T. Snyderis: fašizmas grįžta į žemyną, kurį jis kadaise sugriovė

Šis amerikiečių istoriko tekstas „Bernardinai.lt“ pirmą kartą buvo paskelbtas 2014 m. gegužės 19 d. Timothy Snyderis jau prieš aštuonerius metus išsamiai aptarė daugelį aktualių temų, susijusių su rusiškojo fašizmo veikimu, šiandien taip kraupiai atsiskleidusiu tiek pačioje Rusijoje, tiek laisvę ginančioje Ukrainoje. 

Fašizmas apibūdina ginkluotąsias pajėgas, kurios neatrodo kaip ginkluotosios pajėgos, jis abejingas karo teisei, kuri netaikoma žemesniais laikomiems žmonėms, po nuostolingų žemės užgrobimų garbina „imperiją“.

Fašizmas reiškia nuogo vyriško kūno aukštinimą, apsėdimą homoseksualizmu, kuris tuo pačiu metu yra ir kriminalizuojamas, ir imituojamas. Fašizmas atmeta liberalizmą ir demokratiją kaip apgaulingas individualizmo formas, pasisako už kolektyvinę valią individualaus pasirinkimo sąskaita ir fetišizuoja didvyriškus poelgius. Kadangi poelgis yra viskas, o žodis – niekas, žodžiai egzistuoja tik tam, kad padarytų poelgius įmanomus ir tuomet sukurtų apie juos mitus. Tiesa negali egzistuoti, todėl istorija yra tik politinis išteklius.

Hitleris galėjo apie šv. Paulių kalbėti kaip apie savo priešą, o Mussolinis galėjo prisidengti Romos imperatoriais. Prabėgus septyniems dešimtmečiams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, mes pamiršome, koks patrauklus europiečiams kadaise buvo fašizmas, ir tik pralaimėjimas kare lėmė jo diskreditavimą. Šiandien šios idėjos populiarėja Rusijoje, šalyje, kuri savo istorijos politiką kuria remdamasi sovietų pergale šiame kare. Ši sirenų giesmė keistai žavi vokiečius, nugalėtą valstybę, kuri iš viso to turėjo pasimokyti.

Pliuralistinė revoliucija Ukrainoje tapo šokiruojančiu pralaimėjimu Maskvai ir atsilygindama už tai Maskva surengė išpuolį prieš Europos istoriją. Net tuomet, kai europiečiai su nerimu arba su susižavėjimu seka Rusijos specialiųjų pajėgų plitimą iš Krymo per Donecką ir Luganską, Putino propagandistai siekia įtraukti europiečius į alternatyvią realybę, pateikti tokią istorijos versiją, kuri skirtinga nuo to, ką galvoja dauguma ukrainiečių ir kuri yra sunkiai paremiama įrodymais.

Teigiama, kad Ukraina niekada istorijoje neegzistavo, o jei ir egzistavo, tai tik kaip Rusijos imperijos dalis. Ukrainiečiai neegzistuoja kaip tauta, jie yra tik mažieji rusai. Tačiau jei neegzistuoja Ukraina ir ukrainiečiai, tai tuomet neegzistuoja ir Europa bei europiečiai. Jei Ukraina išnyks iš istorijos, tai tuomet išnyks ir didžiausių nacių ir stalinistų nusikaltimų vietos. Jei Ukraina neturi praeities, tai tuomet Hitleris niekada nebandė kurti imperijos ir Stalinas niekada neterorizavo žmonių, marindamas juos badu.

Aišku, Ukraina turi istoriją. Šiandienės Ukrainos teritorijoje vyko daug svarbių kiekvienos Europos epochos įvykių. Kijeve prieš tūkstantmetį prasidėjo Rytų slavų valstybingumo istorija. Su Maskva šie ukrainiečiai susidūrė tik po to, kai kelis šimtmečius jie buvo valdomi iš Vilniaus ir Varšuvos, o ukrainiečių žemių inkorporacija į Sovietų Sąjungą įvyko tik po karinių ir politinių mūšių, įtikinusių pačius bolševikus, kad Ukraina turi būti traktuojama kaip atskiras politinis darinys. Po to, kai Kijevas dešimtis kartų buvo okupuotas, Raudonoji armija tapo nugalėtoja, ir 1922 metais buvo sukurta sovietinė Ukraina kaip Sovietų Sąjungos dalis.

