„Gyvenome be vandens, be elektros, mums buvo sunku, bet mes dabar ten grįžtume, nes tai buvo mūsų viena didelė šeima“, – taip apie gyvenimą tabore pasakoja Rumina Bagdonavičiūtė. Mergina sako, kad, nugriovus taborą, žmonių gyvenimo sąlygos pagerėjo, tačiau bendruomenė išsiskaidė, o socialinius butus gavo ne visi.
Su Rumina ir centro „Padėk pritapti“ vadove Inga Kreivėnaite susitinkame šiame centre. Jį lankantys vaikai ir paaugliai kartu žaidžia, o pats centras tapo ir bendruomenės jungtimi.
Kai kalbėjome, vaikų ir jaunimo centras „Padėk pritapti“ ruošėsi trumpametražio filmo „Miro foro“ (liet. Mano miestas) premjerai. Kaip pasakoja centro vadovė I. Kreivėnaitė, idėja sukurti filmą apie taborą gimė prieš metus, girdint vaikų istorijas apie gyvenimą ten.
„Paskutiniai trys namai buvo nugriauti 2020 metų gegužę. Tada visa romų bendruomenė išsiskirstė po Vilnių, po kitus miestus, dalis išvyko gyventi į užsienį. Tikrai ne visi žmonės gavo socialinius būstus ir galimybę pasilikti gyventi Vilniuje, nors buvo čia gimę ir augę, o ta vieta buvo kelių kartų gimtieji namai“, – LRT.lt sako I. Kreivėnaitė.
Anot jos, viešojoje erdvėje vyravo vienas neigiamas taboro naratyvas – čia klesti prekyba narkotikais ir jų vartojimas, kasdienybė yra mirtis, priklausomybės ir policijos kratos. Visgi romų bendruomenė buvo neišgirsta.
Namai ir bendruomenė
Organizacijoje, padedančioje romų šeimoms, I. Kreivėnaitė dirba dešimtmetį – visą šį laiką ji girdėjo kitokį romų pasakojimą apie taborą. Žmonės dalijosi istorijomis apie namus ir glaudžius bendruomenės ryšius.
„Gyvendami vienoje izoliuotoje erdvėje – tabore – žmonės jį vadino net savo miestu. Ten vyko atskiras bendruomeninis gyvenimas, rodantis labai glaudžius šeimų ir draugų ryšius. Visi gyveno kaip komunaliniame ūkyje, tad, nugriovus taborą, iš bendruomenės girdėjome nostalgiškų prisiminimų apie gyvenimą kartu“, – dalijasi I. Kreivėnaitė.
Nelikus taboro, romų bendruomenės ryšiai ėmė trūkinėti, o taborui liko nostalgija. Taip centrui „Padėk pritapti“ gimė idėja sukurti trumpametražį dokumentinį filmą ir parodyti, kaip pati romų bendruomenė prisimena taborą ir ką apie jį pasakoja vaikai.
Vaikai tampa gidais, rodo, kur stovėjo namai, kokius prisiminimus tai kelia. Jie veda mus į taborą ir pasakoja, kaip ten gyveno.
I. Kreivėnaitė
Būtent vaikai filme tampa taboro gidais ir kartu su profesionaliu operatoriumi filmuoja ir pasakoja.
„Idėja – neromantizuoti prisiminimų, bet ir nedemonizuoti patirčių, nenutolti nei į vieną, nei į kitą pusę. (...) Vaikai tampa gidais, rodo, kur stovėjo namai, kokius prisiminimus tai kelia. Jie veda mus į taborą ir pasakoja, kaip ten gyveno“, – sako I. Kreivėnaitė.
Taip pat skaitykite
„Žmonės nenorėjo iš ten išeiti“
„Taip, mes gyvenome be vandens, be elektros, mums buvo sunku, bet mes dabar ten grįžtume ir gyventume, nes tai buvo mūsų viena didelė šeima“, – prisipažįsta R. Bagdonavičiūtė.
Ji, kaip ir kiti tabore gyvenę romai, turėjo jį palikti. Su Rumina kalbamės vaikų ir jaunimo centre „Padėk pritapti“, čia ji dirba mokytojo padėjėja. Kai nedirba šiame centre, Rumina dirba pavežėja ir užsiima grožio procedūromis salone.
