4 min
2024 02 09
Vidutinis skaitymo laikas:
21 min.
2024 02 09
Vidutinis skaitymo laikas:
21 min.
Apie šventumą ir kitas lietuviškas miško patirtis. Pokalbis su Sengirės fondo valdybos nariu M. Lapele
„Svajonė išsaugoti senuosius Lietuvos miškus nuo kirtimų, iš lėto prisidedančių prie negrįžtamos gyvūnų, augalų ir grybų namų destrukcijos, užsimezgė dar vaikystėje“, – šie režisieriaus Mindaugo Survilos žodžiai cituojami 2020 m. sausį įsteigto Sengirės fondo interneto svetainėje.
Ten pat parašyta, kad idėja įsteigti senųjų Lietuvos girių išsaugojimui skirtą fondą kilo pamačius aktyvų visuomenės susidomėjimą filmu „Sengirė“ – iš jo uždirbtus 60 tūkst. eurų režisierius paskyrė įsigyti pirmuosius miško sklypus, kurie augs be žmogaus įsikišimo ir ateityje taps sengire su jai būdinga gyvybės įvairove.
Įspūdingą mokslo ir kitų sričių profesionalų komandą sutelkęs fondas, kurio globėja tapo pasaulinio garso antropologė dr. Birutė Galdikas, per trejus su puse metų susilaukė didžiulės visuomenės paramos. Vien 2022 m. jo misiją finansiškai parėmė 1092 žmonės ir 20 verslo organizacijų, sulaukta reikšmingos neatlygintinos talkos. 2023 m. įsigijus iki šiol didžiausią vientisą 27,5 hektaro miško sklypą šalia Druskininkų esančiame Raigardo kraštovaizdžio draustinyje, fondo globojamų miškų plotas siekia jau 84,5 hektaro.
Būsimąją sengirę augina ir ypatingos dovanos – kaip Mindaugo Kanišausko, kuris pernai perleido Širvintų rajone esantį 2,95 hektaro miško sklypą, pusantro šimto metų priklausiusį jo šeimai. Ir tai – ne vienintelė tokia dovana gamtai.
Tačiau bet kuri statistika nutyli esminius dalykus – tai, ką patiri matydamas gyvybės pilną arba mirštančią esybę. Apie tą anapus skaičių esančią liekaną kalbamės su vienu iš Sengirės fondo valdybos narių MINDAUGU LAPELE – botaniku, biomedicinos mokslų daktaru, nuo Sąjūdžio laikų dalyvavusiu kuriant laisvos Lietuvos aplinkosaugos sistemą, prisidėjusiu rengiant dokumentus Lietuvos prisijungimui prie gamtosauginių Berno, Bonos ir Ramsaro konvencijų, o nuo 1995 m. pustrečio dešimtmečio dirbusiu Dzūkijos nacionaliniame parke ir Čepkelių valstybiniame gamtiniame rezervate.
Jūsų su kolegomis įsteigtas Sengirės fondas kelia šviesią nuostabą – žmonės dovanoja savo miškus, kad jie gyventų nekertami ir galbūt kada nors taptų sengire. Sakyčiau, stebuklas šiais laikais, kai įprasčiau parduoti ir gauti pinigų. Kaip apibūdintumėte savo bendruomenę?
Esu vyriausias fondo valdybos narys – juokaujame, kad gamtoje turi būti ir rūšių, ir amžiaus įvairovė. Dabar esame išpirkę jau 84,5 hektaro miškų. Gal ir lašas jūroje, bet, kai prisimeni, kad vidutinis miško valdos dydis Lietuvoje yra trys hektarai – ne taip ir mažai, o kuo didesni būsimosios sengirės plotai – tuo geriau.
Bet už tuos hektarus man atrodo svarbesni kiti dalykai. Mūsų fondo kolektyvą sudaro apie septyniasdešimt žmonių, ir yra tik vienas samdomas etatinis darbuotojas – nuostabi administratorė Rimantė, o likusiųjų veikla – grynai savanoriška, savo laiko ir išteklių sąskaita. Kiti fondai pradeda nuo patalpų ir automobilių įsigijimo, o mes fondo automobilių neturime, patalpų ir kompiuterių taip pat.
Septyniasdešimt žmonių dirba aukodami savo laiką – tai vertybė. Svarbu ir tai, kad tarp aktyvių narių ir rėmėjų esama daug gamtininkų, mokslininkų, bet daugumą vis dėlto sudaro žmonės, kurių profesinė veikla nesusijusi su gamta: teisininkai, verslininkai, informacinių technologijų, viešųjų ryšių, kitų sričių specialistai. Žmonės mato mūsų veiklos prasmę, vis didesnė visuomenės dalis supranta, kad gamta ir miškas yra vertybė patys savaime, o ne vien kaip medienos ištekliai.
Gal kolegos ir nesutiktų, bet man ta šviečiamoji misija atrodo beveik svarbesnė už galimybę mūsų išpirktiems miškams ramiai augti ir pasiekti sengirės būseną. Labai svarbus turinio, viešųjų ryšių specialistų darbas – siekiame, kad žinia, kurią skleidžiame visuomenei, būtų preciziška, tiksli, kokybiška. Tai kuria pasitikėjimą. Be to, savo žmonėms ir potencialiems rėmėjams rengiame ekskursijas po miškus. Jos atsiperka bet kuriuo atveju: net jei neskirs paramos – vis tiek pamatys, pagalvos…
Esu praktikuojantis katalikas ir mėgstu sakyti, kad prieš Dievą visos rūšys yra lygios, visos – reikšmingos, svarbios. Tik mes daug ko nežinome. O gal ir ta žolytė, kurią dabar mindom, kada nors taps vaistais nuo Alzheimerio ar Parkinsono… Viskas turi savo vietą, net mums to nežinant.
Noriu prisiminti vieną šio birželio penktadienį, kai Birutė Galdikas, jau nuvargusi nuo daugybės pristatymų, paskaitų ir susitikimų, paskutinę dieną prieš išskrisdama iš Lietuvos praleido su Sengirės fondu Balbieriškio miške. Vaikščiojome, džiaugėmės, ji sakė – Borneo taip nepavaikščiosi, ten daug tankiau. Buvo nuostabi diena.
