Versta iš:

Jillian Lauren
Some Girls. MY LIFE IN A HAREM

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir

mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba
archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio
kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be
autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių
tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose
terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090109809

Copyright © Jillian Lauren, 2010. All rights

reserved
Viršelio nuotrauka © Austin Young
© Vertimas į lietuvių kalbą, Regina Šeškuvienė,
2013
© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė

Redaktorė Danutė Gadeikienė
Korektorė Ramutė Prapiestienė
Viršelio dailininkė Kotryna Šeibokaitė
E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius
 Skiriu Skotui
Meilė atleidžia viską
 Įžanga

Žmona šachui buvo neištikima,

todėl jis nukirto jai galvą ir viešai
pareiškė, kad visos moterys yra blogos,
todėl turi būti nubaustos. Kas vakarą
didysis šacho viziris atvesdavo jam
nuotaką – nekaltą mergelę, ir kiekvieną
rytą šachas liepdavo nukirsdinti moteriai
galvą. Vieną dieną po daugybės tokių
kruvinų saulėtekių vyriausioji ir pati
mylimiausia vizirio duktė pasiprašė
nuvedama pas šachą ir paliekama kaip
nakties duoklė. Didysis viziris
atkalbinėjo ją, bet duktė nenusileido.
Visoje karalystėje ji garsėjo nepaprasta
įtikinėjimo galia. Atėjus vakarui šachas
vedė vizirio dukterį, o tėvas savo
menėse graudžiai ją apraudojo.
Iš pradžių vizirio dukters vedybinė
naktis niekuo nesiskyrė nuo kitų už šacho
ištekėjusių nelaimingų nekaltųjų
mergelių naktų, bet paryčiui naujoji
šacho žmona ėmė pasakoti jam istoriją.
Dar nepasiekus kulminacijos, pro
užuolaidų plyšius į kambarį pradėjo
skverbtis rausvi ryto spinduliai. Šachas
leido moteriai gyventi dar vieną dieną,
nes nenorėjo jos nužudyti neišgirdęs
istorijos pabaigos.
Kitą vakarą moteris baigė pasakoti
istoriją, bet laukdama, kol saulė patekės
virš rūmų mečetės bokštų, pradėjo kitą,
lygiai tokią pat nepaprastai įdomią kaip
pirmoji. Ir taip praėjo tūkstantis ir viena
naktis vis nebaigiant naujos istorijos, kol
šachas galų gale tą moterį pamilo,
dovanojo jai gyvybę, jo širdis atlėgo ir
vėl ėmė pasitikėti moterimis.
Be abejonės, tai pasaka apie
Šahrazadą. Pasakojimas apie
pasakotoją. Mes guldom galvas ant
trinkos ir viliamės, kad mums atleisite,
kad norėsite išgirsti kitą pasakojimą ir
galiausiai mus pamilsite. Mes ieškome
pasakojimo, kuris dovanotų mums
gyvybę.
Tūkstantis ir viena naktis – kone treji
metai. Maždaug tiek pat laiko apima ir
šita istorija. Ar paklausysite? Jau beveik
rytas.
 1 skyrius

