Dėl Andriaus Tapino reportažo „Vilniaus taboras ir medžioklė lankais“

Jei žurnalistas Andrius Tapinas turi pretenzijų į originalų, nestandartinį požiūrį ar vertinimus, tai gegužės 17 d. laidos „Laikykitės ten“ reportaže „Vilniaus taboras ir medžioklė lankais“, deja, jokio originalumo nerasime: romai vaizduojami stereotipiškai, nekritiškai atkartojant visus jau gerokai nuvalkiotus neigiamų stereotipų apie romus šablonus. Joje mums dar kartą bandoma įteigti, kad visi „čigonai tinginiai, patys nenori dirbti, vaikai nenori mokytis, atsibastė į Lietuvą neseniai, jie visi nusikaltėliai, užsiimantys kriminaline veikla, ir dar valdžia jiems tiek mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų kiša!“.

Vienintelis naujas motyvas – „taborą išgriovė, reiškia, bus dar blogiau, nes čigonai atsikels gyventi į miestą ir pradės platinti narkotikus ir vogti pačiose Fabijoniškėse“. Taigi, piešiamas itin neigiamas vienpusiškas statiškas kolektyvinis romų paveikslas, romus vaizduojantis pavojingais nusikaltėliais ir veltėdžiais, svetimais ateiviais, nieko bendra, be kriminalinės veiklos, su likusia visuomene neturinčiais. Nusižengiama net elementarioms geros žurnalistikos taisyklėms – pvz. išklausyti kitą nuomonę, kad ir tų pačių taboro gyventojų. Tiesa, į reportažą įterpiamas interviu su „Sare Roma“ vadovu Ištvanu Kviku, tarsi palaikančiu reportažo autorių nuomonę. Įdomu, ką pasakytų gerbiamas Ištvanas Kvikas dabar, pamatęs visą laidą? Kažin ar džiaugtųsi tokia tendencinga jo nuomonės manipuliacija.

Dar įsimintiniau, kad romų tema eksploatuojama, siekiant paskatinti pervesti dalį pajamų mokesčio Laisvės TV. Vėlgi gana įprastas prastai žurnalistikai manevras – užsipuolant tą, kurį visi puola, populiarumas garantuotas.

Labiausiai reportaže šokiruoja du momentai. Pirmasis – tarsi juokais nuskambėjusi galimybė, perfrazuojant nacių leksiką, „išspręsti romų problemą“ juos fiziškai sunaikinant (epizodas su ištraukomis iš filmo „Savižudžių būryje“). Cituoju A. Tapiną: „Žinoma galima kaip „Savižudžių būryje“ – surinkti visus vienoj krūvoj, suleisti su vakcina sprogmenis ir liepti gyventi gražiai“. Per II pasaulinį karą buvo nužudyta ne mažiau nei ketvirtadalis Europos romų populiacijos. Lietuvoje nacių okupacijos laikais romai taip pat buvo sistemingai persekiojami, kalinami paskirstymo lageriuose, vežami į darbo ir mirties stovyklas, istorikai yra užfiksavę keletą masinių romų žudynių vietų – Paneriuose, Pravieniškėse ir kitur. Dar daugiau, dabartinę romų situaciją Kirtimų tabore, be kitų veiksnių, lėmė ir kruvina romų istorija. Tabore gyveno žmonės, kalėję nacių koncentracijos stovyklose, daugelio šeimų seneliai ir proseneliai yra nukentėję per karą, žuvę arba dingę be žinios. Tokiame kontekste juokeliai, rodant filmo ištraukas su tekstu „jei nepaklusite man – mirsite. … jei erzinsite ar neduosite ramybės – mirsite“ peržengia bet kokias etiškos žurnalistikos ribas.

Beje, asociacija su naciais nuskamba dar vienoje reportažo vietoje, kurioje A. Tapinas teigia, kad „tikrai ne visi romai prekiauja narkotikais, ne visi gamina ar vagia“, kad „taboras yra pati blogiausia romų versija, pagal kurią negalima spręsti apie visus romus“. Graži pastaba, bet čia pat taboras sulyginamas su Hitlerio „Mein Kampf“ romų visuomenėje. Apskritai reportaže romai skirstomi į „gerą romą“ ir „blogą romą“ – „blogas“ romas gyvena tabore, apie „gerą romą“ laidoje nekalbama, tad pasižiūrėjus reportažą, lieka tik vienas įspūdis – „gerųjų romų“ nėra, gal tik išskyrus Ištvaną Kviką ir Radžį.

