Garantuoju, ne daug kas prisimena tą reklamą kur 3D grafika nupieštas sraigtasparnis nusileidžią į negyvenamą salą su trimis palmėmis kartojant tą gerai įsimenamą šūkį „Reikia pinigų – pinigų yra!“. Šūkis priklausė ne kam kitam, o žymiajam „Sekundės“ bankui, sukusiam varkes 1992 – 1994 metais ir žadėjusiam savo indėlininkams didesnes nei 40 procentų metines palūkanas. Varguomenė, norėjusi tapti turtingais investavo ne tik savo santaupas, skolintus pinigus, bet ir užstatydavo butus. Mano bendraamžiai, kurie prisimena šitą reklamą, turbūt gerai atsimena kaip viskas baigėsi.

Ne, nežinot? „Ach, ponai, klausykiat ir permanykiat“ kaip sakė Martynas Mažvydas dar gerokai iki Sekundės banko ir dar 16-os kitų bankelių likvidavimo. Trumpai papasakosiu kaip viskas buvo – tais laukiniais laikais bankais pasivadinusios pinigų plovyklos žadėjo didelius pinigus paprastam žmogui, kad tik jis padėtų indėlį. Bankai prisigrobę pakankamai santaupų prisuko bizniukų ir, kaip mano tėvukas sakydavo, išmaudę klientus, bankrutavo. Naivūs piliečiai, bendrai prapisę virš 250 mln. litų, dar bandė stotis į ilgiausias sovietmečio stiliaus eiles, bet stovėjo jau už uždarų durų. Žmogėnai supratę, kad nieko iš to stovėjimo neišeis, puolė į alkoholio liūną ir dar didesnes skolas. Ne vienas mano pažįstamas įkišęs stambią dalį kapitalo į pasakiškus turtus žadančius bankus, po jų uždarymų įkišo galvą į kilpą ir tyčia žengė pirmyn nuo taburetės ar paleido kulką sau tarp akių.

Kaip tie bankai suko varkes aš nepaaiškinsiu, nesu gi kažkoks banko vyriausias ekonomistas ar viską suprantantis ir apie viską nuomonę turintis jobanas influenceris. Kadangi esu tiktai devyniasdešimtųjų spekuliantas, galiu pasakyti tik tiek, kad paprastas žmogus buvo smarkiai apipistas. Šiandiena, mielieji dvimpirmo amžiaus vaikai, jums papasakosiu istoriją apie tą paprastą, bankų apipistą, žmogų, prie kurio apipisimo prisidėjo ir jūsų mielas pasakorius. Na ir kas, kad stuktelėjus 2021-ųjų balandžiui esu jau prasmirdęs prakaitu ir šiek tiek nupuvusiais dantimis. Ar mano rankos kruvinos ar ne, paliksiu spręsti jums patiems.

1994 metams einant į antrąją pusę, rezidavau tuščiame tetos bute, Kaune. Gyvenau to laikmečio vaibu, kaip jūs mėgstate sakyti. Šis daugiabutis nebuvo kažkuo ypatingas - susmirdusių pensininkų burbančių dėl triukšmo ar apvemto kilimėlio, netrūko kaip ir visur. Mielas jaunime, tik pabandyk parsivesti kokią Tatjaną nakčiai ir tik pamėgink ją pabaladoti ilgiau nei tris minutes pažiūrėjus gerą bajavyką per videką. Devynis rurinimus iš dešimties per radiatorių daužydavo gyvenimo saulėlydį išgyvenančios senutės su, kaip spėju, drėgna makštimi ir apmaudu, kad Staselis paliko šį gyvenimą taip žmogiškai ir neišpisęs. Kitos pavydžios senutės, negirdinčios lytinių aktų, būtinai turėdavo susirinkusios apšnekėti, jog „Kostas vėl kažkokią prostitūtką parsivedė“, nesvarbu ar grįžau vienas ar ne. Visos tos pensininkės buvo vienodos kaip ir visur, tik ne Birutė, apie kurią ir norėčiau papasakoti.

Taip nutiko, kad visas mūsų namo bobules staiga pasikvietė pats Dievulis – šios nustipo. Kaip visas namas spėja, bobulės matyt užsipirko pigių, iš galiojimo išėjusių širdies lašiukų iš rusų vaistinės, kas ir privedė prie staigaus butų ištuštėjimo. Iš septynių buvusių pensininkių, šešios atkrito per pirmąjį 1994 m. pusmetį ir šios istorijos herojė septyniasdešimtmetė pirmo aukšto gyventoja Birutė liko vienintelė pensininke, kuria rūpintis, namo komendantui paprašius, teko man.

- Vaikeli, kaip tau ačiū, - pradėdavo kalbą Birutė, - anksčiau bent būdavo kaimynkos, tai viena kitą aplankydavom. Pirmadienį ateidavo Janė, Antradienį Irutė, o trečiadienį...

- Gerai, tetule, sakykit ko norit, - suirzęs kažkurį vakarą tariau pertraukęs Birūtką.

