Pirmosios kelionės maršrutas....
Rudamina yra 12km nuo Vilniaus, miestelio pavadinimas minimas nuo 1377m. Kunigaikščio Algirdo valdymo metais 700 karių norėdami užkirsti kelią į Vilnių, laimėjo mūšį prieš kryžiuočius. Bet 1394m. Vytautas Didysis prieš tuos pačius kryžiuočius patyrė pralaimėjimą netoli Rudaminos, prarado keturis karo pulkus, o kunigaikštis Jonas Alšėniškis buvo patekęs į nelaisvę. Tas pats Jonas taip pat dalyvavo 1398m. sudarant Salyno sutartį pagal kurią Vytautas, norėdamas netrukdomai kariauti Rytuose, atidavė ordinui Žemaitiją iki Nevėžio.
Apleistų vietų mylėtojams įdomiausia vieta Rudaminoje yra Viešpaties Atsivertimo Cerkvė, kuri buvo įrengta 1866m. buvusioje Švč. Mergelės Marijos katalikų bažnyčioje. Deja pirmojo pasaulinio karo metu akmeninė cerkvė buvo išvogta. 1944m. cerkvė apgriauta ir neatstatyta, dažniausiai kariai sprogdindavo aukštus statinius, bokštus, kad priešininkai užlipę į juos jų nesusektų. Šiuo metu yra išlikę cerkvės griuvėsiai, o aplink juos išvartyti antkapiai.
Apleistų vietų mylėtojams įdomiausia vieta Rudaminoje yra Viešpaties Atsivertimo Cerkvė, kuri buvo įrengta 1866m. buvusioje Švč. Mergelės Marijos katalikų bažnyčioje. Deja pirmojo pasaulinio karo metu akmeninė cerkvė buvo išvogta. 1944m. cerkvė apgriauta ir neatstatyta, dažniausiai kariai sprogdindavo aukštus statinius, bokštus, kad priešininkai užlipę į juos jų nesusektų. Šiuo metu yra išlikę cerkvės griuvėsiai, o aplink juos išvartyti antkapiai.
Privažiavus Jašiūnus būtina užsukti į Jašiūnų dvarą, tai XIXa. Vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai, kuriuos nuo XV a. iki XVIII a. pabaigos valdė Radvilos. 1824 m. dvarą pradėjo statyti VU rektorius – Jonas Sniadeckis. Jonas vaikų neturėjo, todėl pastatas po jo mirties turėjo atitekti brolio dukrai Sofijai ir jos vyrui, garsiam istorikui Mykolui Balinskiui. Jonas finansavo statybas iš savo pensijos, kai pastatas buvo pastatytas Sniadeckis jį vadino – namais, vėliau Balinskiai – dvaru, o dabartiniai savininkai – rūmais. Balinskiai nuosavybę išlaikė iki 1939m., kai rugsėjo 18-ąją į Jašiūnus įvažiavo SSRS raudonieji tankai, o tuo metu dvare šeimininkavo Anna Solton iš Balinskių šeimos. Anna su trimis vaikais pabėgo į Angliją, po to į JAV. O jos vyras Aleksandras dvejus metus slėpėsi Jašiūnuose pas ūkininkus. Šeima niekada nesusiėjo, tik jaunesnysis sūnus Hubertas kelis kartus buvo aplankęs tėvą, likusį gyvenimą praleidusį Gdynėje. Pirmomis karo dienomis, be šeimininkų likę dvaro rūmai regėjo visas tos epochos baisybes. Vietiniai išnešė viską, ką galima buvo išnešti, o ko nepajėgė, tai degino arba kapojo, pasak Lenkijos šaltinių Jašiūnų dvarą išgrobstė stačiatikiai rusai iš gretimo Gojaus kaimo. Pasak liudininkų vogė ne tik rusai, bet ir žydai, lenkai ir baltarusiai. Kadangi lietuvių nebebuvo likę, tai jie pasižymėjo vėliau. Išgrobstyta ir labai turtinga Sniadeckių biblioteka. Per savo istoriją rūmuose buvo įkurtas getas, kur vokiečiai liepė saugoti surinktus žydus ir 1941m. vokiečiai pasakė, kad veltėdžių žydų netoleruos, liepė jiems kasti duobę neva bulvėms laikyti, kur vėliau visi 575 žydai buvo sušaudyti ir užkasti. Paskui dvare kūrėsi kas netingėjo – buvo butai, klubas, kuriame vykdavo šokiai, ligoninė, gimdymo namai, kepykla, biblioteka. Šeštajame dešimtmetyje, sovietams įkūrus Jašiūnų sovietinį ūkį, dvaras atiteko jo direkcijai. Kai „sovchozo“ nebeliko pasikartojo 1939m. situacija – išnešė, suniokojo, sudegino ką tik galėjo rasti. Keičiasi laikai, santvarkos, politinė situacija, bet žmogaus prigimtis, deja, nesikeičia. Siautėjant metalo grobstymams, tuo metu dvarą nusižiūrėjo skandalingas verslininkas, buvęs Algirdo Brazausko patarėjas Albinas Buzūnas. Jam pavyko privatizuoti dvarą, tačiau vėliau per teismus privatizavimas buvo anuliuotas. Sakoma, kad Buzūnas dvarą prakeikė: kol jis gyvas čia nevyks jokie remontai ar renginiai. Ir prakeiksmas, nors galbūt atsiradęs tik lakioje vietos gyventojų fantazijoje, gyvavo ištisus du dešimtmečius. Rekonstrukcijų pradžią pažymėti buvo rengiamos iškilmės, tačiau po aštuonerių iškilmių, devintos buvo nutarta nešvęsti. Nes iš karto po festivalių Ūkio ministerija lėšų skyrimą dvarui atšaukdavo. Šiuo metu dvare veikia muziejus, dvaro oficinoje turėjo būti ir viešbutis, tačiau manoma, kad oficinos vietoje buvo Radvilų rūmai, valdžia skyrė tyrimus, tačiau kol kas finansų jiems nėra. Dvare galima ne tik pasivaikščioti po parką, taip pat aplankyti rūmus, bei pasigrožėti išlikusiomis interjero detalėmis, bei pavalgyti ar atsigerti kavos dvaro kavinėje...
