Linas Kojala’s Post

Macrono paskatos diskutuoti apie Europos ateitį - sveikintinos. Svarbu, kad pabustume iš technokratinio politikos vertinimo miego. "Skaičiuojama, kad per pastaruosius tris dešimtmečius NATO narės, įstojusios į Aljansą Šaltojo karo metais, padidino socialines išlaidas 2,4 karto – daugiau, nei per tą patį laiką paaugo visa ekonomika. Tuo metu asignavimai gynybai mažėjo, ir tik 2022 metais vėl pasiekė 1990-ųjų lygį. Kliūčių, žinoma, nestinga. Juk skiriasi Europos valstybių ekonomikų išsivystymo ir skolų lygis, tad bendro vardiklio kuriama nauda skiriasi. Bet toks požiūris – trumparegiškas, ir akcentuojantis siaurus nacionalinio lygmens svarstymus, o ne bendras žemyno dilemas. Jokie technokratiniai skolų skaičiavimai nebus aktualūs egzistencinių grėsmių akivaizdoje."

Kinijos lyderis Xi atvyko į Europą - pirmą kartą per penkerius metus. Apsilankymas Prancūzijoje atskleis dvylipumus. Viena vertus, Pekinas siekia, kad santykiai su JAV - ir bendrai Vakarais - bent kurį laiką neaštrėtų. Lėtėjant ekonomikos augimui, Kinijai svarbu sąlytis su svarbiausia eksportui Europos rinka. Tuo suinteresuoti ir Europos valstybės, vis dar nerandančios balanso tarp saugumo grėsmių ir noro išlaikyti naudingus ekonominius saitus. Bet bėgti nuo realybės sunku. Kinijos parama Rusijos karinei pramonei, net ir tiesiogiai nesiunčiant ginkluotės, tik intensyvėja. Tai apima ne tik puslaidininkius, bet ir, panašu, palydovinę informaciją. Jei Rusija kelia egzistencinę grėsmę Europai, ką konstatatuoja Macronas, Rusijos karo mašinos stiprinimas tiesiogiai kenkia žemyno saugumui. Jau nekalbant apie Ukrainos likimą. Bėdų yra ir prekyboje. Kinija pagamina apie trečdalį pasaulio prekių, bet sunaudoja - vos apie dešimtadalį. Perviršis didele dalimi keliauja į Vakarus. Bet tai nevyksta rinkos sąlygomis - Kinijos subsidijos savo įmonėms sukuria konkurencinį pranašumą prieš JAV ar europietiškas kompanijas. Elektromobiliai, atsinaujinančios energetikos technologijos - ryškūs pavyzdžiai. Tik pasiekti konsensusą Europoje bus sunku - su Scholzu į Pekiną neseniai vykusi automobilių gamintojų delegacija prieštarauja ES tyrimams prieš Kiniją, nes nenori prarasti priėjimo prie šios šalies rinkos. Nors dar 2022 m. įvyko lūžis - Europa importavo daugiau automobilių iš Kinijos, nei eksportavo. Tad esminių susitarimų tikėtis sunku. Tikslas - bent jau išvengti fragmentacijos. Sveikintina, jog su Macronu ir Xi viename iš susitikimų dalyvaus ir Europos Komisijos vadovė Von Der Leyen. Bet tuo pačiu Xi bandys fragmentuoti Europą ir JAV, teigdamas, kad Europa neturi sekti JAV pėdomis, konstatuojant Kinijos keliamus pavojus. Vėliau šią savaitę Xi vyks į Serbiją ir Vengriją, kur siųs signalą a) apie JAV imperializmą (Kinijos ambasados Belgrade, į kurią per klaidą 1999 m. pataikė NATO bomba, metinės); b) apie naudą, kurią sukuria artumas su Kinija (tiesioginės šios šalies investicijos į įvairius projektus Serbijoje ir Vengrijoje viršija $15 mlrd.)