- Nieko, vaikeli, kad tik tu mane aplankytum ir patikrintum ar dar nenumiriau. Kai buvo gyvos kaimynkos tai viena kitą ir tikrindavom ar nenumirė. Va, kai anądien Baštaro Ona iš trečio aukšto neatidarė durų tai iš karto supratom, kad jau amžinąjį atilsį. Na ir ką tu galvoji, rado felčeriai ją su rožiniu rankoje. Atsimenu, kai kartą Sidaro Ona neatidarė durų per Didįjį Penktadienį, tai mes visos pamanėm, kad pats Sidaras grįžo paskutinį sykį su ja dar kartelį...

- Užteks, bobut. Atvyksiu rytoj patikrinti, ar ir pas jus kartais koks Sidaras iš dangaus nebuvo apsilankęs, - tariau ir uždaręs duris užrakinau bobulę jos pačios bute su savo raktu, kuriuo naudojausi jau kokį mėnesį nuo pat globos pradžios. Jeigu kam įdomu, tai a. a. Sidaras (tokia buvo jo pavardė) buvo gašliausias namo vyras, kuris myluodavo savo Oną tikrai ne kartą per savaitę ir ne du. Vasarą Sidaro Onos aimanas galėdavai girdėti net lauke, prie laiptinės, nors šie gyveno septintame aukšte. Visas a.a. Sidaro pajėgumas pelnė Sidaro Onai šiokį tokį statusą ir pavydą kitų pensininkių tarpe. Kiek pati Birūtka buvo užsiminusi, ne viena jos bendraamžė kvietėsi a. a. Sidarą pas save į namus, kad šis paremontuotų tą rudą sekciją, kurią turėjo visi bobulės. Kaip galima nuspėti, patvarkęs sekcijos dureles a. a. Sidaras buvo vaišinamas įvairiausias skanėstais ir po to tvarkydavo pačias bobules. Sutinku su žodžiais kuriuos kunigas pasakė per laidotuves - šis šviesaus atminimo senjoras turėjo tikrai orią senatvę.

Pirmame devynaukščio aukšte gyvenusi Birutė saugojosi - jos langai nuo vagių buvo apkaustyti grotomis, kurias pats iš armatūros sijų suvirino Birutės vyrais kokiais 1985 m., kai aš dar tarnavau armijoje. Kadangi signalizacijų ar kitokių priemonių saugoti butą nebuvo, šios kalėjimą primenančios grotos puikiai saugojo Birutę ir jos turimą turtą.

- Vaikeli, bent tu mane aplankai, - dažnai sakydavo Birūtka, kurios vienintelis artimasis buvo jos keturiasdešimtmetė dukra Veronika – prasigėrusi šliundra, kaip sakydavo kaimynės, kol dar buvo gyvos. – Kostuk, kaip norėčiau, kad ji aplankytų mane ne tik tada, kai jai reikia pinigų. Anksčiau, kai dar gyveno pas mane iki tėvuko mirties, tai dar bent apsimesdavo, kad klausosi mano rūpesčių. Dabar tik pabeldžia į duris, kad reikia pinigų ir viskas, net nežinau kur ji gyvena.

Kaimynės Veroniką apibūdino visiškai teisingai, nes ši gėrė taip smarkiai, kad jai net nereikėjo makiažo – jos paakiai labai dažnai buvo padažyti mėlynai nuo kasdienių buitinių konfliktų, dėl kurių pilnai atmerktų Veronikos akių neatsimenu ar esu matęs. Kaimynių klijuojama „šliundros“ etiketė irgi galimai buvo teisinga, nes Veronika ne kartą esu matęs iškritusia krūtimi su vis skirtingu pusbomžiu. Mūsų namo bendrijoje sklido kalbos, kad ir pats a. a. Sidaras buvo davęs Veronikai finansinę paramą už, kaip mėgstu sakyti, nugraužimą.

Supratus kokia apverktina bobulės situacija, vizitai pas Birutę dažnėjo. Susidraugavus apsilankydavau ne tik vakarais, po įvairiausių chaltūrų, bet ir rytais. Birutė dažnai mane pavaišindavo velniškai skaniais zrazais su džiovintomis slyvomis, kuriuos aš dievinu dar po šiai dienai. Be zrazų su slyvomis, Birutė už lankymo paslaugas atsilygindavo jos verdama šaltiena, kibiriuku baltos mišrainės ar iš kiaulės galvos ir liežuvio gaminamu zelcu. Mudviejų santykiai tapo tokie gražūs ir šilti, jog pasijaučiau kaip jos sūnus, kurio ji niekada neturėjo. Ji visus jaunesnius už save vadindavo vaikeliais, bet mane vienintelį pradėjo nuoširdžiai vadinti sūneliu.

- Sūneli, gal galėtum nupirkti širdies lašiukų? Ko tais labai negera, - tardavo ji ryte su šypsena apsidrausdama, kad tikrai ją aplankysiu vakare. Neabejojau, kad iš jai pirktų širdies lašiukų kiekio galėčiau pripildyti pilną unitazo bakelį.

- Viską dėl jūsų padarysiu, bobut, - sakydavau Birutei, kurią tikrai mylėjau. Nieko blogo nepagalvokit, mylėjau ją taip, kaip gali vyras mylėti gerokai už save vyresnę moterį.

