Nuoroda į PODCAST S02E05 yra teksto apačioje:

Praeitame savo podcast sezone dar pernai metų gale jums pristačiau pirmąją dalį pamąstymui apie šiuolaikinę vergiją, ir parodžiau, kad šioji Lietuvoje to, ką klaidingai vadinate valstybe, yra netgi dar ir skatinama.

Ir tos šiuolaikinės vergijos užslėptos formos tarpsta, deja, ne vien tik vaizdinguose išsireiškimuose visokių niekinamų nevykėlių liumpenų, pravardžiuojamų viešosios nuomonės sklaidoje runkeliais, buduliais ar pašalpinėmis lervomis, nes juk taip daugeliui norisi tą savo vidurinės socialinės klasės tik vidutinių pasiekimų maudžiančią nykumą bent tokiu, būdingu šiam visam lietuviškam psichočernobyliui™, būdu pasikelti kiek arčiau to “elito“.

Bet ne veltui juk sakoma, kad jei nori pažinti tikrą žmogaus charakterį, tai pažiūrėk, kaip jis elgiasi su už save žemesniais socialine klase – aptarnaujančiu ir patarnaujančiu personalu, mažiau prakutusiais kaimynais bei artimaisiais, kas angliškoje Naujojo Testamento versijoje skamba kaip mylėk kaimyną (love thee neighbour), nežinia kodėl lietuviškai išvertus kaip apie susietus asmenis metrikacijos dokumentais.

Apie tokį prakutėlių netikrą elitą ir tą jų klaidingą įsitikinimą, kad jau jie taip yra miros aliejumi pateptieji “elitiniai“, tai irgi esu rašęs: tiek apie anglišką, tiek ir lietuviškąjį, kas įžeidė savimeilę ne vienai verslo (jei ten verslas) ir visuomenės tuštutei bei socialinių tinklų barškučiui.

Balionėliai nedžiugina – kaip pasakė Mikė Pūkuotukas Paršeliui.

* * *

Ši preambulė skirta iškart nuvaikyti glušius, kurie ne šiaip kurti, bet yra sąmoningai pasirinkę ignoruoti (angl. ignorants) pateikiamą jiems informaciją, faktus bei argumentus, nes žino, kaip yra “teisingai“ arba “gerai“, nors tokių matavimo vienetų nėra ne tik ekonomikoje, nei, juolab, versle.

Ir šis įrašas apie tai, kas ne vien hipsteryne ir tūkstantmetukų kartos gana tuštokose makaulėse (nes kam užkrauti smegenis, kai viską rasi interneto debesyse, tiesa?) yra madinga, nes, suprask, labai “šiuolaikiška“ ir “teisinga“.

Nors aš esu tikras, kad šio įrašo pabaigai būsite suabejoję, ar šitas ekonomikos veikimo modelis nėra taip jau dar gerokai senesnis ne vien už praėjusį pramoninį amžių, ir kad šio modelio teisingumu jau buvo suabejota net feodalizme, kuris buvęs istorijoje ne vien tik “tamsiaisias amžiais“, bet juk pakeitęs ir vergovines santvarkas, davęs mums ir universitetus, apšvietą bei įprastinę, tarsi savaiminę duotybę, tą vakarietišką civilizacinę visuomeninę ir intelektualinę mintį (kas, paprasčiau šnekant, yra ir mokslas bei filosofija, o ne vien tik teologija ir tikėjimas primetama propaganda).

Tad antroji dalis apie šiuolaikinę vergovę yra apie, atrodytų, laisves veikti rinkoje kiekvienam suteikiančią taip vadinamą gig economy, kuri net neturi lietuviškai nusistovėjusios sąvokos (gūglas sako “koncertinė“, aha), todėl aš ją pavadinau priešokio ekonomika, kurioje paslauga teikiama prišokamai, o ne konvejeriniu būdu kaip pramonės amžiuje.

Tai kas toji šaunioji naujoji priešokio ekonomika – this brave new world gig economy?

* * *

Angliškai gig, nors ir skamba panašiai kaip jig airiškasis straksių šokis ant viskio statinaičių, yra ne tik koks koncertinis arba autorinis (sic!) pasirodymas scenoje, bet dar reiškia:

  • ir kapitonišką valtį, ką rusai vadina šį žodį iškraipę gička, o lietuviai, kaip vis dar nelabai jūrinė tauta, nežino, kaip anekdotinės beždžionės, prie kurių jiems prisiplakti – gražių ar protingų, britų ar rusų;
  • bei dar ir – atviro tipo žirgų traukiamą dviratį vežimaitį, kurio vieną iš variantų jau pažįstame daug geriau, nes tokiais lenktyniaujama Sartuose.

Kadangi praktinės anglų kalbos aš dar mokiausi dirbdamas vardan tos™ kone 14 metų jankių imperializmui, tai internetą savo darbe nelabai pradžioje juk ir turėjome (jūs dar pamenate, kas yra dial-up modem?), bet už tai visada turėdavome po ranka “vebsterį“ – nuo 1828-ųjų JAV leidžiamą Merriam-Webster žodyną, kuris apibrėžia žodį gig taip:

gig – a job usually for a specified time; especially: an entertainer’s engagement.

Išverčiu į mūsų gintarinį sanskritą iš tos dabartinės lingua franca: “tai darbas, dažniausiai nustatytam laikui, ypač pramoginiame renginyje“.

Tai kaip ir “koncertais“ pažodžiui google translate teisingai vadina, nors aš Lietuvių Kalbos Žodyne tam parinkau gerokai aiškesnį ir tikslesnį  žodį:

pri̇́ešokis – prišokimas, pripuolimas: “Dar keletas pri̇́ešokių, ir padirbsiu stalą“

Grįžtame prie “vebsterio“, ir kas yra toji priešokio ekonomika kaip sąvoka:

gig economy – economic activity that involves the use of temporary or freelance workers to perform jobs typically in the service sector.

T.y. “priešokio ekonomika – tai ekonominė veikla, kurioje naudojami laikini arba save pasisamdantys darbininkai atlikti darbus įprastai paslaugų srityje“.

Žodyne pateikiamos dar kelios ne definicinės, bet propagandinės, citatos kaip paaiškinantys pavyzdžiai, kad, tarkime, pagal Linda Nazareth, kad ir kas toji šitaip mesijiškai besivadinanti bebūtų, kad taip į cituojamus žodynuose autorius pakliūtų, tai yra:

  • priskirtos užduotys (assignments);
  • sutartys (contracts), tik čia ne darbo, o paslaugos atlikimo prasme; arba
  • darbai nepilnu etatu (part-time jobs).

Pagal “vebsterį, šį sąvoka gig economy pirmąkart pavartota 2009-aisiais ir…

…ar man dabar reikia priminti, kokie tai metai, ir kaip pavadinta Didžiąja Recesija to meto pasaulinė ekonomikos krizė, ir kad tas neišverstas žodis recesija iš esmės yra ne šiaip nuosmūkis, bet – grįžimas atgal, skirtingai nuo Didžiosios Depresijos, kas tuomet, įvardinant tą tarpukario pasaulinę ekonominę krizę, reiškė tik sąstingį, arba, kitaip tariant, tik stovėjimą vietoje?

Ar evoliucijos kryptys prie recesijos ir depresijos šiuose apibrėžimų skirtumuose akivaizdžios, ar dar papildomai reikėtų ant pirštų tą paaiškinti “truputį lėčiau skaičiuojantiems“?

* * *

Labai įdomu, kad iš priešokio ekonomikos po penkerių metų, panaudojus ją pirmąkart 2014-aisiais, kaip teigia tas pats “vebsteris“, radosi štai tokia nauja išvestinė sąvoka:

gig worker – a person who works temporary jobs typically in the service sector as an independent contractor or freelancer: a worker in the gig economy.

