Vienas kvailas jaunatviškas žingsnis gali apversti gyvenimą aukštyn kojomis. Daugiau nei prieš dešimtmetį verslininkas Matas Puodžiūnas vakarėlio metu Amerikoje tamsoje nėrė į baseiną. Po tokio neatsakingo poelgio iš naujo teko mokytis ir vaikščioti, ir gyventi. Tačiau vyro nepalaužė nei depresija, nei fiziniai pokyčiai. Karo pradžioje savo valdomus sostinės barus jis pavertė sandėliais. Ten priimdavo paramą Ukrainai. Šiandien ukrainiečiams jis padeda dar kitaip ir LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sako: „Kadaise žmonių paaukoti pinigai leido man atsitiesti. Dabar padedu tam, kam to reikia labiausiai – Ukrainai.“
Pirmus kelis mėnesius Matas buvo taip karštligiškai paniręs į pagalbos Ukrainai reikalus, kad net apleido savo darbą. Po to, ačiū Dievui, artimieji per petį patapšnojo ir sakė: „norint padėti reikia grįžti šiek tiek ir į darbą“, – prisimena M. Puodžiūnas.
Nors devynių naktinių klubų bendraturtis grįžo prie įprastų darbų, rinkti ir vežti humanitarinę pagalbą Ukrainai – nesustojo. Prieš kelias savaites jis grįžo iš dar vienos kelionės. Tačiau prisimena, pirmomis karo savaitėmis Ukrainoje su draugais pervesdami pinigus labdaros fondams jautėsi bejėgiai ir maži. Todėl netrukus patys nusprendė rinkti paramą ir ją vežti į Ukrainos sandėlius Lenkijos pasienyje.
„Žmonės atsiliepė labai aktyviai, aš nesu koks nors socialinių tinklų žvaigždė ar „influenceris“, bet turiu pažįstamų, tų didžiulių nuomonės formuotojų, tai jie visoms keturioms prisidėjo. Skeptikai sako, kad jie ten reklamuoja už didžiulius pinigus visokius produktus, bet šitoje situacijoje, į ką kreipiausi, ir asmeniškai finansiškai prisidėjo, ir toliau skleidė žinią. Gaunasi toksai sniego gniūžtės efektas – jis dažniausiai ridenasi ilgą laiką.
Tai čia išsirideno per savaitę ir visus barus, klubus pavertėme sandėliais – jie atrodė visi kaip prigrūsti sandėliai, bet ne rūbų ar kažkokių daiktų, kurių nereikia Lietuvos žmonėms, bet buvo sąrašas reikalingiausių medikamentų, – pasakoja verslininkas. – Beveik visa didžiulė paletė išvažiavo reikalingiausių antibiotikų, leidžiamųjų nuskausminamųjų vaistų. Mes tiesiog taikėmės į paramos frontą tiksliniais daiktais: medikamentais, įrankiais apkasams kasti, įvairiais reikmenimis pabėgėliams su vaikais – sauskelnėmis, mišinukais.“
Štai vienas draugas atnešė 600 eurų kovo mėnesį. Aš antram reisui jam vėl rašau: „gal galite kažkuo padėti?“ Jisai sako: „negaliu, aš dar algos negavau, aš neplanavau, kad tu važiuosi aštuonis kartus, tai būčiau po penkiasdešimt eurų pervedęs.“
Nukeliaudamas dešimt tūkstančių kilometrų, Matas su savanoriais ukrainiečiams veža dešimtis tonų medikamentų, ramentų, neįgaliųjų vežimėlių, karinės technikos, maisto, džipų ir kitų reikalingų dalykų. Pasak verslininko, paradoksalu, kad naktinių klubų lėbautojai tapo aktyvias pagalbos tiekėjais, rėmėjais, prisidėjusiais prie humanitarinės pagalbos.
