Lietuvos banko rūmai

Tokių 1935 metais iškilusių rūmų tūlo tauragiškio ar viso šio kašto žmonių akis nebuvo regėjusi. Žėrėjo, spindėjo šie naujieji Lietuvos banko rūmai, suprojektuoti žinomų architektų Mykolo Songailos ir Arno Funko. Visokie pasakojimai sklandė apie statybas, – kad žmonės streikavę dėl ilgų darbo valandų ir mažų atlyginimų, kad šie streikai padėję. Pasakojama, kad į modernų ir žėručiu tviskantį banką valstiečiai, ūkininkai atvykę paskolų prašyti ar atsiskaityti už jas, mokesčius sumokėti, nedrįsdavę net užeiti.

Dažnas ir batus jau norėdavęs nusiauti. Gal taip ir nebuvo: juk to laikotarpio ūkininkai jau buvo stipriai prakutę, turėjo kuo pasipuošti, buvo prasimokslinę, paskaitę spaudos, paklausę radijo. Šiandien galime džiaugtis šiuo akį traukiančiu ir vienu puošniausiu Tauragės miesto pastatų, kuriame net ir restoranas „Tauras“ garsus buvęs, o jau šios nepriklausomybės laikais tapęs vėl banku.

Bet privatizuoto banko nuomotojai atsisakė, jis kurį laiką stūksojo tuščias, o nuo 2023 metų čia įsikūrė Tauragės meno mokyklos muzikos skyrius. Laikinai, kol bus suremontuota muzikos mokykla.

Tauragės pilies pastatų kompleksas ir krašto muziejus „Santaka“

Išdidžiai tauragiškių pilimi vadinamas (ir tikrai ne kitaip!), pačioj Tauragės širdy stūkso 1844-1847 metais, kai dar buvome caro priespaudoje, pastatytas mūrinis pasienio muitinės pastatų kompleksas, saugomas miesto simbolio Tauro, mat Tauragės vardas ir siejamas su tauru, tauro ragu, nes šie, jau 17-ajame amžiuje išnykę gyvūnai, ganėsi prie Jūros, kur upė daro lanką arba kitaip – ragą. Iš čia Tauragė, taurė, taurus… O kad pilies sienos prabiltų!!! Papasakotų neįtikimiausių istorijų. Sako, kad kažkur dar neatrastas yra ir tunelis į Tauragės dvarą po Jūros dugnu.

Pily buvo pasienio kontrabandininkų, knygnešių kalėjimas, kur dabar – tik įsivaizduokite – įrengtos gražiausios menės. Čia pats knygnešių knygnešys Jurgis Bielinis kalėjo. Po kiemą slampinėjo ar marširavo kareiviai ir žvengė žirgai rusų, vokiečių, lietuvių. Būta pilyje ir ligoninės, ir pirties, ir labai reikalingos bei daug buhalterių atvaduotam Klaipėdos kraštui išugdžiusios komercijos mokyklos, kelias dešimtis metų čia veikė gimnazija, pirmoji vidurinė mokykla, politechnikumas, moksleivių kūrybos centras.

Kiek čia skausmo būta, bet būta ir daug džiaugsmo, kai erdviame pilies kieme vyksta aukščiausio lygio muzikos festivaliai, poezijos pavasariai. Pilyje įsikūręs modernus ir Jūsų apsilankymo laukiantis krašto muziejus „Santaka“, viename iš bokštų veikia ir parodomis garsėja fotografijos galerija. Ir vaikų biblioteka visada knibžda nuo lankytojų, kaip ir meno mokyklos dailės klasėse dešiniajame komplekso flange. Nueikite prie šulinio kiemo kampe ir pasikalbėkite su Barzduku, o jei sutiksite Pilinuką, manykit, kad sėkmė Jus lydės ištisus metus.

Buvę Šaulių, dabar kultūros rūmai

1933 metų spalio 22 dieną atidaryti didžiausi Lietuvoje šaulių rūmai ir štai jau 90 metų, kai šie rūmai stovi. Tiesa, dabar tai Kultūros rūmai, bet tada jų atidarymas buvo didžiulis įvykis ne tik Tauragės krašte, bet ir visoje Lietuvoje. Jie pralenkė rūmus statytus Utenoje, Anykščiuose, Kelmėje, Varėnoje. Lėšas rūmams statyti pradėjo rinkti Tauragės šaulių moterų būrys, vėliau įsijungė ir kitos organizacijos, privatūs asmenys. Aukos rinktos išskirtinai tik Tauragės apskrityje. Į atidarymo šventę suplaukė minios šaulių ir šiaip piliečių. Apie šį įvykį vaizdingai rašė tuometinis šaulių žurnalas „Trimitas“.

2006 metais, vykdant rekonstrukciją, rastas stiklinis indas su pergamentu, tekstu ir parašais. Pergamentas saugomas Tauragės krašto muziejuje. Šaulių rūmai pastatyti nugriovus stačiatikių cerkvę, statytą 19 a. pabaigoje. Per 2-ąjį pasaulinį karą pastatas buvo stipriai apgriautas – į jį buvo pataikiusi aviacinė bomba.

