„Maniau, kad lošimas išspręs visas mano problemas, buvau įsitikinęs, kad jei šiandien ar rytoj laimėsiu pagrindinį prizą, problemų nebeliks“, – sako priklausomybę nuo lošimų turintis, iš garsios Belgijos futbolininkų giminės kilęs Arne Nilisas. Jis pripažįsta, kad prie traukos lošimams daug prisidėjo ir visur matoma lošimų reklama, ypač ant jo taip mylimų futbolininkų marškinėlių. „Lošimų bendrovės pasirūpino, kad azartiniai lošimai taptų normaliu reiškiniu, tai tapo visuomenės dalimi“, – sako jis.
Siekdama kovoti su sparčiai augančiu lošėjų skaičiumi, Belgija įvedė lošimų reklamos draudimą, taip pat daugiau apribojimų lošimams internetu. Vis dėlto kol kas lošiančiųjų skaičius toliau auga. Ekspertai sako, kad, norint teigiamų pokyčių kuo greičiau, reikia įvesti dar daugiau griežtinimo priemonių.
Lietuva diskutuoja, ar reikėtų griežčiau kontroliuoti lošimų verslus ir jų reklamą. Kol bendro sprendimo nėra, „LRT ieško sprendimų“ komanda dairosi, kokias priemones yra pritaikiusi Belgija ir Singapūras ir kokią pagalbą nuo lošimų priklausomi žmonės gali gauti Lietuvoje.
Liga privedė prie minčių apie savižudybę
Arne Nilisas į lošimus buvo įsitraukęs tiek, kad tapo atsiskyrėliu ir prarado viską.
„Galiausiai atsidūriau gatvėje ir netgi pradėjau vogti, kad tik galėčiau lošti“, – sako jis.
Tačiau jis to neslepia, šiandien mielai pasakoja apie juodžiausią gyvenimo etapą, nors Nilisas – gerai žinoma pavardė visoje Belgijoje. Tiek Arne senelis, tiek tėvas buvo garsūs futbolininkai, sportininko keliu ėjo ir pats Arne, bet trauka lošimams nugalėjo net didžiausią aistrą.
„Pradžia buvo vos 13–14 metų. Pamenu, mokykloje draugai kalbėjo apie sporto lažybas ir man tai pasirodė labai įdomu. Bet jie kalbėjo tik apie laimėjimus, apie pralaimėjimus neužsiminė. O aš, kaip aistringas futbolo žaidėjas, palaikantis sportą, komandas, susidomėjau“, – pasakoja A. Nilisas.
Jis pripažįsta, kad viskas prasidėjo kaip žaidimas, bet, vos sulaukęs 18 metų, jau žingsniavo į kazino, dar po kelerių metų atrado paprastesnį būdą – lošimus internete, kai norint lošti niekur nereikia eiti iš namų. Pralošdavo visą atlyginimą, todėl pradėjo skolintis iš draugų, artimųjų, jautėsi vienišas, izoliuotas.
Draugai ir šeima sakė, kad turiu problemų, kad reikia kreiptis pagalbos, bet aš maniau, kad viską kontroliuoju, kad dar atsilošiu. Kol pasiekiau dugną, turėjau minčių apie savižudybę, pradėjau net vogti.
A. Nilisas
Apie praloštas sumas Arne nenori kalbėti, sako, jog tai skaudi tema, bet atskleidžia, kad skolos siekė ir 40 tūkst. eurų.
„Ilgą laiką neigiau savo problemą. Draugai ir šeima sakė, kad turiu problemų, kad reikia kreiptis pagalbos, bet aš maniau, kad viską kontroliuoju, kad dar atsilošiu. Kol pasiekiau dugną, turėjau minčių apie savižudybę, pradėjau net vogti“, – prisimena.
