Pro langą sklindantys saulės spinduliai krinta ant apsilupusių kambario sienų. Jie apšviečia vidury kambario stovintį stalą, prie kurio sėdi Rada Aleksandravičienė. 48-erių moteris prižiūri tris savo sūnus, kurie, įsitaisę ant sofos, žaidžia išmaniaisiais. Iš lauko pasigirsta vyro balsas, jis – Rados sutuoktinio, 44-erių Jono Aleksandravičiaus, šiuo metu su kaimynu taisančio vandens sistemą.

Į šį namą, esantį Juodšiliuose, – kaime, nutolusiame 20 km nuo Vilniaus, penkių asmenų šeima atsikraustė dar kovo mėnesį. Jie buvo vieni paskutiniųjų, palikusių Kirtimų taborą.

Vilniaus pakraštyje, Kirtimuose, dešimtmečius stovėjęs taboras šios vasaros pradžioje buvo nugriautas. Tačiau dabar, praėjus šešiems mėnesiams, kai kurios šeimos vis dar neturi naujų namų.

„Jau vasaros pabaiga, reikia sienas dažyti, duris, langus sutvarkyti. Reiškia – kišti pinigus. O kam kišti, kai rytoj gal reiks išeiti“, – sako Jonas. Nuo šeimos atvykimo namo savininkas dar nesulaukė nuomos kompensacijos, kurią jis turėtų gauti iš Savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“, atsakingos už socialinio būsto administravimą ir nuomą. Dėl to šeima baiminasi, kad bet kurią dieną savininkas gali nuspręsti juos išvaryti. „Atvažiuos pirkėjai, susitars, ir viskas – eik, lauke stovėk. Arba eik, vok, prekiauk narkotikais ir gyvenk viešbutyje“, – sarkastiškai sako Jonas.

Taboro istorija ir jo griovimo priežastys

Vaikštant buvusia taboro teritorija, tik likę namų pamatai primena apie buvusią didžiausią romų gyvenvietę Baltijos šalyse. 2009 m. tabore stovėjo 115 namų.

1956 m., sovietinės okupacijos metu, šioje teritorijoje buvo oficialiai įregistruotas pirmasis namas. Greitai šalimais pradėjo rastis nauji namai, tačiau jie nebuvo pripažinti legaliais. Dėl to dauguma taboro gyventojų buvo registruojami vienu adresu: Dariaus ir Girėno gatvė 185. Gyvenvietė greitai tapo atskiru kaimeliu Vilniaus mieste, namais kelioms romų kartoms.

„Mes buvome pripratę prie tos vietos, aš ten gimęs“, – sako Jonas. Rada prideda: „Ir visi mūsų draugai ten.“ Tačiau šių metų vasarį Rada sulaukė už namų griovimą atsakingų asmenų, kurie pasakė: „Už mėnesio griausim jūsų namą. Po truputį ruoškitės.“

Taboro griovimas yra Vilniaus taboro bendruomenės integracijos į visuomenę 2016–2019 m. programos dalis. Pagal ją, šeimos, gyvenusios tabore, turėjo nugriauti savo namus ir išsikelti. Deklaravusiems pajamas savivaldybė suteikė nuomos kompensaciją, siekiančią 92,5 Eur per mėnesį vienam asmeniui. Šeimoms, atitinkančioms reikalavimus, be eilės buvo suteiktas socialinis būstas Vilniaus mieste.

Romų gyvenvietės griaunamos visoje Europoje, vien šiais metais jos nugriautos ne tik Lietuvoje, bet ir Vengrijoje bei Bulgarijoje. Saugumo reikalavimų neatitikimas, nusikalstama veika, nelegalios statybos, galbūt valdininkų įsitikinimas, kad tai padės romams integruotis į visuomenę – tai tik kelios priežastys, kodėl žmonės yra iškraustomi. Tačiau neretai gyvenviečių griovimo veiksmai pažeidžia Europos žmogaus teisių konvenciją, ypač – teisę į privataus bei šeimos gyvenimo gerbimą. Šiais metais Europos Komisijos išleistame pranešime, skirtame romų integracijai, rekomenduojama atsisakyti priverstinio gyvenviečių griovimo, tiesa, apie tai kalbėta dar 2016 m. Tačiau visgi Kirtimų taboras buvo nugriautas. Seimo nario, buvusio Vilniaus miesto vicemero Vytauto Mitalo teigimu – dėl sunkiai valdomos prekybos narkotikais.

