Kaziuko mugė: lietus, žmonių spūstys, tautodailininkų džiaugsmai

Praėjo žiemos pabaigą žyminti Knygų mugė. Prasidėjus pavasariui, prasideda ir Kaziuko mugė, žyminti mugių sezono po atviru dangumi pradžią.

Zenekos nuotrauka

Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero šventė į mugę peraugo 19 a. Nuo to laiko ji vis plėtėsi, augo, užėmė vis daugiau miesto vietos, dabar į ją atkeliauja apie keli šimtai tūkstančių žmonių, ieškančių verbų, pintinių, molinių puodų, riestainių ir viso kito, ką gali pasiūlyti tautinį paveldą puoselėjantys amatininkai, kūrėjai.

Daugelis sako, kad liaudies amatininkų šventė, mugė, virto šiaip amatininkų švente: ne pirmi metai šalia tautinio paveldo produktų kategorijai priskiriamus maistus, dirbinius, gaminius pardavinėjančiųjų, šalia juvelyrų ar tapytojų su savo prekėmis atsiranda bet kas, įsivaizduojantis, jog gali kurti.

Zenekos nuotrauka

Miestas mugei rengtis pradėjo jau trečiadienį: ketvirtadienį ryte Gedimino prospekto pradžioje, ties bokštu, jau buvo suręsta medinė trobelė.

Apie pietus prie kiekvieno įvažiavimo į Senamiestį ir Centrą, atsirado po ženklą, kad eismas draudžiamas. Vakare – eismą ribojantys ženklai, už kurių pradėjo kurtis mugiautojai: vietomis iškilo palapinių.

O mugės trasų ir prekeivių plotelių žymėtojai plušo iki nakties – juostelėmis ir virvelėmis apie išrišo visą mugės teritoriją: B. Radvilaitės gatvėje virveles raišiojo ir teritoriją žymėjo apie penkias – šešias, o Gedimino prospekto pabaigoje, ties Seimu, – apie vienuoliktą val. vakaro.

Vakare stovėjo gal kelios palapinės, o ryte – Centras tapo vienu dideliu šurmuliuojančiu tvariniu, kupinu įvairiausių daiktų, skonių, kvapų.

Tradiciniams amatininkams – sezono pradžios šventė

„Tikriausia“ mugė vyksta šeštadieniais, kai Pilies ir Didžiojoje gatvėje net ir uodui nosį kišti būtų pavojinga. Tačiau viena gražesnių vietų – pati Gedimino prospekto pradžia, į kurią susirenka visi tradiciniais amatais užsiimantys žmonės, jų šeimos, ūkiai.

Adelė Pociuvienė Zenekos nuotrauka

Adelė Pociuvienė, atvažiavusi iš Kretingos rajono, Salantų, pardavinėjanti savo vyro gamintus medžio dirbinius, sakė, kad mugėje dalyvauja jau dvidešimt metų: „Kaziuko mugė – didelė šventė. Atvažiuojame į Vilnių, pasižiūrime į gražius žmones, parduodame darbų“.

Laisvai minutei atsiradus, pasikeisdama su vyru, ji apibėga visą mugę ir namo parsivežia ne tik pirktų, bet ir išmainytų į savo dirbinius daiktų: „Šiemet dar nesu suplanavusi, ką pirkti. Tikriausiai kaip ir kiekvienais metais parsivešime verpsčių – turime surinkę didelę kolekciją. Taip pat pirksime, kas labiau patiks, kas akį patrauks“, – sakė A. Pociuvienė.

Vytautas Jarutis Zenekos nuotrauka

Lietuvos Kalvių kalvis Vytautas Jarutis mugėje sakė dalyvaujantis jau antrus metus:„Iki tol visąlaik užsiėmiau kūrybiniu darbu, buvau kalvis, tačiau padėjau sunkų plaktuką ir kelinti metai darbuojuosi su lengvesniu. Dabar ir po muges pradėjau važinėti“, – pasakojo jis.

Juvelyriniais bei kalvystės dirbiniais prekiaujantis vyras sakė atvažiavęs su žmona ir tikino apeisiąs visą mugę. „Kaziuko mugė – tikras stebuklas. Joje suteikiama proga pasirodyti visiems Lietuvos menams – grynai lietuviškiems, pripažintiems, kuriais gera grožėtis patiems, kurių ne gėda parodyti užsieniečiams. Be to,  visi čia pažįstami, daug bičiulių, entuziastų, nusipelniusių ne tik Lietuvoje“, – apie mugę sakė V. Jarutis.

Janina Norkūnienė Zenekos nuotrauka

Pirmąkart mugėje verbos pristatomos kaip tautinio paveldo produktas. Jas atvežusi Vilniaus rajone esančios Čekoniškių verbų ir buities seklyčios vedėja, verbų rišėja, tautodailininkė ir etnografė Janina Norkūnienė sakė, kad Kaziuko mugė jai yra svarbi ir dėl paties Kazimiero kulto, ir dėl politinio bei religinio veikėjo reikšmės, dėl ilgos, šimtmečius skaičiuojančios mugės tradicijos. 

