, ir todėl jų akyse prilygdavo carui. Tuo tarpu Hitleris kovojo prieš „vienvaldį carą Kobą I“, ir todėl objektyviai Hitleris buvo komunistas – revoliucionierius, kuriam jie suteikė valdžią, kad jis kovotų prieš mūsų valstybingumą.
Už JAV prezidento Dž.Kenedžio žmogžudystės – Rotšildų šešėlis
Po karo, 1948 metais, JAV prezidentas Haris Trumenas, spaudžiamas Rotšildų, pripažino Izraelio valstybę. Už tai jis savo rinkiminei kompanijai gavo du milijonus dolerių. Jie pareiškė, kad Izraelis - tai pirmoji žydų valstybė Palestinoje, o praėjus pusvalandžiui prezidentas Trumenas paskelbė, kad JAV yra pirmoji užsienio valstybė, kuri tai pripažįsta. Buvo pristatyta Izraelio vėliava. Jos emblema tapo Rotšildų simbolis – šešiakampė žvaigždė. Šis simbolis sukėlė pasipiktinimą daugybei žydų, laikiusių, kad simboliu turėjo tapti senovės žydų ženklas Menora. Taip pat buvo teigiama, kad vadinamoji Dovydo žvaigždė net nėra žydų simbolis.
1963 metų birželio 4-ją JAV prezidentas Džonas Kenedis pasirašė įsaką 11110, kuriuo grąžino JAV vyriausybei teisę spausdinti pinigus, apeinant Federalinę Rezervų Sistemą, pavaldžią Rotšildams. Praėjus kiek mažiau nei šešiems mėnesiams, lapkričio 22-ją, prezidentas Kenedis buvo nužudytas. Daugelis yra įsitikinę, kad tai organizavo Rotšildai. Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jie 1865 metais nužudė prezidentą Linkolną. Jis norėjo spausdinti Amerikos pinigus amerikiečių liaudies labui, o ne saujelės užsieniečių praturtinimui, kad šie galėtų plėšikauti ir kurstyti karus.
Įsakas 11110 buvo prezidento Lindono Džonsono panaikintas tą pačią dieną, kai buvo nužudytas prezidentas Kenedis.
Bus daugiau
Pagal knygą „Šventoji Rusija prieš Chazariją“ (leidykla „Ziorna“, 2009) parengė Sergejus Sokolovas