Tvirtas lynas ir Neries srovė – tiek pakanka vieninteliam tokiam keltui Lietuvoje, kad jis nuplukdytų nuo Padalių iki Čiobiškio ar atvirkščiai. Keltininkas Gediminas Dzeventauskas LRT.lt minėjo, kad kadaise šis keltas buvo būtina susisiekimo priemonė, bet dabar šiuo unikaliu įrenginiu dažniau persikelti nori smalsuoliai. Kokia yra šio daugiau nei aštuonis dešimtmečius veikiančio kelto dabartis? Kaip kovojama arba draugaujama su Nerimi? Ir kokios darbo akimirkos labiausiai įsirėžė į atmintį? Apie tai G. Dzeventauskas plačiau papasakojo portalui LRT.lt.
Jau trečius metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais LRT.lt portale! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Keltas pakeitė tiltą
„Buvo tiltas: caras pradėjo statyti, vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą pabaigė. Kiek metų buvo naudojamas – niekas neatsimena. Bet jam susidėvėjus atvažiavo Smetona ir tą tiltą nugriovė, nes jis jau nebuvo saugus, ir tada atsirado keltas. Čia vis dar likę tilto poliai“, – kelto atsiradimo istoriją pasakojo G. Dzeventauskas.
Nuo 1935 m. veikiantis keltas, anot jo, gyventojams buvo būtinas: tilto nebeliko, bet susisiekti reikėjo. O ir pramogauti, pavyzdžiui, per gegužines, vieni pas kitus keldavosi į kitą upės krantą. Keltas be variklio, pašnekovo teigimu, veikia primityviu būdu: prilaikomą lyno ir pasuktą skersai keltą stipri upės srovė nuplukdo nuo Padalių iki Čiobiškio ar atvirkščiai.
„Tėkmė mus neša į apačią, bet trosas neleidžia nuplaukti žemyn. Gale yra du vairai: pasukus tėkmė atsimuša, tad keltas skersuoja. Gali pasukti vairą į vieną pusę ir tėkmė laikys vieną kampą, pasuksi į kitą pusę – laikys kitą kampą. Ir tada srovė jį nustumia. Primityvi technologija“, – aiškino G. Dzeventauskas.
Kelte lengvai telpa du didesni arba keturi mažesni automobiliai, dar bent dešimt žmonių šalia gali būti. Nors keltas atlaikytų 8–10 tonų svorį, tačiau prieplauka pajėgi perkelti iki 3,5 tonų krūvį. Dėl to, keltininko teigimu, kartais tekdavo apgręžti sunkiasvores transporto priemones.
Susisiekimo problema išspręsta, bet, kaip juokavo vyras, dar vienas klausimas iki šiol yra be atsakymo – katrie yra „užneriokai“? G. Dzeventauskas sako, kad taip čiobiškiečiai vadina už Neries esančius padaliečius, bet ir pastarieji taip pat atsiliepia apie tuos, kurie gyvena kitapus upės.
Dažnesni keleiviai – smalsūs atostogautojai
Šiandien keltu susisiekti reikia vienetams.
„Dabar situacija yra kardinaliai pasikeitusi: karta sensta, mažai komunikuoja, juda, važiuoja, jaunesni – visi išsilakstę po miestus, tad tiek žmonių kaimuose tiesiog nėra. Ir keltas šiandien mažiau reikalingas. Jis paliktas kaip vienintelis upės tėkmės varomas. Kaip veikiantis muziejus, nes visa teritorija yra įpaveldinta“, – pasakojo keltininkas.
G. Dzeventauskas mėgino skaičiuoti, kokiai daliai žmonių kelionė šiuo keltu yra pramoga, o kokiai – susisiekimo priemonė. Daugiausia norinčiųjų persikelti per Nerį atvažiuoja savaitgaliais, darbo dienomis – tuštoka.
„3–4 proc. yra nuolatiniai: keli žmonės, kurie turi sodybas, arba ūkininkai. Didžiausia vertybė yra laikas, nes 30–40 km sukti ratu į vieną, į kitą pusę – jau pusantros valandos neturi. Vertina tai, kad persikėlimas laiko sutaupo. Iš likusio nuošimčio tai tikrai kokie 60 proc. atvažiuoja pirmą kartą: susiranda, išgirsta, prisimena kur nors važiuodami atostogauti. Kiti yra kažkada buvę ir sugalvoja kitą žmogų atvežti, parodyti jam“, – aiškino pašnekovas.
Bet koks keltu perplaukti norintis žmogus G. Dzeventauskui teikia džiaugsmą, palieka įspūdį.
„Supranti, kad ne be reikalo sėdi. Toks vidinis pasitenkinimas, kad kažką darai ir žmonės iš to gauna gerą potyrį“, – šyptelėjo keltininkas.