Tą pačią dieną prieš išvykdama į

Brunėjų, tempdama žalią gėlėtą
lagaminą, metro traukiniu nuvažiavau į
medicinos centrą „Beth Israel“. Pastarąjį
kartą vilkau lagaminą, kai krausčiausi iš
Niujorko universiteto Haideno
bendrabučio. Susikrovusi į jį visą mantą,
nutempiau į liftą, iš jo nuboginau per
šaligatvį į taksi ir nuvažiavau į Žemutinį
Ist Saidą, kur vieno mano draugo draugė
nuomojo kambarį. O prieš tai mama
padėjo iškrauti iš jo koledžui skirtus
rudeninius drabužius, stiklainius
uogienės su užrašais ir užtraukiamus
plastikinius maišelius su namie keptais
šokoladiniais sausainukais. Taigi kaskart
atsegusi lagaminą, kad jį iškraučiau,
randu jame vis naujų kruopščiai
apgalvotų planų, o kai imu dėti į jį
daiktus, būnu pasirengusi kur nors bėgti.
Užtempiu lagaminą tris laiptelius,
pailsiu, vėl tempiu tol, kol laiptų viršuje
pamatau šviesos stačiakampį į linksmą
Keturioliktosios gatvės šurmulį. Visa
marškinėlių nugara po žieminiu paltu jau
šlapia nuo prakaito. Nemaniau, kad
būsiu tiek daug prisikrovusi. Kelias
valandas stypsojau prie drabužių spintos
vildamasi, kad aplinkui krintant
žvaigždutėms joje stebuklingai atsiras
auksu tviskanti nuostabaus grožio
suknelė ir ja vilkėdama išdidžiai eisiu
pro duris, laikomas man būrio mėlynųjų
strazdų. Po galais, aš eisiu į karališkąjį
priėmimą. Juk keliauju susitikti su
princu. Negi mano krikštamotė fėja iš
tiesų bus palikusi mane tik su šiomis
keliomis apgailėtinomis suknelėmis? Ko
gero, taip.
Galiausiai nusprendžiau pasiimti du
dailius kostiumėlius su sijonais, tris
šešto dešimtmečio mados vakarines
sukneles, visą glėbį apatinio ir viršutinio
trikotažo, dvi hipiškas vasarines
sukneles, porą šiltų odinių kelnių ir
kelias poras žvilgančių šiltų
subraukiamų kojinių. Šie ne visai
tinkamai parinkti drabužiai sveria
velnioniškai daug. O gal tai kaltės
jausmas, kurį tampausi širdyje,
norėdama užmaskuoti savo pabėgimą –
netrukus paliksiu pasiligojusį tėvą,
išmainiusi jį į nuotykingą kelionę
svečion šalin. Kad ir kaip ten būtų, man
reikia išmokti keliauti neapsikrovus
daiktais. Pasukusi ligoninės kryptimi
susiliejau su minia pėsčiųjų ir
kolektyvinio tikslo nešama leidausi
pirmyn.
Tėvui turi operuoti skrandžio išvaržą.
Tai liga, kai įplyšus diafragmai dalis
skrandžio patenka į krūtinės ląstą ir
užspaudžia stemplę. Kyla pavojus, kad
užspaudus skrandį gali sutrikti kraujo
apytaka. Skrandžio išvaržą dažniausiai
įsitaiso nutukėliai arba daug streso
patiriantys žmonės. O tėvui tinka abu
dalykai. 1991 metais skrandžio išvaržos
operacijos buvo sudėtingos ir labai
pavojingos, nes tekdavo daryti didelį
pjūvį – nuo krūtinkaulio per šoną iki
nugaros. Buvau pažadėjusi mamai padėti
budėti prie tėvo, bet, gavusi pasiūlymą
dėl darbo Brunėjuje, buvau priversta
savo pažadą atšaukti.
Troškimas nuolat kur nors lėkti –
genetinė neišvengiamybė. Biologinė
mama buvo pavadinusi mane Marija
pagal Brodvėjaus miuziklo „Nusidažyk
vagoną“ dainą „Vėjo vardas Marija“.
Gal ji jau tada žinojo, kad netrukus ją
paliksiu ir išskrisiu „Boingu 747“. Tas
vardas man neprilipo. Mane įsivaikinusi
motina niekuo nesekdama davė man
Džilės Loren pavardę – tiesiog šita jai
labai patiko. Iš prigimties būdama
tragiškos sielos, motina manė, kad tas
vardas man, jei prireiks, tiks kaip
sceninis slapyvardis. Taip ir atsitiko.
 Tegu iš pradžių ir buvau gavusi
vardą vėjo garbei, iš tiesų esu gimusi po
trigubu ugnies ženklu, esu šilumos ir
saulės vaikas. Gimiau 1973-iųjų
rugpjūčio vidury, Hailand Parke,
Ilinojaus valstijoje. Abortų legalizavimo
įstatymas „Roe v. Wade“ buvo priimtas
1973 metų sausio 22-ąją, vadinasi, mano
biologinė motina jau buvo beveik tris
mėnesius nėščia, o būsimų permainų
priešaušris buvo dar tik pradėjęs šildyti
ją ir žiemos šalčių sukaustytą Čikagą.
Nežinau, ar ji galvojo apie abortą, kai
jos liaunam šokėjos kūnui nesuvaldomai
pampstant ir storėjant nerūpestingas
nutrūktgalvis jos vaikinas vieną dieną
sėdo į bendrą jų automobilį, išlėkė rytų
kryptimi ir nebegrįžo. Nuo atšiauraus
vėjo pažliugęs sniegas gatvėse
apsitraukė ledu, šaltis gnaibė
nepridengtą odą, o jos kūnas nuo
augančio nėštumo darėsi vis sunkesnis ir
pažeidžiamesnis.
Už septynių šimtų mylių paprastame,
neištaigingame bute, įsikūrusiame
priešais Šventojo Barnabo ligoninę Vest
Orindžo mieste, Naujojo Džersio
valstijoje, jaunas biržos makleris su
žmona apraudojo bevaikę savo dalią.
Tai buvo abejotinų įsivaikinimų, slaptų
bylų ir, kaip tėvas mėgdavo sakyti,