Neseniai sužinojau japonų žodį komorebi: jie vertina ne tik sakurų žydėjimą ar rudens spalvas krentant lapams, bet ir saulės zuikučių žaismą miške, kurį nusako tas žodis. Pušyne šviesa krenta kitaip, tarsi stulpais, paprasčiau, o kai eini tankiu lapuočių mišku, jis visas pilnas tų blyksnių, atšvaitų…
Taip vaikščiojome, ir Birutė atrodė labai atsipalaidavusi. O atsisveikinant, kai daugumai išsivažinėjus liko tik jos palydovai ir keli mūsų fondo žmonės, kreipdamasi į Mindaugą Survilą pasakė žodžius, kuriuos būčiau norėjęs įrašyti… Man, sako, patiko jūsų pasakymas, kad filmas „Sengirė“ yra pasaka apie tai, ko Lietuvoje jau beveik nėra. Bet, ji delikačiai pridūrė, kai kurie žmonės tiki, kad tai yra realybė… Taip, tai yra pasaka, ir tai, ką mes darome Borneo, o jūs čia – bandymas bent šiek tiek priartinti tą pasaką prie realybės. Maždaug taip ji pasakė atsisveikindama.
Aš visada primenu: Lietuvoje sengirės nėra, kaip ir beveik visoje Europoje. Šiaurėje dar esama kalnų, pelkių, kur žmogus smarkiau neįsikišo, bet kitur – ne sengirės, o tik seni miškai su sengirės požymiais. Mūsų misija – sudaryti jiems galimybes tapti sengire. Kartais žmonės įsivaizduoja, kad Lietuvos rezervatų miškai yra labai seni, virtę privirtę, griuvę prigriuvę… O iš tiesų vidutinis rezervato miško amžius – 68,5 metų. Tik tolimoje ateityje jis galėtų tapti sengire.
Po kelių šimtų metų?
Teigiama, kad bent dvi kartos miško turi pasikeisti be žmonių įsikišimo. Rezervatai, kur kada nors galbūt oš sengirė, sudaro 1,2 proc. Lietuvos miškų, o mes tą būsimosios sengirės dalelę didiname. Pagalvokite: Lietuvoje tik devynios tūkstantosios procento miškų yra senesni nei dviejų šimtų metų. Kai girdžiu miškininkų (ar, tiksliau, medienininkų, kaip vadinu medienos verslininkus) bandymus įtikinti, kad miško kertame daug mažiau, nei priauga, prisimenu pasakymą, kad yra trys melo rūšys: melas, akivaizdus melas ir statistika.
Kerta senesnius miškus – pusamžius, jei vertinsime pagal medžio amžių, o prieaugį skaičiuoja ir nuo jaunuolynų. Tad statistiškai – taip, miškų daugėja, bet juk iškerta tuos, kurie būtų galėję tapti sengire, tačiau netaps. Lietuvoje pušis gali augti du ar tris šimtus metų, šiaurėje – iki septynių šimtų. Po to dar šimtmetį ji gali išstovėti nenugriuvusi, nes šaknys yra gilios, smalingos. Tai vadinama gyvastinga mediena: medis jau be spyglių, kartais ir be šakų, bet vis tiek – pilnas gyvybės. Tos gyvybės jame esti gerokai daugiau, nei paprastai pastebime skraidant ar šliaužiojant.
Tad pušis, kol išnyksta, gali išbūti penkis šimtus metų, o mes kertame ją sulaukusią šimto… Palyginkite su mūsų amžiumi: žmogus sulauki dvidešimties, trisdešimties – ir tave jau nurašo… Viskas, nebereikalingas, pasitrauk, gyvens kita karta. Ąžuolams skirtą laiką nutraukiame dar anksčiau, nes be mūsų jie gyventų dar ilgiau nei pušys. Žmonės taip elgiasi ne iš piktos valios – tiesiog apie tai nepagalvoja.
Nereikalaujame, kad Lietuvoje visai nieko nekirstų, bet turime palikti nekertamas saleles. Palyginčiau su Nojaus arka: reikia išsaugoti branduoliukus, kur išliks senas miškas, o ateityje, jei mūsų požiūris ir ūkininkavimo taktikos pasikeis, sengirių rūšys galės iš tų salelių išplisti. Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad sengirėse knibžda gyvybės. O iš tiesų daugiausia rūšių sutiktume kirtavietės pakraštyje, kur ateina ir miško, ir lauko gyvybė. Sename miške rūšių esti mažiau, bet išskirtinių – tokių, kurioms reikia pastovių sąlygų, kad nesikeistų drėgmės, apšvietimo režimas.
Esu praktikuojantis katalikas ir mėgstu sakyti, kad prieš Dievą visos rūšys yra lygios, visos – reikšmingos, svarbios. Tik mes daug ko nežinome. O gal ir ta žolytė, kurią dabar mindom, kada nors taps vaistais nuo Alzheimerio ar Parkinsono… Viskas turi savo vietą, net mums to nežinant.
Man patinka profesoriaus Vykinto Vaitkevičiaus idėja, kad lietuvio santykį su mišku būtų galima pripažinti nematerialaus paveldo objektu, prigimtine vertybe. Kai praėjusią žiemą jis apie tai kalbėjo seminare Marcinkonyse, šiek tiek oponavau, sakydamas, kad miškų zonoje gyvena didesnė Europos dalis, išskyrus Pietų Ukrainą, tad ir kiti europiečiai yra miškų žmonės. O Vykintas atsakė, kad kiekvienas pats sprendžia, kas jam yra išskirtinė vertybė, ir mes esame laisvi įsivardinti savitą, lietuviams būdingą žmogaus santykį su mišku.