Po karo talkų būdu atstatytieji rūmai tapo Kultūros namais, po rekonstrukcijos –  Kultūros rūmais. Einant į rūmus, galite pamatyti vadinamąją meno kolektyvų alėją, visa informacija yra matoma granito plokštėse. Prieigose stovi atminimo suolelis liaudies teatro režisieriui ir žurnalistui Antanui Naraškevičiui. Moderniuose  Kultūros rūmuose yra  beveik 450 vietų koncertų salė, Edmundo Mažrimo parodų salė, erdvios konferencijų, repeticijų salės, darbuotojų kabinetai.

Tauragės meno mokyklos muzikos skyrius

Taip, taip, jūs neapsirinkate. Skamba Juozo Gudavičiaus  ir Ksavero Sakalausko –Vanagėlio „Kur giria žaliuoja“ Kodėl čia skamba ši nuostabi daina? Netrukus sužinosite.

Lietuvai atkūrus savo valstybę, labai trūko mokytų žmonių, kurių reikėjo čia ir dabar. Lietuvių specialistų, ypač mokytojų, trūkumas pasireiškė atvadavus Klaipėdos kraštą ir prijungus jį prie Lietuvos. Dar 1920 m. žinomas  ir gerbiamas evangelikų liuteronų kunigas Augustas Vymeris įsteigė mokytojų kursus, kurie po trejeto metų tapo pilnateise Tauragės mokytojų seminarija. Kur dabar stovi Tauragės meno mokyklos muzikos skyrius, arba kitaip, muzikos mokykla, čia ir įsikūrė mokytojų seminarija.

Jai vadovavo garbingi žmonės: Mečys Mačernis (1923-1935) Jurgis Macelis (1935-1940) ir Martynas Lacytis (iki 1943), dirbo žymūs pedagogai: dailininkai, kalbininkai, kompozitoriai. Juozas Gudavičius – kompozitorius, taip, tai tas pats kompozitorius, kurio populiariąją dainą girdėjote pradžioje, beje, jis ir pirmasis Lietuvos kariuomenės orkestro kapelmeisteris, pirmąjį viešąjį Lietuvos kariuomenės koncertą surengęs per Kalėdas Tauragėje 1919 metais. Tai buvo didelis įvykis.

Pirmojo pasaulinio karo metais beveik visiškai sugriautoje Tauragėje kurti mokyklą buvo sudėtinga. Seminarijai trūko mokymo priemonių, neturėta tinkamų patalpų. Seminarijoje daugiausiai mokėsi jaunuolių iš Klaipėdos krašto ir Tauragės apskrities. Iki 1935 m. ją baigė apie 250 moksleivių, iš viso – arti 600. 1985 metais susidėvėjęs pastatas nugriaustas ir jo vietoje pastatyta muzikos mokykla. Ant jos sienos kabo lenta su užrašu: ŠIOJE VIETOJE 1923-1944 m. / VEIKĖ MOKYTOJŲ / SEMINARIJA, / PRADŽIĄ GAVUSI 1918 m. / A. VYMERIO IR J. VILKAIČIO / INICIATYVA.

H. Gitkino motorinis malūnas

1922 m. prie Jūros upės pastatytas Hiršo Gitkino motorinio malūno pastatas – valstybės saugomas architektūrinis, inžinerinis objektas. Tai fachverkinės konstrukcijos 3 aukštų su cokoliniu aukštu motorinis malūnas. Pradžioje jame girnas suko garo mašinos, vėliau jas pakeitė elektros varikliai. Iki Antrojo pasaulinio karo prie malūno veikė lentpjūvė. Čia dirbo apie 15 darbininkų.

XX a. pr. fachverkinės konstrukcijos pastatas – svarbus miesto raidos objektas. Vertinga ir jame išlikusi technologinė įranga. Viršutiniame aukšte išliko du pikliaus dvigubi komplektai, kruopinė, pavarų dėžės fragmentai, dviejų elevatorių fragmentas. Ant vieno pikliaus užrašas: „MUHLEN BALANSTAL C.C. KAISER REIMELT LEIPCIG“.

Pokario metais čia veikė malūnas „Jūra“. Buvo malami grūdai, pjaunama miško mediena, veikė vilnų karšykla.

 

Septintajame dešimtmetyje malūnas tapo nebenaudojamas. Pastate buvo įsikūrusi siuvykla, paminklų dirbtuvės, parduotuvė.

Net ir apaugęs įvairiais pokariniais priestatais, senasis malūno pastatas vis dar dominuoja Jūros pakrantėje savo dydžiu, deja, fachverkinė konstrukcija su raudonų plytų mūro užpildu 1988 m. buvo paslėpta po tinku. Pagrindiniame fasade išlikę ir įmonės įkūrimo metai – 1922. Norint pastatą apžiūrėti iš vidaus, reikia iš anksto susitarti su savininku.

