.png)
Kartą stovint su sūnumis eilėje prie amerikietiškųjų kalnelių mano akį patraukė užrašas ant marškinėlių: „Būti maloniam nekainuoja nieko. Barstyk šį gėrį visur.“ Ši žinia tam tikra prasme jaudina. Pastaraisiais metais daugeliui pasaulis tapo niūresnis, ypač po paskutiniųjų rinkimų, Covid-19 pandemijos ir pilietinių neramumų. Taip, tikro, nuoširdaus žmogiško gerumo dažnai labai trūksta. Iš tiesų būtų puiku patirti daugiau gerumo ir galbūt tai net naujai suspindėtų šiuo metu, kai dažnai tikimės niekšiškumo ir pasipiktinimo. Tačiau kad ir kaip žavėtų to užrašo mintis, visgi pradinis teiginys yra labai klaidingas. Ne, tikras gerumas – toks, kokio mes labai ilgimės ir kokio mums reikia, – nėra gaunamas veltui. Ir galbūt būtų geriau, jei mes visi iš anksto su tuo susitaikytume. Tikras gerumas kainuoja.
Piktas pasaulis
Giliai širdyje mes žinome, kad gyvename piktame pasaulyje, ir mes visi – vieni dažniau, kiti rečiau – susiduriame su niekšybe, su šiame pasaulyje klestinčiu blogiu. Net tada, kai dienos atrodo šviesios, susiduriame su „šio amžiaus tamsybių valdovais“ (Ef 6, 12), kuriems vadovauja „šio amžiaus dievas“ (2 Kor 4, 4). Nors jis yra apsimetėlis ir jo dienos suskaičiuotos, jo „tamsybių valdžia“ (Kol 1, 13) yra reali, o „tamsos valdžia“ (Lk 22, 53) klastinga.
Išprotėjo ne tik tas pasaulis; pernelyg dažnai to pasaulio įtaka bei mumyse visuose gyvenanti nuodėmė atneša tą niekšybę čia, į žmonių, kurie išpažįsta, kad priklauso Kristui, gyvenimą. Deja, bet ir krikščionys, iš kurių meilės vienas kitam pasaulis turėtų pažinti Jėzų (Jn 13, 35), gali būti atšiaurūs, priekabūs, nekantrūs, šiurkštūs ar bjaurūs. Žmogiška yra reaguoti ir atsakyti tuo pačiu. Tačiau Kristus iš savo Bažnyčios reikalauja kai ko daugiau – atsakyti maloniai.
Dorybė vakuume?
Rašyti Antrąjį laišką Timotiejui Paulių iš dalies paskatino konfliktas Efezo bažnyčioje. Laiško viduryje senstantis apaštalas užrašo savo globotiniui stulbinantį įpareigojimą: Viešpaties tarnas neturi kivirčytis, bet būti malonus su visais, gabus pamokyti, kantrus, romiai aiškinti prieštaraujantiems, – rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą ir atsipeikėtų nuo pinklių velnio, kuris pavergęs juos savo valiai (2 Tim 2, 24–26).
Krikščionys jau seniai gerumą laiko viena iš dieviškųjų dorybių. Mes gyvename dienomis, kai labai mažai to gerumo patiriame. Visgi manome, jog gerumas yra nemokamas. Mes džiaugiamės „atsitiktiniais gerumo veiksmais“ ir dažnai apie gerumą galvojame be konteksto. Žinoma, piktame ir niūriame mūsų pasaulyje malonu būti nustebintam nepažįstamojo gerumo, kuris, atrodo, nepelnytas ir atsitiktinis. Žinoma, barstykime gerumą visur! Tačiau krikščioniškoji gerumo vizija yra kur kas gilesnė, reikšmingesnė ir labiau pritaikyta kiekvienam kontekstui (kontekstualizuota).