Vieną niekuo neišsiskiriančią dieną, po darbų pirmu taikymu užsukau pas Birutę su eiliniu užsakytu buteliuku širdies lašų.

- Sėsk, sūneli, pavalgysim, - tarė Birutė motiniškai nuimdama striukę nuo mano pečių. – Eik svetainėn, tik prašau nesiauk batų, gi čia ir taip purvo prinešta. Nesiauk nesiauk, eik su batais.

Svetainėje Birutė valgydavo labai retai. Savo jėgomis išskleidusi sudedamą stalą ji patiesė baltą nertą staltiesę ant kurios padėjo lėkštę zrazų su džiovintomis slyvomis, raugintų agurkų sloikėlį ir puodą virtų bulvių su krapais. Ant stalo puikavosi dulkes sekcijoje rinkęs lėkščių ir puodelių servizas skirtas svečiams. Į puodelį įpylusi raudono saldaus Kagoro, Birutė atsisėdo priešais mane ir rankos mostu parodė, kad jau galime pradėti valgyti.

- Valgyk, valgyk, sūneli. Vieni kaulai, - sakė tuos pačius žodžius, kuriuos ir jūs, mielas jaunime, girdite pastoviai prie stalo iš vyresnio amžiaus žmonių.

- Žinai, sūneli, noriu tau kai ką pasisakyti. Tik prašau nesuprask klaidingai, - pavalgiusi tarė Birutė ir apsilaižiusi saldžias nuo Kagoro lūpas palinko į priekį.

- Nesuprantu apie ką jūs, - tariau prie stalo prisidegdamas cigaretę, ką Birutė visada leisdavo daryti.

- Sūneli... Turiu septynis tūkstančius dolerių.

- Iš kur, bobut? – tariau šiek tiek apstulbęs, nes nesupratau ką ji nori tuo pasakyti.

-  Susitaupiau, dar liko kažkiek nuo vyro mirties. Sūneli, aš labai bijau, kad Veronika vieną dieną gali juos iš manęs atimti. Kiekvieną kartą prašydama pinigų jis vis užsimena apie tėvelio palikimą.

Tas buvo tiesa, ne kartą teko girdėti Veroniką šaukiant „Atiduok tėvelio pinigus, sena pyzda!” arba  nueinant „nu laikykis, kurva, numarinsiu aš tave dar“.

- Tai gal spyną pakeisti? – pasiūliau, nors raktą nuo buto turėjau tik aš ir Birutė.

- Ne, sūneli. Noriu, kad pasaugotum mano pinigus, ar galėtum? – tarė Birutė su kuklia senutės šypsena.

- O kiek laiko saugoti reikės? – paklausiau sunerimęs, nes pinigai man cypė nuo tada kiek save prisimenu.

- Na tai kol numirsiu. Iš tų pinigėlių gražiai palaidokite ir pastatykite kokį gražų antkapėlį. Kaip viskas turės atrodyti nuo laidotuvių iki kapo aprašiau štai čia, - tarė Birutė ir atkišo sąsiuvinį prirašytą pageidavimų. – Už likusius užkoduok Veroniką nuo alkoholizmo ir kiek liks pasiimk sau. Butą esu užrašiusi bažnytėlei, su klebonu jau beveik sutarta.

- Bobule, - tariau pamąstęs, - o jūs nenorėtumėte pinigų investuoti?

- Ką padaryti?

- Investuoti, - nusijuokęs pasakiau.

- Kas tai yra? – paklausė bobulė Birutė.

Trumpai paaiškinau kas yra investavimas. Užsiminęs apie indėlio padėjimą į banką papasakojau apie penkiasdešimtinius procentus iš Sekundės banko ir taip Birutę sudominau ne juokais.

- Tai tu nori pasakyti, kad jeigu aš įdėsiu pinigus į Sekundės banką, po metų iš septynių tūkstančių pasidarys keturiolika tūkstančių? Po metų, jeigu įdėsiu tuos keturiolika tūkstančių vėl į Sekundės banką, už metelių bus dvidešimt aštuoni tūkstančiai? – rodė sovietmečiu išmoktas aritmetikos pamokas Birutė.

- Visiškai teisingai, - tariau su šypsena išpūsdamas dūmus.

- Tai, sūneli, o jeigu aš nebeatiduočiau buto klebonui ir užstačiusi butą dar didesnę sumą įdėčiau? – stebėjosi Birutė.

- Tai tada, močiutėle, užteks ne tiktai ąžuoliniam grabeliui ir marmuriniam antkapiui. Iš pinigėlių būsite palaidota pačiose geriausiuose šilkiniuose rūbuose, bus pakviestos bent penkios giedorkos. O kapas, brangioji Birute, kapas... Įsivaizduokite – marmurinis antkapis su jūsų ir jūsų velionio vyro iškaltais vestuvių laikų portretais. Galėsite netgi nusisamdyti kapinių kiemsargį penkiems metams, kad vis palaistytų chrizantemas ir prašluotų pasodintos eglės spyglius nukritusius ant plytelėmis išklotų grindų prie jūsų būsimo mauzoliejaus. Vieta, kur būsite palaidota, bus ne ta kur jūsų vyras dabar laukia, bet už tuos pinigus jus galėsite nusipirkti vietą prie pat bažnytėlės, kur į kainą įeis ir jūsų velionio Kazio palaikų ekshumavimas ir perlaidojimas į naują vietą. Tik pagalvokite, kokie gedulingi pietūs bus! Už tai, kiek jūs uždirbsite, galėsite net ir pačioje Daktarų Vilijoje rengti savo gedulingus pietus. Na, o prieš mirtį pilnai tikiu, kad už tą sumą galėsite pakeliauti po buvusią Tarybų sąjungą. Ir dar liks, - dėsčiau investavimo privalumus į Sekundės banką su cigaretę lūpose taip, lyg bučiau pats dirbęs tame banke. Visko pribūriau tiek, kad tik bobutė įdėtų pinigus ir, kad man bent kiek perrašytų po tokios šiltos draugystės.