„neaiškaus verslo“ metas. Tėvai
kreipėsi į teisės specialistą, kuris
pažinojo žmogų, o tas – Čikagoj
gyvenančią nėščią merginą, norinčią
atiduoti būsimą savo kūdikį įvaikinti.
Vėliau tas teisininkas buvo suimtas ir
pasodintas į kalėjimą už nelegalią
įvaikinimo veiklą, nes įstatymas
draudžia tarpininkauti perkant ir
parduodant kūdikius.
Nelegalioje rinkoje kūdikiai
atsieidavo labai brangiai. Tėvai nebuvo
turtingi, bet beviltiškai troško turėti
vaikų. Mito pačiu pigiausiu maistu,
avėjo senais batais ir laukė. Jie laukė, o
jų kaimynai leido vandenį į vaikiškus
pripučiamus baseinėlius. Jie laukė,
mama išdidi vaikščiodavo po kūdikio
sutiktuvių vakarėlius ir grįždama namo
mėtydavo į šiukšliadėžę vaikiškus
buteliukus su saldainiais. Tėvai laukė
nedrįsdami kalbėti šia tema, užtat
diskutuodami apie akcijų rinką, tenisą,
apšnekėdami kaimynus, kol galų gale tas
teisininkas jiems paskambino ir liepė
sėsti į lėktuvą, nes jau gimusi jų dukrelė.
Tuo metu mama dirbo socialine
darbuotoja, ji prisiekė tądien nėjusi į
darbą ir girdėjusi, kaip suskambėjo
telefonas, nes buvo sunegalavusi dėl
kažkokių nepaaiškinamų pilvo skausmų –
psichologinio pobūdžio sąrėmių.
Dvejus metus gyvenome visi drauge
tame mažame ankštame kambario butuke,
kol tėvo verslas atsigavo ir jie pagaliau
įstengė nusipirkti nuosavą namą
gretimam miestely, trokštamam rajone su
puikiomis valdiškomis mokyklomis.
Augau aplinkoje, kur ortodontinis
gydymas buvo privalomas, o per
šešioliktąjį gimtadienį buvo itin
rekomenduojama dovanoti plastinę
nosies operaciją.
Ankstyvoji vaikystė buvo glaudaus
mudviejų meilės ryšio su tėvu pavyzdys.
Labiausiai jį džiugino graži išvaizda ir
asmeniniai laimėjimai, todėl ne pagal
savo metus stengiausi būti pavyzdinga
mokinė, atletiška sportininkė ir muzikali
– visokia, kad tik jam įtikčiau. Jeigu
kada kas nepasisekdavo, suvaidindavau
ar apgaudavau. Tėvas beprotiškai
mylėjo mažąją savo bičiulę, o man jis
buvo pasaulio valdovas. Kasdien ant
laiptų laukdavau, kada sugirgždės garažo
vartai, ir bėgdavau jo pasitikti, vos tik
jis išnirdavo iš už kampo, visas rimtas,
žvilgančiais batais ir „Brooks Brothers“
eilute.
Apie biologinę motiną tėvai man
buvo minėję tik vieną dalyką. Sakė ją
buvus baleriną. Biologinę motiną
vaizduotėje piešiau kaip mažosios
šokėjos, besisukančios muzikinėje
dėžutėje su aksominiu dangteliu, kopiją
– tik gyvą ir įprasto dydžio. Plastikinė
mano balerina turėjo mažulytį šviesiai
rudų plaukų kuokštelį ir plonytes kaip
dantų krapštukai galūnes. Ji niekada
nepargriūdavo, niekada nenuleisdavo
rankų. Įsivaizdavau biologinę mamą
klasikinės arabeskos stovėsena,
apsigaubusią baltu tiuliu, su žėrinčių
snaigių lankeliu plaukuose.
Būdavo, stipriai pasuku raktelį ir
pasigirsta pirmieji „Gulbių ežero“
akordai, iš pradžių dukart spragtelėdavo,
paskui muzika liedavosi lėtai, lengvai,
kol visai nutildavo. Besiliejančiai
melodijai maždaug įpusėjus, mažoji
balerina imdavo suktis reikiamu greičiu,
o tada ir aš, iškėlusi aukštyn rankas,
imdavau suktis kartu su ja. Nei per
greitai, nei per lėtai, kaip tik taip, kad
mūsų judesiai tobulai sutaptų.
Mane įsivaikinusios motinos
prisiminimas iš to meto atminty liko kaip
neaiškus, išsiliejęs vaizdinys su ilgais
raudonais nagais. Jos ranka tepa man
nosį cinko oksidu, dalija sūrius
riestainiukus ir pyragaičius su kremo
įdaru. Virtuvėje ji tikras Sizifas. Turbūt
tokia visų motinų dalia – dirbti
kasdienius darbus ir pasmerktai likti
nematomoms. Galvoju apie tai dabar,
stebėdama drauges, bėgiojančias aplink
baseiną paskui savo jauniklius su
ekologišku kremu nuo saulės rankose.
Nesu tikra, kad tai gryniausia tiesa,
bet, kiek pamenu, į visus mano naktinius
šauksmus susapnavus košmarą
dažniausiai atsiliepdavo tėtis. Jis
šluostydavo man nuo kaktos prakaitą ir
glostydavo, kol vėl užmigdavau. Tėvas
su užsidegimu treniravo amerikietiškojo
futbolo ir mažojo beisbolo komandas.
Ne kas kitas, o tėvas nuvežė mane į
Linkolno pramogų centrą pažiūrėti
„Gulbių ežero“ ir supažindino su
pasauliu, kuriame jaunos mergaitės
pleveno po sceną kaip ryškios baltos
snaigės.
Spoksojau į prožektorių apšviestas
sniego baltumo balerinas ir troškau
atsidurti tarp jų. Žiūrėjau į balerinas ir,
rodės, supratau, kodėl mane pagimdžiusi
motina atidavė įvaikinti. Kad būtum
tokia lengva, privalai daug ko atsisakyti.
Visai pateisinama, kodėl reikėjo atiduoti
kūdikį – tik šitaip amžinai liksi tokia
švytinti, tokia laisva.

