LRT ir Lietuvos istorijos institutas tęsia bendrą darbą skleisdami Lietuvos visuomenei kokybišką informaciją, padedančią plėsti humanitarinį akiratį ir kartu išgyventi karantino laikotarpį, užsiimant prasminga veikla.
LRT.lt portalo skaitytojų dėmesiui siūlomos ištraukos iš pagal išsilavinimą inžinieriaus, visuomenės veikėjo, kooperacijos judėjimo entuziasto Aleksandr Szklennik (1864–1921) dienoraščio. Šis žmogus Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Vilniuje ir mums paliko įdomų pasakojimą apie to meto vilniečių buitį ir būtį. Tokio pobūdžio šaltinių yra labai nedaug, todėl kiekvienas jų nusipelno atidaus istorikų dėmesio.
A. Szklennik rašytas dienoraštis yra ne tik priskirtinas šiai retų šaltinių kategorijai, bet ir neabejotinai originalus bei informatyvus. Įsigilinę į dienoraštį skaitytojai galės susipažinti ne tik su 20 a. pradžios Vilniaus gyvenimu, bet ir galės išvysti plačią lemtingų Europai įvykių panoramą.
A. Szklennik dienoraštį spaudai parengęs istorikas Edmundas Gimžauskas rašo: „Pradžioje skaitytojo dėmesį prikausto vaizdingi ir gyvai nupasakoti 1915 m. Vilniaus epochiniai istoriniai įvykiai: artėjančio fronto laukimas ir gyventojų nuotaikos, rusų valdžios ir kariuomenės traukimasis iš miesto, pirmosios vokiečių okupacijos valandos bei dienos.
Vokiečių valdžiai įsitvirtinant, veiksmas tarsi sulėtėja, lokalizuojasi paties miesto aplinkoje. Dienoraščio kasdieniai įrašai darosi vis išsamesni, „apauginami“ įdomiomis ir intriguojančiomis detalėmis (jos dažniausiai neatsispindi kituose šio laikotarpio šaltiniuose, ir tai daro šį tekstą unikalų).
Tačiau greitai mieste įsivyrauja pilka ir niūri okupacijos kasdienybė: gyventojai aplinkybių verčiami kuriam laikui primiršti politikos ir visuomenės reikalus, rūpintis vien išgyvenimu. Dėl to dienoraštyje nuolat aptarinėjami ir cituojami kasdienybę reglamentuojantys okupacinės administracijos potvarkiai bei įsakymai.“
A. Szklennik dienoraštį, kurio chronologinis laikotarpis apima 1915-1918 m. lapkričio mėn., sudaro devyni stori lenkų kalba ranka prirašyti sąsiuviniai (šiuo metu saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve). Lietuvos istorijos instituto leidykla išleido du A. Szklennik dienoraščio tomus (Pirmoji knyga – 2017 ir antroji knyga – 2018 m. ). Trečiasis tomas pasirodys artimiausiu metu.
LRT.lt portalui parengtoje publikacijoje pateikiamos ištraukos iš ketvirtojo A. Szklennik sąsiuvinio (apimančio 1916 m. gegužės 28 d. – rugsėjo 9 d. laikotarpį). A. Szklennik dienoraščio ištraukose (birželio, liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais darytuose įrašuose) pasakojama apie 1916 metais Trijų kryžių statymo ant Pilkojo kalno peripetijas (betoniniai kryžiai architekto Antano Vivulskio buvo pastatyti vietoj 1869 m. sugriuvusių trijų medinių kryžių).
Birželio 24 d.
Užvakar, per Devintines, magistrate įvyko posėdis dėl 3 kryžių pastatymo ant Trijų Kryžių kalno. Kaip žinoma, valdant kun[igaik]ščiui Algirdui[i], lietuvių magnatas Goštautas[ii] iš Mazovijos pasikvietė 14 pranciškonų, kad skleistų krikščionybę, ir atidavė jiems savo namą su sodu, kur dabar Bonifratrų bažnyčia.
Kai kun[igaik]ščio Algirdo ir Goštauto nebuvo Vilniuje, pagonių žynių sukurstyta minia septyniems vienuoliams nukirto galvas sode prie jų namų, kiti septyni pasislėpė kalnuose už Vilnelės, bet ten juos pagavo, prikalė prie kryžių ir nukryžiuotus įmetė į Vilnią nuo Trijų Kryžių kalno, kuris tada vadinosi Tauro kalnu.
Nuo to laiko iki praeito amžiaus 8-ojo dešimtmečio ant kalno stovėjo trys mediniai kryžiai, dėl ko kalnas buvo taip pavadintas[iii]. Dabar, esant religinių ir tautinių jausmų pakilimui, lenkai Vilniuje iškėlė mintį pastatyti ant kalno tradicinius tris kryžius ir pateikė atitinkamą prašymą kun[igui] administratoriui; šis kreipėsi leidimo į okupacinę valdžią ir gavo iš jos palankų atsakymą. Taigi projektą vykdys magistratas, tik pats kūrinys turi būti padarytas neįprastai.
Iniciatoriai, tarp kurių yra inž[inierius] Szopa, pasinaudojo tuo, kad Vilniuje yra Žalgirio paminklo Krokuvoje kūrėjas skulptorius Vivulskis[iv], ir prikalbino jį parengti 3 kryžių projektą iš patvaresnės už medieną medžiagos, taigi iš betono. Pagal Vivulskio projektą ant Trijų Kryžių kalno iškils postamentas, o ant jo – 3 kryžiai, nukreipti į 3 pasaulio šalis. Projektą įgyvendins Szopa. Tai kainuos 1300 rub., su sąlyga, kad miestas nemokamai atgabens ant kalno, į statybos vietą, įvairių medžiagų: žvyro, betono ir t. t. Vykdyti pradės nedelsiant, kad būtinai užbaigtų per šią vasarą.
