Kare baisiausias ne pavojus, o laukimas, kai nežinai, kas bus už dešimties minučių, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakoja Vaidotas Zinkevičius. 20 metų Prancūzijos legione išbuvęs vyras teigia perėjęs per tokius momentus, kad visam gyvenimui suprato, – visada gali būti blogiau. Jis išmoko bet kokioje situacijoje rasti pozityvo ir kitiems visada sako: baikite žliumbti, gyvenimas yra nuostabus.
Ieškojo nuotykių, o nėrė į labai pavojingą avantiūrą – taip trumpai nuskambėtų vos du kursus Lietuvos universitete baigusio Vaidoto Zinkevičiaus istorijos pradžia. Dabar pats sako: numanė, kad Prancūzijos užsieniečių legione lengva nebus, tačiau kad ne kartą atsidurs netoli mirties, nesitikėjo. Pro ausis zvimbė kulkos, gyveno laukinėse džiunglėse, bemiegės naktys ir dienos, praleistos žygiuose.
„Tai yra patirtis. Aišku, pasirašome sutartį su legionu, bet galvoje aš pasirašiau sutartį su savimi pačiu. Man tiesiog buvo įdomu, ar atlaikysiu. Penkeri metai – pirmas kontraktas. Sakiau, kiti išgyvena, žmonės lyg ir adekvatūs. Tiesiog sakiau, tuos penkerius metus – dėl savęs“, – pasakoja jis.
Iš Lietuvos Vaidotas išvyko dvidešimties, o namo grįžo ne taip greitai, kaip tikėjosi. Prancūzijoje praleido net dvidešimt metų. Tarnyba svetimšalių legione – neeilinių patirčių ir pamokų puokštė, nors patekti į tokią vietą nėra lengva. Anot Vaidoto, iš dešimties kandidatų priimamas tik vienas, atliekama daug testų, tarp jų – ir sveikatos. Būtent dėl sveikatos atkrenta labai daug norinčiųjų.
Vyras sako, kad fiziniai testai stojant į legioną sportuojančiam žmogui nėra pernelyg sudėtingi, juos įveikia daugelis. Tiesa, nė vienam nepavyksta nuslėpti savo praeities – gestapu legione vadinama saugumo tarnyba kruopščiai tikrina, ar kandidatas nėra padaręs nusikaltimų, ar nėra ieškomas Interpolo.
„Bet koks kraujo nusikaltimas ar jei susijęs su narkotikais – žmogus tikrai nepateks į legioną. Bet būna tokių, kurie slapstosi. Galbūt slepiasi nuo kokio banko – šitas legionui tinka. Nuo alimentų – vaikų prisidarė ir bėga nuo savo penkių žmonų, kitas bėga nuo kažkokios mafijos, trečias – nuo paskolos... Jie – geri, nes legionas žino, kad bijos pabėgti, už tvoros jo laukia privatūs sekliai“, – teigia pašnekovas.
Tokiems besislapstantiems bėgliams, jei tik jie pageidauja, tarnavimo legione metais suteikiama nauja tapatybė: kitas vardas, pavardė, netikri gimimo metai, net įrašomi išgalvoti tėvavardžiai. Tačiau pasibaigus kontraktui grąžinami dokumentai su tikraisiais duomenimis. Kontraktas gali būti pasirašomas nuo šešių mėnesių iki penkerių metų. Svetimšalių legionas – Prancūzijos kariuomenės dalis, tik prancūzų kariai karštuose, neramumų krečiamuose taškuose nedalyvauja, ten siunčiami legionieriai.
„Visi prancūzai žino, kad legionieriaus kontraktas yra mirti už juos. Politiškai tai labai įdomi jėga, nes visuomenė nebegali prieštarauti tokioms misijoms, jie praranda tą argumentą, kad mūsų vaikai miršta kitam krašte. Tai svetimšaliai, jie tik kainuoja pinigus, o tas, kaip sakoma, mamų klubas negali sustabdyti karo“, – pažymi Vaidotas.
Paradoksalu, tačiau legionieriai už gyvybei pavojingą tarnybą neapipilami dideliais pinigais. Vaidotas juokiasi, vos išėjęs iš legiono už tvoros statybose gali uždirbti gerokai daugiau. Pradžioje lietuvis gaudavo vos šešis šimtus, o kai paliko tarnybą, jau gaudavo pustrečio tūkstančio, mat buvo viršila su stažu ir sukurta šeima.
Tad atlygis – tikrai ne toks, kad suviliotų siekiantį rimtai užsidirbti, o rizika – kasdien. Ir dar galvą gali paguldyti už svetimą šalį. Visgi paslaptinga romantika, neįtikėtinai sudėtingi ir karšti pasaulio taškai, į kuriuos šiaip užsimanęs nepateksi, ir nuolatinis adrenalinas it magnetas traukia jaunus vyrus iš viso pasaulio.