Kitas šokiruojantis teiginys, nuskambėjęs reportaže, yra siūlymas atimti romų vaikus iš šeimų ir auklėti juos atskirai, tik nepatikslinama, kur. Matyt, vaikų namuose? Ar naujai kuriamose šeimynose? Tokia idėja taip pat turi savo nemenką istoriją. Dar 18 a. Austrijos valdovė Marija Terezė potvarkiu nurodė atimti iš romų šeimų vyresnius nei 4 metai vaikus ir auklėti juos atskirai. Panašių priemonių buvo imtasi ir prieš Amerikos čiabuvius – 19 a. pabaigoje buvo steigiami specialūs internatai indėnams, į kuriuos buvo prievarta uždaromi nukariautų prerijų indėnų genčių vaikai, siekiant Amerikos čiabuvius galutinai asimiliuoti. Rusijoje panašiai buvo asimiliuojami Sibiro čiabuviai.

Alternatyvų tokioms drastiškoms priemonėms reportaže nesvarstoma. Cituoju:  „Galima šimtus projektų prirašyti – nepadės. Nes dalis taboro gyventojų niekur integruotis nenori. Jiems yra patogu gyventi savo bendruomenėje su savo papročiais“. Įdomu, kokiais moksliniais tyrimais grindžiamas toks teiginys?

Apskritai visame reportaže dominuoja klasikinis būdas neigiamai reprezentuoti diskriminuojamą Kitą (the Other): pirmiausiai nepripažįstama, kad bet kurios socialinės ar etninės mažumos situacija yra santykio su dauguma pasekmė, antra, socialinė/etninė mažuma vaizduojama izoliuotai nuo likusios visuomenės, o ne kaip jos dalis; kultūriniai skirtumai esencializuojami, bandant jais paaiškinti mažumos situaciją; dėl kylančių problemų apkaltinama pati mažuma.

Todėl ir reportaže dėl taboro problemų „kalti“ patys romai: jie patys nenori dirbti, patys nenori mokytis. O jeigu koks nors romas „net visus egzaminus šimtukais išlaikė“, tai tik „sukčiavimo keliu, nes mama iš anksto išbūrė, kokie bus klausimai egzuose“. Aukos apkaltinimas yra labai patogi pozicija, nes leidžia supaprastinti problemą, nematyti daugialypės diskriminacijos ir neprisiimti už ją atsakomybės.

Laidą paprašiau pakomentuoti dienos centro „Padėk pritapti“, kuriame jau daug metų ugdomi romų vaikai, edukatorę ir antropologijos studentę Agniešką Avin, turinčią didelę bendravimo su romais patirtį. Anot Agnieškos, pasakymo „ne visi romai prekiauja narkotikais…“, kurį girdime laidos metu, tikrai nepakanka beveik pusvalandį trunkančiame ir itin negatyvų romų vaizdinį kuriančiame reportaže. „Tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje yra daug talentingų, protingų, išsilavinusių romų –  politikų, menininkų, mokslininkų ir įvairių profesijų specialistų, tačiau apie sėkmės istorijas pasakoti tikriausiai neapsimoka. Jomis nepritrauksi dešimčių tūkstančių peržiūrų“, – teigia Agnieška. Ji pateikia pastabą ir dėl etnonimo „romas“ ar „čigonas“ vartojimo:  „Reportaže klausiama, „čigonų taboras, o gal romų taboras? (…) Abu terminai yra priimtini ir nėra laikomi įžeidimais, todėl ir vartosime abu.“ Ar tikrai? Apibūdinimas „čigonas“ nėra vartotinas, tai yra klaidinantis pavadinimas, skatinantis neapykantą ir priešiškumą romų bendruomenės atžvilgiu (1). Dauguma mokslininkų, politikų ir romų aktyvistų ragina pripažinti terminą „čigonas/ė“ menkinančiu ir nevartotinu. Tai yra kovos už romų teises dalis. Nemanau, kad reikia aiškinti laidos kūrėjams, kokią galią turi žodis – galią ne tik kurti, bet ir griauti. Per amžius romai neturėjo galimybės pasakoti savo istorijos, apibūdinti realybės taip, kaip patys ją mato, tapti viešojo naratyvo subjektu, o ne objektu. Romai beveik neegzistavo istorijos vadovėliuose – taigi ir pačioje istorijoje. Žodžiai tarsi lazdos ir akmenys – jais gali užpulti, jais gali skaudžiai sužeisti, jų pagalba gali žmones išskirti“ – teigia Agnieška Avin.

