Pasaulio medis ir jį graužianti gyvatė

pixabay.com nuotr.

Tekstas parengtas pagal Jordano Petersono paskaitų ciklą, kuriame autorius biblines istorijas analizavo psichologinių įžvalgų šviesoje, mėgindamas išryškinti universalią Šventajame Rašte įtvirtintų idėjų reikšmę žmonijos raidai.

Jokūbo kopėčios

„Jis sapnavo: žiūri, laiptai stovi žemėje, o jų viršus siekia dangų, ir Dievo angelai jais laipioja aukštyn ir žemyn. Žiūri, VIEŠPATS stovi prie jo ir sako: „Aš esu VIEŠPATS, žemę, ant kurios guli, duosiu tau ir tavo palikuonims. (…) Drebulio krečiamas jis sakė: „Kokia baugi ši vieta! Tai ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai.“ Atsikėlęs anksti rytą, Jokūbas paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs po galva, pastatė jį kaip paminklą. (Pr 28, 12–13. 17–18).

Jokūbo laiptų istorijoje atsispindi idėja, kad centras yra ten, kur pastatai šulą. Šulas – tai vieta, kur susitinka dangus ir žemė – žemiausias ir aukščiausias taškas. Vieta, kur žemiškasis buvimas išsiplečia iki aukščiausios įmanomos etinės abstrakcijos.

Vienas iš dalykų, kuris apibrėžia „mus“ kaip priešpriešą „jiems“, yra buvimas sujungtais tam tikros etikos, kuri mus suvienodina.

Centras tam tikra prasme apibūdina grupės žmonių tikslą. Pavyzdžiui, jei veikiame išvien su kitais, suburiame darbo grupę, norėdami įgyvendinti konkretų projektą, tas projektas mus vienija, nes visi siekiame to paties tikslo, žvelgiame viena kryptimi. Tam tikru būdu tai mus suvienodina. Jei jūs siekiate to paties kaip ir aš, jums svarbūs tie patys dalykai kaip ir man. Jums yra neigiami tie patys dalykai, kurie yra neigiami ir man – šitaip veikia mūsų emocijos. Kartu tai reiškia, kad galiu lengvai numatyti jūsų ketinimus. Bendras etinis tikslas suvienija mūsų suvokimą ir tai suvienodina mūsų emocijas.

Jokūbo kopėčios. Raffaello Sanzio (1483-1520)

Ar ketini suburti bendruomenę aplink deramą tikslą?

Čia kyla labai svarbus klausimas: ar ketini suburti bendruomenę aplink deramą tikslą? Tai – labai sena idėja.

Pasaulio medis

„Axis mundi“ – centrinė pasaulio ašis, sujungianti dangų ir žemę, yra neįtikėtinai sena, tūkstantmetė idėja. Kartais ji vaizduojama kaip Pasaulio medis, aplink kurį apsivyniojusi gyvatė – chaosas.

Skandinaviškajame vaizdinyje šios gyvatės apsivijusios šaknis, kurias nuolat ėda. Taip išreiškiama idėja, kad egzistuoja stabilumas, tačiau jį lydi nuolatinė transformacija.

Kartu gyvatės žino, kad prie šaknų sruvena medį maitinantys šaltiniai – aidas idėjos, kad gyvybė priklauso nuo mirties ir nuolatinio atsinaujinimo. Juk ir mūsų ląstelės nuolat miršta bei atsinaujina: kai jos vien dauginasi, susergame vėžiu; kai vien miršta, ir mes mirštame. Keistas dalykas, bet tam, kad gyventume, mums reikalingas gana tikslus mirties ir gyvybės balansas.

Aukščiausiasis gėris

Medis išauga iš žemiausių būties sluoksnių, iš mikrokosmoso, ir pakyla iki makrokosmoso. Jokūbas suprato, kad galima pažymėti centrą. Jo pastatytas akmuo simbolizavo tai, ką jis patyrė ant jo miegodamas. Paskui jis sugalvojo pastatyti kažką aukšto, ir tai ženklina centrą, simbolizuoja aukščiausiojo gėrio regėjimą ir jam duotą pažadą.

