Herbai: kaip atrakinti lietuviškųjų simbolių kodą

Viduramžiais herbuose valdovų galia dažnai demonstruota plėšrių gyvūnų ir paukščių atvaizdais. XXI a. bendruomenės renkasi griežlę ar gegužraibę bei svarbius istorinius ir kultūrinius simbolius.

Seniausias – herbas

Nuo pernai spalio ir Igliauka turi savo herbą. Net mažiausi miesteliai nori turėti savo skiriamąjį ženklą, savitumo, išskirtinumo simbolį. Gerai tiems, kurie juos įgijo jau prieš šimtmečius. Štai seniausias tarp Lietuvos miestų – Klaipėdos herbas su laivu ir trimis bokštais, jo šaknys – dar XIII a. Tauras – jėgos, garbės ir taurumo simbolis – su kryžiumi tarp ragų Kauno ženkluose puikuojasi nuo XV a. Tame pačiame amžiuje Vilniaus simboliu tapo per upę brendantis šv.Kristoforas.

Nuo seno herbus turi ir kai kurie mažesni miesteliai. Pavyzdžiui, Kauno rajono Karmėlavos herbas patvirtintas 1792 m., kai Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis suteikė Karmėlavai Magdeburgo miesto teises. „O kad tas miestas patirtų tokią garbę, suteikiame jam tokį herbą, kaip čia yra matyti nupieštas, tai yra dvi lašišos skersai“, – rašoma privilegijoje.

„Netoli buvo lašišų nerštavietės, turgus, o lašiša – karališka žuvis, ne kokia raudė. Raudės niekas nepaišytų ant herbo“, – pasakoja istorinio Karmėlavos herbo dabartinio varianto ir nemažai kitų Kauno rajono, ir ne tik miestelių, naujų herbų, daugybės ženklų autorius Dailės akademijos profesorius dailininkas Rolandas Rimkūnas.

Pasak R.Rimkūno, simbolika turi atspindėti, ar mes save įsivaizduojame kaip kunigaikštystės galingus vyrus su kardais, ar kaip šiuolaikinę bendruomenę. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Istorinius herbus turėjo tik trys Kauno rajono miesteliai – Karmėlava, Babtai ir Vilkija, tais pačiais 1792 m. gavę laisvojo miesto teises. Nuo tada Vilkijos simbolis – šv.Juozapas, o Babtų – popiežiaus insignijos ir laivas.

„Dėl istorinių Lietuvos miestų simbolių jokių klausimų nekyla – privalome išsaugoti tai, kas buvo. Tačiau kokiais naratyvais remtis juos kuriant tiems miesteliams, kurie niekada neturėjo įteisintos savo simbolikos, kokius šios dienos bendruomenės siekius, lūkesčius juose pasakoti? Tai klausimas, į kurį nelengva atsakyti“, – pripažįsta R.Rimkūnas.

Saugo nuo nesusipratimų

Dailininkas pasakoja, kaip gimsta nauji simboliai. Pirmiausia vietos bendruomenė išreiškia norą turėti herbą ir kreipiasi į prezidentui atskaitingą Lietuvos heraldikos komisiją (LHK) su prašymu svarstyti šį klausimą, drauge ieško varianto, geriausiai atskleidžiančio, kuo ši bendruomenė reikšminga, įdomi, išsiskiria iš kitų. Radus kompromisą LHK teikia herbo projektą prezidentui, kuris savo dekretu jį patvirtina. Susigalvoti ir pasitvirtinti herbo patiems negalima – Lietuvos valstybėje teisę jį suteikti turi tik prezidentas.

Iš istorikų ir dailininkų suformuota LHK stebi, kad herbuose neatsirastų kokių keistų dalykų. Štai, pasak R.Rimkūno, vienu metu beveik visi norėjo ąžuolų – jei ne komisijos žodis, jie būtų bemaž pusės miestelių herbuose. Populiariausiųjų trejetuke – ir knyga, ir bažnyčia.

Neretas pageidavimas herbe matyti toje vietovėje gyvenusio bajoro herbą.

„Į tai komisija atsakydavo, kad 1918 m. Lietuvos Respublika susikūrė, o 1990 m. atsikūrė kitais, nebebajoriškais principais, tad ir naujoji heraldika turi simbolizuoti jau laisvus žmones, pripažįstančius XX a., o dabar jau ir XXI a. idėjas, teises ir siekius. Tad ar norėtume, kad šiandienos simboliu būtų koks plėšrus karališkas žvėris, ar kad atsispindėtų šių laikų siekiai, pavyzdžiui, gyventi švarioje aplinkoje, todėl herbe būtų griežlė?“ – sako R.Rimkūnas.

