Keliauji ten, kur akys veda, dairaisi to, kas tau įdomu. Tokie yra vilniečio devyniolikmečio J.Žygo tikslai, kai jis išsiruošia pasibastyti po pasaulį. Kelionės pradžioje jis dažnai nežino, kur atsidurs.
Tokių kaip jis klajūnų, dažniausiai keliaujančių autostopu ir besinaudojančių „CouchSurfing“ – svetingumo nakvynėmis pas nepažįstamus žmones, jam yra tekę sutikti daugybę.
Tiesa, vilniečių tarp jų nebuvo. Jie yra labiau linkę keliauti įprastais patogesniais būdais – su tikslia kelionės pradžia ir pabaiga, aiškia programa.
– Kiti panašaus amžiaus jaunuoliai studijuoja, pradeda kopti karjeros laiptais, o jūs keliaujate po pasaulį. Kodėl? – pasiteiravo J.Žygo „Sostinė“.
– Nenoriu būti toks kaip kiti. Baigiau mokyklą šiemet, bet nuo penkiolikos metų save išlaikau. Kol kas manau, kad ir be studijų galiu gyventi.
Blaškytis po pasaulį pradėjau dar mokydamasis mokykloje.
Su draugais ar vienas pasižiūrėdavau, kur yra pigių bilietų, ir traukdavau savaitgaliui į Norvegiją ar Italiją palaipioti kalnais.
O per atostogas keliaudavau autostopu. Taip pernai basčiausi tris savaites.
– Jau spėjote apkeliauti 40 šalių, neturėdamas išankstinės nuostatos nei kur vyksite, nei ką norėsite pamatyti?
– Neseniai grįžau iš 83 dienų kelionės po Ukrainą, Moldovą, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Graikiją, Albaniją, Makedoniją, Serbiją, Kosovą, Juodkalniją, Bosniją ir Hercegoviną, Kroatiją, Vengriją, Čekiją ir Lenkiją.
Tiesiog birželio 15-ąją Vilniuje nubėgau maratono distanciją ir sumaniau pakeliauti. Neturėjau iš anksto numatęs, kiek dienų klajosiu, ką veiksiu. Tarkime, jeigu Stambule būtų pasiūlę nebrangiai persikelti į Afriką ar Aziją, būčiau sutikęs.
Pavyzdžiui, Bukarešte įsijungiau kompiuterį ir žiūriu – gerai, keliausiu šalia Bulgarijos, pasieksiu pajūrį. Jūros pakrante gal nukeliausiu į Stambulą.
– Prie savo kelionių aprašymų paminite ir kainą. Dažnai ji būna keliasdešimt ar keli šimtai litų.
– Taip. Per pastarąją pustrečio mėnesio kelionę išleidau apie 2,5 tūkstančio litų.
Aišku, pasitaiko atvejų, kai už keliones tenka mokėti. Štai autostopu atvažiavus į Stambulą vairuotojas mane išleido priemiestyje. Įsijungiau navigacijos sistemą ir matau, kad iki tos vietos, kur turėčiau apsistoti, – 25 kilometrai.
Pamaniau, kad pėsčiomis per toli, nes tai toks pat atstumas kaip iš Vilniaus į Trakus.
Be to, buvo naktis, neturėjau grynųjų pinigų. Bandžiau autobusais važiuoti zuikiu, bet vairuotojai imdavo signalizuoti, reikalaudami išlipti. Teko ieškoti bankomato, kad galėčiau pasiimti pinigų, nors ši paslauga nemažai kainuoja. Tada nusipirkau bilietą.
– Tenka sutikti panašių keliautojų. Kuo jie domisi?
– Pastarąjį kartą grįždamas iš Varšuvos į Vilnių sutikau panašų keliautoją britą. Pasiūliau jam nakvoti pas save, aprodžiau miestą. Britas iš karto paprašė parodyti tai, kas liko nuo sovietmečio.
Nuvedžiau jį prie apleisto baro „Tauro ragas“, papasakojau, koks garsus jis buvo kadaise, parodžiau Žaliojo tilto skulptūras, sakiau, kad jas nori nugriauti. Britui buvo įdomūs būtent tokie objektai. Jis sakė, kad bažnyčiomis nesidomi – jų pasaulyje daug ir jos panašios.
Britas pasakojo, kad per Latviją keliaus į Rusiją, iš ten – į Mongoliją, Kiniją, Pietų Korėją, paskui į Australiją.
– O kas būna įdomu jums pačiam?
– Patinka bendrauti su žmonėmis. Kiti, nuvažiavę į užsienį, būtinai turi paragauti tenykštės virtuvės patiekalų. Tokio tikslo niekada neturėjau. Pasitaikys proga – gerai, nepasitaikys – nieko blogo.
Taip pat patinka kur nors užlipti, įlįsti. Bet taip pat tai nėra būtina.
Tarkime, Kišiniove vieną naktį nakvojau ant apleisto šešiolikos aukštų viešbučio. Pakirdau saulei tekant. Vaizdas buvo nuostabus. Tokių dalykų juk nesuplanuosi.
