LRT portalo skaitytojams siūlome ištrauką iš Lietuvos istorijos instituto leidykloje 2019 m. publikuotos Institute dirbančio mokslininko dr. Dariaus Vilimo knygos „Bajoras LDK žemės teisme (1566-1600)“. Šios knygos autorius kviečia laiko mašina nukeliauti į XVI a. ir patyrinėti LDK visuomenės elito kasdienybę, emocijas ir elgseną.
Kaip teigia pats monografijos „Bajoras LDK žemės teisme (1566-1600)” autorius, siekiant pajusti konkretaus istorinio laikotarpio visuomenės gyvenimo pulsą svarbu įsigilinti į asmenybių aplinką, kurioje glūdi dabartiniams laikams neretai netipiškų elgsenų, sprendimų, reakcijų ar pažiūrų priežastys. Vieną iš tokios aplinkos pažinimo galimybių suteikia LDK rankraštinių pavietų žemės teismo knygų kompleksas.
Žemės teismų knygos savo informacijos rutiniškumu parodo visą bajorų gyvenimą: kasdienybė leidžia už sausų rankraštinės knygos eilučių pamatyti žmogaus didybės ar menkystės, jo dvasinės didybės ar moralinio lūžio akimirkas.
LRT portalo skaitytojams siūlome ištraukas iš knygos skyriaus „Bajoriškoji žemės teismų kasdienybė“
§§§
Žmogaus fizinę ir intelektualinę brandą simbolizuodavo santuoka. Žemės teismo knygose yra keli šimtai įrašų apie santuokų sudarymą, kraičio išmokėjimą, abipusį turto užrašymą ar turto dalies išieškojimą iš nuotakos brolių mirus jos tėvams. Tradiciškai teismo knygose fiksuojamas kraičio užrašymas, atsakomieji jaunikio dovanojimai žmonai, paprastai dvigubai didesni už atsineštąją turto dalį.
Štai Vitebsko vėliavininkas Ivаnas Fedorovičius Chrapovickis 1588 10 05 peraktavo seną (1573) vedybinę sutartį iš Kauno žemės ir Trakų pilies knygų ir pareiškė, kad Žemaitijos žemionis Steponas Tarnovskis su žmona Ona Mykolaite Gamšiejaite, leisdami dukrą Oną už jo, užrašė jiems kraitį – dvarus: vieną Trakų paviete, Aluonoje, kurį iš karto jiems atidavė, ir Dvareliškes Kauno paviete, prie Punios, kurį irgi jiems amžiams užrašė, tik sau ir žmonai ten pasiliko gyvenamąją vietą iki gyvos galvos.
Vedybos buvo ne tik dviejų asmenų pasižadėjimas šeimyniniam gyvenimui, bet ir abipusiai naudinga bei įsipareigojimus laiduojanti sąjunga. Be kraičio užrašymo pinigais, daiktais ar maisto produktais, tekstuose aptinkama ir papildoma, arba „nestandartinė“, informacija apie sutuoktinius. Antai Gavrila Ivanovičius Vinka 1590 06 20 teismo knygose įrašė savo suteiktį (1590 02 18) žmonai Margaritai Stanislovaitei Sobolevskytei. Joje rašoma, kad jis pasipiršęs garbingai panelei iš Motiejaus Janovičiaus Stabinskio namų, ji – Agnieškos Stabinskienės duktė(?). Leidus panelės globėjui Trakų žemioniui Jonui Sobolevskiui, Margarita atiduota į žmonas, jai duotas kraitis papuošalais, rūbais, daiktais ir kt. už 150 kapų lietuviškų grašių. Gavrila jai iš trečdalio savo Pieštuvėnų dvaro užrašė 227 kapas grašių.
Kitu atveju taip pat pabrėžiamas namų, iš kurių kilusi nuotaka, garbingumas: Kaune 1581 10 02 Mikalojus Gineitis pareiškė, kad imdamas į žmonas Kasparo Slavanovskio dukrą panelę Galeną (iš kilmingojo Merkelio Zavišos namų, išauklėtą jo žmonos), kraičio gavo 50 kapų lietuviškų grašių, tada M. Gineitis užrašė žmonai vainiko ir prievainikio Panevėžiuko dvare 100 kapų grašių.
