Prasilenkiančios realybės. Stereotipai ir stabilaus pasaulio iliuzija

Mes, žmonės, gyvename iliuzija, kad aplinkinis pasaulis, tikrovė yra statiška ir nekintanti, todėl tereikia pasistengti ją pažinti, ir darbas bus baigtas - pasieksime išsvajotąją pažinimo pergalę, idealaus suvokimo nušvitimą, ir galėsime priimti teisingus bei objektyvius sprendimus. Tiesa triumfuos.

Bet ji kaip netriumfuoja, taip ir netriumfuoja. Kodėl?

Nestabilumas

Dažnas pasakys, kad kalti piktavaliai manipuliatoriai, kurie iškraipo tikrovės suvokimą, nutylėdami dalį tiesos ar kalbėdami akivaizdų melą. Tiesa, tačiau manipuliatoriai yra tik laikini ir smulkūs žaidėjai žmonijos gyvenime.

 Fundamentaliai žiūrint, pagrindinė priežastis yra kitur - pati tikrovė, objektyvi realybė taip pat yra nestabili ir nuolat kintanti.

 Neskubėkite piktintis. Fizikos dėsniai nesikeičia - obuolys visada nukris ant galvos, kaip prieš keletą šimtmečių, anot legendos, tai nutiko Izaokui Niutonui. Saulė rytais tekės, o naktį matysite Mėnulį.

 Bet mūsų pasaulis yra ne tik stabilūs fizikos dėsniai ar nekintančios matematinės formulės. Gyvoji gamta - augalai ir gyvūnai - yra nuolat kintanti aplinka. Tačiau žmonių pasaulis yra ypač nestabilus: mes ne tik gimstame-augame-mirštame, mes nuolat keičiame socialinę aplinką (pykstamės, kariaujame, įsimylime) ir mes keičiame fizinį pasaulio vaizdą (pastatai, technika, miškų kirtimas).

 Kai pasakojau apie organizacijas ("Aštuoni organizacijos veidai. Nuo mechanizmų iki psicho-kalėjimų"), užsiminiau apie vieną įdomią knygą - „Kūrybinės klasės iškilimą“. Jos autorius Richard Florida knygoje pasiūlė mąstymo pratimą: jeigu perkeltume žmogų iš 1900-ųjų į 1960-uosius, jį priblokštų technologinis progresas (automobiliai, lėktuvai, radijas, televizija), tačiau visuomenės sankloda, žmonių tarpusavio santykiai būtų nepakitusi – žmogus gana lengvai prisitaikytų. Tačiau perkėlus žmogų iš 1960-ųjų pusšimčiu metų į ateitį, jis nerastų super-ypatingų technologinių pokyčių, prie kurių jam būtų sunku prisitaikyti, tačiau visuomenės struktūra, žmonių vertybės ir bendravimas jam būtų sunkiai suvokiamas ir priimtinas: pradedant požiūriu į lytis bei rases ir baigiant paprasčiausiu draudimu rūkyti viešose vietose.

Tikrovė nuolat kinta ir mes nuolat susiduriame su situacijomis, kurios primena klasikinį Šriodingerio katės mintinį eksperimentą. Štai gerai visiems žinoma situacija: buvusių klasiokų susitikimas praėjus penkeriems metams po mokyklos baigimo. Kas yra stabilu? Kad visi subrendo, penkeriais metais paseno. O visa kita yra kaip su ta Šriodingerio kate: kiekvienas gali būti ir vedęs/ištekėjusi, ir to nepadarę, gali būti baigę aukštąjį mokslą, ir ne. Su kiekvienu penkmečiu didėja ir opozicijos "gyvas/miręs" tikimybė (visai kaip su ta kate).

Tad idealaus suvokimo nušvitimo nepatiriate ne dėl to, kad nepakankamai skyrėte laiko tikrovės pažinimui ir analizei, o dėl to, kad tas pažinimas yra nesibaigianti kelionė, nes turi būti nuolat atnaujinamas.

 Trys scenarijai

Kai rašiau apie objektyvios ir suvokiamos realybių atotrūkį, dėjau štai šitą grafiką.

 Kuo didesnis atotrūkis, tuo didesnė klaidų ir manipuliacijų tikimybė.

 Mūsų siekiamas suvokimo nušvitimas ir tiesos triumfas reikštų, kad abi realybės idealiai sutampa.

