Gegužės 15 d. vykusiame „Šeimos gynimo marše“ skambėjo LGBT bendruomenę atstumiantys šūkiai. Tokios kampanijos kelia didžiulį rūpestį LGBT žmonių tėvams. Dokumentikoje „Spalvos“ kalbinami du tėčiai ir dvi mamos, kurie nori LGBT artimųjų bendruomenei suteikti balsą ir paskatinti kitus padaryti tą patį.
Prieš kelis mėnesius vilnietė, trijų vaikų mama, odontologė Rasa Račienė inicijavo viešą kreipimąsi nuo LGBT vaikų tėvų ir artimųjų į visuomenę. Laiške kalbama apie tai, kad Lietuvoje vis dažniau skleidžiama neapykanta šios bendruomenės atžvilgiu ir tai skaudina ir gąsdina ne tik jos narius, bet ir jų mamas, tėčius, draugus ir kitus artimuosius.
Iki tol, kol sužinojo, jog jos pačios vaikas yra homoseksualus, ji, kaip ir dauguma lietuvių, nekreipė daug dėmesio į tai, kaip priimama ši bendruomenė.
„Darbo aplinkoje buvo žmonių, apie kuriuos kalbėjo, visi žinojome, kad jie yra netradicinės orientacijos. Šiaip viešumoje išlįsdavo tokių asmenybių, apie kurias šita tema sužinodavome vieną ar kitą faktą, bet man tiesiog buvo vienodai. Kaip jie ten gyvena, kaip jiems sekasi, manęs tas labai stipriai nejaudino. Nesmerkiau tų žmonių, bet jie tiesiog buvo, mano supratimu, atskirti, kaip sakoma, visuomenės paraštėse gyveno savo gyvenimą, kuris buvo kažkur ten.
Kai sužinojau apie savo vaiko „netradiciškumą“, tas sukėlė šoką, bet tuo pačiu kažkaip iš karto pabandžiau viską priimti ir su tuo susitaikyti. Žinau šitą faktą jau ne vienus metus ir galiu pasakyti, kad paskutines homofobiškas apraiškas man pavyksta visiškai iš savęs išgyvendinti tik paskutiniu metu. Aš jų turėjau, nes užaugau sovietmečiu, kur tai buvo smerkiama, homoseksualių vyrų santykiai buvo kriminalizuojami“, – pasakoja R. Račienė.
Ji nuolat kalbasi su draugais, kurie turėjo ar turi homofobinių minčių, pokalbiai, sako, vis lengvėja, tačiau neseniai feisbuke pamatė įrašą labai gerai ją pažįstančio žmogaus. Jame buvo svaidomasi Biblijos žodžiais, kad homoseksualūs žmonės nusipelnė mirties. Tada R. Račienė teigia pratrūkusi: ji parašė atvirą laišką visuomenei, kuris vėliau surinko apie dvidešimt tūkstančių LGBT artimųjų palaikymo parašų.
Šis raštas pasiekė aukščiausias institucijas, tačiau oficialaus ir viešo atsako iš valstybės vadovų nebuvo. R. Račienė tegavo formalų atsakymą elektroniniu paštu. Prezidentūra į laišką nesureagavo.
Žurnalistas Artūras Račas yra jos vyras ir vienas iš dviejų tėčių, sutikusių kalbėti laidoje. Jis pamena: sužinojus, kad jo dukra homoseksuali, pirma mintis buvo, jog tai tik paauglystė, tai praeis.
„Po kokių metų pusantrų pamačiau, kad niekas nepraeina. Ir tada kažkaip taip: tvarka, jeigu taip, tai taip. Buvo pirmoji meilė, tada buvo antra draugė. Ir tu pamatai, kad žmogus taip gyvena, žmogui taip gera, – negi dabar ieškosi jaunikio, kai to jaunikio jai nereikia? Galima gal džiaugtis, kad mus įvertino. Ne patys blogiausi tėvai tikriausiai buvome, jeigu vaikas pasisakė“, – kalba pašnekovas.
R. Račienė pamena, kad tai jai nebuvo visiškai iš dangaus nukritęs faktas: „Prasidėjus paauglystei mano vaikas domėjosi šitomis temomis, netgi girdėdavau tokių pareiškimų, kad: kai užaugsiu, labai norėčiau dirbti darbą, kuriuo galėčiau prisidėti prie LGBT bendruomenės geresnio gyvenimo. Sakė: aš padarysiu viską, kad šiems žmonėms būtų lengviau ir geriau. Pratinimas prie minties apie LGBT tikrai buvo.“
Kiti draugai, kai Birutė tapo lygių galimybių kontroliere, kai tas nuskambėjo labai plačiai, paskambino ir sakė: mes tikrai jus palaikome. O yra tokių, su kuriais po 44 metų draugystės tiesiog nutrūko santykiai.
