Lietuvoje miškai užima 33,7 proc. teritorijos (2020 m.). Miškingiausia yra Lietuvos pietrytinė dalis, kur vyrauja nederlingi dirvožemiai, susiformavę ant paskutinio ledynmečio ledo tirpsmo vandenų suneštų smėlių. Šiame regione plyti ir didžiausi Lietuvos miškai: Dainavos (Gudų) giria, Labanoro giria, Rūdninkų giria. Taip pat gan miškinga yra vakarinė Žemaitijos dalis, didelių pavienių miškų masyvų yra ir Vidurio Lietuvos žemumoje, kur tarp derlingų dirvų įsiterpia smėlingi dirvožemiai. Mažiausiai miškų yra derlingiausiuose ir žemės ūkiui tinkamiausiuose regionuose – Šiaurės Aukštaitijoje, Suvalkijoje, taip pat Klaipėdos krašte, Skuodo rajone.
Lietuvos miškingumas pastarąjį šimtmetį didėjo, ir nuo 19,7 proc. 1948 m. išaugo iki 33,7 proc. 2019 m. (grafikas – žemiau). Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. daug buvusių žemės ūkyje naudojamų žemių savaime apaugo mišku, todėl 1990-2010 m. miškingumas augo gana sparčiai. Pastaruoju metu jis stabilizavosi. Šaltiniai: Lietuvos miškų ūkio statistika; Statistikos departamentas
Žemiau pateikiame Lietuvos miškų žemėlapį su 60-ties didžiausių miškų masyvų pavadinimais.
Žemiau – Lietuvos miškų plotai 20 a. 6-ajame dešimtmetyje, kuomet miškingumas tesiekė maždaug 21 procentą (pagal A. Basalyką):
Žemiau – grafikas su miškingumo kaita nuo 1938 m. (PASTABA: laiko intervalai dėl duomenų stokos neidentiški):