Vok[iečių] valdžia leido šios dienos Šv. Jono mugę ir mugę per Petrą ir Povilą. Žinoma, kad šiandieninis kermošius buvo l[abai] kuklus; buvo gėlių, rugiagėlių ir daugybė ramunių; oras buvo geras. Mano pažįstamas nupirko 12 ryšelių žemuogių lapų, kuriuos tinkamai paruoš ir vartos vietoj arbatos; yra žemdirbys ir geriau nori – sako – gerti tokią arbatą negu pagamintą Rūdninkų gatvėje.
Laikraščiuose paskelbta tokia žinutė. Pagal žinomą Vyriausiojo Rytų vado potvarkį gatvės eismas uždraustas ir baudžiami visi civiliai asmenys, esantys ne namuose po 10 valandos vakaro (žiemą 9 val.) be raštiško karinio policmeisterio naktinio liudijimo (išduodamo tiktai tam tikrais ypatingais atvejais).
Šis potvarkis pastaruoju metu taip dažnai būna pažeidžiamas, kad policija priversta taikyti griežtas priemones, konkrečiai – žiauresnes bausmes. Įspėdami apie tai civilius gyventojus, primename, kad gatvės lygiai 10 val. turi būti tuščios. Net už kelių minučių vėlavimą bus griežtai baudžiama.
Pranešimas. Visi daržų savininkai ir nuomininkai dabar vėl raginami ieškoti vikšrų lizdų ant vaismedžių, kad juos naikintų. Vikšrų lizdus sėkmingiausiai galima sunaikinti apdeginant šakas ir kamienus fakelais arba apipurškiant lizdus žibalu, arba tabako nuoviru. Be to, atkreipiame dėmesį į 1916 06 15 Vyr[iausiojo] Rytų vado potvarkį dėl kovos su vikšrais, apie kurį galima gauti informacijos pas miesto viršininką p[ono] kapitono Wencko biure.
Vilnius, 1916 m. birželio 21 d. Miesto viršininkas Pohlis
Liepos 11 d.
Šiandien pas mane apsilankė dvarininkas iš Musninkų apylinkių, nuo Širvintų pusės, p[onas] Ł. ir pasidalijo naujienomis iš kaimo. Kadangi trūksta arklių, žemė, ypač valstiečių, buvo įdirbta blogai. Adv[okato] Lednickio dvare Bartkuškyje[v] akėjo karvėmis, valstiečiai akėjo grėbliais.
P[ono] Ł. dvare paprastai būdavo apie 60 arklių, dabar liko 16, o prieš porą dienų okupacinė valdžia paskelbė, kad greitai vyks arklių rekvizicija. Musninkų valsčiuje Amtsvorsteheris paskelbė, kad valsčius kas savaitę jam turi pateikti 1 800 kiaušinių po 10 pfen. ir 20 svarų sviesto po 2 markes. P[onas] Ł. sako, kad prieš karą turėjo daugiau kaip 40 karvių, o dabar turi 10 karvių, bet pajamos iš tų 10-ies tokios pačios, kaip anksčiau iš 40-ies, tik trąšų mažiau.
Bet pajamos iš dvaro nėra didesnės negu paprastai, kadangi visur yra didelių nuostolių: nekulti javai buvo pakreikti arkliams, padegtos rogės, vežimai, akėčios; pono Ł. nuostoliai siekia keliolika tūkst. rub., neskaitant rekvizicijos kvitų. Bartkuškio dvare vokiečiai savo arklius pastatė sandėlyje ant iškultų javų, esą iš kažkokio keršto. Keliai yra įrengti puikiai, fundamentaliai; medžiagas tiekia dvarininkai ir valstiečiai, pro kurių žemę tie keliai praeina, plentą lygina galingu gariniu volu.
Nepaisant visko, kas kalbama apie greitą vokiečių pasitraukimą, konkretūs veiksmai, regis, tam prieštarauja: pvz., vokiečiai išsinuomoja vaisių sodus ir iš anksto moka pinigus; keliuose valsčiuose paskelbta, kad greitai mokės už rekvizicijos kvitus. Įdomų dalyką pasakojo p[onas] Ł. apie mūsų vidaus gyvenimą, įrodantį, kad netgi išgyvenamas istorinis momentas negali pagerinti mūsų prigimties.
Taigi Musninkuose didesnis dvarininkų būrys nutarė įkurti Valstiečių būrelį ir išrinko organizacinę komisiją, vadovaujamą p[ono] O. Tada dvarininkas p[onas] P[odbereskis?], savo ambicijų stumiamas, pamatęs, kad būsimo būrelio pirmininku greičiausiai bus ne jis, o p[onas] O., taip patvarkė reikalą, kad valstiečiai visai nenori būrelio; per pirmą steigiamąjį susirinkimą reikalas nebuvo sutvarkytas, nes valstiečiai nenorėjo, o į antrą susirinkimą niekas iš valstiečių neatvažiavo. Taip būrelio reikalas nutrūko, nors vokiečių valdžia abu kartus visiškai lengvai davė leidimus.
Švenčionių ir Daugpilio link važiuoja traukinys paskui traukinį, visi tušti, o iš ten grįžta pilni amunicijos ir kariuomenės. Lengvai sužeistųjų ligoninė Pohuliankoje, buv[usių] Apskaitos rūmų patalpose, buvo visiškai uždaryta, išvežtos visos lovos ir rakandai.
Automobiliai, kurie vakar pajudėjo iš Šv. Jokūbo aikštės, sustojo į eilę Puodžių[vi] gatvėje šalia Lukiškių aikštės nuo Šv. Jurgio iki felčerių mokyklos; vakar ir šiandien prastovėjo visą dieną visiškai pasirengę; vairuotojai po kelis ateina miegoti į savo buvusius butus, atsigula ant grindų, po galva pasideda apklotą. Visi automobiliai, kurie stovėjo aikštėje priešais Petro ir Povilo bažnyčią, išvažiavo kažkur į darbą.
Pradėtas trijų betoninių kryžių statybos darbas ant Trijų Kryžių kalno toje pačioje vietoje, kur iki 1870 m. stovėjo mediniai. Kasant pamatus buvo surasti senų kryžių pagrindai; jie buvo sustatyti taip, kad vidurinis storesnis pagrindas stovėjo priekyje, o du stovėjo truputį giliau, ir pagal planą kartu su viduriniuoju pagrindu sudarė trikampį.
