Laiškai iš Azijos: Honkongas - miestas tarp šokančių vandenų

Dauguma Honkongo gyventojų - kinai, ilgai laukę ir pagaliau sulaukę Honkongo perdavimo Kinijai - 1997 metais. Iki to laiko Honkongas buvo Jungtinės Karalystės kolonija. Po 1997 metu Honkongas įgavo tam tikrų politinių laisvių, tačiau ekonomika pradėjo smukti.

Honkongas Kinijos nenori

Nors Kinijos pasaulis, su savo triukšmu, nosį riečiančiais kvapais ir nežinomais valgiais bei kalba yra visur, angliški pėdsakai įsišaknijo giliai. Visi užrašai rašomi dvejomis kalbomis - anglų ir kantoniečių (kinų kalbos dialektas paplitęs Honkonge ir Pietų Kinijoje), tačiau angliškas variantas viršuje ir didelėmis raidėmis, kantoniečių atvirkščiai - apačioje ir vos matomas.

Dauguma honkongiečių supranta angliškai. Universitetuose yra įprasta mokytis iš angliškų vadovėlių, tačiau dėstytojas kalba kantonietiškai. Todėl honkongiečiai angliškai geriau skaito ir rašo, tačiau blogiau šneka ir ne visada supranta. Eismas kairiąja kelio puse - dar vienas angliško kolonializmo palikimas. Kinai tvirtai įsitikinę, kad būtent jie pavertė šią Anglijos koloniją klestinčiu miestu.

Nei Indija, nei Kenija, kurios kažkada buvo Anglijos kolonijos, nepasiekė tokių aukštumų kaip Honkongas. Galima apeliuoti į skirtingą šalių dydį, tačiau Gibraltaras, kuris netgi mažesnis už Honkongą, taip pat nepasiekė klestėjimo viršūnių.

Dauguma Honkongo gyventojų - atvykėliai iš Kinijos, vadina šią sali savo motina, tačiau teigia visiškai nesidomį, kas dedasi Kinijoje ir nori Honkongo suvereniteto, kurį Pekinas yra prižadėjęs dar prieš 3 metus. Honkonge yra 4 televizijos. Ir nei vienos kiniškos. Esmė tame, kad Honkongas yra klestintis verslo miestas ir Kinija, žinoma, nori iš to pasipelnyti. Šią situaciją gerai atspindi Honkongo banko pastatas. Jis yra pastatytas taip, kad jį būtų galima vėl surinkti ir išplukdyti į kitą vietą. Kaip lego. Žmonės juokauja - jeigu Kinija uždės mokesčius Honkongui - šitas bankas susirinks varžtelius ir išplauks...

Honkonge - didžiausia aukštaūgių pastatų koncentracija visame pasaulyje. Kitaip ir būti negali, tokiame mažame žemės plote įmanoma tik į viršų stiebtis, netgi tramvajai yra dviaukščiai. Statybos -sudėtingas procesas Honkonge, nes salos labai kalnuotos. Tarp kalnu įsispraudę dangoraižiai. Žmogus ir gamta. Dviejų stipriausių stichijų kova...

Dušas - tualete...

Honkongas yra geras pavyzdys, kaip gali sugyventi Vakarai ir Rytai. Čia tarp monolitinių dangoraižių slepiasi vargani gatvės prekiautojų namukai, krikščionių bažnyčios - šalia daosistų ir budistų šventyklų, vakarietiški "McDonalds" - šalia pigių makaronų gatvės prekystaliuose.

Honkongas yra kažkas kiekvienam. Bet esant vienam, sunku nepasijusti atstumtam ir nereikalingam. Žmonės čia kuklūs ir atsargūs. Būti pakviestam Honkonge į svečius - didelė privilegija, nes erdvės trūkumas Honkonge - vietinė specifinė problema.

Pripratusiam prie vėjo laukuose, čia galima pasijusti kaip dujų kameroje. Jeigu turi erdvės Honkonge, reiškia turi valdžią, turi įtaką. Žmonės yra svetingi ir geranoriški, tačiau dėl ribotų galimybių drovisi pasikviesti į savo namus svečius, ypač užsieniečius, pripratusius prie kitokio erdvės supratimo.

Vis dėlto man pavyko apsistoti kelioms dienoms pas honkongietį Cheungą. Cheungas gyvena atokiau nuo centro - Lamos saloje, Honkongo ramybes oazėje, kur tyla drumsčia tik kriokiančios varlės ir cypiančios cikados.

Honkongiečių gyvenimo sąlygos vertos atskiro dėmesio. Labiausiai vakariečiai nustemba nuėję į dušą. Mums įprasto dušo Honkonge net nėra, jis tualete, dušo vamzdis tiesiog pakabintas ant bakelio. Imi ir maudaisi tualete... Kai kuriuose kambariuose sunku net apsisukti, o jei dar į tokią patalpą įtalpinti lovą, ji užima vos ne tris ketvirtadalius vietos...