„[Taboras] buvo tapęs labai koncentruotu, neprižiūrimu sunkiųjų narkotikų platinimo tašku“, – telefoninio interviu metu sakė Mitalas. Nors tuometinis vicemeras sutiko, kad, eliminavus šį tašką, prekyba gali persikelti į kitus taškus, tačiau „taip užkardyti bus daug lengviau, nei turint vieną, iki 2016 m. nekontroliuotą kemsyną“. Paklaustas, ar buvo svarstyti kiti narkotikų platinimo užkardymo būdai, Mitalas teigė, kad sprendimas buvo priimtas tariantis su Vilniaus 2-ojo policijos komisariato pareigūnais. „Koncentruotos narkotikų prekybos, kuri intensyviai vyko tiek Aukštutiniame, tiek Žemutiniame tabore, nepaisant policijos pastangų, kitu būdu suvaldyti nebuvo įmanoma.“

Antropologė, doktorantūros metu tyrinėjusi Lietuvos romų bendruomenę, Aušra Simoniukštytė pritaria, kad ta aplinka buvo nepalanki ir patiems romams: „Juos paklausinėjęs supranti, kad į taborą jie žiūri labai neigiamai vien dėl vykdomos kriminalinės veiklos.“ Jonas sutinka, kad būtent dėl ten klestinčios prekybos narkotikais nenorėjo savo vaikų auginti tabore: „Nebūtų tų narkotikų, narkomanų, tai galima, kodėl ne.“ Tačiau VšĮ Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja sako, kad nuomonių buvo įvairių, nes romai buvo pripratę prie gyvenvietės, tai buvo jų namai, be to, „jie puikiai įsivaizduoja, kad už miesto patogumus, už šildymą neišgalės susimokėti.“

Birželio 9 d. buvo nugriauti paskutiniai namai Aukštutiniame tabore, kuriame gyveno Lietuvos romai, ir Žemutiniame tabore, kur gyveno kotliarų etninė grupė, atvykusi po Antrojo pasaulinio karo iš Moldovos. Rodūnios kelio taboro dalis tebestovi, tačiau kelios šeimos sako gavusios nurodymus nugriauti namus dar iki praėjusios vasaros pabaigos.

Simoniukštytė sako, kad savivaldybės sprendimą iškraustyti taborą vertintų palankiai, „jei tiems žmonėms būtų suteikti būstai ir tai nevyktų prieš jų valią“.

Tačiau, ieškant alternatyvaus būsto, daugeliui kilo problemų. Nors Kirtimų gyventojai buvo paprašyti išsikraustyti dar prieš keletą metų, Novopolskajos teigimu, centras stengėsi, kad griovimo darbai būtų pradėti kuo vėliau – tik tada, kai bus pasiūlytas alternatyvus būstas. „Mes dvejus metus pratempėme naiviai tikėdamiesi, kad pirma suteiks [būstus], o tik tada griaus“, – sako Novopolskaja.

Kraustymasis

Rada yra neraštinga, o jos vyras Jonas negalėjo padėti šeimai persikraustyti, nes tuo metu atliko bausmę dėl sukčiavimo. Rada sako, kad ieškodama namų ji jautėsi viena ir pagalbos iš kitų nesulaukė. Namą ji rado atsitiktinai – dėka taksisto, pasiūliusio pagalbą ieškant būsto. Taip jai pavyko išsikraustyti iš taboro likus kelioms savaitėms iki jos namo griovimo. Ji teigia, kad niekam nebuvo įdomu, ar moteris su trimis vaikais turi kur eiti: „Radai, neradai, o išeit turėjai. Išvarė.“

Plano vykdytojų abejingumą Simoniukštytė išskiria kaip vieną iš priežasčių, dėl ko planas atrodo gražesnis popieriuje nei realybėje: „Negaliu apibendrintai pasakyti, kad integracijos planas blogas. Bet atsainus požiūris būdingas ir pačioms žemiausioms grandims, kurios tą planą ir įgyvendina.“