Dėl to, jog buvo sunku numalšinti ukrainiečius ir dėl to, kad sovietinė Ukraina buvo vakariniame SSRS pasienyje, klausimas dėl jos europinės tapatybės buvo esminis nuo pat sovietinės istorijos pradžios. Sovietų politika Europos atžvilgiu buvo dviprasmiška: sovietinė modernizacija turėjo pakartoti europinę kapitalistinę modernizaciją, tačiau tik tam, kad ją pralenktų.

Europa šioje schemoje galėjo būti traktuojama arba kaip pažangi, arba regresyvi, priklausimai nuo laikotarpio, perspektyvų ir lyderio nuotaikos. Trečiajame dešimtmetyje sovietų politika buvo palanki ukrainiečių intelektualinės ir politinės klasės vystymuisi, remiantis prielaida, kad apsišvietę ukrainiečiai taps sovietinės ateities šalininkais. Ketvirtajame dešimtmetyje sovietinė politika siekė modernizuoti sovietų kaimą kolektyvizuojant žemę ir paverčiant valstiečius valstybės darbuotojais. Tai sukėlė visuotinį Ukrainos valstiečių, tikėjusių privačia nuosavybe, pasipriešinimą, nes labai sumažėjo derliai.

Josifas Stalinas šias klaidas pavertė politine pergale apkaltindamas Ukrainos nacionalistus ir jų užsienio rėmėjus. Jis ir toliau Ukrainoje rekvizavo grūdus, puikiai žinodamas, kad dėl to badu miršta milijonai žmonių, ir naikino naująją Ukrainos inteligentiją. Sovietinėje Ukrainoje iš bado mirė daugiau kaip 3 mln. gyventojų. Viso to padarinys – nauja sovietinė įbauginimo tvarka, kurioje Europa buvo pristatoma tik kaip pavojus. Stalinas absurdiškai, tačiau veiksmingai aiškino, kad ukrainiečiai patys marinasi badu pagal iš Varšuvos gaunamus nurodymus. Vėliau sovietinė propaganda teigė, jog kiekvienas, kalbantis apie badmetį, yra nacistinės Vokietijos agentas.

Taip prasidėjo fašizmo ir antifašizmo politika, kur Maskva buvo gynėja viso to, kas yra gera, o jos kritikai tapo fašistais. Ši veiksminga povyza, savaime suprantama, neužkirto kelio sovietų ir nacių sąjungai 1939 metais. Turint omenyje grįžtančią rusišką antifašizmo propagandą, yra labai svarbu prisiminti, jog visas šis milžiniškas manichėjiškas moralizavimas buvo sukurptas tarnauti valstybei ir jokiais būdais jos neribojo. Antifašizmas kaip retorinė strategija visiškai skiriasi nuo pasipriešinimo tikriems fašistams.

Ukraina buvo Stalino vykdytos „vidinės kolonizacijos“ politikos centras, kai buvo išnaudojami ne tolimų kolonijų, o Sovietų Sąjungos valstiečiai. Ji taip pat buvo ir Hitlerio planų dėl išorinės kolonizacijos centras. Nacių Lebensraum didžiąją dalį sudarė būtent Ukraina. Jos derlinga žemė turėjo būti išvalyta sovietų ir panaudota Vokietijai. Plane buvo numatyta ir toliau naudoti Stalino kolūkius, tačiau jų gaminamą maistą iš Rytų siųsti į Vakarus. Vokiečių planuotojai numatė, kad įgyvendinant planą iš bado mirs maždaug 30 mln. Sovietų Sąjungos gyventojų. Remiantis tokiu mąstymu, ukrainiečiai, savaime suprantama, buvo pusžmogiai, nesutverti normaliam politiniam gyvenimui. Jokia kita Europos šalis nepatyrė tokios intensyvios kolonizacijos kaip Ukraina ir jokia kita šalis tiek daug nekentėjo: nuo 1933 m. iki 1945-ųjų ši šalis buvo pati kruviniausia vieta žemėje.

Nors Hitlerio pagrindinis karo tikslas buvo sunaikinti Sovietų Sąjungą, jam pačiam prireikė sąjungos su sovietais, kad galėtų pradėti ginkluotą konfliktą. 1939 metais, kai tapo aišku, kad Lenkija kovos, Hitleris užverbavo Staliną dvigubai invazijai. Stalinas jau kelerius metus laukė tokio kvietimo. Sovietų politika jau ilgą laiką siekė sunaikinti Lenkiją. Negana to, Stalinas manė, kad sąjunga su Hitleriu arba, kitais žodžiais tariant, bendradarbiavimas su radikalia Europos dešine padės sugriauti Europą. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos aljansas, kaip tikėjosi Stalinas, supriešins Vokietiją su jos Vakarų kaimynėmis ir susilpnins arba sunaikins Europos kapitalizmą. Panašiu skaičiavimu šiandien vadovaujasi ir Putinas.

