Neringa Bliūdžiūtė’s Post

Balkonėlio kalba Prof. V. Landsbergio kalbos iš Signatarų namų balkonėlio Vasario 16-ąją yra unikali tradicija. Vienintelė taip ceremonializuota ne einančio pareigas vadovo proginė kalba. Kas daro ją stipria? ➡ PRADŽIA. Kreipinys “Piliečiai, pilėnai” yra išskirtinis, retai girdimas kituose kontekstuose, bet įprastas Landsbergio kreipinys šia proga čia. Kalbėtojas parodo pagarbą auditorijai keliais būdais - ir ypatingu kreipiniu, ir padėka už solidarumą. Galiausiai, dar labiau sustiprina minios bendrumo jausmą pasidžiaugdamas tuo, kad čia nėra tų “kitų” - tų, kurie “norėdavo, kad niekas nieko negirdėtų”. Pradžia skirta sujungti auditoriją, sustiprinti bendrumo jausmą. ➡ AKTUALUMAS. Reaguodamas į Navalno mirtį, Landsbergis padaro kalbą gyvą - atspindinčią aktualijas. Tačiau šios žinios jis nepalieka šiaip, atskiros nuo likusio teksto - įpina ją į pagrindinį savo pasakojimą apie pasirinkimus. Ne visi kalbėtojai gali laisvai įpinti akutalijas ir jas padaryti aktualias kalbos kontekste. ➡ STRUKTŪRA. Situacija-problema-sprendimas. Dramaturgijoje pasakojimas dažnai prasideda nuo susidūrimo, kuriame herojui reikia pasirinkti. Landsbergis taip pradeda ir savo kalbą - įvardindamas, kad Kremlius pasirinko, dabar mūsų eilė : “Arba gyvenimas arba mirtis. Arba laisvė, arba vergija.” Tada kalbėtojas iškelia problemą: naivumas - ir mūsų, ir Vakarų. Lietuvos - nes galvojam, kad esam saugumo salelėje ir nedarom pakankamai. Vakarų - kad nenori išrauti putinizmo taip, kaip vieningai išrovė hitlerizmą. Ir parodo sprendimą - įsisąmoninti, kad karas yra kremliaus gyvenimo prasmė, o tai įsisąmoninus pasirinkimas vienas: veikti. “Norėkim ir darykim. Sėdėti ir norėti kitokios Lietuvos nepakanka. Darom, kad Lietuva išliktų, o Stalinas - nupliktų.” Nuo ko reikia pradėti? Nuo vienybės viduje. “Steikime Baltijos kelio partiją”, “Būkime kartu”. ➡ ĮTAIGOS STIPRIKLIAI. - Emocija ir vaizdai. “Žmogėdros, katorga, tironija, kvailė, bordelis, kraujas, skėriai” - naudojamos ryškiausios epitetų paletės spalvos. Mažybinės formos ironijai: “klausimėlis”, “atsakymėlis”, “salelė”. - Ritmas ir skambesys (“Darom, kad Lietuva išliktų, o Stalinas - nupliktų”; “jei nenorime žūti…nutarkime ne žūti, o būti” , “kurie mus girdi šiandien. Gerai, kad nėra tų, kurie norėdavo, jog niekas nieko negirdėtų”). Dar pauzės - šioje kalboje tikrai galima pajusti, ką duoda pauzė. ➡ ETHOS. Tai kalbėtojo autentiškumas. Tai stambiausia jo kalbų kolona. To, ko trūksta daugumai Lietuvos kalbėtojų - sakyti kalbas, kuriuose jie atpažįstami, nesumaišysi su niekuo kitu. Na negi nepasakysiu ko nors kritiško? Taip, kalboje yra daug detalių, kurios nukreipia dėmesį nuo kertinės linijos. Aš vadinu jas “šalikelių primėtymu”, kurios kartais paklaidina klausytoją ir gręsia, kad jis taip ir nesugrįš kalbos esmėn, į pagrindinį kelią. Įdomu, o kuris momentas Jums kalboje įstrigo? Ką Jūs pastebėjote? Nuotraukose pridedu išrašytą kalbą ir nurodau Kalbos kūrimo korteles, kurias panaudojau analizuodama ją.

  • No alternative text description for this image
  • No alternative text description for this image
  • No alternative text description for this image
  • No alternative text description for this image
  • No alternative text description for this image

Panaudotos kortelės:

  • No alternative text description for this image
Like
Reply
See more comments

To view or add a comment, sign in

Explore topics