Iš tyrimų žinome, kokias neigiamas pasekmes romų bendruomenei turi stereotipinis jos reprezentavimas medijose. Visų pirma, neabejojama, jog egzistuoja sąsajos tarp negatyvių visuomenės nuostatų ir žiniasklaidos formuojamų etninių mažumų vaizdinių (2).

Etninių tyrimų instituto nuo 2005 m. vykdoma nuostatų įvairių etninių grupių atžvilgiu stebėsena rodo, kad romų atžvilgiu pasireiškianti „didžiausia socialinė distancija ir nepakantumo hierarchija“ per visus stebėsenos metus išlieka „beveik nepakitusi“ (3). Romai yra tarp labiausiai nemėgstamų etninių grupių Lietuvoje: su romais nenorima gyventi kaimynystėje, romų nenorima matyti darbo vietoje. Tai, be abejo, koreguoja su dominuojančiu neigiamu romų vaizdiniu medijose, kuris pastaraisiais metais mažai pakito. Dažnas prieš romus nusistatęs pilietis nėra net romų matęs, bet tvirtą nuomonę apie romus jai /jam leidžia susidaryti tai, ką perskaito ar pamato medijose. Išankstinis neigiamas nusistatymas, deja, nelieka vien tiktai galvojimo būdu, jis atsispindi elgesyje su romais tiek struktūriniu, tiek individualiu lygmeniu. Romai patiria diskriminaciją būsto, švietimo, darbo, sveikatos priežiūros srityse (4).

Žiniasklaidos vaidmenį šiandieninės visuomenės gyvenime sunku pervertinti – jis didžiulis. Žiniasklaida gali pasitarnauti socialiniam teisingumui, mažindama pažeidžiamų grupių atskirtį ir dėl to visuomenėje kylančias socialines įtampas, įgalindama šias grupes „dalyvauti ir atsiskleisti visuomenėje“, arba žiniasklaida gali palaikyti ir reprodukuoti „šių grupių dalyvavimą ribojantį hierarchinių santykių modelį“, tokiu būdu prisidėdama prie socialinės atskirties ir socialinės nelygybės visuomenėje didinimo (5). Gaila, kad socialiai atsakingą žiniasklaidą vis dar persveria paviršutiniškos, pigaus efekto besivaikančios publikacijos ar reportažai. Nuo to nukenčia ne tik romai ar kitos pažeidžiamos socialinės ar etninės grupės. Nuo to nukenčiame mes visi, visa visuomenė.

1. A. Oprea, M. Matache, Reclaiming the Narrative: A Critical Assessment of Terminology in the Fight for Roma Rights, Dimensions of Antigypsyism in Europe, 2019, pp. 276-300.
2. M. Frėjutė-Rakauskienė. Etninis nepakantumas Lietuvos spaudoje. – Etniškumo studijos, 2009:1, p. 45-50; M. Frėjutė-Rakauskienė, N. Klumbytė, A. Marcinkevičius, K. Šliavaitė. Socialinis ir istorinis teisingumas daugiaetninėje Lietuvos visuomenėje: sampratos, patirtys ir kontekstai. Lietuvos socialinių tyrimų centras, 2018, p. 27-32.
3. G. Blažytė, V. Pilinkaitė-Sotirovič, K. Žibas. Visuomenės nuostatos apie socialines ir etnines grupes Lietuvoje: nepakantumo ir socialinės distancijos stebėsena. – Lietuvos gyventojų grupių socialinė kaita. Lietuvos socialinių tyrimų centras, 2016, p.111.
4. Pilietinės visuomenės stebėsenos ataskaita dėl nacionalinės romų integracijos strategijos įgyvendinimo Lietuvoje Pažangos vertinimas keturiose strategijos pagrindinėse politikos srityse. 2018 m.; Sociologinio tyrimo „Romų tautybės asmenų padėtis lyginant su kitais šalies gyventojais“ ataskaita, 2015.
5. M. Frėjutė-Rakauskienė, N. Klumbytė, A. Marcinkevičius, K. Šliavaitė. Socialinis ir istorinis teisingumas daugiaetninėje Lietuvos visuomenėje: sampratos, patirtys ir kontekstai. Lietuvos socialinių tyrimų centras, 2018, p. 28.