Bendros Vokietijos ir sovietų invazijos rezultatas buvo ne tik Lenkijos pralaimėjimas ir Lenkijos valstybės sunaikinimas, tačiau ir įdomus ukrainiečių nacionalizmo posūkis. Ketvirtajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje nebuvo jokio Ukrainos nacionalinio judėjimo, ir tik Lenkijoje veikė pogrindinis teroristų judėjimas, žinomas kaip Ukrainos nacionalistų organizacija (UNO). Normaliais laikais ji buvo ne daugiau kaip smulkus dirgiklis, tačiau, prasidėjus karui, jos svarba išaugo. UNO priešinosi tiek Lenkijos, tiek Sovietų Sąjungos valdžiai ten, kur, jų nuomone, buvo ukrainiečių teritorijos, ir todėl laikė Vokietijos invaziją į Rytus vieninteliu būdu pradėti Ukrainos valstybingumo kūrimo procesą. Todėl UNO rėmė Vokietijos invaziją į Lenkiją 1939 metais ir dar kartą tai padarė 1941-aisiais, kai Hitleris išdavė Staliną ir įsiveržė į Sovietų Sąjungą. Tuo pat metu Ukrainos kairieji revoliucionieriai, kurių buvo gana gausu prieš karą, dažnai pereidavo į dešiniųjų radikalų gretas po patirties su sovietine valdžia. Sovietai nužudė UNO lyderį ir dėl galios ėmė kovoti frakcijos, kurioms vadovavo Stepanas Bandera ir Andrijus Melnykas.

Ukrainos nacionalistai išbandė politinį kolaboravimą su Vokietija 1941 metais, ir tai jiems nepavyko. Šimtai ukrainiečių nacionalistų prisijungė prie Vokietijos invazijos į Sovietų Sąjungą kaip skautai ir vertėjai. Dalis jų padėjo vokiečiams organizuoti žydų pogromus. Ukrainiečių nacionalistų politikai bandė atsiimti skolą 1941 metų birželį paskelbdami nepriklausomybę. Hitlerio tokia perspektyva visiškai nedomino. Daug ukrainiečių nacionalistų lyderių buvo nužudyti ar įkalinti. Pats Bandera didžiąją likusio karo dalį praleido įkalintas Sachsenhauseno stovykloje.

Karui tęsiantis, daugelis ukrainiečių nacionalistų rengėsi sukilimui tuo metu, kai vokiečius pakeis sovietų okupantai. Jie regėjo Sovietų Sąjungą kaip pagrindinę priešę iš dalies dėl ideologinių priežasčių, tačiau daugiausia todėl, kad ji artėjo prie pergalės kare. Volynės provincijoje nacionalistai įkūrė Ukrainos sukilėlių armiją, kurios pagrindinis uždavinys buvo kažkaip nugalėti sovietus po to, kai jie nugalės vokiečius. Kartu ši armija 1943 metais vykdė masinius lenkų etninius valymus, taip pat nužudė ir daug kartu su lenkais besislapsčiusių žydų. Tai nebuvo daroma dėl kolaboravimo su vokiečiais, o veikiau dėl to, ką nacionalistų lyderiai regėjo kaip tautinę revoliuciją. Ukrainiečių nacionalistai su sovietais kovojo siaubingą partizaninį karą, kuriame abi pusės nesibodėjo pasitelkti pačių brutaliausių taktikų.

Apskritai ukrainiečių nacionalistų politinis kolaboravimas ir sukilimas buvo tik Vokietijos okupacijos istorijos smulki dalis. Per karą šiandienės Ukrainos teritorijoje žuvo maždaug 6 mln. žmonių, iš jų – apie 1,5 mln. žydų. Visoje okupuotoje sovietinėje Ukrainoje vietiniai žmonės kolaboravo su vokiečiais, su jais kolaboravo ir kitų okupuotų Sovietų Sąjungos teritorijų gyventojai ir žmonės visoje okupuotoje Europoje. Su vokiečių okupantais kolaboravo tūkstančiai rusų, kurie pademonstravo nei daugiau, nei mažiau polinkio tam negu ukrainiečiai.