Kokie 60 proc. atvažiuoja pirmą kartą: susiranda, išgirsta, prisimena kur nors važiuodami atostogauti. Kiti yra kažkada buvę ir sugalvoja kitą žmogų atvežti, parodyti jam.
G. Dzeventauskas
Ant kelto – ir pėsčiomis keliaujantis senjoras, ir sutuokti jaunavedžiai
Pašnekovas papasakojo ir apie labiausiai įsimintą keleivį – 84 metų senjorą, kuris pėsčiomis keliavo per dalį Lietuvos. Tą dieną G. Dzeventauskas reguliavo prieplauką, bet pamatė, kad kažkoks žmogus įėjo į keltininko būdelę, kuri stūkso iš Padalių pusės. Priėjęs jis rado pagyvenusį vyruką, šis tvarkėsi nuo batų atsiradusias nuospaudas.
„Su savimi tempėsi vaikišką vežimėlį, ten buvo susidėjęs savo mantą. Klausiau, kur keliauja, buvo matyti, kad nepiktybiškas žmogus. Sako: „Aš pragyvenau amžių, man 84 metai, aš Lietuvos nepažįstu.“ Tai sakė, kad keliauja per Lietuvą: nuo Dzūkijos pradėjo ir varo į Zarasus. Ir jis pėsčiomis ėjo. Man tai buvo kažkas nuostabaus. Užsukdavo į seniūnijas, jam ten į sąsiuvinį uždėdavo antspaudą, kad jis buvo ten. Ir jis į kitą pusę persikėlė. Tai tikrai užstrigo, buvo labai jautri istorija“, – kalbėjo G. Dzeventauskas.
Jam įsiminė ir ant kelto registruota santuoka su griežtu nurodymu neplaukti į Padalių pusę. Kodėl? Neris skiria ne tik du kaimelius, bet ir dvi savivaldybes – Kaišiadorių ir Širvintų rajonų. Santuoka buvo registruojama pastarojo vietovėje, todėl jei tik keltas kirstų kito rajono ribą – jaunavedžių nebūtų galima sutuokti.
Beje, ant kelto kartą buvo surengtas ir nedidelis koncertas.
„Fantastiškas buvo renginys, susirinko gal 100–200 žmonių. Keltas po darbo valandų stovėjo kelis metrus nuo kranto, sustačiau aparatūrą. Koncertas vyko rugpjūčio pabaigoje, vakare: pradėjo temti ir iš vandens kilo rūkas, jis apgaubė muzikantus. Jūs neįsivaizduojate, kokia tai buvo mistika! Bet ir priskrido vabzdžių į pristatytą šviesą, dainininkams į burną įskrido“, – juoku prisiminimą pabaigė pašnekovas.
Gamtos sukeliami galvos skausmai
G. Dzeventauskas pasidalijo, kokių rūpesčių kyla ir dėl pačios Neries, kurioje tenka darbuotis. Nors pastaraisiais metais hidrologai baksnojo į nusekusį šalies vandens telkinių lygį, bet sausros keltininkui dirbti nelabai kliudė. Didesnis iššūkis yra tai, kad vingiuota upe tekantis vanduo suneša žemyn smulkias smilteles.
„Prieš pat salas yra labai seklu, atsitrenkia visas suneštas smėlis. O kur nėra salos, tarkime, šitose atkarpose, smiltys ridenamos nuolat. Būna gylis 1,2 m, o staiga pasidaro 0,8 m, nes užnešė smėlio. Tada toji banga nueina ir vėl tas pats standartinis gylis grįžta. Pernai buvo situacija, kai už kelto užnešė smėlio. Toks reiškinys paskutinį kartą buvo 2010 m., bet jis nekliudė tada plaukioti: buvo lietinga birželio pradžia ir stipriai pakilo upės vanduo. O pernai rugsėjį užnešė to smėlio ir keltas tiesiog neperplaukė: 25 cm gylis buvo! Paskui tą bangą nunešė lapkričio antroje pusėje ir gylis tapo normalus“, – aiškino keltininkas.
Tiesa, yra jam tekę ir su kastuvu smėlį nukasti prie prieplaukos, nes, kaip sakė G. Dzeventauskas, „keltas upės dugną arė“.
Kitas rūpestis – pastaraisiais metais sustiprėjusios liūtys, po jų labai impulsyviai pakyla vandens lygis: kartais – 20 cm, kartais – ir 40 cm. Bet G. Dzeventauskas pabrėžė: rūpestį kelia krituliai ne čia, Padaliuose, bet Vilniuje.
„Kiekvienas Vilniaus užsėmimas man yra didžiausias galvos skausmas, nes čia labai stipriai pakelia vandens lygį: visa lietaus nuotekų sistema Vilniuje yra suvesta į Nerį. Per valandą 5–7 cm pakyla“, – aiškino pašnekovas.