– Ar tokiems keliautojams vilniečiai yra svetingi?
– Kaip ir visur – yra gerų ir blogų, svetingų ir nesvetingų žmonių. Vilniuje, kaip ir visame pasaulyje, plinta „CouchSurfing“.
Kai su britu vėlai vakare ėjome per miestą, Katedros aikštėje sutikome merginą su kuprine. Supratome, kad keliautoja, paklausėme – gal reikia pagalbos? Paaiškėjo, kad mergina laukia žmogaus, kuris ją priims nakvynės.
Įspūdžiai iš kelionių patys įvairiausi
J.Žygas pasakojimus ir nuotraukas apie savo keliones juozapas.lt/"="">juozapas.lt/"" target="_blank">deda į svetainę.
Kijeve rizikavo gyvybe
Aplankius prezidento Viktoro Janukovyčiaus vilą, palaipiojus gyvenamųjų namų stogais, apžiūrėjus Maidaną ir pabendravus su vietiniais Kijeve laukė tikras iššūkis – 119 metrų aukščio Maskvos tiltas. Šis tiltas pastatytas 1976 metais, o jo konstrukcija išskirtinė.
Apie lipimą ant šio tilto galvojau jau kelerius metus, vos pamatęs filmą svetainėje youtube.com. Taigi atėjo metas išsipildyti svajonei.
Maniau, kad bus kur kas baisiau, tačiau kai pradedi lipti ir priekyje matai kitus lipančius žmones, nesinori sustoti. Buvo baisu, kai pakilus 10–15 metrų iš kuprinės iškrito energinio gėrimo buteliukas ir ištiško ant kelio. Susimąsčiau – o jeigu aš taip krisčiau?
Berlyne sutiko lietuvį
Berlyne radau įdomų dalyką – jurtų miestelį, kuriame gyvena įvairių tautybių žmonės. Kalbant su vietiniais gyventojais vienas vaikinas kreipėsi lietuviškai. Tai nustebino mane.
Kaip vėliau paaiškėjo, tai gatvės juvelyras Saulius Povilas Čepulis, kuris Berlyne jurtų miestelyje gyvena jau beveik metus. Saulius gamina papuošalus iš laidų, kuriuos nusiperka iš statybininkų, ir pardavinėja juos gatvėje. Sakė, pamato daug gražių merginų, o ypač per mados savaitę, kai modeliai išskirtinių papuošalų ateina pas gatvių prekeivius.
Neįprastas tunelis
Prieš miegą google.com paieškos laukelyje surinkau Rivnės miesto pavadinimą ir pamačiau nuostabaus grožio tunelio nuotraukas, kurias jau buvau matęs anksčiau. Daugiau pasidomėjęs sužinojau, kad jis yra vos 20 kilometrų nuo Rivnės. Taigi panorau ten nuvykti.
Meilės tunelis – gamtos ir žmogaus sukurtas stebuklas, itin pamėgtas fotografų, jaunavedžių ir kitų žmonių. Tunelis yra maždaug trijų kilometrų ilgio ir skirtas medienai vežti į fabriką, kur iš jos gaminamos plokštės.
Apie tunelį sukurta daugybė istorijų, viena jų pasakoja, kad jeigu į tunelį įėję įsimylėjėliai sugalvos norą, jis išsipildys. Tunelį aš pavadinčiau optine apgaule, nes kai žiūri į tolį, jis atrodo tobulos formos, jo pabaigos net nematyti, tačiau kai stovėdamas šalia jo pasižiūri į kairę arba dešinę, matai tiesiog mišką.
Pribloškė svetingumu
Pradėjus temti supratau, kad Bukarešto tą dieną nepasieksiu, bet eidamas ir dairydamasis vietos, kur galėčiau pasistatyti palapinę, vis iškeliu nykštį pravažiuojantiems automobiliams. Greitai sustojo pikapas, vairuojamas vyro, kuris visiškai nekalba angliškai, bet jis paskambino dukrai, kuri mums padėjo vertėjaudama.
Galiausiai patekau pas juos į namus, ten buvau pamaitintas, nufilmuotas, nufotografuotas, iš manęs buvo juokiamasi, kai papasakojau, kaip keliauju, kur buvau ir kokie tolesni planai. Kaip supratau, buvau vienas iš labai retų svečių užsieniečių pas juos kaime.
Rytą pabudau, kai mane pavėžėjęs vyras, fermos šeimininkas, pradėjo į kambarį vesti savo darbuotojus ir mane rodyti kaip kokį eksponatą: „Žiūrėkite, čia lietuvis, užsienietis.“
Šio vyro žmona pakvietė kaimynes, jos bandė su manimi šnekėti rusiškai, kvietė pas save pavalgyti sriubos, virtos ant laužo, paragauti jų pačių gamintos naminės. Sriubos įpylė pilną dubenį ir siūlė dar, naminės – pilną puodelį, o kai pasakiau, kad jos tikrai negersiu, šiek tiek nuliūdo.