Sąlygos: jei jis mirtų anksčiau nei žmona nesusilaukęs palikuonių, jai turėtų likti to dvarelio trečdalis iki gyvos galvos, net jei vėl ištekėtų. Po jos mirties jo vaikai, kurių jis susilaukė su pirmąja žmona, turi sumokėti tik 50 kapų grašių vainiko be prievainikio (taip pat 50 kapų grašių). Kadangi žemės teismo knygose savo dokumentus aktuodavo ne tik bajorai, pasitaiko ir kitokių, gana neįprastų vedybinių sąjungų fiksavimo: 1600 06 03 teisme pranešta, kad laisvasis valstietis Povilas Vaskavičius vedė bajoro nelaisvąją namiškę Barborą Ivanovną, Jadvygos dukrą. Bet sužinojęs, kad ji nelaisvoji, norėjęs ją mesti. Kadangi jau buvo ėmęs bažnytinę santuoką, tai padedamas gerų žmonių jis Barborą iš šeimininko išpirko už 10 kapų grašių.
Tiesa, tokie ginčai ne visada baigdavosi laimingai. Štai 1568 10 06 Gardino žemės teismas priėmė sprendimą Krynkų miestiečio Sako Belavičiaus ir Ivano Vešanevičiaus byloje dėl to, kad iš namų buvo išvyta S. Belavičiaus dukra Motrūna ir nesugrąžinta pasoga. I. Vešanevičius į tai atkirto, kad Sako dukra nebuvo teisėta žmona, gyveno su juo nesusituokusi. Kai jis išvijo ją iš namų, visus daiktus atidavė. Ieškovas norėjo prisiekti, kad daiktai nebuvo grąžinti. Priesaikai paskirta trečia diena, bet tą dieną S. Belavičius atleido I. Vešanevičių nuo visų kaltinimų.
Kai vienas sutuoktinis būdavo bajoras, o kitas – paprastas valstietis, krašto teisė buvo negailestinga tam, kuris sudarė tokią nelygiavertę sąjungą. Taip nutiko bajorei, ištekėjusiai už valstiečio: 1569 10 06 bajorai Rimas, Valentinas ir Vaitiekus Jenevičiai su motina Dorota Juchnaite skundėsi bajore Kotryna Jurgaite dėl to, kad ji, būdama našlė, ištekėjo už paprasto mužiko ir nežinia kokia teise valdo ir naudojasi dalimi jų tėvonijos Kauno paviete, Romainiuose, Jurevščizna, o jiems, kaip prigimtiniams tėvonims, nenori atiduoti tėvonijos. Kotryna atsakė, kad maždaug pusvalakio žemės atraiža jai liko nuo tėvo, kuo ji ir naudojasi. Jos klausta, ar ji turinti brolių, ši atsakiusi, kad turi, vienas sėdi savo tėvonijoje, kiti Kaune amatais užsiimantys. Teismas konstatavo, kad bajorė ištekėjo už paprasto valstiečio, todėl pagal Antrąjį Lietuvos Statutą ji privalanti atiduoti turimą žemę, už kurią jai liepta sumokėti. Klausta, ar ten buvo koks nors pastatas, atsakyta, kad statinių nėra, tik koks pusvalakis tuščios žemės. Dėl anksčiau nurodytų priežasčių Rimui, Vaitiekui ir Valentinui buvo palikta žemė, jai buvo liepta duoti 2,5 kapų grašių, pinigai atiduoti čia pat teisme.
Pasitaikydavo ir neįvykusių vedybų, po kurių ilgai ginčytasi: 1583 10 10 vaznys Vaitiekus Petraitis pareiškė, kad 1583 02 18 buvęs Punios mieste, kur jo ir liudininkų bajorų akivaizdoje Mikalojus Stanislovaitis Pranevičius prašė Joną Klidią duoti savo dukterį Kotryną jam į žmonas ir paskirti datą, kada galėsiąs jos atvykti. J. Klidia, dalyvaujant vazniui M. Pranevičiui, atsakė, kad dukros ir pasogos, 20 kapų grašių, jam neduosiąs. Nežinia, ar dėl šio ginčo, ar tiesiog atsitiktinai kitąmet tarp jų vėl įvyko konfliktas: 1584 05 30 M. Pranevičius skundėsi Jonu Klidia, kad 1584 05 25, M. Pranevičiui esant Punios turguje, ten atėjo J. Klidia ir prašė jį, taip pat vaznį su liudininkais, užeiti į namus siekiant susitaikyti dėl nuostolių, dėl kurių norėta teistis.
Mikalojus su vazniu ir liudininkais užėjo į namą, kur jis buvo sumuštas lazdomis ir sužalotas, išrauta galvos plaukų. Nukentėjusysis, neišeidamas iš namo, parodė žaizdas vazniui – 3 mėlynes ant galvos ir vieną mėlynę prie kairiosios ausies. Vaznys patvirtino matęs suplėšytą žiponą, nuo juosmens dingo kapšelis su 3 kapomis lietuviškų grašių, sidabrinis antspaudas už 80 grašių, rankšluostis, pirktas už 24 grašius.