Tikras kontrastas yra ne tarp ukrainiečių ir kitų Sovietų Sąjungos gyventojų, o tarp Sovietų Sąjungos žmonių ir Vakarų europiečių. Vokiečiai nužudė gerokai daugiau Sovietų Sąjungos gyventojų – tiek su uniforma, tiek be jos – nei Vakarų europiečių. Ukrainoje vokiečių nužudytų žmonių buvo žymiai daugiau nei tų, kurie kolaboravo, o to negalima pasakyti apie jokią okupuotą šalį kontinentinėje Vakarų Europoje. Ukrainoje daug daugiau žmonių kovėsi prieš vokiečius nei vokiečių pusėje, o tai vėlgi yra visiškai kitaip nei bet kurioje kontinentinės Europos šalyje. Dauguma ukrainiečių kovojo kare su Raudonosios armijos uniforma. Ukrainiečių, kovojusių su Vermachtu, žuvo daugiau nei amerikiečių, britų ir prancūzų karių kartu sudėjus.

Rusijos propaganda šiandien klaidingai teigia, kad Raudonoji armija buvo rusų kariuomenė. Ir, jei Raudonoji armija yra laikoma rusiška kariuomene, tai ukrainiečiai tuomet turi būti regimi kaip priešai. Šią mąstymo liniją karo pabaigoje sukūrė pats Stalinas. Po to, kai per karą ukrainiečiai buvo giriami už savo kančias ir pasipriešinimą, o po karo jie jau buvo šmeižiami ir žudomi dėl tariamo nelojalumo. Kai vėlyvasis stalinizmas susiliejo su tam tikro pobūdžio rusiškuoju nacionalizmu, Stalino idėja apie Didįjį tėvynės karą turėjo du tikslus: jis karo pradžią nukėlė į 1941, o ne 1939 metus tam, kad būtų pamiršta nacių ir sovietų sąjunga, ir į įvykių epicentrą iškėlė Rusiją, nors karo epicentras žymiai labiau buvo Ukraina, o žydai buvo pagrindinės aukos.

Tačiau šiandienę atminties politiką labiau veikia aštuntojo dešimtmečio propaganda, o ne karo patirtis. Šiandienė Rusijos politikų karta yra aštuntojo dešimtmečio, o tuo pat metu ir Leonido Brežnevo karo kulto vaikai. Brežnevo laikais karas tapo paprasčiausiai rusiškas, be ukrainiečių ir žydų. Žydai kentėjo daugiau nei bet kurie kiti Sovietų Sąjungos žmonės, tačiau Holokaustas liko už vyraujančios sovietinės istorijos ribų. Vietoje to sovietinėje propagandoje, skirtoje Vakarams, buvo pabrėžiama, kad dėl žydų kančių yra kalti ukrainiečiai ir kiti nacionalistai – žmonės, gyvenę tose teritorijose, kurias 1939 metais, būdamas Hitlerio sąjungininkas, užkariavo Stalinas, nes jie 1945-aisiais priešinosi sugrįžusiems sovietiniams okupantams. Tai yra tradicija, prie kurios per dabartinę Ukrainos krizę sugrįžo Rusijos propagandistai: visiškas abejingumas Holokaustui, išskyrus tuos atvejus, kai jis pasitelkiamas kaip politinis išteklius manipuliuoti vakariečiais.

Didžiausias pavojus ukrainiečių tapatybei kilo Brežnevo eroje. Užuot pavergęs ukrainiečius badu ar kaltindamas juos dėl karo, Brežnevas siekė įtraukti išsilavinusius ukrainiečius į sovietinę humanitarinę ir techninę inteligentiją. Dėl to iš švietimo sistemos, o ypač aukštųjų mokyklų, buvo stumiama ukrainiečių kalba. Ukrainiečiai, kurie vis dar užsimindavo apie žmogaus teises, būdavo baudžiami kalėjimuose arba slaptose psichiatrinėse ligoninėse. Tokioje aplinkoje Ukrainos patriotai ir net kai kurie ukrainiečių nacionalistai ėmė pragmatiškiau vertinti bendrus politinius interesus, todėl perėmė pilietinį ukrainiečių tapatybės suvokimą, sumenkinantį senesnius argumentus apie protėvius ir istoriją.