Analogiškai pagal senų kryžių išdėstymą architektas p[onas] Vivulskis suprojektavo gelžbetoninius kryžius. Vidurinis, aukščiausias kryžius bus 17 aršinų iškilęs virš kalno teritorijos, du šoniniai kryžiai bus 1,5 aršino žemesni už vidurinį. Pastoliai jau pastatyti. Visi 3 kryžiai iššauna iš didingo 7 aršinų aukščio, 9 aršinų pločio postamento, sukomponuoto taip, kad jis tarsi architektoniškai užbaigia kalną, iš kurio kaip gėlės išauga 3 liauni kryžiai.
Viskas bus baltos spalvos, labai ryškiai išsiskirs žalumos fone ir atrodys lengvai, liaunai, o kartu monumentaliai. Techniškai tai bus medinėse formose iš betono išlietas monolitas, kartu su pagrindu sudarantis vieną visumą, sutvirtintas geležiniais virbais ir vieliniu tinklu. Svarbiausias išlaidas, žinoma, sudaro darbas, kadangi dalis medžiagų yra suaukota, dalis pasiskolinta (mediena pastoliams), o projektas ir techninis detalių parengimas bei meninė ir techninė vykdymo priežiūra papildomai nieko nekainuos.
Žvyro ir smėlio iš viso reikia 3 kubinių sieksnių, jie išgaunami gretimame Stalo kalne, bet mokėti darbininkams už jų užnešimą į Trijų kryžių kalną būtų be galo brangu. Laikraštyje „Dz[iennik] Wil[eński]“ inž[inierius] Szopa kreipiasi į Vilniaus dvarininkus ir kilnų Vilniaus jaunimą, kad paskubėtų padėti.
Vokietijoje buvo išleisti juodai balti sąsiuvinukai gauti duonos kelionėje. Kiekviename sąsiuvinyje yra 40 duonos markių, iš kurių 20 už 40 gr[amų], o 20 už 10 gr[amų] kiekviena; per dieną leidžiama suvartoti 250 g[ramų]. Sąsiuviniai galioja 3 sav[aites].
Liepos 18 d.
5 val. po pietų po trimis kryžiais ant Trijų Kryžių kalno buvo iškilmingai pakloti pamatai. Dėl liūties ir blogo oro buvo nedaug žmonių. Buvo įmūryta dėžutė su įkūrimo aktu, surašytu lotynų kalba. Iš tikrųjų kryžių statymo darbai sparčiai vyksta jau kelias dienas.
Kadangi tokioje vietovėje negalima panaudoti arklių, tai savo noru dirba didelė įvairaus amžiaus ir luomų žmonių grupė; kadangi atostogų metas, daugiausia jaunimo. O darbo yra daug, nes pristatyti reikia viską: vandenį, žvyrą, smėlį, cementą, geležį. Taigi susikūrė vyrų, moterų, skautų grupės, kurios, vadovaujamos statybininkų, į darbų vietą suveža reikalingas medžiagas.
<...>
Rugpjūčio 3 d.
Trijų kryžių statyba, pradėta prieš mėnesį, vakar buvo praktiškai baigta: viskas jau išbetonuota, bet formas bus galima nuimti po savaitės. Liko smulkūs darbai prie pamatų. Koks jaudinantis jausmas apima kiekvieną, žiūrintį į dirbančius! Ir ko tik čia nėra! Kunigai, ponios, panelės, ponai, tarnaitės, o pirmiausia – jaunimas ir vaikai, ypač todėl, kad darbai dirbami per atostogas, taigi čia renkasi visas Vilniaus jaunimas – ir taip kasdien.
Ir niekas čia nedykaduoniauja, visi stengiasi padaryti kuo daugiau: kai pritrūksta reikalingo įrankio, žemę kasa mediniais kastuvėliais, o nešioja statinėmis ir kibirais, nes karučiai tiktai trys. Neskaičiuojant rankomis pristatomo cemento, žvyro, vandens, medienos ir geležies, pačius žemės darbus, kuriuos jau atliko „svečiai“, reikia įvertinti 6 tūkst[ančiais] rublių. Vietovė šalia kryžių lyginama žaibo greičiu: kalvelės dingsta, slėniai užpilami, kraštai padengiami velėna.
Vakar buvo ypatingai puikus vaizdas, kadangi kun[igas] Lubianiecas atvedė 150 vaikų iš Jėzaus Širdies prieglaudos; po darbo visi vaikai suklaupė ir, iškėlę rankas į viršų, labai darniai sudainavo patriotines dainas; ten buvusius apėmė toks graudus jausmas, kad visi irgi atsiklaupė, ir ne vieno akyse pasirodė ašaros.
Kun[igas] administratorius ateina kasdien, kaip ir inž[inierius] Szopa; p[onas] Vivulskis būna 2–3 kartus per savaitę. Ant kalno dažnai apsilanko ir kariai, kurie labai pagarbiai stebi darbą, kurį kartu atlieka visi gyventojų sluoksniai. Vakar, kai vaikai dirbo, o vėliau dainavo, vokiečiai stovėjo atokiau ir žiūrėjo su pagarba ir susižavėjimu.
Pastačius gražų ir monumentalų statinį, Vilniuje atsirado nauja teritorija pasivaikščiojimams, kuri iš karto tapo populiari ir greičiausiai bus tuo gera, kad publika bus jeigu ne grynai, tai daugiausia krikščioniška – bent jau iš pradžių. Ateityje kalnus apsodins medžiais ir krūmais.
Prieš porą savaičių valdžiai buvo pateiktas prašymas leisti pastatyti kryžių ant Pilies kalno, ant kun[igo] Išoros[vii] ir Sierakausko[viii] kapo, bet atsakymas iki šiol negautas.
Rugpjūčio 13 d.
