Du smūgiai
„Iki paauglystės augau Kunioniuose, vėliau, kaip dauguma jaunimo, išvykau mokytis. Mokiausi ir gyvenimą kūriau Kaune. Baigiau du aukštuosius, visą laiką turėjau gerą darbą. Sukūriau šeimą. Rodos viskas klostėsi pagal planą. Tačiau staiga nuo onkologinės ligos mirė mama, po metų ir tėtis. Tėčio mirtis sutapo su mano sūnaus gimimu.
Nesinorėjo apleisti namų, pradėjome su vyru atvažinėti į kaimą savaitgaliais. Mane čia grįžti visada traukė sentimentai, veiklos įvairovė, savas kiemas ir sodas. Nepastebėjome, kaip nejučia čia ir apsigyvenome“, – pasakojimą pradeda Rasa Juknelė, Kunionių kaimo gyventoja.
Įkūrė verslą
„Pirmiausia, ką padarėme, tai įkūrėme sulčių spaudyklą, vietinį smulkų kaimo verslą. Man, tuo metu auginančiai sūnų, buvo puiki veikla, leidžianti neatitrūkti nuo darbinės aplinkos. Galiausiai pardavėme butą Kaune ir pradėjome kurti gerbūvį Kunioniuose. Norėjome kapitalinio namų remonto, gyvenome nuolat ką nors griaudami ir statydami...
Aš pradėjau dirbti Kėdainiuose, sūnus lankyti darželį, vyras iki dabar važinėja kasdien į Kauną. Vėl, rodos, gyvenimas pradėjo klostytis sava eiga, kol vieną dieną neįvyko didelė nelaimė“, – prisimena R.Juknelė.
Užsiliepsnojo namas
Vieną dieną virš Juknelių šeimos namų pakilo juodi dūmai. Šeimos turtą ir gyvenimą rijo liepsnos. Žmonės dar ir dabar sunkiai suvokia, kaip per valandą laiko liko visiškai be nieko.
„Šiek tiek daugiau nei prieš metus, gražią pavasario dieną, sudegė mūsų namai. Gaisras įvyko, tikėtina, dėl seno katilo kaltės ar tiesiog iškritus žiežirbai. Viskas buvo kaip sapne, gaisro metu negalėjau patikėti tuo, kas vyksta, ir suvokti, kad nuo to momento aš, vyras ir sūnus likome stovėti kaip stovime. Tada gyvenimas vėl pasikeitė. Tai, kad namai sudegė, vadinu laiminga nelaime, pirmiausia, dėl to, kad mano šeima liko sveika, antra – pamatėme tai, ko gyvendami monotoniškai neįvertiname – žmones, svetimus žmones, kurie tyliai daro didelius darbus, padeda nieko nesitikėdami mainais“, – pasakojimą tęsia moteris.
Sulaukė pagalbos
Gaisro metu ir po jo nukentėjusieji sulaukė pagalbos iš daugelio kaimo gyventojų, jie sako, kad niekada to nepamirš ir širdy dėkos.
„Sekančią dieną po gaisro, vos tik apie nelaimę sužinoję Jovita ir Vidas Silvestravičiai, mus iš karto apgyvendino „Medžiotojų sostinė“ sodyboje. Šis jų gestas iki dabar sukelia didžiulę pagarbą ir padėką jiems, gi buvome visai nepažįstami. Materialios pagalbos stengėmės nepriimti, prašėme tik vieno – atvykti pas mus į sulčių spaudyklą, duoti mums galimybę užsidirbti patiems. Namų atstatymo darbus pradėjome iš karto, negaišdami nė dienos... Nieko nesamdėme, turėjome ribotą biudžetą, taupėme“, – dėsto R.Juknelė.
Tylūs herojai
Nukentėjusiems įveikti visus sunkumus padėjo ne kas kitas, o tylūs herojai, kurie kasdien savo mažais ir dideliais darbais kalnus verčia, tačiau apie juos niekas nežino, o jų žygdarbiai lieka kažkur nuošaly.
„Tačiau pirmas darbas, su kuriuo susitvarkyti patys nepajėgėme, buvo stogo konstrukcijų pastatymas ir jo uždengimas. Tada, rodos, lemtingai, atsitiktinai susipažinau su tuomet mano darbovietėje besidarbavusiu dar vienu mūsų nelaimės herojumi – Edgaru Urbonavičiumi. Papasakojau jam savo gaisro istoriją ir paklausiau, ar galėtų uždengti mano namui stogą, kad spėtumėm kuo daugiau pasidaryti per likusią vasarą. Klausdama tikėjausi, kad prašant be eilės gali kainuoti papildomai, bet dėl greitesnio namų atstatymo buvome pasiryžę ir tam“, – prisimena jauna moteris.
Sulaukė pagalbos
E.Urbonavičius net nesvarstęs suskubo padėti jaunai šeimai. O kai atėjo eilė atsiskaityti už atliktus darbus, vyras pasakė, kad jam geriausia padėka yra ištartas geras žodis.
„Likome labai nustebinti, sužavėti ir abstulbę. Edgaras jau ateinantį savaitgalį uždengė stogą, o paklausus, kiek jam skolingi, jis ištarė frazę: „Man rankos nudžiūtų, jei imčiau pinigus, kai žmonėms tokia bėda ištikus“. Tokie žmonės įkvepia, žavi ir skatina pačius būti kilnesnius. Pasidomėję juo daugiau, sužinojome, kad gerą jis padarė ne tik mūsų šeimai, bet yra labai aktyvus visuomeninėje kėdainiečių veikloje, puoselėja aplinką ir rengia įvairias akcijas“, – atsidūsta viso užgyvento turto netekusi kunioniškė.
Kviečia išssipausti
Šiandien jauna Juknelių šeima dar stojasi ant kojų. Šeimos nariai labai daug dirba, dirba ne tik valdiškus darbus, bet savaitgalį spaudžia ir sultis. Tad kiekvienas kėdainietis, kiekvienas kraštietis, norintis prisidėti prie šeimos gerbūvio, gali pasinaudoti šeimos siūlomomis paslaugomis.
„Praėjo jau daugiau nei metai, jie buvo labai darbingi, nepastebimai atėjo vėl naujas sulčių spaudimo sezonas. Klientus mes priimame kaip svečius, tenka labai daug bendrauti, su kai kuriais susipažinę prie spaudyklos durų tapome ir gerais draugais. Sultis spaudžiame kaip sau – su visa meile ir pagarba klientui. Kiekvienas gyvenimo etapas yra savotiškas, o išgyventas tarpsnis, į mūsų gyvenimus atvedė tikrus žmones, naujas patirtis ir išgrynino vertybes“, – apibendrino nelaimių išvarginta ir užgrūdinta R.Juknelė.