Žmonių minia išspjovė mane prie

gydymo centro „Beth Israel“ durų.
Neturiu krikštamotės, galinčios parūpinti
man akį veriančių vakarinių suknelių,
užtat bent turiu motiną, kuri įpūtė man
drąsos. Jau nuo šešiolikos metų, kai
pirmąsyk išgirdau dainą „Velykos“ ir
nusprendžiau, kad Patė Smit1 yra visų
gerų ir teisingų darbų barometras,
susidūrusi su sunkumais užduodavau sau
klausimą: kaip tokiu atveju pasielgtų
Patė Smit? Ji man buvo tarsi didžiausias
kriterijus, ar mano priimamas
sprendimas teisingas ir pasirinkimas
atsakingas. Turėdama apsispręsti, ar
priimti pasiūlymą dėl darbo Brunėjuje,
pasvėriau visus už ir prieš. Ar važiuoti,
ar atsisakyti? Kaip šiuo atveju pasielgtų
Patė Smit? Jinai važiuotų. Sėstų į lėktuvą
ir nė negrįžtelėjusi per petį skristų į
egzotiškus kraštus. Žengdama pro
ligoninės duris mintyse jau sėdėjau
lėktuve ir jam kylant žiūrėjau į apačioje
tolstantį miestą.
Palyginti su kitomis ligoninėmis, šios
vestibiulis gan prabangus, tačiau mano
akis kliuvo už liūdnų dalykų – nederamo
ramunių žiedų džiugumo kioskelyje ir
vos įžiūrimos purvo juostos toj vietoj,
kur siena remiasi į grindis. Tiesą
pasakius, kiekvienąkart, kai eidavau
lankyti tėvo, tegu jau beveik
pasveikusio, per nugarą vis nubėgdavo
šiurpuliukai, o tarpumentę nuo nerimo
sutraukdavo mėšlungis.
Sulaukus dvylikos, meilės ryšys su
tėvu, kaip ir daugeliui vaikų, baigėsi
skausmingai sudaužyta širdimi.
Mokykliniai metai ir keleri vėliau
prabėgo nuolat kovojant už būvį, kova
dažnai baigdavosi smurtu. Man mokantis
vidurinėje tėvas be paliovos valgė, kol
galiausiai pasidarė storas kaip prekinio
traukinio vagonas ir baisiai piktas, o aš,
priešingai, nevalgiau ir badavau tol, kol
tapau pačiu mažiausiu jo pykčio
priepuolių taikiniu. Keleri metai gydymo
šiaip ne taip padėjo jam atsikratyti
kaltės jausmo, bet jis iškart spjovė į
gydymą, vos tik jam buvo imta kalbėti,
kad dėl savo nelaimių negalima kaltinti
kitų. Sekdamas garsiąja žydų tradicija,
jis nuoširdžiausiai buvo įsitikinęs, kad
po jo mirties aš visą gyvenimą turėsiu
graužtis dėl tokio beširdiško elgesio su
tėvu. Šį sentimentą simboliškai gali
sutvirtinti dainos „Kažkas nuostabaus“
žodžiai iš muzikinio filmo „Aš ir
karalius“.
Operacijos išvakarėse jis man
paskambino telefonu ir tarė: „Labas,
brangute. Sėdžiu štai ant sofos priešais
židinį, žiūriu filmą „Aš ir karalius“,
klausausi ponios Tiang atliekamos
dainos „Kažkas nuostabaus“ ir galvoju
apie save.“
Tėvas turbūt vienintelis toks pasauly,
paskambinęs gali guostis, kad
klausydamasis kokios nors dainos staiga
pagalvojo apie save. Nekenčiu jo už
kvailus skambučius, kai man bandoma
primesti sentimentus, kuriuos esą
turėčiau jam rodyti. „Kažkas
nuostabaus“ – meilės baladė apie turintį
trūkumų, bet nuostabų karalių, todėl būtų
rizikinga sieti savo viltis su šia daina.
Na, nebent valdytum šalį ir mokėtum
šokti valsą kaip Julijus Brineris2, kitaip,
neturint įgimto žavesio, kiltų didelis
pavojus smarkiai apsijuokti. Tėvas
įsijautė į šią baladės „Kažkas
nuostabaus“ nuotaiką, o man turbūt
reikėtų pasirinkti dainą „Yra ir
bjauresnių dalykų, kuriuos galėčiau tau
iškrėsti“ iš muzikinio filmo
„Briliantinas“.
Gali būti ir blogesnių dalykų nei
pasirinkti darbą, reikalaujantį išvykti į
Brunėjų tą dieną, kai tėvui turi daryti
operaciją. Brunėjaus sultonatas Pietryčių
Azijoje yra šalis, apie kurią sužinojau
visai neseniai. Mano būsimo darbo
apibūdinimas – sunkiai suprantamas, bet
nuvykusi tenai tikėjausi pakliūti į
nuotykių pasaulį, susižerti maišą pinigų
ir gauti darbdavį, ne ką prastesnį už
gražųjį princą. Man tai buvo proga
nusikratyti bohemiškos praeities ir dėtis
paslaptinga atvykėle iš svečios šalies,
gal karališkąja meiluže ar kokio šnipų
detektyvo heroje. O iš tikrųjų įtariau
pasirašiusi sutartį dirbti lyg ir
tarptautinio rango prostitute. Gerai, kad
ne blogiau.
Jau buvau įspėjusi tėvus, kad
išvyksiu kaip tik šią dieną. Pasakiau