Senolės Birutės akys žybtelėjo.

- Sūneli, pabūk čia truputi, - tarusi močiutėlė atsistojo ir nuėjo į miegamąjį.

Jai išėjus atsistojau ir aš, tyliai prislinkdamas prie miegamojo, kurio sienos buvo išmuštos kilimu su dvejais elniais geriančiais vandenį iš tarpeklio. Per kraštą pamačiau, jog Birutė traukia santaupas iš geriausios slaptavietės – savo pagalvės. Iš kokio tuzino rusvų plonų kojinių ištraukti sulankstyti banknotai buvo sudėlioti ant lovos ir perskaičiuoti. Močiutei ruošiantis juos atnešti į svetainę, nuskubėjau į vietą, kur buvau iš pat pradžių paliktas.

- Štai, lygiai septyni tūkstančiai dolerių. Prašau, padaryk, kad praturtėčiau. Dieve, Dieve, visą gyvenimą lenkiau kuprą siūlų ceche ne tam, kad kaip Valerija iš kitos laiptinės numirčiau nei karto iš Lietuvos neišvažiavus. Kazė iš antro aukšto tai mirė net nesužinojusi, kas yra televizorius, - pradėjo monologą Birutė, bet buvo sustabdyta mano kilstelto smiliaus.

- Močiut, per rytojų dar pasvarstykite ir jeigu neapsigalvosite, eisim į banką sutvarkyti šituos reikalus. Na, o dabar ačiū už zrazus ir Kagorą. Labos nakties, - tariau vis dar be žado sėdinčiai Birutei ir užsimetęs striukę per petį liftu užkilau į savo tetos butą.

„Blet, praturtėsiu apipisęs bobulką“ tariau sau kildamas myžalais prasmirdusiame lifte.

Sekantį rytą atėjus pas bobulę buvau pasitiktas ne susisukusios septyniasdešimtmetės, o energingos senjorės. Su pinigais aplanke laukianti Birute patvirtino pilnai apsisprendusi įdėti dolerius į Sekundės banką.

- Sūneli, tai čia tas pats bankas kur per televizorių rodo malūnsparnį ir sako „reikia pinigų“?

- Tas pats, močiutėle.

Tai taręs praleidau Birutę pro duris link taksi automobilio, kurį prieš ateinant buvau iškvietęs savo buto laidiniu telefonu. Nuvykome į Kęstučio gatvėje esantį Sekundės banko padalinį ir vos sugaišę keliolika minučių įdėjome indėlį ir taip sutvarkėme visus formalumus. Vėliau, nuėjome pavalgyti į eilinę riebalais prasmirdusią valgyklą prekiaujančia kepsniais „Astra“, „Jūratė“ ir panašiais. Kuo jie skiriasi? Pietumis pavaišinau aš. Grįžus Birutė mane pavaišino iš po vakar likusiu Kagoru ir išgėrusi širdies lašiukų, kad ramiau miegotųsi, atsisveikino.

- Sudiev, sūneli, labai džiaugiuosi, kad kaip tu sakai „investavau pinigą į orią senatvę“. Laukiu nesulaukiu, kada praturtėsime, - tarė apdujusi nuo santaupų atidavimo Birutė.

- Labanaktis, močiutėle. Ramiai miegokite, nes pinigėlis šiąnakt ir visas ateinančias metų naktis tiktai augs, - tariau aš ir užrakinau Birutę jos pačios namuose.

Problema buvo ne ta, kad aš nepasakiau Birutei, jog prieš pusę metų, kovo 25 dieną buvo suimtas Sekundės banko vadovas. Problema buvo ta, kad iki Sekundės banko bankroto buvo likusios vos kelios savaitės. Supratau, jog pamiršau pasakyti apie suėmimą tik atsigulęs miegoti.

******************************************************************************

- Kostai, ar girdėjai? Sekundė bankrutuoja! – išeinant namo tarė turgaus sargas Jaroslavas gruodžio pradžioje, praėjus kelioms savaitėms nuo investavimo. – Nachui blet, įkišau virš tūkstančio dolerių, negi dabar viską ir prapisiu?

- Ne bankrutuoja, o bankrutavo, - patikslino sargą liemenėles pardavinėjusi Nijolė. – Gerai, kad jau nebeturim nė centro toje pinigų plovykloje. Laiku su vyru ištraukėm.

