„Vagnorkės“, „žvėreliai“, „meškutės“, „pempės“ ar tiesiog talonai. Kai kurie šiuos pavadinimus prisimena su ironija, kitiems tai nostalgiškas prisiminimas, o tretiems – ekonominio sunkmečio simbolis. 1991–1993 metų laikotarpis fiskalinėje Lietuvos istorijoje įsitvirtino kaip permainų laikotarpis, kurio metu atsiskaitymo sistema keitėsi net 4 kartus.
Rubliai – rubliai / talonai – talonai – litai. Tokia buvo valiutos kaita Lietuvoje per kelerius metus. 1992 m. spalio 1 diena žymėjo nepriklausomos Lietuvos fiskalinės sistemos pradžią.
LRT archyvai kviečia pažvelgti to meto reportažuose įamžintus vaizdus bei prisiminti, kaip Lietuvoje kūrėsi piniginė sistema.
Griūvantis rublis ir agresija
Didelių krizių kamuojamas Rusijos rublis neatlaikė Sovietų Sąjungos griūties, todėl pirmus nepriklausomybės išbandymus patirianti Lietuva turėjo ieškoti greitų sprendimų gelbėjant tiek ekonomiką, tiek politinį stabilumą. Lito įvedimas buvo pagrindiniu projektu, bet tuometės aplinkybės nebuvo palankios.
Anot Pinigų muziejaus vyresniojo specialisto Tomo Grėlio, planų įsivesti savo valiutą – litą – buvo dar 1988–1989 metais, kai Lietuva nepriklausomybės skelbimą tik nedrąsiai projektavo. Problema buvo ir ta, kad šalis neturėjo jokių galimybių pati užtikrinti saugaus pinigų spausdinimo.
„Dėl šios priežasties buvo pavilkintas išleidimas, nes litai net ir 1992 metais neatitiko kokybės. Jeigu jie būtų išleisti iš karto, tuomet būtų tragiška jų kokybė ir pasitikėjimas labai menkas“, – sako T. Grėlis.
1990 metais Lietuva paskelbė nepriklausomybę, į ką griūvanti Sovietų Sąjunga atsakė balandžio 18 dieną prasidėjusia ekonomine blokada. Visiškai nutrauktas naftos, pristabdytas dujų ir daugumos kitų žaliavų tiekimas. Maža to, visi atsiskaitymai vis dar vyko rubliais, o tai lengvesnio ir sotesnio gyvenimo niekam nežadėjo.
Tuometis ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius prisimena, kad lito, kaip pagrindinės ir vienintelės valiutos, įvedimas strigo ne be sovietų „pagalbos“. Lietuva spausdinti savo pinigų galimybės neturėjo, buvo dairomasi partnerių užsienyje.
Iš pradžių litus spausdinti atsisakė prancūzų įmonė. Vėliau pasirašyta sutartis su JAV įmone, kurios spausdinti litai rinkoje taip pat nepasirodė dėl prastos kokybės. Tuo metu rublio zona ir toliau smigo žemyn. Reikėjo ieškoti laikino sprendimo.
„1991 metų pavasarį įvesti pirmieji pinigai, kurie dėl okupacinių sąlygų buvo pavadinti talonais. Jie fiksuoti kaip piniginiai ženklai ir atliko pinigų funkcijas. Ko gero pasaulyje nedaug tokių atvejų, kai okupacinėmis sąlygomis nepriklausomybės siekianti valstybė įsiveda savo pinigus“, – teigė tuometis ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius.
Tokiu būdu 1991 m. pavasarį pristatyta atsiskaitymo talonais idėja, kurie pradėjo galioti vasarą. Tiesa, talonai nepakeitė rublių iš karto, šie rinkoje ir toliau veikė kaip atsiskaitymo valiuta.
10 rublių ir 10 talonų
Stephenas Kotkinas knygoje „Armagedono išvengta“ teigia, kad per pirmus 1991 metų tris ketvirčius sovietų ekonomika susitraukė 17 procentų (Didžiosios depresijos JAV sudėtingiausiu laikotarpiu 1929–1930 metais tai siekė 9 procentus), o infliacija metų pabaigoje siekė 250 procentų.
Dar vėliau procentai siekė kelis tūkstančius. Įmonės ėmė atsisakinėti atlygio rubliais ir ieškojo alternatyvių pajamų būdų. Vienas iš tokių – atlygis už darbą prekėmis.
„Siekiant įveikti ekonominę blokadą mes sugalvojome įsivesti laikinus pinigus, padaryti juos likvidžius ir tokiu būdu organizuoti prekybą su kaimyninėmis šalimis sudarant galimybę už tuos pinigus įsigyti Lietuvoje prekes. Jeigu matyti patį mechanizmą, jo esmė buvo ne vien savo nacionalinės valiutos įvedimas, bet ir rinkos sąlygų kūrimas“, – teigė G. Vagnorius.