gavusi svarbų vaidmenį kino filme, esą
jis sukamas Singapūre ir aš turiu tuoj pat
išvykti. Kai vėliau jie manęs klaus apie
didįjį laimėjimą, ketinau jiems sakyti,
kad mano vaidmuo iš manęs buvo
atimtas. Savo melą tėvams įsivaizdavau
galėsianti pateisinti – gal kada nors
mano norai išsipildys ir šis melas taps
tiesa. Ką gi, fantazijos apie filmavimąsi
Singapūre gal ir neišsipildys, bet
netrukus aš vis dėlto tapsiu žvaigžde ir
užtemdytos senosios fantazijos niekam
nebus įdomios.
 Tėvai tikėjo, kad tapsiu aktore, todėl
itin stojiškai sutiko žinią apie mano
išvykimą. Man dar nespėjus įsėsti į
lėktuvą, jie jau ėmė taikytis su kelione.
Veikiai aš tapsiu dukra paklydėle, nuolat
ieškančia egzotiškų nuotykių, apie
kuriuos tėvų aplinkos žmonės nedrįstų nė
pagalvoti. Taigi šiandien „Beth Israel“
jie jau laukia, kada atgailaudama grįšiu
namo.
Su mama ir teta visos trys kiurksom
reanimacijos skyriaus laukiamajame,
pakabinusios paltus ant kėdžių atlošų.
Mano teta – pasišiaušusi senų laikų hipė,
septintą dešimtmetį prasibasčiusi po
suodžiais užteršto oro Europos komunas
ir nakvojusi ant namų stogų, – šeimoje
irgi duktė paklydėlė. Paprastai
susitikusios mudvi plepam be atvangos,
bet šiandien negalim viena kitai nė
žodžio ištarti. Sėdim, spoksom į
palubėje kampe pritvirtintą televizorių,
rodoma viktorina „Jeopardy“, ir
klausomės atsakymų. Mano giminaičiai –
didžiuliai šios laidos gerbėjai. Man ji
irgi patinka, ypač dzenbudistinė jos
argumentuotė. Kiekvienas atsakymas iš
esmės yra naujas klausimas. Susirgusi
vėžiu ir gulėdama mirties patale
močiutė, net ir prišvirkšta morfino,
lengviausiai atsakydavo į visą lentelę.
Mudvi su teta, susiėmusios už rankų,
atsakinėjam vienu balsu.
– Kas yra Tomas Manas?
– Kur yra Panamos kanalas?
Brolio Džonio, kaip visada, nėra. Vėl
išsiųstas į kokią nors internatinę
mokyklą ir šiuo metu turbūt rezga planus,
kur ir kaip užsiauginti haliucinogeninių
grybų, ištrūkti iš bendrabučio ir nulėkti į
artimiausią grupės „Phish“ koncertą.
Mama sėdi ir tyliai skaito. Jos plaukai
skoningai padažyti, fluorascencinių
ligoninės lempų šviesoje žybsi
deimantiniai auskarai. Mama švyti net ir
krizei ištikus – ligoninėse, laidotuvėse,
paramos grupėse. Ji iš tų, į kurias
norėtum atsiremti ištikus bėdai. Vis
dėlto nepasakysi, kad nesijaudina dėl
tėvo. Rūpestis dėl kitų jai įgimtas. Kai
senelė buvo netoli mirties, mama mane
mokė, kad net ir ligoninėse turi jaustis
kaip namie, privalai žinoti, kur laikomas
ledas, nepamiršti pati išgerti vaistų,
susidraugauti su seselėmis. Jeigu sėdėsi
ir lauksi, kol kas nors paduos stiklinę
vandens, gali ir užtrokšti.
Visos trys nuėjom į ligoninės
valgyklą suvalgyti ataušusios lazanijos.
Sėdim surūgusios, kaip ir dauguma čia
grupelėmis susibūrusių užkandžiautojų
prie atvėsusių lėkščių. Nuo gydytojų
staliuko visą salę perskrodžia garsus
juokas. Kaip galima valgyti čia
kiekvieną dieną? Prie kvatojančių
daktarų staliuko stovi tėvo gydytojas
ponas Fosteris. Išvaizdus jaunuolis su
juodų plaukų kupeta ir vėžlio kiauto
akiniais. Apsidairo po valgyklą; jo
žvilgsnis trumpam stabteli prie mūsų
staliuko, bet neatpažinęs nuslysta tolyn.
Tai vienintelė vieta, kur gydytojai,
susidūrę su operuojamo ligonio
artimaisiais, gali praeiti pro šalį nė
nepasilabinę.
Paseku akimis išeinantį daktarą
Fosterį. Kai abu kalbėjomės po
operacijos, jo manieros rodė flirtą.
(Aišku, labai tiksliai parinktas laikas.)
Buvo girdėti silpna, bet neklystama
užuomina, kad būtų gerai susitikti kurią
nors dieną prie taurelės. Manau, kad
kuriuo nors kitu metu paralelinėje
visatoje besisukanti Džilė galbūt būtų
priėmusi kitokį sprendimą ir žengtelėjusi
mažulytį žingsnelį į kairę – pasukusi kitu
keliu.
Tą akimirką įsivaizdavau, kad
paralelioji Džilė lieka Niujorke ir savo
gyvenimą pasuka ne šlovės ir sėkmės
ieškojimo keliu, o paklūsta auklėjimo
diktatui. Ji priima daktaro Fosterio