Krikščioniškasis gerumas nėra įprastas mandagumas ar dorybė vakuume, tai netikėtas ir stebinantis atsakas į netinkamą elgesį ar įskaudinimą. Gerumas ar malonus atsakas nėra atsitiktinis ar teikiamas veltui, – šis atsakas brangus, priešingas intuityviam atsakui į niekšybę ar pasipiktinimą, užuot atsakius tuo pačiu. Teologas Donas Karsonas (Don Carson), komentuodamas 1 Korintiečiams 13, 4, rašo: „Meilė [...] maloni – kai susiduriame su įžeidimais ar įskaudinimais, meilė ne tik kantri ar ištverminga, bet ir nedelsiant atsilyginanti gerumu už įskaudinimą“ (Showing the Spirit, p. 79).
Gerumo palydovai
Norėdami įsitikinti, kad krikščioniškasis gerumas nėra atsitiktinis, patyrinėkite, kas lydi gerumą ar malonų atsaką, ypač apaštalo Pauliaus, kuris galėtų būti vadinamas „gerumo apaštalu“, laiškuose. Niekas taip nebarsto brangaus gerumo, kaip Paulius.
Be kitų malonių, gerumas dažnai eina koja kojon su kantrybe ir atjauta. 2 Korintiečiams 6, 6 matome, kad greta gerumo pasirodo ir kantrybė, pakantumas, o Galatams 5, 22 vardijami Dvasios vaisiai: meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Paulius pamini šias savybes drauge ir Romiečiams 2, 4, kalbėdamas apie dieviškąją kantrybę ir gerumą: Kaip drįsti niekinti Jo gerumo, pakantumo ir kantrumo turtus? Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atgailauti?
Taip pat, kaip jau matėme, konflikto metu krikščionis, Viešpaties tarnas, neturi kivirčytis, bet būti malonus su visais, [...] kantriai iškęsdamas blogį (2 Tim 2, 24, ESV Biblijos vertimas). Malonus su visais – argi tai ne nuostabu? Oponentai šioje situacijoje yra netikri mokytojai, kurių negalima glostyti ar skatinti. Atvirkščiai, jie turi būti demaskuoti ir pataisyti, tačiau ir su jais negalima elgtis šiurkščiai ar niekšiškai. Priešininkus reiktų kantriai pakęsti ir švelniai pataisyti. Tiesą sakant, būti maloniam nereiškia leisti netikram mokytojui ar bažnyčiai toliau klysti. Būti maloniam ar parodyti gerumą – tai atskleisti klaidą ir švelniai pataisyti.
Laiške efeziečiams 4, 32 įsakymas „būti maloniam vienas kitam“ įsimintinai aiškinamas vartojant žodį, kuris reiškia „minkšta, švelni širdis“ (arba „gailestingas“, graikų k. eusplanchnos). Gerumas, malonumas – tai minkštos, užjaučiančios širdies išraiška. Laiške kolosiečiams gailestingumas ir gerumas minimi kartu su nuolankumu ir romumu: Todėl, kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme (Kol 3, 12).
Gerumas, sakytume, yra savotiška antrinė dorybė. Atjauta ir kantrybė įvairiais būdais įgalina gerumą. Atjaučianti širdis veda į gerumą, kurį išreiškiame veiksmais. Kantrybė suteikia emocinės ir praktinės erdvės gerumui subręsti ir judėti į išorę, atliekant fizinius veiksmus. Tikras gerumas ir jo išraiškos (kurios nėra atsitiktinės ar teikiamos veltui) užbaigia ir išplečia dorybes, kurios yra gerumo palydovės. Gerumo vaisiui reikia kantrybės ir užuojautos šaknų, o šioms reikia gerumo.
Neveidmainiškas gerumas
Maži vaikai vis dar yra nuoširdūs tarpusavy bei su mumis ir pripažįsta, kad būti maloniam ne visada paprasta. Kai brolis ar kas nors kitas žaidimų aikštelėje pasielgia negražiai, natūrali jų (taip pat ir mūsų) reakcija – ne būti maloniam, bet atsakyti tuo pačiu. Štai kodėl gerumą mes laikome krikščioniška dorybe – tai nevyksta spontaniškai, be praktikos ir be Šventosios Dvasios pagalbos. Apaštalas Paulius sako, jog gerumas yra Dvasios vaisius (Gal 5, 22–23; 2 Kor 6, 6), ir tai nėra natūralu kūniškai žmogaus prigimčiai.