Merkinė – nesumaišykite su Merkine esančia Dzūkijoje ir garsėjančia savo piramide. Ši Merkinė, tai kaimas esantis Šalčininkų rajone, šalia kelio Jašiūnai-Turgeliai, joje stovi įspūdingos dvaro liekanos, kuriame XVIII a. buvo įkurta Pavlovo (Paulavos) respublika. Ši respublika gyvavo nuo 1796 iki 1795 metų, kuomet ją savo dvare įkūrė Povilas Ksaveras Bžostovskis. Ją sudarė Merkinės dvaras (34 valstiečių ūkiai), sujungtas su Turgelių palivarku (iš viso 78 valakai, apie 1640 ha). Valdė prezidentas (pats dvaro savininkas) ir valstiečių seimas. Povilas Bžostovskis pamažu likvidavo dvaro arimus ir lažą, atodirbio rentą pakeitė pinigine. Valstiečiams leido laisvai tvarkyti savo turtą, iš dalies ir žemę, verstis prekyba ir amatais (kad jie galėtų mokėti činšą-žemės rentą), suteikė asmens laisvę. Žemė valstiečiams buvo išdalinta už darbą ir iš dalies už mokestį (pinigais ir medaus duokle). Jei valstietis savo vietoje galėjo pristatyti kitą valstietį, tai gaudavo laisvę. Įsteigė mokyklą, stengėsi valstiečiams versti knygas. Dvaro pajamos iki 1784 m. padidėjo daugiau kaip du kartus. Valstybę vėliau pripažino Stanislovas Augustas Poniatovskis, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius. Paulavos respublikos pinigai tais laikais buvo retas ir brangus kolekcinis objektas Europos kolekcionieriams. Respublika žlugo, kai jos įkūrėjas, suprasdamas, kad Rusija valdas greitai užims (per Lenkijos-Lietuvos padalijimus), pasitraukė į Saksoniją ir išmainė Paulavos respubliką į dvarą tenai. Naujas vadovas vis dėlto nebandė tęsti respublikos veiklos, vėl grąžino lažą ir nusavino žemę, o vėliau valdas okupavo Rusija. Respublika gyvavo 26 metus. Istorikai teigia, kad Pavlovo respublika buvo viena radikaliausių XVIII a. antros pusės valstiečių reformų. Pokario metais respublikos pastatuose buvo įrengti grūdų sandėliai. Vienas grūdus vogęs kolūkio pirmininkas, slėpdamas savo nusikaltimo pėdsakus, tuos rūmus padegė. Nuo tada ir prasidėjo griuvimas.
Medininkai yra sena gyvenvietė, minima jau nuo XIV a. Netoli miestelio – mūrinė XIII–XIV a. Medininkų pilis. Tai gardinio tipo pilis Baltijos šalyse (sienų perimetras 568 m), vienas iš svarbiausių gynybos nuo kryžiuočių ir totorių punktas. Su Medininkų pilimi yra susiję labai daug vardų, išgarsėjusių Lietuvos ir Lenkijos istorijoje, kryžiuočiai ją mini nuo 1387 m. Medininkų pilis 1402 m. buvo apgulta kryžiuočių. Po Žalgirio mūšio pilies reikšmė tolydžiai menko, kol galiausiai 1517 m. minimi pilies griuvėsiai 1655 m. tvirtovę nuniokojo Maskvėnų kariuomenė, 1812 m. – Napoleono kareiviai padegė pilies viduje esančius medinius pastatus. Medininkuose Lietuvai 1387 m. priėmus krikščionybę, buvo įkurta viena iš septynių pirmųjų parapijų ir pastatyta bažnyčia, kuri vėliau buvo nugriauta. Tik 1928–1933 m. kunigas Antanas Rutkovskis pastatė čia naują bažnyčią. XIV a. – XVII a. buvo miestas. 1432 m. Žygimantas Kęstutaitis Medininkus padovanojo Jonui Goštautui. XVI a. antroje pusėje miestelį valdė Ostapas Valavičius. XVIII a. pabaigoje Medininkai sunyko, ypač nukentėjo per 1812 m. Napoleono žygius į Maskvą ir atgal. Šiuo metu pilyje veikia muziejus, bei vyksta gyvosios istorijos festivaliai – viduramžių sportiniai žaidimai, kovų demonstravimas, pilies įtvirtinimų šturmo ir gynimo inscenizacija ir t.t .