Trumpo detalus interviu TIME apie planuojamus darbus laimėjus prezidento rinkimus. Transkribuota versija parodo tai, ką teko aptarti jau ne kartą; Ukraina, NATO yra periferinės rinkimų kampanijos temos, kurioms nei kandidatas, nei žiniasklaida neskiria daug dėmesio. Todėl neturime skubėti su išvadomis, nes jos daromos iš fragmentiškų nuotrupų. Pokalbyje šia tema nebuvo naujų akcentų; Trumpas pakartojo, kad pakankamai gynybos nefinansuojantys sąjungininkai neturėtų laukti JAV pagalbos užpuolimo atveju; suabejojo, ar sąjungininkai padėtų, jei būtų užpultos pačios JAV (žurnalistas, deja, neakcentavo, jog NATO V straipsnis panaudotas tik kartą būtent po 9/11 teroro atakos); paramos Ukrainai klausimą taip pat pakreipė "Europai tai svarbiau, ir ji neskiria pakankamai lėšų" linkme. Visgi yra aktuali detalė, kurią pastebiu jau kurį laiką. Trumpas, kritikuodamas sąjungininkų menkas išlaidas gynybai, nemini 2 proc. BVP rodiklio. Galima netiesiogiai suprasti, kad juo remiasi, bet skaičius neįvardijamas. Lyg ir neverta sureikšminti, bet iš Trumpo aplinkos žmonių esu ir tiesiogiai girdėjęs ne tiek pagyras Baltijos šalims, o akcentą, jog karo akivaizdoje vis dar (santykinai su BVP) išleidžia mažiau, nei JAV (apie 3,5 proc. BVP). Tad paliekama terpė "gero sąjungininko" apibrėžimo kriterijui keistis.

Kaip Nidos kopos atverė kelią Lietuvai į Europos Sąjungą. [ištrauka iš mano knygos "Europa?"] "Ankstesni Komisijos sprendimai – ypač dėl derybų su Estija, bet ne Lietuva, pradžios – nebuvo palankūs. Todėl norint, kad situacija nepasikartotų, reikia ne tik demonstruoti gerus rezultatus, bet ir užmegzti glaudžius asmeninius santykius. Kaip tą padaryti? Premjero pareigas tuo metu ėjęs Kubilius šypsosi: „2000-ųjų pirmoje pusėje Briuselis svarstė, kaip turi vykti tolesnė plėtra. Kaip tik tuo metu pas mus atvyko Plėtros komisaras Verheugenas. Esminė dilema: ar mes būsime su pirmuoju dešimtuku, ar nukrisime į Bulgarijos ir Rumunijos, kurios integravosi vėliau, grupę. Nežinau, gal jis mus tik trolino... Bet mes iškart nusivežėme jį į gražiausią Lietuvos vietą – Nidą. Niekada nepamiršiu to vaizdo – komisaras atvyko vilkėdamas kostiumu, spyriojosi, bet mes nuavėme jam batus ir iškart išėjome pasivaikščiot po smėlį, kopas. Su juo atvyko ir jo padėjėja, atrodė, kad juos sieja artimas ryšys... Kalbėjomės apie Europą ir Lietuvos unikalumą, rodėme, kad stovėdami būtent šioje vietoje žvelgiame į Vakarus, bet matome Rusiją, Kaliningrado sritį. „Nidoje pasilikome nakčiai. Vakare sėdime bare – pavalgome, vyno, alaus pagurkšnojame. Paskui žiūrime, kad ant stalo stovi samanės butelis – su etikete, oficialus. Nusprendėm paragauti – barmenė, labai paslaugi moteris, papilstė, visiems patiko. Po kurio laiko barmenė vėl prieina prie manęs, pasilenkia ir patyliukais sako: „O gal norite tikros samanės?..“ Mes, jau įsidrąsinę, neatsisakome. Ji iš po baro ištraukia dar vieną butelį, tipiškai kaimišką, įvyniotą į laikraštį, įpila... Tikrai neblogas gėrimas. Verheugeno padėjėja paprašė dar. Mes tuo pat metu Verheugenui baigėme ausis išūžti, kad varom reformas per visus galus ir privalome būti pirmoje plėtros bangoje. Nežinau, čia ta samanė suveikė ar kas kita, bet po kurio laiko iš Briuselio gauname žinią, kad būsime su tomis šalimis, kurios integruosis pirmosios. Pats vėliau ne kartą girdėjau, kad Verheugenas, važinėdamas po kitas Europos sostines, Lietuvą pristatė kaip pavyzdį šalies, kuri išsprendė visas kilusias problemas ir tapo kone proceso lydere. Jei kam kiltų abejonių dėl šios istorijos tikrumo, tai jas nesąmoningai išsklaidė pats Verheugenas. Aš neužsiminiau jam žinantis apie šias vizito į Lietuvą detales. „Nebeturėjau abejonių, kad Lietuva turi būti pirmoje plėtros grupėje po to, kai susitikau su Kubiliumi 2000 metų vasarą, – pokalbyje su manimi prisiminė vokietis. – Ilgo pasivaikščiojimo Nidos kopomis metu garantavau, kad Lietuva bus įvertinta teisingai ir sąžiningai. Tuo metu Kubilius pažadėjo paspartinti Lietuvos pasirengimo procesą ir įgyvendinti reformas. Rizikavome abu, bet Kubilius labiau, nes Lietuvoje artėjo rinkimai. Kubiliaus partija juose pralaimėjo, tačiau būtinus dalykus jis padarė.“ Neslėpsiu, išgirdus pirmuosius sakinius sulaikyti šypseną buvo sunku."