Tauragės dvaras

Net neabejoju, kad esate girdėję apie Nobelio literatūros premijos laureatą, lenkų rašytoją Henriką Sinkievičių ir jo garsiuosius istorinius romanus. Romane „Tvanas“ labai daug veiksmo vyksta Tauragės dvare, o pastatytame to paties pavadinimo lenkų filme  Tauragės dvare veiksmas viename epizode vyksta net 10 minučių.

Garsus buvo ir tebėra Tauragės dvaras, atsiradęs 15 amžiuje, valdytas daugybės valdytojų, daug metų priklausęs Prūsijos karalystei. Ir Tauragės miesto pradžių pradžia glūdi dvare – už Jūros upės perbridus brastą, kūrėsi Tauragė.

O dvare savo laiku būta ir žirgyno, pavyzdinio galvijų ūkio, ir pirmoji našlaičiu prieglauda įsikūrė, buvo rusijos carų būstinė ir tvirtovė, kurioje dažnai lankėsi šie valdovai, atvažiuodavo Prūsijos karalius, buvo Lietuvos liuteronybės centras valdant Radviloms.

1910 m. dvaro centre stovėjo 8 mūriniai ir 26 mediniai pastatai, į rytus nuo dvaro, Jūros upės slėnyje, buvo didžiulis su alėjomis parkas ir sodas. Lietuvai atgavus valstybingumą,   dvaro žemės išdalintos savanoriams, išparduotos kumečiams. Po Pirmojo pasaulinio karo sugriauti pastatai nebeatstatyti. 1920 m.  dvare pradėjo veikti pirmoji valstybinė Tauragės ligoninė.

Buvusiame dvare 1935 m. įsikūrė 3-iasis dragūnų Geležinio Vilko pulkas, pastatytos kareivinės, valgykla, arklidės. Išsikėlus jiems, atsikraustė Lietuvą okupavusi sovietinė kariuomenė, po Antrojo pasaulinio karo čia vėl grįžo tos pačios kariuomenės daliniai, buvusio dvaro centre pastatė  mūrinių gyvenamųjų namų, ūkinių pastatų.

 

Šiuo metu dvaro teritorija gražiai tvarkoma, pokario sovietiniais laikais statyti daugiabučiai namai kariškiams pilnai privatizuoti ir renovuojami. Dvaro teritorijoje įsikūrę labai populiarus ir žinomiausias visoje Vakarų Lietuvoje Taurų nuotykių parkas.

O sovietiniais laikais  neprižiūrimas dvaro parkas nyko, centrinėje parko dalyje iškirsti medžiai, nes čia įrengti daržai, sunaikintos alėjos, užako mažasis tvenkinys, sunyko kelias, vedęs į hipodromą, pasikeitė senasis dvaro išplanavimas. Buvusiame Tauragės dvaro centre išliko keletas senųjų pastatų, statytų praeito amžiaus pradžioje ir 1935 m.

Paminklas Vladui Putvinskiui

Jeigu Vladas Putvinskis šiandien prabiltų iš savo kapo Kelmėje, kur ir yra palaidotas, turbūt jis kalbėtų stipriai žemaičiuodamas – juk jo dvarai buvo Žemaitijoje, Šilo Pavėžupyje, Graužikuose. O tuo metu bendrinės kalbos dar nebuvo. Nesvarbu, kad jis gimė Rygoje, mokėsi Šiaulių ir Mintaujos gimnazijose, bet vaikystė ir didelė dalis gyvenimo prabėgo būtent minėtose vietovėse. Paklausykite, juolab, kad ano krašto tarmė labai susišaukia su Tauragės krašto, ypač Batakių, Pagramančio šnektomis:

Asu iš senos žemaičių bajuorų giminės. Iš sava garbingų tėvų paveldėjau Šila Pavėžupia, Graužikų ir Palendrių dvarus. Gimiau Ryguo 1873 metas, mat mana tievs , bajuors, buva ištremts už dalyvavimą 1863 metų sukilime.  Po mana gimima grįžom į Šila Pavėžupį. Mokiaus numūse, Šiaulių gimnazijoj, Mintaujos realinėj mokykloj. Teka pastudijūti ir universitetūse, ir pasimokyti žuvininkystis Lenkijo.

Pirms Lietuvuo pradėjau auginti karpius ir kitus paskiau išmokinau. Šila Pavėžupė iškasiau daugybi prūdų – virš 80 hektarų. Parašiau knygą kap auginti karpius, i studentus mokinau Dotnuvuo. Dvarūse numelioravau laukus, užveisiau lubinų, įvedžiau sėjuomainą. Muna dvarūse aje stambus knygnešių kelia. I mokyklų lietuviškų buvau įsteigęs. Žinuma, kad slaptų. Pri cara buva juk draudims lietuviška moksla ir knygų.