Todėl visišką lošimų reklamos draudimą Arne sveikina: „Mes visur matėme lošimų reklamą, ypač dideliuose sporto renginiuose, lošimų bendrovės pasirūpino, kad azartiniai lošimai taptų normaliu reiškiniu, tai tapo visuomenės dalimi.“
Kad galėtų lošti be pertraukų, dėvi net sauskelnes
Belgijoje lošiančiųjų skaičius sparčiai auga, ypač didelį nerimą kelia žaidžiančių skaičius internetu, per ketverius metus tokių lošėjų paskyrų padvigubėjo. Todėl valdžia ėmėsi priemonių – nuo praėjusių metų liepos šalyje lošimų reklama negalima internete, televizijoje, lauko stenduose.
Su priklausomais nuo lošimų žmonėmis dirbantis terapeutas Ronny Willemenas sako, kad tyrimai rodo, jog nepilnamečiai lošimų bendrovių pavadinimus žino geriau nei žaislų ar saldainių, todėl reklamos draudimas yra geras, bet tik pirmas žingsnis.
Jis atkreipia dėmesį į dar vieną problemą – sužinoti tikslią statistiką, kiek žmonių turi priklausomybę, sudėtinga.
„Belgijoje atlikti tyrimai rodo, kad 1 ar 2 proc. gyventojų turi problemų dėl azartinių lošimų. Gali pasirodyti, kad tai nedidelė dalis, bet iš tiesų sunku turėti patikimų duomenų, nes dažnai žmonės, kurie lošia, nežino, kad turi problemą, jie tiesiog to nesupranta. Be to, yra kita dalis žmonių, kuriems gėda pasakyti, kad turi problemą, taigi tikriausiai šie skaičiai daug didesni“, – sako jis.
R. Willemenas sako, kad kartais sudėtinga identifikuoti žmones, kurie turi lošimo problemų, nes neretai tai išsilavinę, gerą darbą dirbantys žmonės.
Dažnai žmonės, kurie lošia, nežino, kad turi problemą, jie tiesiog to nesupranta. Be to, yra kita dalis žmonių, kuriems gėda pasakyti, kad turi problemą.
R. Willemenas
Didžiausią nerimą kelia lošiantys internetu, nes tokį lošimą sunku kontroliuoti. Terapeuto praktikoje pasitaikė atvejų, kai lošėjai netgi dėvėjo sauskelnes, kad tik nereikėtų atsitraukti nuo kompiuterio.
„Internetiniai lošimai yra daug pavojingesni ir daug greičiau įtraukia į priklausomybę. Žmonės gali lošti 24 valandas, septynias dienas per parą, o per pastaruosius metus tokių lošiančiųjų skaičiai didėja kartais. Šiuo metu daugiau nei 600 tūkst. Belgijos gyventojų azartinius lošimus lošia kiekvieną savaitę“, – sako jis.
Liga, o ne tiesiog kvailas pasirinkimas
Siekiant labiau kontroliuoti lošimus internete, šalyje pusantrų metų veikia ribojimai – kiekvienas žaidėjas per savaitę į savo paskyrą gali įnešti daugiausiai 200 eurų lošimams. Vis dėlto Belgijos vartotojų asociacijos direktorė Leen De Cort sako, kad tokia taisyklė skamba geriau, nei yra iš tikrųjų.
„Tokia taisyklė galioja tik žaidėjo paskyrai, taigi jei vienas žaidėjas turi daug skirtingų paskyrų, suma, su kuria lošiama, išauga kartais. Be to, žaidėjas gali paprašyti padidinti sumą, jam tiesiog reikia parašyti prašymą, o tokie leidimai lengvai išduodami. Tiesiog patikrinama, ar žmogus savo banko sąskaitoje neturi skolų“, – sako ji.
Specialistai pažymi, kad dažnai priklausomi žmonės nesupranta, kad turi priklausomybę, todėl nesikreipia pagalbos. Ją Belgijoje galima gauti ir nemokamai, pavyzdžiui, psichologo konsultacijas internetu. Labai svarbu kalbėti ir apie lošimo stigmą, dažnai tokie žmonės nesikreipia pagalbos, nes jaučiasi smerkiami.