Išmoksti greitai reaguoti, greitai pailsėti. Tai tokie kasdieniai dalykai, kuriuos aš labai vertinu. Ir streso valdymas – įvertini, kad gyvenimas yra nuostabus. Pereini per tokius momentus, kad po to visam gyvenimui užstringa: mes gerai gyvename.
„Labai vertinu šitą patirtį. Nuo jaunystės labai mėgau išgyvenimą gamtoje, esu labai daug praleidęs miškuose, orientacinį lankau nuo vienuolikos metų, tai mano pagrindinis sportas iki šiandien. Miškai yra mano aplinka. Karinę patirtį labai vertinu, kad buvo galima patekti į tas vietas, kur kaip turistas nepateksi. Man patiko tai, ko išmokstama. Išmoksti greitai reaguoti, greitai pailsėti, pavyzdžiui, užmigti. Tai tokie kasdieniai dalykai, kuriuos aš labai vertinu. Ir streso valdymas – įvertini, kad mūsų gyvenimas yra nuostabus. Pereini per tokius momentus, kad po to visam gyvenimui užstringa galvoje: mes gerai gyvename.
Kai grįžti iš žygio, iš kalnų leisgyvis, kojos nutrintos, pūslės susprogusios, nusiimi tuos bjaurius kerzus, kuprinę ir eini po dušu, pajunti tą malonumą, kurio joks milijonierius nepajus per savo gyvenimą. Tiesiog suvedi šitą gyvenimą į paprastus dalykus, kaip galima džiaugtis, kad tu gali atsigerti, pavalgyti, nueiti į tualetą. Įvertini paprastą malonumą“, – dalijasi Vaidotas.
Iš tiesų tai nesuvokiami malonumai pratusiems prie šilto gyvenimo. Ar Vaidotui nėsyk nekilo noras viską mesti? Pasirodo, ne. Jis nė nemirktelėjęs pripažįsta: jei pradėjai eiti keliu, turi jį ir baigti, kad ir kaip būtų sunku. Be to, kasdien į priekį legionierių gynė smalsumas – kuo visa tai baigsis?
„Per mėnesį laiko iš visiško civilio paruošiamas kareivis, kuris gali eiti 50 kilometrų su ekipuote. Po keturių mėnesių – 100–120 kilometrų žygis Pirėnų kalnuose. Reikia prispausti žmogų, kad patirtų stresą, kad po to nebebūtų streso, kai iš tikrųjų aplinka sunki. Bet kasdienybėje stengiamasi per daug negniuždyti. Žmogus gniuždomas per treniruotes. Per pirmus keturis mėnesius išmoksti tokius paprastus dalykus: kai susprogsta pūslė bate, tai labai skauda, bet tai visiškai nepavojinga“, – pasakoja legionierius.
Būti džiunglių žvalgu buvo įdomiausia
Vaidotas sako, kad legione prie griežtos tvarkos priprantama ne iškart. Tam prireikia maždaug trejų metų. Tiesa, galioja nerašyta taisyklė: kol nepagavo, gali elgtis kaip tinkamas. Tačiau nuobaudų gali gauti net už tai, kad kalbi ne prancūziškai, nors pirmaisiais mėnesiais retas moka šią kalbą.
Penkiomis kalbomis šiandien laisvai kalbantis pašnekovas atskleidžia: legionieriaus karjeros pradžioje prancūziškai mokėjo vos porą žodžių ir su kitais legionieriais bendraudavo kitomis kalbomis. Prancūzų kalbą jis išmoko laikui bėgant, nes mokoma tarsi vaikus. Pavyzdžiui, rodoma keptuvė ir sakoma, kaip tariama prancūziškai, tada visi užsirašo savo kalbomis, kaip girdi. Rašybos iš pradžių nė nemokoma – tik gavus paskyrimą po truputį pradedama mokyti gramatikos.
Tarnaudamas legione Vaidotas turėjo svajonę nuvykti į Pietų Ameriką, Prancūzijos Gvianą. Važiuoti į Afriką, nors ir buvo siūlomi nemaži pinigai ir daugelis ten labai veržėsi, jis atsisakė. „Ant akmenų man neįdomu, visada traukė į pelkes“, – sako lietuvis. Tiesa, prieš Pietų Ameriką legionieriui pusę metų dar teko dalyvauti karinėje operacijoje tuometinėje Jugoslavijoje.
„Per šešis mėnesius buvo tik dvi naktys po stogu. Du nusišovė, neatlaikė. Ne pavojus, o laukimas – pats baisiausias dalykas kare, kai lauki ir nežinai, kas bus už dešimties minučių. Tai slegia“, – patikina jis.