Oi, daug laikraščių, knygų  par muna dvarus iškeliava į Lietuvą. Į Graužikus atvažiūdava Antans Snmetuona, Jons Biliūns, Povils Višinskis, poets Juovars, Žemaiti, o pats Jons Jablonskis lietuvių kalbos gramatiką raši. Jeje, ne kitur, Graužikūse. Su prietelias Lietuvuo įkūriau Šaulių Sąjungą. Buvau pirmininks kelius metus.

Daba i stuovat Tauragie pri buvusių Šaulių rūmų. Tik mun geri žmuonis tauragiškia paminklą pastati anksčiau biški ir atidengi tujau po muna mirtys 1930 metas,  o rūmus po trijų metų pabudavuoja.

Ojei – buvau i suimts, į kalinams pri cara valdžiuos, bet lietuvybis darbs buva už vis svarbiau. I ūkį pavyzdinį turėjau, i didžiausią knygų gabenima Žemaitijuo centrą, i mokyklas steigiau, i vargšus mokinau pats, i šelpiau, i mokslus leidau, o prieš mirtį daktarui Parčevskiui pasakiau: „… Daktare! Ne fiziška sergu, bet sergu dėl to, kad negaliu dirbti tautos idėjas darba…“

Paminklas sovietiniais laikais buvo nugriautas, suskaldytas, užkastas, o nepriklausomybės aušroje 1990 m. atstatytas tauragiškių.

Jūros  užtvanka

Jūs regite Jūros užtvanką ir prie jos gražų šiuolaikišką pastatą su užrašu „Viešbutis ir restoranas „BANGA“. Taip, tai trijų žvaigždučių viešbutis, įsikūręs kažkada buvusios hidroelektrinės pastate.     Hidroelektrinė pastatyta 1922 metais ir turbinas suko iki pat pokario. Čia kūrėsi ir pirmieji modernieji elektros tinklai. Kalbama, kad pirmoji pagaminta elektra, o tai buvo 1000 voltų įtampa, buvo linija perduodama į Lauksargius ir toliau tiekiama Vokietijai, bet, atvadavus Klaipėdos kraštą, elektra buvo aprūpinamas Tauragės miestas ir aplinkiniai kaimai.

Dar ir dabar  „Bangos“ savininkas viešbučio rūsiuose yra išlaikęs keletą detalių, kurios primena, kad čia būta hidroelektrinės. Senosiose nuotraukose yra užfiksuota,  kaip iš šios vietos upe buvo plukdomi sieliai tolyn į Nemuną ir Prūsiją.

Žemyn nuo užtvankos 2022 metais gerokai prižėlusi upės vaga išvalyta. Pavasario potvynio metu ar po didesnių liūčių Jūros vanduo pakyla tiek, kad užtvankos nelieka nė žymės. Prieš užtvanką yra įspūdingas Jūros parkas, o už užtvankos paėję pakrante, rasite Tauragės miesto žmonių mėgstamą paplūdimį.

Dėmėsio žvejams! Nuo užtvankos iki pat vasaros estrados čia žvejoti niekada negalima, galima  tik pasigrožėti, kaip rudenį, prasidėjus šlakių ir kitų žuvų nerštui, žuvys šokinėja ir bando įveikti užtvanką, tačiau radusios praėjimo taką, sėkmingai išplaukia neršti aukštyn upe.

Tauragės pašto pastatų kompleksas

Bonjour monsieu, Guten Tag, Auf wiedershen, Vaš pasport, Ile kosztuje, Gute Reise, Pardon – tokią kalbų maišalynę tarsi prie Babelio bokšto galėjai girdėti, mielas žmogau, jei būtum pašto karieta keliavęs per Tauragę kur į Berlyną, Paryžių, Romą, Veneciją ar dar toliau į Europą, arba priešinga kryptimi – Rygą, Taliną, Petrapilį. Tokiu atveju, turėjai gyventi, na, apie 19 amžiaus vidurį ir iki tol, kol  mus valdė Carj Batiuška. Mat Tauragėje paštas atsirado 1833 metais, visa pašto stotis plėtėsi, buvo ir užeigos namai, arklidės. Ir tebėra. Apsidairykite.

Kodėl gi čia visi sustodavo? Ogi reikdavo pasikeisti arklius, atlikti visus muitinės formalumus, nes tuoj pat, už keleto kilometrų, ėjo valstybinė Rusijos Imperijos ir Prūsijos siena. Tai čia ir sustodavo keliauninkai, idant pailsėtų, papietautų, kaip tai darė garsusis prancūzas Onorė de Balzakas, kompozitorius Robertas Šumanas , dailininkas Julijus Dioringas, net pats baronas Miunchauzenas.