T.y. išvertus mūsiškai tautiškai iš tos imperialistų šnektos: “pripuolamasis darbininkas – asmuo, kuris atlieka laikinus darbus, įprastai paslaugų srityje, kaip nepriklausomas rangovas arba save pasisamdantis: darbininkas priešokio ekonomikoje“.

Aš žinau, kad socialinio teisingumo tame beieškantys kairieji paprastai tokios pripuolamuosius darbininkus vadina padieniais, kaip, neva, apibrėžiama ir Lietuvų Kalbos Žodyne (bet dar žodynus ir apibrėžimus reikia mokėti ne tik perskaityti, bet ir suprasti):

padiẽnis (daiktavardis) – atskiromis dienomis dirbantis, nenuolatinis darbininkas, dienininkas; (kur – būdvardis) mokamas skyrium už kiekvieną dieną, nenuolatinis, pvz.: padiẽnis darbas, padiẽnis užmokestis, padienis darbininkas.

Tačiau manau, kad pastaroji sąvoka padienis nėra visiškai teisingai šių paprastu darbo žmogumi besirūpinančiųjų™ vartojama, nes dauguma to proletariato teises ginančiųjų kairiūkščių patys niekada nėra dirbę jokio fizinio darbo, skirtingai nuo jų menamai ginamųjų, todėl tiesiog taip susirado būdą profesionaliai čiulpti visokius fondukus per tą, ką klaidingai vadinate valstybe, taip susikurdami sau profesiją, nuolatinio darbo vietas ir netgi asmeninį gerbūvį gerokai geresnį, atsiprašant už tautologiją, nei tie, kuriais tikrovėje neturi tikslo pasi-rūpinti, o tik nuolat ir vis labiau nepigiai jų sąskaita rūpintis.

Nes išties padienis darbininkas yra laikinai pasamdytas darbuotojas pagal darbdavio poreikį, kur yra privaloma darbo sutartis tiems jų tarpusavio darbo santykiams įforminti, įskaitant visas mokestines pajamų ir socialinio draudimo prievoles, kurios įstatymiškai numatomos net lietuviškame netikrų “socialdemokratų“ prastumtame jų atstovaujamo stambaus kapitalo naudai Darbo Kodekse ir mokesčių įstatymuose.

Ir kur taip pat rasite du skirtingus tokių “pagal poreikį pasamdomų“ darbininkų ar darbuotojų tipus:

  • vieni – laikinai samdomi darbuotojai,
  • kiti – laikini paslaugos tiekėjai

Ir pastarieji, angliškai pažodžiui vadinami “laisvaisiais ulonais“ (freelancers), gi turi prievolę patys susimokėti visus jiems privalomus tokiai veiklai mokesčius ir nėra laikomi tos įmonės darbuotojais – ir va taip gerokai atleidžiant darbdavius ne tik nuo mokestinių prievolių pagal šių galvų panaudos mokesčius.

* * *

Ir tie principiniai samdomų darbuotojų ir samdomos paslaugos tiekėjų tipai yra apibrėžti taip ne tik lietuviškoje darbo santykių ir mokestinių prievolių teisėje, kur gerokai aiškesnė tokio mikroverslininko sąvoka veikiau nusakoma pagal principą “pats susimokantis“ mokesčius – vietoje tos pažodžiui atpapūgintos iš anglų kalbos sąvokos “save įsidarbinantis“ (self-employed), kas juk yra jei ne absurdiška logikos prasme, suponuojant savotišką asmenybės susidvejinimą, tai bent jau juokinga tokio paties masturbacinio savipatenkinančio veiksmo vaizdiniu (bet juk apstu darbo anketų su pareigomis “pats sau bosas“, ar ne?).

Tarkime, man pažįstamoje iš patirties Jungtinėje Karalystėje tokios padienio ir prišokamojo darbo santykių sutartys net vadinamos “nulinių valandų“ – zero hours contracts, nes nenumato prievolės darbdaviui surasti tiems pripuolamiems darbuotojams darbo pagal privalomą ir apibrėžtą įstatymu darbo valandų skaičių, kuris pas mus įstatymiškai yra 40 valandų per savaitę, nors faktiškai kontorose, ypač valdiškose, tik 39, kadangi penktadienį dirbama valanda trumpiau, o va JK darbo savaitė yra nustatyta net 48 valandų trukmės.

Ir kaip dar iki tol, kai persikrausčiau į Londoną, man pareiškė lietuviška Darbo Inspekcija, kad aš, kaip darbdavys, privalau savo samdomiems darbuotojams, kurių nenorėjo pripažinti save pasisamdančiais paslaugos tiekėjais, surasti darbo (sic!), net jei to darbo ir nėra, ir už tas visas privalomas įstatymu valandas, dirba tie, ar faktiškai ir nedirba, bet jiems sumokėti, kuomet mano vadovaujamai įmonei 2013-aisiais papildomai reikėjo produktų pristatymams rengti tik tamkart ir tik laikinų pripuolamai darbuotojų vos kelioms valandoms ir tik konkrečiai pagal gautus klientų užsakymus.

Matyt, dar tos madingos dabar sąvokos apie gig economy bei gig worker nenuėjo iki mūsų tokių tuomet nemadingų ir nešiuolaikiškų darbo prievaizdų, nesigaudančių jokiuose žiedinės ekonomikos inovaciniuose startuoliuose™, kurie išauš tarsi naujoji aušrinė jau dabar mums visiems laisvėniškai pribreistorminti buvusioje ūkio ministerijoje.

Puf!… – saldus dūmelis smilkstančios žolelės ant kartuvių smėliuko aikštelės.

O tos paminėtos nulinių valandų darbo sutartys britų darbdaviams dar taip leido ne tik laikyti ant trumpo pavadžio darbo jėgą, kurią pasikviečia net ir nuolatinio pobūdžio darbui tik pagal savo poreikį, ir kur tie darbuotojai, deja, bet labai dažnai per savaitę neišgali užsidirbti net ir minimumo, kadangi tiems darbdavio samdomiems vadovams čingačgukams paranku turėti perteklių tokių potencialių darbuotojų – gi juos išlaikyti ne darbe išties juk nieko įmonei ir nekainuoja, o visada taip greitai galima vieną pakeisi kitu, jei tik kuris suserga ar negali tamkart ateiti vos pakviestas pripuolamam padieniui darbui.

Ir tuo pačiu jau – nebemokėti jokiu privalomu, nuolatinio darbuotojo atveju, padidintu pusantriniu tarifu už viršvalandžius, nes kiek dirbai, suprask, tiek va tuo baziniu valandiniu tarifu ir gauni. Tad prašyk darbdavio taip ne didesnio atlygio, o tik kuo daugiau valandų už tą patį atlygį.

* * *

Šio įstatymo įvedimas, pradžioje motyvuojant pagalba užsidirbti visokiems studentams ir pusdienį tegalinčioms padirbėti mamoms, išties taip tik padėjo darbdaviams apeiti antraip įstatymu privalomą nuolatiniams darbuotojams taikomą darbo užmokesčio tvarką, šitaip atpiginus visuotinai visoje šalies ekonomikoje darbo jėgos samdą, ir tuo pačiu numušus atlygius už darbą rinkoje net ir likusiems patiems save samdantiems bei visokiems mikroverslininkams, nepaisant to, kad formaliai valdžios tas privalomas minimalus valandinis tarifas yra vis kasmet pakeliamas.