Talonai buvo spausdinami Kaune, „Spindulio“ spaustuvėje, kurioje tarpukariu buvo kaldinamos litų monetos. Tačiau siekiant apsaugoti piniginius vienetus nuo klastotojų užsienyje teko ieškoti ir dažų, ir numeratorių.
„Slapčia organizavome įvežimą, okupacinėmis sąlygomis, kai sienos dar buvo kontroliuojamos sovietų kariuomenės. Mes įvežėme specialius dažus iš Švedijos ir spausdinimo įrangą, bet didžiausias iššūkis buvo rasti numeratorius“, – prisiminė G. Vagnorius.
Pirmuoju etapu „vagnorkė“ veikė kaip dalinė atsiskaitymo priemonė, savotiškas kvitas prekėms įsigyti. Tai gerokai apsunkino prekių įsigijimą kaimyninių valstybių piliečiams ir leido išteklius išlaikyti Lietuvoje.
„Situacija tokia, kad išduodamas gyventojams tam tikras kiekis talonų, jie gali jais atsiskaityti. Mes vis dar esame rublio sistemoje, pas mus cirkuliuoja rublis ir, pavyzdžiui, mokant už prekę sumokamas tam tikras kiekis rublių ir atitinkamas kiekis talonų. Tokiu būdu prekės išlaikomos Lietuvoje“, – teigė T. Grėlis.
Sudėtinga atsiskaitymo sistema turėjo savų trūkumų. Nors ir teko už tą pačią prekę mokėti dviem piniginiais vienetais iš karto, tačiau tai buvo pirmas žingsnis atskiros valiutos link.
„1991 metais nepaisant totalinės blokados, sausio įvykių, rugpjūčio pučo, Lietuvos biudžetas buvo perviršinis ir metų pabaigoje mes turėjome keletą milijardų rublių ir talonų. Įdomiausia, kad už tuos pinigus mes turėjome galimybę išpirkinėti butus iš rusakalbių gyventojų, kurie norėjo pabėgti iš Lietuvos ir parduoti savo turimus butus“, – teigė G. Vagnorius.
Pirmasis rublio ir talono koegzistavimo etapas truko daugiau nei metus, tačiau jau tada talonai ėmė keisti rublius, nes pastarųjų rusai ėmė nebesiųsti Lietuvai. Maždaug 1992 metų viduryje Lietuva ėmė susidurti su pačių rublių trūkumu.
„Visi pinigai pas mus atkeliaudavo iš Rusijos centrinio banko, bet jie pradėjo nebesiųsti mums stambiųjų pinigų – 200 ir 500 rublių. Dėl to talonai staiga tapo rublių pakaitalais. Tai reiškia, kad cirkuliuoja rubliai, bet didžiųjų nominalų atveju juos pakeičia talonai santykiu 1:1“, – pasakojo T. Grėlis.
„Vagnorkė“ išstumia „leniną“
Nors nuo pat pradžių traktuota, kad talonas – laikina atsiskaitymo priemonė, tačiau jo galiojimas užtruko ilgiau nei planuota. Tam sąlygas sudarė ir neaiški lito padėtis, kurį įsivesti 1992 metais buvo pernelyg pavojinga dėl prastos banknotų apsaugos.
Tų metų spalio 1 dieną Lietuvoje pradeda galioti vienintelė valiuta – bendrieji talonai arba „vagnorkės“, kurios žinomos dar bent keliais skirtingais pavadinimais.
„Kai mūsų pinigų mastelis buvo pakeltas keturis kartus, mes santykinai pigiau galėjome iš Rusijos ar Baltarusijos nusipirkti trūkstamų ir blokuojamų žaliavų. Jeigu jie pas mus norėjo nusipirkti prekių, jie turėjo mokėti keturis kartus brangiau“, – „vagnorkių“ prasmę įvardija vienas iš šios laikinos valiutos architektų G. Vagnorius.
Nors infliacija visiškai nesustojo, tačiau Lietuva kiek saugiau galėjo užsitikrinti uždarus prekybinius-piniginius sandorius. Pinigų nuvertėjimas taip pat buvo problema, tačiau esant visiškam prekių deficitui tai bent šioks toks šiaudas rinkai normalizuoti. Rusai, G. Vagnoriaus teigimu, nebuvo patenkinti.
„1992 m. pavasarį Rusija pradėjo teikti mums pretenzijas, kiek milijardų rublių pajamų mes iš jų nusavinome padarydami šį piniginį triuką. Bet mes buvome okupuoti, gynėmės visomis įmanomomis priemonėmis, kad išvengtume blokados pasekmių.“
1992 m. spalio 1 dieną talonus įvedus kaip vienintelę atsiskaitymo priemonę, buvo sparčiai ruošiamasi lito erai. Atsiskaitymai vien tik talonais galiojo iki 1993 m. birželio 25 dienos, kai bankuose pasirodė „maironiai“, „basanavičiai“ ir kiti istoriniai litų veidai. Pradžioje tai sukėlė šiokį tokį sąmyšį bankuose ir parduotuvėse, bet visuomenė greitai prisitaikė.