kvietimą išgerti. Vėliau tampa gydytojo
žmona: dailūs apvalumai, nuolatinės
teniso treniruotės ir dviejų karatų
deimantų žiedas ant piršto. Gyvenimo
prasmę ji regi augindama vaikus ir
savanoriaudama. Ji skaito madų ir geros
virtuvės žurnalus ir verda naminius
makaronus, nors pati nuryja vos kelis
kąsnelius. Savaitgalius ji leidžia
Hamptonuose ir kasmet po dvi savaites
ilsisi Karibų salose.
Mano motina spinduliuoja ramybe
kaip kankinė, žengianti į ešafotą. Ji buvo
susitaikiusi su likimu. Man nė sykio
neteko regėti, kad ji bent kaip stengtųsi
pabėgti nuo santuokos su despotišku
vyru, be atvangos ją niekinančiu. Įdomu,
kur sukasi jos paralelinis pasaulis. Ar ji
negrįžta mintimis prie esminių gyvenimo
kryžkelių ir nesusimąsto? O gal ji mano,
kad ten, aukštybėse, kas nors sukioja jos
gyvenimo kompaso rodyklę ir todėl ji
gyvena taip, kaip likimas suklosto?
Grįžusios po pietų, po kurių mano
skrandyje gliurgėjo riebaus sūrio
gabalas, radome tėvą bebundantį po
nejautros. Seselė perspėjo, kad į
pooperacinę palatą galima užeiti tik po
vieną, tad pirmoji pas jį nudrožė mama.
Ji grįžo po penkiolikos minučių nė kiek
nepasikeitusi, tepasakė, kad dabar turinti
eiti aš, nes taip prašąs tėvas.
Tėvas buvo dar ne visai atsipeikėjęs.
Prie jo buvo prijungta kelios dešimtys
vamzdelių ir žarnelių. Atrodė netekęs
per dvidešimt kilogramų, ir sulysęs taip
greitai, kad oda nespėjo priglusti prie
pasikeitusio kūno ir kabojo kaip per
didelis drabužis. Toks atrodė sudžiūvęs.
Turiu nuotrauką su tėvu, kai buvau
dar visai kūdikis. Jis guli ant lovos, o aš
miegu ant jo storo pilvo. Tada jis man
atrodė didelis kaip kalnas. Regis, ir
dabar menu tą akimirką. Suprantama, tai
tik atminties išdaigos, fotografijų ir
tikrovės sugretinimas, nes tada buvau
kūdikis. Tačiau prisiekiu visais
šventaisiais – dar ir dabar pamenu, ką
reiškė gulėti padėjus galvą jam ant
širdies.
Krauju pasruvusių akių žvilgsnis
bėgioja po palatą.
 – Skauda, – vos girdimai sunkiai
ištaria jis.
– Netrukus pasveiksi.
– Nežinojau, kad taip baisiai
skaudės.
Stoviu prie lovos, laikau suėmusi jam
ranką, kietai sukandusi dantis ir surietusi
kojų pirštus, o laikrodis ant riešo rodo:
jau prieš dešimt minučių turėjau lėkti į
oro uostą, kad spėčiau į lėktuvą.
Papasakoju jam apie įspūdingą
pasiūlymą filmuotis. Rodos, jis truputį
pralinksmėja.
– Tik pažiūrėk, – sako jis.
Galėčiau ir neskubėti į oro uostą,
galėčiau pasilikti taurelei su daktaru
Fosteriu, bet neketinu. Nors ir nežinau,
koks likimas manęs laukia, galiu tvirtai
pareikšti, tikrai ne čia. Pažadu tėvui
kasdien skambinti iš Singapūro, tada
pakšteliu į skruostą ir išeinu.
Einant pro duris, tėvas dar tyliai
šūkteli:
– Čiupk savo žvaigždę ir kilk su ja
iki pat dangaus, Džile.
Apsimelavus iki ausų išėjau. Lifte
raudojau dėl tėvo, dėl nutrūkusio
mudviejų ryšio, dėl grėsmingo savo
pramuštgalviškumo. Bet ašaros
akimirksniu nudžiūvo, vos tik mano
užpakalis palietė vinilinę taksi
automobilio sėdynę. Gailestį ir dvejones
užgožė džiaugsmas, kad vėl galiu kažkur
lėkti – žalias gėlėtas lagaminas taksi
bagažinėj, kišenėj vos trisdešimt
dolerių, o langai neįtikimai šiltą žiemos
dieną atlapoti iki galo.
Su metais ir pradėjęs senti tėvas
perrašė mūsų gyvenimo istoriją ir
pakeitė nuomonę apie mane. Dabar jis
ašaromis aplaisto ir su džiaugsmu
pasitinka kiekvieną svarbesnį mano
gyvenimo įvykį – nuo santuokos iki
magistro diplomo – ir palydi juos tokiais
žodžiais:
– Mano duktė pasirinko mažai
pramintą kelią, todėl tai labai svarbu.
Šia vienintele nuvalkiota fraze jis
mane ir pagiria, ir palaimina kaip baltą
varną šeimoje. Man norisi jam atšauti:
atsimerk ir geriau įsižiūrėk. Pamatysi,
kad visi keliai vienodai praminti. Tik
keliautojui atrodo, kad vieni išminti
daugiau, kiti mažiau.
Vis dėlto mūsų keliai išsiskyrė. Aš
pasirinkau tą, kuris man atrodė
atšiauresnis, nes kaip tik tokia ir pati
norėjau būti.