Šiandien vėl krito markės kursas: 100 rub. – 189 mrk. (siūloma), 100 rub. – 193 mrk. (parduodama).
Mieste sklando daug pasakojimų apie austrų ir vokiečių antagonizmą; tikra yra tai, kad jie kartu niekada nebūna; taip pat žinom, kad kartais nesisveikina.
Dėl maisto produktų vis sunkiau: mėsos, pieno ir kiaušinių nenusipirksi. Sviesto visai nėra. Už pūdą ruginių miltų reikia mokėti 12 rublių rusiškais pinigais; svaras cukraus kainuoja 2 markes. Drabužių kainos tiesiog fantastiškos.
Nuo kryžių ant Trijų Kryžių kalno buvo nuimtos formos, ir visuma atrodo gražiai. Kasdien minios žmonių, daugiausia nuo 4 iki 8 val. vakaro; iš tiesų visi darbai jau užbaigti, atliekami tiktai žemės darbai, be kurių kol kas būtų galima apsieiti, bet publika reikalauja darbo ir visada dirba su įkarščiu. Gerai, kad Vilnius pasiryžo „atrasti“ Trijų Kryžių kalną, kuris dabar taps vasarą ir žiemą mėgstama pasivaikščiojimų vieta.
Kryžių pašventinimas turėjo įvykti šio mėnesio 20 d., bet kadangi vėluojama išleisti brošiūrėlę apie nukankintus kun[igus] pranciškonus, kurią parašė a. a. kun[igas] Kurczewskis, tos iškilmės nukeltos į rugpjūčio 27 d. Ant paminklo postamento buvo iškaltas užrašas lotyniškai, o ne lenkiškai dėl „politinių-tautinių“ sumetimų, kad neįžeistų lietuvių, siekiant, kad iškilmės būtų grynai religinės, be tautiškumo šešėlio.
Prelatas Michalkiewiczius, kuris kasdien po 2–3 valandas praleidžia ant kalno, man sakė, kad kai gr[afui] Yorckui[ix] buvo pateiktas cenzūruoti užrašas lotynų kalba, jis labai nustebo ir pasakė: „O kas čia politiško?“ Taip buvo atsakyta į lietuvių prašymus ir peticijas, kur lenkų pastangos pastatyti kryžius pateikiamos kaip politinė nacionalistinio pobūdžio akcija, lietuviams prikaišiojanti lenkų nuopelnus įvedant krikščionybę.
1915 m. rugpjūčio 5 d. Vokietija užėmė Varšuvą. Aplinkybės taip sutapo, kad tą pačią dieną prieš 51 metus (1864) buvo pakartas paskutinio sukilimo viršininkas Romualdas Trauguthas[x] ir keturi tuometinės tautinės vyriausybės nariai: Krajewskis[xi], Toczyskis[xii], Żulińskis[xiii] ir Jeziorańskis[xiv].
Todėl š[ių] m[etų] rugpjūčio 5 d. Varšuva šventė dvejas metines. Negerai pasakiau. Reikia kuo aiškiau pabrėžti, kad Varšuva minėjo vienas metines, o okupacinė valdžia Saksonijos aikštėje – kitas. Mus domina tiktai pirmosios. Citadelės prieigose, toje pačioje vietoje, kur stovėjo kartuvės, ant kurių kabojo penki kankiniai, buvo pastatytas kryžius.
Ryte bažnyčiose vyko gedulingos pamaldos. Jau ankstyvomis popietės valandomis Ginklų aikštėje, kur buvo įrengtas susirinkimo punktas, pradėjo rinktis minios, draugijos ir korporacijos ir užėmė joms skirtas vietas. Tai truko maždaug iki 6 val. Ir širdys vis labiau didžiavosi žiūrėdamos į tą daugiau kaip šimtatūkstantinę minią, į žmonių galvų jūrą, į vėjo plaikstomas vėliavėles, į glaudžius mokyklinio jaunimo būrius...
Apie 7 val. delegacijos ir korporacijos pradėjo eiti prie kryžiaus, tarsi gėlė išaugusio iš pralieto didvyrių kraujo. Davus ženklą, minia nusilenkė ir į dangų pakilo maldos, nuoširdžiausio prašymo, gilaus tikėjimo ir geresnės ateities vilties žodžiai. Po maldos kun[igas] Gąsiorowskis[xv] pašventino ąžuolinį kryžių, po kryžiumi buvo pastatyti du granitiniai antkapiai su užrašais, skirtais 5 Tautinės vyriausybės narių atminimui, ir 1916 m. rugpjūčio 5 d. data. Iš kunigo lūpų pasigirdo paguodos žodžiai, pilni tikėjimo geresne ir šviesesne ateitimi. Skambant tautos himnui, pradėjo dėti vainikus, paskui buvo sakomos kalbos.
Dėl Varšuvos išlaisvinimo metinių oficialus[xvi] „D[eu]t[sche] Warsch[auer] Z[ei] t[un]g“ rašo: „Kaip ir anksčiau, užvaldžius karališkąjį Briuselio miestą, į mūsų rankas buvo atiduotas dėl Vakarų valstybių kaltės įpainiotos Belgijos valstybės likimas, o vėliau kitas karališkasis miestas Belgradas, visų Europos pietryčių neramumų židinys, buvo mūsų užimtas, Vokietijos vėliava suplevėsavo ir virš trečiojo karališkojo miesto Varšuvos, tai buvo ženklas, kad mūsų rytinio kaimyno likimas pateko į mūsų rankas ir jo jau daugiau nespręs pusiau azijinė bizantiška imperija, kuri nepasotinamai siekia prievartauti kitas tautas, išsunkti jas ir ūkiškai, ir dvasiškai.“
Straipsnis baigiamas tokias žodžiais: „Kai vėlesniais metais lenkai džiaugsis savo tautinėmis institucijomis, kai ramus vystymasis apšvies požiūrį, šiandien dar kartais pritemdytą, tada 1915 m. rugpjūčio 5 diena taps bendra vokiečių ir lenkų iškilmių diena; vokiečiams tai bus kelrodis išlaikant didingą Vokietijos valstybę, lenkams – prasidedančio jų tautinio gyvenimo atgimimo diena.“
Rugpjūčio 1 d. Varšuvos rotušėje prie vokiečių policijos prezidiumo pradėjo mokėti pašalpas legionierių, Lenkijos Karalystės piliečių, šeimoms, kurios gyvena Varšuvoje ir Varšuvos apskrityje. Pašalpos mokamos atgaline data, t. y. nuo legionieriaus priesaikos dienos. Dėl to kai kurioms šeimoms išmokėta po tūkstantį kelis šimtus markių. Pašalpos jau sumokėtos 92 šeimoms, suma viršija 40 000 markių.
