Anot jo, žmonės, neturintys grynųjų pinigų bankų reikalaujamam pradiniam įnašui, dėl to negali paimti paskolos būstui. Pasak G.Bareikos, jei butas būtų įvertintas realiai, pradinio įnašo suma gerokai sumažėtų ir būtų lengviau šią sumą sukrapštyti.
Asociacijos prezidentas įsitikinęs, kad taip iškraipoma nekilnojamojo turto rinka ir stabdoma verslo plėtra – vertintojai esą neobjektyviai vertina turtą, o žmogus dėl to negali paimti paskolos.
Žmonės neturi kam pasiskųsti?
Jam antrina Brokerių ir vertintojų asociacijos direktorė Vaida Puidokienė. Ji sako nuolat sulaukianti klientų priekaištų dėl turto vertintojų darbo.
„Susiduriame su problema, kad vertintojai neįvertina būsto už tokią kainą, už kurią perka klientas. O bankas nuo įvertinimo sumos duoda 70 proc. paskolą. Žmonės dėl to patiria nuostolių, turi papildomai įkeisti savo nekilnojamąjį turtą, o jeigu jo neturi, negali nusipirkti būsto. Gaunasi užburtas ratas“, - piktinosi V. Puidokienė.
Anot jos, nepatenkintas būsto įvertinimu žmogus dažnai kreipiasi į kitus turto vertintojus, kurie butą įvertina panašiai. Jei žmogus randa geriau jo butą įkainojantį vertintoją, jis gali netikti bankui, iš kurio imama paskola - bankas pripažįsta tik tuos vertintojus, su kuriais yra pasirašęs sutartis.
Neseniai susikūrusios asociacijos direktorė teigia, kad taip žmogus gaišta laiką, išleidžia daug pinigų vertintojams, praranda avansu duotus pinigus. Be to, nusivylę klientai neturi kur skųstis – pasak jos, nėra turto vertintojų darbą kontroliuojančios institucijos.
„Jei pirkėjas perka už tą kainą, reiškia, ji yra reali rinkos kaina“, - sakė V. Puidokienė, priminus, kad dalis būsto savininkų gali užsiprašyti gerokai didesnės nei rinkoje kainos. Anot V.Puidokienės, tai naudinga bankams, gaunantiems daug vertingesnį, nei įvertinta, turtą.
Turto vertintojai: pardavėjas gali užsiprašyti kiek nori
„Pardavėjas yra laisvas prašyti ir milijono, jeigu jam norisi prašyti. Vertintojų reikalas – pasverti realią rinkos vertę – tiek, kiek pirkėjas pasirengęs sumokėti, o pardavėjas už tokią sumą parduoti. O ta pradinė paprašyta kaina gali būti „pasižiūrėjau į kaimyną, jis prašė 200 tūkstančių, kodėl man nepaprašyti 220 tūkstančių?“,- DELFI sakė Lietuvos turto vertintojų asociacijos prezidentas Steponas Deveikis. Pasak S. Deveikio, prašoma kaina jokiu būdu neatspindi rinkos vertės kainos. „Vertintojas, gerbiantis kvalifikacinį pažymėjimą ir savo profesinį vardą, neis nei ant banko pavadėlio, nei ant prašančio įvertinti vienokia ar kitokia suma. Jis sakys tokią sumą, kokią mato kaip objektyvią realybę“, - aiškino asociacijos vadovas, išsakytus priekaištus vertintojams laikantis „interesų grupės savo interesų reiškimu”. Jis svarstė, kad žmogui, nerandančiam 10 proc. ar 30 proc. buto vertės įnašo bankui, ne laikas pirkti butą - galbūt jam reikia ieškoti pigesnės pastogės. Anot jo, bankai yra laisvi rizikos prasme vertinti vertintojų parašytą turto vertinimo ataskaitą.
S. Deveikis primena, kad šalyje įprasta skųstis būsto mokestine verte. Jis pasitelkė sugriuvusio namo Šiaulių gatvėje Vilniuje pavyzdį. „Buvo skundžiamasi, kad per aukšta namo mokestinė vertė, siekianti apie 9500 litų už kvadratinį metrą. Kai dabar vertintojai vertina 12-13 tūkstančių už kvadratinį metrą, visi nelaimėliai žviegia, kad be 18 tūkstančių jie nematą realios vertės. O tai kodėl buvo žviegiama, kad per daug įvertinta 9500 litų?”, - stebėjosi pašnekovas.
Skirtingas vertintojas gali įvertinti skirtingai
Lietuvos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto, išduodančio kvalifikacinius pažymėjimus turto vertintojams ir atliekančio valstybinę priežiūrą direktorė Lina Lizūnaitė sako, kad pagal galiojantį Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, visi ginčiai dėl turto vertinimo sprendžiami arba šalių susitarimu, arba teismine tvarka.
Anot jos, klientas, nepatenkintas turto vertinimu, gali prašyti vertintojo motyvuotai pagrįsti, kuo vadovaudamasis šis nustatė mažesnę kainą. Nesusitarus tarpusavyje galima kreiptis į kitą vertintoją arba į teismą, kuris skiria turto vertinimo ataskaitos pagrįstumo ekspertizę arba kreipiasi į ekspertą dėl turto pervertinimo.
„Institutas negali kištis į vertintojo darbus, ataskaitos turinį ir jį kvestionuoti“, - aiškino L. Lizūnaitė. Pasak jos, institutas šalių sutikimu pateiktą ataskaitą gali įvertinti formos ir turinio atžvilgiu ir pasakyti, ar turto vertintojas ar įmonė turėjo kvalifikacijos atestatą ir pažymėjimą turto vertinimui. Remdamasis teismo sprendimu, institutas gali panaikinti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą, tačiau negali kvestionuoti įvertinto turto vertės.
Lietuvos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas skundų vertintojų darbu sulaukia vidutiniškai kartą į mėnesį. Pasak L. Lizūnaitės, tą patį butą vertintojai gali įvertinti skirtingai – tai priklauso nuo metodologijos, turimų skirtingų duomenų apie butus toje gatvėje.
Šiuo metu Lietuvoje yra apie 230 vertintojų, kasmet kvalifikacinius egzaminus išlaiko 15-20 turto vertintojų.
