Kun. T. Halíkas: Bažnyčiai ateina metas pabusti iš vidurdienio siestos

Sinodinio kelio viltis

Pokalbis iš karto pasisuko apie tai, kas laukia krikščionybės, kai vis daugiau žmonių ima teigti, kad jų tikėjimui Bažnyčios nebereikia. Pasak Tomášo Halíko, Bažnyčiai susidūrus su modernybe ir nepajėgiant kūrybiškai reaguoti į laiko ženklus, kilo dvi srovės: tikėjimo individualizacijos ir tikėjimo personalizacijos.

Individualizacijos atveju prarandamas ryšys su Tradicija ir su tikinčiųjų bendrija, o drauge prarandama ir pati krikščioniškoji tapatybė. Personalizacija arba suasmeninimu Halíkas vadina gilų, permąstytą, išjaustą, išmedituotą tikėjimą – įsigilinimą.

Pasak T. Halíko, Bažnyčią atgaivinti leistų būtent personalizacijos srovė. Tačiau tai galės įvykti tada, jei Bažnyčioje bus sukurta atvira erdvė vidiniam dialogui, dvasiniam ir teologiniam pliuralizmui. Sąlygas tam gali sukurti pavykusi sinodinė reforma.

Čekų teologas yra ne kartą yra konstatavęs, kad dabartinė krikščionybės forma prarado savo gyvybingumą, įtikinimo jėgą, aiškumą ir patikimumą, todėl ją turėtų pakeisti kita forma. Krikščionybės istorijoje tokių pokyčių yra buvę ne vienas. Christianitas – krikščionybė kaip kultūrinė-politinė imperija – žlugo prasidėjus modernybei. Ją pakeitė krikščionybės kaip konfesijos, kaip pasaulėžiūros forma. Ši forma dingsta kultūriniame postmodernybės pliuralizme.

Krikščionybė čia susiduria su dviem naujomis religingumo formomis. Pirmoji – tai nekrikščioniškas dvasingumas – pagrindinis bažnytinės krikščionybės konkurentas. Antroji forma – tai krikščionybė, paversta kraštutinės dešinės politine identiteto ideologija. Čekų kunigo nuomone, šalia šių dviejų, nieko džiugaus nežadančių, perspektyvų trečiuoju keliu galėtų tapti popiežiaus Pranciškaus pradėta sinodinė reforma.

Savo knygos baigiamajame žodyje Halíkas plėtoja popiežiaus Pranciškaus paskleistą Bažnyčios kaip karo lauko ligoninės metaforą. Bažnyčia kaip ligoninė turėtų nustatyti diagnozę, taikyti gydymą, rūpintis prevencija ir reabilitacija po tokių šių laikų negandų kaip populizmas, nacionalizmas ir fundamentalizmas.

Apie Bažnyčią čekų dvasininkas kalba ir kaip apie krikščioniškosios išminties mokyklą, mokančiųjų ir besimokančiųjų bendruomenę, sekant viduramžių universitetų pavyzdžiu. Tačiau didžiausią lūkestį Tomášas Halíkas sieja su Bažnyčios transformacija iš sustabarėjusios institucijos į Kelio bendriją  (syn-hodos) – ekumeninę bendrystę plačiąja prasme.

Gilaus dvasinio ir teologinio atsinaujinimo poreikis

Aptardamas istorinę raidą, atvedusią krikščionybę į tam tikrą kultūrinę benamystę, Halíkas primena, kad pirmuoju šio proceso žingsniu tapo karteziškasis tikrovės suskirstymas į tai, kas subjektyvu, ir tai, kas objektyvu. Kadangi Dievas nėra nei išorinė objektyvi realybė, nei žmogaus subjektyvumo dalis, jam šioje tikrovės koncepcijoje nebeliko vietos. Apšvietai gamta ir tikrovė buvo lygiavertės. Tokiu būdu antgamtinis Dievas tapo vaiduokliu, pasakų pasaulio dalimi. Dėl to ir Bažnyčia liko tik „anapusinio pasaulio“ ekspertė. Dėl to ir dialogas su įvairiomis epochomis vis būdavo pavėluotas, net Vatikano II susirinkimas įvyko tuo metu, kai modernybės laikai jau buvo besibaigią.

T. Halíkas yra įsitikinęs, kad tiek nostalgija praeičiai, tiek bandymai nusipiginti išoriniam pasauliui tėra akligatviai. Pirmuoju atveju Bažnyčia pavirstų pikta sekta, antruoju – prarastų tapatybę. Nebeužtenka vien institucinių reformų ar bažnytinės teisės korekcijų, sekant kai kuriais Sinodinio kelio siūlymais. Norint, kad Sinodas taptų pirmuoju žingsniu į naują visuotinį reformų susirinkimą, reikia gilaus dvasinio ir teologinio atsinaujinimo.

Čekų mąstytojas primena, kad tiek Tridento, tiek Vatikano II susirinkimus parengė daug pastangų įdėjusių žymių teologų kartos. Taigi drauge su kiekvienu kultūrinės paradigmos pasikeitimu būtina iš naujo persvarstyti ir krikščionybės identitetą. Tai galioja ir mūsų laikams.

Vidurdienio krizės ištikta krikščionybė

T. Halíko knygos pavadinimas „Krikščionybės popietė“ remiasi C. G. Jungo vartotu įvaizdžiu apie žmogaus gyvenimą kaip skirtingus dienos tarpsnius. Juos Halíkas bando pritaikyti ir krikščionybės raidai.

Laikus iki modernybės jis sieja su ankstyvąja raida, vidurdienio krizę – su sekuliarizacija, o popietę – postmoderniąja, postsekuliariąją erą – su galimybe leistis į gilumą.  Šis metas – tai resurrectio continua – nuolatinio prisikėlimo fazė. Vidurdienio krizė – tai sukrėtimų metas, kai nebelieka ankstesnio tikrumo. Šiais laikais Bažnyčia galingų sukrėtimų patyrė tiek dėl lytinio ar psichologinio išnaudojimo skandalų, tiek dėl pandemijos. Panašiai kaip skandalas dėl indulgencijų viduramžiais, taip ir dabarties skandalai aiškiai parodo esminių reformų poreikį, o dabartinė padėtis Bažnyčioje primena laikotarpį prieš pat Reformaciją.

Galiausiai paprašytas pakomentuoti, ar „krikščionybės popietė“ reiškia ir tai, kad jos aukščiausias taškas jau praeityje, Halíkas svarstė, kad galbūt dar nesame pabudę iš savo vidurdienio nuovargio siestos.

Galbūt apie šiandienę Bažnyčią Vakarų pasaulyje galima kalbėti kaip apie Jairo dukterį iš Evangelijos. Ji nebuvo mirusi, tik miegojo. Vadinasi, įdomiausi dalykai mūsų dar laukia ateityje.

Parengta pagal „Publik-Forum“ publikaciją.