Lietuvos miškai yra mūsų pasididžiavimas ir vertybė. Kaip ir dažnas lietuvis, aš myliu ir branginu Lietuvos miškus. Mėgstu juose grybauti ar uogauti, patinka vienam ar su šeima pasivaikščioti miškais. Man lygiai taip pat neramu ar skauda širdį, kada Lietuvos miškai yra šiukšlinami, netinkamai prižiūrimi, apleisti.
Aš nepriklausau žaliųjų partijoms, kažkokiems „spiečiams“, nevaikštau su benzopjūklais šalia parlamento langų, bet ar dėl to aš mažiau myliu Lietuvos miškus? Atsakymas – vienareikšmiškai ne.
Aš puikiai suprantu, kad norint turėti sveikus ir klestinčius miškus yra reikalinga profesionali jų priežiūra, sisteminis požiūris, kuris yra paremtas mokslininkų ir specialistų žiniomis, o ne vienadienėmis akcijomis ir šūkiais.
Net ir pačiais skambiausiais lozungais, kad „mes mylime mišką“ ir „neleisime kirsti medžių“ neišnaikinsi žievėgraužio tipografo, kuris yra ypač pavojingas miško kenkėjas ir naikina vis didesnius miškų plotus, nes jo populiacija vis didėja. Lyginant su 2021 m. šių parazitų paplitimas Lietuvos miškuose išaugo trigubai. Ir tik vienintelis kelias, kaip sustabdyti šį pavojingą reiškinį, yra atlikti sanitarinius kirtimus ir stebėti medžius visose miškų grupėse.
Kartais reikia imtis iš pirmo žvilgsnio nepopuliarių, bet ilgalaikėje perspektyvoje reikalingų sprendimų, iškirsti šimtus medžių, kad būtų išsaugoti tūkstančiai. Kažin ar tokia sveika logika yra suprantama ir priimtina „žaliesiems“ aktyvistams, kuriems dažnai svarbesniu reikalu tampa gražios kalbos apie miškų išsaugojimą bei parodomosios akcijos. Jų tikslas yra aiškus.
Pirmiausiai, norint užsitikrinti savo veiklai reikalingas lėšas, įvairių projektų finansavimą, reikia būti reikalingiems ir matomiems. Reikia, kad tave pastebėtų, į tave atkreiptų dėmėsį. Tik tokiu būdu gali pritraukti finansinę paramą. Tuo pačiu manipuliuoti žmonių emocijomis, priešinti atskiras visuomenės grupes ir tokiu būdu daryti spaudimą politikams.
Panašiai ir nutiko svarstant Aplinkos ministerijos parengtą Nacionalinį miškų susitarimo projektą.
Dėl Nacionalinio miškų susitarimo ilgą laiko vyko diskusija. Prie vieno stalo buvo susodinti įvairūs socialiniai partneriai: bendruomenės, specialistai, miško pramonės atstovai, aplinkosaugininkai, žalieji. Daug darbo padaryta, daug temų aptarta. Pilnavertis susitarimas privalėjo numatyti, kaip ateityje miškas bus saugomas, prižiūrimas, atstatomas, kaip jame bus vykdoma žmogaus ūkinė veikla, pagaliau, kaip iš esmės apibrėžiama žmogaus ir miško sąveika.
Deja, po ilgų svarstymų ir ginčų, tenka konstatuoti, kad susitarti dėl esminių, svarbiausių klausimų, Lietuvos miško bendruomenei kol kas nepavyksta. Radikali keletos žmonių pozicija (nors nelabai aišku, kokią bendruomenės dalį jie atstovauja), neleidžia siekti kompromiso ir judėti į priekį. Kaip visada būna, kad tie, kurie garsiausiai šaukia, yra labiausiai girdimi. Tačiau jų pozicija dažniausiai yra paremta emocijomis, o ne racionaliais argumentais ir moksliniais skaičiavimais.
Labiausiai nuomonės išsiskiria dėl ekonominės susitarimo dalies. Dėl bioįvairovės, balanso ir miškų naudos supratimo susišnekėjimo nėra. Tiksliau tariant, nėra noro girdėti ir įsiklausyti į pateikiamus argumentus. Tada kyla klausimas, koks yra, kitą pusę atstovaujančių asmenų, tikslas? Susidaro įspūdis, kad jie ir nenori, jog susitarimas būtų pasiektas. Tai jau pripažįstama viešai, teigiant, kad „viskas, mes nesusitarsime“. Ir tuo pačiu, tų pačių aktyvistų pastangomis yra spaudžiami Lietuvos politinių partijų vadovai, kurie raginami „pademonstruoti politinę valią“ ir nedelsiant pasirašyti Susitarimą. Kaip galima pasirašyti politinį Susitarimą, visuomenei dėl jo nesusitarus? Ar kas nors galėtų logiškai tai paaiškinti? Jeigu, toks nesusitartas „susitarimas“ visgi būtų pasirašytas, tai būtų tiesiog vienos visuomenės grupės valios primetimas kitai grupei, bet jokiu būdu, ne platus ir veikiantis nacionalinis susitarimas.
Gal pagaliau reikėtų daiktus vadinti savo vardais? Ir pasakyti, kad valstybės pažanga ir ekonominės perspektyvos negali tapti, keletos, garsiai šaukiančių žmonių, įkaitėmis. Juolab, kad viešoje diskusijoje, skambiu aplinkosauginės koalicijos vardu pasivadinę žmonės, sąmoningai ar nesąmoningai, klaidina visuomenę, pateikia savitą faktų interpretaciją, kuri yra nutolusi nuo tikrovės.
Štai, teigiama, kad susitarimas nepavyko todėl, kad buvo norima ten įrašyti, jog „turi būti 80 proc. miškų skiriama medienai, o 20 proc. gamtai ir žmonėms.“ O va, aplinkosaugos aktyvistai siekia, „kad proporcija turėtų būti 50/50.“ Tai yra visiška manipuliacija skaičiais, nutylint, kad 80 proc. miškų, kuriuose būtų leidžiama ūkininkauti, lygiai taip pat galėtų būti vystoma rekreacija, jie tarnautų žmonių socialiniams poreikiams. Kas, beje, dabar taip ir vyksta.
Nutylimas ir kitas labai reikšmingas faktas, kad kiekvienais metais valstybinių miškų plotas tik didėja. Vien brandžių medynų plotas valstybiniuose miškuose per praėjusisus penkis metus padidėjo net 14 tūkst. hektarų. Ko pasekoje, Aplinkos ministerija žengė racionalų žingsnį, pasiūlydama 2024–2028 m. laikotarpiu 2 proc. padidinti metinių kirtimų normą.
Norėdami darnaus Lietuvos miškų vystymo turime pasiekti visuomenės interesų balansą. Labai svarbūs yra miškų aplinkosauginiai, išsaugojimo, jų panaudojimo žmonių rekreacijai ir socialinei veiklai, tikslai. Bet lygiai tokie pat svarbūs yra ir ekonominės veiklos miškuose tikslai. Deja, jie yra menkinami ir demonizuojami, stengiamasi juos nustumti į antrą planą. Turbūt, kai kam labai patogu pamiršti, kad miškų ūkio sektoriuje dirba daug žmonių, jie išlaiko savo šeimas, kuria šalies regionų gerovę. Iš šios veiklos sumokami dideli mokesčiai į valstybės bei savivaldybių biudžetus, iš kurių ir finasuojama didžioji dalis aplinkosauginių projektų.