Be to, yra nuosavybės teisė į bajoriškus herbus, palikuonys gali pareikšti pretenzijų. Žinoma, kas kita, jei yra senieji simboliai, pavyzdžiui, kaip Kėdainių, kuris buvo privatus Radvilų miestas ir lig šiol jo herbe – erelio sparnas iš Radvilų herbo.

LHK yra susidūrusi ir su įvairiais požiūriais į Klaipėdos ar Vilniaus krašto simbolius. Buvo atvejų, kai atvažiuodavo Vilniaus krašto lenkų bendruomenės atstovai ir pareikšdavo norą, kad herbe būtų užrašas lenkų kalba. Bet komisija primena, kad čia gyveno ir žydai, ir baltarusiai, ir lietuviai, tad kas bus, jei surašysime visomis kalbomis, – gal užtenka tik piešto simbolio? Komisija stebi ir kad neatsirastų istorinių konotacijų, kurios netinkamai reprezentuotų mūsų valstybę.

Komisija yra sulaukusi prašymų ir pakeisti jau patvirtintą herbą. Pavyzdžiui, kaišiadoriškiai yra kreipęsi, kad jiems nepatinka jų herbas su keturiais žirgeliais, primenančiais skirtingomis kryptimis judančius traukinius, mat Kaišiadorys nuo seno buvo svarbus geležinkelių mazgas. Bet dailininko Arūno Tarabildos XX a. septintąjį dešimtmetį sukurtas herbas net tarptautiniuose herbynuose spausdinamas kaip to laiko pavyzdys, tad LHK pasiūlė jį palikti.

Pagėgių atstovai norėjo keisti dabartinį herbą – gegutę, laikančią raktą. Gegutė perteikia liaudišką vietovardžio etimologiją, o raktas simbolizuoja pasienio miestą. Prašyta sugrąžinti seną ženklą – riterį su kryžiumi ant skydo. „Bet juk tas riteris išnaikino skalvius, jotvingius, o ženklo senumas – nacistinės Vokietijos laikų. Tad LHK nusprendė palikti dabartinį variantą, kuris buvo sukurtas sovietiniais laikais“, – primena R.Rimkūnas ir priduria, kad paprastai komisijos argumentus bendruomenės išgirsta.

Gamta, atmintis ir nūdiena

Kaip ieškoma šiandieną atitinkančių simbolių, kurie atspindėtų bendruomenės išskirtinumą, siekius, požiūrį į praeitį ir dabartį? R.Rimkūnas pasakoja, kaip Kauno rajono savivaldos institucijoms inicijuojant ir dirbant kartu su LHK pasirinktos Kauno rajono miestelių, kurie neturėjo istorinių herbų, simbolikos konstravimo logikos kryptys. Viena – ekologija, švari gamta, Lietuvos raudonoji knyga. Saugoti gamtą – išskirtinis šiuolaikinės bendruomenės bruožas, ir tai nauja heraldikoje.

Pavyzdžiui, Neveronyse nėra istorinio centro, bet yra marios, miškas, ir ši bendruomenė savo herbu teigia, kad nori gyventi švarioje aplinkoje, siekia ją išsaugoti sau ir savo vaikams. Taip jų herbe atsirado į Raudonąją knygą įrašytas juodasis gandras; šie paukščiai peri ir gyvena Neveronių miškuose. Taip į Raudonąją knygą įrašyta griežlė atsirado Užliedžių, kur jos gyvena, herbe. Retas augalas iš Raudonosios knygos – gegužraibė yra Linksmakalnio, o dar vienas augalas iš šios knygos – gebenė – Rokų herbe. Piliuoną simbolizuoja čia esantis unikalus Kadagių slėnis, Ežerėlį – spanguolės, gausiai augančios čia esančiame durpyne, Ringaudus – dagiliai.

Kita kryptis – kultūrinis paveldas. Raudondvario herbe – šiame miestelyje esantis Raudondvario dvaras. Zapyškio simbolyje – garsioji gotikinė bažnyčia, bet ji pasirinkta ne kaip religinio kulto, o kaip žmonių kūrybiškumo, meno objektas, kaip bendruomenės vizitinė kortelė, ženklas, kad saugomas paveldas.

Trečia kryptis – istorinė atmintis: Vandžiogalos herbe įprasmintos kovos su kryžiuočiais; Domeikavos, kur veikė bažnytinės kronikos pogrindinė spaustuvė, – kova su sovietine okupacija; Garliavos – partizaninis pasipriešinimas.

Domeikavos, kur veikė bažnytinės kronikos pogrindinė spaustuvė, herbe simboliais įprasminta kova prieš sovietinę okupaciją, tremtys. (Kauno rajono savivaldybės nuotr.)