Duoto žodžio nesilaikydavo ir jaunikiai. Antai 1597 06 13 Raseiniuose žemės teisme žemionis Jonas Gaižauskis, parodęs raštišką Ukmergės žemės teisėjo Povilo Siesickio ir jo žmonos Sofijos įgaliojimą, skundėsi Tendžiogalos valsčiaus žemioniu Kasparu Jurgaičiu. Vaznys kartu su dviem liudininkais bajorais teismo šaukimą tų metų vasario 23 d. prikalė prie Grinkiškio bažnyčios durų. Atsakovas neatvyko ir nieko neatsiuntė, todėl peraktuotas teismo šaukimas (1597 02 18), kuriame sakoma, jog ieškovai skundžiasi savo smuklininko Andriaus Motiejaičio vardu, kad K. Jurgaitis atvyko į Andriaus smuklę (Siesickių valdose) prie vieškelio, vedančio iš Raseinių į Grinkiškį, ir piršosi Andriaus dukrai Elžbietai garbingų žmonių akivaizdoje, davė žiedus ir susižadėjo. Elžbieta tąkart skyrė 7 plono audinio marškinius, kuriems sunaudota po 5 uolektis audinio, dar 3 plonas skareles, apsiūtas juodu šilku. Dabar jau vesti jos nenori, be to, dar atvažiavo (1592 09 10) į tą smuklę ir po kalbų ją apkūlė lazda (ji – bajorė!), po to numušė spyną nuo kubilo, kuriame buvo pinigai, ir pagrobė iš jo 4 kapas lietuviškų grašių bei minėtus marškinius ir skareles. Visa tai jis nusivežė į tėvo Jurgio Stanislovaičio namus Tendžiogalos valsčiuje, į Laimiškes. Bandyta teisybės ieškoti per jo tėvą, bet jis 1593 m. sausio mėnesio sesijoje prisiekė nieko apie tai nežinojęs.
Teismas nusprendė, kad ieškovai elgėsi teisingai, o atsakovas, šaukiamas į teismą, nepasirodė ir nieko neatsiuntė, todėl Andriui Motiejaičiui paskyrė priesaiką trečią dieną. Jis tą kartą prisiekė, todėl už Elžbietos sumušimą lazda Kasparas gavo 80 kapų lietuviškų grašių baudą, dar baudą su priedais už dovanotų dalykų pagrobimą, iš viso – 95 kapos lietuviškų grašių ir 45 grašiai. Kadangi atsakovas neturėjo nekilnojamojo turto, nutarta baudą iš jo išieškoti „statutine tvarka“, A. Motiejaičiui šiuo dekretu leista visur ieškoti atsakovo.
§§§
Vedybos būdavo ilgo ir dažniausiai darnaus bendro gyvenimo pradžia, po keliolikos ar keliasdešimt metų besibaigianti testamentų sudarymu, kito sutuoktinio aprūpinimu senatvėje ir teisingu turto padalijimu tarp vaikų ar anūkų. Tačiau principas gyventi „kol mirtis išskirs“ realybėje ne visada išsipildydavo, ne visada bajoro šeiminis gyvenimas susiklostydavo sėkmingai. Tai lemdavo įvairios priežastys, o skyrybų toje epochoje beveik nebuvo (ypač sudėtinga buvo išsiskirti katalikams). Taigi žemės teismo knygose randame ne tik idiliškų šeimyninio gyvenimo vaizdų, bet ir įvairiausio pobūdžio konfliktų. Šalia piktų barnių ir net peštynių randame ir paprastų ginčų dėl turto ar net bažnytinio teismo nutarčių santuokos klausimais.
Kartais apsiribojama tik ginčais: Gardino žemionis Stanislavas Ščasnovičius Taločka su žmona Nastazija Ivanovna Meleškovna 1571 01 18 skundėsi uošviu Ivanu Fedorovičiumi Meleška, kad šis, paėmęs į žmonas pirmąją žmoną, velionę Tomilą Andrejevną Sopotkovną, jai buvo pasižadėjęs už kraitį – auksu ir sidabru už 600 kapų lietuviškų grašių – garantuoti Gornacko dvare Gardino paviete tą pačią sumą. Ją jis išmokėjęs dalimis dviem Nastazijos seserims, o trečiosios dalies, t. y. 200 kapų grašių, jai, Nastazijai, nenorįs atiduoti, Gornacko dvarą tuštinąs ir niokojąs nieko nebodamas, net šaukiamas neatvyko į 1570 m. šv. Mykolo teismo sesiją. Paminėtas 1554 m. raštas, kad I. Meleška ėmė į žmonas Tomilą ir gavo 300 kapų grašių kraičio, jai užrašė 600 kapų grašių – trečdalį savo dvarų, raštas saugotas pas Tomilos tėvą Andrejų Sopotką, tik po jo mirties pamestas. Teismas, išklausęs ieškovus ir atsakovus, priteisė ieškovų naudai 200 kapų lietuviškų grašių. Jei pinigai nebūtų sumokėti, tada jie turėtų perimti Gornacko dvarą.