„Dauguma jaučia didelę gėdą, jiems dažnai sakoma: „Kaip galėjai būti toks kvailas?“ Bet mes matome, kad ši priklausomybė priskiriama tokioms priklausomybėms kaip ir nuo alkoholio ar narkotikų. Todėl turime į tai žiūrėti kaip į ligą, o ne kaip į tiesiog kvailą pasirinkimą“, – sako jis.
Dauguma jaučia didelę gėdą, jiems dažnai sakoma: „Kaip galėjai būti toks kvailas?“ Bet mes matome, kad ši priklausomybė priskiriama tokioms priklausomybėms kaip ir nuo alkoholio ar narkotikų.
R. Willemenas
R. Willemenas sako, kad šiandien A. Niliso istoriją galime laikyti sėkme. Po intensyvios terapijos Belgijoje ir gydymo kurso priklausomybių centre Pietų Afrikoje vaikinas garsiai kalba apie savo priklausomybę, veda mokymus mokyklose, internetu konsultuoja norinčius pradėti kovą su priklausomybe.
„Belgijoje yra daug nemokamos pagalbos, turime gerą sveikatos draudimo sistemą, galima kreiptis į priklausomybių terapeutą. Žinoma, mes taip pat, kaip ir kitos šalys, turime laukiančiųjų eilę, bet svarbu, kad tokia galimybė egzistuoja. Taip pat yra interneto svetainė „gokhulp.be“, kuri teikia nemokamą pagalbą internetu. Aš pats kreipiausi į psichologus, tačiau man to nepakako, mano priklausomybė buvo toli pažengusi, todėl gydžiausi reabilitacijos centre.
Bet pats svarbiausias dalykas, kuris man padėjo pradėti sveikimą, – pripažinimas, kad turiu priklausomybę ir apie tai kalbėti. Turėjau priimti tai, nes ši priklausomybė vis dar stipriai stigmatizuojama, todėl mes ją dar vadiname paslėpta priklausomybe. Tokie asmenys moka gerai slėpti savo problemą“, – savo patirtimi dalijasi A. Nilisas.
Teigiamų rezultatų dar reikės palaukti
R. Willemenas sako, kad nors po įvesto reklamos draudimo lošiančiųjų skaičiai vis tiek auga, negalima teigti, kad tai nepasiteisinusi priemonė.
„Dešimtmečius ta reklama buvo legali ir ji buvo visur, todėl nereikia tikėtis greitų rezultatų, – sako jis. Kitas žingsnis, kurio turime imtis, – riboti lošimų vietas. Kuo jų bus mažiau, tuo mažiau žmonių turės tikimybę tapti priklausomi. Turime aiškinti, kad lošimai nėra normali socialinė veikla, daugiau kalbėti apie rizikas, o ne jį skatinti.“
Leen De Cort taip pat pritaria, kad reklamos draudimas yra veiksminga priemonė ir kad ją būtina išlaikyti.
„Tyrimų bendrovės IPSOS duomenimis, 42 proc. žmonių sutinka, kad reklamos draudimas yra veiksminga priemonė. 41 proc. lošiančiųjų teigė, kad reklama paskatino juos pradėti lošti, o 40 proc. respondentų sakė, kad reklama juos skatino tęsti lošimą“, – sako ji.
Valdžios planuose – daugiau suvaržymų. Nuo rugsėjo lošti galės tik sulaukę 21-erių, o ne 18 metų, kaip yra dabar, kitąmet bendrovių logotipų turės nelikti ant sportininkų marškinėlių. Tačiau nerimą kelia tai, kaip lošimų bendrovės prisitaiko prie situacijos.
„Mes jau matome, kad lošimų bendrovės pinigus, kurių negali naudoti reklamai, nukreipia kitur, investuoja į algoritmus, kad būtų geriau atrandami internete. Turime atidžiai stebėti, ką jos daro su savo biudžetais“, – tvirtina Leen De Cort.
Nuo rugsėjo taip pat bus draudžiama naudoti azartinių lošimų skatinimo priemones, pavyzdžiui, premijas ar nemokamus statymus.