Ši idėja iškyla kaip atsvara, nes gyvename tokiu laiku, kai susiduria dvi paradigmos, dvi vertybių sistemos. Nuo pat nepriklausomybės pradžios, kai 1990-aisiais atėjau dirbti į tuometį Aplinkos apaugos departamentą1, nesu patyręs tokio spaudimo prieš gamtosaugininkus, kaip dabar. Net ne miškininkų, o medienininkų spaudimo – tų žmonių, kurie gamtą ir mišką supranta kaip auginamą ir kertamą javų lauką. Ir tuo pat metu ateina visai kitokia visuomenė – ne visada profesionali, bet gamtą ir mišką vis aiškiau suprantanti kaip vertybę savaime. Senojo požiūrio atstovai tam yra nepasirengę. Ištisos miškininkų dinastijos visą gyvenimą buvo auklėjamos, mokomos vienaip, o čia atėjo žmonės, sakantys, kad reikėtų kitaip…
Paminėjote dvi bendruomenes ir du skirtingus santykius su mišku, iš kurių vieną norėtųsi vadinti prigimtiniu lietuviškam būdui. Bet juk ir tas antrasis, medienininkų, požiūris yra taip pat mums būdingas, toks pat lietuviškas…
Man artima Dainiaus Razausko mintis, kad žmogaus santykio su mišku šerdis – žmogaus santykis su žmogumi. Tie, kuriems akyse šviečia euriukas, apie kitus negalvoja. Dažnai kalbos apie klimato kaitą ir biologinės įvairovės išsaugojimą – viena, o konkretūs veiksmai – visai kita. Žodžiais visi lyg ir pritaria, bet kai reikia ką nors bent truputį pakeisti, kyla pasipriešinimas. Lietuvoje tipiškas pavyzdys: visi sutinka, kad reikia regioninio sąvartyno – bet ne prie mano kaimo…
Žaliasis kursas, žiedinė ekonomika ir kiti dalykai tinka, kol nepaliečia asmeninių interesų, o planetos ištekliai nėra begaliniai. Gink Dieve, nesu nusiteikęs prieš verslininkus ar privačią nuosavybę, pas mus Dzūkijoje 70 proc. miškų yra privatūs, bet kyla saiko klausimas: kiek tau reikia to pelno? Ar taburetėmis aprūpinsi visą Europą, ar užteks pusę? Ar grūdais iš Lietuvos žemelės maitinsi visą Afriką, ar kelias valstybes iki Sacharos? Kur yra riba? Dabar nepopuliaru, bet pacituosiu Ivano Krylovo pasakėčią apie šerną, kuris knisa ąžuolo šaknis ieškodamas gilių. Jam sako: ką darai, juk ąžuolas nudžius? O jis: man ąžuolas nerūpi, man gilių reikia… Mūsų situacija panaši.
Todėl ir spaudimas prieš gamtosaugą dabar taip sustiprėjo. Kai stojome į Europos Sąjungą, pasižadėjome ne tik uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, bet ir saugoti tam tikras vertybes. Per laiką, praėjusį nuo įstojimo, gavome nemažas išmokas, pasitempėme, daug ką pasistatėme, o dabar pradėjome aiškinti: ne, ką jūs, būtų nesąmonė leisti pinigus kažkokių drugelių apsaugai… O kur buvome tada, kai pasirašinėjome įsipareigojimus? Pinigus gavome, darbus turėjome padaryti dar 2006 m., bet iki šiol jų nepabaigėme. Todėl dabar verčiantis kūliais bandoma įgyvendinti tai, kas nepadaryta per beveik trisdešimt metų, ir visi labai nepatenkinti, nes pamiršo savo pažadus… Taip ir gyvenam. Bet tuo Europos kontekste nesame išskirtiniai.
Esama tokių svarstymų, kad didžiosios, garsiosios viduramžių katedros – Reimso, Šartro ir kitos – buvo kuriamos miško pavyzdžiu, jų architektūra ošia mišku: kolonos, susisiekiančios šakos, vitražai, saulės zuikučiai per lapiją… Čia yra gilūs, tikri dalykai. Jei esi miškų zonos žmogus, gali mišką naudoti, bet pagarbiai, mylėdamas.
O grįždamas prie lietuvių santykio su mišku, pastebėsiu dar vieną dalyką. Taip, lietuvis visą laiką gyveno miške ir jį kirto, bet štai mano kaimynėlė Julija pasakoja: tatulis turėjo savo miško, ir, būdavo, eina šatros išsikirsti, tai pusę dienos vaikšto ieškodamas: gal šitą? Bet ne, ši gal tegu dar paauga, dar gera… Požiūris buvo kitoks. Kaip auginant gyvulius: kuteni paršiukui paausius, bet ateina laikas, ir jį papjauni, nes užaugo, pasiekė savo svorį. Pragmatiškas požiūris.
O dabar viskas pasikeitė: miške neliko tų žmonių, tų medkirčių, kurie mišką supranta. Progresas, technika, žmogaus darbas brangus, ir į mišką atvažiuoja kombainas, kuris dirba kiaurą parą, dieną ir naktį, tik operatoriai keičiasi. Net nacionaliniame parke žvėreliams nėra ramybės. Tokiam operatoriui viskas tas pats, jam tai – eilinis darbas. Sėdi kabinoje užsidėjęs ausines, klausosi muzikytės ir drožia mišką. Nevertinsiu, geros ar blogos reformos vyko šioje srityje, bet jos iš esmės išvarė žmogų iš miško. Tą žmogų, kuris mišką suprasdavo, pakeitė funkcijų vykdytojais.
Tarpukariu, Smetonos laikais, eigulys būdavo gerbiamas asmuo, tos pareigos reiškė tam tikrą statusą. O dabar į mišką siunčiami vykdytojai, kuriems neįdomu net kurtinių tuoktuvės… Gali graudintis, bet tokia yra realybė. Labai norėčiau, kad bent saugomose teritorijose būtų ūkininkaujama kitaip nei likusioje Lietuvos dalyje, kad įvažiavęs į Dzūkijos nacionalinį parką pajustum skirtumą… O dabar nesuprasi – kirtavietės tęsiasi iki pat Čepkelių rezervato… Gyvename save apgaudinėdami.
Kai pasakėte, kad tas iš miško išvarytasis žmogus ilgai rinkdavosi, kurį medelį nupjauti, vėl prisiminiau Hannah Arendt mintį, kad per Holokaustą baisiausius dalykus padarė ne sadistai, o vadinamieji normalūs žmonės, kurie vykdė įsakymus ir atliko funkcijas, bet patys nebedarė etinio sprendimo. Gal ir čia panašu: žmogų, kuris prieš kirsdamas tokį sprendimą darydavo, pakeitė mašinos sraigteliai…
Taip ir yra. O kalbant apie lietuvio santykį su mišku, Dzūkijoje prieš karą buvo ir toks fenomenas: bendruomeniniai miškai, kai ne Jonas ar Petras, o kaimas turėjo savo mišką. Bet namus statytis ir tvoras tvertis reikia Jonui ir Petrui, todėl jie bendrai nuspręsdavo, kam ir kiek kirsti. Ir žmonės sugebėdavo susitarti… Kai atkūrus nepriklausomybę prasidėjo miško grąžinimas ir buvo suformuoti sklypai, kai kas iš senimo dar protestavo, sakė, kad tegu miškas būna visų. Be abejo, jaunesnei kartai, vaikams ir anūkams, tai jau atrodė anachronizmas.
