Jašiūnai Vilniaus universiteto istorijoje

Jašiūnai. Šiandien tai nedidelis miestelis, kurį pravažiuoji keliaudamas į Šalčininkus ar Lydą. O jei ir esi ką nors girdėjęs apie jo turtingą praeitį, pėdsakų reikės paieškoti, mat kadaise Jašiūnus garsinęs Balinskio dvaras įsikūręs nuošaliau, už poros kilometrų nuo Vilniaus–Lydos kelio. Dvaro rūmus ir kapinaites užgožia Merkio pakrantes apaugę ūksmingi medžiai.

Vilniaus universiteto profesoriai Jašiūnuose

O gal visados ir buvo šis vardas svarbus tik tiems, kas domėjosi istorija ir Vilniaus universitetu, kas pažinojo čia gyvenusius ir besilankančius žmones? Bet tie žmonės patys yra Vilniaus universiteto istorija: rektorius astronomas ir matematikas Jonas Sniadeckis, jo brolis chemikas Andrius Sniadeckis, dvaro šeimininkas istorikas Mykolas Balinskis, profesorius botanikas  Stanislovas Bonifacas Jundzilas, poetas Julius Slovackis, astronomas Petras Slavinskis, dvaro kaimynas Pavlovo respublikos įkūrėjas reformatorius kunigaikštis Povilas Bžostovskis ir daugelis kitų žinomų XIX a. vardų.

Nuo XV a. iki XVIII a. pabaigos Jašiūnų dvarą valdė Radvilos, 1811 m. jį įsigijo Lietuvos tribunolo Kelių departamento viceministras Ignotas Balinskis. Po jo mirties dvaras atiteko jaunesniam sūnui Mykolui Balinskiui. Vilniaus universiteto auklėtinis, Šubravcų draugijos (Lietuvoje veikusi liberali inteligentų draugija, satyros priemonėmis kovojusi su bajorijos konservatizmu ir obskurantizmu), Topografijos draugijos narys, „Vilniaus dienraščio“ redaktorius, istorikas M. Balinskis buvo visuomenėje gerai žinomas asmuo, todėl Jašiūnuose lankėsi daug žymių žmonių. Jis žinomas kaip „Vilniaus miesto istorijos“ (neseniai išverstos į lietuvių kalbą), Vilniaus universiteto istorijos autorius. 1820 m. M. Balinskiui vedus Sofiją Sniadeckytę, Vilniaus universiteto profesoriaus chemiko Andriaus Sniadeckio vyriausiąją dukrą, čia dažnai pradėjo lankytis ir Sniadeckių šeima. Jašiūnai tapo dar populiaresni, kai profesorius Jonas Sniadeckis, pasitraukęs iš rektoriaus pareigų, nutarė įsikurti čia su brolio dukros šeima. J. Sniadeckis laiškuose rašė, kad jam brolio šeima labai svarbi, o dar prisidėjo ir sušlubavusi sveikata, suprastėjęs regėjimas.

J. Sniadeckio iniciatyva 1824–1828 m. M. Balinskis ėmėsi statyti naujus rūmus pagal žymaus architekto Karolio Podčašinskio projektą. Rūmų statyba baigta 1828 m. birželio 24 d. J. Sniadeckis buvo labai skrupulingas, skaičiavo net savo išlaikymo Jašiūnuose išlaidas ir už viską mokėdavo. Jo poreikiai buvo kuklūs, tad pasirinko nedidelį kampinį kambarį rūmų šiaurinėje dalyje. Ten tilpo jo kabinetas, knygos ir rankraščiai. J. Sniadeckis Jašiūnuose gyveno iki mirties 1830 m. lapkričio 21 d. Per tuos metus Jašiūnai tapo kultūros centru, kur rinkdavosi profesūra, jaunimas, vykdavo diskusijos, poezijos vakarai, medžioklės.