Rugpjūčio 14 d.
Miesto valdybos narių, kuriuos atleido miesto viršininkas, kartu su tais, kurie, užbėgdami įvykiams už akių, atsistatydino patys, yra 90.
Šiandien pasklido gandas, kad okupacinė valdžia nutarė, jog bus 40 naujų deputatų, iš jų 20 lenkų, 18 žydų ir 2 lietuviai, visi paskirti.
Vilniaus cenzūra nė vienam vietos laikraščiui neleido paskelbti žinutės iš vokiškų laikraščių, kad vokiečių valdžia Lenkijos Karalystėje įsakė Karalystės gyventojų pasuose vietoj „rusas“ rašyti „Lenkijos Karalystės pilietis“.
Vokietijoje įsakyta iki rugsėjo 1 d. surašyti viso Reicho maisto atsargas. Surašyti reikia ir atskirų šeimų atsargas, ir valsčių, pirklių ir visokių prekybininkų atsargas.
Marškiniams pirkti kortelės reikia tik tada, kai mažmeninėje prekyboje kainuoja mažiau negu 7 markes.
Kadangi trūksta pieno, Vokietijoje valdžia uždraudė pjauti pienines ožkas ir jaunas ožkytes. Silezijos žemės ūkio rūmai už kiekvieną ožką, kuri nuo birželio 1 iki sausio 31 d. atsives ožiukų, sumokės 10 markių išmokas.
Dėl pabrangusio popieriaus ir kitų išlaidų Varšuvos laikraščiai pabrangino prenumeratą; pas mus neateina joks – nebent kontrabandos keliu.
Austrijos laikraščiai praneša apie tokį įdomų įvykį. Dvidešimtmetis Aloizy Gentili iš šiaurinio Tirolio, vadovaudamas patruliui, prie Arsieno paėmė į nelaisvę 12 Italijos kareivių, tarp jų savo tėvą. Senasis Gentili karo pradžioje buvo pabėgęs į Italiją ir įstojo į Italijos kariuomenę, o sūnus tuo metu tarnavo Austrijos kariuomenėje. Sūnus labai nuoširdžiai pasisveikino su tėvu, bet po trumpos akimirkos įsakė belaisvį tėvą nuvesti į Austrijos nelaisvę.
Tik ką grįžau nuo Trijų Kryžių kalno, kur sužinojau negirdėtą dalyką – vokiečių valdžia sustabdė Trijų kryžių statybos darbus. Viskas vyko taip. Šiandien pusę pirmos ant kalno atėjo nuovados komisaras su rajono policininku ir darbų vykdytojui p[onui] Šutinui[xvii] pareiškė, kad pagal vokiečių valdžios potvarkį bet kokie darbai šalia statomų 3 kryžių turi būti nedelsiant nutraukti.
P[onas] Š[utinas] paprašė nurodyti jam tai raštu, tada rajono policininkas ant popieriaus lapelio parašė ten buvusio komisaro pareiškimą ir įteikė p[onui] Š[utinui], kuris tą lapelį nunešė kun[igui] administratoriui. Kun[igas] Michalkiewiczius tuoj pat asmeniškai kreipėsi į miesto viršininką ir gr[afą] Jorką paaiškinimo ir iki 6-os val[andos] turėjo atvykti ant kalno su žinia, bet neatvyko.
Sensacinga žinia tuoj pasklido po visą miestą, ir ant kalno suplūdo minios, tuo labiau kad oras buvo geras. Visi labai nustebę klausinėja: kokia priežastis? Vokiečių valdžiai labai rūpi valdžios autoritetas. Kadangi čia nieko nebuvo daroma slapta, o nuo pradžios iki galo viskas buvo daroma atvirai ir tiksliai pagal gautą leidimą – kokia gali būti tokio potvarkio priežastis?
Bet kokiu atveju jis yra nelogiškas. Tuo labiau kad visi darbai yra visiškai baigti: kryžiai nudažyti baltai (kalkėmis ir išrūgomis), ant cokolio iškaltas užrašas ir liko tiktai padažyti patį cokolį, bet tai tokia smulkmena, kad be jos visiškai galima apsieiti. Pašventinimas turėjo įvykti šio mėnesio 20 d., bet buvo nukeltas į 27-ą, kadangi buvo vėluojama išleisti brošiūrėlę su istorinio fakto, dėl kurio kryžiai buvo pastatyti, aprašymu.
Greičiausiai, potvarkio priežastis yra ta, kad kalnas netikėtai tapo visų Vilniaus miesto lenkų, visų jų sluoksnių kasdienės „piligrimystės“ vieta ir kasdien po porą valandų ant kalno būdavo kun[igas] administratorius ir visada dirbo kastuvu.
Jeigu valdžiai nepatiko ta lenkų vienybė, kuri netikėtai įgavo lenkų manifestacijos pavidalą, tai juk galėjo tiesiog susitarti su kun[igu] Michalkiewicziumi arba pasielgti kaip nors kitaip, bet nediskredituoti savęs išleidžiant draudimą dirbti, kai iš tiesų darbas baigtas; paskutinę savaitę, kad būtų užimti norintys, buvo sugalvojama žemės darbų, be kurių tikrai galima apsieiti.
