Lygiai prieš 30 metų, minėdami tautos tragediją – masinius trėmimus, lietuviai pasiekė svarbią pergalę prieš sovietinį režimą – ant Trijų Kryžių kalno po ilgos pertraukos vėl iškilo vienas ryškiausių Vilniaus paminklų. Jį tas pats sovietų režimas buvo susprogdinęs ir palaidojęs po žeme.
Pagerbiant nužudytus krikščionybės skleidėjus
O kryžių istorija ant šio kalno siekia dar XVI amžių. Kaip rašoma Bychovco kronikoje, tuo metu, kai kunigaikštis Algirdas dalyvavo viename iš žygių į Maskvą (XII amžiuje), pagonys nužudė 14 pranciškonų vienuolių. Jie čia bandė skleisti krikščionybę.
„7 nukankino miesto gatvėse, o 7 užsitempė ant kalno, sukalę medinius kryžius juos prikalė ir taip nužudė. Kaip rodo Andriolio litografija, su visais kryžiais nustūmė į sraunius Vilnios vandenis“, – aiškina Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos rezervato tvarkymo skyriaus vedėjas, archeologas Stanislovas Patkauskas.
Pasak jo, Trijų Kryžių kalnas pradėtas apgyvendinti netgi anksčiau nei Gedimino kalnas. Ant Trijų Kryžių kalno stovėjo medinė Kreivoji pilis, aplink buvo išsiplėtusi gyvenvietė. „Medinio Vilniaus užuomazgos koncentravosi aplink tą kalną“, – pabrėžia archeologas. 1390-aisiais kreivoji pilis sudeginama ir nebebuvo atstatyta, tada gyvenimas čia ir apmirė.
Krikščionybei visiškai įsigalėjus, maždaug nuo XVI amžiaus, prisimenat nužudytus pranciškonus, ant kalno pradėti statyti 3 mediniai kryžiai. Supuvus jie buvo pakeičiami naujais. Tokia tradicija išliko iki paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795-aisiais, kai Vilnius atsidūrė carinės Rusijos sudėtyje. Tada jau kryžių ant kalno kelti buvo nevalia.
Susprogdino ir užkasė
Po 120 metų, Lietuvą Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvą okupavus vokiečiams, buvo suteiktas leidimas tris kryžius atkurti.
1915 metais lenkų kilmės vilnietis, architektas Antanas Vivulskis, suprojektavo Trijų Kryžių paminklą iš gelžbetonio. Jis lietuvių architektūroje ir skulptūroje buvo gelžbetoninės kūrybos pradininkas. 1916-aisiais paminklas jau išdygo ir 34 metus niekam netrukdė.
1950-ųjų gegužę, vidurnaktį, vilniečiai prabudo nuo kurtinančio sprogimo. Kas sprogo, pamatyti nebuvo sunku. Aukščiausias Vilniaus senamiesčio kalnas liko be Trijų Kryžių. Čia pat, ant kalno, buvo iškasta duobė, o į ją suverstos paminklo liekanos. Duobė užkasta, sulyginta ir pats kalnas 39-iems metams liko tuščias.
Ant tų pačių pamatų, pagal tą patį projektą
1989-aisiais, prasidėjus Atgimimui, Sąjūdžio ir Kultūros fondo iniciatyva pradėtas kryžių atstatymas. Darbus iniciavo ir jiems vadovavo Henrikas Kęstutis Šilgalis.
Ta proga pirmą kartą čia atlikti ir archeologiniai tyrimai. Rastos ne tik 1950-aisiais susprogdintų kryžių dalys, bet ir 5 tūkst. metų senumo radinių. Aptikta medinių gynybiniai įtvirtinimų fragmentų, akmenų ir plūkto molio.
Iškastos A. Vivulskio projektuotų kryžių kryžmos ir dabar eksponuojamos Trijų Kryžių kalno papėdėje. Naujasis paminklas taip pat atstatytas pagal A. Vivulskio projektą, tik yra maždaug metru aukštesnis. Tai, pasak S. Patkausko, jiems suteikia grakštumo.
Kryžiai pastatyti ant kiek praplėstų senųjų pamatų. Paminklas atidengtas 1989-ųjų birželio 14 dieną, minint masinius 1941-ųjų trėmimus.