O visų įprastinių, ir čia turiu omeny net ne tuos nekvalifikuotus darbus, kaip visus taip mūsų emigrantus čikenfektoriais tautiečiai, savivertės pasikėlimui, pravardžiuoja, o profesinės kvalifikacijos reikalingus, kas Britanijoje taip pat reiškia ir privalomą turėti profesinę licenciją, tas įprastinis darbų valandinis tarifas iš esmės ima prilygti šiam nustatytam vyriausybės nacionaliniam minimumui, kur Londonas turi saviškį gerokai didesnį tarifą, privalomą visoms su viešuoju sektoriumi susijusioms įmonėms, tačiau privačioms tėra tik rekomendaciniu, todėl nesunku nuspėti, kaip yra ir Londono įmonėse visiškai legaliai “sudiversifikuojami darbo užmokesčių portfeliai“.

Aišku, kad britai, dar pamenantys, ką gerokai anksčiau iškovojo jų dabar jau pensininkų tėvų profsąjungos, pyksta ne ant savo renkamų parlamentarų ar nuosavų “kapitalistų“, bet ant darbo vietas, suprask, atimančių nusipiginusių imigrantų, kurie taip piktybiškai (sic!) nudempinguoja darbo rinką, ir tai visiškai nepriklauso nuo to, kad tų gimtose šalyse darbo kodeksai turi geresnes darbuotojams numatytas įstatymais sąlygas, kaip ir mūsų Lietuvoje yra, nes juk ne kodeksas gi algą už darbą moka, kai tų darbo vietų šalies ekonomikoje tiesiog nėra.

Taip, ir šitas imigrantų antplūdis rinkoje, užgožęs vyriausybės sprendimų dėl pripuolamų darbuotojų pasekmes, irgi buvo dar viena priežastis balsuoti visam britų plebsui už Brexit, nors būtent tas laisvas darbo jėgos judėjimas iki tol davė Britanijai tą jų visą turėtą ekonominį pakilimą (mažai kas pamena, kad prancūzų prezidentas Charles de Gaulle užblokavo dėl užstrigusios ilgamečiame sunkmetyje “anglo ligonio“ ekonomikos priėmimą į Europos Bendrąją Rinką, iš kurios šie ir dabar nenorėjo gi išeiti). Tos Europos Sąjungos pagrindą sudarančios laisvės dėl prekių, kapitalo ir darbo judėjimo Bendroje Rinkoje padarė britų ekonomiką iš septintos jau dabar penktąja ekonomika pasaulyje, kadangi tikrai sumažino ir prekių gamybos bei paslaugų tiekimo sąnaudas taip pat ir toje jų galutinės kainos darbui tenkančioje dalyje.

Aš dėl to prisižiūrėjau Anglijoje tokio tuščių darbo vietų versle (junk jobs) ir darbo jose imitavimo tokio masto (todėl Anglijoje mokama už valandas, o ne už galutinį atlikto darbo produktą – net statybose!), kuriam, neperdedu, neprilygsta net mano dar matytas sovietmečiu, kuomet visi Sovdepijoje turėjo net ne teisę, o prievolę kažkur dirbti, ir kas dabar tvirtai tupi mūsų tautos ne vien vyresnių žmonių neišmušame įsitikinime, kad, nepaisant kapitalizmo ir laisvos rinkos šalutinių pasekmių ekonomikoje, bet jokių bedarbių išvis negali būti Lietuvoje – nes gali būti tik tinginiai ir pašalpiniai veltėdžiai.

Ir todėl absoliučiai jokio lietuvių politiko nekaso tas faktas, kad net ir be karantinų gali būti užregistruota daugiau nei penketas bedarbių į vieną registruotą darbo vietą už minimalkę, tačiau ši problema nėra nei vieno rinkėjų rūpesčiu, kad ją derėtų spręsti, nes jei kas dėl šio fakto ir rūpi rinkėjui, tai kada tuos visus veltėdžius valdžia jau pradės šaudyti kaip valkataujančius šunis.

O ir britams ta pagal jų rinkos lygį atpigusi ir faktiškai neišsemiama europietiška (ir čia ne tik Rytų Europos statybininkai, bet juk ir Vakarų Europos posh virtuvės chef, vynų sommelier ir geros kavos barista – taip Londonas iki 2016-ųjų metų buvo prancūzų šeštu pagal dydį miestu!) darbo jėga, kuri dar ir artima vakarietiškam mentalitetui bei darbo etikai, ir aukštesnio suteikto išsilavinimo, nei visokių buvusių britų kolonijų iš šūdo drėbtų trobelių – ir tuomet išties: kam automatizuoti ir robotizuoti savo verslo procesus, kuomet ir taip apstu kvalifikuotų ilgas valandas prišokamuose darbuose pasirengusių dirbti biorobotukų?

Ir kas netgi britų elitui, organizavusiam tą Brexit pagal, neva, tautiečių pageidavimą, jau irgi nebetiko, nes taip iš popramoninės ekonomikos Jungtinę Karalystę apsuka atgal į pramoninį amžių, tarsi šalies ekonomikos struktūroje vyktų recesija.

O ir pas mus tokia ekonominė politika “Išvyk tautietį iš tėvynės“ iš esmės vis labiau veda atgal į merkantilizmo epochą, apie ką jau esu rašęs, ir kuriai, primenu, yra būdingas “elitinis patriotizmas“ (taip priminkite, prašau, kurios parlamentinės partijos pas mus visuomenės nuomonėje yra tokios “nepakankamai patriotinės“, kai jos papirkti pasyviai nacionalistiškai nusiteikusius rinkėjus gali bent tautiniais kostiumais, jei ne ta visuotine tautos gynėjų sąšauka prieš puolantį rusą?), ir būdinga įsivyraujanti rentų ekonomika bei valdininkų asmeninei gerovei privatizuotos valstybinės, tampančios išsunkiančiomis, institucijos.

Ir, aišku, kuomet nebeišeina devalvuoti nacionalinės valiutos, tai darbdaviams bei stambiam eksportuojančiam, tad prioritetiniam nacionaline prasme verslui, nuolat Lietuvoje yra atpiginama darbo jėga, ne tik tiesmukai vietinę ir perteklinę darbo jėgą pakeičiant atsivežtine padiene pigesne, bet ir brangesnę vietinę taip išstumiant, nes vis šiems bloginant mokestines ir galimybių sąlygas – ar vėl priminti, kiek pajamų atima tai, ką klaidingai vadinate valstybe, net nuo mininalių algų, ir kad 85 procentų biudžeto pajamų suneša nuo savo uždarbių, užuot juos išleidę savo gerovei ar prekėms ir paslaugos rinkoje, pas mus į šalies iždą tik namų ūkiai?

* * *

Kaip sakau, stebuklų versle nebūna.

Ir jei tai ne tas pelnas per sėkmingą atsitiktinumą, nes tiesiog neplanuotai ir neprognozuotai rinkoje atsidarė verslui galimybių langas dėl kokios nors laikinos didžiulės dar nepadengtos paklausos kokiams nors produktui (kaip va dabar buvo toks greitųjų testų ar net banalių medicininių vienkartinių kaukių bei dezinfekcinio skysčio masinis trūkumas), tai išties konkurencinėje ir laisvoje rinkoje verslo įmonei (ar plačiąja prasme – verslui kaip sisteminei visumai) tas pelnas uždirbamas, parduodamo produkto kainą sumažinus tik trimis galimomis sąnaudų mažinimo kryptimis (vienos, kelių ar visų trijų pagal galimybes):

  1. kruši (kitaip nepasakysi, nes čia ne visai taip jau apie laisvus prekinius bei piniginius verslo partnerių santykius) tiekėjus (taip apie viską pagalvota™, aha),
  2. kruši valstybę, kad ir kas tuo klaidinga bevadinama (visas tas apskaitos pilkosios zonos “mokesčių buhalterinis menas“, darbuotojų pajamos “kotletais“, ar net sumokamos algos “vokeliuose“ ir pan.), arba –
  3. iškruši savo darbuotojus (irgi tie paminėti verslui sąnaudas sutaupantys “kotletai“ kokio nors tarnybinio transporto asmeniniam naudojimui pavidale, bei, be abejo, ir – nulinių valandų sutartys ir pan.).