„1991–1992 m., kai situacija buvo labai sudėtinga ir kartais infliacija siekdavo ir pusantro tūkstančio, ir kelis tūkstančius, toks laikinas sprendimas buvo geras. Panašią praktiką ir latviai turėjo, estai tiesiai perėjo. Mes gal šiek tiek uždelsėme“, – portalui komentavo T. Grėlis.
Avantiūra ir kalbininkės priekaištai
To meto minimalus atlyginimas „vagnorkėmis“ siekė apie 4000 talonų, kas tuo metu sudarė viso labo apie 10 JAV dolerių. Įvedus litą, valiuta buvo keičiama kursu 1:100. Bet ir čia neapsieita be kuriozų.
1993 metais pradėjus keisti talonus į litus, padaryta ir klaidų. Pavyzdžiui, „Panoramos“ reportaže teigiama, kad vienam žmogui pasisekė – per neapsižiūrėjimą talonai iškeisti santykiu 1:1, laidos reporteriai prašė atsiliepti šį „laimingąjį“. Nors ir sunku patikėti, kitame reportaže teigiama, kad žmogus atsirado ir pinigus grąžino.
Šiandien dažniau prisimenamas ne šios valiutos kursas, o savotiškai skambančios pravardės ir netipiškas banknotų dizainas. Anot G. Vagnoriaus, „vagnorkės“ žargonizmą sukūrė patys žmonės, nors ir nebuvo tai vienintelis šnekamojoje kalboje vartojamas pavadinimas. Tai ypač šiurpino kalbininkus, kurie smerkė tokių „žargonybių“ naudojimą. Apie tai kalbama žemiau esančiame vaizdo įraše.
Kita problema – prasta šių pinigų kokybė, kuri leido šiai valiutai saugiai cirkuliuoti tik iki pusantrų metų. Vėliau kupiūras reikėjo keisti, tobulinti jų apsauginius ženklus.
„Jie buvo labai prastos kokybės, minimaliomis apsaugos priemonėmis. Net sugebėta vieną jų seriją atspausdinti ant skirtingos kokybės popieriaus. Talonai turėjo būti su vandens ženklais, kiti be jų, vieni su vienokiais užrašais, kiti su kitokiais“, – teigė T. Grėlis.
Šiandien akį traukia ir neįprastai parinktos banknotų iliustracijos. Raimondo Miknevičiaus vadovaujama dailininkų grupė paruošė veikiau Raudonosios knygos santrauką, o ne nacionalinę valiutą.
Anot G. Vagnoriaus, šie paveikslėliai laikinai valiutai pasirinkti tam, kad rusų akyse turėtų kuo mažiau sąsajų su pinigine valiuta. Muziejininkas T. Grėlis priduria, kad gyvūnai buvo ir ant Latvijos bei Baltarusijos laikinųjų pinigų.
„Tai yra nacionalinės valiutos pradžia. Yra kas nesutinka su šiuo teiginiu, bet nuo 1991 iki 1993 metų mes kitos valiutos ir neturėjome. Jeigu taip žiūrint iš emocinės pusės, lietuviškų pinigų pradžia po 1990 metų. O jeigu žiūrint praktine prasme, tai turbūt reagavimas į pokyčius ir sprendimų priėmimas“, – portalui komentavo T. Grėlis.
Tuo tarpu vienas iš architektų G. Vagnorius linkęs teigti, kad talonų atveju nemažą vaidmenį vaidino ir jaunatviškas entuziazmas.
„Jeigu žiūrint iš dabartinės perspektyvos ir vyresnio amžiaus patirties, aišku, aš tikriausiai nedaryčiau tokios avantiūros, nes bijočiau neigiamų pasekmių. Bet kai tuo metu buvom jauni, tos drąsos buvo daugiau, nei galima tikėtis iš Vyriausybės. [...] Tai leido mums įsitvirtinti ir išvengti ekonominės griūties“, – teigė G. Vagnorius.
Šiandien laikinieji pinigai dėmesio sulaukia muziejuose. Vieniems tai siejasi su sunkmečiu, tačiau bendrieji talonai prisimenami su nostalgija ir šypsena.
„Iš šiandienos perspektyvos galiu pasakyti, kai būna muziejuje ekskursijos, lankytojai pamatę talonus šypsosis, juoksis ir komentuos, kad čia tie mūsų žvėreliai. Visi atsimena šiltai, bet man tai paradoksaliai atrodo. Laikotarpis nebuvo džiaugsmingas, bet tie talonai su visa gyvūnų simbolika atsimenami maloniai“, – pasakojo T. Grėlis.