Spaudimą palikti gyvenvietę jautė ne tik Rados šeima. Novopolskaja pasakoja, kad policija spaudė ir kitas šeimas: „Pirma, jie daro kratą. Kratos orderio nėra, nes namai nelegalūs. Jie ką nori išdarinėja, įsiveržia į namą ir griauna pečių. Ypač žiemą.“ Paaiškinimas tam buvo narkotikų paieška, tačiau Novopolskaja sako, kad, net jei kas ir slėpė narkotikus pečiuje, pečiai griaunami buvo visų šeimų namuose, kartais net kartu su sienomis. Po tokių kratų, kaip pasakoja centro direktorė, trys šeimos prisiglaudė šalia centro pastato esančioje pirtyje: „Žmonės neturėdavo, kur eit. Pas mus pirtyje, net rūsyje gyvendavo.“

Novopolskaja dalinasi istorija apie tai, kaip viena senyvo amžiaus moteris policijai pasiskundusi, jog savo namo griauti negali, nes neturi kur eiti. „[Policija] sako: „Tu nesupratai? Tada Panevėžyje tau namą surasim. Iš karto tau surasim namą Panevėžyje, kalėjime“, – pasakoja direktorė.

Etninių tyrimų instituto darbuotoja Vita Kontvainė, tyrusi romų pasitraukimo iš mokymo sistemos priežastis ir visuomenės nuostatas dėl įvairių žmonių grupių, pateikia pavyzdį: „Vyresnio amžiaus romė gyvena viena ir gauna [92,5 Eur] kompensaciją būstui išsinuomot. Pabandykite išsinuomoti butą už tokią sumą. Antra, niekas nenuomoja vyresnio amžiaus žmogui. O jei dar romė, tai viskas.“

Buvęs Vilniaus vicemeras Mitalas pripažįsta, kad procesas buvo intensyvus, bet, jo teigimu, „nebuvo taip, kad paskutinę minutę atkeliauja inspektoriai ir išmeta tave iš namų. [...] patys namai buvo demontuoti pačių savininkų rankomis, didžioji dalis, absoliučiai didžioji dalis. Tai vėlgi parodo, kad tas procesas nebuvo organizuotas tokiu būdu, kad ateina trečioji jėga ir nušluoja viską.“

Tiesa ta, kad žmonės patys griovė savo namus nenorėdami gauti baudos, kuri Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos kreipimusi yra nustatoma teismo keliu. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija informavo, kad buvo surašomas savavališkos statybos aktas bei privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius. Tam buvo skiriamas šešių mėnesių laikotarpis. Jei per tą laiką namai nebuvo nugriaunami, buvo kreipiamasi į antstolį, kuris „kreipiasi į teismą prašydamas skirti skolininkui baudą už privalomojo nurodymo nevykdymą ir taikyti jame numatytas pasekmes, t. y. leisti Statybos inspekcijai pačiai nugriauti savavališkai pastatytus statinius skolininko lėšomis,“ – elektroniniame laiške informavo Statybos inspekcijos atstovė viešiesiems ryšiams Diana Dambrauskienė. Novopolskaja sakė, kad ji antstolių ir tuo metu su jais dirbusių policininkų buvo informuota, kad baudos gali siekti nuo 3 iki 6 tūkst. eurų. Tačiau Statybų inspekcija nepatvirtina, kad tokios sumos būti galėjo, nes kiekvienu atveju baudos dydį nustatė teismas.

Rada sako, kad policininkai jai nurodę, jog už nenugriautą namą turės sumokėti 5 tūkst. eurų baudą. Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato viršininkas Erik Jalovik elektroniniame laiške rašė, kad „policijos pareigūnai tiesiogiai neinformuoja gyventojų apie pasekmes ir reikalavimus, susijusius su nelegalių pastatų griovimu ar įteisinimu“. Tačiau pridėjo, kad policijos pareigūnai su Statybų inspekcijos pareigūnais vyko į taborą, „kur policijos pagrindinė funkcija – viešosios tvarkos užtikrinimas, teisėtų pareigūnų reikalavimų vykdymo užtikrinimas, na ir, žinoma, įvairių tarnybų pareigūnų saugumo užtikrinimas,“ – rašė Jalovik. Viršininko manymu, dėl šios priežasties romai Statybų inspekcijos darbuotojus galėjo klaidingai identifikuoti kaip policijos pareigūnus.