Taip, va ir šitas konkretus galvos panaudos mokesčių prievolių permetimas ant darbuotojų, kurie tampa lyg ir patys tokie mikroverslininkai, nes jau net nebėra įmonės darbuotojais, kadangi gauna nebe nuolatinę pastovią algą ir nebeturi jau visokių įstatymais numatytų darbuotojui teisių bei privilegijų, kurios yra darbdaviui sąnaudas didinančiomis jo pelno sąskaita tomis prievolėmis su visomis galimomis rimtomis pasekmėmis pagal įstatymus.

Svarbu, establišmentui taip sugebėti visą šią priešokio ekonomikos idėją gražiai supakuotą jums, kaip visuomenei, dar ir parduoti – ką juk surasite cituojant net ir paminėto “vebesterio“ pavyzdžiuose, ir prie ko aš sugrįšiu šio teksto gale.

Ir kad tie šitokių durniukų proletarų daugumos išsirenkami įstatymų leidėjai taip tik nuolat “socdemiškai“ siūsintų šiems savo “nuoširdų rūpestį“, kaip tą moka geri politikai, tų darbo vietų sukūrimo siekiu, bet išties savo leidžiamais įstatymais ir vyriausybės įsakais bei sprendimais taip praktiškai paremtų stambiojo kapitalo savininkus kaip darbdavius (gi tie jums darbo vietas sukuria, kaip jūs to, nevykėliai, nesuprantate!) per visokį “verslo aplinkos gerinimą“ (tik kam ką pagerina, tai dar derėtų konkrečiau patikslinti vardais bei pavardėmis).

Ir gal todėl “nebematoma“ to esminio darbo santykių ir su jais susijusių prievolių skirtumo tarp padienio vargdienio ir “save pasisamdančio“ mikroverslininko.

* * *

Juk ir mirusioje respublikoje™ joks rinkėjas nėra politiko darbdaviu, o tik statistu lemingu, kuriam kas keletas metų suorganizuojama demokratijos švente pavadinta pramoga išmesti savo balsą į urną (atsiprašant už kalambūrą).

Idant pasakyta: kas pinigus moka, tas ir panelę [vyriausybę] šokdina!

O jūs tai, atsiprašant, per kurį galą esate bent jau mokesčių mokėtojais, net jei nesate samdomi darbuotojai, už kuriuos tuos galvos panaudos mokesčius darbdavys tarsi licencijos mokestį už baudžiauninkų nuomą susimoka tam, ką klaidingai vadinate valstybe, ir kurios gi pasu irgi naudojatės taip pat ir jūs, kaip sumarkiruotas asmens kodu namų ūkio galvijas (livestock), kuo anksčiau laikyti ir namudiniai vergai (domestic slaves)?

Vienas iš pripažintų Niurnbergo proceso kaltinimų nusikaltimu žmogiškumui buvo ir dėl žmonių sunumeravimo konclageriuose, bet čia gal toks pavyzdys nesiskaito, skaitau.

Šiaip jau, išties laisvoje visuomenėje veikia ir laisvos rinkos bei lygiaverčiai partneriški santykiai: aš tau pinigus – o tu man prekę arba paslaugą, ir atvirkščiai; o ne – “atiduok pinigus, nes tuoj kaip vošiu su visu represiniu aparatu; ir nusivalyk ašarėles čia nekūkčiojęs, nes kažkam aš, šita pamotė valstybė, taip va geranoriškai nupirksiu kokią nors viešąją paslaugą, tik kaip ją, ir kam už kiek, nupirksiu, tai jau ne tavo, locheli, yra rūpestėlis!“.

Praeiname, piliečiai, neužlaikome eilės! – kaip sakoma gerovės valstybėse, antraip vadinamose socializmu.

Ir kur dar jūs matėte verslą, kuris pinigais taip ne savo savininkams švaistytųsi, vietoje to, kad tuos pinigus investuotų – kas pagal apibrėžimą reiškia ir investicinę grąžą didesnėje, nei išleista, sumoje?

Ar vis dar naiviai tikite, kad politikas dirba tautai ir valstybei, kad ir ką tuo žodžiu vadinsite, tik iš “pašaukimo bei pasiaukojimo“, nes kuo mažiau šalies iždui visą demokratinę sistemą su įvairiausiomis partijomis per biudžetą išlaikyti taip kainuos, tuo tik daugiau tikrai-tikrai jokia partija ir joks politikas neprisidurs, kaip gig politician per šią visą išsunkiančių institucijų ir susikurtų ekonominių rentų čia vis aktyviau stumiamą jau ir gig economy?

Nes va, dabar gi matau, kad jau:

  • šiam kalbančių kojinių™ Seimui pirmininkauja už korupciją teisiamos partijos pirmininkė;
  • Prezidentu yra išrinktas buvęs tipinio rentininkų FIRE (finances, insurance, real estate) sektoriaus samdinys, dar iki visų dabar jį pajaciškai bandančių pamėgdžioti bankinių maurulių™ turėjęs Lietuvoje nuosavus populiariausius gig‘us makroekonomikos ir finansų klausimais;
  • o ir Vyriausybei, sudarytai iš pasitikėjimo dėl visokių dešrų kimšėjų™ ir lopatologinių tautiškų oksfordų™ kvalifikacinių trūkumų nekeliančių šlapukų, kurių nerinko daugiau nei 80 procentų rinkėjų, tai vadovauja irgi tik partinė markitantė™.

(nes, pastebėsiu dar, norint būti “partijos kareiviu“, kuo pasivadino, tai dar reikia ir partijai priklausyti, kaip sakoma apie karius Ženevos konvencijoje dėl samdinių, o ne šitoje priešokio ar šou politikoje vyraujantį sąvokų nesuvokimą, atsiprašant ir už tautologiją).

Š-š š-š šššš… einam pėstute meeeees… Puikiooooji! – kaip savo pogrindinės radijo stoties džingle pasišvilpindavę Šapras su Cololo.

* * *

Bet jūs paklausite, o tai kame išvis toji problema su šia juk tokia šiuolaikiška ir progresyvia (sic!) priešokio ekonomika, kai juk šios idėjos pardavimo buklete yra rašomi tokie nuostabūs marketinginiai dalykai, kaip kad:

  • ir laisvesnis darbo režimas;
  • ir galimybės dirbti ne tik kada nori, bet ir kur nori (kas aktualu ir be visokių pandemijos metu įvedamų karantinų);
  • ir buvimas “pačiam sau bosu“, nes gali ne tik dirbti, bet ir nedirbti, jei nenori, pasirinkdamas savęs atradimą ir džiugesį gyvenimu bei skirdamas daugiau laiko šeimai, o ne kažkokią būtiną daryti pagal griežtas korporacines taisykles karjerą kasdien nuo 8-tos ryto iki 5-kių vakaro;
  • ir kiti panašūs verslininko (!) gyvenimo būdo privalumai (be trūkumų, aišku).

Nors aš, turėdamas savo verslą visiems man patyliukais dėl to pavydintiems juokaudavau, kad kai turi savo verslą, tai pats renkiesi, kada paroje nemokamai tas savo 16 valandų atidirbsi (matyt, per mažai dirbau, kad nieko neuždirbau, ir dar verslą pradirbau, aha).

