Privatus muziejus „Puodų namas“
Žagarė – miestas Joniškio rajone, šalia Latvijos sienos, Švietės upės padalytas į dvi dalis – Senąją ir Naująją Žagarę.
1795 m., po III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Rusijos imperatorė Jekaterina II Žagarę padovanojo kunigaikščiui Platonui Zubovui, o 1857 m. Žagarę nusipirko grafas Dmitrijus Naryškinas, kurio dėka XIX a. antroje pusėje iškilo neoklasicistiniai dvaro rūmai, miestelį puošiantys ir šiandien. Dvaro arklidėse veikia vienas seniausių žirgynų Lietuvoje, įkurtas 1857 m. Šalia dvaro – didingai į dangų iškilęs 1770–1780 m. statytas vėjo malūnas. Dvaro rūmus supa 70 ha parkas, dabar tapęs miesto parku. Nuo 2005 m. kasmet Žagarė pakvimpa prisirpusiomis vyšniomis, čia vyksta Žagarės vyšnių festivalis, pritraukiantis gausybę svečių ne tik iš Joniškio krašto, bet iš visos Lietuvos, Latvijos ir kitų šalių. Festivalio metu netrūksta pramogų: verdama vyšnių uogienė, veikia turgus, vyksta koncertai, žirgų konkūrai bei kiti renginiai.
Žagarė garsėja ne tik vyšniomis, bet ir kleckais, kurie buvo nepelnytai pamiršti, o Žiurių kaimo bendruomenės dėka įrašyti į kulinarinį paveldą. Čia kasmet rengiama Kleckų šventė, iš kurios visi grįžta sotūs ir išmokę patys pasigaminti tokių skanių kleckų, kokius gamindavo tik šio krašto senoliai, ir kaip gardžiausią patiekalą valgydavo senovės bajorai.
Žagarės miestą garsina ir turistus lyg magnetas traukia Edmundo Vaičiulio įkurtas privatus muziejus „Puodų namas“. Žagarėje gimęs ir augęs menininkas, kultūrizmo klubo „Žagarės malūnas“ įkūrėjas E.s Vaičiulis nuo vaikystės rinko įvairius senovinius daiktus. 1990 m. netoli Žagarės centro nusipirkęs namą, Edmundas pradėjo viską tempti į kiemą. Netrukus aliuminiai puodai, bidonėliai, keptuvės, gertuvės rado vietą ant namo sienų ir stogo. Šiandien jis jau nebeprisimena, kada prikalė pirmąjį puodą, bet teigia, jog tai buvęs žmonos sumanymas. Tačiau taip „puošiamu“ namu ne visi žavėjosi. Tuometinis seniūnas Petras Velykis netgi supyko, kad taip gadinamas ne tik pastatas, bet ir miestelio įvaizdis. Nepaklusęs seniūnui ir nenukabinęs nuo namo sienų puodų, Edmundas gavo šaukimą į teismą. Teisme jį užtarė Joniškio rajono architektė Regina Leknickienė. Tuomet E. Vaičiuliui neteko nei paskirtos baudos sumokėti, nei puodų nuo sienų ir stogo nuimti. Pasikeitus seniūnui ir žagariečių požiūriui į „puodų namą“, šis nemalonus įvykis pasimiršo, o buvęs seniūnas, sutikęs E. Vaičiulį, dar ir ranką paspaudžia.
Edmundas pasakoja, jog yra buvę atvejų, kai kokį puodą nuo namo ir pavogdavo. Kartą priėjusi prie namo močiutė (gal nemačiusi tokių stebuklų), bandė nuplėšti vieną puodą, o pastebėjusi, jog šeimininkas mato, drąsiai pareiškė, kad reikia jai šito puodo. Teko paaiškinti, kad puodo dugne yra skylė, kurios jau neužtaisysi, taip puodas močiutei tapo nereikalingas. Kiekvieną puodą E. Vaičiulis pragręžė, kad nesikauptų vanduo, kurio visuose puoduose būtų kelios tonos, ir neatlaikytų stogo bei namo konstrukcijos.
Sodybos kieme pilna įvairiausių senienų bei rakandų – lygintuvų, virdulių, bezmėnų, fotoaparatų, žibalinių lempų, varpų, girnapusių ir kitokių daiktų. Čia yra net karo laikų lėktuvo propelerių, amerikietiško tanko „Sherman“ bokštelis su vamzdžiu. Pasak E. Vaičiulio, tame vamzdyje tebėra likęs įstrigęs sviedinys, turbūt todėl čia gyvenę žydai nepridavė jo į metalo laužą, nes lydant metalą ir gamykla būtų sugriuvusi. E. Vaičiulis – charizmatiška asmenybė, iš jo pasakojimų kartais sunku suprasti, kada jis sako tiesą, o kada juokauja. O kad kieme kasdamas griovį rado dvi sidabrines žvakides ir varinį puodą, kuriame buvo 15 vnt. varinių monetų, iš kurių ankstyviausia išleista 1802 m., tai tiesa, kaip ir tiesa, jog šiame name XIX a. – XX a. pradžioje veikė Sorės Trubikaitės mezgimo ir audimo fabrikas.
Edmundas Vaičiulis ne tik kolekcininkas, bet ir medžio drožėjas. Šio menininko sukurtos skulptūros puošia Žagarės parką, jų galima pamatyti privačiose kolekcijose Lietuvoje ir svetur. Edmundas rengia edukacines pamokas, moko vaikus, jaunąją kartą, kaip iš medžio sukurti stebuklą.
Puodus namui apkalti menininkas rinko iš aplinkinių kaimų, dalį jų pirko, kitus, sužinoję apie jo aistrą, padovanojo žmonės. Yra puodų, atvežtų lankytojų, norėjusių turėti savo puodą ant „Puodų namo“. Smalsuolių, pasak Edmundo, tikrai netrūksta. Atvažiuoja pavieniai asmenys, šeimos ir ekskursijos, daugiausia iš Lietuvos ir Latvijos, užsuka ir iš kitų šalių. Lankėsi žinomi sportininkai, politikai, ir nė vienam nepasirodė, kad E. Vaičiulis sudarkė miestelio vaizdą, priešingai – džiaugiasi matydami išskirtinį namą ir nenuspėjamą jo šeimininką.
Gali būti, kad lankydamiesi Žagarėje, ieškodami „Puodų namo“, neberasite P. Cvirkos gatvės. Tarpukariu tai buvo Daukanto gatvė, o E. Vaičiulis renka gyventojų parašus, kad būtų sugrąžintas senasis pavadinimas. Tikėtina, kad šis užsispyręs meniškos sielos žmogus savo užsibrėžtą tikslą pasieks.
Pavadinimas
|
Privatus muziejus „Puodų namas“
|
Svetainės adresas
|
Nėra
|
El. pašto adresas
|
vedmus@gmail.com
|
Tel. nr.
|
8 682 10 137
|
Apskritis
|
Šiaulių apskr.
|
Rajonas
|
Joniškio r.
|
Seniūnija
|
Žagarės sen.
|
Adresas
|
P. Cvirkos g. 31, Žagarė
|
WGS
|
56.361489, 23.249886
|
LKS
|
6247816, 453646
|