- Ką tas tavo Česlovas suprantą apie ištraukimą laiku, sterva tu. Pyzdinkit visi, kad nematyčiau blet, - ant viso turgaus putojosi sargas.

Nors ir taupiau pinigėlius, puoliau į pirmą pasitaikiusį taksą skubėdamas užkirsti kelią Birutės infarktui.

- Į Baltų prospektą, staigiai, - tariau taksiorui ir mes nurūkome link namų.

Iššokęs iš mašinos pirmu taikymu nulėkiau pas Birutę į butą. Iki vakaro žinių buvo likusios kelios minutės.

- Sūneli, ko toks uždusęs, negi užpuolė kas? – man atrakinus duris atšlepsėjo kaimynė Birutė.

- Ar žiūrėjot televizorių, bobut? – gaudydamas kvapą paklausiau.

- Ne, va kaip tik laukiu vakaro žinių, tuoj eis, - nesupratusi atsakinėjo Birutė.

- Gerai, palaukit, - tariau aš ir su batais įšokau į jos miegamąjį ir užtrenkęs duris puoliau prie televizoriaus.

„Labas vakaras stebintiems vakaro žinias. Atėjo liūdnos dienos investavusiems į Sekundės banką – įmonė iškėlė bankrotą“ tarė žavioji Edita Mildažytė, bet jos balsas nutrūko man ištraukus anteninį kabelį iš televizoriaus. Betraukiant laidą netyčia išlupau visą lizdą ir televizorius trumpam sužaibavo išdegindamas Mildažytės pražiodytą veidą betariant kraupias naujienas apie Sekundės banko bankrotą.

- Kostai, Viešpatie, ką tu čia dabar sumanei? – bobulė Birutė alpo vidury kambario.

- Kaip tai ką? Turguje išgirdau, kad televizoriai tokią radiaciją skleidžia, kad jūsų skydliaukė šito mažojo Černobylio gali ir neatlaikyti. Apdėliokite kaštonais ir kaktusais, kad sugertu. Jokiais būdais nejunkite televizoriaus, - meistriškai sumelavau.

Birutė besižegnodama puolė iš visų kambarių tempti į miegamąjį visus savo augintus kaktusus ir uždėjusi antiradiacinę nertą staltiesėlę ant televizoriaus, sėdo linguodama kalbėti rožinio.

- Girdėjot? Jokiais būdais nejunkite televizoriaus! – šūktelėjau nuo durų išeidamas. – Užeisiu rytoj.

Grįžus pas save į butą. Peržiūrėjęs žinias supratau, kad investuotų dolerių negausiu nei aš, nei Birutė. Išlindau parūkyti į laiptinę, kurioje sutikau namo komendantą.

- Mano nuomone, Sekundei ir visiems indėliams tikrai pyzdauskas, - kartu užsirūkęs tarė namo komendantas. – Gerai, kad laikau visas santaupas Tauro banke, tas tai tikrai nebankrutuos. Kaip Birutės sveikata? Ar lankai tą gyvenimo nuskriaustą močiutėlę?

Trumpam šnektelėjęs su namo komendantu pasijutau blogai, jog pasiūliau kaimynei Birutei įdėti visas santaupas į Sekundę. Vienintelis būdas apsaugoti Birutę nuo informacijos apie bankrotą buvo atkirtimas visų informacinių šaltinių, todėl ryte prieš darbą užsukau pas ją į butą.

- Dieve, o aš ir galvoju, ko gi taip blogai pastaruosius metus miegu. Pasirodo čia tikrai tas telėvizorius radiaciją skleidžia. Šiąnakt, kai jis išjungtas, labai gerai miegojau, - naiviai tarė Birutė.

- Bobut, o gal visai atsikratykite to televizorius? – pasiūliau.

- Kaip gi aš naujienas sužinosiu, vaikeli?

- Na, galit radiją klausyti, - tariau žvilgtelėjęs į radiją kurią nusprendžiau supisti vos tik Birutė nusisuks.

Palikęs Birutę reguliuoti sugadintą radiją išėjau į turgelį su televizoriumi rankose, kurį pardaviau už kažkelis litus. Atkirtimo nuo bankroto informacijos planą galutinai įvykdžiau po darbo atnešęs paskaityti laikraščių, su iškirptomis rubrikomis apie bankrotą.

- Sūneli, o ko tas laikraštis toks iškarpytas? – paklausė Birutė.

- Bobut, iškirpau visus nepadorius straipsnius, - sumelavau.

- Apsaugok Dieve. Ačiū, Kostai. Na ir laikai atėjo, vien gėjai ir nužudymai pirmame puslapyje. Ačiū, sūneli.

Visiškai sureguliavęs gaunamos informacijos srautą, slapčia pakeičiau durų spyną ir visus raktus pasilikau sau, kad netyčia Birutė nesugalvotų išeiti iš buto su kuo pasišnekėti. Pati Birutė, kai numirė kaimynės, retai kur išeidavo. Eiti į bažnyčią trūko jėgų, maisto produktus ir vaistus nupirkdavau aš, o dukrelė Veronika nesirodė jau kuris laikas – turbūt tuo laikmečiu turėjo pinigų. Netgi eidavau į paštą sumokėti už butą vietoje jos. Birutė prie didžiausių norų su kuo pašnekėti per langą, to padaryti negalėjo dėl ant lango uždėtų grotų nuo vagių. Atsargumo vedamas, dėl visa pikto išėmiau iš langų rankenas pilnai įkalindamas Birutę jos pačios bute. Dėl apėmusio kaltės jausmo lankiausi pas ją tik kartą per dieną.