Reikia pažymėti, kad viešoji nuomonė priežastį įžvelgia lietuvių intrigose, tuo labiau kad vakar ant kalno apsilankė d[akta]r[as] Domaševičius su bičiuliais, bet netgi jeigu taip ir buvo, net ir tada nebūtų jokios prasmės protestuoti prieš teisėtai įvykusį faktą. Gal vis dėlto norėta užkirsti kelią milžiniškai manifestacijai, kuri, be abejonės, būtų per pašventinimą, bet ir tai būtų galima sutvarkyti kitokiu būdu. Nekantriai lauksime mįslės įminimo.
Rugpjūčio 15 d.
Trijų kryžių reikalas tebėra toks pat neaiškus, nors kun[igas] Michalkiewiczius vakar apsilankė pas valdžią. Per pamokslą Bernardinų bažnyčioje kun[igas] paskelbė, kad dėl nenumatytų priežasčių šio mėnesio 27-ą kryžiai šventinami nebus.
Name, kuriame gyvenu, virš manęs ir po manimi didžiulius butus užima vairuotojai. Šiandien paryčiais jie sukėlė sąmyšį įrodinėdami, kad iš jų pavogė maisto produktus; tai jau antras kartas šiemet. Negalime žinoti, kiek čia yra tiesos, bet jie patys tuoj pat padarė kratą pas vargingesnius namo gyventojus priestate ir pusrūsiuose, kurios rezultatas buvo visas maišas žalvarinių daiktų, daugiausia smulkių, atimtų iš skurdžiausių žmonių; jokių maisto produktų, žinoma, nerado.
Šiandien paskelbto potvarkio § 2 sakoma, kad derlius rekvizuojamas nebus, bet už jį bus mokama didžiausia kaina. Taigi už 3 pūdus rugių vokiečiai mums mokės 7 markes, o už 3 pūdus kviečių – 8 markes, o dabartinis markės kursas yra beveik 50 kap., už pūdą siekia truputį daugiau negu 1 rub., o mes už ruginių miltų pūdą mokame 10–12 rub., o kvietinių visai nėra.
Šiandien mieste neginčijamai teigiama, kad abi okupacinės vyriausybės, Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos, paskelbė Lenkijos nepriklausomybę; esą prie buv[usios] Lenkijos Karalystės buvo prijungti Poznanės kun[igaikštys]tės, Galicijos ir Gardino gub[ernijos] pasienio apskritys.
Pas mane buvo atėjęs žydų atstovas p[onas] Izbickis[xviii] ir leidžiamam „Almanachui“ apie santykius Vilniuje karo metais, prieš vokiečių įžengimą į Vilnių ir po to paprašė poros dokumentų. Kol kas pasirodys žydų k[alba], o pasitaikius pirmai progai, žinoma, ir rusiškai bei kitomis kalbomis. Tokie leidiniai ir atskirai, ir kartu labai prisidės formuojant visuomenės nuomonę tam tikra iš viršaus primesta kryptimi.
Rugpjūčio 16 d .
Keletą dienų visai neturėjome duonos; žinoma, kalbu apie juodą duoną, kadangi vad[inamos] kvietinės, juodesnės už ruginę, neturime jau seniai. Taigi po kelių dienų pasninko visos kepyklos mus apdovanojo duona iš visiškai suplėkusių ruginių miltų, kokios normaliais laikais šunys neėsdavo.
Milžiniškus tokių miltų grumstus vokiečiai pristatė į visas kepyklas ir pasakė, kad kitą kartą duos dar blogesnių. Taigi, nori – valgyk, nenori – nevalgyk! Neaišku, iš kur galėjo gauti tokių miltų; įsivaizduojame, kad greičiausiai tai atsargos iš Kauno tvirtovės, kurioje pragulėjo iki šiol.
Visi įsitikinę, kad Vokietijoje dėl maisto atsargų yra dar blogiau negu pas mus, taigi reikia padaryti, kad būtų atvirkščiai. Neseniai vienas iš jaunesnių vairuotojų patrūko nešiodamas sunkumus, po apžiūros jam buvo liepta grįžti namo. O jis kaip tik neseniai grįžo po poros savaičių atostogų, todėl sužinojęs, kad reikės grįžti namo, labai nuliūdo. „Čia aš bent jau esu sotus, – sakė mums, – o ten badas ir skurdas.“
Iš įvairių artimesnių ir tolimesnių Vilniaus apylinkių sužinome, kad vokiečiai atima iš valstiečių rankines girnas; jie mums tai pasakoja verkdami. Taigi visos priemonės nukreiptos į tai, kad neleistų mums vartoti, kad mažiau suvalgytume arba sukauptume, o daugiau liktų jiems.
Visi laukiame baisios žiemos. Jėzaus Širdies prieglaudos globėjas kun[igas] Lubianiecas važiavo į Vilniaus apylinkes ir jam pavyko susitarti dėl javų duonai 450 įstaigos vaikų. Bet tuoj buvo gauta žinia, kad uždrausta išvežti iš dvarų bet kokius maisto produktus.
Trijų Kryžių kalno reikalas visų džiaugsmui buvo sutvarkytas. Okupacinė valdžia pareiškė, kad įvyko nesusipratimas, kadangi karinė valdžia išleido draudimą nežinodama, jog civilinė valdžia buvo išdavusi leidimą darbams. Šis juokingas paaiškinimas geras tuo, kad sėkmingai išsisprendžia nelemtas nesusipratimas.
Keletą pastarųjų dienų nuolat matome žygiuojančias Vokietijos ir Austrijos kariuomenes, su orkestru, įvairiomis kryptimis ryte ir vakare.
Be to, iš lentpjūvių geležinkelio link kasdien veža po kelis automobilius storų lentų.
Vokiečiai mums siaubingai nusibodo, gyvename viltimi, kad tuoj išsinešdins. Daug žmonių atidžiai seka visus valdžios potvarkius norėdami juose rasti savo karštų vilčių patvirtinimą. Todėl toks svarbus faktas, kaip austrų pasirodymas Vilniuje, turi būti glaudžiausiai susijęs su laukiamu vokiečių išėjimu. Vokiečiai pasikvietė austrus tam, kad užmaskuotų savo atsitraukimą, – kalba įžvalgesni; paliks juos Vilniuje, sakydami, kad eina į frontą, o iš tikrųjų grįš į Vokietiją.