Dar palyginti neseniai miškininkai turėjo daugiau laisvės, galėjo pasirinkti, kada ir kaip kirsti mišką, kada išvežti. O dabar viską diktuoja sutartys ir rangovai – tegu dangus su žeme maišosi, kelias nepravažiuojamas, bet sutartį reikia vykdyti, todėl varo nieko nepaisydami, išknisa kelius iki dangaus. Tik pagrybauti ar pauogauti į mišką atvažiuojantys žmonės tos specifikos nežino ir nesupranta, kad dėl tokio miško išdraskymo net ne miškininkai kalti, o visa įsipareigojimų, projektų ir vykdymo terminų struktūra, į kurią įspraudžiamas gyvas daiktas. Čia tas pats, kaip liepti gimdyti šešių mėnesių. Tada ir nutinka tie baisūs dalykai…
Komentuodamas filmą „Sengirė“ esate pasakęs, kad iš tiesų jame matome ne sengirę, o gyvūnai atrodo tarsi išvaryti iš savo namų…
Taip, jie yra pabėgėliai, tai karo pabėgėlių situacija…
O ar esate buvęs tikroje sengirėje?
Kaip čia pasakius… Čepkelių raisto salose yra pušynų, kuriems daugiau nei 230 metų. Visai kitaip atrodo nei ąžuolynų sengirės. Esu buvęs garsiojoje Belovežo girioje. Neteko būti, bet labai imponuoja Karpatų miškai – ir Ukrainos, ir Slovakijos pusėje plyti bukų miškai, du ar tris šimtus metų nematę kirvio. Bet šiaip atėjęs į bet kurį seną mišką jauti visai kitus jausmus… Mėgstu sakyti, kad pasakos niekada nevyksta kirtavietėse ar jaunuolynuose. Ne mano sugalvota, bet tiksli mintis.
Kirtaviečių nerasite nei J. R. R. Tolkieno knygose, kur medžiai vaikščioja, nei mūsų pasakų gūdžiose giriose, kur keliaujama už trijų girių, kažin kur… Tai ir klausiu: kur gyvens mūsų giriniai ir kaukai, jei nebeliks lietuviškų miškų? Ir dar, gal juokais, o gal ne visai, pasakysiu taip: kai vaikščioji, kaip aną penktadienį, po ąžuolyną, persmelktą saulės žaismo, ar ateini į seną mišką – ne sengirę, o tiesiog šimtametį mišką – pasijunti kaip šventovėje.
Esama tokių svarstymų, kad didžiosios, garsiosios viduramžių katedros – Reimso, Šartro ir kitos – buvo kuriamos miško pavyzdžiu, jų architektūra ošia mišku: kolonos, susisiekiančios šakos, vitražai, saulės zuikučiai per lapiją… Čia yra gilūs, tikri dalykai. Jei esi miškų zonos žmogus, gali mišką naudoti, bet pagarbiai, mylėdamas.
Manau, mes po truputį einame į tą pusę, nes pasisotinę ir pavargę nuo to, ką patyrėme, grįžtame pailsėti į mišką. Danų antropologė Karen Schousboe2, kurią mėgstu cituoti, dar 1995 m. parašė studiją apie danų požiūrį į mišką. Danų visuomenė jau tada buvo postindustrinė, belikę gal 5 proc. miškininkystės ir žemės ūkio. Bet 55 proc. danų pagal požiūrį į mišką vis dar buvo ūkininkai: miškas turi teikti naudą. Nebūtinai medieną – nauda yra ir rekreacija, grybai, uogos, miško takeliai… O likusieji dalijosi į dvi dalis. 25 proc. – vartotojų.
Dabar Lietuvoje tokių labai daug: šiandien vartoju mišką, rytoj – boulingą, poryt varau į Nidą… Jiems gamta turi būti patogi: be dilgėlių, be uodų, nugrėbstyti takeliai… Nepatikėsite, bet Dzūkijos nacionaliniame parke kartą gavome tokį laišką: kur žiūri jūsų darbuotojai, pilni takai voratinklių… Parašyta buvo rimtai, be juoko, kabučių. Tokie yra vartotojai. Ir tik 25 proc. danų, kaip parodė tyrimas, buvo žmonės, mišką matantys kaip vertybę savaime. Iš jų 15 proc. – „salotiniai“, o 10 proc. – „žalesni“, radikalesni. Dauguma jų buvo moterys ir visuomeninio sektoriaus darbuotojai.
Pas mus dabar taip pat dominuoja ūkininkai ir vartotojai, bet pamažu daugėja žmonių, suprantančių mišką kaip savaiminę vertybę. Ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet daugėja. Dažnai jie tėra feisbuko gamtosaugininkai, ir žinių jiems stinga, bet jausmas jau yra, o su laiku subręs supratimas.
Kai kalbėjote apie šventumo patyrimą miške ir viduramžių katedras, prisiminiau Vlado Drėmos mintį apie Šv. Onos bažnyčią, kad jos unikalumas gali būti kilęs iš ryšio su medžio architektūra. Ar galima sakyti, kad ta pamažu vykstanti sąmonės kaita galbūt kažkiek susijusi ir su šventumo jausmo susigrąžinimu? Būtų labai nelengvas pokytis…
Kai Druskininkuose turėjau garbės moderuoti dr. V. Vaitkevičiaus knygos „Dainavos žemės šventvietės“3 (2022) pristatymą, vienas žmogus pastebėjo, kad tos laike nutolusios šventvietės atrodo lyg nuskendusios mistiškose miglose, ir paklausė, ar negalėtume laikyti alkais tų miškų vietų, kur žeminėse gyveno mūsų partizanai?
Vykintas taip gražiai atsakė, kad jei už Lietuvos laisvę buvo pralietas kraujas – ta vieta tapo šventa… Bet esmė, anot jo, yra tai, kad visas šventvietes kūrė žmonės, todėl nereiktų jų tapatinti tik su istoriniais, prieš penkis šimtus metų buvusiais alkais, apie kuriuos liudija ir kalba, vietovardžiai. Jei atėjus į kurią nors vietą tau yra gera, ir ne tau vienam, jei ten ateiti tampa tradicija – atsiranda alko užuomazga.
Svarbu, kad miške ar kitur gamtoje žmonės turėtų savo vietas, kur jaučiasi labai saugūs, kur jiems yra gera, kur gali pasibūti. Vieni aiškins, kad ten ypatingi elektromagnetiniai laukai, kiti dar ką nors sugalvos, bet esmė, kurios paaiškinimai nekeičia, – tas jausmas. Apie jį kalba Arvydo Šliogerio terminas „filotopija“ – meilė vietai.