Ardyti savo namus

Kita septynių asmenų šeima, gyvenanti tabore prie Rodūnios kelio, griauti savo namą pradėjo šios vasaros pradžioje sulaukusi policijos, o ne Statybos inspekcijos darbuotojų vizito. „Policininkas atvyko, sako eikit kur norit. Mama akis išpūtė, nežino, ką daryt“, – prisimena 29-erių Deividas (vardas pakeistas saugant šeimos privatumą).

Per vasarą jie sulaukė ir daugiau vizitų. „Atvažiavo, visus medžius kiemuose išpjovė: slyvas, vyšnias, egles, – pasakoja Deividas. – Norėjau nufilmuoti, bet priėjo policininkas ir privertė, kad prie jo ištrinčiau medžiagą. Aš žinau, kad turiu teisę filmuoti, vieša vieta. Sako: „Ištrink, arba važiuosi į komisariatą.“ Ką aš ten palikau tam komisariate, kam man ten važiuoti? Paėmiau ir ištryniau.“

Deividas pro langą parodo į šalimais esančią pievą: „Reikia padaryti kaip čia, kad nieko nebūtų, tik žolė.“ Šeima planuoja išrinkti namą ir jį perstatyti jai priklausančioje žemėje. Paramos statybinių medžiagų pervežimui ir naujo namo statybai ji negaus. „Sunku, sunku, dar po šito karantino, visai sunku po šitų trijų mėnesių. Gi niekur nedirbome, tris mėnesius praleidome namie“, – pasakoja Deividas.

Šiuo metu visi septyni šeimos nariai glaudžiasi pas Deivido senelį. Šeima sako, kad jaučiasi apgauta – nors vasara jau pasibaigė, Rodūnios kelio dalyje esanti taboro dalis negriaunama, ir jie kartu su dar viena šeima yra vieninteliai, nugriovę savo namus. Paklausta, kada planuojama griauti Rodūnios kelyje esančią romų gyvenvietę, Satybų inspekcija laiške informavo, kad, jų informacinės sistemos duomenimis, nelegalios statybos objektai adresu Rodūnios kelias 21 buvo pašalinti dar 2013 m., pagal tris savavališkos statybos aktus. Informacijos apie nurodymus griauti namus šios vasaros pradžioje, Statybų inspekcija teigė neturinti.

Novopolskajos žiniomis, Rodūnios kelyje gyvenančioms šeimoms savavališkos statybos aktai nebuvo surašyti. Ji sako skatinusi šeimą namo negriauti, nepaisyti policijos nurodymo. Tačiau, bijodama policijos, šeima pasirinko paklusti net ir negavusi jokių dokumentų ar aktų. Policija neigia davusi tokius nurodymus. „Dar kartą norėčiau patikslinti, kad pareigūnai nuolatos lankėsi ir lankosi romų tabore vykdydami policines funkcijas. Nurodymų griauti pastatus policijos pareigūnai neduoda, nes tai ne policijos jurisdikcija,“ – taip šią situaciją pakomentavo policijos atstovas Tomas Bražėnas.

Nauji namai

Išvykdama iš Aukštutinio taboro, Rada savo namą paliko stovėti. Ji, nors ir žinojo apie gresiančią baudą, sako net negalvojusi griauti jo žiemą.

Namui, kuriame šiuo metu apsistojusi Rados šeima, reikalingas remontas. Nors namas nėra idealios būklės, čia vietos užtenka visiems, o vaikai turi kiemą, kuriame gali žaisti. Be to, šeima gerai sutaria su kaimynais.

