Gamta ir žmogus lietuvių literatūroje

Gamtos ir žmogaus santykis lietuvių literatūroje. „Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas“ (J. V. Gėtė) „Gamta moko taip neįkyriai, jog mes per vėlai sužinom, kad ji - mūsų mokytoja.“ (Vytautas Karalius) „Mes per daug stebime gamtą ir per mažai gyvename su ja.“ (Oskaras Vaildas) „Savo valdove pasirinkau gamtą, visų mokytojų mokytoją.“ (Leonardas da Vinčis)

Gamta – visas materialus pasaulis – visa materija, apimanti medžiagą bei įvairių formų energiją. Tai, kas nepaliesta žmogaus.; Aplink mus esantis pasaulis su įvairiomis savo apraiškomis. Gamta yra objektyvi realybė, egzistuojanti už sąmonės ir nepriklausomai nuo jos. Gamta neturi nei pradžios, nei pabaigos, ji begalinė laike ir erdvėje, be perstojo juda ir kinta.

Pagrindinė mintis – gamta nuolat supa žmogų, sukelia daugybę jausmų, išgyvenimų ,taip pat ji gali paskatinti ir būti įkvėpimo, ramybės šaltiniu.

Galimi aspektai:

1. Gamta gali suteikti žmogui džiaugsmo.

Romualdas Granauskas - apysaka „Gyvenimas po klevu“ : Senolė džiaugiasi kiekvienu pavasariu, kurį sutinka savo skurdžioje trobelėje, esančioje toli nuo miesto. Ji sako „Jau kalasi vos įmatomi dilgėlių daigeliai, nors dilgėlių, bet kalasi. Niekur neišeis paskutinė žolė iš tavo kiemo, dar pavaikščiosi basa, dar ant jos pasėdėsi.“

Antanas Baranauskas - poema „Anykščių šilelis“: „Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria;/Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,/Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:/Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“ Jis apie mišką pasakoja trimis aspektais: vaizdu “Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!”, kvapu “Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!”, ir garsu “ Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!”. Baranauskas tais trimis aspektais nusako visą miško grožį, jis netgi tylai suteikia garsų – “Vidurnaktyj teip tyku, - kad girdi, kaip jaunas lapas arba žiedelis ant šakų kraunas”.

2. Gamta – ramybės šaltinis.V. Mykolaitis – Putinas - psichologinis romanas „Altorių šešėly“ : „Vasaris paėjo toliau ir pasirinko vietą, iš kur buvo matyti ežerėlis, o pro jį Kalnynų dvaras ir bažnytkaimis. Vietelė buvo jauki ir reginys gražus. Kunigas pasitiesė apsiaustą ir pusiau gulsčiomis parvirto ant kvepiančios, saulės sušildytos žemės. Štai pagaliau jis vienų vienas, su savo mintimis ir savo atskiru pasauliu - ir jis gali dabar į tą pasaulį pažvelgti ir jame pats su savim pabūti - niekas jo nepasaugos, niekas nesutrukdys.“

Antanas Baranauskas - poema „Anykščių šilelis“: A. Baranauskas išryškina, kad „lietuvis nežino, ko miške verkia“ – tiek čia jam jausmų, minčių ir išgyvenimų persipina. Mišką iki šiol jis jaučia labiau širdimi negu protu: „Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!“

Motiejus Kazimieras Sarbievijus - eilėraštis „Vienuoliško poilsio pašlovinimas“: Dvasinio pasitenkinimo M. K. Sarbievijui teikia Lietuvos gamta, kaimo gyvenimas: „O sielos rūpesčius sunkius visad padės/ Palengvint užmiesčio vila, Bezdonių gal drėgna giria;“

3. Gamta – įkvėpimo šaltinis.V. Mykolaitis – Putinas - psichologinis romanas „Altorių šešėly“: „Vasaris jaučia, kad jis poetas, menininkas, kad jis patiria savy slaptą gamtos gyvenimą, ir jo pačio siela jungias su gamta, su pasauliu. Jo vaizduotė gyva ir laki. Jis sugeba gyventi ir jaudintis savo fantazijos padariniais. Kartais jis bandydavo suvokti gamtos gyvenimo ritmą, jo sielą ir nuotaiką. Jis ėmė ieškoti tokių žodžių, sąskambesių ir ritmų, kurie tiktų išreikšti nepasakomam ir pasakyti neišreiškiamam.“ 4. Žmogus gamtoje patiria neišdildomų įspūdžių.V. Mykolaitis – Putinas - psichologinis romanas „Altorių šešėly“: „Liudas Vasaris mylėjo gamtą ir jau nuo pat kūdikystės buvo patyręs iš jos neišdildomų įspūdžių. Vienas iš ankstyviausių jo atsiminimų buvo toks. Šienapjūtės metu voliojosi jisai šieno pradalgiuose ir, pargriuvęs aukštieninkas, ėmė žiūrėti į dangų. O dangum plaukė dideli baltų debesų gabalai. Ir pamažu didelė baimė ėmė spausti Liuduko širdį. Persigandęs jisai leidosi bėgti į motiną, pro verksmus šaukdamas: "Mama, dangus bėga!"“ 5. Gamta gali paguosti žmogų.Antanas Baranauskas - poema „Anykščių šilelis“: Vidurnakčio tylos keliamą nuotaiką išblaško auštantis rytas, dienos gyvenimui atbundančios gamtos garsai. Ilgus palyginimus keičia trumpi klausiamieji sakiniai ir tokie pat atsakymai. Visi klausiamieji sakiniai sutvarkyti anaforiškai, visi sudaro sintaksinius paralelizmus. Tokie pakartojimai teikia kalbai retorinio pakilumo, perteikia džiaugsmingą nuotaiką, kuri pamažu vėl rimsta ir pereina į skausmingą praeities prisiminimą: „Ai būdavo, būdavo iš mūsų šilelio/Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!/Ė tas visas ramumas po lietuvių dūšias,/Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias,/Plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvino,/Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.“