Nemėžio dvaras įsikūrė netoli Nemėžio upelio, prie klampaus, smėlėto kelio, kuriuo vyko susisiekimas su Maskva. Dvaro pastatai yra kairėje plento Vilnius-Minskas pusėje, o dešinėje - senas Daržininkų kaimas, priklausęs dvarui. Manoma, kad Nemėžyje Vytauto laikais buvo pilis, kurioje gyveno kunigaikštis su šeima. Nemėžis minimas ir 1496 m. vasario mėn., kai kunigaikštis Aleksandras iškilmingai čia pasitiko savo sužadėtinę, Maskvos kunigaikštytę Eleną (Ivano III dukrą). XIV a. Nemėžyje Lietuvos didysis kunigaikštis apgyvendino totorius. Paskutinieji dvaro rūmai, arklidė ir oficina yra išlikę iki šių dienų praktiškai nepakitę. Nemėžio dvaras ankstyvaisiais amžiais priklausė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdoms, vėliau įėjo į Vilniaus ekonomijos arba Vilniaus vaivadų valdų sudėtį. Jį valdė Pacai (1601 m.), Mykolas Kristupas Radvila (1615 m.), Jonas Kazimieras Sapiega (1696 m.), Jonas Karolis Chodkevičius, Leonas Sapiega. XVIII a. pab. - XIX a. pr. dėl skolų slegiamo dvaro bylinėjosi Mykolas Kleopas Oginskis, Bžostovskiai ir Plateriai. Po 1806 m. dvaras pateko pulkininko Ferdinando Pliaterio, kuris 1828 m. balandžio 23 d. dvarą pardavė grafui Mykolui Tiškevičiui, nuosavybėn. Pastarasis ir pastatė dvaro centre stovinčius rūmus. 1836 m. dvare iškilo dviejų aukštų mūriniai rūmai (centrinėje dalyje - trys aukštai). Sutvarkius dvaro centrą, Nemėžyje įsikūrė Benedikto Tiškevičiaus dvarų Vilniaus paviete vyriausioji administracija. 1860 m. dvaro inventoriuje įrašyti dviejų aukštų mūriniai rūmai, kurių pagrindiniame fasade buvo portikas su keturiomis kolonomis per du aukštus. Galiniame fasade buvo terasa (paviljonas) su skliautuotais akmens pamatais, dengtais skarda. Antrame aukšte buvo įrengta koplyčia, trečiame - sandėliai. Nemėžio dvare, be pagrindinių gyvenamųjų bei ūkinių pastatų, jau XVII a. pr. buvo vandens malūnas, sūrinė, bravorai, o XVIII a. - popieriaus, odos išdirbimo dirbtuvėlės. Be to minima prie Vilniaus-Ašmenos kelio stovėjusi medinė, vėliau lauko akmenų karčema. Netoli malūno buvo kalvė. Malūne 1920 m. buvo įrengta vietos elektrinė, kuri tiekė elektrą visiems dvaro pastatams. Benediktui Tiškevičiui dvaras priklausė iki 1926 m. ar 1928 m., kol Nemėžio dvarą nusipirko M.Bochvicas. Jis didelį parke buvusį prūdą perkasė, padarė tris tvenkinius žuvims veisti. Po karo M.Bochvicas pasitraukė į Lenkiją. Dvaro ūkiniai pastatai ir žemė atiteko kolūkiui, rūmai, arklidė ir oficina - LTSR ryšių ministerijai bei Radijo stoties žinybai. Prieš porą dešimčių metų dvare gyvenę žmonės buvo iškeldinti, pastatai privatizuoti, tačiau šiuo metu yra prastos būklės. Tiesiant naują plentą Vilnius–Minskas buvo sunaikintos puikios alėjos, perpus sumažintas šalia esantis tvenkinys, kuriame yra pliažo zona ir galima atsigaivinti. Archeologiniai kasinėjimai neatliekami dėl lėšų stokos. Dvaro pastatuose buvo numatoma įrengti viešbutį ir konferencijų centrą, tačiau kol kas niekas nevyksta.