1991 metų gruodį daugiau nei 90 proc. sovietinės Ukrainos gyventojų balsavo už nepriklausomybę (visuose regionuose už nepriklausomybę pasisakė dauguma). Rusija ir Ukraina tuomet žengė skirtingais keliais. Privatizacija ir įstatymų nepaisymas abi šalis atvedė į oligarchiją. Rusijoje oligarchai buvo pajungti centralizuotai valstybei, o tuo tarpu Ukrainoje savo gretose jie sukūrė savotišką pliuralizmą. Iki pat dabar visi Ukrainos prezidentai užsienio politikoje svyravo tarp Rytų ir Vakarų, o šalies viduje laviravo tarp skirtingų oligarchų klanų.

Kalbant apie Viktorą Janukovyčių, išrinktą 2010 metais, netipiška buvo tai, kad jis pabandė nutraukti šį pliuralizmą. Šalies vidaus politikoje jis įtvirtino fasadinę demokratiją, kurioje jo mėgstamiausi oponentai buvo radikali dešinė partija Svoboda. Taip  Janukovyčius sukūrė situaciją, kurioje galėjo laimėti rinkimus ir užsienio stebėtojams pasakyti, kad jis bent yra geresnis nei nacionalistinė alternatyva. Užsienio politikoje jis vis labiau artėjo prie Putino Rusijos ir ne dėl to, kad pats to labai troško, o todėl, kad jo kleptokratinė korupcija buvo taip išsikerojusi, jog rimtas ekonominis bendradarbiavimas su Europos Sąjunga būtų reiškęs teisinį iššūkį jo ekonominei galiai.

Atrodo, kad Janukovyčius iš valstybės iždo pavogė tiek, kad šalis 2013 metais buvo atsidūrusi ant bankroto slenksčio, o tai irgi lėmė, kad jis tapo pažeidžiamas Rusijos. Maskva sutiko pro pirštus žiūrėti į Janukovyčiaus praktiką ir skolinti pinigų neatidėliotiniems mokėjimams įvykdyti – žinoma, už politinę kainą.

2013 metais svyravimas tarp Rusijos ir Vakarų nebebuvo įmanomas. Tuomet Rusija ėmė reprezentuoti ne tik Rusijos valstybę su daugiau ar mažiau nuspėjamais interesais, tačiau gerokai didesnę Eurazijos integracijos viziją. Eurazijos projektas turėjo dvi dalis: laisvos prekybos bloko tarp Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Kazachstano sukūrimą bei Europos Sąjungos sunaikinimą remiant Europos radikalią dešinę. Putino tikslas buvo ir yra itin paprastas. Jo režimas yra priklausomas nuo angliavandenilių, kurie yra vamzdžiais pumpuojami į Europą, pardavimo. Vieninga Europa, spaudžiama Rusijos neprognozuojamumo arba globalinio atšilimo, arba abiejų, galėtų sukurti veiksmingą energetinės nepriklausomybės politiką. Tačiau dezintegruota Europa liktų priklausoma nuo Rusijos angliavandenilių.

Vos tik šios nežabotos ambicijos buvo suformuluotos, išdidžios Eurazijos laikysena sudužo į Ukrainos visuomenės laikyseną. 2013 metų pabaigoje ir 2014-ųjų pabaigoje bandymas įtraukti Ukrainą į Eurazijos orbitą sukėlė visiškai priešingą rezultatą. Pirmiausia Rusija viešai atkalbėjo Janukovyčių nuo prekybos sutarties su Europos Sąjunga pasirašymo. Tai Ukrainoje sukėlė protestų. Tuomet Rusija pasiūlė didžiulę paskolą ir viliojančias dujų kainas mainais už protestų numalšinimą. Sausį buvo priimti griežti Rusijos stiliaus įstatymai, kurie protestus pavertė masiniu judėjimu. Milijonai žmonių, kurie įsitraukė į taikius protestus, staiga buvo paversti nusikaltėliais, ir dalis jų pradėjo gintis nuo milicijos. Galiausiai Rusija aiškiai pasakė, kad Janukovyčius turi išvalyti Kyjivą nuo protestuotojų, jei nori gauti Rusijos pinigus. Tuomet vasarį įvyko snaiperių žudynės, suteikusios revoliucionieriams aiškią moralinę ir politinę pergalę bei privertusios Janukovyčių bėgti į Rusiją. Bandymas Ukrainoje sukurti prorusišką diktatūrą baigėsi priešingai: parlamentinio valdymo sugrąžinimu, prezidento rinkimų paskelbimu ir į Europą orientuota užsienio politika.