S. Sabatauskienė
Apskaitininkė Stanislava Sabatauskienė yra politiko Juliaus Sabatausko žmona. Jų dukra Birutė Sabatauskaitė – šalyje žinoma žmogaus teisių aktyvistė, neseniai paskirta lygių galimybių kontroliere.
„Mano merginos jau yra suaugusios. Tai sužinojau prieš aštuonerius metus, todėl man gal nebuvo tokio didelio smūgio kaip kitiems tėvams, nes ji suaugusi. Pirmiausia ji parašė laišką, kad galbūt. Ji neparašė tiesiai šviesiai. Mes tuo metu pagalvojome, kad laiškas tiesiog šiaip, bet ją apsikabinome ir sakėme, kad priimsime bet kokią, kad ir kaip bebūtų.
Kai ji susirado partnerę, – jos viena kitą surado, – ji pasakė sesei, ne mums, o sesė pasakė mums. Tikrai nebuvo: o ne, kaip baisu. Tikrai nesiroviau plaukų. Mes priėmėme tai kaip natūralų dalyką, nes tai ir yra natūralus dalykas“, – teigia S. Sabatauskienė.
Vygaudas Juknelis – šešių vaikų tėtis. Ilgus metus dirbęs organizacinį darbą Oskaro Koršunovo teatre šiandien jis turi pluoštinių kanapių ūkį. V. Juknelio vaikas atsiskleidė dar ankstyvais 2000-aisiais. Jis visada buvo palaikantis tėtis.
„Priėmiau gana paprastai, nes ten, kur dirbau, tarp menininkų, yra daug LGBT žmonių. Tais laikais apie tai viešai nebuvo labai kalbama, bet jie buvo žinomi, nesislėpė. Bent jau aplinkoje, kurioje dirbau, tai buvo visiškai normalus dalykas“, – pažymi jis.
Kitiems sužinojus apie LGBT vaiką iširsta ir ilgametės tėvų draugystės
Augustas Čičelis dirba koordinatoriumi socialinėje iniciatyvoje „Išgirsti“. Vienas iš dalykų, kuriuos jis kuruoja, yra LGBT artimųjų grupė, kuri veikia jau šešerius metus ir įtraukia LGBT asmenų tėvus, senelius, tetas, dėdes ar kitus artimuosius.
„Dabar grupėje dauguma ne iš Vilniaus, tai iš mažų miestelių prisijungę žmonės, kurie tuose miesteliuose jaučiasi vieniši. Tas labai jaučiasi, kad jie neturi bendraminčių, su kuriais galėtų pabendrauti savo aplinkoje.
Ateina tokių, kurie dvejoja, galvoja, kad tame yra jų kaltės, jog jų vaikas yra LGBT, arba galvoja, kaip dabar tam vaikui gyventi tokioje priešiškoje visuomenėje. Kai atsiskleidžia vaikas, dažniausiai tėvams iškyla ne tik atsiskleidimo ir kitoniškumo priėmimo problema, bet atsiveria akys į aplinką. Žmonės pradeda pastebėti dalykus, kurie yra aplinkoje, ir tie dalykai pasidaro labai baisūs. LGBT žmonės yra po truputį pripratę prie tos aplinkos, o tėvai, kai juos pradeda tai liesti asmeniškai, supranta: o Dieve, kiek daug negatyvaus fono aplinkui. Tada yra labai sunku, pasidaro labai vieniša“, – pasakoja jis.
R. Račienė neslepia: sužinojus, kad jos dukra homoseksuali, jai kilo mintis, kad atžalai reikės palikti Lietuvą.
„Čia gyventi... Man iki šiol atrodo, kad homoseksualiems žmonėms yra labai nejauku, nesaugu. Nejaukiai ir nesaugiai aš ir pati dabar jaučiuosi. Sulaukiau netiesioginių skambučių iš besistebinčių žmonių: tai kaip čia dabar šitoje šeimoje, kas čia nutiko, ką jie darė? Tada mano draugai turėjo kaip ir apginti tą mūsų šeimą. Mes nieko nedarėme specialiai, kad tas vaikas būtų vienoks ar kitoks. Tas žmonių galvojimas, kad taip galima išauklėti, yra nesąmonė ir tamsuma, man pritrūksta žodžių. Jau ir dvasininkų atsiranda, kurie tiesiai pasako, kad žmonės tokie gimsta“, – sako pašnekovė.