Čia ne kartą lankėsi ir lietuvių literatūros klasikas, vyskupas, tada dar jaunas bernaitis, Antanas Baranauskas, tarnavęs Vainute raštininku. Greitai bus  200 metų, kai paštas stovi čia, kur esate ir jūs dabar. Užmeskite akį į atminimo lentą garsiajam prancūzui. Gal kada čia atsiras tokia lenta ir Lietuvos klasikui Antanui Baranauskui. O gal sustos garsaus Tauragės kalvio nukaldinta karieta su atminimo lenta apie čia apsilankiusias garsias asmenybes.

Tauragės švenčiausiosios trejybės bažnyčia

Pirmoji bažnyčia Tauragėje pastatyta 1507 m. Prie jos įkurta mokykla (pirmoji, pagal kai kuriuos šaltinius – antroji Žemaitijoje). Nuo šitos datos, kai pirmą kartą paminėta Tauragė rašytiniuose šaltiniuose, ir  minimas Tauragės miesto gimtadienis.

1702 m. pastatyta nauja – medinė bažnyčia.    Po beveik 200 metų medinė bažnyčia nugriauta. Pastatyta nauja mūrinė, 1904 m. rugpjūčio 5 d. pašventinta kaip Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia. Statyba rūpinosi klebonas Fabijonas Kemėšis.   Jau ir nuo tų laikų, ir ypatingai dabar Tauragės bažnyčia yra didelis kultūros centras, traukiantis plačiąją visuomenę. 1915 m. bažnyčia per pirmąjį pasaulinį karą apgriauta,  bet atstatyta.

Apie 1955-uosius į Tauragę buvo perkelti Vaclavo Bernackio vargonai iš Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios. Jie pagaminti XX a. pradžioje.

 

 

2008 m. bažnyčios bokšte įrengtas laikrodis – miesto-partnerio iš Vokietijos, Rydštato, dovana Tauragei 500-ųjų metinių proga. Bažnyčia turi neoromantinio ir klasicistinio stiliaus bruožų, lotyniško kryžiaus plano, su penkiasiene apside ir vienu aštuoniasieniu bokštu. Joje įrengti 6 altoriai. Šventoriaus tvora ažūrinio mūro.

Katalikų bažnyčios šventoriuje dėmesį patraukia 2017 m. pašventintas skulptoriaus Stanislovo Bružo darbas – paminklas Negimusiam kūdikiui atminti..

Skaudiems tautos istorijos įvykiams įamžinti 1989 m. buvo atidengtas paminklas „Stalinizmo aukoms atminti“. Tai trijų medinių kryžių kompozicija. Du iš jų nulūžę – lyg likimai tų, kuriems paminklas ir skirtas.

Paminklo iniciatoriai – Tauragės tremtinių klubas ir jo tarybos pirmininkas Nikodemas Krapavickas, o autoriai – tauragiškiai tautodailininkai Pranas Kundrotas, Danielius Dužinskas, Remigijus Petrokas, Antanas Bagdonas. Už bažnyčios šventoriaus ribų, ant Jūros slėnio krašto, iškilęs Italijos katalikų dovanotas Prisikėlimo kryžius, dedikuotas 2000-ųjų metų jubiliejui.

Šiandien bažnyčia yra šildoma moderniu  geoterminiu būdu, šalia jos pastatyti erdvūs Parapijos namai. Prie parapijos ir bažnyčios veikia aktyvios bendruomenės: jaunimo, sumos, moterų, giedamo rožančiaus chorai, švento rašto grupė, maldos grupė „Motinos maldoje“, vyrų maldos grupė, vaikų užimtumo centras, Tauragės katalikių moterų draugija, Tauragės dekanato Marijos legionas, Tauragės dekanato Caritas, pradeda veiklą Tikėjimo ir šviesos bendrija

Evangelikų liuteronų bažnyčia

Tauragė visada buvo tolerantiška įvairioms religijoms –  tarpukariu  veikė judėjų 4–ios sinagogos, metodistų bažnyčia, 1933 m. pastatyta ir iki šiol veikia stačiatikių  cerkvė. Mieste gyveno įvairių tautybių gyventojai – lietuviai, žydai vokiečiai, rusai.

Tauragė buvo ir yra tradicinis Lietuvos evangelikų liuteronų centras. Pačiame miesto centre, Jono Kalvano parke, stovi Tauragės Martyno Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta 1840–1843 m. Bažnyčios pastatas sumūrytas iš skaldytų lauko akmenų. Jo architektūrai būdingi romantizmo, klasicizmo, liaudiškos architektūros formos bei itališko renesanso bruožai. Pirmojo pasaulinio karo metais nugriautas bažnyčios bokštas buvo atstatytas 1938 metais.

Interjeras, kaip ir fasadai, lakoniškas ir santūrus. Bažnyčios vidus asketiškai baltas, jame – išskirtinis akmeninis altorius, krikštykla ir mažoji sakykla.

Martyno Mažvydo vardas šventovei suteiktas 1947 m. minint pirmosios lietuviškos knygos  400 metų jubiliejų. Pastato fasadą nuo 1987 m. puošia tauragiškio tautodailininko Antano Bagdono (1928–2015) sukurtos ir nišose stovinčios varinės reformacijos pradininko Martyno Liuterio bei pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo skulptūros.