„Nors aš kiekvieną dieną kalbu, labai gaila, kad mums praėjusių metų vasarį nereikėjo tiek pagalbos, kiek reikia dabar. Maksimaliai susiuntė žmonės, visi užsidėjo tą pliusiuką, bet čia jokiu būdu nėra neigiamas komentaras. Aš pats save pagaunu dėl to. Tiesiog gyveni savo gyvenimą – tai yra normali žmogaus reakcija. Štai vienas draugas atnešė 600 eurų kovo mėnesį. Aš antram reisui jam vėl rašau: „gal galite kažkuo padėti?“ Jisai sako: „negaliu, aš dar algos negavau, aš neplanavau, kad tu važiuosi aštuonis kartus, tai būčiau po penkiasdešimt eurų pervedęs.“ Dabar pervedžiau tiek, kiek galėjau, tiesiog daugiau finansiškai negaliu prisidėti, pridūrė jis“, – pasakoja Matas.
Paramos Ukrainai negailintis verslininkas pamini ir kitą atvejį, kuomet vienas kaimynų būrelis tikino „susimetęs“ 40 tūkst. eurų. Paramos tiekėjai išreiškė pageidavimą, kad už skiriamus pinigus būti nupirkti reanimobiliai, kurių labai ukrainiečiams trūksta, bei reikalingiausi medikamentai. Iš pradžių Matas nepatikėjo, pagalvojo, kad vyrai tik pašnekėjo apie didelius pinigus ir tuo viskas pasibaigs. „Dabar jau esame nuvežę du jų reanimobilius“, – džiaugiasi M. Puodžiūnas.
Pasak Mato, humanitariniai reisai truks iki Ukrainos pergalės. Pasak jo, labai jautru bei kilnu, kad lietuviai vis dar aukoja. Tai vyras sako ne šiaip sau. Jis puikiai žino, ką reiškia kritinę akimirką sulaukti pagalbos ir finansinės paramos.
Tiesiog nėriau į tą pusę, kur visiškai nebuvo gilu. Susilaužiau stuburą, tris slankstelius, beveik tris mėnesius prabuvau ligoninėje JAV ir beveik dvejus metus čia, Lietuvoje.
Vos 20-ies pagal mainų programą išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), po vieno pasilinksminimo M. Puodžiūnas patyrė baisią traumą, pakeitusią jo gyvenimą. Vyras pripažįsta: bandymas pasirodyti prieš merginas baigėsi stuburo lūžiu. Vaikinas šoko į negilų baseiną.
„Tiesiog nėriau į tą pusę, kur visiškai nebuvo gilu. Susilaužiau stuburą, tris slankstelius, beveik tris mėnesius prabuvau ligoninėje JAV ir beveik dvejus metus čia, Lietuvoje, – pasakoja verslininkas. – (JAV gydytojai – LRT.lt) pakvietė tėvus, jie atskrido į Ameriką, reikėjo pasirašyti už mane, kad jei nepavyks operacija, kaip tada reiks mane transportuoti atgal į Lietuvą. Buvo tikrai labai didžiulė tėvų pagalba. Mama liko su manimi. Tuos tris mėnesius nakvojo mano palatoje. Didžiulis palaikymas buvo ir Lietuvoje. Ir savas užsispyrimas, ir kažkas iš viršaus padėjo. Aš ten gavau stulbinančią gerą pagalbą, o po to viskas priklausė tik nuo likimo.“
Mano pirmas klausimas buvo, ar aš būsiu normalus kaip prieš traumą? Man labai patiko, kad buvo atsakymas be užuolankų – niekada.
Matas sako tuomet sulaukęs pagalbos – net 700 tūkst. dolerių. 2008 metais tai buvo nesuvokiami pinigai, iki dabar žmonių geranoriškumu stebisi ant kojų atsistojęs vyras.
„Aš galvojau, kad tėvai turės viską parduoti, dar trūks pusės milijono. Bet atsirado ir fondai, kurie padėjo, ir ligoninė didžiulę dalį mano skolos nurašė kaip sėkmės istoriją, progresą. Daug likimo ir laimės šioje istorijoje. Aš nemanau, kad kažką padariau antžmogiško, tiesiog tikrai degiau noru ir mane stūmė didžiulė armija žmonių, kurie padėjo tai pasiekti“, – pasakoja M. Puodžiūnas.