S. Sabatauskienė teigia, jog iki šiol nėra visiems atsiskleidusi. Žinoma, dauguma dabar ir taip tai žino, tačiau tie, kurie nepriima homoseksualių žmonių, ta tema su ja nekalba.
„Kiti draugai, kai Birutė tapo lygių galimybių kontroliere, kai tas nuskambėjo labai plačiai, paskambino ir sakė: mes tikrai jus palaikome. O yra tokių, su kuriais po 44 metų draugystės tiesiog nutrūko santykiai. Yra labai įvairiai“, – tikina ji.
Paskutiniu metu viešojoje erdvėje ant homoseksualių asmenų pilama labai daug purvo, sako R. Račienė. Ji neslepia – jai dėl to skauda, kiekvieną komentarą ji priima asmeniškai, nes jos vaikas, pasiskelbęs apie netradicinę orientaciją, netapo kitoks, jis buvo lygiai taip pat lauktas. S. Sabatauskienė apskritai nesuvokia, kaip normalus žmogus gali grasinti susidoroti ar nužudyti, vartoti kitokią nepagarbią leksiką.
„Kai sužinojau, kad duktė yra homoseksuali, pradėjau labiau domėtis homofobija: kodėl ji yra, iš kur ji yra. Tai tiesiogiai lietė mano vaiką ir reikės kažkaip gyventi. Jos labai vis tiek nesiafišuoja, ieško aplinkos, kur būtų saugu. Lietuvoje reikia to paieškoti, ypač dabar“, – pasakoja V. Juknelis.
Nemanau, kad išvis galima patriotiškumą sieti su seksualine orientacija, ką daro homofobai. Jokios grėsmės homoseksualūs asmenys nekelia tradicinei šeimai.
V. Juknelis
R. Račienė sako šiandien girdinti daug labai skaudžių istorijų, kai šeimos nepriima homoseksualių artimųjų. Jai labai skauda už nepriimtus vaikus. Kaip gali nebendrauti ar atsisakyti savo vaiko vien dėl to, kad jo lytinė tapatybė ar orientacija yra ne tokia, kuri priimtina visuomenei? Moteris teigia tiesiog to nesuprantanti.
JAV atliktų tyrimų duomenimis, LGBT jaunimas yra dvigubai labiau linkęs į depresiją ir net keturis kartus dažniau nei heteroseksualūs jaunuoliai bando žudytis. 2020-aisiais net du iš penkių LGBT bendruomenės jaunuolių rimtai svarstė apie savižudybę.
Visgi Jungtinėse Valstijose LGBT jaunuoliai atsiskleidžia vis jaunesnio amžiaus. Septyniasdešimtaisiais vidutinis atsiskleidimo amžius buvo dvidešimt metų, o 2000-aisiais – keturiolika. Lietuvoje nedaugelis jaučiasi galintys atsiskleisti savo šeimai paauglystėje. Įvairių tyrimų duomenimis, gali būti, kad net iki 90 proc. žmonių neatskleidžia savo tapatybės šeimai iki kol sukanka 18 metų.
Ne demonstruojasi, o prašo tokių pačių teisių
A. Čičelis pastebi, kad labai dažnai tėvai iš anksto turi įsivaizdavimą apie savo vaiko ateitį, kaip jų vaikas nugyvens gyvenimą, o dažniausiai mūsų normatyvioje visuomenėje ateitis įsivaizduojama gana standartinė.
Kad taip yra, pritaria ir S. Sabatauskienė: „Kai augame šeimose, susidarome modelį ir galvojame, kad užaugs vaikai, turės vaikų, mums – anūkų. Todėl galbūt yra toks: kaip čia dabar nebus nei anūkų, nei šeimos? Bet tai yra mūsų galvose. Mums reikia persukti tą juostelę ir pakeisti į kitą pusę, galvoti, kad yra taip, o ne kitaip, kad nebus anūkų, nebus vestuvių, kadangi mūsų šalyje jos negalimos.“
R. Račienei drąsos ir pasitikėjimo savimi suteikia žinojimas, kad apsivalius aplinkai – tik geriau. „Jeigu po laidos atsiras tokių, kurie sakys: aš dėl to su tavimi nebedraugauju, nebevedu vaikų pas tave gydytis... Man tuo to bus tik geriau“, – pažymi pašnekovė.