Dar vienoje grupėje herbų – dabartinių bendruomenių veikla. Štai Akademijos miestelis svarbus kaip šuolaikinės edukacijos, švietimo vieta, nes čia įsikūrusi Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija, tad jo herbe – stilizuota javų varpa. Čekiškė reikšminga turizmui, tad ne veltui ją simbolizuoja ir baidarė.

„Švari gamta, kultūra, kokia nors reikšminga dabarties veikla, svarbi ne tik tai vietovei, bet ir visai valstybei, istorinė atmintis, – tokia logika šiandien vadovaujamasi ieškant naujo kurios nors vietovės simbolio“, – vardija R.Rimkūnas.

Briedis ar raitelė?

Kas turi būti herbe, nuomonių būna skirtingų. Štai jau bene aštuonerius metus ginčijamasi dėl Mažosios Lietuvos herbo. Rytprūsiai turėjo herbą, o Mažoji Lietuva – ne, tad kuriamas naujas simbolis.

Nors įprastai pirma dėl idėjų pasikonsultuojama su LHK, šįsyk jai pristatytas jau sukurtas simbolis, kuriame – briedis, o iš šonų – kryžiuotis ir kuršių moteris. Briedžio simbolį LHK jau atmetė dukart, bet tokio varianto herbo iniciatoriai ir toliau jį gina, Mažosios Lietuvos bendruomenės iniciatyva atliktos dvi krašto heraldikai skirtos mokslo studijos. Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos ir Etninės kultūros globos taryba pagalbos kreipėsi ir į Prezidentą Gitaną Nausėdą.

LHK laikosi nuomonės, kad briedis netinka, nes nėra išskirtinis simbolis, galintis atspindėti ir skleisti žinią būtent apie Mažosios Lietuvos, kaip regiono, savitumą. Be to, šio gyvūno atvaizdą Antrojo pasaulinio karo metais naudojo viena iš nacistinės Vokietijos karinių divizijų, briedžio ragų simbolika matyti ir ant 1939 m. nuotraukose Hitlerį pasitinkančių Lietuvos Klaipėdoje veikusių nacių koloborantų uniformų ir kepurių. Tiesa, briedį simbolikoje yra naudoję ir Lietuvos vienybės šalininkai. Istorikas Vygantas Vareikis atkreipia dėmesį, kad briedžio simbolis ir šiandien naudojamas ir šiuolaikinės Vokietijos ginkluotosiose pajėgose, nors ši valstybė labai neigiamai vertina nacių simbolius.

„Galima sakyti, kad briedžiai nuo seno gyveno miškuose. Bet ir svastika buvo saulės ženklas. Siūloma, kad viename herbe būtų ir užkariautojas, ir auka. Tačiau kaip ateina svetima kariuomenė ir kaip jos kareiviai bendrauja su moterimis, ypač viduramžiais, rašo visi istorijos vadovėliai“, – primena R.Rimkūnas.

„Komisija neteigia, kad briedžio simbolikos Mažosios Lietuvos herbe visai negalėtų būti, bet jis neturėtų būti pagrindinė naujai kuriamo herbo figūra“, – BNS teigė LHK pirmininkė Agnė Railaitė-Bardė. Bet komisija vis dėlto siūlo herbe akcentuoti Mažosios Lietuvos regiono svarbą lietuvių raštijai, kultūros ir kalbos raidai ar vaizduoti švyturį, nes iš Lietuvoje esančių septynių būtent čia yra šeši.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas šio regiono heraldikos simboliu siūlo raitą ant žirgo lietuvninkę su knyga. Juk Mažoji Lietuva visiems lietuviams brangi ne dėl čia gyvenusių galingų briedžių, kurie heraldikoje yra fizinės jėgos, galios simboliu ir buvo mėgstamas karinę jėgą gerbiančioje Prūsijos Karalystėje, vėliau ir Vokietijos imperijoje, o kaip pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo Katekizmo – gimtinė. Be to, tik čia moterys išsiskyrė kaip puikios jojikės, ne vežimais ar pėsčios, o raitos vykdavusios į bažnyčią.

Nepamirškite istorijos, bet bendruomenės simbolis turėtų būti tai, kas ją jungia šiandien.

Herbui V.Šilas siūlo panaudoti žymaus Mažosios Lietuvos lietuvių kultūrinio gyvenimo organizatoriaus, kovojusio dėl Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos valstybės, Paryžiuje dailės mokslus baigiusio Adomo Brako sukurtą heraldinę vinjetę su lietuvninke raitele. Jis džiaugiasi, kad R.Rimkūnas įgyvendino jo idėjas. Dailininko siūlomame herbo variante lietuvininkė laiko knygą, o knyga – XX a. simbolis, nes dabar valstybės kuriamos ne kardu, bet švietimu. Tai būtų simbolis mūsų laikų, kai svarbus ne ginklas, o knyga, kai lygios visų teisės.