Čia būtų sunku papasakoti nuo kaip aš rašau žinutes, iki kaip vairuoju, jeigu yra mechaninė pavarų dėžė.
Nors Matas nebuvo JAV pilietis, jam buvo atlikta brangiai kainavusi, net dvylika valandų trukusi operacija. Vyras prisimena juodžiausias mintis, kad dėl šios nelaimės neišgyvens. Tačiau išgyveno, tik pradžioje nejudėjo. Teko iš naujo mokytis ne tik vaikščioti, bet ir gyventi. Matas sako mintyse nuolatos sau kartojęs, kad tikrai vieną dieną vėl pradės vaikščioti. Jau po mėnesio jis žengė pirmus žingsnius.
„Mano pirmas klausimas buvo, ar aš būsiu normalus kaip prieš traumą? Man labai patiko, kad buvo atsakymas be užuolankų – niekada. Iš pradžių galvojau, kad būsiu didžiulė našta tėvams, jie turės mesti darbus, kad mane prižiūrėti. Paskui jau atsirado viltis, kad galėsiu vaikščioti. Matot, žmogus yra tokia būtybė, kad mes labai esame sau veidmainiai, buvau viską prisiekęs, kol buvau reanimacijoje, jeigu aš vaikščiosiu, tai ir nesikeiksiu, ir būsiu pats geriausias žmogus žemėje, bet paskui tie pažadai pasimiršta“, – prisipažįsta Matas.
Iš pradžių galvojau, kad būsiu didžiulė našta tėvams, jie turės mesti darbus, kad mane prižiūrėti. Paskui jau atsirado viltis, kad galėsiu vaikščioti.
Tačiau bandant prisitaikyti prie naujos realybės būta visko: ir depresijos, ir pabėgimo į Kanadą, kur manė, pradės naują gyvenimą. Greta intensyvios reabilitacijos, Matas baigė Tarptautinės komunikacijos magistrantūros studijas. Su broliu ir bendraminčiais vyras įkūrė naktinį klubą Vilniaus senamiestyje. Nors iki šiol jis vaikšto šlubuodamas, beveik nevaldo vieno delno, tačiau nelaimė ir neįgalumas nesutrukdė sportuoti ir džiaugtis gyvenimu.
„Tu nuo šios dienos turi pradėti savo sistemą, kaip valgysi, kaip atsisuksi dantų pastos tūtelę, kaip vairuosi – tu dabar turėsi prisitaikyti. Neįmanoma sugrįžti į tą buvusią padėtį, jei yra nutrūkę nervai. Niekada. Nebent mokslas išras elektroninius prietaisus, kurie padės atkurti mirusius nervus. Tai mano visas gyvenimas yra toks, kad ką normalūs žmonės daro, aš darau šiek tiek kitaip.
Neįmanoma sugrįžti į tą buvusią padėti, jei yra nutrūkę nervai. Niekada. Nebent mokslas išras elektroninius prietaisus, kurie padės atkurti mirusius nervus.
Čia būtų sunku papasakoti nuo kaip aš rašau žinutes, iki kaip vairuoju, jeigu yra mechaninė pavarų dėžė, kur laikau smulkius pinigus, jei išeinu į miestą. Žinau, kad rankos nenorėsiu kišti į kišenę, tad ir dėti jų ten negaliu. Daug smulkių detalių čia susideda [...]“, – sako privatų reabilitacijos centrą svajojantis atidaryti M. Puodžiūnas.
Geriausias mano vaistas – meilė, šypsosi vyras. Dėkodamas sužadėtinei Rūtai, Matas patikina, kad moteris jį išgelbėjo ne tik nuo vienatvės, depresijos, bet ir priklausomybių – šiandien verslininkas retai naktis leidžia pasilinksminimo vietose.
Visas pasakojimas apie M. Puodžiūną – LRT mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