1 Patricia Lee „Patti“ Smith (g. 1946 m.) –

garsi Amerikos dainininkė ir tekstų autorė,
pankroko judėjimo dalyvė. Debiutavo 1975
metais albumu „Arkliai“ (Horses).
2 Yul Brynner (Julijus Borisevičius Brineris) –
garsus rusų kilmės amerikiečių teatro ir kino
aktorius, atlikęs pagrindinį vaidmenį miuzikle ir
kino filme „Aš ir karalius“.
 2 skyrius

Kelionė į Brunėjų truko tris paras.

Teko nakvoti Los Andžele ir Singapūre.
Ilgos skrydžio valandos suteikė puikią
galimybę apmąstymams.
Pastarosiomis dienomis mano
gyvenimas slenka sulėtintai. Atrodo,
mėnulis ir toliau pilnėja ir dyla, pilnėja
ir vėl dyla, o laikas mano gyvenimą
ženklina itin sumaniai – kelios vos
pastebimos it teatro lėlės siūleliai
raukšlės palei lūpas, laisvesnė jogos
laikysena, nusilpę draugiški santykiai ir
gal net užgimusi nauja draugystė.
Stengiuosi atsikratyti blogų įpročių,
ugdytis naujus, gerokai sveikesnius.
Paprastai man nesiseka nei viena, nei
kita, tačiau didelių nuostolių nepatiriu.
Jau nebe. Kartais nusiperku lėktuvo
bilietą. Kas nors gimsta, miršta, įvyksta
nelaimė ar reikia ką nors švęsti. Bet
skrisdama į Singapūrą turėjau apie daug
ką pamąstyti ir netgi puoselėjau daugiau
vilčių. Tąkart viesulu lekiantis mano
sunkvežimis, kurį vadinu gyvenimu,
peršoko skiriamąją juostą ir nudūmė
tolyn kas penkias minutes keisdamas
kryptį.
Per ausinukus klausausi „Kalbančiųjų
galvų“ kompaktinės plokštelės. Jums
gali kilti klausimas: na… kaip aš čia
atsidūriau?
Jūs irgi galite užduoti tokį klausimą.
Sakykim, ko visai neprasta mergiotė
sugalvojo lėkti į tą haremą? Leiskite
grąžinti jus kelis žingsnelius atgal.