Pasak R. Bagdonavičiūtės, romų bendruomenei taboro panaikinimas buvo skaudus įvykis – žmonės prarado namus ir ten paliko savo gyvenimą.
„Taip, ten buvo visko, buvo skelbta daug tiesos ir daug netiesos, bet ten buvo visas žmonių gyvenimas. Žmonės nenorėjo iš ten išeiti. (...) Jei ne dienos centras, mes vienas kito iš viso nematytume. (...)
Šeimos visiškai išsiskyrė. Anksčiau visą laiką būdavome kartu, o dabar esame visiškai išsiskyrę. Jau nėra tos didelės vieningos šeimos, dabar daug sunkiau gyventi. Ir dabar esame nepriimami valstybės ir žmonių, bet anksčiau turėjome vienas kitą, o dabar mes ir to netekome“, – pasakoja Rumina.
Ir dabar esame nepriimami valstybės ir žmonių, bet anksčiau turėjome vienas kitą, o dabar mes ir to netekome.
R. Bagdonavičiūtė
Rumina gyveno gyvenvietėje, ten buvo 10 namų. Juose gyveno ir kartu augo jos pusseserės ir pusbroliai.
„Jei mama kur nors išeina ar išvažiuoja, mes liekame pas tetą, pas mamos draugę. (...) Antros ar trečios eilės pusbroliai mums buvo kaip broliai ir sesės, o mūsų vaikai jau taip nebebendraus, dėl to mums labai skaudu ir gaila“, – apgailestauja mergina.
Vis dėlto R. Bagdonavičiūtė sutinka, kad, išsikėlę iš taboro, žmonės tapo atsakingesni, susimoka už paslaugas.
Centro vadovė I. Kreivėnaitė taip pat pastebi, kad panaikinus taborą pagerėjo žmonių ekonominė padėtis: „Skurdas mažėja, nes žmonės turi elektros, vandens. Prieš 10 metų skurdas buvo begalinis, matėme neapsirengusių ir neišsimiegojusių vaikų, buvo vykdomos siaubingos kratos, policijos reidai – tai nebuvo saugi erdvė augti.“
„Bet kas atstos bendruomeninį ryšį, žmonių buvimą kartu?“ – klausimą kelia I. Kreivėnaitė.
„Liko stovėti su antklode ir pagalve“
Jaunimui prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo lengviau, tačiau, kaip sako R. Bagdonavičiūtė, vyresnio amžiaus žmonės dar neranda savo vietos: „Viena 70 metų moteris sako, kad ji prarado namus ir nesijaučia esanti namuose, jų neberanda.“
Kitiems sunku prisitaikyti prie gyvenimo daugiabutyje – vyresnio amžiaus moteriai sunku lipti laiptais, tačiau ji bijo uždarų patalpų, todėl negali pasinaudoti liftu.
Melas ir tai, sako I. Kreivėnaitė, kad visi romai gavo socialinius būstus, jos teigimu, eilės gauti būstą yra didžiulės.
„Romai laukė bendroje eilėje, nors neteko namų, jų namai buvo nugriauti buldozeriais. Daugiavaikės šeimos būstus gavo greičiau, prioritetine tvarka, bet tos močiutės jokių būstų negavo. Jos glaudėsi pas savo vaikus.
Visą gyvenimą gyveni, turi namus, o galiausiai buldozeris tavo namą nugriauna. Kaip pasakojo viena moteris, ji liko stovėti su antklode ir pagalve rankose. Kur eiti – nežino, glaudžiasi tai pas vienus, tai pas kitus“, – pasakoja centro vadovė.
Jai antrina ir R. Bagdonavičiūtė: „Daugiavaikės šeimos, kurios turi penkis vaikus, gavo būstus, bet tie, kurie tiek vaikų neturėjo, būstų ir negavo. Viena šeima turėjo keturis vaikus, o penkto vaiko susilaukė tam, kad gautų socialinį būstą.“
Kaip pasakojo viena moteris, ji liko stovėti su antklode ir pagalve rankose.
