Nors Lietuvos viešajam sektoriui skiriama tokia pati BVP dalis, kaip ir Europos Sąjungos (ES) vidurkis, lėšų socialinėms išmokoms – kur kas mažiau, taip LRT RADIJUI sako „Luminor“ vyr. ekonomistas Žygimantas Mauricas. Anot jo, Lietuvos iššūkis kuriant gerovės valstybę – efektyviai paskirstyti finansus.
Naujai išrinktas šalies vadovas Gitanas Nausėda savo rinkiminę programą pavadino gerovės valstybe ir tiek per rinkimų kampaniją, tiek pasiekęs pergalę jis sakė Lietuvoje kursiąs gerovę. Kyla klausimas, ar tai yra tik saldus pažadas, ar iš tiesų įgyvendinama svajonė.
Vilniaus universiteto (VU) profesorės Laimutės Žalimienės teigimu, pagrindinis gerovės valstybės apibrėžimo bruožas – valstybės įsipareigojimas suteikti gerovę piliečiams. Jos aiškinimu, gerovės valstybės sąvoka yra patraukli savo aprėptimi, tačiau pasako nedaug. „Kiekvienas gali pasisakyti už gerovės valstybę, bet kas toliau? Koks jos turinys?“, – svarsto profesorė.
Ž. Mauricas pritaria, kad gerovės valstybė – plati sąvoka. Anot jo, šis terminas atsirado dar 19 a., tačiau iki šiol nebuvo sutarta, kokios turėtų būti gerovės valstybės funkcijos.
Pasak profesorės, kiekvienos visuomenės supratimas apie orų gyvenimą skiriasi, todėl tiksliai apibrėžti gerovės valstybės sąvoką – sunku. Tačiau, pašnekovė pabrėžia, kad dažniausiai šis apibrėžimas siejasi su tam tikros šalies bendru pragyvenimo lygiu.
„Naujai išrinktas prezidentas apibrėžė gerovės valstybę, kur daugiausia orientuojamasi į ekonominį pagrindą. Tam tikras materialinis pagrindas yra reikalingas, bet, mano manymu, tai nėra svarbiausia. Gerovės valstybei labai svarbios lygios galimybės ar žmogaus teisių užtikrinimas. Yra daugybė indikatorių, todėl juos visus išdėlioti ir susitarti, kokios gerovės valstybės mes norime, yra labai sudėtinga“, – teigia L. Žalimienė.
Kaip teigia Ž. Mauricas, gerovės valstybės tikslas – maksimizuoti laimę kiek įmanoma didesniam kiekiui žmonių, sumažinti nelygybę tarp įvairių visuomenės grupių ir padėti skurstantiems.
„Sakartvelo paplūdimyje pamačiau labai gerą negerovės valstybės pavyzdį, kur vaikai turistams nešioja maistą, gėrimus ir dirbą beprasmį darbą, nors tuo metu turėtų mokytis“, – komentuoja Ž. Mauricas.
Ekonomistai dažnai sako, kad gerovės valstybę užtikrina dideli mokesčiai socialiniams įsipareigojimams padengti. Ž. Mauricas sutinka, kad tam tikras mokesčių siekis yra būtinas atliekant pagrindines gerovės valstybės funkcijas, tačiau, anot jo, mokesčių dydis dažnu atveju tiesiogiai nekoreliuoja su patiriama gerove.
„Graikija arba Italija perskirsto gerokai daugiau biudžeto nei ES vidurkis, tačiau, vertinant socialinę nelygybę, skurdo lygį, nedarbą, šiose šalyse gerovės yra gerokai mažiau nei Šveicarijoje, kuri perskirsto mažiau biudžeto nei Lietuva. Nesakau, kad mokesčiai yra nesvarbūs, bet lygiai tiek pat svarbus yra jų panaudojimo efektyvumas“, – akcentuoja ekonomistas.
Gerovės Lietuva – teorinė
Vertinant gerovės valstybės lygį šalyje, L. Žalimienės teigimu, svarbūs du komponentai – objektyvi ir subjektyvi gerovė. Pašnekovės aiškinimu, objektyvią gerovę atspindi rodikliai, žymintys bendrą gyvenimo gerėjimą, o subjektyvios gerovės rodikliai parodo žmogaus pasitenkinimą asmenine patirtimi.
„Manau, kad pagal subjektyvios gerovės rodiklį Lietuva yra prastoje padėtyje, nes tiek pasitikėjimas institucijomis, tiek pasitenkinimas gyvenimu yra gana mažas“, – sako L. Žalimienė.
Anot L. Žalimienės, vadovaujantis samprata, jog gerovės valstybė prisiima tam tikras funkcijas piliečių atžvilgiu, Lietuva minėta valstybe vadintis gali, tik klausimas, kokio lygmens.