Taip va ir ši darbo padienių ar priešokiais tereikalingų darbuotojų tarpusavio santykių koncepcija yra, suprask, grįsta tokiu vieno save pasisamdančio paslaugos tiekimui “verslininko“ (arba tokio mikroverslininko, kaip mano vaikystės draugo tėvas jį su tuo valčių nuomos versliuku prie tilto į Trakų pilį pavadino) ir kito verslininko, kuris atstovauja šią paslaugą perkantį, suprask, irgi verslą, tik kiek didesnį.

Tik, kaip sakiau, nėra tokio padaro gamtoje, kuris būtų tas “verslas“ – tai yra sisteminė visuma rinkoje tarpusavyje sąveikaujančių žmonių, kaip kad tiekėjai, pirkėjai, vadovai, savininkai, darbuotojai, mokesčių surinkėjai, ir t.t.

Todėl ir raktiniai žodžiai čia, šioje padieniu verčiamo pripuolamojo darbininko, yra tas priedėlis mikro ir tas esminis jo (ne)įdarbinimo principas save pasisamdantis, bei, kitoje santykių pusėje, jau gerokai didesnė bei galinti diktuoti sąlygas sutarties pusė, ir ne todėl, kad pirkėjas yra karalius – štai tokia rinkoje sukuriamą paslaugą, kaip produktą, nuperkanti perpardavimui jau savo klientams įmonė, kuri net ir nėra tokio jų neįdarbinamo darbuotojo, paverčiamo, suprask, tik laisvu tiekėju, ir toks tik apsimestinis darbdavys (nes gi “duoda darbo“, ar ne?), tačiau be darbdaviui privalomų įsipareigojimų ir atsakomybės, nes juk tėra “tik tarpininkas“, tai ką jau iš jo čia bepaimsi…

Tai dėl tarpininkų laisvoje ir konkurencinėje rinkoje – aš tikrai neturiu jokių nusistatymų, jei tik jie sukuria pridėtinę vertę, už kurią jų klientas mielai susimoka rinkos kaina, nes ši taip sumažino jo alternatyvias galimas sąnaudas, dėl ko šis pats gali efektyviau verstis, teikdamas savo paslaugas bei produktus tiems jau savo, o ne tarpininko (šitą pabrėžiu!) klientams.

Tik va su ta sąlyga, kad tai tikrai nėra melagingas “save-įsidarbinimas“ (false self-employment), kur faktiškai esantis įmonės darbuotoju nėra tokiu įforminamas, bet įmonės vardu ir jos prižiūrimas, kontroliuojamas bei vadovaujamas vykdo tas savo profesines pareigas, kurioms yra pasamdytas, tarsi būtų darbuotoju – t. y. tame privalo būti išties laisvi ir lygiaverčiai rinkos santykiai tarp tiekėjo ir pirkėjo, o ne tik menamo, nors jį samdančio ir tam sąlygas diktuojančio, tarsi ir būtų darbdavys, bei netikro net iki padienio teisėmis nepritraukiančio darbuotojo.

Ir kai sakau laisvi bei lygiaverčiai, tai aš kalbu apie galimybę savo paslaugą laisvai dar parduoti ne tik šiam pirkėjui, ir kad tai paslaugai yra laisvi rinkoje pasirinkimai, o ne primestas monopolis. Ir jei jau ši paslauga savo esme yra tas “suteikiau darbą“, nes taip, suprask, sukūrė šiam “darbo vietą“, tai ir nėra ko tokio padienio darbuotojo tuomet išvis vadinti “verslininku“, bet tuomet privalu darbdavio prievolių besikratančiam ir apmokėti susijusias šio verslo sąnaudas, įskaitant ir darbuotojų mokesčius.

Taip dar iki anos krizės su taip vadinamais “patentais“ dirbantys Lietuvoje net negalėjo pagal įstatymą gauti iš juridinių asmenų daugiau nei 10 procentų savo pajamų, kas atmesdavo galimybę darbdaviams piktnaudžiauti fiktyviu “neįdarbinimu“.

* * *

Ši priešokio ekonomika atėjo ne vien tik dėl prieš dešimtmetį įvykusios ekonominės krizės ir Didžiosios Recesijos, kuri, ne be politikų ir stambaus kapitalo pastangų, sulaužė tradiciniais nuo pramoninio amžiaus buvusius darbdavių ir darbuotojų santykius rinkoje, bet ypač dėl popramoninei ekonomikai jau būdingo ir dėl skaitmenizuoto į internetą ir išmaniųjų prietaisų virtualybę persikėlusio marketingo.

Čia reikia kontekstiniam suvokimui tik priminti tiems, kas nėra šioje temoje, tą esminį skirtumą tarp marketingo ir pardavimų, kur pardavimai, kaip profesinių veiklų versle visuma, yra skirti aptarnauti esamus klientus, o marketingas – pritraukti naujus klientus.

Ir taip, sutinku: šių abiejų veiklų antriniai tikslai yra ir padėti taip išlaikyti klientus, paverčiant juos sugrįžtančiais ir nuolatiniais, kur pardavimai to siekia gerindami aptarnavimo kokybę, o marketingas – ne tik primindamas apie produktą ar įmonę, bet ir kurdamas priklausymo kažkam ypatingam jausmą (kaip bemsistų arba aifončikų sektos), nes žmogus, net ir intravertas, yra vis tik socialinis gyvis (juk ir nebūtų jokių socialinių tinklų, kuriuose bendravimo intensyvumą gali laisvai susireguliuoti intravertai, ir lygiai taip pat išsitaškyti su visu savo narcisizmu ekstravertai dar didesniam savo lajkų ir to jiems būtino energetinio vampyrizmo aukų skaičiui).

Šis naujasis įsivyravusio marketingo fenomenas, sukėlęs tektoninius lūžius ekonomikoje, buvo pavadintas uberizacija pagal vieną pirmųjų tokių tarpininkavimo tarp nepriklausomų paslaugos tiekėjų ir lengvai galinčių tarp jų rinktis klientų programėlių – Uber.

Tik Uber nuėjo toliau, nei telikdami rinkoje tik įprastiniu tarpininku tarp paslaugos pardavėjo ir pirkėjo – jie tapo ta verslo įmone, kuri šią taxi, manipuliatyviai pervadintos į “pavežėjimą“, paslaugą jau ėmė visiškai kontroliuoti savo primetamais bei griežtais vadybos ir šios paslaugos privalomais tiekimo standartais, ir tarsi jie dabar jau būtų būtent šios paslaugos pardavėju jos pirkėjams.

Tačiau ir tuo pačiu nusikratydami bet kokių darbdaviams pagal įstatymus privalomų įsipareigojimų savo darbuotojams, kuriuos taip pavertė, neva, tik “savarankiškais mikroverslininkais“, kurie, suprask, čia patys save pasisamdė su visomis iš to išplaukiančiomis jiems, kaip “verslams“, mokestinėmis prievolėmis, kai gigantu tapęs Uber – tai tėra tik “kuklusis“ tarpininkas rinkoje tarp paslaugos pirkėjo ir pardavėjo, ir pasiima “tik“ tarpininkavimo komisinius mokesčius.

Na, ir dar gali padėti (oi koks geranoris, aha) įsigyti privalomą veiklai licenciją (nusipirkdamas lojalumą), ir patarpininkauti padėdamas išsimokėtinai įsigyti darbo priemones bei kas su jų apdraudimais susiję (bet mokesčiai – tai jau ne jų rūpestis!), ir taip toliau, kiek čia ko beprireiktų šiam verslui tau pradėti.