- Sūneli, kodėl nebeužeini dažniau? Man gi liūdnai vienai, - išeinant tarė Birutė.

- Bobut, daug turiu daug reikalų, - pasakiau.

- Kaip ten tie pinigai Sekundės banke, ar auga?

- Auga, bobut, auga.

- Tegul greičiau auga, nes jau atsibodo vienai sėdėti uždarytai tarp keturių sienų skaitant iškarpytus laikraščius. Ar galėtum nunešti suremontuoti radiją? – akyse gęstančia sveikata paprašė Birutė. – Labai jau liūdna darosi, nei sveikatos nėra, nei televizoriaus galiu pažiūrėti.

- Galiu, bobut, - tariau laikydamas pačio sugadintą radiją ir sukau akis šalin. – Kai suremontuos, atnešiu.

Po kelių dienų važiuodamas pro Kęstučio gatvę, vis dar mačiau būrius tokių Biručių laukiančių eilėse atsiimti santaupų, kurios jau senai buvo ištaškytos ant šliūchų, brangių mašinų ir įkištos į dar didesnes varkes. Galimybės atgauti pinigus buvo mažos kaip tavo pažadas šešiolikmečiui sau, kad daugiau nesimasturbuosi.

Taip bėgo savaitės vakarais besismaukant liftu aukštyn-žemyn, vis tikrinant ar Birutė nesugalvojo išeiti iš buto, nes belankant ją girdėjau, jog ji visai norėtų kažkur išeiti.

Atėjus naujiems metams, Birutės sveikata geso, o viltį gyventi palaikė tik noras sulaukti pinigų išgryninimo dienos. Apie naujienas anapus durų nebepasakojau, nes neturėdavau kada įsiterpti tarp Birutės pasakojimų iš „anų laikų“ ar į kurią buvusią SSRS valstybę norės nuvykti pirmiausia. Pastebėjau, kad įkalintą Birutę lengvai užliūliuoja sutrupintos Xanax tabletės maiste, kurių reikėdavo griebtis reikalaujant nupirkti jai radiją ar išvesti į lauką pasivaikščioti. Visa laimė, kad alkoholikė dukra Veronika apsilankydavo tik tuomet, kai aš būdavau pas Birutę. Pro durų tarpą numetęs žalią dvejų litų banknotą su Valančiumi liepdavau pyzdinti ir kreiptis tik į mane jeigu jai truks pinigų.

Baigiantis sausio mėnesiui Birutė nebekalbėjo apie jokias keliones į Volgogradus ar Sevastopolius. Visos fantazijos nukrypo į tai kaip turės atrodyti jos laidotuvės ir kapelis. Viską liepus užrašyti ant lapo taip ją užimdavau iki kito vizito. Aplankydamas ją po dviejų dienų išgirsdavau laidotuvių sumanymo pristatymą ir meistriškai užmetęs kokį nors „žinokit girdėjau vokiečiai nuo pat karo laikų mėgsta kremuoti palaikus“ užimdavau Birutę vėl kelioms dienoms sėdėti prie savo pačios laidotuvių planavimo turint keturiolikos tūkstančių dolerių biudžetą. Ant lapo surašęs fiktyvias laidojimo paslaugų kainas ją priversdavau veikti protiškai – Birutė su mediniais sovietiniais skaitliukais skaičiuodavo kiek kainuos jos laidotuvių sumanymas, kurį vėl sumąstys keisti po kelių dienų. Vizitai sutankėjo iki karto per dvi dienas – atnešdavau tik maisto ir vaistų. Birutės lankymas tapo trečiaeilis darbas. Su laiku dėl išvaistytų pinigų pasidarė, atsiprašant, pochui.

Slabotkėje, per ketvirtadienines šunų pjautynes pastačiau už naujoką bokserį „Bobiką“, laimėjusį man tikrą aukso puodą – du litrus „Stolichnaya“, pakelį raudono Marlboro ir 10 dolerių. Padėjęs palaidoti papjauto rotveilerio palaikus išėjau iš pjautynių taško ir nusprendžiau laimikiu pasidalinti su viena Diva iš Karmėlavos.

Atvykus į Divos namus, standartiškai pasidrožėme gerą pusvalandį taip padarydamas tris pagalius, jeigu kam įdomu. Išgėrę degtinės pradėjome žaisti šeimą – apsimetėme, kad nesusitinkame tik kas keli mėnesiai dėl pasidrožimo ir jaučiame vienas kitam tokį netikrą dalyką kaip meilė. Ši Džekė buvo tikrai nebloga, su smegenimis, todėl ir nepabėgau nuo jos po pačio pirmo lytinio akto. Praleidęs pas ją naktį iš ketvirtadienio į penktadienį gavau pasiūlymą nueiti į baliuką pas jos draugus Ramučiuose, taip praleisdamas su Diva antrą naktį – iš penktadienio iš šeštadienio. Svečiuose pabaigėme antrą litrą stoličnajos ir išgėręs metaksos atleidau rankinį stabdį, todėl grįžau su savo ponia išdžiūvusiu, druskinu nuo šlapimo klynu.