„Pažiūrėjau 1936 m. vokiečių kurtą filmuką apie mugę. Gražu, kad ši tradicija nenyksta. Ir nors ji šiek nukeliavo nuo savo pirmapradės paskirties, vis dar išlikęs Kaziuko mugės pavadinimas, amatų įvairovė“, – džiaugėsi J. Norkūnienė.

Laima Barkauskienė Zenekos nuotrauka

„Mugės laukiame jau nuo Kalėdų. Šiemet jai pasiruošiau per dvi savaites, nes visa produkcija pagaminta: medų sukame ir pilstome iškart, tik surinkę. Prieš mugę belieka suskirstyti, susidėti, etiketes susiklijuoti. Keista, tačiau šianakt miegojau, nes prieš muges pasitaiko ir bemiegių naktų“, – pasakojo apie pasirengimą mugei Barkauskų bitininkystės ūkio šeimininkė Laima Barkauskienė.

Šis ūkis Kaziuko mugėje dalyvauja jau penkerius metus. Jos metu medų ir kitus produktus pristatinėja visa šeima. Dirba ne tik Laima, bet ir jos vyras Aloyzas, o esant didžiajam žmonių srautui į pagalbą pasitelkiami ir vaikai, juk tai – šeimos verslas.

Iš Šiaulių atkeliavusi bitininkė sakė, kad žiemai praėjus, o pavasariui prasidėjus, po kelių mėnesių nesilankymo mugėse smagu pamatyti visus pažįstamus, susitikti su jais, pašnekėti.

Šiemet mugė skirta žemaičiams

Zenekos nuotrauka

„Garbingi vaitai, bajorai, kanauninkai, pirkliai, amatininkai, iš visų Lietuvos kraštų ir kaimyninių šalių į šlovingąją Lietuvos sostinę atvykę auksarankiai meistrai ir kiti visada mūsų miesto laukiami svečiai, poryt pagarbiai minėsime prieš beveik 554 metus Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus, Kazimiero III ir Austrijos princesės Elžbietos  Habsburgaitės šeimoje gimusio jogailaičių dinastijos pradininko, Lenkijos karaliaus ir LDK kunigaikščio, Jogailos vaikaičio, karalaičio Kazimiero vardadienį“, – štai tokiais žodžiais pasveikino žmones, susirinkusius prie Nacionalinio dramos teatro, Kaziuko mugės šauklys. Ir pakvietė jis amatininkų gildijų narius įnešti savo vėliavas.

Lydint būgnams, šauklio iškviestas Vilniaus miesto mero pavaduotojas Romas Adomavičius atidarė Kaziuko mugę ir sveikino „gerbiamus Lietuvos ir sostinės auksarankius, vilniečius, miesto svečius, mugės organizatorius, mielus Kazius ir Kazytes“: „Džiaugiamės kad mugė skaičiuoja šimtmečius, smagu jausti, kad mugėje  lankėsi mūsų proseneliai, tėvai. Smagu, kad mes kasmet apsilankome, kad joje lankysis mūsų vaikaičiai, anūkai ir proanūkiai.“

Jis pridūrė, jog „mugė kasmet tampa įdomesnė, turiningesnė, kasmet galima pamatyti ką nors naujo. Tai – mugės organizatorių, istorikų, menininkų didelių pastangų rezultatas.“

Zenekos nuotrauka

Šiemet mugė, pranešė R. Adomavičius, kaip ir kiekvienais metais skiriama etninių regionų tematikai: „2010 m. mugė buvo skirta dzūkams, 2011 m. – aukštaičiams, o šiemet čia šurmuliuos žemaičių regionas“, — sakė R. Adomavičius.

Atidarydamas mugę, Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius sakė, jog Kazių ir Kazyčių kasmet vis mažėja, Kazio vardas nepopuliarus. Jis juokavo, kad dėl to mugė gali visai pranykti, ko tikriausiai niekas nenori.

Ministras pasveikino visus susirinkusiuosius, padėkojo tautodailininkams, „be kurių šventė nebūtų unikali“.

„Jie dirba visą žiemą – mezga, puodus žiedžia, kala, pjausto, audžia, kad mes galėtume nusipirkti jų darbų, pasidžiaugti, pamatyti kažko naujo“, – teigė K. Starkevičius ir įteikė Žemės ūkio ministerijos padėkos raštus Raimondai ir Vytautui Ramanauskams, pelniusiems 2011 m. sėkmingiausiai dirbančių tradicinių amatininkų vardą, taip pat – Nijolei Šakočienei, kuri gavo sėkmingiausiai dirbančios tradicinės amatininkės vardą.

Tada ministras ir mero pavaduotojas išsikalė po monetą, kurios nominalas šiemet padidėjęs iki „dviejų kazių“.

Paskelbę apie mugės atidarymą ir apdaliję aplink stovinčius žmones šakočiu, palinkėjo vieni kitiems gražios mugės ir išsiskirstė kas kur – kas prie riestainių, kas prie lino gaminių, molio dirbinių, kas prie mėsos, sūrio ir medaus.

Visą renginio programą galite rasti štai čia

Daugiau nuotraukų – galerijoje.

Zenekos nuotraukos