Kylant vandeniui, aukščiau pakyla ir keltas, todėl reikia kelti į krantą mobiliąsias prieplaukas. Tačiau tokiomis akimirkomis nespėjama jų sureguliuoti, tad darbas sustoja. G. Dzeventauskas atsidūsta prisiminęs šiųmetį pavasarį, kai per vieną savaitę teko į krantą tris kartus trauktis abi prieplaukas.
„Darbas sunkus, reikia talkos. Prieplaukos masyvios. Labai geras orientyras man yra vandens matavimo stotys Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos puslapyje. Po kiekvieno lietaus pasižiūriu, kas ten vyksta. Jei matau, kad 25 cm pakilo, reiškia, kad rytoj ar poryt čia bus tie centimetrai. Psichologiškai ruošiesi tam pakilimui. Bet kai matau, kad šoktels 40 cm, tada jau apima neviltis, nes nežinai, kaip bus“, – kalbėjo pašnekovas.
Kiekvienas Vilniaus užsėmimas man yra didžiausias galvos skausmas.
G. Dzeventauskas
Altruistiškas šeimos verslas
G. Dzeventauskas užsiminė ir apie kelto finansus. Išlaikyti tokį keltą per dieną atsieina 20 eurų, tačiau kartais nesusirenka keleivių, kurie už tokią sumą parkeliautų. Papildomai kainuoja ir priežiūra, sunkiausias metas – kai reikia rudenį keltą traukti į krantą.
„Galiu pasidžiaugti, kad yra toks entuziastas ir geradarys Arvydas Baumila iš Paparčių: turi savo įmonę ir keletą traktorių, tai jis geranoriškai ištraukia keltą. O kainuoja viskas. Kelto pajamų daugiausia būna, kai žmonės atostogauja, dar atvažiuoja šiokiadieniais. Kartais šiaip prisimena keltą arba navigacija atveda – pati geriausia mano draugė: per savaitę 2–3 automobiliai dėl to atvažiuoja. Čia daug altruizmo, o išlaiko kiti dalykai“, – sakė keltininkas. Anot jo, lėšos suplaukia ir iš baidarių nuomos, stovyklavietės, kitų vandens pramogų.
Visgi Padalių–Čiobiškio keltas laikomas šeimos verslu. Kadaise jį kuravo G. Dzeventausko senelis, vėliau – tėtis. Pats keltininkas nesiekė juo tapti.
„Aš taip sakiau: pamečiau porą varžtų ir atėjau ant kelto. Turėjau gerai apmokamą darbą, gyvenau Kaune, neplanavau keltininku būti. Nupirkau keltą Nepriklausomybės pradžioje, tėvukas išėjo į pensiją ir jis čia prižiūrėjo. Mano gyvenimas vyko mieste. Vieną dieną reikėjo apsispręsti: ar panaikinti keltą, nes nebėra kam prižiūrėti, ar ateiti pačiam. Tai buvo sunkiausias momentas, bet pasirinkau keltą“, – pasakojo G. Dzeventauskas, nuo 2010 m. besidarbuojantis prie minėto kelto.
Beje, keltą valdyti gali ne tik jis, bet ir jo žmona, dukros ir sūnus, jie kartais padeda. Gal kuri nors atžala seks tėčio pėdomis ir plukdys gyventojus tarp Padalių ir Čiobiškio? Anot pašnekovo, gal kas nors, kaip ir jis pats kadaise, impulsyviai nuspręs ir ateis talkinti čia. Tiesa, ant kelto yra prirakinta jaunavedžių spyna, tačiau tai yra ne tos poros, kuri tuokėsi ant kelto, o G. Dzeventausko sūnaus. Pašnekovas tikino, kad sūnus taip simboliškai prisirakino prie kelto ir galbūt vėliau tai taps kokia tradicija.
Vieną dieną reikėjo apsispręsti: ar panaikinti keltą, nes nebėra kam prižiūrėti, ar ateiti pačiam. Tai buvo sunkiausias momentas, bet pasirinkau keltą.
G. Dzeventauskas
Ar neplanuota šioje vietoje statyti tilto? Anot G. Dzeventausko, prieš kiekvienus rinkimus vis kas nors Kaišiadoryse žada statyti tiltą, bet tai neapsimokėtų.
„Jau kokie keturi tiltai turėtų būti. Nematomi yra. Perspektyviniuose planuose yra, bet, turint omeny, kad susisiekimas yra vienetams, tiltas realiai nereikalingas yra. O pastačius tiltą dingų traukos objektas. Nežinau, ar verta milijonus čia investuoti į tiltą, kai kitur jie prašosi renovacijos“, – sakė pašnekovas.