Tai, kad pavežėjimo už pinigus paslaugos tiekėjai pagal įsipareigojimus Uber įmonei, kaip ir panašaus tipo kitoms, jau tapo faktiškai darbuotojais, tačiau juridiškai negavo jokių teisių ir galimybių, kurias turėtų būdami įforminti įmonės darbuotojais, baigėsi ir precedentus suformavusiu ne vienu JAV teisminiu procesu (pvz. Kalifornijoje O’Connor v. Uber Technologies 2013-aisiais), kuriuos jų darbuotojai “mikroverslininkai“ laimėjo prieš tokius jau nebe laisvus rinkoje tarpininkus, parduodančius savo paslaugas šiems, o faktiškai tik rinkoje savo galia piktnaudžiavusius ir atsakomybės besikratančius darbdavius, kurie susimokėjo ieškovams priteistas daugiamilijonines kompensacijas, ir jau privalo dabar laikytis darbdavio ir darbuotojų santykius apibrėžiančių gana liberalių JAV įstatymų.

Taip irgi dar man būnant Londone, šio miesto meras Sadiq Khan inicijavo Uber pasibaigusios taksi paslaugų licencijos nebepratęsimą, kurį šie, aišku, apskundė ir galėjo vis tiek teikti paslaugas tol, kol vyksta toks bylinėjimasis, nes, matote, toji Magna Carta davusi karalystė – tai jums ne brangioji trijų LDK Statutų ir vienos Gegužės Konstitucijos tėvynė Lietuva, kur, kaip pas mus, valdžia visada yra teisi, tik teisi, ir nieko kito, kaip tik teisi, o jei tau atrodo, kad neteisi, nes įstatymai sako taip, kaip tau tik atrodo, tai vis tiek valdžia yra teisi, net jei ir su ja teisiesi ilgai, nuobodžiai ir brangiai, kadangi prieš valstybę, kuo toji valdžia save melagingai vadina, padefaultu nelaimima.

Ką aš pats įsitikinau per tos kerštingos ir bukos, tarsi boulingo kamuolys su trimis skylutėmis albino kėgliams ištaškyti, dar finansų ministere prie AMBo pabuvusios partškolos vedėjos, ir dabar jau, ačiūdie, irgi tik buvusios, nors ir dukart tulpine ekselencija, savivaldžiavimus mokesčių įstatymų bei darbuotojo santykių traktavime ne pagal surašytus ir pačios VMI išaiškintus įstatymus, o pagal savo ministeriškas užgaidas taip atgaline tvarka už penkerius metus iki įstatymo pataisų priėmimo 2001-aisiais – aš gi ne koks VP Market, kad vis tiek tuomet prisiteisčiau tai, ką ji klykavo ir iš tų atimsianti bei nebeduosianti.

Trepsė trepsi kojele – kažkam liepia atsisveikinti su galvele (čia kažkas iš Širdžių Karalienės apie Alisą Stebuklų Šalyje, ir kuo jau jums ta Lietuva nėra stebuklingu kraštu, piktūnai jūs?)

Tačiau ir 2016-aisiais Centrinio Londono Darbo Santykių Tribunole (taip, yra toks Employment Tribunal, kuriuo teko ir man buvusį Amazon UK atstovą, įsiskolinusį atlyginimą, per ACAS pagąsdinti, nors už vieną atbudėtą naktį vis tiek nusuko) ir Jungtinėje Karalystėje štai tokia neįdarbintų darbuotojais byla Aslam v. Uber BV baigėsi irgi ne tokio “nuo alimentų lakstančio“ darbdavio naudai.

O ir Šveicarijoje dar 2018-aisiais Federalinis Ekonominių Reikalų, Švietimo ir Tyrimų Departamentas priėmė nutarimą, kad tokie Uber vairuotojai turi būti laikomi įmonės darbuotojais – su visomis iš to išplaukiančiomis šių teisėmis ir darbdavio prievolėmis.

Bet kai dabar matote Vilniaus ir kitų didesnių Lietuvos miestų gatvėse faktiškus taksistus, tik vadinamus kažkodėl “pavežėjais“ (tai kai aš kelyje pats sustoju ir visada dykai pavežu kareivius, tai gal irgi esu koks nors “kariuomenės pavežėjas“?), ant kurių darbinių automobilių užrašyta, tarkime, ne Uber alles po parales, bet kitos įmonės pavadinimas didelėmis raidėmis ir ne kirilica, o žargonu XEP, tai turėkite omeny, kad ir jums šis skersas į akį šių įmonės vardu vairuojamų automobilių vairuotojai nėra tos įmonės darbuotojai – jie nuo 2016-ųjų Lietuvos Valstybinės Darbo Inspekcijos verdiktu yra tik “individualią veiklą vykdantys asmenys, todėl jų santykius su šia bendrove reguliuoja bendros civilinės, o ne konkrečios darbo teisės normos“.

Atsiprašau, ką ten apie tą savo “valstybę“ man taip norite vis dar pasiginčyti?

Prieikite arčiau, banderlogai… – kaip sakė smauglys Kaa užhipnotizuotoms makakoms.

* * *

Ir, ko gero, aš ne veltui jau minėjau, kad būsiu gal vienas pirmųjų čia, kurie priešinasi, bent jau jus taip šviesdamas, visokių, kaip ir konkrečiai pačios, Amazon atėjimui į mūsų šalį.

Nes jums, taip padėjus boltą, gal prie visos tos uberizacijos dar norisi ir mūsų rinkoje šios pašto “paslaugos“, ir dar – tik kuo pigiau bei su nuolaidėlėmis, aišku.

Juk patys niekada nesusimąstėte, kas ir kokia savo išsunkiamos sveikatos bei vis labiau tik prarandamos gerovės sąskaita tą jūsų užgaidą išpildo, tarsi būdami šiuolaikiniais vergais, pakliuvusiais į vis gilėjančią finansinių įsipareigojimų bei neišvengiamų skolų tokiam net nebe darbdaviui, o šiuolaikiniam vergvaldžiui, duobę – per visus tuos lizingus; per darbuotojams, kurie nebelaikomi darbuotojais, primetamas apsimokėti tokio verslo sąnaudas ir jiems permestus mokesčius; per skiriamas įmonės baudas ir netesybas.

Ir už šių prišokamai išnaudojamų, bei neturinčių jokio laisvo pasirinkimo faktiškai monopolizuotoje jų paslaugai rinkoje, tokių “mikroverslininkais“ paverstų netikrų darbuotojų darbą dar ir nuvertinant, vardan tos paslaugos vis pigesnio ir jų realias sąnaudas nebepadengiančio pardavimo… jums, mielieji mano krachaborčikai!

Nežinau, ar esate skaitę Kobo Abe romaną “Moteris smėlynuose“, arba bent jau matę pagal šią knygą pastatytą dar 1964-aisiais filmą Woman In The Dunes 砂の女 (nuoroda į youtube pridedama), kad vaizdžiai suprastumėte tą užstrigimo beviltiškumą toje nuolat visiškai užsemti, ir taip palaidoti galinčio, ir nenumaldomai slenkančio smėlio dauboje, kur visą naktinį sizifišką ir vergišką triūsą atsikasinėjant paryčiui nusavina vietinė negailestinga kaimelio bendruomenė, taip dempingu nelegaliai pardavinėjanti šių duobėje įstrigusių vargdienių sukuriamą “produktą“.

Šis grožinis kūrinys tapęs jau klasika, aišku, dėl kitų priežasčių, kaip ir 1906-aisiais lietuvių imigrantų vergišką be vilties darbą Čikagos skerdyklose aprašiusio Upton Sinclair romanas The Jungle (Džiunglės).