I. Kreivėnaitė
Kita moteris, tęsia Rumina, vietoje nugriauto namo pasistatė palapinę ir joje gyveno, kol pradėjo šalti orai.
„Jie neturėjo kitos išeities, – sako R. Bagdonavičiūtė. – Mums, jaunesniems, lengviau prisitaikyti, bet mes žinome, kur ir kaip gyvenome. Buvo sunku, bet tai buvo mūsų namai, žinojome, kad esame visi kartu, ir mums buvo lengviau. O dabar sunkiau. Šiaip taip prisitaikome, turime žinoti, kaip prie visko prisitaikyti.“
„Mūsų nepriima“
Vaikų ir jaunimo centro „Pridėk pritapti“ vadovė I. Kreivėnaitė atkreipia dėmesį, kad romai Lietuvoje dar matomi kaip vieni nelaukiamiausių kaimynų, todėl jaustis visuomenės dalimi jiems sudėtinga.
„Girdime konfliktų, kai visiškai nesusikalbama su kaimynais. Trūksta kultūrinių žinių, gyventojai nesupranta, kad jei pas romus į svečius ateina 10 ar 15 žmonių, tai jie nebūtinai yra narkotikų prekeiviai, o galbūt tiesiog šeimos nariai ar draugai“, – sako I. Kreivėnaitė.
Ji pažymi, kad paprastai lietuviai glaudžiau bendrauja kelių asmenų šeimoje, o romų santykiai su giminaičiais yra artimesni, jiems įprasta palaikyti artimus ryšius su daugiau žmonių.
Nusivylimo neslepia ir Rumina: „Mes mokame priimti kitus, tiesiog mūsų nepriima. (...) Ne mus reikia integruoti, o kitus. Mes visą gyvenimą mokėjome gyventi pagal kitas tradicijas, įstatymus, o jie su mumis niekada nemokėjo bendrauti, mes visada buvome nuo jų atsiskyrę.“
R. Bagdonavičiūtė svarsto, kad aplinkiniai neretai nežino, kaip elgtis su romais, ir sako – su jais reikėtų elgtis kaip su paprastais žmonėmis.
„Mes neturime kokių nors specialiųjų poreikių, kad su mumis reikėtų kaip nors kitaip bendrauti, ne, reikia bendrauti visiškai taip pat, kaip ir su kitais žmonėmis“, – sako Rumina.
Taip pat skaitykite
Gatvėms šluoti netinkama – „nereprezentatyvios išvaizdos“
Priėmimas į darbo rinką romams taip pat skaudi tema. Neretai darbdaviai pateikia neigiamą atsakymą vien sužinoję apie kandidato tautybę, o ir patys romai darbo vietoje baiminasi būti apkaltinti vagystėmis ar kitais dalykais.
Rumina atvirauja, kad pradėjusi dirbti paprastai stengiasi savo daiktus laikyti atskirai nuo kitų ar palikti juos automobilyje, kad nebūtų apkaltinta, jei kas nors dingtų. Tik praėjus keliems mėnesiams, darbdaviams ir kolegoms pripratus prie Ruminos, ji sau leidžia atsipalaiduoti.
Teiraujuosi, ar dažnai romai darbo vietoje kuo nors apkaltinami. „Daugumos nepriima į darbą, todėl ir apkaltinimų mažai“, – sako Rumina.
Panašiomis istorijomis dalijasi ir centro vadovė I. Kreivėnaitė. Viena romė ilgus metus dirbo viešosios tvarkos prižiūrėtoja ir šluodavo gatves. Radusi skelbimą, kad ieškomas žmogus, galintis anksti ryte tvarkyti aplinką prie Baltojo tilto, ji nuėjo į darbo pokalbį, tačiau atsakymo nesulaukė.
Į pagalbą atėjo centras „Padėk pritapti“ – susisiekus su darbdaviais, šie paaiškino, kad „moteris yra nereprezentatyvios išvaizdos“.
Pamatė, kad atėjo romė, vadinasi, netinka net gatvei prie Baltojo tilto šluoti.