Tačiau, pagal 2016–2019 m. romų integracijos planą, būsto, esančio už Vilniaus miesto ribų, nuoma kompensuojama nebuvo. Namo savininkas, norėdamas iš savivaldybės gauti pinigus už nuomą, romų šeimą priregistravo jam priklausančiame būste Vilniuje. Vis dėlto pinigai nebuvo sumokėti. Jonas pasakoja neseniai sulaukęs namo savininko skambučio: „Jis vakar pats skambino, sako: „Tu, Jonai, nueik, kai galėsi, sužinok, ar jie mokės, ar nemokės.“ O aš nežinau, va, vakar dokumentus gavau, ir ten tiesiai šviesiai parašyta, kad negalime [kompensacijos] skirti, nes maža kvadratūra.“

„Aišku, sunkumų kažkam kilo, bet, mano supratimu, tai nebuvo esminiai sunkumai, darę įtaką kažką stabdyti ar keisti“, – sako Mitalas, paklaustas apie sunkumus ieškant romams naujo būsto. Išgirdęs apie Rados ir Jono šeimos situaciją, jis patikino, kad kompensacija turi šeimą pasiekti: „Ir aš tikrai būčiau labai nustebęs, jei galioja kvadratūros limitas nuomai. Jie tikriausiai čia kažką maišo.“ Sužinojęs, kad tą patį tvirtina ir šeimai adresuotas „Vilniaus miesto būsto“ laiškas, kuriame nurodyta, jog, pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 10 straipsnį, nuomos kompensacija skiriama tik jei kiekvienam asmeniui tenka 10 kv. m plotas, Mitalas pakomentavo: „Įstatyme padaryta didelė nesąmonė, apie kurią nebuvau informuotas.“

Jonas sako, kad, prieš randant šį būstą, šeimai buvo pasiūlyta laikinai keltis į vieno kambario butą. „Dabar penki žmonės eisim į vieną kambarį, kol jūs rasit? Jūs gal rasit per mėnesį, o gal per penkis metus. Ir čia jūs neprieštaraujat, čia viskas gerai?“ – klausia jis.

Jonas viliasi gauti tai, kas buvo žadėta ir numatyta integracijos plane – kompensaciją už būstą: „Arba tegul sako taip: „Mes nieko jums neprivalome, eikit patys ieškokit.“ Ir viskas būtų aišku.“

Dabar šeima jaučiasi nusivylusi: „5 tūkst. eurų baudą reikia mokėti. Kompensacija neateina. Be namų iš viso“, – sako Rada.

Rugpjūčio pabaigoje savivaldybė priėmė romų integracijos į visuomenę 2020–2023 m. planą. Pagal jį, nuomos kompensacija skiriama ir šeimoms, gyvenančioms už Vilniaus miesto ribų. Tačiau, „Vilniaus miesto būsto“ atstovės Agnės Liaukonytės teigimu, kompensacijos šeimas pasieks tik Vilniaus miesto tarybai patvirtinus naują „Vilniaus miesto būsto“ kompensacijų aprašą. Buvo tikimasi, kad aprašas bus patvirtintas lapkričio viduryje vykusiame Vilniaus miesto tarybos posėdyje, tačiau, kaip elektroniniame laiške rašė Liaukonytė, šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybėje laukiama naujo žmogaus, kuris dirbtų romų klausimais, dėl to visi procesai ir sprendimai, susiję su romais, yra sustoję.

Evelina Dobrovolska, anksčiau dirbusi šiuo klausimu, buvo išrinkta į Seimą. Tačiau Liaukonytė papildė, kad romams, kurie iš gyvenvietės Kirtimuose persikraustė už Vilniaus miesto, yra sudaryta galimybė teikti prašymą „Vilniaus miesto būstui“ dėl dalies nuomos kompensacijos išimties tvarka. Kompensacijos skaičiuojamos nuo prašymo pateikimo dienos. „Šiuo metu kompensacija paskirta vienai šeimai, ruošiamas Tarybos sprendimas dėl kitos šeimos,“ – elektroniniame laiške rašė Liaukonytė.

Susidariusią situaciją ir iškilusias problemas ieškant naujų namų lemia rasistinis požiūris į šią etninę grupę. „Kai sako, kad Lietuvoje nėra rasizmo, aš visada sarkastiškai juokiuosi, nes romai yra pats tikriausias rasizmo pavyzdys. Ir netgi institucinio rasizmo galima atpažinti požymių“, – sako Simoniukštytė. Jos teigimu, „instituciniu lygmeniu nekreipiamas dėmesys į nuolatinę diskriminaciją arba reaguojama per mažai ir pavėluotai. Dažnai susidaro toks įspūdis, kad romai institucijoms tiesiog nerūpi. Nors turėtų būti atvirkščiai – padidintas institucijų dėmesys turėtų būti skiriamas toms socialinėms grupėms, kurioms jo labiausiai reikia“.