 Tačiau gyvenime nutinka trys scenarijai:

• Mums trūksta laiko ar žinių, kad mes suvoktume objektyvią realybę, todėl mūsų suvokimas nėra teisingas bei tikslus (pvz., mes žinome tik keturis pasaulio išmatavimus, nors mokslas sako, kad jų turi būti bent pora dešimčių).
• Mūsų suvokimas nuolat kinta, nors realybė gana statiška (pvz., žmogaus kūnas jau daug tūkstantmečių nelabai keitėsi, tačiau medicina per šimtmetį žengė milžinišką žingsnį į priekį).
• Mūsų suvokimas statiškas, nors realybė kinta (pvz., Vakarai vis dar mano, kad rusija yra galinga valstybė ir jos reikia prisibijoti, bet Ukrainos heroiška kova parodė, kad tikrovė jau seniai pakitus).

 Būtent trečiasis scenarijus ir pagimdo stereotipus - kai mūsų suvokimas ir požiūris į ką nors susiformavo gūdžiais baudžiavos laikais kaimo pirkioje, nors už lango jau įsibėgėjusio XXI amžiaus realybė.

Išeitys

Tad ką reikia daryti dorojantis su kintančios tikrovės problema? Pirmus du kelius atspėsite nesunkiai:

• Nepaliaujamai stengtis mažinti atotrūkį tarp suvokiamos ir objektyvios realybės. Nors niekada nepasieksite nušvitimo, visgi nieko nedarant tas atotrūkis gali nepaliaujamai didėti ir išaugti iki nepadoriai didelio (kaimo pirkios gyventojas vidury XXI amžiaus tikrovės).
• Atnaujinti informaciją apie tikrovę. Pravartu tai daryti periodiškai. Vyresni lietuviai greičiausiai pamena senosios animacijos filmuką, kur vėžliukas nuolat vėlavo su savo aprangos kodu - kol rudenį išsiruošė pasivaikščioti, atėjo žiema, tad skėtis nebetiko, kol grįžo namo pasiimti pačiūžų, atėjo pavasaris, tad pačiūža nuplaukė su pirmu ledonešiu. Ir t.t.

Pakeisti tikrovę

Tačiau kai kuriais atvejais galimas ir trečias variantas - su juo susidūriau dirbdamas ties komunikacijos krizėmis.

Jų metu vadovai dažniausiai turi veikti dviem kryptimis: priimti sprendimus ir atlikti veiksmus (keisti tikrovę) bei komunikuoti (keisti suvokiamą realybę). Bėda kyla tada, kai norisi daryti tik vieną iš dviejų - tada krizė valdoma prastai arba visai nevaldoma.

Vardan aiškumo, štai Jums schema:

Apibendrinam

• Mes gyvename dviejų prasilenkiančių realybių (objektyviosios ir suvokiamos) apsuptyje.
• Nėra taip, kad tikrovė yra statiška, o tik suvokiama realybė - kintanti. Abi realybės yra nestabilios ir nuolat kintančios.
• Deja, niekada nepatirsite nušvitimo ir objektyviai nesuvoksite tikrovės, nes ji nėra statiška. Tačiau greta nuolatinio siekio pažinti reikia taip pat nuolat siekti atnaujinti informaciją apie tikrovę.
• Valdant krizes reikia siekti pakeisti abi realybes: pačią tikrovę ir suvokiamą realybę.

 ----

Šiandien tiek. Jeigu patiko, reaguokite, dalinkitės su kolegomis – tai motyvuoja tęsti.

Jeigu manote, kad šis naujienlaiškis gali būti įdomus kolegoms ir pažįstamiems, pasidalinkite.

Galbūt jus sudomins ankstesni įrašai ir straipsniai susijusiomis temomis:

Jeigu problemą siūloma spręsti tik edukuojant žmones, greičiausiai kažkas nedaro savo darbo

Struktūra chaose. Verslininko mąstymas

Dirbtinio intelekto tamsioji pusė: kovos laukas - ne tikrovė, bet mūsų smegenys

B2B pardavimų komunikacija: kelionė į Pažadėtąją žemę

Kaip patekti į žiniasklaidą? Mainų logika

Keturios komunikacijos funkcijos (Sun Tzu stiliumi)

Sustabdyti sniego gniūžtę: kas svarbiausia, valdant krizes

Profesionalo prakeiksmas: kaip suprantamai paaiškinti sudėtingus dalykus

Tyla nėra auksas. Vertybė yra žinojimas, kada kalbėti ir kada patylėti

„Aido kambariai“ ir jų kaliniai-savanoriai. Kai edukacija neveikia