Ukrainos revoliucija tapo ne tik Rusijos užsienio politikos tragedija, tačiau ir iššūkiu Putino režimui namuose. Putino politikos silpnybė yra ta, kad ji neatsižvelgia į laisvų žmonių, kurie nusprendžia susiorganizuoti nenuspėjamų istorinių įvykių akivaizdoje, veiksmus. Rusijos propaganda Ukrainos revoliuciją pristatė kaip nacių perversmą ir apkaltino europiečius remiant tariamus nacius. Ši versija, nors ir yra absurdiška, buvo daug patogesnė Putino mąstymo būdui, nes buvo nukreiptas dėmesys nuo jo paties užsienio politikos nesėkmės, o spontaniški ukrainiečių veiksmai pakeisti užsienyje rengtais sąmokslais.

Šliaužianti Rusijos invazija į Krymą, Donecką ir Luganską yra esminis iššūkis tiek Europos, tiek Ukrainos valstybės saugumo tvarkai. Tai neturi nieko bendro su liaudies valia ar teisių apsauga: viešosios nuomonės apklausos net Kryme niekada neužfiksavo, kad dauguma pasisakytų už prisijungimą prie Rusijos, o rusakalbiai Ukrainoje yra daug laisvesni nei rusakalbiai Rusijoje.

Iškalbinga tai, kad Rusija aneksiją įvykdė su Putino ekstremistų sąjungininkų pagalba Europoje. Nė viena save gerbianti organizacija nebūtų sutikusi stebėti farso, kuriame 97 proc. Krymo gyventojų tariamai balsavo už tai, kad būtų aneksuoti. Tačiau dešiniųjų populistų, neonacių ir Vokietijos partijos „Die Linke“ („Kairė“) padugnių delegacijos su džiugesiu atvyko, kad patvirtintų rezultatus. Į Krymą keliavusių vokiečių gretose buvo keturi „Die Linke“ nariai ir vienas „Neue Rechte“ („Naujoji dešinė“) atstovas. Tai yra daug pasakanti kombinacija.

„Die Linke“ veikia virtualioje Rusijos propagandos sukurptoje realybėje, kurioje Europos kairės (veikiau „kairės“) uždavinys yra kritikuoti Ukrainos dešinę, tačiau ne Europos dešinę ir tikrai jau ne Rusijos dešinę. Tai taip pat yra ir Amerikos fenomenas, regimas, pavyzdžiui, stebinančiame sutarime dėl Ukrainos revoliucijos prigimties ir Rusijos kontrrevoliucijos pateisinime tarp Londono Lareouche‘o „Executive Intelligence Review“, Rono Paulo Instituto taikai ir gerovei bei „The Nation“.

Savaime suprantama, kad yra tam tikro pagrindo nerimui dėl radikalios dešinės Ukrainoje. „Svoboda“, kuri buvo naminė Janukovyčiaus opozicija, dabar turi tris iš dvidešimties ministrų portfelių vyriausybėje. Tai yra daugiau, nei kad leistų tikėtis jų parama rinkimuose, kuri dabar yra nukritusi maždaug iki 2 proc. Dalis, tačiau jokiu būdu ne dauguma žmonių, kurie revoliucijos metu kovėsi su milicija, buvo iš naujos grupės pavadinimu „Dešinysis sektorius“. Dalis šios organizacijos narių yra radikalūs nacionalistai. Jų kandidatas į prezidentus apklausose sulaukia mažiau nei 1 proc. paramos, o pati grupė turi maždaug 300 narių. Ukrainoje radikali dešinė sulaukia paramos, tačiau ji yra mažesnė nei daugumoje Europos Sąjungos šalių.

Revoliucinė situacija visada yra palanki ekstremistams, todėl dera būti akyliems. Tačiau stebina tai, kaip Kyjivas po revoliucijos nedelsdamas atkūrė tvarką ir kaip naujoji vyriausybė užėmė neįtikėtinai ramią poziciją Rusijos invazijos kontekste. Šiandien Ukrainoje egzistuoja labai skirtingos politinės pozicijos, tačiau smurtaujama teritorijose, kurias kontroliuoja prorusiški separatistai. Vienintelis scenarijus, kuriame Ukrainos ekstremistai atsiduria priešakyje, yra scenarijus, kalbantis apie Rusijos invaziją į likusią šalies dalį. Jei prezidento rinkimai, kaip ir planuojama, įvyks gegužę, tai tuomet juose atsiskleis Ukrainos radikalios dešinės nepopuliarumas ir silpnumas. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Maskva priešinasi tiems rinkimams.