Rasizmas kiekviename žingsnyje

2019 m. atliktos apklausos metu paaiškėjo, kad per 60 proc. Lietuvos piliečių nenorėtų gyventi romų kaimynystėje. Romai yra labiausiai nepageidaujami kaimynai nuo pat 2005 m., kuomet Etninių tyrimų centras pradėjo vykdyti apklausas dėl gyventojų nuostatų etninių ir religinių grupių atžvilgiu.

2019 m. į kasmetinę apklausą dėl gyventojų nuostatų buvo įtrauktas klausimas „Kurioms žmonių grupėms nenorėtumėte išnuomoti būsto?“ Vėlgi nemėgstamiausia grupė buvo romai – 65 proc. apklaustųjų nenorėtų nuomoti savo būsto romų kilmės asmenims.

Tačiau neigiamos nuostatos jaučiamos ne tik ieškant būsto. „Kaip mūšio lauke žmonės jaučiasi, iš visų pusių užspeisti neigiamų nuostatų gyvena. Kalbant apie poveikį, jis yra visa apimantis, visose srityse: jie iškrenta iš švietimo sistemos per anksti, negali išsinuomoti būsto, negali gauti darbo“, – sako antropologė Simoniukštytė.

32-ejų Rasma Pažemeckaitė gali pasidalinti išgyvenimais dėl rasizmo, patirto kone visose gyvenimo srityse. Rasma gimė Panevėžyje, bet dalį paauglystės praleido Kirtimų tabore, kur gyveno jos patėvis. Būdama penkiolikos, moteris grįžo į Panevėžį. Čia ji augina savo šešiametes dvynes Paulą ir Perlą. Nors dabar moteris didžiuojasi savo tautybe, dalį savo gyvenimo jos gėdijosi: „Tada man buvo gėda dėl atmetimo, dėl diskriminacijos, dėl rasizmo, dėl patyčių mokykloje. Aš nekenčiau visų romų, man buvo gėda. Man buvo gėda, nes mane lietuvis taip įskaudino, kad, Dieve, aš galvojau, man reikia slėptis.“

Moteris už sėkmingą integraciją dėkinga Panevėžio menų gimnazijos (tuo metu konservatorijos) mokytojams. Rasma pasakoja į šią ugdymo įstaigą perėjusi tada, kai kitoje Panevėžio mokykloje buvo smarkiai sumušta. „Aš galiu patarti romams vieną dalyką. Jei jūs nemokate skaityti, rašyti, jūs kaip kurmiai kniskitės po mokyklas ir ieškokite tinkamos savo vaikui. Nes tik pedagogas gali juos pastūmėti,“ – sako Rasma.

Nors moteris ir integravosi į visuomenę, ji vis tiek nesijaučia lygiaverte piliete. Nuo romų genocido praėjus 75 metams, Rasmai atrodo lyg būtų „per plauką“ nuo antrojo genocido. Labiausiai ji jaudinasi ne dėl savęs, o dėl savo dukrų ateities: „Bijau, kad prieš jas nebūtų rasistinio išpuolio. O ką aš žinau, gal jos nueis į mokyklą, o man paskambins ir pasakys, kad mano dvynės guli komoje“, – su ašaromis akyse kalba Rasma.

Paula ir Perla supyksta, kai jas pavadina romėmis. „Tai mane skaudina, nes jos yra mano bumerangas. Aš gėdinausi savo mamos. Bet man buvo suokiama pedagogų, buvo suokiama vaikų. [...] Sudėtinga, kai iš pašonės tau pakiša koją ir papasakoja apie romus visiškai kitaip“, – sako Rasma. Ji tikina darysianti viską, kad jos dukros nesigėdytų savo tautybės: „Gal man nepavyks padaryti taip, kad jos didžiuotųsi, bet kad bent jau nesigėdintų.“