Dažniausiai tokiose bylose akcentuoti medžiaginiai nuostoliai: Kaune 1590 01 15 Davido Bielskio tarnautojas Janas Piaseckis skundėsi savo pono valdinės Magdalenos Andriejaitės Šimkaitės vardu dėl to, kad 1589 12 10 Florijonas Jurgaitis Šlavanskis paėmė į žmonas Magdaleną su turtu, gautu iš jos tėvo Andriaus Šimkaičio. Grynieji pinigai – 10 kapų grašių, taip pat 1 karvė, 1 jautis, vyriškų ir moteriškų marškinių – 16. Be to, paėmė 6 skaras, 6 kepuraites, 6 nuometus, 20 rankšluoščių, 4 prijuostes, paklodes – dvi storas, o trečią ploną, taip pat paėmė 65 uolektis audinio, aksominį audinį, už kurį duodami 8 grašiai, 4 baltas išsiuvinėtas nosines, 6 statines visokių grūdų, 1 kiaulę, 1 kirvį, pirktą už 10 grašių. Dar grynaisiais iš Magdalenos motinos pasiėmė 20 lietuviškų grašių, 1 noragą, pirktą už 7 lietuviškus grašius. Jie turėjo kartu gyventi iki mirties, tačiau po metų, susilaukęs su ja sūnaus, išvijo ją iš namų ir nenorįs pripažinti žmona, o turtą pasiliko sau.
Vaznys Vaitiekus Petraitis pareiškė, kad jis 1590 01 06 Davido Bielskio prašymu kartu su bajorais liudininkais nuvažiavo pas Florijoną, kuris tuo metu gyveno tėvo Šlavantos dvare. F. Šlavanskis buvo paklaustas: kodėl jis Magdaleną išvijęs ir už žmoną jos laikyti nenorįs? Jis visiems atsakė: ką esu iš jos pasiėmęs daiktų, visus jai atiduosiu.
Minėtas incidentas primena detektyvą: 1567 01 06 Grigorijus Kaznačevičius skundėsi žentu Andriumi Strižka, kad šis, sumušęs žmoną Mariną Kaznačejevną, išvijo ją iš Seinų dvaro ir atsisako sugrąžinti jos turtą (yra jo sąrašas), o jau tų metų vasario 25 d. pavieto vaznys Vosylius Mardasovičius raštiškai pripažino Andriaus Strižkos ligą (sužalotas?) ir aktavo jo skundą prieš žmoną Mariną ir tarną Grygutį Montvilavičių dėl pasikėsinimo į jo gyvybę. Įdomus ir atvejis, kai 1570 10 02 Liubka Rimontienė skundėsi savo vyru Ščastnu Stankievičiumi Rimontu, kad šis išvijo ją iš namų, dar pridėtas ir vaznio liudijimas.
Paaiškėjo, kad Liubka su Ščastnu gyveno daug metų, o už savo kraitį daiktais (ji turi jų sąrašą) jis turėjęs jai užrašyti 50 kapų lietuviškų grašių iš turimo trečdalio Gluboko dvaro. Bet 1570 10 01 jis nežinia kodėl ją išvijęs iš namų, ji iš karto pasiskundė vazniui, buvusiam tame dvare. Vaznys Ilja Miklaševičius patvirtino matęs, kaip tądien jis siūlėsi jai atiduoti vieną skrynią, bet ji nepaėmė jos, pasakiusi, kad be skrynios, yra daug kitokių daiktų.