Pasaulio medis. Autorė – Virginija Armanavičienė

Tam skirtas ir egiptietiškas obeliskas bei jo viršuje uždėta piramidė. Jis jau kur kas labiau sofistikuotai išreiškia tą pačią idėją. Akmens amžiaus periodu Eurazijos kultūrose buvo įprasta statyti didžiulius obeliskus.

Geras šiuolaikinis pavyzdys yra Šv. Petro bazilika Romoje – absoliučiai neįtikėtinas, žadą atimantis statinys. Kolonos juosia katedrą ir aikštę, kurioje gali susirinkti didžiulis skaičius žmonių. Ši vieta yra simbolinis katalikybės centras.

Dar vienas tos pačios idėjos atspindys yra vėliava. Štai kodėl žmonėms nepatinka, kai jos deginamos. Konservatyvūs asmenys vėliavą priima kaip sakralų, žmones sujungiantį dalyką. Jiems nekelia džiaugsmo matant sakralaus dalyko naikinimą, net jeigu tokiu būdu protestuojama.

Tuo tarpu vėliavos degintojai mano, kad būna momentų, kai dera dramatiškai pavaizduoti, jog centras yra sugedęs, – pavyzdžiui, vėliavą paverčiant deglu. Taip išreiškiama mintis, kad sugedęs centras privalo būti sudegintas ir perkeistas.

Centras yra absoliučiai būtinas, jis yra sakralus ir beveik visada sugedęs, reikalingas perkeitimo.

Išies abu požiūriai yra teisūs, nes centras yra absoliučiai būtinas, jis yra sakralus ir beveik visada sugedęs, reikalingas perkeitimo. Tai archetipinė idėja, yra naudinga ją žinoti.

Nesunku ypač jauniems žmonėms galvoti: „Štai, pasaulis ritasi į prarają. Ankstesnioji karta paliko mums baisią netvarką, o mums dabar tenka visa tai išsrėbti.“ Šitaip žmonės mąsto jau gerus 35 tūkstančius metų.

Turime sakralųjį centrą, kuris visada kupinas trūkumų. Iš dalies taip yra todėl, kad tas centras – mirusiųjų kūrinys, o mirusieji neturi ryšio su dabartimi. Šalia to fakto, kad dalykas gali būti sugedęs, mums perduotas dalykas yra aklas ir miręs, o ko gali tikėtis iš aklo ir mirusio? Tau jau gerokai pasisekė, kad jie neišstūmė tavęs paties iš egzistencijos…

Kryžiaus simbolika

Kryžius, be abejo, taip pat vaizduoja centrą. Katedros dažnai būna kryžiaus formos, o jas puošiantis kupolas vaizduoja dangų. Dangus yra tos kopėčios, kurios iš žemės pasiekia dieviškąjį Dangų. Žmones tas centras traukia, jis juos sujungia: juos sujungia tikėjimas, kurį įkūnija katedra.

Pagalvokite, ką reiškia tikėjimas. Žinoma, mes į tai gilinamės iš psichologijos taško. Jis reiškia, kad visi mes, kurie esame tos grupės nariai, priimame transcendentinę grupės idėją, nes tai ir reiškia būti grupės nariu.

Jei esate komandos, dirbančios prie projekto, narys, iš esmės reiškia, jog nusprendėte, kad jūsų tikslas yra nekvestionuojamas. Be abejo, jūs galite ginčytis dėl detalių, kaip atliksite užduotį, tačiau negalite ginčytis dėl paties darbo, antraip grupė iširs.

Kryžius – gyvybės medis. XII a. mozaika (Romos Šv. Klemenso bazilika). Vikipedijos nuotr.

Tikėjimo sferoje yra taip pat, tikėjimo aktas būtinas, nes yra be galo sunku neklystant nustatyti, koks turėtų būti pagrindinis tikslas. Juk tikslų yra daugybė. Be galo sunkus dalykas nustatyti, koks turėtų būti tikslas, kuris suburtų ir išlaikytų kartu didžiulį skaičių skirtingų žmonių be galo ilgą laiko tarpą – tai neįtikėtina užduotis!