Įtampa tarp legionierių kartais tvyro tokia, kad nežinai, kokios reakcijos gali sulaukti. Bet baisiausia, pasak kulkosvaidininku buvusio Vaidoto, yra ne pro ausis zvimbiančios kulkos, o apgaulinga tyla. Patekus į Pietų Ameriką legionieriaus laukė nauji išbandymai. Nors miškuose ir pelkėse jis buvo pratęs jaustis kaip žuvis vandenyje, tos džiunglės neturi nieko bendro su romantika ir pelkėmis Lietuvoje ar kitur Europoje. Prancūzijos Gviana – atskiras pasaulis su absoliučiai netikėta, nepažįstama ir grėsminga aplinka.
„Išlipęs iš lėktuvo patenki į pirtį. Dieną nuolat – 35-i, naktį – 28-i. Ten yra drėgmė, prie jos reikia prisitaikyti, ten yra smarvė, ten viskas pūva. Miškas – 70–75 metrai aukščio. Lietuvos pušynai – 15–20 metrų aukščio. Ten labai aukšti medžiai, o po kojomis – koks 10 metrų puvėsių, ne žemė. Vanduo praplauna, skyles matai. Matomumas – 10 metrų į bet kurią pusę. Susipynę šakos, lapai, lianos... Į viršų žiūri – irgi 10 metrų, dangaus niekada nematysi. Pačiame miške yra prietema, esi tame gyvame organizme. Matai, lyg viskas kažkiek judėtų, bet didelių gyvūnų ten nėra. Tačiau gyvatės, vorai, skorpionai – jų pilna“, – apie sąlygas pasakoja Vaidotas.
Priprasti, prisitaikyti, išlikti budriam, kai pavojai tyko iš visų pusių. Kiekviena, net menkiausia klaida gali kainuoti gyvybę. Bet legionierius ne tik susidorojo su užduotimis – laikui bėgant tapo bene svarbiausiu džiunglių žmogumi, žvalgu, instruktoriumi, mokiusiu kitus karius išgyventi pavojingame miške. Būti džiunglių žvalgu, prisipažįsta Vaidotas, jam buvo įdomiausia.
Tačiau kad ir kaip greitai prisitaikė prie neįprastų sąlygų džiunglėse, legionierius neišvengė ir nelaimės. Į koją įstrigęs ir užlūžęs spyglys jam galėjo kainuoti gyvybę arba baigtis labai liūdnai. Įsimetusi infekcija, ištinusi koja, besivystanti gangrena žadėjo blogiausia.
„Jau galvoje prasisuko vaizdai, kad viskas, būsiu vežimėlyje. Man tada buvo 23–24 metai. Man sugebėjo išvalyti, bet sakė: atsiprašau, tau negaliu duoti jokių vaistų, nes tu savaitę nevalgęs. Viskas – kabinkis, laikykis. Sakiau, bent kokios gliukozės tabletę duokite. Bet man išvalė tą žaizdą, apibintavo ir dar savaitę vyko stažas. Aš sugebėjau visą stažą pereiti iki galo“, – pamena Vaidotas.
Seržantų mokykloje vienas iš didžiausių išbandymų buvo dešimt dienų be miego. Programa buvo sudėliota be jokių pertraukų: dieną – paskaitos, naktį – manevrai. Per paskutinę misiją visa grupė neteko sąmonės.
Džiunglėse praleisti dveji su puse metų vyrui neabejotinai buvo geriausia gyvenimo mokykla. Po tokios patirties jis jautėsi taip, tarsi gyvenimas būtų jį pamaloninęs ir avansu dar padovanojęs papildomų gyvenimo metų. Iš Pietų Amerikos grįžęs į štabą Vaidotas turėjo galimybę kopti karjeros laiptais, tad toliau stažavosi Prancūzijos aukštojoje karo mokykloje. Tačiau ir toliau neapsieita be rimtų išbandymų.
„Seržantų mokykloje vienas iš didžiausių išbandymų buvo dešimt dienų be miego. Programa buvo sudėliota be jokių pertraukų: dieną – paskaitos, naktį – manevrai. Per paskutinę misiją visa grupė neteko sąmonės“, – pamena jis.
Išlieka stipriausieji. Ši kartais juokais ištariama frazė legione skamba visai rimtai. Vadovybei nė kiek nesvarbu, kokia tavo tautybė, išsilavinimas, mentalitetas, – turi daryti tai, ką reikia. Legionieriui negali būti neįveikiamų užduočių, jis negali pavargti ar bijoti. Tiesa, kiekvienos tautybės legionieriai prie griežtos tvarkos prisitaiko skirtingai.