Žmonės, kurie kritikuoja tik Ukrainos dešinę, dažnai nesugeba atkreipti dėmesio į du labai svarbius dalykus. Pirmasis yra tas, kad revoliucija Ukrainoje iš tikrųjų kilo iš kairės. Tai buvo tokio pobūdžio masinis judėjimas, kokį europiečiai ir amerikiečiai dabar žino tik iš istorijos knygų. Šio judėjimo priešas buvo autoritarinis kleptokratas, o judėjimo programa skelbė apie socialinį teisingumą ir įstatymo viršenybę. Jį pradėjo afganų kilmės žurnalistas, pirmosios dvi jo aukos buvo armėnas ir baltarusis, o jį rėmė Krymo totoriai musulmonai ir daugelis Ukrainos žydų. Tarp žuvusiųjų nuo snaiperio kulkos buvo žydas – Raudonosios armijos veteranas. Už laisvę Ukrainoje kovėsi keli Izraelio Gynybos pajėgų veteranai.

Maidanas vienu metu veikė dviem kalbomis – ukrainietiškai ir rusiškai. Kijevas yra dvikalbis miestas, Ukraina yra dvikalbė šalis, o ukrainiečiai yra dvikalbiai žmonės. Iš tiesų revoliucijos variklis buvo rusakalbiai iš viduriniosios Kijevo klasės. Dabartinė vyriausybė, kad ir kokie jos trūkumai, yra daugiaetninė ir daugiakalbė. Iš tiesų Ukrainoje dabar egzistuoja didžiausia ir svarbiausia žiniasklaida rusų kalba, nes daug svarbių žiniasklaidos priemonių yra leidžiamos rusiškai, šalyje vyrauja žodžio laisvė. Putino idėja ginti rusakalbius Ukrainoje yra absurdiška daugeliu atžvilgiu, tačiau vienas iš jų yra šis: žmonės rusiškai Ukrainoje gali sakyti ką panorėję, tačiau negali to paties padaryti pačioje Rusijoje. Ukrainos rytuose veikiantys separatistai, kurie, remiantis daugeliu viešosios nuomonės apklausų, atstovauja tik menkai gyventojų daliai, protestuoja už teisę prisijungti prie šalies, kurioje protestai yra neteisėti. Jie veikia siekdami užkirsti kelią rinkimams, kuriuose galėtų būti išreikšti legitimūs Ukrainos rytuose gyvenančių žmonių interesai. Jei šie regionai prisijungs prie Rusijos, jų gyventojai gali nė nesvajoti, kad ateityje jiems bus leidžiama spręsti rinkimuose.

Tai yra antras dalykas, kuris lieka nepastebėtas: autoritarinė dešinė Rusijoje yra daug pavojingesnė nei autoritarinė dešinė Ukrainoje. Viena vertus, ji yra valdžioje. Antras dalykas, ji neturi reikšmingų konkurentų. Trečia, ji neturi taikytis prie rinkimų šalies viduje ir tarptautinių lūkesčių. Ir dabar ši šalis vykdo tokią užsienio politiką, kuri yra atvirai paremta pasaulio etnizacija. Visiškai nesvarbu, kas yra asmuo pagal įstatymą ar savo paties pasirinkimą, tas faktas, kad jis kalba rusiškai padaro jį „Volksgenosse“, kuriam reikia Rusijos apsaugos, t. y. invazijos. Rusijos parlamentas suteikė Putinui teisę vykdyti invaziją į visą Ukrainą ir pakeisti jos socialinę ir politinę struktūrą, o tai – radikalus tikslas. Rusijos parlamentas taip pat nusiuntė oficialų raštą Lenkijos užsienio reikalų ministerijai su pasiūlymu pasidalinti Ukrainą. Populiarioje Rusijos televizijoje dėl Holokausto yra kaltinami žydai, viename pagrindinių laikraščių „Izvestija“ Hitleris yra reabilituojamas kaip sumanus valstybininkas, davęs atkirtį nesąžiningam Vakarų spaudimui, per gegužės pirmąją žygiuoja Rusijos neonaciai.

