Praėjusią savaitę Lietuvos bankas (LB) paskelbė informaciją apie dar neregėto dydžio komercinių bankų pelnus. Ši savaime pikantiška žinia pataikė į kai kurių bankų pranešimų apie didinamas paslaugų kainas ir uždaromus skyrius srautą.
Nenuostabu, kad klientus, o jie yra kone visi gyventojai, tokios žinios glumina. Kur ribos lupikauti, kai ir taip dideli pelnai dar patrigubėja? Kita vertus, jau esame pripratę prie nusiskundimų, kad bankai turi menką interesą kredituoti verslus, ima dideles palūkanas, apsunkina paslaugų prieinamumą ir jas brangina. Šį sektorių apibūdinti tinka buvusio LB pirmininko Vito Vasiliausko sparnuota pastaba, kad moralė – ne bankinio verslo pasaulio dimensija.
Stebinti galėtų nebent vietinių vasalų uolumas saugoti užjūrio moderniųjų feodalų rentas. Tačiau vietiniai bankų vadovai bei atstovai tam ir samdomi akcininkų. Todėl klausti reikėtų, ne kodėl siekiama astronominių pelnų, o kodėl tų siekių niekas nepažaboja.
Bankai veikia rinkose ir teoriškai jos pačios turėtų sukurti paslaugų kainų ir palūkanų ribas. Jei Europos centrinio banko neapgalvota politika sudarė sąlygas papildomoms pajamoms bankams, vieniems jų branginant paslaugas, kiti galėtų nesekti pavyzdžiu ir trindami rankas laukti, kol gobšuolio klientai atbėgs pas juos.
To nėra, rinkos savireguliacija neveikia, todėl pačią rinką turėtų disciplinuoti šalies centrinis bankas. Jis išlaikomas vietos gyventojų ir galėtų būti tarsi nuodėmingųjų komercinių bankų pasaulio bažnyčia, primenanti ir apie moralę.
Galėtų. Deja, kaip į eilinį komercinių lupikavimą, paskelbto beveik milijardinio visuminio pelno kontekste, atsakė LB? Atsakė, kad patys bankų klientai kalti, nes finansiškai neraštingi. Pasidavėte bankų viliotiniui mokėti kintamas palūkanas už būsto paskolą prieš kelerius metus, kai tos palūkanos buvo mažos. Esate finansiškai neraštingi, nes nematote prasmės kelis savo šimtelius ir tūkstantėlius pervesti į terminuotą indėlį. Taip jūsų neraštingumas ir padidina lupikautojų pelną keliolika ar keliomis dešimtimis eurų. O dar klientai ir per daug nepatiklūs. Tą rodo jų pomėgis pinigus laikyti arčiau savęs, t. y. grynaisiais. Štai, išsigryninate išgąsdinti pranešimų apie Vakarų vilkinamą pagalbą Ukrainai, tai ir mokėkite už neraštingą nenorą būti drąsiems. Nesiskųskite. Klientai visada neraštingi, o bankai visada teisūs.
Tikiuosi, daug nesuklydau taip apibendrindamas LB valdybos nario spaudos konferenciją bankų derliaus šventės proga. O tiems, kas nepastebėjo cinizmo LB pranešime, buvo pridėta, kad labai dideli bankų pelnai naudingi jums patiems, finansiniai kumečiai. Po pasaulį pasklidusi žinia apie puikias bankininkystės sąlygas pigmėjų krašte pritrauks į jį naujų bankų. Jie galiausiai sukurs konkurenciją, kuri visas paslaugas jums atpigins. Bet tada pelnai turėtų mažėti ir bankai vėl išbėgs iš šalies. Tada bus jau kitos spaudos konferencijos, bet tik ir seni pranešimai.
Reikia pelno mokesčio, kuris leistų paimti bankų rentą, jeigu jau nepavyksta jos reikšmingai sumažinti geresnio klientų aptarnavimo naudai.
LB dažnai pasirodo ne kitaip nei komercinių bankų marketingistas ar jų asociacijos lobistas. Atrodo, lyg jam algą mokėtų komerciniai bankai. Taip nėra, bet algos algoritmas Lietuvos banko įstatymu sutvarkytas gudriai: „Lietuvos banko valdybos pirmininko atlyginimas lygus penkiems piniginio tarpininkavimo įstaigų darbuotojų vidutiniams mėnesiniams darbo užmokesčiams, skelbiamiems Lietuvos statistikos departamento.“ Tai yra apie 16 tūkst. eurų mėnesinė alga. Bet jos negana: „Lietuvos banko valdybos pirmininkui atstovavimo šalyje ir užsienyje išlaidoms finansuoti neatsiskaitytinai kas mėnesį skiriama 15 procentų jo darbo užmokesčio dydžio suma.“ Apie 2 400 eurų neatsiskaitytinai – Andriau Tapinai, neieškok čia jokių čekiukų.