„Šrilankiečiai labai geri, malonūs, švelnūs. Šrilankiečio pozicija buvo pulkininko vilos prižiūrėtojas: vaikus nuvesti į mokyklą, nukarpyti gėlytes... Lietuvis bus pulkininko arba sekretorius, arba vairuotojas, arba dirbs biure. Lietuvis dar nemoka kalbos, bet jau žino savo teises. Jie sugeba išsiaiškinti situaciją, susiranda stabilų kampą – suvokia aplinką geriau. Ateini į pulką, lietuviai gražiai išsidėstę raktinėse pozicijose“, – pasakoja vyras.
Prancūzų legione tarnauja vien vyrai. Tai savaime suprantama vien iš kultūrinės pusės, sako Vaidotas, – juk iš 120 tautybių legionierių bus bent pusė, kurie atsisakys vykdyti moters įsakymus. Legionieriai moterį gali sutikti tik už tvoros arba besidarbuojančią medicinos tarnyboje, aptarnaujančioje legiono sferoje.
Tik pasibaigus penkerių metų kontraktui legionierius turi teisę išeiti į miestą vilkėdamas civiliais drabužiais. Visus tarnybos metus – tik dėvėdamas karinę išeiginę uniformą. Svarbu ne tik drabužis, bet ir menkiausia įvaizdžio detalė, net barzda. Negali vieną savaitę būti barzdotas, kitą – švariai nusiskutęs, kaip atrodai – užfiksuota dokumentuose. O kasmetis Prancūzijos karo pajėgų paradas Eliziejaus laukuose liepos 14-ąją yra didžiulė šventė ir legionieriams.
Išsitarnavęs iki laisvų savaitgalių Vaidotas traukiniais dardėdavo iš vieno Prancūzijos galo į kitą. Naktis vagone, juokiasi, kainuodavo pigiau nei viešbutyje. Sėsdavo Šiaurėje, išlipdavo Pietuose, o dar neretai pasiekdavo ir Paryžių, kad pabendrautų su lietuvių bendruomene. Taip belakstydamas susirado antrą pusę. Tiesa, tuomet dar draugei, būsimai žmonai aiškiai pasakė, kad vieną dieną grįš visam laikui atgal į Lietuvą. Kad ir koks romantiškas tas Paryžius, namai viliojo labiau. „Aš mėgstu tokį posakį: visam pasauly žmonės bjaurūs, bet Lietuvoje jie yra savi“, – pažymi pašnekovas.
Galutinį sprendimą grįžti namo Vaidotas priėmė sukūręs šeimą ir gimus sūnui. Tuomet jis suprato turįs kitus prioritetus. Be to, ir tarnyboje prasidėjo permainos, ir sveikata buvo ne geležinė.
„Man jau sakė: rinkis kitą specialybę, jeigu nori likti legione, privalai eiti kojinių skaičiuoti ar kažkur. Sakau, palaukit, aš esu analitikas, turiu įdomų darbą, kojinių neskaičiuosiu. Priėjau prie to, kad jau galėjau gauti karinę pensiją. Žodžiu, viskas susivedė, kad laikas išeiti“, – pamena jis.
Grįžęs į Lietuvą, nors ir po dvidešimties metų, Vaidotas iškart pasijuto savas. Šiandien save su šypsena vadina visuomenininku. Nors galėtų dirbti analitiku, teigia nenorintis visa galva panirti į darbą, o kitaip jau ir nemoka. Džiaugiasi, kad gali būti reikalingas kitur.
„Dabar pagelbėju Šaulių sąjungai, skaitau paskaitas, vykstu į jaunųjų šauliukų stovyklas – ten, kur galiu ir vaikus nusivežti. Dabar mano veikla yra labiau pagalbinė. Ir statausi savo namą, tad taip išeina, kad tos veiklos yra pakankamai“, – kalba vyras.
Svetimšalių legionui daug savęs atidavęs Vaidotas ir šiandien nenutraukia ryšių su Prancūzija, mielai prisideda rengiant bendrus dvišalius projektus. Be to, žino, kad jei kas jam nutiktų, legionas juo įsipareigojęs pasirūpinti iki gyvenimo pabaigos. Įdomu tai, kad kiekvienas, stojantis į legionierius, turi praleisti bent vieną dieną legiono senelių namuose.
Neeilinių gyvenimo patirčių prikaupęs pašnekovas į dabartį bei pasaulį sukausčiusią pandemiją žvelgia labai filosofiškai. Sako matęs dar ne tiek, bet svarbiausia – tinkamai išnaudoti šią dieną, nesigręžioti į praeitį ir nesibaiminti dėl ateities. „Legionas išmokė rasti pozityvo kasdienybėje. Pasidžiauk dėl to, kad gali pamiegoti. Kaip bebūtų sunku, gali būti blogiau. Aš galiu džiaugtis, nes yra gerų pusių. Visada sakau: žmonės, baikite žliumbti, gyvenimas yra nuostabus“, – šypsosi Vaidotas.
Plačiau – spalio 23 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