Pasaulyje esama tokių vietų, nebūtinai vien Lietuvoje, kur nuvažiavęs jautiesi kaip namuose. Jų nėra daug. Bet jei žmogus pamils tokią vietą, jei į ją atsives savo draugus, ten gali atsirasti alkas. Vargu ar tai bus kirtavietė, tokie dalykai nevyksta bet kur. Vienas šveicaras kartą stovėjo, stovėjo ant piliakalnio, ilgai žiūrėjo į Nemuno ir Merkio santaką, ir sako: žinai, indai tokias vietas, kur suteka tokios didelės upės, laiko šventomis… Pasakė ir sanskrito terminą, tik dabar nebeatsimenu. Štai taip ir nutinka: atvažiuoja šveicaras, atmina dviratuku per tiltą, užlipa ant piliakalnio ir nustato „diagnozę“.
Viename iš miškų, kuriuos išpirko Sengirės fondas, yra ir piliakalnis.
Taip, turime vieną sklypą su piliakalniu. Ten yra ir vieno plėšriojo paukščio lizdas, tad tikslių koordinačių neskelbiame. O šiaip mūsų fondo miškai yra lankomi, tuo labai džiaugėsi ir Birutė Galdikas. Nėra kaip rezervate, kurio nebent kamputį gali pamatyti, – norime, kad žmonės mūsų miškus lankytų, pajustų. Net kuriame apeivių tinklą – kad savanoriai, tegu ir ne biologai, bent porą kartų per metus nuvažiuotų, apžiūrėtų, kas vyksta, ar kas nekerta. Kitaip per visą Lietuvą būtų sunku sužiūrėti. O šiaip, jei nori pajusti, jokio piliakalnio nereikia.
Pajunti ir Balbieriškio ąžuolyne priėjęs prie ąžuolo, kurį vos apkabina du žmonės. Man, biologui, tas pasibuvimas miške… Net nežinau, kaip pasakyti… Truputį lyg amžinybės jausmas… Ką čia daug beplėtosi: medis gyvena ilgiau už tave, jungia praeitį su ateitimi… Ateini ir prie to prisiglaudi.
Kad tai patirtum ir pamatytum saulės zuikučius, apie kuriuos kalbėjote, kažkas turi būti trakštelėję sieloje. Nes galima ateiti ir pasakyti: šabakštynas, kai nufotografuoji, nesimato nieko gražaus, tai kur ta vertybė?
Čia padeda labai paprastas dalykas, ir, beje, mano hobis. Viskas prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose: pirmieji reindžeriai (saugomų teritorijų pareigūnai) buvo tarsi gamtos interpretatoriai. Po to tai atėjo į Jungtinę Karalystę, Daniją, kitur, ir dabar tokie žmonės vadinami gamtos gidais ar interpretatoriais. Šventajame Rašte yra pasakyta apie žmones, kurie žiūri, bet nemato, klauso, bet negirdi.
Mūsų Sengirės fondas todėl ir rengia ekskursijas – kad padėtume žiūrint pamatyti ir klausantis išgirsti. Tada „šabakštynus“ žmonės pradeda vertinti visai kitaip. Ne kiekvienas turi dovaną perteikti gamtą, bet pajusti gali beveik kiekvienas. Dabar Lietuvoje atrandame lyg ir iš Japonijos atėjusias miško maudynes, bet esama pranašų ir arčiau: Henrikas Gudavičius savo knygoje „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“4 rašo, kad atidžiai įsiklausydamas kelis kilometrus gali keliauti visą dieną…
Dažnai vesdamas ekskursijas pastebiu, kad žmonės įbėga į mišką inertiškai ir lyg nemoka atsijungti. Eina, važiuoja šimtą kilometrų, kad kažką pamatytų, bet minutėlę pasižiūri ir vėl pradeda apie vaikus, gimines, politiką… Tada sakau: sustokite ir pamirškite viską, pasaulis per tą valandą nepasikeis, būkite čia ir dabar. Pristabdykite savo lėkimą… Nes, užuot ramiai atsisėdę ir sugėrę, ką mato, žmonės įprato lėkti ir vartoti įspūdžius, kad užsidėtų varnelę. Čia kaip „Monos Lizos“ fotografavimas Luvre: per blykstes nieko nematai, bet svarbu, kad buvai, fotografavai…
Mes bandome parodyti, kad galima ir kitaip. Lietuviai – tvarkingi žmonės, ir ne vien miškininkai nerimauja, kad miškai privirtę, prigriuvę, o mes parodome kitą pusę: samanėles, kerpytes, padedame tyrinėti, pajausti.
Grįžtant prie Jūsų minėtos meilės vietai ir šventumo pojūčio – ar pats turite kokią nors ypatingą konkrečią vietą, vietas? O gal Dievas gali būti visur?
Man sunku apie tai kalbėti, nes esu praktikuojantis katalikas (juokiasi). Bet kartą klebonas per išpažintį pasakė: esi gamtos žmogus – nueik į mišką, apsikabink storą pušį ir pasimelsk savais žodžiais… Tai maždaug ir susakė visą mano esmę. Nemėgstu savo pažiūrų piršti niekam, tik pakartosiu, kad prieš Dievą visos rūšys yra lygios, nėra blogų ar gerų. Visur tai matau. O kai esi triskart apėjęs Lietuvą ir labai daug kur buvęs, išsirinkti ką nors viena būtų sunku…
Be Merkinės bažnyčios, neturiu kitos vietos, į kurią specialiai važiuočiau. Bet galiu tai pajusti ir sėdėdamas ant kranto Čepkelių raiste, ir nebūtinai miške – žmonos Jadvygos gimtojoje Žemaitijoje užsilipęs ant Medvėgalio ir kitur. Tiesiog esama vietų, kur jauti visko harmoniją, ir vietų, kur jos nėra. Gamtoje neturiu pastovios „bažnyčios“ – visur gražu, jeigu ten yra darna.
Palyginote tai, ką daro Sengirės fondas, su Nojaus arka, kurioje išliks sengirės rūšys. Bet būtų galima palyginti ir su Atlantida: grimzta didžiulis žemynas, jo beveik nebėra, visas po vandeniu, o jūs plausteliais bandote kažką išlaikyti paviršiuje… Vienas požiūris optimistinis, kitas – ne. Ar kartais neapima toks jausmas?