„Teisiniu požiūriu valstybė yra prisiėmusi daugybę įsipareigojimų ir dėl atlyginimų, ir dėl išmokų, ir dėl paslaugų. Jos yra, bet jų lygis – labai žemas“, – tvirtina profesorė.
Kadangi Lietuva turi daugiau funkcijų nei dauguma vidutiniškai išsivysčiusių valstybių, Ž. Maurico teigimu, ji turėtų vadintis gerovės valstybe. Anot jo, tam, iš dalies, įtakos turi Lietuvos praeitis Tarybų sąjungoje ir prisijungimas prie ES, kuri pirmauja pagal gerovės valstybės sampratą pasaulyje.
„Joks kitas regionas tiek kokybiškų paslaugų savo piliečiams neteikia. Buvimas ES ir praeitis Tarybų sąjungoje lėmė, kad mes turėtume vadintis tokia valstybe, tik Lietuvos iššūkis – efektyviai paskirstyti lėšas ir išlaikyti tvarumą. Jeigu žmonės ką nors gauna, jie nėra tikri, kad gaus ir rytoj“, – akcentuoja Ž. Mauricas
Esminė problema, kurią įžvelgia ekonomistas, yra ta, kad Lietuvoje nedaug investuojama į žmones. Nors Lietuvos viešajam sektoriui skiriama tokia pati BVP dalis, kaip ir ES vidurkis, pašnekovas teigia, kad didžiausias skirtumas – socialinės išmokos.
„Mūsų biudžetas yra orientuotas į trinkeles, o ne į žmogų, ypač tai buvo akivaizdu pirmąjį ES paramos laikotarpį, po krizės, kai didelės lėšos buvo skiriamos investiciniams projektams, bet socialinėms išmokoms buvo ženkliai sumažintos. Netgi dabar pasižiūrėjus į statistiką, yra tam tikrų niuansų, bet mes tikrai neskiriame mažiau. Didžiausias skirtumas yra pensijos, nedarbingumas, kur mes atsiliekame, bet viešasis sektorius ne, tai čia jau yra efektyvumo ir požiūrio į žmogų klausimas“, – LRT RADIJUI tvirtina Ž. Mauricas.
Vertindama gerovės užtikrinimą Lietuvoje, L. Žalimienė įvardija problemas, susijusias su pensininkų gyvenimo kokybe. Pasak jos, Lietuva užima vieną iš paskutinių vietų Europoje pagal paslaugas, užtikrinančias orią senjorų pensiją.
„Socialinės paslaugos, tokios, kaip senyvo amžiaus žmonių priežiūra ir jų šeimos narių darbo derinimas, nėra laikomos svarbiomis. Struktūrinės paramos lėšos keliauja į pastatus ar asfaltą, bet ne į minėtų paslaugų plėtojimą. Investuojant į senyvo amžiaus žmonių gyvenimo gerinimą tu neparodysi, kad ką nors pastatei. Mūsų šalies požiūris atsispindi praktiniuose dalykuose“, – komentuoja L. Žalimienė.
Viskas priklauso nuo požiūrio
Ž. Maurico nuomone, prie gerovės valstybės kūrimo prisideda ir tinkamas biudžeto perskirstymas bei požiūris į mokesčių mokėjimą.
„Kodėl, pavyzdžiui, šveicarai sugeba turėti geresnį modelį nei Lietuva? Ten viskas atsiranda iš žmonių poreikio ir požiūrio į mokesčių mokėjimą. Jeigu kaimynas nemoka mokesčių, jis iškart skundžiamas. Šveicarai žino, kad, kaimynui nesumokėjus mokesčių, už jį turėsiu sumokėti aš. Kitu atveju gausiu prastesnį maistą ir pan. [...] Tai čia yra požiūrio skirtumas“, – pabrėžia ekonomistas.
Tam, kad Lietuvoje būtų diegiamas gerovės valstybės modelis, Ž. Mauricas skatina kiek įmanoma labiau į visą procesą įtraukti visuomenę ir informuoti, ką už sumokėtus mokesčius ji gauna.
„Mano siūlymas yra už kiekvieną paslaugą išrašyti sąskaitą ir parodyti, koks procentas yra kompensuojamas. Tada žmonės pradėtų galvoti, ką jie gauna iš valstybės ir kiek tai kainuoja. [...] Išlieka rizika, kad mes sukursime ne gerovės valstybę, o gerą, kuri padalina visiems, kaip, pavyzdžiui, Saudo Arabija, Azerbaidžanas, kur elektra ir viešasis transportas yra nemokami. Tai tokios valstybės aš nelinkėčiau“, – sako pašnekovas.
Išsamiau – laidos „Aktualijų studija“ įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