Dar gražiau apie LB valdybos narių algas: „Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojų ir VALDYBOS NARIŲ atlyginimo dydį, neviršijantį 90 procentų Lietuvos banko valdybos pirmininko atlyginimo dydžio, nustato Lietuvos banko VALDYBA.“ Valdybos nariai kuklūs, nusistatė tik po 14 603 eurus.
Algų dydžiai įspūdingi, LB pirmininkui mokama daugiau nei šalies prezidentui ir premjerei kartu sudėjus, o už valdybos nario algą galima pasamdyti vos ne tris Seimo pirmininkes. Gal todėl politikai nedrįsta kelti klausimo, kas daroma, kad būtų palengvintos gyventojų prievolės bankams, tik pamaldžiai išklauso LB pranešimus Seimo komitetuose ir cituoja kaip absoliutų autoritetą, kai tenka pasiteisinti rinkėjams.
Tarkime, kad tai svetimi pinigai, nelabai skoninga juos skaičiuoti. Kuo gi ta LB valdyba kalta, kad ją TOKIOMIS algomis sunkiai „prispaudė“ Lietuvos banko įstatymas. Svarbiau, kad LB valdybos pirmininko ir narių algos susietos su jų ganomų avių, t. y. bankų, gerove. Kuo labiau klesti komerciniai bankai, kuo didesni jų pelnai ir viso sektoriaus algos, tuo sotesni ir jų prižiūrėtojai – LB. Ar ne iš čia korporatyvinis solidarumas?
O ar nevertėtų, priešingai, LB vadovų algas susieti su bankų klientų finansine gerove? Gal tada jie rastų būdų paveikti komercinius bankus ne siaurinti, bet plėsti paslaugų prieinamumą, mažinti paslaugų kainas ir paskolų palūkanas, o indėlių – didinti. Tai didintų bankų sąnaudas ir mažintų pajamas. Milžiniški pelnai tam suteikia erdvės daugiau, nei reikia. Šias priemones detalizuoti tikrai pajėgus puikiai apmokamas 700 darbuotojų LB kolektyvas. Tik reikia juos atlaisvinti nuo vadinamųjų „šūdmalos“ darbų (pagal Davidą Graeberį).
Algų dydžiai įspūdingi, LB pirmininkui mokama daugiau nei šalies prezidentui ir premjerei kartu sudėjus, o už valdybos nario algą galima pasamdyti vos ne tris Seimo pirmininkes.
Visai nebūtina, kad jie kurtų finansinio raštingumo mokymo juokelius. Tepalieka tai daug pigiau samdomiems pedagogams. O pagyvenusius žmones informuoti, kad šie nediktuotų savo PIN kodų telefoniniams sukčiams, pajėgios ir pensininkų organizacijos. Kaip nereikia LB vargti ir su aiškinimais, kokie ligoniai galėtų pasitraukti iš II pensijų pakopos, – tuo pasirūpinti pajėgs Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Ir proginių monetų leidimo vajai galėtų palaukti, kol šaunus LB kolektyvas atliks tiesiogines LB įstatymu jam numatytas funkcijas ir sutvarkys bankinę rinką.
Yra ir antras žingsnis kelyje į šalies išlaisvinimą iš finansinio feodalizmo. Jį turi žengti jau Seimas. Reikia pelno mokesčio, kuris leistų paimti bankų rentą, jeigu jau nepavyksta jos reikšmingai sumažinti geresnio klientų aptarnavimo naudai. Juokinga, kai kiek rimtesnį mokestį bankams politikai drįsta nustatyti tik laikinai. Ir net lyg atsiprašinėdami pavadina solidarumo mokesčiu. Tuo tik pripažįsta, kad bankai yra sava karalystė ir neva didžiadvasiškai solidarizuojasi su visuomene atsisakydami žiūpsnelio rentos. O kad būtų dar jautriau, tas mokestis – neva krašto gynybos reikmėms, lyg pinigai valstybės biudžete yra sužymėtais banknotais. Visai bereikalingas jausmingumas.
Galiausiai, yra kas veikti ir šalies Prezidentui. Jis teikia Seimui tvirtinti LB pirmininko kandidatūrą ir pats vienvaldiškai skiria valdybos narius. Taigi, ir prezidentas per paskiriamus žmones turi galią tvarkyti bankininkystės sektorių. Deja, nė vieno kandidato programoje tas dėmesio nesulaukė.