Nepasakyčiau, vis tiek tikiu optimistiniu scenarijum, kad žmogus atsipeikės, jog vartojimas nėra begalinis. Bet neramu, kad pasaulį purtančių trijų esminių bėdų – klimato kaitos, biologinės įvairovės nykimo ir socialinės nelygybės – nesugebama matyti kompleksiškai. Akcentuojant klimato kaitą, aiškinama, neva reikia kirsti senus miškus, nes jie sugeria mažiau deguonies, ir sodinti jaunus – taip išgelbėsime planetą, turėsime kuo kvėpuoti… Taip sako ir mūsų miškininkai.
Arba siūloma Airijoje išžudyti du šimtus tūkstančių karvių, nes jos išskiria metaną… Arba, patys susikūrę prabangų gyvenimą, afrikiečius mokome nekūrenti anglimi krosnelių, nes anglies dioksidas didina šiltnamio efektą. Bet tos trys problemos turi būti sprendžiamos kompleksiškai, būtų klaida tikėtis, kad pirma sustabdysime klimato kaitą, o jau tada gelbėsim biologinę įvairovę ar atsigręšim į pagalbos reikalingą pasaulio dalį.
Deja, dažnai aršiai įsitveriama ydingų idėjų. Per visus kanalus trimituojamas puolimas prieš mėsinę galvijininkystę, lyg pramoninė mėsos gamyba fermose būtų tas pat, kaip laisvai klajojantys galvijai. Nemanau, kad sojų laukai bus geriau už pievas su drugeliais, orchidėjomis ir besiganančiomis karvytėmis, nes iš sojų gaminsime veganiškus kotletus. Tai nėra išeitis. Šiais laikais daug pusiau tiesų, kai įsikibus kurio nors fakto, kad ir teisingo, kuriama žalinga teorija. Tapo sunku išlikti žmogumi, matančiu kelias puses.
Pasigendu pusiausvyros tarp trijų minėtų dalykų, o juk stalas stabiliausiai stovi ant trijų kojų, bent vienai sulūžus, nugrius. Pavyzdys iš mūsų miškininkystės: gerai, kad kirtavietėse ar naujuose plotuose sodiname miškus, bet kodėl egles, kurios džiūsta ir kurias reikės kirsti? Taip tik kuriame problemas savo vaikams. Juk jau aišku, kad šimtą, du šimtus, gal tūkstantį metų eglės dar bus Lietuvoje, bet pamažu traukiasi, silpsta… Užuot sodinę ateičiai, prie klimato kaitos prisitaikiusius miškus, sodiname tuos, kurie greitai auga ir greitai duos pelną.
Kai praneša, kad per metus išnyksta penki tūkstančiai rūšių, kažkaip praklausai, ir tiek. Bet kai į tavo lango stiklą atsitrenkia žvirblis ir nukrenta – va, čia jausmas. Rūpintis Žeme turime ne dėl biologinės įvairovės ar klimato kaitos, o dėl savęs. Viena rūšimi daugiau ar mažiau, išliks homo sapiens ar ne, – planeta nuo to nežus, tik rūšys pasikeis. Visuomeninis britų transliuotojas BBC sukūrė seriją trumpų filmukų, kur kalba miškai, kalnai, pelkės, o motiną Žemę įgarsino Julia Roberts, ir ji sako: buvo tokių rūšių iki jūsų, bus po jūsų, ne aš turiu jumis rūpintis, o jūs – manimi. Mūsų rūpestis – ne dėl biologinės įvairovės ar klimato kaitos, o dėl savęs pačių, savo vaikų, anūkų.
Aplinkosaugos srityje esate nuo Sąjūdžio laikų, dalyvavote Lietuvai rengiantis prisijungti prie tarptautinių gamtos apsaugos konvencijų, didelę gyvenimo dalį dirbote Dzūkijos nacionaliniame parke, Čepkelių valstybiniame rezervate. Kaip niekas kitas pažįstate tą sistemą, per ilgą laiką matėte įvairiausių dalykų, bet pasakėte, kad būtent dabar gamtosauga patiria didžiausią spaudimą. Ar turite omenyje bendras tendencijas, ar konkrečius įstatymų pakeitimus, kitus įvykius? Su kokiomis aktualijomis tai susiję?
Pirmiausia – su Nacionaliniu miškų nesusitarimu, kaip aš jį vadinu, nes turėjome susitarti, bet nesusitarėme dėl svarbiausių dalykų5. Šiuo metu medienininkai patiria krizę, nes nebegali, kaip anksčiau, atsivežti pigios medienos iš Baltarusijos ir Rusijos, ir stengiasi kaip nors išlaikyti savo verslo pozicijas.
Toks verslo elgesys yra normalus, bet esama ir visiškai netoleruotinų dalykų. Kaip minėjau, atėjo laikas, kai turime padaryti namų darbus, kurių neatlikome atkūrę nepriklausomybę ir ypač įstoję į Europos Sąjungą – pažadų metas pasibaigė, gresia sankcijos. Todėl būtina priimti Saugomų teritorijų, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, Miškų įstatymų pakeitimus, kurie jau yra parengti ir keliauja iš Vyriausybės į Seimą. Jų nepriėmę, negalėsime įgyvendinti savo įsipareigojimų Europai ir prisijungti prie veiksmų dėl klimato kaitos, kitų problemų. Bet kilo desperatiškas pasipriešinimas – bandoma sutrukdyti, torpeduoti, atidėti, gal tikintis, kad kitas Seimas bus kitaip nusiteikęs.
Gamtą patogu mylėti žodžiais, kol nepaliečia tavo piniginės. Viskas būtų gerai, jei vyktų civilizuotos diskusijos, bet prasidėjo, sakyčiau, purvo pylimas, faktai pinami su melais. Miškininkų sąjungos prezidentas gamtosaugininkus apšaukė kone Maskvos agentais, griaunančiais Lietuvos ekonomiką… Kaip tokiomis sąlygomis diskutuoti? Vienoje pusėje – saujelė aktyvesnių visuomenininkų, ginkluotų gerais norais, antroje – įtaka, ryšiai, pinigai ir per daug metų išbandyti poveikio būdai. Oficialus lobizmas – normalus dalykas, bet blogai, kai girdima tik viena pusė. Iš tų negražių „diskusijų“ man įstrigo ir toks pasakymas: iš jūsų šventų giraičių ir alkų mes pridarysime šventų baldų… Tai buvo pasakyta pasitarime dėl Nacionalinio miškų susitarimo.
Dabar jau ir pas mus vyksta ornitostogos, vaistažolių rinkimas. Šie žmonės niekam daug pelno neatneš, tai ne paežerėj pastatyto „balių centro“ lankytojai per vestuves ar jubiliejų, bet jie – didžiausi gamtos draugai ir advokatai. Labai gera, kai žmonės pradeda šitaip vertinti ir suprasti gamtą, jau ne vien per grybus ir uogas.