I. Kreivėnaitė
„Pasirodo, penktą valandą ryto tvarkyti aplinką prie Baltojo tilto reikia labai reprezentatyvios išvaizdos žmogaus. Pamatė, kad atėjo romė, vadinasi, netinka net gatvei prie Baltojo tilto šluoti, tokios erdvės šluoti žmogus jau negali. Absurdiška situacija“, – pasakoja I. Kreivėnaitė.
„Atsibosta nuolatos įrodinėti, kad esi ne vagis“
Diskriminacija – ne tik darbo rinkoje. I. Kreivėnaitė prisimena situaciją, kai į grožio saloną atvyko dvi romės. Jos atvažiavo su pavėžėjimo įmone, pasipuošusios. Kadangi grožio salonas įsikūręs dideliame pastate, o rasti įėjimą ne taip paprasta, kol moterys ieškojo įėjimo, socialinio tinklo „Facebook“ Naujamiesčio grupėje atsirado įrašas.
„Žiūrėkit, kad neapvogtų čigonės, rakinkite duris, jos bando įsibrauti, eina per butus, o dar dėl vaizdo pasiėmusios vaiką kaip priedangą ir atvažiuoja su „Bolt“ kaip į darbą.“
„Kalbame apie progresyvius Naujamiesčio žmones, kurie yra atviri įvairioms grupėms, kuriems tikriausiai rūpi ir klimato kaita, ir kitos temos, bet kažkodėl romai, Lietuvoje gyvenantys nuo 16 a., kliūva“, – ironizuoja I. Kreivėnaitė.
Tokios situacijos dažnos, bet Rumina prisipažįsta, kad su jomis susidūrus pyktis jau nebeima: „Tiesiog pradedu juoktis. Man tai taip atsibodo, bet mes pripratę.“
„Atsibosta nuolatos įrodinėti, kad esi ne vagis, kad mieste nieko neprimuši“, – apgailestauja ji.
„Dvejopi reikalavimai ir standartai, turi daug labiau stengtis, kad atitiktum kokią nors normą“, – antrina I. Kreivėnaitė.
„Ir vis tiek neįtiksi“, – sako Rumina.
Kai nepažįsti žmogaus, kyla baimių
10 metų organizacijoje dirbanti I. Kreivėnaitė pastebi, kad visuomenė pradėjo labiau domėtis romų gyvenimu, tačiau, sako ji, norėtųsi greitesnių pokyčių, kad jau nebereikėtų kalbėti apie patiriamą diskriminaciją.
I. Kreivėnaitė svarsto, kad nemažai žmonių Lietuvoje nėra susidūrę su romais, o iš to ir kyla įvairių baimių. Centras organizavo žydų ir romų bendruomenių susitikimus su įvairių miestų gyventojais.
„Būna, sėdi žmonės prie vieno stalo, kartu valgo ir sako: tai istorija – pirmas kartas gyvenime, kai su romėmis sėdžiu prie stalo ir kartu valgau. Tie žmonės būna susižavėję kaip vaikai, pamatę kokį nors egzotišką žmogų. (...) Žmonės klausinėja absurdiškiausių dalykų, visiems įdomu santuokos, intymūs dalykai, būrimai“, – šypsosi I. Kreivėnaitė.
„Svarbiausia intymūs klausimai ir pinigai“, – juokiasi Rumina.
Centro vadovės teigimu, tokie susitikimai leido žmonėms pakeisti nuomonę ir pažinti kitą – po susitikimo neretas prisipažindavo, kad tai buvo gyvenimą keičianti patirtis.
„Žmonės iš kartos į kartą perduodavo baimę – iš močiučių, tėvų lūpų girdėdavome: romai apvogs, su jais nebendrauk. Arba vyrauja romantizuotas požiūris, kad romai būtinai šoka. Rumina laužo visus stereotipus – romė vairuoja įmonės „Bolt“ automobilį, dirba vaikų dienos centre ir daro makiažus. Ji dirba per tris darbovietes“, – sako I. Kreivėnaitė.
„Ir neištekėjau būdama 15 metų!“ – juokiasi Rumina.