Kai konflikto iniciatore būdavo kartu gyvenanti anyta, tada kentėdavo marti. Antai 1566 09 03 Jonas Naruševičius skundėsi Liucija Poviliene dėl to, kad 1566 07 02 jos prašymu „per gerus žmones“ išleido savo dukrą Barborą už jos sūnaus Baltramiejaus Povilaičio. Anyta rugpjūčio 18 d. Barborą primušė ir sužeidė, pagriebusi už kaklo vos nepasmaugė, lyg dar būtų maža, rugpjūčio 20 d. marčią vėl sumušė ir iš namų išvijo, jos atsineštą turtą pasiliko. Nukentėjusieji pasiskundė vietos vazniui, kuris pripažino rugpjūčio 21 d. matęs Barboros žaizdas. Beveik identiškas skundas pakartotas tų metų gale – 1566 12 21. J. Naruševičius vėl skundėsi L. Poviliene dėl muštynių ir jo dukros išvarymo iš namų. Sumuštoji parodyta vazniui Laurynui Petraičiui, kuris pasakė matęs žaizdas. J.Naruševičius pareiškė, kad gruodžio 17 d. Liucija su Baltramiejumi Barborą basą nuogą iš namų išvijo.
Nesaldu būdavo marčiai ir tada, kai ji likdavo našle neatsidalintose vyro ir jo giminaičių valdose. 1600 10 20 Kasparas Gerkavičius su dukra Sofija Martiniene Jurgaitiene įgaliojo Stanislavą Temlevskį šaukti teisman Jurgį Jonaitį Germanavičių. Atsakovui atstovavo Motiejus Švaikovskis. Skundžiamasi Jurgiu, kad 1598 m. per Tris Karalius (sausio 6 d.) Sofija išleista už Martyno Jurgaičio Germanavičiaus, Jurgio sūnaus, į Vaiguvos dvarelį Germanavičiuose Kauno paviete. Gyvendamas neatsidalintame dvarelyje su žmona 2 metus, Martynas su ja susilaukė dukters Barboros, po to numirė. K. Gerkovičius už dukrą davęs kraitį gyvuliais, daiktais ir pinigais, o uošvis J. Germanavičius viską pasiėmė ir išvijo marčią su anūke, joms teko grįžti pas tėvą. Atsakovo įgaliotinis atsikirto, kad kaltinimai neteisingi, jis galįs net šaukimą anuliuoti, bet norėdamas įrodyti savo nekaltumą, imasi bylinėtis. Akcentuota, kad šaukime nesurašyti marčios atsinešti daiktai ir dar ieškovas kaltas, jog išleido dukrą už nesėslaus žemionio, t. y. neturėjusio nekilnojamojo atsidalinto turto.
Teismas nutarė, kad ieškovai, kitąkart šaukdami atsakovą turės prie šaukimo pridėti daiktų registrą, galės nauju šaukimu teistis ir dėl dukros vainiko, ir kilnojamojo ar nekilnojamojo velionio vyro turto, jei tik jį ras. Šalys su nutartimi sutiko.
Tačiau įdomiausias mums atrodo kitas nutikimas: Gardine žemės teismo įrašas apie Vitebsko kariuomeninko (vėliau dirbusio žemės teisėju Gardine) Levo Michailovičiaus Sapiegos ir jo žmonos Onos Kapčiūtės skyrybas, peraktuotas iš stačiatikių arkivyskupo Onisidoro knygų.
Vitebsko kariuomeninkas Levas Sapiega, garsiojo kanclerio bendravardis ir amžininkas, Gardine jau tapęs žemės teisėju, peraktuoja savo skyrybų raštą, atsivežtą iš Oršos. Stačiatikių hierarchai duoda leidimą bažnytinėms skyryboms, anuliuoja santuoką ir argumentuoja tai faktu, kad besituokiantys esą nežinoję, kad yra giminės. Šiuo atveju skyrybas suteiktų ir katalikai, bet mums įdomesnis cituojamo rašto pabaigoje paminėtas faktas, kad skyrybų raštus buvę sutuoktiniai aktavo kažkuriame Naugarduko pavieto teisme kaip skyrybų faktą ir tai parodė vyskupui.
Tačiau visos bažnytinės ir civilinės procedūros nebuvo pažeistos, netgi minimas grasinimas atskirti nuo Bažnyčios, nors ir atrodo, kad rašto labiau reikėjo Levui Sapiegai, persikėlusiam į kitą valstybės pakraštį (iš Vitebsko į Gardiną) ir sumaniusiam vėl tuoktis. Jis ir pasiėmė išrašą iš žemės teismo knygų. Tokį spėjimą patvirtina ir dokumente minimas žmonos Onos leidimas buvusiam vyrui vėl tuoktis, pati ji žada tik užbaigti savo gyvenimą. Šio asmens biogramoje, pateiktoje Lenkų biografiniame žodyne, pirmoji L. Sapiegos žmona O. Kapčiūtė neminima, paminėta tik antroji – Elena Haraburdaitė, Minsko kaštelionaitė. Beje, ten minima, kad gyvenimą L. Sapiega baigė jau kaip kalvinistas. Gal čia ir slypi tikroji skyrybų priežastis?