Tikram gerumui reikia įsikišimo iš išorės – tiek Dievo Dvasios, tiek Dievo Sūnaus, kuris įžengtų į mūsų žemiškąjį pasaulį, parodytų mums kitokį kelią ir padėtų mums juo eiti, kad galiausiai patirtume amžinąjį išganymą ir džiaugsmą. Per beveik penkiolika santuokos metų mes su žmona išmokome, kad gerumas vienas kitam prasideda nuo Dievo gerumo mums Kristuje suvokimo. Tik tai suvokę galime rasti jėgų nugalėti blogį gerumu, įveikti susierzinimą kantrybe ir gerumu pakilti virš niekšybės.
Kitaip tariant, būti malonesniems – ne atsitiktiniais atvejais, ne veidmainiškai ir ne imituojant gerumą, bet rodyti tikrą, krikščioniškąjį gerumą galime tik pažinę Dievo gerumą mums ir mėgaudamiesi juo, kai maitinamės ir perimame tai iš paties Dievo žodžių.
Stulbinamas Jo gerumas
Mūsų pasaulis išdavė ir maištauja prieš Dievą – šventą ir teisingą Dievą. Ir vis dėlto kokį stulbinamą gerumą Jis demonstruoja net netikinčiųjų atžvilgiu – mūsų dangiškasis Tėvas malonus ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems (Luko 6, 35). Netgi gyvenančiuosius baisiausią ir niekšingiausią gyvenimą apšviečia Dievo bendrosios malonės spinduliai: jie patiria gražių dienų, yra išmintingi ir sveiki, turi šeimą ir draugų, maisto ir pastogę – tai kasdienis dieviškas gerumas, į kurį mes dažnai žiūrime tarsi į savaime priklausantį.
Kaip Paulius pamokslavo Listroje, net praėjusiais amžiais, dar prieš Kristų, kai Dievas leido visoms tautoms eiti savo keliais, Jis rodė savo gerumą netikintiesiems ir nepaliko savęs nepaliudyto, darydamas gera, duodamas mums lietaus iš dangaus ir vaisingų metų, pripildydamas mūsų širdis maisto ir džiaugsmo (Apd 14, 16–17). Toks gerumas net mūsų dienomis, nors ir atrodytų be pagrindo, nėra švaistomas veltui. Jis nėra atsitiktinis, bet turi tikslą – Dievo gerumas skatina [...] atgailauti (Rom 2, 4).
Tačiau laikų pilnatvei atėjus, pasirodė Dievo, mūsų Gelbėtojo, gerumas ir meilė žmonėms (Tit 3, 4), atnešantys išgelbėjimą – ypatingas Dievo gerumas – per tikėjimą Kristumi. Toks dieviškasis gerumas ne tik atnešė amžinąjį išgelbėjimą nuo seno išrinktai Dievo tautai, bet net ir svetimšalius įskiepija į senovinį Dievo palaiminimų medį per tikėjimą (Rom 11, 17–24). Jėzus, kurio jungas nėra sunkus, bet malonus (tiesiogine prasme) (Mt 11, 30), yra įsikūnijęs Gerumas. Jis yra Viešpats, ir mes naujais Dvasios duotais gomuriais ragaujame, koks Viešpats yra maloningas (1 Pt 2, 3).
Dievo gerumo įrankiai
Kristus savo Dvasia ir per savo Žodį rodo gerumą mums ir Jis daro mus gerumo įrankiais kitiems. Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums, – sako apaštalas Paulius (Ef 4, 32).
Juk tai Dievo gerumas ištirpdo neatlaidžią dvasią, suminkština kietą širdį ir pakeičia nedorus veiksmus. Kristuje mes tampame tokiais žmonėmis, kurie mato kitus, juos atjaučia, yra kantrūs ir rodo kitiems gerumą, ne tik žinodami, kad mums patiems buvo parodytas gerumas, bet ir tai, kad ateinančiais amžiais [pats Dievas] savo gerumu parodys mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje (Ef 2, 7). Mes dar tik pradėjome ragauti mūsų Dievo gerumą.
vertė Lina Tamonytė