Šeštadienį išeikvojome visą dieną darydami pachmą ir rūkydami lovoje. Sekmadienį, pasibaigus pachmui kiek pažaidėme namus ir pirmadienį rytą užsuptas tos nuostabios moters švelnumo pas ją pasilikau bendrai visai savaitei – iki pat ketvirtadienio.

- Pupsik, kažko tu ne savas, - ketvirtadienį pastebėjo manoji Diva po eilinio akto.

- Nežinau, rodos, kažką esu pamiršęs, - atsakiau.

- Na tikiuosi palikai lygintuvą ir taip sudeginai savo butą. Ta proga galėtum pas mane persikelti pagaliau, - valiūkiškai šyptelėjusi tarė moteris.

- Ne, gi žinai, kad nelyginu rūbų. Kažkas kitas neramina.

- Gal tavęs namie laukia kokia šliundra? – tarusi Diva kiek susiraukė.

Prisiminiau.

- Blet, Birutė! – tariau ir pajutau kaip nutirpau.

- Kas tokia?!

- Birutė, blet, kaimynė. Jau kokį pusmetį lankau kasdien ar kas dvi. Savaitę nebuvau, - tariau dėdamasis batus.

- Kaip tu drįsti taip šnekėti, kalės sūnau tu blet. Dink ir negrįžk, - virpančia lūpa tarė mano pastarosios savaitės moteris.

- Ne ne, tu ne taip supratai. Ji pensininkė, - teisinausi grūdamas pro duris.

- Dar gražiau! Pensininkes pisa pusmetį! Dink, kad nematyčiau, - išgrūdusi tarė Diva, kuriai pačiai baigiau grūsti prieš kokias penkiolika minučių.

- Pašol pizdų, - spjoviau žalsvą charchalą ant jos lango ir nulėkiau link nuobodžiaujančio taksisto, visada būnančio ten, kur jo labiausia reikia. Dabar tai visi mandri su savo tais Boltais ar kuo ten, bet tais laikais taksistą pagauti buvo truputį sudėtingiau.

- Gazas dugnas į Šilainius, šoferi, - įlipęs tariau prakaitu prasmirdusiam taksistui, paskendusiam rūkaluose ir atkišau tris Marlboro cigaretes. – Va, ant arbatos trys marlborai.

Taksistas linktelėjo ir gerokai pažeisdamas kelių eismo taisykles atvežė mane prie namo.

Jau buvo sutemę. Kas antrame, jeigu ne kiekviename, lange buvo šviesu ir atidžiau įsižiūrėjęs galėjai pastebėti tipinę devyniasdešimtųjų miegamojo rajono gyventojų idilę. Vyrai grįžę po darbų įsitaisę ant girgždančios sofos močino alų ir riebaluotomis nuo keptos duonos lūpomis pasakojo kažkokius niekus savo vaikams, kaip šie neturi jokių vertybių. Vaikai sėdėdami ant grindų uodė tėvo išpučiamus cigarečių dūmus ir toliau užsiiminėjo savo reikalais – statė kaladėles, žaidė mašinėlėmis ar lėlėmis. Vyrai, jeigu nepisdavo proto savo vaikams, juos tildydavo, kad netrukdytų žiūrėti televizoriaus. Ką veikdavo žmonos? Jeigu nesislėpdavo virtuvėje nuo užgaulių vyrų su pretekstu, kad „reikia daryti valgyti“, tai sėdėdavo susirietusios ant sofos klausydamos vyrų burbėjimo su kalančiais žodžiais galvoje „ar tikrai aš to nusipelniau?“ arba „kas būtų, jeigu palikčiau vaikus ir dingčiau?“. Laimingesnės vakarus leisdavo įlindusios į žurnalus ar knygas akimis šuoliuodamos per tekstus apie tobulą seksą ir romantiškus vyro ir moters santykius. Sakysit per daug stereotipiška ir nuvalkiota. Pasakysiu, kad pisat protą ir pasižiūrėkite į savo pačių vakaro įpročius paprastą darbo dieną.

Visuose butuose degė šviesos, bet labiausia krito į akis rudos armatūros sijos ant tamsių Birutės buto langų. Taip pagalvojus, grotos ant langų reiškia ne tą, kad pas tave kaliniai neitų, o tai, kad tu pats esi namų kalinys, kas labai tiko Birutės atveju. Godumas ir pinigų troškimas šią senolę privertė kalėti jos pačios tamsiame bute. Na, prie to įkalinimo nemažai prisidėjau ir aš pats.

Įėjęs į laiptinę pasukau kairėn, ten kur buvo jos tamsus butas. Spynos nerakinau, pamaniau pasibelsiu. Negavęs jokio atsako įkišau raktą į spyną ir labai tyliai atrakinau duris.