Tauragės Martyno Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčia iki šių dienų vienija didžiausią Lietuvos evangelikų liuteronų bendruomenę. Iki 2004 m. Tauragėje gyveno vyskupas, veikė svarbiausios bažnytinės institucijos, posėdžiavo sinodas. 1955 m. čia buvo išleistas pirmasis evangelikų liuteronų bažnyčios kalendorius.

Evangelikų liuteronų bažnyčia mena ne vieną žymų dvasiškį. Tauragėje 1872–1882 m. kunigavo Jonas Pipiras – aktyvus kovotojas už lietuvių kalbos teises bei daugelio religinio turinio tekstų autorius. 1883–1892 m. čia kunigavo kitas lietuvininkas – Martynas Keturakaitis, kovojęs už lietuviškos knygos teises bei gabenęs lietuviškus leidinius iš Mažosios Lietuvos. 1911–1942 m. čia dirbo kunigas ir švietėjas Augustas Vymeris. Ryškų pėdsaką Lietuvos bei Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčios gyvenime paliko jį pakeitęs vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas (vyresnysis). Tauragėje vyskupo pareigas ėjo ir jo sūnus Jonas Kalvanas.

Bažnyčia atvira įvairiems pasaulietiniams renginiams, klasikinės, šiuolaikinės muzikos koncertams, rimtosios muzikos festivaliams.

Paminklas Tauragės konvencijai

Jūs esate ne tik gražioje, bet žinomiausioje Europoje Tauragės krašto istorinėje vietoje. Dėl šio įvykio, kuris įvyko čia, prie sraunios  Ežeruonos buvusiame vandens malūne, Tauragės vardas įėjo į Europos istoriją, o Tauragės (Tauroggen ) vardu pavadintų gatvių rasite Berlyne ir kituose Vokietijos miestuose, apie konvencijos reikšmę Vokietijoje vaikai mokomi per istorijos pamokas. Šis faktas vertinamas, kaip Vokietijos atgimimo, valstybės vienijimosi pradžia.

1812 metais apdaužytai Napoleono armijai besitraukiant iš Rusijos imperijos, Prūsų korpusas sustojo prie Tauragės. Gruodžio 30 dieną 8 valandą ryto Požerūnų malūne, kurio likučius prie upės įgudusi akis dar galėtų pastebėti, prūsų korpuso generolas Hansas Davidas Liudvikas fon Jorkas ir Rusijos korpuso generolas Ivanas Dibičius pasirašė aktą dėl karinių veiksmų nutraukimo.

Prūsų korpusas savavališkai atsiskyrė nuo Napoleono armijos, o tai grėsė kariniu tribunolu, tačiau šiuo korpusu pasekė ir kiti daliniai. Prasidėjo Napoleono armijos katastrofa. Tauragės konvencija turėjo įtakos Prūsijos ir kitų Europos šalių išsivadavimui iš Prancūzijos priklausomybės.

1912 metais, praėjus 100 metų nuo šio įvykio, Staiginės kaime, netoli Požerūnų malūno, generolo Jorko provaikaičio iniciatyva pastatytas akmeninis paminklas.

Antrojo pasaulinio karo metais paminklas buvo susprogdintas. Kitoks paminklas ir kitoje Ežeruonos pusėje buvo pastatytas 1976 metais.

Tauragės ROTARY klubo ir savivaldybės iniciatyva ir lėšomis, minint konvencijos pasirašymo 200-ąsias metines, paminklas atstatytas. Ant naujojo paminklo iškalti autentiški užrašai rusų ir vokiečių kalbomis. Ir tarpukario, ir šiais laikais paminklas yra dažnai lankomas ir mėgiamas vietos gyventojų, turistų.

R. Midvikio Skulptūra Kęstučio apygardos partizanams

2009 metais gegužės 30 dieną per miesto šventę „Tauragiškiai – tūkstantmečiui“ bažnyčios skvere atidengtas paminklas Kęstučio apygardos partizanams atminti. Kęstučio apygarda – rezistencinio pasipriešinimo Tauragės, Raseinių, Jurbarko, Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių ir Kauno apskrityje veikusių partizanų junginių dalyvius vienijusi Lietuvos partizanų apygarda, veikusi 1946–1959 m.

Paminklo autorius tauragiškis skulptorius, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Regimantas Midvikis. Jo darbų, pasivaikščioję po Tauragę, dar tikrai rasite ne vieną, Lietuvoje stovi daug ryškių skulptoriaus darbų Klaipėdoje, Vilniuje, Panevėžyje, Smiltynėje, Lenkimuose…

Skulptoriaus Regimanto Midvikio (architektas Vytenis Mazurkevičius) skulptūra simbolizuoja sunaikintą, išsprogdintą partizanų slėptuvę, bunkerį. Šioje vietoje vyksta įvairios šventės, partizanų pagerbimo ceremonijos, minimos sukaktys, dažnai būna eksponuojamos lauko parodos, šventų Kalėdų laikotarpiu čia įsikuria Prakartėlė, nuo čia prasideda ir kalėdinių eglučių alėja ir tęsiasi iki pat evangelikų liuteronų bažnyčios, Jono Viktoro Kalvano parko.