Jašiūnų šeimininkas, vertas pašlovinti visos Lietuvos vargonais

Jašiūnų dvaras garsėjo savo biblioteka. Ją praturtino J. Sniadeckio atsigabentos knygos. VU bibliotekos Rankraščių skyriuje išliko bibliotekos 1899 m. katalogas, kuriame matyti daug vertingų knygų, inkunabulų. Bibliotekoje buvo ir anglų kalba 1729 m. išleistas K. Semenavičiaus „Didysis artilerijos menas“, 1640 m. M. Smigleckio „Logikos“ leidimas. Iš viso šiame kataloge suregistruoti 1502 tomai, nors literatūroje minima, kad M. Balinskis buvo sukaupęs per 3 tūkstančius vertingų knygų, tarp jų statutų, herbariumų, vertingų autografų. Dvaro istorija buvo kupina įvykių, čia rinkdavosi 1831 ir 1863 m. sukilimo dalyviai ir jų rėmėjai, buvo slaugomi sužeistieji. Pats dvaro savininkas M. Balinskis po 1831 m. sukilimo buvo suimtas, kurį laiką gyveno Varšuvoje ir į Jašiūnus sugrįžo 1847 m. Jis garsėjo vaišingumu, tad Jašiūnuose viešėdavo nemažai svečių, giminių, draugų ir šeimininko literatūrinio talento gerbėjų. 1855 m. per Užgavėnes linksmą M. Balinskio talentus šlovinantį eiliuotą madrigalą sukūrė ir vėliau Vilniuje J. Zavadskio spaustuvėje išleido Antonis Edvardas Odynecas: „Kas nežino tavo nuopelnų, jog kaip antrasis Tvardauskis (tik ne burtais) mums Barboros dvasią prikėlei. […] Ponas Mykolas, Jašiūnų šeimininkas, vertas pašlovinti ne tik mano liutnios stygomis, bet ir visos Lietuvos vargonais.“ Čia turimi omenyje M. Balinskio išleisti „Atsiminimai apie karalienę Barborą, Žygimanto Augusto žmoną“. Deja, 1939 m. pasitraukus šeimininkams dvaro turtai ir biblioteka nukentėjo. Minima, kad dvarą nusiaubė vieno gretimo kaimo gyventojai.

Rūmų ir parko istorija

Iki mūsų dienų neblogai išlikę, nors ir apleisti Jašiūnų dvaro rūmai verti kiek platesnio aprašymo.

Jašiūnų dvaras išsidėstęs Merkio slėnyje. Labiausiai ansamblyje išsiskiria rūmai, suprojektuoti 1824–1828 m. architekto K. Podčašinskio. Tai vėlyvojo klasicizmo statinys, turintis romantizmo bruožų. Manoma, kad tai vienas geriausių šio architekto kūrinių. Rūmuose buvo 35 kambariai. Šiauriniame gale yra XIX a. antrosios pusės priestatas. 1978 m. rūmai buvo restauruojami, iš dalies atkurtas vertingas XIX a. interjeras. Priešais rūmus yra oficina, kurioje sovietmečiu kurį laiką veikė vaikų darželis, į pietus svirnas, tarnų namas su arklide ir ratine, kalvė su ratine, atokiau kumetynas, tvartai.

11 ha plotą užimantis dvaro parkas driekiasi palei Merkį, kurio kitame krante yra dvaro kapinaitės. Tai vienas iš gražiausių Lietuvos klasicistinių peizažinių parkų. Jame auga daugiau nei 30 rūšių medžių. Vingiuoti takai nuo rūmų tęsiasi išilgai upės slėnio.