Lenkijos prezidentas Duda siūlo įtraukti šalį į NATO branduolinio ginklo dalijimosi programą. Tai reikštų, jog Lenkijoje būtų dislokuotos branduolinės galvutės. Bet sumanymo įgyvendinimas kol kas atrodo komplikuotas ir labiau teorinis, nei praktinis. Šiuo metu trys NATO narės turi branduolinį ginklą (🇺🇸 🇬🇧 🇫🇷), o penkios dalyvauja JAV kontroliuojamoje dalijimosi programoje (🇳🇱 🇩🇪 🇧🇪 🇹🇷 🇮🇹). Dalijimosi tikslas - atgrasyti potencialų priešininką; išplėsti spektrą lokacijų, kur yra branduolinis ginklas, tuo padidinant atsako į smūgį potencialą; pademonstruoti solidarumą dalinantis kaštus - ir pasiųsti žinią, jog NATO atgrasymas ir gynyba aprėpia visus dėmenis. Visas NATO šalis dengia branduolinis skėtis, įskaitant ir Lietuvą, kurį garantuoja JAV, taip pat JK (jos turimas branduolinis ginklas praktiškai neatsiejamas nuo JAV). Taigi, nebūtina turėti šio ginklo, kad iš principo veiktų atgrasymas. Prancūzija šį ginklą turi kertiniems nacionaliniams interesams apginti - Macronas kol kas tik užsimena apie to europinę dimensiją. Kokios kiltų problemos įgyvendinant šį Lenkijos vadovo sumanymą? Vargu, ar JAV bus linkusi plėsti branduolinio ginklo dalijimosi programą, nes nematys tam objektyvaus pagrindo (arčiau nereiškia geriau ar efektyviau, jei nekvestionuojame NATO principų). O rizikų geopolitiškai įtemptame kontekste kiltų. Neaišku, ar yra pakankamas pritarimas ir pačioje Lenkijoje - Duda stumia šią idėją į priekį, teigdamas, jog NATO turi reaguoti į Rusijos branduolinio ginklo dislokavimą Baltarusijoje. Bet premjeras Tuskas iki šiol tokią idėją vertino atsargiai - o vyriausybė yra svarbiausias veikėjas įgyvendinime. Be to, naujausia RP apklausa rodo, kad Dudos idėją palaikytų 36 proc., neigiamai 32 proc. Ar Lenkija galėtų pasigaminti savo branduolinį ginklą? Teoriškai taip, praktiškai - sudėtinga, nes JAV vėlgi tam nepritars (amerikiečiai branduoliniu skėčiu dengia sąjungininkus nemaža dalimi todėl, kad paskatintų juos atsisakyti minties apie nacionalinį branduolinį ginklavimąsi). Be to, Lenkija istoriškai neturi branduolinių technologijų įdirbio (šiuo metu vyksta svarstymai dėl branduolinės jėgainės statybos), tad turėtų viską “importuoti” iš užsienio; galiausiai programa kainuotų itin daug. Plačiau apie tai - 15.15 val. LRT TV

It was a pleasure to have a conversation with Dalia Grybauskaitė, former President of Lithuania (2009-2019), at King's Entrepreneurship Lab earlier this year. Find reflections from the event below. Thanks again to Kamiar Mohaddes and the team for the hospitality.

JAV Senatas didele balsų persvara - 79-18 - patvirtino paramos Ukrainai (taip pat Izraeliui, Indijos-Ramiojo vandenyno regionui) paketą. Prezidentas Joe Bidenas pasirašys įstatymą trečiadienį.