Biblioteka, E. Hemingvėjaus skulptūrinis ekslibrisas

1931 metais buvo įsteigtas Valstybinio centralinio knygyno Tauragės skyrius, kuriam vadovauti paskirta matematikė Larisa Kopaitė. Nuo tada prasideda bibliotekos istorijos kelias, kuris per daugiau kaip 9 dešimtmečius matė visko. Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka seniausia, nuo 1931 m. veikianti kultūros įstaiga. 2011 m. bibliotekai suteiktas kraštietės, kilusios iš Treinosios kaimo, literatūros mokslininkės, rašytojos ir poetės Birutės Baltrušaitytės vardas.

Biblioteka Tauragės kultūros lauke užima labai reikšmingą vietą.  Poetų ir bardų vakaras „Prie garažų“ bei tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ renginiai Tauragėje sulaukia vis daugiau žiūrovų ir tapo tradiciniais. Nuo 2014 m.  vyksta „Tauragės metų knygos“ rinkimai. Bibliotekoje ir jos skyriuose rajone vyksta Šiaurės šalių bibliotekų savaitės, Knygų Kalėdų renginiai. Lankytojai mėgsta literatūrinius vakarus,  knygų pristatymus, susitikimus su iškiliais žmonėmis, sukakčių ir įvykių minėjimus, paskaitas. Prie bibliotekos veikia žinomas šalyje literatų klubas „Žingsniai“.

2016 m. birželio 4 d., tradicinės Tauragės miesto šventės metu, prie rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos atidengtas skulptūrinis ekslibrisas, skirtas Nobelio premijos laureatui Ernestui Hemingvėjui (1899–1961) ir jo kūriniui „Senis ir jūra“. Erdvinio ekslibriso autorius –  skulptorius Regimantas Midvikis (1947–2015).

Ekslibrisas yra knygos ženklas, žymintis knygos savininką, tačiau skulptūrinio ekslibriso sukūrimas buvo  skulptoriaus R. Midvikio sumanymas. Jis turėjo minčių kurti tokių skulptūrų daugiau ir puošti savo gimtąjį miestą. Tačiau tesuspėjo vieną – savo mylimiausiam rašytojui ir jo kūriniui „Senis ir jūra“. Amžinybėn iškeliavusio kūrėjo sumanymą įgyvendino jo artimieji. Beje, pagal skulptoriaus eskizus 2018 metais Jono Viktoro Kalvano parke pastatytas ir antras skulptūrinis ekslibrisas. Jis skirtas Vydūnui.

Dotas prie Jūros upės

Nuo karo pabėgti niekaip neišeina. Štai mes esame prie vieno iš 101 Lietuvos teritorijoje pastatytų gynybinių įtvirtinimų dotų, dar vadinamų bunkeriais ar kazematais. O jų buvo suplanuota mūsų šalyje pastatyti dagiau kaip pusantro tūkstančio. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą 1940-1941 m. pradėtas statyti gynybinių įtvirtinimų ruožas, vadinamas Molotovo gynybine linija.

Tauragės krašte statyti fortifikacijos įrenginiai priklausė Šiaulių įtvirtinimo rajonui, kurio tikslas buvo kontroliuoti Šiaulių – Tilžės ruožą. Įtvirtinimo linija ėjo palei Jūros upę. Tauragės mieste iš viso pastatyti keturi gynybiniai įtvirtinimai. Šie įtvirtinimai buvo statomi ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje.

Linija buvo prastai suprojektuota ir įrenginėta paskubomis, daugumoje buvo atlikti tik betonavimo darbai, o pilnai parengtų gynybai nebuvo visiškai. Dėl šios priežasties Molotovo linija neatlaikė staigaus Vermachto puolimo ir buvo per kelias dienas pralaužta. Čia turime omeny 1941-uosius metus ir birželio 22 dieną prasidėjusį karą.

Molotovo linijos likučiai pakankamai gerai išlikę. Kai kuriuose jų matyti įvairūs pažeidimai: sviedinių žymės, stiprių sprogimų deformuotos betoninės konstrukcijos, tačiau dažniausiai tai yra ne mūšio pėdsakai, o jau po karo atliktų bandymų ar sprogmenų utilizavimo rezultatai.

Pažvelkime į Jūros upę, į buvusį Tauragės hipodromą, į pėsčiųjų tiltą, pastatytą 2014 metais, kuriuo pėstute ar dviračiais galite pasiekti Tauragės dvarą, Taurų nuotykių parką, Tauragės konvencijos paminklą ar Lauksargius arba, perėję jį, pailsėti piknikams skirtoje vietoje, išsikepti kepsnį, atsigerti arbatos, jei turite pasiruošę. O jei nusileidę pėsčiųjų taku pasuktumėte pasroviui palei Juros upę, pasiektumėte gražią Vasaros estradą, eidami prieš srovę, prieitumėte Jūros užtvanką.