Labai nenustebčiau, jei parduotuvėse tikrai atsirastų „Šventi baldai“, nes panaši praktika jau įprasta statybų versle – projektai, kuriuos įgyvendinant sudarkomos paveldo vertybės, reklamuojami tų vertybių vardu. Misionierių ansamblyje buvusią istorinio sodo vietą užstatė daugiabučiu ir pavadino projektą „Misionierių sodais“…
Dvidešimt metų gyvenau Vilniuje, ir ta vieta prie Misionierių bažnyčios, nuo Išganytojo kalvos atsiveriantis vaizdas į Užupį ir senamiestį, man buvo vieni brangiausių… Bet nuklydom į techninius reikalus, o juk yra ir šviesioji pusė, nes vis dėlto susikūrė Sengirės fondas. Nepretenduodami išpirkti visų Lietuvos miškų, kuriame precedentą, pavyzdį, kad mišką galima naudoti ir kitaip. Tokie atvejai, kai žmonės padovanoja protėvių kadaise nusipirktą mišką – įkvepiantis dalykas. Yra ir mūsų fondui nepriklausančių žmonių, kurie nusiperka mišką tam, kad leistų jam būti ir patys galėtų jame pasibūti. Su tuo susiję įvairūs teisiniai dalykai, ir aš juokauju, kad mes einame į priekį kaip ledlaužis, kad viską išbandytume ir kitiems būtų lengviau.
Kone pusė fondo surinktų pinigų – iš smulkių aukų ir žmonių mums skirtos gyventojų pajamų mokesčio dalies. Tai rodo, kad daugėja aktyvių žmonių, kuriems ne tas pats. Ministras Simonas Gentvilas kadaise pasakė, esą apie miškus turį spręsti miškų mokslininkai. Kategoriškai su tuo nesutinku – svarbus ne tik miškų mokslininkų, biologų ar ekologų, bet visų neabejingų žmonių balsas. Nežinia, į ką išsilies šis visuomenės, bendruomenių sujudimas. Kai staiga sužinai, kad iškirs mišką, kur pats grybavai, tavo vaikai grybauja ir anūkus vedasi, tai verčia žmones sukrusti. Aišku, jei miškas privatus, negali neleisti kirsti – viskas teisėta.
Kaip yra pasakęs kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Lietuvoje daug teisių, tik maža teisingumo… Bet geri pokyčiai vyksta, visuomenės aktyvumas didėja ir spaudžia valdžią keisti politiką, dalintis informacija apie sprendimus. O kai žinai, kad po penkerių metų planuojami kirtimai, atsiranda galimybė derėtis su savininku, gal ir išsipirkti tą mišką ar ieškoti kitų sprendimų. Paprasčiausia būtų viską matuoti tokia schema: privačių miškų savininkai – blogis, verslas – blogis, gamtosaugininkai – gėris. Bet taip nėra, visur esama įvairių žmonių, ir visuomenė keičiasi. Manau, medienos verslininkai ir miškininkai nepakankamai tai įvertino, bet su žmonėmis dabar jau reikia bendrauti kitaip, atėjo laikas nulipti nuo postamento.
Valdžios institucijų misija yra suderinti skirtingus interesus ir apginti viešąjį interesą išsaugoti tam tikras vertybes. Paminėjote aplinkos ministrą S. Gentvilą – ar jo vadovaujama ministerija geba užtikrinti interesų balansą?
Kai dirbau Vilniuje, penkerius metus pats buvau tos sistemos dalimi, pažįstu nemažai ministrų. Nepavydėtina jų pozicija. Nedalyvavau tame šaršale, kai žmonės pasirašinėjo peticiją, kad S. Gentvilas netinkamas būti ministru. Žmonės kaip aktoriai: viename spektaklyje gali vaidinti vienaip, kitame – kitaip. Sakyčiau, šio ministro kadencijos pradžioje būta per didelio įsitikinimo, kad apie miškus gali spręsti tik miškų mokslininkai, o žinomiausia pasaulio kerpių žinovė neva jau negali, nes ji ne miškininkė, nors tos kerpės ir auga miške…
Ministro darbas labai sudėtingas. Teisingai sakoma, kad geriausias sprendimas – kai abi pusės lieka truputį nepatenkintos. Nes jei perlauši žmogų, jis tikrai liks labai nelaimingas. Mano vertinimu, ieškant kompromiso, svarstyklės kol kas krypsta į verslo pusę. Bet suprantu, kad dabar rasti balansą nėra lengva: reikia pinigų biudžetui, sudėtinga situacija, recesija, karas… Kaip sako dzūkai, po viskam kožnas rozumnas. Būdamas apačioje, nematai visos situacijos, o viršuje dalykai gali atrodyti visai kitaip. Visada, bet kuriam ministrui taip bus: vieni kaltins, kad per daug aktyvus, kiti – kad nieko nedaro, nes žmonės sudeda daug vilčių. Šis ministras – bent jau ne blogiausias iš tų, su kuriais teko bendrauti.
Kalbindama „Būdui“ kultūros paveldo išsaugojimu besirūpinančius žmones, prašiau įvardinti tris gerus ir tris blogus dalykus, nutikusius istoriniam Vilniui per pastaruosius tris dešimtmečius, kai Lietuva yra laisva ir esame patys atsakingi. Ar galėtumėte įvardinti, kas gera ir bloga per tą laiką įvyko Lietuvos aplinkosaugoje?
Iš gerų dalykų pirmasis – 1991–1992-ųjų stebuklas, kai per porą metų buvo sukurta ir įteisinta visa Lietuvos saugomų teritorijų sistema. Ir sovietmečiu buvo draustinių, vienas nacionalinis parkas, gal trys rezervatai, bet nebuvo visą plotą apimančios sistemos. Ir jau 1991 m. balandžio 23 d. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas nutarimu įsteigė keturis nacionalinius parkus ir Viešvilės rezervatą, o 1992 m. rugsėjį – trisdešimt regioninių parkų.