Ir, aišku, dabartinė vergovė veikiau apibūdinama kaip beteisis ir išsunkiantis vergiškas darbas už minimalų, ar netgi mažesnį, atlygį (wage slavery – dar viena sąvoka, neturinti nusistovėjusio lietuviško apibrėžimo), net jei tiesiogiai tai gali būti ir nelaikoma baudžiaviniu atidirbimu už skolą, ar kitus, tame tarpe ir finansinius, įsipareigojimus, kuomet kreditorius turi dar ir visą darbdaviui būdingą kontrolę tokiam dirbančiajam (t.y. debt bondage – štai ir dar viena sąvoka be lietuviško atitikmens…) – apie tokias šiuolaikinės vergovės formas, kurios “neegzistuoja“ Lietuvoje, tai ir sąvokų joms nereikia, aš jau kalbėjau ir pirmoje dalyje.

Tik skirtumas čia, pabrėžiu, yra tarp to, ką kreditorius siekia atgauti finansiniu būdu ir taip padengti susidariusią įsiskolinusiojo skolą (o jau beviltiškas ir nebeatgautinas, tad išties bankrutavusiųjų, turimas skolas tiesiog nurašydamas į savo nuostolius), ir skirtumas tarp to, kuomet tas kreditorius, net jei tokiu formaliai ir nesivadina, bet, kaip paminėjau tik ką apibrėžime, dar ir kontroliuoja būdą, kaip toji skola ir finansiniai, ir ne tik, įsipareigojimai yra padengiami – net jei tarsi tais Linksmaisiais Devyniasdešimtaisiais ir nepastato skolininko dziu pozoje prieš tokį pasirinkimą:

  • taip susitarti gražiuoju dėl tos primestos skolą sumokėjimo kokiu nori būdu, ir iki tol įjungti pagreitintai skolos skaitliuką:
  • ar jau dabar va įjungti to į skolininko pasturgalį įgrūsto lituoklio kištuką į rozetę?

Galimi šio klausimo kiti klasikiniai numanomo smurto sprendimo variantai su lygintuvu ant pilvo, arba užmaukšlinta dujokauke ir užkemšama jos kvėpavimo žarna – jau klausimo esmės nekeičia.

Nekeičia, net jei tie finansiniai įsipareigojimai yra primetami, suprask, “abipuse bei net formaliai įstatymus atitinkančia komercine sutartimi“.

* * *

Nes nematėte jūs tos laukiamos-nesulaukiamos Amazon, kaip ir ją bandančių kopijuoti kitų uberizuotos priešokio ekonomikos visokių sociopatų įkurtų įmonių, dar ir iš vidaus.

Skirtingai nuo manęs, kuriam teko Anglijoje ne tik saugoti šią įmonę jos logistikos centro viduje bei stebėti, nagrinėjantis pagal profesinio smalsumo paskatinamą įprotį tuos vadybos bei verslo procesus, kadangi ir taip apsaugos kontrolės poste net ir nieko neveikdamas negali (because Verboten!) net knygos paskaityti, kad savo dėmesį kažkuo užimtum.

O juk man dar teko ir pasivažinėti apmokymo tikslais su geriausiu vienos iš pagrindinių Amazon siuntų išvežiojimo įmonių kurjeriu.

Ir, beje, Amazon neleidžia nei vienam savo rangovui, kad ir kiek tas būtų geriausias, turėti daugiau nei ketvirčio visų užsakymų – taip beatodairiškai ir ciniškai griaudami rinką ir ją užvaldydami bei monopolizuodami, bet patys savo Amazon viduje kažkaip griežtai įsidiegę laisvos konkurencijos principus, kurių supratimo galėtų ir mūsiškė Konkurencijos Tarnyba pasimokyti, nes nemato ir pirštu jiems panosėje baksnojamų kartelinių susitarimų bei piktnaudžiavimo savo faktine monopoline galia Lietuvos rinkoje.

Šiaip jau, jei šią valdančiąją koaliciją užteko išrinkti kiek daugiau nei 19 procentų rinkėjų balsų, tai gal galima sužinoti, kodėl daugiau nei dvigubai jau reikia užimamos rinkos dalies turėti Lietuvoje, kad tas pažadintų konkurenciją prižiūrinčius valdininkus iš letenos čiulpimo guolyje link tos letenos pakrutinimo pagal suteiktus jiems įgaliojimus?

Tu vėėėėėjo paklausk, tau vėėėėėjas atsakys, tik jis, mielas drauge, atsakyyyyyys!… – kaip perdainavo Roko Juokdarį, anot American Pie epe suteikto titulo, mūsų dainininkas Gytis Paškevičius lietuviškai, o visai ne kaip rimc geziuks su šeulia akcenc.

Tai va tas jaunuolis, su kuriuo man pasisekė pasivėžinti ir kurio profesinį kurjerio įgūdžių bei žvitrumo lygį man, suvokiau, niekada pasiekti nebus įmanoma, jau buvo po metų tokio alinančio darbo be jokių socialinių garantijų išėjęs iš tos Amazon kurjerių įmonės, nes ne tik fiziškai išseko nuo sunkaus bei intensyvaus darbo ir nuolatinio nepritekliaus, kuomet vis apmoki ir apmoki kažkokias kitų verslo sąnaudas, ar sukčiaujančių siuntų gavėjų bei tavo netikrų darbdavių pretenzijas, visada primetamas tik tau, įskaitant ir net ne tavo paties pradangintų ir pavagiamų siuntų kompensavimą dar ir su visomis papildomomis už tą nepadarytą “prasižengimą“ baudomis.

Ir vėl taip atvarai, kada privalu ir reikia šitam netikram darbdaviui, ir atvarai be jokių išlygų, kad bent taip užsidirbtum minimaliai bent kažkokių pajamų, nes teks gi ir vėl iš naujo pakibusius įsipareigojimus apmokėti, kurie užrašyti ilgam laikui į priekį, o pati Amazon per savo išvežiojimo paslaugos atstovus, kurie tavęs juk net neįdarbina, tau taip net ir tų papildomų išvežiojimų ar viršvalandžių atidirbti nors ir tuo pačiu tarifu nebeduos, nes užsakymų, kaip jau paminėjau, nenori padalinti daugiau, nei yra užsidėję jiems tas “konkurencines lubas“.

Pavažinėjo net ne su Amazon laidavimo dėka išnuomotu jam lizinginiu, bet su uošvio nupirktu krovininiu autobusėliu šiam prestižiniam (gi pasaulinė garsi bendrovė!) darbui, kol jis patrūko ir tą vergavimą metė, ir…

Vėl po kelių mėnesių buvo priverstas sugrįžti.

Nors ir toliau ieško progos pereiti bent į sunkvežimių vairuotojus, kam teises yra jau išsilaikęs per tą padarytą pauzę, bet gi formaliai jis neturi jokios sunkvežimio vairavimo patirties, dėl ko jo paimti kitos įmonės tokiam darbui ir nenori, o patirties taip ir neturi kur ir kaip įgyti, nes juk nuolat varinėja Amazon kurjeriu va su šituo autobusiuku, kurį bent jau, nes priklauso jam, o ne lizingo bendrovei, retkarčiais savaitgaliui kokiai baldų perkraustymo chaltūrkei gali panaudoti.

Ir taip tuomet jau gali kažkiek skirti šitaip užsidirbtų papildomų pajamų savo mažamečiui vaikui, kurio net ir nelabai mato, nes to motina už tokio nuolat dirbančio ir neuždirbančio vargetos ne tik tekėti nepasirengusi, bet jiedu abu dar ir gyvena atskirai su savo pačių tėvais – juk savo būsto nuomai šiai jo ir jos bendrai tokiai “nevykusiai“ šeimai jis banaliai net neužsidirba šiame (ne)darbe Amazon, o jo vaiko motina irgi nedirba, nes judviejų mažametį vaiką dabar augina.