Vydūno skulptūrinis ekslibrisas

Apsidairykite, gerbiamieji! Jūs stovite tarp Martyno Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčios ir tarp tokį pat vardą turinčios progimnazijos. Tai kur geresnę vieta Tauragėje berastum Vydūnui, filosofui, rašytojui, publicistui, kultūros veikėjui, Tilžės giedotojų draugijos įkūrėjui, Lietuvos universiteto filosofijos garbės daktarui, Lietuvos rašytojų draugijos garbės nariui, pristatytam Nobelio premijai gauti, kelių žurnalų leidėjui, dramaturgui, pirmųjų dainų švenčių ant Rambyno kalno organizatoriui, net kompozitoriui…

O ir šios skulptūros, arba ekslibriso skulptūroje, kaip ją įvardijo autorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Regimantas Midvikis (1947-2015),  yra šios Martyno Mažvydo mokyklos, tada pirmosios vidurinės, mokinys. Išraiškinga skulptūra atidengta 2018 metais, kai buvo minimas 150 Vydūno, jo tikroji pavardė Vilhelm Storost, gimimo jubiliejus.

Skulptūra atidengta, deja, jau mirus jos autoriui. Pagal jo eskizą skulptūrą pagamino Gintaras Jonkus. Jeigu pažvelgtumėte į priekį, kur nukreiptas ir Vydūno žvilgsnis, pamatytumėte dar vieną Regimanto Midvikio skulptūrą „Sėkmės deivė“. Ji taip pat pastatyta jau mirus jos autoriui, garsiam Lietuvos skulptoriui, kurio žymiausi darbai yra paminklas pirmajam lietuvių kapitonui Liudvikui Stulpinui Smiltynės kapinaitėse, Simonui Daukantui Lenkimuose, Martynui Mažvydui Klaipėdoje,  Lietuvininkų aikštėje , karaliui Mindaugui Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje ,Juozui Miltiniui Panevėžyje, Kęstučio apygardos partizanams Tauragėje ir daug kitų darbų.

Ak, tėvyne, kur būt žodžių
Viską apsakyti!
Noriu, kas tik tau ant gyriaus
Kuo aukščiau statyti.
Lietuva, brangi šalelė,
Visados aš tavo!
Vis tik prie tavęs širdelė
Tu tėvynė mano.

Vydūnas, 1904 m.

Paminklas V. Kudirkai

Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus
Ir dirvos ne’pleiski! Tuomet, kada jausi,
Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,
Vėlu juk prie darbo: nesėsi – nepjausi.

Taip rašė Vincas Kudirka – Lietuvos gydytojas, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas varpininkas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Lietuvos himno autorius. Himno teksto dalį matote ir šio paminklo postamente. 1930 , Vytauto Didžiojo metais, šis paminklas buvo pastatytas visai kitoje vietoje, prie senojo Tauragės stadiono, kur tuomet stovėjo Tauragės valsčiaus valdybos pastatas.

Užėjus sovietams, paminklas praėjusio amžiaus 7 dešimtmečio pradžioje nugriautas, bet biustą Tauragės kultūros žmonės išsaugojo ir pastatė paminklą ant kuklaus pjedestalo toje vietoje, kur dabar stovi paminklas Vladui Putvinskiui, nes Putvinskį sovietai irgi buvos suskaldę į gabalus.

1990 m. paminklas atstatytas ir stovi čia. Tikėkim, kad daugiau niekur nebereikės jam kraustytis. Įdomu, kad senasis postamentas pastatytas dar 1911 metais pagerbiant Rusijos carą Aleksandrą II, o minėtais 1930 m. pritaikytas Lietuvos himno kūrėjui Vincui Kudirkai – vardan tos, Lietuvos!

Apie projektą

 

Vykdant projektą „Kraštiečių lūpomis prabilusi Tauragės istorija“ buvo sukurta ši elektroninė knyga, kuri kaip priemonė skaitmeninėje erdvėje, skirta supažindinti turistus su Tauragės krašto žymiausiais objektais, išgirsti įdomias istorijas bei unikalias jų atsiradimo priežastis.

Nuotraukų autorius – kraštietis Arnoldas Vydmantas
Garso įrašų montuotojas – Tauragės radijas
Tekstų ir įrašų autorius – kraštietis Eugenijus Šaltis
Knygoje skambėjo Tomo Altaravičiaus akordeonu atliekamas kūrinys „Varpelis“

Knygos sudarytojas:
VšĮ „Žaliasis regionas“
Dariaus ir Girėno g. 38A, Tauragė LT-72242, Lietuva
Tel. +370 657 56006
El. p. info@zaliasisregionas.lt

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybės administracija