Į šį sunkų klausimą iš dalies buvo atsakyta simboliais ir įvaizdžiais. Neabejotinai reikia centro, aplink kurį visi burtųsi, – jei jo nėra, visi eina vienas prieš kitą. Nes kai aš nežinau tavo ketinimų, o tu nežinai manųjų, esame svetimi. Jei nežinome, ar mūsų etikos kaip nors suderinamos, tuomet galimybė, kad galėsime harmoningai sugyventi, staiga nukrenta iki nulio. Tai joks gėris, tai visiško chaoso būsena, kai negalime gyventi.

Neįmanoma egzistuoti be centrinio idealo. Mes išsikeliame vertingą tikslą ir tada suorganizuojame pasaulį aplink jį.

Neįmanoma egzistuoti be centrinio idealo.

Kryžius vaizduoja susikirtimo tašką, taip pat ir geografinį. Tikriausiai jis vaizduoja ir kūną, tačiau labiausiai akivaizdi jo prasmė – kančios vieta. Dar svarbiau yra tai, kad jis vaizduoja savanoriškai prisiimto kentėjimo peržengimą – kalbu psichologiniu, ne teologijos požiūriu.

Štai kodėl buvo iškeltas kryžius, pastatytas obeliskas su kryžiumi ir pasakyta, jog jis yra centras, dalykas, kurio visi siekia. Priimi šią idėją, jei ketini tapti tos grupės nariu. Tai reiškia, kad priimi savo vietą kentėjimo centre – savanoriškai – ir tą kentėjimą peržengi.

Tai yra beprotiškai stipri, tiesiog pribloškianti idėja. Ji aiškiai kalba apie psichologinę sveikatą.

Pastatydami kryžių kaip centrą, žmonės mėgino pavaizduoti, kad mes turime susijungti dėl teisingo dalyko, dėl kai ko doro.

Mardukas ir chaoso drakonas

Mesopotamijos dievas Mardukas stojo akistaton su chaoso drakonu ir sukapojo jį į gabalus, iš kurių vėliau padarė pasaulį. Mardukas peržengė miestą saugančias sienas, įžengė į grobuoniško chaoso erdvę, susitiko su tuo siaubą keliančiu dalyku ir iš to paskui sukūrė kai ką produktyvaus. Dėl to Mardukas paskiriamas vyriausiu tarp visų kitų Mesopotamijos dievų.

EPA nuotrauka

Imperatoriaus darbas buvo atkartoti Marduką. Žmonės telkėsi aplink jį ne todėl, kad jis buvo tikrasis imperatorius, o todėl, kad jis buvo kažkuo ypatingas. Galia kilo ne tiesiai iš jo. Išties yra naudinga atskirti šias galias – štai kodėl yra gerai turėti simbolinį monarchą, nes simbolinė valdžia atskiriama nuo asmenybės valdžios. Priešingu atveju šios abi valdžios formos susivienija, kaip tai nutiko, pavyzdžiui, Romoje. Ir šiandien ne vienu atveju vėl į tai linkstama.

Imperatorius valdžią turi tol, kol tinkamai atkartoja Marduką: žengia į chaosą, sukapodamas jį į gabalus bei įvesdamas tvarką – toks buvo jo uždavinys. Per Naujųjų metų šventes žmonės išsivesdavo jį už miesto sienų, nuplėšdavo visus jo imperatoriškus apdarus ir pažemindavo. Tada priversdavo prisipažinti, kokiais būdais jis nebuvo geras Mardukas, tai yra nebuvo geras valdovas.

Buvo manoma, jog šitaip jis pasimoko, atsibunda, o paskui būdavo atkartojamas Marduko mūšio prieš chaoso monstro statulą ritualas. Jei viskas vykdavo sėkmingai, imperatorius grįždavo į miestą atsinaujinęs dar vieniems metams.

„Jei pasaulis, kurį matote, nėra toks, kokio norite, atėjo metas peržiūrėti savo vertybes.“

Parengė Saulena Žiugždaitė