Visai tai dera su pamatinėmis ideologinėmis Eurazijos prielaidomis. Europos integracija prasideda nuo prielaidos, kad nacionalsocializmas ir stalinizmas buvo negatyvūs pavyzdžiai, o Eurazijos integracija prasideda nuo aptakesnės ir postmodernios prielaidos, jog istorija yra tarsi naudingų idėjų maišas, iš kurio gali išsitraukti sau tinkamą. Europos integracija remiasi liberalia demokratija, o Eurazijos ideologija ją atvirai atmeta. Pagrindinis Eurazijos ideologas Aleksandras Duginas, kuris kadaise pareiškė, kad fašizmas yra „raudonas kaip mūsų kraujas“, šiandien susilaukia daugiau dėmesio nei kada nors anksčiau. Jo trys pamatinės politinės idėjos – poreikis kolonizuoti Ukrainą, Europos Sąjungos nuosmukis ir troškimas suformuoti alternatyvų Eurazijos projektą nuo Lisabonos iki Vladivostoko – dabar yra suformuluotos ir Rusijos užsienio politikoje, tiesa, kiek nuosaikiau nei jo paties darbuose. Duginas dabar teikia radikalių patarimų separatistų lyderiams rytinėje Ukrainoje.

Putinas dabar pristato save kaip Europos radikalios dešinės lyderį, ir Europos dešiniųjų partijų lyderiai žada savo ištikimybę. Čia egzistuoja akivaizdus prieštaravimas: Rusijos propaganda teigia vakariečiams, kad problema dėl Ukrainos yra ta, kad jos vyriausybė yra pernelyg radikalių dešiniųjų pažiūrų, nors pati Rusija kuria koaliciją su Europos radikaliais dešiniaisiais. Ekstremistai, populistai ir neonacių partijų nariai keliavo į Krymą, kur gyrė farsu paverstą referendumą kaip modelį Europai. Kaip pabrėžė Antonas Šechvovcovas, Europos radikalios dešinės tyrinėtojas, Bulgarijos dešiniųjų radikalų partijos lyderis netgi pradėjo kampaniją už tai, kad Europos Parlamentas būtų įkurtas Maskvoje. Italijos „Fronte Nazionale“ giria Putiną už jo „drąsią poziciją prieš galingą gėjų lobizmą“. Nenacistinė Graikijos „Auksinės aušros“ partija regi Rusiją kaip Ukrainos gynėją nuo „tarptautinio lupikavimo grobuonių“. Heinzas-Christianas Strache iš Austrijos Laisvės partijos įsiterpia neįtikimai aiškindamas, kad Putinas yra „grynas demokratas“. Net ir Nigelas Farage‘as, Didžiosios Britanijos Nepriklausomybės partijos lyderis, Putino propaganda su britų žiūrovais pasidalijo per televizijos debatus absurdiškai teigdamas, kad Europos Sąjunga Ukrainoje „sutepė savo rankas krauju“.

Prezidento rinkimai Ukrainoje turėtų įvykti 2014 m. gegužės 25 dieną, kuri yra ir paskutinioji Europos Parlamento rinkimų diena. Balsas už Strachę Austrijoje, Le Pen Prancūzijoje ar net Farage‘ą Britanijoje dabar reikštų balsą už Putiną, o Europos pralaimėjimas yra Eurazijos pergalė. Tai yra paprasta objektyvi realybė: vieninga Europa gali ir veikiausiai adekvačiai atsakytų agresyviai Rusijai bendra energetikos politika, o tuo tarpu grupė besikivirčijančių tautinių valstybių to nesugebėtų. Savaime suprantama, kad tautinės valstybės sugrįžimas yra populistinė fantazija, o integracija tęsis vienokia ar kitokia forma. Mes galime spręsti dėl tos integracijos formos. Politikai ir intelektualai anksčiau sakydavo, kad Europos projektui alternatyvos nėra, tačiau dabar ji atsirado, ir tai yra Eurazija.

Ukraina neturi istorijos be Europos, tačiau Europa taip pat neturi istorijos be Ukrainos. Ukraina neturi ateities be Europos, tačiau Europa taip pat neturi ateities be Ukrainos. Amžių eigoje Ukrainos istorija atskleisdavo lūžinių momentų Europos istorijoje. Rodosi, kad taip yra ir šiandien. Savaime suprantama, jog tai, kaip pakryps įvykiai, sprendžiasi dabar ir bent kol kas tai priklauso ir nuo europiečių.

Pagal „The New Republic“ parengė Donatas Puslys.