Jeigu atvykus į Honkongą neturite čia nei draugų, nei pažįstamų, o ir naujų draugų nesiseka susirasti, Honkongas gali tapti nepakenčiamu miestu. Kelios valandos ir panorėsite sprukti į portugališką Makao arba į žemyninę Kiniją. Tačiau neskubėkite ir užsukite į bet kurią užeigą pavalgyti kiniško maisto. Rinkitės vietas, kur pilna žmonių - maistas ten ir geresnis, ir pigesnis. Net nespėjus mirktelėti, mandagūs senukai bandys pakišti kėdę po užpakaliu dar net nemąstant sėstis, arbata bus patiekta ant stalo nespėjus net išreikšti nuostabos. Pirmas kartas valgant su lazdelėmis gali nepasisekti, nieko tokio - rūpestingas padavėjas tai tikrai pastebės ir išgelbės jus nuo bado atnešdamas įprastus įrankius.

Maistas tikrai skanus ir sotus. Kinai neturi atskirų pavadinimų savo patiekalams. Tiesiog juos pavadina taip, kas į juos įtraukta. Pavyzdžiui "Lon gwa gai" reiškia "Patiekalas iš ryžių, daržovių ir paukštienos". Honkongiečiai didžiuojasi savo ypatingais desertais, tačiau europietiškiems receptoriams jie per daug neįprasti.

Vienas autoįvykis per mėnesį

Atrodo, kad Honkonge visi įdarbinti. Netgi prie kiekvieno lifto ir kiekvieno kelio stovi po prižiūrėtoją, kad niekas nepažeidinėtų drausmės. Honkongiečiai labai drausmingi - niekada neina per raudoną šviesoforo signalą, jei netgi ir mašinų nėra. Aš pereinu kelią degant raudonai šviesai - tada visa gauja iš paskos...

Kiekvienas darbuotojas Honkonge, netgi kiemsargiai ir šlavėjai, turi pasikabinę pažymėjimus. Susikaupę, susikoncentravę, retai besišypsantys veidai. Šypsosi tik užsieniečiai turistai, dažniausiai taip vadinamieji "backpackeriai" sekantys "Lonely Planet" pėdomis, kuri ne visada sako tiesą. Vakarų turistams paprasta ir nuobodu keliauti. Jie tiesiog viską perka.

Honkongas iki pamišimo užpildytas transporto, tačiau jokių kamščių mieste nėra, vėlgi kiniškas organizuotumas ir praktiškumas. Per 5 dienas neteko matyti nė mažiausios avarijos. Pasirodo, per mėnesį jų būna...1, kartais 2! Honkongiečiams plaukai piestu stojasi, kai pasakau lietuvišką avarijų skaičių per mėnesį. Mieste tiek daug transporto rūšių, kad net sunku pasirinkti - keltai, tramvajai, funikulieriai, autobusai, metro...per daug pasirinkimų.

Beje, už bilietą mokėti reikia išlipant. "Zuikių" Honkonge nėra, paprasčiausiai neįmanoma nesumokėti. Prie kiekvieno tramvajaus ir autobusu išėjimo durų pastatyti varteliai. Neįmesi monetos - neišeisi... Pėstiesiems sudarytos tiesiog idealios sąlygos judėti mieste. Tam, kad nereikėtų "muštis" su mašinomis, pastatyti tiltai per visus kelius.

Nuo drėgmės ir smogo gelbsti gudrybė, nežinoma pirmą dieną atvykusiems. Įėjimas į visus, netgi prabangiausius viešbučius ar verslo centrus yra laisvas, ir kiekvienas iš jų turi kelis išėjimus, kurie yra sujungti su pėsčiųjų tilteliais. Taip galima pereiti trečdalį miesto. Ir vėsu, ir be dulkiu.

Iš visų savaites dienų išsiskiria sekmadienis, kada verslo rajonas yra tuščias ir į visas erdvias vietas pradeda rinktis filipinietės. Tai savotiškas fenomenas Honkonge - kelios dešimtys tūkstančių filipiniečių moterų, kurios dirba namų šeimininkėmis turtuolių šeimose, sekmadienį išeina susitikti su savo tautietėmis. Filipinietės lošia kortomis, geria limonadą ir kitaip socializuojasi iki vėlyvo vakaro. Labai keista, bet tarp tų tūkstančių filipiniečių mačiau tik du vyrus...

Honkongas tikrai nepakartojamas ir vienintelis toks miestas pasaulyje. Azijos ateitis, vartai į Kiniją. Ten kur šoka vandenys ir tyliai miega drakonas...

Toliau kelias veda į Makao ir žemyninę Kiniją.