Fantastika, ypač kai pagalvoji, kad dabar neįmanoma įsteigti net keliasdešimties hektarų draustinuko. Tai užkirto kelią laukiniam privatizavimui – laiku neįsteigę saugomų teritorijų, dabar turbūt neprieitume prie didesnės dalies Lietuvos. Gal sistema ir netobula, bet iš esmės – puikus dalykas, kurį labai vertinu. Gera ir tai, kad įstojus į Europos Sąjungą prasidėjo aktyvi gamtosauga. Iki tol paskelbę draustinius, juos lyg ir primiršdavome, nevyko nuoseklių tyrimų, stebėjimo: kartą ištyrę, ramiai stebėdavome, kaip užauga ir išnyksta kokia orchidėjų rūšelė pelkėje… O įstojus prasidėjo aktyvi gamtotvarka, kai gali gamtai padėti. Bet, aišku, ir čia padaryta klaidų.
Dar vienas nuostabus įvykis – tai, kad Nacionalinio miškų (ne)susitarimo metu susiformavo miškų vizijos bendruomenė. Į ją susitelkė žmonės, kurie mišką mato kitaip ir jo vertę supranta ne vien kietmetriais ir eurais. Iš šios bendruomenės šiemet pavasarį susibūrė Girių spiečius, kuriam savo pavadinimą maloniai perleido Šimonių miško gynimo bendruomenė. Jo dalis yra ir „Sengirės fondas“. Tikiuosi, kad šis naujas spiečius taps atsvara atviram lobizmui, siekiančiam dar labiau intensyvinti miško naudojimą, ir padės nors daliai miškų išlikti miškais, o ne medienos plantacijomis.
Galvodamas, kas nutiko bloga, prisimenu savo įspūdžius iš pirmųjų kelionių į užsienį, kai griūvant sovietų imperijai bene 1989 m. nukeliavau į Daniją, o pradėjęs dirbti Aplinkos ministerijoje pamačiau ir daugiau Europos. Tada stebėjomės: kaip jie nudrengė tą savo Europą, Olandijoje – net ne dirvožemis, o kažin koks substratas, kurį patręši, ir auga viskas… Britai sakydavo: jums gerai, savo gamtą dar stengiatės saugoti, o mums jau reikia atkūrinėti… Dabar matau, kad sugebėjome pakartoti visas Vakarų Europos klaidas ir dar daugiau jų pridaryti. Kaip žmogus, nuo 1995 m. dirbęs saugomų teritorijų sistemoje, o prieš tai – penkerius metus ministerijoje, oponuodamas savo kolegoms sakau: už gražių stendų ir pažintinių takų nepaslėpsi to, kas vyksta. Laimei, saugomų teritorijų įsteigimas pristabdė ne tik privatizavimą, bet ir taršą. Nėra taip blogai, kaip kitiems atrodo, bet ir ne taip gerai, kaip tikėjomės.
Kita negerovė: kai pradėjau dirbti Dzūkijos nacionaliniame parke, 70 proc. laiko dirbdavome lauke ir 30 proc. – su popieriais, o prieš porą metų, man išeinant į pensiją, proporcija buvo atvirkštinė. Neseniai atsirado tokia pareigybė – reindžeriai, kurie vaikšto, bendrauja, nes saugomų teritorijų darbuotojai sėdi užsidarę savo bokštuose ir žmonių nemato, kaip priekaištauta, tą pareigybę steigiant. Man juokinga: prirakino mus prie stalų, užvertė popieriais, o dabar kuria bendrautojų etatus, kurie vaikščios ir perteiks informaciją… Biurokratijos parodija, kai stengdamiesi numatyti visus įmanomus atvejus, nuo visko apsidrausti, apsistatyti raudonom vėliavėlėm, valdininkai sukūrė tokią komplikuotą sistemą, kad patys pradėjome joje painiotis, ją pažeidinėti ir vieni kitus kritikuoti. 1989 m. juokėmės, kad apie dvidešimties minučių susitikimą danai paruošia dvidešimties puslapių ataskaitą, bet labai greitai perteklinis biurokratizmas atėjo pas mus pačius.
Priminė tai, kas vyksta nuėjus pas gydytoją…
Tai sistemos liga: ar gydytojas, ar parko ekologas – visur tas pats. Bet pabaigti noriu tuo, kas gera: gyvenimas vis tiek privertė žmones atsigręžti į gamtą. Ką turiu omenyje? Man atėjus dirbti į Dzūkijos nacionalinį parką, supratimas apie poilsį buvo toks: šašlykiukas, valtelė, pameškerioti, alučio… Vėliau žmonės, ypač jaunesnė miestiečių karta, pasiilgo raumenų nuovargio: išpopuliarėjo žygiai baidarėmis, dviračiais nukeliauja šimtus kilometrų…
O dabar prasidėjo naujas etapas, dar geresnis už žygius (kurie yra puikus dalykas), bet esama ir gamtos vartojimo. Kadaise nuvykęs į Daniją ar Jungtinę Karalystę stebėdavausi: stovi diedukai ir bobutės, vos žiūronus nulaikydami, paukščiukus stebi… Dabar jau ir pas mus vyksta ornitostogos, vaistažolių rinkimas. Šie žmonės niekam daug pelno neatneš, tai ne paežerėj pastatyto „balių centro“ lankytojai per vestuves ar jubiliejų, bet jie – didžiausi gamtos draugai ir advokatai. Labai gera, kai žmonės pradeda šitaip vertinti ir suprasti gamtą, jau ne vien per grybus ir uogas. Tiksliai nepacituosiu, bet Justinas Marcinkevičius „Dienoraštyje be datų“ rašė maždaug taip: nemedžioju, nežvejoju, negrybauju – tiesiog myliu gamtą… Tai jau ateina. Ir net to paties grybavimo jau esama kitokio – žmonės eina į grybų pažinimo, patyrimų ekskursijas, į miško maudynes. Vadinasi, keičiamės, tik gal ne taip greitai, kaip kartais norėtųsi…
1 1994 m. jis reorganizuotas į Aplinkos ministeriją.
2 K. Schousboe. Future, Expectations and Leisure. Experiencing the State Forests. Copenhagen, 1995, p. 3.
3 V. Vaitkevičius. Dainavos žemės šventvietės. Merkinė: Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija, 2022, 311 p.
4 Mindaugas Černiauskas, Henrikas Gudavičius, Algimantas Černiauskas. Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus: Laiškai iš kaimo. Vilnius: Aštuntoji diena, 2018, 478 p.
5 Išsamiau apie Nacionalinio miškų susitarimo rengimą, eigą ir problemas rašyta 2022 m. 2-ajame „Būdo“ numeryje, žr. „Nacionalinis miškų susitarimas: nemedieninė perspektyva ir proceso kulisai. Pokalbis su Lietuvos geografų draugijos viceprezidente dr. Giedre Godiene“.
...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos, prašome Jus prisidėti prie mūsų darbo. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.