L[enkijos] Karalystės gyventojų pasuose rašo ne „L[enkijos] Karal[ystės] pilietis“, bet priklausymo valstybei grafoje rašo „Lenkas – Varšuvos generalgubernija“.
Rugsėjo 4 d.
Kryžiai ant Trijų Kryžių kalno vis dar nepašventinti ir neaišku, kada tai bus atlikta. O įdomiausia tai, kad laikinai buvo uždrausta eiti į kalną – dėl karinių priežasčių. Vokiečiai paskleidė žinią, kad ant Bekešo kalno surado rusų radiotelegrafą, kuriuo naudojosi rusų šnipai; nuo to laiko ėjimas ant kalno ribojamas, dažnai visai draudžiamas, o kalno apačioje stovi kareiviai su šautuvais.
Paaiškinimai:
[1] Algirdas (1296–1377) – Lietuvos didysis kunigaikštis. Didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnus. Vitebsko kunigaikštis 1318–1345 m. Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu tapo 1345 m. su broliu Kęstučiu nušalinęs nuo sosto kitą brolį, sostą paveldėjusį Jaunutį. Valdymo metu daugiausia veikė valstybės rytuose, plėtė ir stiprino LDK valdžią dabartinių baltarusių ir ukrainiečių žemėse. Vedė derybas tiek su katalikų, tiek su stačiatikių bažnyčia dėl pagoniškos Lietuvos krikšto.
[2] Petras (Porajus) Goštautas (apie 1305–1364) – LDK karinis veikėjas. Veliuonos pilies įgulos komendantas. Istorikų laikomas daugiau legendine asmenybe, jokių tiesioginių jo egzistavimo įrodymų nėra rasta. Pagrindinis informacijos šaltinis apie jį – Bychovco kronika. Laikomas didikų Goštautų giminės pradininku.
[3] Dienoraščio autoriaus išdėstyta pranciškonų vienuolių bei su jais siejamų Trijų kryžių kilmės istorija grindžiama dar nuo 16 a. Vilniuje sklandžiusia legenda apie 14 pranciškonų vienuolių, kuriuos 14 a. žiauriai nužudę pagonys. Tarp istorikų šią legendą paskleidė Teodoras Narbutas, išpopuliarinęs Bychovco kronikos pasakojimą apie pirmąjį krikščionybės platintoją Vilniuje Petrą Goštautą ir 1368 m. nužudytus pranciškonus. Šis pasakojimas pakartojamas 19 a. ir 20 a. pradžios istorikų darbuose. Nuo 20 a. ketvirtojo dešimtmečio jis istorikų jau buvo laikomas išgalvotu, ir tik pastaraisiais dešimtmečiais nustatyta, kad šios legendos, nuolat sutinkamos įvairiuose religiniuose bei populiariuose leidiniuose, pagrindas gali būti tikras. Remiantis išlikusia vaizdine medžiaga įrodoma, kad mediniai trys kryžiai ant kalno stovėjo jau 17 a. pradžioje. 19 a. antroje pusėje carinė valdžia jų neleido atnaujinti, motyvuodama, kad vietovė priklausanti karinės tvirtovės teritorijai.
[4] Dienoraščio autorius šią pavardę rašo „Wiwulski“. Antonas Wiwulskis (1877–1919) – lietuvių ir lenkų architektas bei skulptorius. Gimė Rusijoje, kur jo tėvas, kilęs iš Žemaitijos, dirbo miškų inžinieriumi. 1883 m. su tėvais atvyko į Mintaują (Jelgavą), mokėsi vokiškoje mokykloje. 1901 m. baigė architektūros akademiją Vienoje, studijavo aukštojoje dailės mokykloje Paryžiuje. Išgarsėjo paminklu Žalgirio mūšio jubiliejui Krokuvoje (1910). Suprojektavo Trijų kryžių monumentą Vilniuje, kuris buvo pastatytas 1916 m., Šiluvos koplyčią. Pagal jo projektą 1913 m. Vilniuje pradėtas statyti pirmasis krašte bažnyčios pastatas iš gelžbetonio (dėl istorinių aplinkybių taip ir liko nebaigtas). Laikėsi krajovciškų politinių nuostatų. 1918 m. gruodį dalyvavo Vilniaus lenkų Savigynos veikloje.
[5] Bartkuškio dvarą A. Lednickis įsigijo 1913 m., taigi visai prieš pat karą.
[6] Garncarska (orig.). Dabar – Vasario 16-osios gatvė.
[7] Stanislovas Išora (1838–1863) – katalikų kunigas, 1863 m. sukilimo Lietuvoje dalyvis. Kilęs iš Siesarties netoli Ukmergės. Baigė Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, 1861 m. pradėjo dirbti vikaru Žaludko bažnyčioje Lydos apylinkėse. 1863 m. vasarį viešai iš sakyklos perskaitė atsišau- kimą, kviesdamas valstiečius prisidėti prie sukilimo. Po to pats pasitraukė pas sukilėlius, buvo L. Narbuto būrio kapelionas. Pasidavė caro valdžiai pagailėjęs klebono, kurį pareigūnai suėmė dėl to atsišaukimo. Iš pradžių nuteistas katorgos darbams, bet paskui po asmeninio generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsikišimo sušaudytas Lukiškių aikštėje.
[8] Z. Sierakauskas (Zygmunt Sierakowski, 1827–1863) – vienas 1863 m. sukilimo Lietuvoje vadų. Kilęs iš Voluinės (Ukraina). Tarnavo carinėje kariuomenėje, už revoliucinę veiklą buvo suimtas, išsiųstas į baudžiamąsias kuopas. 1856 m. atgavo karininko laipsnį, 1859 m. baigė generalinio štabo akademiją Sankt Peterburge, buvo siunčiamas į Vakarų Europos šalis gilinti žinių karinės teisės srityse. Dalyvavo konspiracinėje lenkų karininkų veikloje Sankt Peterburge, užsienio išvykų metu susitikinėjo su žymiausiais revoliuciniais veikėjais. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, pasitraukė iš tarnybos, stojo vadovauti sukilėliams Kauno gubernijoje. Po kelių sėkmingų pirmųjų kovų 1863 m. gegužę pralaimėjo mūšį carinei kariuomenei Biržų girioje. Pateko į nelaisvę, buvo pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu.