1830 m., mirus dvaro šeimininkui J. Sniadeckiui, šeima nutarė jį palaidoti miškelyje priešais rūmus, Merkio dešiniajame krante, kur jis mėgo vaikščioti. Dabar čia aptvertos ir gražiai sutvarkytos Balinskių šeimos kapinaitės, kuriose suskaičiuojama 18 palaidojimų. Iš jų svarbiausi: Vilniaus universiteto rektorius, astronomijos ir matematikos profesorius J. Sniadeckis (1756–1830), istorikas M. Balinskis (1824–1902), psichiatras, Peterburgo karo akademijos profesorius Jonas Balinskis (1824–1902) ir jų artimieji. Mykolas Balinskis planavo pastatyti kapinėse koplyčią ir kreipėsi leidimo į vietos valdžią, motyvuodamas tuo, kad Jašiūnuose nėra bažnyčios. Atsakydamas vyskupas Andrius Benediktas Klangevičius leido Jašiūnų dvare viename kambaryje (buvusiame J. Sniadeckio kabinete) įrengti koplyčią. Toji koplyčia dvare veikė beveik šimtą metų, kol pradėta statyti bažnyčia pačiuose Jašiūnuose.

Dabar dvaras priklauso Šalčininkų rajono savivaldybei. Šalčininkų rajono savivaldybės Investicijų skyriaus vedėja Donata Ašmankevičienė papasakojo, kad Šalčininkų rajonas, susirūpinęs apleistais pastatais ir parku, pateikė projektą rūmams sutvarkyti ir tikėjosi ES struktūrinių fondų finansinės paramos. Deja, paraiška paskutiniame etape buvo atmesta. Tačiau Šalčininkų rajono savivaldybė nenuleidžia rankų ir vėl teiks paraišką, nes Jašiūnų bendruomenė labai nori atstatyti dvarą. Dvaro parkas vasarą – populiari vieta, čia tradiciškai švenčiamos Joninės. Jašiūnų bendruomenė prieš keliolika metų aktyviai priešinosi dvaro privatizavimui norėdama išsaugoti pastatą ir parką, padaryti jį miesto renginių ir švenčių vieta, turizmo traukos objektu.

Meilė, nuvedusi iki Konstantinopolio

Daugelio XIX a. pradžios žymių žmonių gyvenime Jašiūnai buvo labai svarbūs, jie minimi atsiminimuose, laiškuose, meno kūriniuose. Manoma, kad senajame dvare, studijuodami Vilniuje, lankėsi filomatai A. Mickevičius, E. Odynecas, T. Zanas.

1824 m. netikėtai mirus profesoriui Augustui Bekiu (jį bute Pilies gatvėje nutrenkė žaibas), į pensiją pasitraukęs J. Sniadeckis buvo testamentu įpareigotas pasirūpinti jo šeima. A. Bekiu kelerius metus buvo J. Sniadeckio gydytojas, ir šis negalėjo atsisakyti pagloboti jo dukteris ir posūnį Julių Slovackį. Būsimasis poetas J. Slovackis įsimylėjo jaunesniąją Andriaus Sniadeckio dukrą Liudviką. Tai buvo jo pirmoji, o dar ir be atsako meilė, prisimenama visą gyvenimą. Julius Liudviką susitikdavo Jašiūnuose per atostogas ir šventes. Poetas savo laiškuose motinai, rašytuose iš viso pasaulio, dažnai prisimindavo laiką, praleistą Jašiūnuose. Juodos Liudvikos akys ir guvus protas viliojo ne vieną. Liudvika buvo vyresnė už Julių ir vargu ar rimtai žiūrėjo į savo jauną gerbėją. Be to, ji buvo įsimylėjusi rusų armijos karininką Vladimirą Rimskį-Korsakovą, Lietuvos generalgubernatoriaus sūnų. Jos mylimasis žuvo 1828 m. kare su turkais. Liudvika Sniadeckytė, nepaisydama aplinkinių nuomonės ir prieštaravimų, iškeliavo ieškoti mylimojo kapo. Tik po ilgesnės pertraukos jai pavyko pasiekti Konstantinopolį. Šioje kelionėje ji ištekėjo už žmogaus, priėmusio islamo tikėjimą. Kontantinopolyje ją aplankė A. Mickevičius. Liudvika mirė ir palaidota prie Ademdago kalno, iškilusio virš Bosforo sąsiaurio.

Nijolė Bulotaitė