Ginčai dėl briedžio persikėlė ir į kitas institucijas. Suskaičiuota, kad iš 116 herbų etalonų, patvirtintų per pastarąjį dešimtmetį, keturi komisijos nariai sukūrė ne mažiau kaip 87, tad su skundu kreiptasi ir į Konkurencijos tarybą, ar, rekomenduojant dailininkus, nepažeidžiami sąžiningos konkurencijos principai.

Pasak R.Rimkūno, dailininkų, kuriančių ženklus, tikrai nedaug, o į LHK kai kurie jų, taip pat ir jis, ir pakviesti todėl, kad jau turi šios srities patirties. Vis dėlto, nors daugelį herbų dailininkas sukūrė dar iki tapdamas LHK nariu, jis parašė prašymą iš šios visuomeniniais pagrindais veikiančios institucijos būti išbrauktas.

Simboliais įprasminama, kokie ženklo turėtojo prioritetai ir siekiai. (Kauno rajono savivaldybės nuotr.)

Nauji ženklai

Heraldika jau šimtmečius yra labai svarbi, nes simboliais įprasminama, kokie ženklo turėtojo prioritetai ir siekiai. 1918-aisiais susikūrusi Lietuvos Respublika jais taip pat bandė parodyti, kad ji susikūrė kitokiais principais nei anksčiau, kad nori būti laisvų žmonių respublika. Herbe esantis Vytis – iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Bet vėliava pasirinkta ne istorinė – su Vyčiu raudoname fone, o kurta nauja, kad nebūtų panaši nei į Rusijos, nei į Lenkijos. Raudona spalva kėlė neigiamų asociacijų su revoliucija, tad pasirinktas antiheraldiškas variantas – be Vyčio herbo spalvų. Simbolis kurtas naujai demokratinei valstybei, formuojamai tautiniu pagrindu, tad labai tiko žalia ir raudona, kurios dominavo tautiniuose drabužiuose ir juostose, o geltona pridėta dėl gyvumo ir kad simbolizuotų aušrą.

1990 m. atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje simbolių nebuvo daug – Jogailos kryžiai, Gedimino stulpai, Vytis, keletas miestų ir miestelių herbų, patvirtintų XVIII a., keletas – sovietiniais metais trumpai veikusios Heraldikos komisijos, kuri greitai išformuota sovietiniams veikėjams joje įžvelgus nacionalizmo apraiškų.

Tad teko iš naujo kurti ne tik valstybės institutus, bet ir ieškoti šiuolaikinę Lietuvos valstybę reprezentuosiančių simbolių. Abejonių nekėlė valstybės herbas – Vytis. Tačiau turime dvi Lietuvos valstybės vėliavas – istorinę ir tautinę.

„Kuriant šiuolaikinės Lietuvos heraldiką vis dar kyla klausimų, ar mūsų dabartinė valstybė – bajorų ir kunigaikščių valstybės, ar susikūrusios 1918 m. Respublikos tęsėja. Iki šiol kai kam reikia bajorų, kunigaikščių, tų laikų, kai Lietuva buvo nuo Vyslos iki Smolensko“, – sako R.Rimkūnas.

Vis dėlto, jo įsitikinimu, dabartinės visuomenės siekiai – kitokie, skirtinga ir jų išraiška simboliais. Šios dienos Lietuvos, jos bendruomenių kuriama simbolika turėtų atspindėti, kaip mes save suprantame šiandien: ar kaip kunigaikštystės galingus vyrus su kardais, kurie atkovos kažkada valdytas žemes, ar kaip šiuolaikinę bendruomenę, kuri myli gamtą, saugo paveldą, gerbia lygias teises, kuria savo bendruomenę kitokiais nei prieš šimtmečius principais. „Nepamirškite istorijos, bet bendruomenės simbolis turėtų būti tai, kas ją jungia šiandien“, – mano daugybės herbų ir ženklų autorius.


Šiame straipsnyje: herbaisimboliaiherbų simbolika

NAUJAUSI KOMENTARAI

Edita

Edita portretas
Mažosios Lietuvos herbas turi būti sukurtas naujai, nes briedis , nukopijuotas iš Rytprūsių heraldikos, kurie priklausė Vokietijai, netinkamas

n

n portretas
puikiai

gėda dėl tokios hieraldikos

gėda dėl tokios hieraldikos portretas
vien plūgai, vištos, barščiai
VISI KOMENTARAI 7

Galerijos

Daugiau straipsnių