Nepasitikėjimas valstybe ir visuomene
R. Bagdonavičiūtė ilgisi gimtojo taboro, tačiau sutinka, kad jame matydavo problemų. Tiesa, pažymi ji, situacija keitėsi, o absoliutinti visų gyventojų nereikėtų.
„Narkotikai – taip, jų buvo. Bet prekiavusius žmones galėjo paimti ir pasodinti, ne visas taboras juk prekiavo. Šiuo metu Naujininkuose prekiaujama narkotikais – visur kameros, visur viską mato. Kodėl jie negaudo prekeivių ir jų nesodina?“ – piktinasi Rumina.
Institucijos neretai išskirdavo, kad tabore gyvenantys vaikai nelankydavo mokyklos. Rumina sako, kad anksčiau tai buvo opi problema, kadangi vaikai neturėdavo tinkamų rūbų, nebuvo vandens ir elektros.
„Šeimos buvo didelės, vaikas palankydavo kelias klases, o tada grįždavo prižiūrėti mažesnių brolių ir sesių. Būdavo, tėvai išvažiuoja arba vaikus augina tik mama. Mama išeina dirbti, o vyresni vaikai lieka su mažaisiais, todėl mokykla visada likdavo paskutinėje vietoje.
Išmoksti rašyti ir skaityti – užtenka. Tai labai blogai, bet pusė mūsų taip užaugo. Dabar tėvai jau supranta, kad reikia visiškai kitaip gyventi. (...) Tėvai mato, kad mokykla yra didžiausias pliusas, kokį jie gali suteikti savo vaikams“, – pasakoja R. Bagdonavičiūtė.
Tėvai mato, kad mokykla yra didžiausias pliusas, kokį jie gali suteikti savo vaikams.
R. Bagdonavičiūtė
Anot jos, ir patys vaikai nori mokytis ir baigti mokyklą, o vėliau studijuoti. Tai pastebi ir I. Kreivėnaitė. Centro vadovė sako, kad neretai vaikų tėvai būna neraštingi, dėl to jaučia gėdą, todėl skatina vaikus mokytis.
„Tai tampa vertybe. Labai svarbu, kad išsilavinę žmonės tampa pavyzdžiu jaunesniems. (...) Žmonės ilgą laiką netikėjo, kad kas gali būti kitaip, kad gyvenimas gali keistis.
Nemažai romų neturi artimo santykio su visuomene, apskritai nepasitiki valstybe, nes jaučia, kad institucijos gali nugriauti namus, vyksta policijos reidai, lankosi vaiko teisių atstovai – visos institucijos kelia siaubą. Tada gyveni klaustrofobiškai užsidaręs ir iš esmės niekuo nepasitiki“, – sako I. Kreivėnaitė.
Č klasės ir pamiršti vaikai
Centro „Padėk pritapti“ vadovė taip pat pabrėžia, kad valstybė ir pačios mokyklos buvo pamiršusios romų vaikus. Pavyzdžiui, prieš aštuonerius metus vienoje Vilniaus mokykloje buvo sukurta Č klasė – „čigonams“ vaikams.
„Į klasę buvo suvaryti vaikai nuo aštuonerių metų iki aštuoniolikos. Kaip vadovėlinė klasika, visi romų vaikai sėdėdavo paskutiniame suole. Jie neturi vadovėlių, neturi pratybų, jiems duoda daugybos lentelę, sudėti pliusus ir vaikai tai daro penkerius metus.
Ateina penktokas į dienos centrą, jis nepažįsta raidžių, bet buvo keliamas iš klasės į klasę. Koks aplaidumas visoje švietimo sistemoje, kad esi nematomas, esi svetimas, nelaukiamas“, – vardija I. Kreivėnaitė.
Centro vadovė sako, kad namuose vaikai šneka romų kalba, tad jiems atėjus į pirmą klasę jaučiamas ir kalbos barjeras, tačiau mokyklos, užuot padėjusios vaikui, neretai jam priskiria palengvintą programą arba į jį visai nekreipia dėmesio.
„Vaikas pasodinamas į paskutinį suolą ir jo tarsi nėra. Kokia motyvacija trečioje klasėje vaikui eiti į mokyklą, kai jo žinios – kaip pirmoko?“ – klausia pašnekovė.