Vis dėlto jos vyras A. Račas atvirauja kartais jaučiantis dėl dukros nerimą – ypač pasiskaičius, kokie kartais išpuoliai įvyksta Lietuvoje. Bet jis tiki – jo dukra, aktyvistė, gali už save pastovėti.
„Aš pažįstu daug homofobų. Tą paveikslą, kad žmogus linkęs kontroliuoti, smurtauti, konkrečiai žinau – kad konkretus Algis ar Jonas namuose muša savo žmoną ir auklėja vaikus kumščiu, o pasiėmęs trispalvę vėliavą vaidina didelį patriotą. Ir sako: jeigu tu gėjus, tai tu, vadinasi, ne patriotas. Arba jeigu tu už gėjus. Aš, pavyzdžiui, esu šimtaprocentinis patriotas. Ir nemanau, kad išvis galima patriotiškumą sieti su seksualine orientacija, ką daro homofobai. Tad jokios grėsmės homoseksualūs asmenys nekelia tradicinei šeimai“, – įžvalgomis dalijasi V. Juknelis.
Išties išgirsi kalbų, jog homoseksualūs asmenys neva bando atimti tradicinės šeimos vertybes, sako A. Račas, nors ir į tas tradicines šeimas ir nesikėsina. Jis mano, kad kalba išties eina ne apie juos, o apie tai, kad homoseksualai negali laisvai reikšti savo vertybių. „Sako: visuomenė nepriima, visuomenės vertybės kitokios. Suteikus lygias teises niekas nepasikeis kitoje durų pusėje“, – įsitikinęs vyras.
S. Sabatauskienė irgi nesupranta, kokiu būdu LGBT bendruomenės žmonės gali pakenkti tradicinei šeimai. Ar vyras išeina pas LGBT žmogų? Juk jei jis išeina, išeina pas kitą moterį, svarsto ji.
Žinoma, yra tokių šeimų, kuriose gyvena neatsiskleidę žmonės, o vėliau išsiskiria, nes negali taip gyventi. „Manau, kad tokiu atveju tikrai nukenčia ir vaikai, ir antroji pusė, ir visi aplinkiniai, ir tėvai, kurie galbūt vertė tą vaiką, kad jis vestų ar ištekėtų“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
V. Juknelis dalyvavo visose LGBT eitynėse – į jas nueiti įkalbino ir savo dukrą, kuri iš pradžių nenorėjo. Paskutinėse eitynėse jis dalyvavo su visa šeima, visais vaikais.
„Labiausiai Lietuvoje trūksta supratimo. Sako: ko jie demonstruojasi? Jie ne šiaip demonstruojasi, jie prašo tokių pačių teisių, kurias turime mes, kaip tradicinė šeima. Tai civilinės, turtinės teisės, susijusios su kuo tik nori: gydymu, buto nuoma, palikimais. Duokime visiems tokias pat teises. Nenorite, nevadinkite šeima. Aš tai vadinu šeima, bet nenorite, nevadinkite. Bet teises duokite. Kol neduos tokių pačių teisių (deja, galvoju, kad tai dar Lietuvoje truputėlį užtruks), tol tie žmonės bus priversti eiti ir prašyti“, – sako A. Račas.
R. Račienė aktyviai dalyvauja LGBT tėvų bendruomenės susitikimuose, imasi įvairių iniciatyvų, tačiau ji susiduria su problema: tarpusavyje bendraujanti tėvų bendruomenė gan didelė, bet kai reikia pasisakyti viešai, nenori. A. Račo manymu, tėvai labiau padėtų savo vaikams kalbėdami apie tai viešai, o pati R. Račienė nori visiems perduoti žinią: nepasmerkite LGBT vaiko, nes jis toks gimė.
„Priimkite jį ir mylėkite, nes jis nepasikeitė, jis lygiai tas pats vaikas, kurio laukėte, kuriuo didžiavotės, kurį mylėjote. To niekas nepakeis. Bet jeigu jūs nusisuksite nuo savo vaiko, tai gali baigtis labai skaudžia nelaime. Priimdami savo vaiką tokį tikrai suprasite, kad jūs visuomenėje netapsite blogesni taip pat, bet jeigu jūsų aplinkoje neliks tų žmonių, kurie nėra jums reikalingi, tai bus tik šviesiau“, – kalba laidos herojė.
Plačiau – gegužės 19 d. laidos „Spalvos“ įraše. Laidos prodiuserė ir režisierė – Elena Reimerytė.
Parengė Indrė Motuzienė.