Jas pravėręs giliai burna įkvėpiau oro pirmam šūktelėjimui „Bobut“, bet vietoje garsaus šūksnio iš manęs išėjo garsus žiaugtelėjimas. Pūvančio kūno tvaikui pakutenus liežuvio šaknį abejonių neliko – Birutė jau iškeliavo pas savo vyrą į dangų. Be dolerių.

Į vidų eiti nenorėjau, todėl užrakinau duris ir užkilau iki namo komendanto buto.

- Šitą... Nuo Birutės buto labai kažkuo vanelina, gal gali patikrinti? – vos mane pamatęs tarė namo komendantas.

- Žinau, nebėra Birutės, - tariau lakoniškai. – Reikėtų iškviesti greitąją ar ką tai.

- Nu ir zajabys, paskutinė pensininkė laiptinėje. Pagaliau vaikai galės ramiai daužyti kamuolius po šeštos valandos vakaro ir suaugę galės parsivesti kurvas namo be apkalbų. Žinau, gal Birutė buvo ne tokia, bet pasakysiu tau taip – visi tie supisti pensininkai vienodi, - tarė namo komendantas tapsiantis supistu pensininku už penkiolikos metų. - Iškviesk greitąją, tu gi ją prižiūrėjai.

Nieko nesakęs, palei kojas numečiau Birutės buto raktus ir pasiuntęs namo komendantą nachui grįžau į savo tetos butą.

Kaip kalbėjo kaimynai, Birutę rado sėdinčią ant žemės prie durų kruvinais pirštais, kuriuos susižalojo paskutinėmis savo gyvenimo dienomis draskydama duris, kad ją kas išleistu. Ant be nagų likusių pirštų smalsuoliai kaimynai pastebėjo rožančių, kurį kaip įtariama buvo prasukusi ne vieną šimtą kartų iki pat savo mirties. Prie kūno, buvo paliktas pilnas prirašytas sąsiuvinis laidotuvių užgaidų, kurias išpildyti teko, kaip Birutės bendraamžės kadaise sakydavo „prasigėrusiai šliundrai“ Veronikai.

Kitą dieną įvyko bendrijos susirinkimas, kuriame kaimynai pareiškė, jog aš esu iš dalies kaltas dėl Birutės mirties. Į kaltinimą atsakiau juos visus pasiusdamas nachui. Išsikrausčiau gyventi prie Saulėtekio, Dainavoje.

Prieš laidojant mamą, Veronika nusprendė susitvarkyti gyvenimą ir įvykdyti mamos Birutės norą. Ėmė Veronika ir užsikodavo. Antialkoholizmo koduotojas prigrasino negerti, nes suparalyžiuos visą kūną. Veronikai būnant smalsiai kurvai, kodo veikimas buvo ištestuotas vakare su sabutylnikais. Kūno neatjungė, nesuparalyžiavo. Spėju, kad pinigai už dvejų kambarių butą buvo investuoti kur kas geriau negu į Sekundės banką, bent Veronika apturėjo gerą laiką kol visus pinigus pralakė ir prapiso. Kažin ar Veronikai pavyko išpildyti bent dalį Birutės laidotuvių norų.

Jeigu kas galvoja, kad esu atsakingas už Birutės mirtį ir nori paklausti ar neskauda kaklo nuo gręžiojimosi, tai galiu pasakyti tvirtai – ne.

Gaila, jog Birutė mirė dėl to, kad buvau pyzdos vergas ir užsikrušęs su moterimi, neaplankiau jos laiku. Na ir kas, kad jai reikėjo pastoviai gerti vaistus, nes skundėsi temstant akyse. Birutė buvo stipri senolė, išvaikščiojus ne vieną mikroinsultą, todėl manau, kad nutiko taip kaip ponas Dievulis ir buvo sumanęs. Aš čia ne prie ko.

Ši istorija buvo apie tai, kaip Sekundės bankas sugriovė vieno iš daugelio gyvenimą ir apipisęs nuvarė į kapus.

Mielieji dvidešimtpirmojo amžiaus vaikai, nekiškit pinigų į kažkokius neaiškius projektėlius žadančius neįsivaizduojamą piniginę grąžą. Nepirkit ten visokių bitkojinių ar kaip ten jie vadinasi. Perka jie čia, matai, kojines ir dar pinigų užsidirba. Iš viso, kas tas dalykas kriptovaliuta yra? Ką, vėl valiutą keičiam?

Vienintelė kriptovaliuta į kurią tikrai galėtumėt kišti visas santaupas ir užstatinėti tėvų chatas būtų DumauskCoinas (kaimynų vaikas moka anglų todėl ir parašė kaip turėtų vadintis). Rimtai, kas gudresnis, sukurkit ir man parašykit. Gal pasidarysim gero navaro.

Na, o dabar palieku patiems spręsti, ar mano rankos kruvinos dėl Birūtkos mirties, ar ne.

Ai, namo komendantas buvo minėjęs, kad investavo į Tauro banką. Kaip galite ir patys nuspėti, tas bankas irgi bankrutavo, o jo įkūrėjas, kai buvo atskleistos aferos, nusišovė. Kadangi namo komendanto labai nemėgau, tikiuosi jis padarė tą patį.

Iki sekančio malonaus, mielieji.

Kostas Dumauskas.

(Nuotrauka asociatyvi)