Primenu, jis yra geriausias kurjeris (todėl man teko privilegija su juo pavažiuoti) bei čia yra (ne)darbuotojas, kuris geriausiai sutaria su savo užsakymų ir maršrutų paskirstytoju, todėl gali užsidirbti lengviau ir daugiau. Ir toje įmonėje nei vienas nėra darbuotojas, darkart tą priminsiu – jie visi yra save tik patys “pasisamdę“ mikroverslininkai, kurie va turi tokį nuostabų ir gigantišką užsakovą Amazon…

Man, prisipažinsiu, yra tikrai dabar per sunku pažiūrėti 2019-aisiais Festival de Cannes parodytą filmą Sorry We Missed You, kurio, aišku, ir nėra lietuviškai paminėto net vikėje, bet kurio bent jau klipą susipažinimui galite pažiūrėti Youtube (pridedu nuorodą, nes sunkiai išsigūglinsite, ir aš dabar svarstau, o kažin kodėl sunkiai surandamas, ką?).

Man per sunku, nes aš mačiau visa tai ne kino teatre, o išties realybėje ir labai arti iš vidaus – va tokį “filmą“ dar iki jam pasirodant ekranuose.

Ir jau iki tol kažkaip nustojau užsisakinėti bet ką per Amazon platformą, dabar jei ir užsisakydamas prekę, tai tik tiesiogiai iš nepriklausomų ir rinkoje laisvai konkuruojančių prekių tiekėjų, kad ir ką jie ten patys ir laisvai būtų linkę pasirinkti savo kurjeriais tų prekių pristatymui.

Ir taip pat aš ištryniau visus uberinius “pavežėjų“ apps‘us iš savo išmanaus – nafig.

Net jei pažįstu ne vieną asmeniškai, kurie ir dėl va tokios uberizacijos nudempinguotos bei sugriautos paslaugų rinkos priversti taip netikrais taksistais atvergauti dėl bent va tokio uždarbio – jums gi irgi taip patinka mažiau už pavežėjimo paslaugas mokėti, tiesa?

* * *

Aš nemoralizuoju – aš tik suteikiu progą patiems jums nuspręsti, kaip elgtis. Pinigai jūsų – jūs ir balsuokite jais rinkoje, kad ir kokia toji čia bebūtų.

Kam mokėti daugiau? – kaip šūkalioja savo marketinginiame pareiškime vienas iš prekybos tinklų, matyt, turėdamas omeny savo tiekėjus ir darbuotojus.

Tik aš pats neketinu naudotis tokių “verslų“ paslaugomis, kol šitie visi amazonai bei uberiai vėl netaps tuo, kuo yra buvę ir per mūsų visų nežinojimą arba ignoravimą, o gal ir patogiai ciniškai pasirinktą glušumą, ir toliau vis dar apsimetantys, kad vis dar tokiais esantys – tik tais pridėtinę vertę savo klientams, tikriesiems jūsų perkamos paslaugos tiekėjams, ir šių klientams, t.y. jums, tos paslaugos pirkėjams iš jų tiekėjų, tą klientų pritraukimo ir suvedimo su pardavėjais marketingo paslaugą suteikiantys ir jokios monopolinės galios rinkoje diktuoti bet kokias sąlygas kitiems nebeturintys tarpininkai, todėl rinkoje verslaujantys ne “iškrušk pagal tris punktus“, kuriuos išvardinau aukščiau, metodu.

Arba pagaliau kai jau tikrai, o ne melagingai deklaruojamai, toks “socialiai atsakingas“, kad ir ką tai dabar bereikštų, verslas, nebelaukdamas teismų ar politikų sprendimų, kurių mūsų šalyje, kaip matote, ir nesulaukęs, jau pats prisiims tuos įstatymais numatytus darbdavio įsipareigojimus savo samdomiems darbuotojams pagal šių veiklos ir darbo faktinę situaciją, o ne tuo manipuliuodamas ir legalizuotai sukčiaudamas, nes tą jam daryti leido šios šalies paikų rinkėjų išsirinkti kvailais apsimetantys, arba tokiais išties esantys, politikai valdžioje.

Su merkantilizmu Anglijoje vardan kapitalizmo pergalės kovojęs ir šiuolaikinės ekonomikos, kaip mokslo, bei liberalizmo pradininku vadinamas Adam Smith (1723-1790) savo 1776-ųjų metų darbe An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations rašęs apie tą vergavimą už per menką darbo atlygį (wage slavery) – mano vertimas į lietuvių kalbą yra žemiau po šios originalios citatos:

The interest of the dealers … in any particular branch of trade or manufactures, is always in some respects different from, and even opposite to, that of the public… [They] have generally an interest to deceive and even to oppress the public … We rarely hear, it has been said, of the combinations of masters, though frequently of those of workmen. But whoever imagines, upon this account, that masters rarely combine, is as ignorant of the world as of the subject. Masters are always and everywhere in a sort of tacit, but constant and uniform combination, not to raise the wages of labor above their actual rate … It is not, however, difficult to foresee which of the two parties must, upon all ordinary occasions, have the advantage in the dispute, and force the other into a compliance with their terms.

Ir aš išverčiu neįskaitantiems šio škotų Glasgow garbės muitininko kiek senoviškos 18-to amžiaus anglų kalbos:

Sandėrininkų interesai … bet kurioje paimtoje prekybos ar gamybos šakoje tam tikru atžvilgiu visada skiriasi ir netgi yra priešingi visuomenės interesams … [Jie] paprastai suinteresuoti apmulkinti ir net pavergti visuomenę … Retai girdime kalbant apie šeimininkų susimokymus, bet, dažniausiai, tik apie tokius iš darbininkų pusės. Tačiau bet kuris, kas šiuo klausimu įsivaizduoja, kad šeimininkai retai tarpusavyje susimoko, yra visiškas neišmanėlis pasaulio suvokime. Šeimininkai visada ir visur yra tarsi tyliame, tačiau nuolatiniame ir vienodame susimokyme nekelti darbo užmokesčio daugiau, nei esamas … Tad yra nesunku nuspėti, kuri iš šių šalių privalo, įprastinėmis sąlygomis, turėti pranašumą šiame ginče ir priversti kitą sutikti su jų sąlygomis.

Čia mintis skamba visai ne kaip rašiusiojo apie laisvoje (gal raktinis žodis čia?) rinkoje “nematomą ranką“, sudėliojančią pagal paklausos ir pasiūlos dėsnius kainas, tame tarpe ir darbo, liberalo, o lyg kokio marksisto, taip susirūpinusio proletariato teisėmis ir raginančio kurti profsąjungas, tiesa?

Tai va ta proga gal kitąkart dar pakalbėsime ir apie su šia tema susijusias tas visas manufaktūrininkų “plyno lauko“ investicijas Lietuvoje.

* * *

Ačiū, kad skaitote bei klausotės! Ir besiklausantiems vis tiek siūlau paspaudinėti nuorodas tinklaraštyje ne vien teiginių platesniam kontekstiniam paaiškinimui, nes kartais tos nuorodos nuveda ir į visai smagius klipus.

Ačiū, kad dar ir prenumeruojatės tinklaraščius bei podcast, todėl nepraleidžiate džiaugsmo!

Ačiū, kad juos komentuojate bei pasidalinate su kitais!

Ir dar ypatingas ačiū mane per Patreon remiantiems.