[9] Dienoraščio autoriaus užrašyta „Jorkowi“.
[10] Romuald Traugutt (1826–1864) – lenkų kariškis, vienas 1863–1864 m. sukilimo vadovų. Kilęs iš Gardino apylinkių. Tarnavo rusų armijoje, tarnybos metu dalyvavo 1848 m. malšinant revoliuciją Vengrijoje, Krymo kare. 1862 m. išėjo į atsargą turėdamas papulkininkio laipsnį. 1863 m. sutelkė sukilėlius Varšuvoje ir buvo paskirtas sukilimo diktatoriumi. 1864 m. rusų areštuotas ir pakartas kartu su kitais lenkų sukilėlių vyriausybės nariais. Labai populiari asmenybė lenkų patriotinių sluoksnių atmintyje.
[11] Rafail Krajewski (1834–1864) – lenkų architektas, poetas, vienas iš 1863–1864 m. sukilimo vadovų. 1850–1854 m. studijavo Varšuvos menų mokykloje, po to užsiiminėjo architekto praktika. 1863–1864 m. ėjo sukilėlių vyriausybės Varšuvoje vidaus reikalų žinybos vadovo pareigas. Rusų suimtas ir nužudytas kartu su kitais vadovais.
[12] Dienoraščio autoriaus užrašyta „Toczyński“. Józef Toczyski (1828–1864) – vienas iš 1863– 1864 m. lenkų sukilimo vadovų. Dirbo buhalteriu sausumos kelių administracijoje. Persekiotas už revoliucinę veiklą 1846–1848 m. Prasidėjus 1863 m. sukilimui Varšuvoje, ėmė dirbti sukilėlių vyriausybės finansų reikalų žinyboje, po to tapo jos vadovu. Rusų suimtas ir nužudytas kartu su kitais sukilėlių lyderiais.
[13] Roman Żuliński (1837–1864) – lenkų pedagogas, matematikas, vienas iš 1863–1864 m. sukilimo vadovų. Sukilėlių vyriausybės Varšuvoje pašto tarnybos viršininkas 1863–1864 m. Rusų areštuotas ir pakartas kartu su kitais sukilėlių vadovais.
[14] Jan Jeziorański (1835–1864) – vienas iš 1863–1864 m. lenkų sukilimo vadovų. Kilęs iš dvarininkų, dirbo finansų revizoriumi Varšuvoje. Sukilėlių vyriausybės komunikacijų žinybos vadovas 1864 m. Rusų suimtas ir nužudytas kartu su kitais sukilėlių lyderiais.
[15] Matyt, turimas omenyje P. Gansiorovskis. Franciszek Gąsiorowski (1876–1939) – Lenkijos katalikų dvasininkas, visuomenės ir politikos veikėjas. Baigė Varšuvos dvasinę seminariją, dirbo įvairiose parapijose, daugiausia Varšuvoje. 1900 m. įstojo į Tautinę lygą. Vienas Krikščionių darbininkų susivienijimo kūrėjų 1905 m. Po to prisidėjo prie kitų krikščionių demokratų politinių struktūrų kūrimo, priklausė jų vadovybei. Plėtojo visuomeninę ir šviečiamąją veiklą tarp darbininkų. Nuo 1910 m. – „Pracownica katolicka“ leidėjas. Karo metais priklausė Lenkų karinei organizacijai (POW), rinko lėšas lenkų Legionams. Kapelionas karo ligoninėse 1920 m. Lenkijos seimo narys 1922–1930 m. kaip krikščionis demokratas. Po to dėl nesutarimų pasitraukė iš partinės ir politinės veiklos. Buvo gimnazijos prefektas Varšuvoje.
[16] Po puslapio tekstu prirašytos dvi eilutės: „Niūrūs, nekenčiami, prakeikti citadelės mūrai buvo bejėgiai ir kurti tų dainų, už kurias, seniau tegu ir šnabždamas, savo rūsiuose laidojo gyvus žmones, griausmui...“
[17] Dienoraščio autorius šią pavardę rašo „Szutinas“. Atrodo, turimas omenyje Antanas Šutinas. A. Šutinas (Antoni Szutinas, 1851–1922) – Bernardinų bažnyčios Vilniuje zakristijonas. Kilęs nuo Kuktiškių, į Vilnių atvyko 1879 m. Pagarsėjo kaip senienų ir meno dirbinių kolekcionierius: buvusio vienuolyno celėje prie bažnyčios įkūrė antikvarinį kabinetą, kurį 1903 m. perkėlė į savo namą. Žinomas tiek lenkiškoje, tiek ir lietuviškoje aplinkoje. Bendravo su J. Basanavičiumi, 1907 m. įstojo į Lietuvių mokslo draugiją.
[18] Josif Izbicki (Beiniš Michalevič) (1876–1928) – žydų visuomenės ir politikos veikėjas. Bundo (žydų socialdemokratų organizacijos) narys. Pirmojo pasaulinio karo metais, daugeliui Bundo veikėjų pasitraukus į Rusiją, liko Vilniuje, atkūrė organizacijos veiklą, tapo jos vadovybės nariu. Žydų draugijos nukentėjusiesiems nuo karo remti narys, Centrinio žydų komiteto Vilniuje, įsteigto 1915 m. gruodį, narys kaip darbininkų profsąjungų atstovas. Žydų rašytojų ir žurnalistų susivienijimo iniciatorius ir pirmasis pirmininkas 1916 m. Buvo persekiotas ir kalintas vokiečių administracijos. 1918 m. persikėlė į Varšuvą. Ten 1925 m. tapo vienu iš Žydų mokslinio instituto steigėjų.