Paklausta, ar romų situacija Lietuvoje gerėja, Rasma atsakė neigiamai. Visuomenės požiūris į šią etninę grupę, kaip pastebi ir Etninių tyrimų instituto darbuotoja Kontvainė, keičiasi greičiau ne į gera, o į bloga. „Iš dalies aš tai siečiau su taboro įvaizdžiu ir jo reprezentacija žiniasklaidoje. Asociacijos, kad „romas lygu taboras, romas lygu narkotikai“ bent jau iki šiol nepavyko pakeisti.“

Kontvainės manymu, būtent todėl taboro griovimas gali būti „gan teigiamas žingsnis, kuris galbūt turės įtakos vėliau“. Jos teigimu, nuomonės apie mažas grupes formavimui didžiausią įtaką turi žiniasklaida. Nelikus taboro, teks ieškoti naujų temų, o tai gali tapti teigiamu poslinkiu. „Bet tos esminės problemos turėtų būti sprendžiamos per socialinės politikos priemones“, – prideda ji. Kontvainės teigimu, Lietuvoje tautinių mažumų integracija yra vykdoma Kultūros ministerijos. „Tik per kultūrą. Pas mus socialinių problemų su etninėmis grupėmis nėra“, – sarkastiškai sako Kontvainė.

Tuo tarpu Simoniukštytė mato kelias veiklos sritis, prie kurių dirbant, romų situacija šalyje gerėtų. Pirmiausia, vaikų švietimas, apie kurio svarbą kalba ir Seimo narys, buvęs vicemeras Mitalas. Taip pat teigiamos istorijos žiniasklaidoje, visuomenės švietimas. Tam pritaria ir Kontvainė. Ji sako, kad kokybiška viešųjų ryšių kampanija būtent šiuo metu galėtų būti labai naudinga: „Ypač dabar, kai vyksta lūžinis momentas, kai ir pati romų grupė keičiasi, ir nežinome, kaip čia visi gyvensime nugriovus taborą.“

Mokantys kainą dabar

Nors taboro griovimo pasekmės romų bendruomenei paaiškės tik vėliau, šiuo metu kai kurios šeimos už tai moka per didelę kainą.

„Ten nebuvo idealiai įgyvendinta programa, ten daug spragų, daug socialinės politikos spragų, kai ne visiems žmonėms gali padėti. Tada iškrenta skaudžios istorijos, kai nugriaunamas namas, ir niekas tau nieko negali pasiūlyti, tik benamių nakvynės namus“, – sako Kontvainė.

„Vilniaus miesto būsto“ duomenimis, iš 2016 m. surašytų 93 taboro šeimų 56 šeimoms buvo suteiktas socialinis būstas arba nuomos kompensacija, tačiau 16 šeimų vis dar nesulaukė socialinio būsto arba nuomos kompensacijos. Likusios šeimos arba nedeklaravo savo pajamų, arba nesikreipė dėl kompensacijos ar socialinio būsto.

Rugsėjo 11 d. Romų visuomenės centras „Vilniaus miesto būstui“ išsiuntė papildomą sąrašą 57 šeimų, kurios taip pat laukia socialinio būsto arba nuomos kompensacijos. „Vilniaus miesto būsto“ atstovės Liaukonytės teigimu, sąrašas buvo grąžintas patikslinimams, nes jame trūko asmens kodų. Romų visuomenės centras grąžino patikslintą sąrašą, kuriame buvo nebe 57, o 52 šeimos, tačiau Liaukonytė informavo, kad sąraše atsirado ir asmenų, savo gyvenamąją vietą deklaravusių užsienyje, taip pat buvo įrašyti mirę asmenys.

Ši situacija iliustruoja, kad griovimo veiksmai buvo pradėti neturint tikslaus ir patvirtinto asmenų, gyvenusių tabore, sąrašo, taip pat – žiūrint pro pirštus į romams sudėtingą nuomos situaciją.

Negana to, Juodšiliuose esantį namą, kuriame apsistojo Rados ir Jono šeima, jo savininkas nori parduoti. Šeima planuoja vėl kraustytis, tik šį kartą į Naujininkus. „Savivaldybė pasakė, kad davė, bet iš tiesų mums nieko nedavė. Išvarė, ir eikit, kur norit. O per televiziją rodo, kad mums davė. Man atrodo, kad aš su vaikais gatvėje gyvenu. Ir nežinau, ką daryti“, – liūdnai sako Rada.