Po vizito Taivane - apie tai, kodėl geopolitiniai procesai už tūkstančių kilometrų tiesiogiai veikia Lietuvos saugumą. "Rusijos agresija prieš Ukrainą dar kartą atskleidė karo žiaurumus. Taivanas seka situaciją atidžiai, mat suvokia, jog autoritarinio režimo pergalė prieš mažesnę demokratinę šalį sukurtų gąsdinantį precedentą. Jei Kremlius palaužtų Ukrainą, o Vakarų parama pasirodytų nepakankama, paskatos Pekinui išbandyti kažką panašaus prieš Taivaną išaugtų. Nenuostabu, kad Kinija šiuo metu remia Rusiją ir prisideda prie jos karinės pramonės vystymo. Taivanas bando balansuoti gilindamas santykius su JAV. Amerikiečiai visuose strateginiuose dokumentuose indikuoja, jog Kinijos grėsmė yra ir ateityje išliks esminė strateginė saugumo problema. Dėl to Taivano klausimas kyla į politinės darbotvarkės Vašingtone viršų. Bet tuo pačiu konstatuojama, jog JAV nėra pasirengusi dviem dideliems konfliktams tuo pačiu metu, nors tokios doktrinos laikėsi Šaltojo karo metais. Tai reiškia, kad JAV saugumo skėtis aktualus ir NATO rytiniame sparne, ir Azijoje, tačiau ištekliai jam palaikyti riboti. Karas Europoje ar Azijoje priverstų juos staigiai perorientuoti, paliekant kitą pasaulio dalį pažeidžiamą." Nuoroda komentare.

#KąTik JAV🇺🇸 Atstovų rūmai (AR) pritarė paramos Ukrainai paketui, kurio vertė siekia apie $60 mlrd. Už balsavo solidi dauguma, tačiau Respublikonų tarpe buvo daugiau balsų prieš, nei už. Dabar teisės aktas keliaus į Senatą (įstatymai priimami tik pritarus abiem rūmams). Bet kliūčių nesitikima, tad netrukus savo parašu jį galės patvirtinti Prezidentas Bidenas. Svarbu, kad įstatymas galės būti įgyvendinamas artimiausiu metu - ginkluotė ir amunicija pasieks Ukrainą per kelias dienas nuo patvirtinimo. Tai - žūtbūt reikalinga, ypač žinant, kiek jau buvo sugaišta. Be to, įstatyme rašoma, kad jo tikslas - "padėti Ukrainai gintis ir pasiekti pergalę prieš Rusiją". Tokios tiesioginės referencijos į pergalę - ir įpareigojimo JAV administracijai per 45 dienas pateikti Kongresui strategiją jai pasiekti - iki šiol nebuvo. Taip pat nurodoma Prezidentui perduoti Ukrainai tolimojo nuotolio ATACMS raketas (įpareigojant teikti paaiškinimą, jei administracija to nedarys dėl nacionalinio saugumo sumetimų). Svarstymo metu AR netrūko nei emocingų pareiškimų apie būtinybę padėti gintis demokratinei valstybei ir ukrainietiškų eilėraščių citavimo, nei teiginių, kad Europa neprisiima deramos atsakomybės už žemyno saugumq. Daug kartų minėti Stalinas, Churchillis, Chamberlainas, Sudetų kraštas, SSRS, Perl Harboras. Taip pat - Baltijos valstybės (kartą sumaišytos su Balkanais). Lygiagrečiai kils klausimas dėl Mike'o Johnsono ateities AR pirmininko poste. Jis balsavimą dėl paramos Ukrainai leido nepaisant dalies partijos atstovų priešpriešos.

Gediminas Kirkilas atvykdavo kone į kiekvieną Rytų Europos studijų centro organizuojamą renginį. Ir ne todėl, kad buvo Patarėjų tarybos narys; domėjosi ir sekė aktualijas tam, kad galėtų aktyviai dalyvauti diskusijose, sujungdamas ilgametę patirtį su naujausiomis tendencijomis. Nors susipažinome palyginti neseniai, jau pačioje politinės karjeros pabaigoje, paliko įspūdį kaip mandagus, išlaikytas ir diskusijos kultūrą palaikantis žmogus. Paskutinį kartą pasimatėme virtualiai, nuotolinės laidos metu prieš kelias dienas - ir turėjome susitikti dar viename renginyje kitą savaitę. Deja. Nuoširdi užuojauta artimiesiems.