Visa tai prasidėjo vieną vėlų šaltą

lapkričio vakarą, gerokai po
vidurnakčio, bėgant krosą smėlėta
paplūdimio pakrante Ist Hamptone.
Bėgau kiek kojos įkabina prožektorių
nušviestomis smėlio kopomis, veide –
siaubingas išgąstis. Sportiniai bateliai
REEBOK klimpo į smėlį ir atrodė, kad
bėgu lyg sapne. Prieky ant smėlio
driekėsi baugūs juodi šešėliai. Prieš
paskelbdamas, kad filmuojama,
režisierius man liepė bėgti nurodyta
trajektorija tris ruožus, pažymėtus vos
matomais maišais su smėliu. Vilkėjau
lengvai nuplėšiamą geltonos ir mėlynos
spalvų sporto komandos šokėjos
aprangą, sijonėlis šonuose buvo
susegamas lipukais, ilgi rudi plaukai
supinti į dvi standžias kasytes, perrištas
geltonais atlasiniais kaspinais. Sūrus
pajūrio oras graužė gerklę, o mano
plikos rankos ir kojos priminė žąsies
odą. Prieš tris mėnesius man sukako
aštuoniolika, galėjau būti sporto
komandos šokėja.
Nepatogiai užmyniau ant pirmo
smėlio maišo ir nikstelėjau kulkšnį.
Pagal scenarijų iš tamsos išniro
vaiduokliška ranka ir nutraukė nuo
manęs marškinėlius. Suklikusi kaip tikra
Dženet Li, iki pusės nuoga ir skausmo
varstoma viena koja, leidausi bėgti prie
antrosios žymos.
Aš vaidinau. Visai įtikinamai. Buvau
Patė Smit su kasytėmis ir visa gerkle
klykiau prieš kamerą – pagaliau prieš
kamerą. Koks skirtumas, kad čia tik
paprastas filmas apie vampyrus, kuris
bus platinamas Floridos kasečių nuomos
punktuose? Vis tiek filmas. Vis tiek
pradžia. Pirmasis akmenėlis ilgame
geltonų plytų kelyje į tai, kuo visą
gyvenimą troškau būti – spindinčia
scenos ir televizijos ekranų žvaigžde. Aš
svajoju būti visapusiškai ir neginčijamai
mylima, kad paskui netektų glaustytis
prie kitų, aplink mane skriejančių aktorių
orbitose.
Šitas filmas, šitas žemiausias
laiptelis į sėkmę, vadinasi „Valeri“. Tai
pasakojimas apie moksleivę, taip
apsėstą meilės vampyrams, kad
galiausiai pati tokia tapusi ji ima
terorizuoti savo mokyklą. Prieš dvi
savaites atsiliepiau į laikraščio „Back
Stage“ skelbimą ir šis mane nuvedė į
didžiulį mūrinį namą Niuarke, kur
gyvena kelios lenkų senbuvės. Čia
atranka buvo visai kitokia nei tos,
kuriose teko dalyvauti. Jose būreliui
merginų paprastai liepiama sustoti
centrinėje aktorių atrankos studijoje ir,
nusisukus į sieną, tyliai skaityti
scenarijaus ištraukas ir aukštyn žemyn
kilnoti antakius.
Niuarką truputį pažinojau. Mano
tėvai kilę iš senųjų Niuarko žydų
palikuonių, aštuoniasdešimtmečius
senukus etnografai dar dabar medžioja
duoti interviu. Mano proprosenolis su
broliais ir seserimis atplaukė laivu iš
mažo žydų kaimelio Lenkijoje ir,
išsiteplioję veidus tamsiai rudai, ėmė
stumdyti vaisių vežimėlius, paskui
atidarė bakalėjos parduotuvę, iš kurios
vėliau išaugo visas tinklas. Pradėję kaip
laikraščių išnešiotojai, ėmė juos mainyti
į rašiklius, o vėliau jau patys išrašinėjo
vaistų receptus. Jie tapo gydytojais,
odontologais, įvairių sričių verslininkais
ir nekilnojamojo turto magnatais. Jiems
padedant Niuarke buvo pastatyta nauja
sinagoga. Joje su broliu buvome
įvesdinti į suaugusiųjų žydų
bendruomenę.
 Paklauskit mano tėvo ir jis jums
viską papasakos: mūsų giminė padėjo
išaugti Niuarkui. Mes mylime Niuarką.
Prieš jam išvykstant iš gimtinės, jo tėvai
buvo paskutinė baltųjų šeima, ilgiausiai
pragyvenusi tame rajone. Jie buvo
priversti išsikelti iš tų namų, nes seneliui
išėjus į pensiją abu su senele jau
nebegalėjo išlaikyti namo. Nors dabar
tėvas gyvena prabangiame rajone vos už
dvidešimties minučių kelio nuo gimtinės,
jis skubės jums pasigirti nesąs
išpuikėlis, jis esąs tas pats prasčiokas iš
Niuarko. Tėvas itin sentimentalus ir kai
buvau maža, jis įsisodindavo mane į
baltąją savo kordobą ir veždavosi
parodyti senojo namo Liono aveniu,
Vikvahiko vidurinės mokyklos, žydų
kapinaičių. Jis man tiek daug
pasakodavo, kad Niuarko gatvėse
jaučiausi kaip namie, nors ten
negyvenom ir nė sykio nebuvom išlipę iš
mašinos.
Taigi atvykusi adresu, kurį buvau
užsirašiusi ant popieriaus lapelio ir
įsidėjusi į rankinę, tą namą iš karto
atpažinau. Pasibeldžiau į duris ir man
jas atidarė pats filmo režisierius,
suskretęs vyriokas su išretėjusių plaukų
uodegėle ant pakaušio ir džinsais
paaukštintu liemeniu. Jis nuvedė mane į
svetainę, visi atviri paviršiai joje buvo
uždangstyti nėriniuotom servetėlėm, o
baldai aptraukti celofanine plėvele.
Veikiausiai čia buvo jo motinos namas.
Kavos staliukas buvo nustumtas prie
sienos, o kambario vidury ant trikojo
stovėjo filmavimo kamera, didumo sulig
duonos skrudintuvu.
Atsistojau priešais kamerą ir
pasirengiau perklausai, turėjau nusivilkti
palaidinukę ir iš visų jėgų garsiai rėkti.
Režisierius su padėjėja suraukę kaktas
kažką rašė aplanke su gnybtuku ir čežino
sofos užtiesalus. Po dviejų dienų jie man
paskambino ir pranešė, kad režisierius
pasirinko mane pirmosios aukos
vaidmeniui. Dar režisierius užsiminė,
kad Bačas Patrikas, vaidinsiantis Edį
Miunsterį, yra jo pusbrolis ir dėl to šitas
projektas yra labai perspektyvus.
Sakoma, kad menkų vaidmenų nėra,
yra tik nereikšmingi aktoriai, o kadangi
dar nežinojau, kad šitas teiginys
klaidingas, pasiūlymą priėmiau.

Pasileidau bėgti prie antrosios žymos. Į

kadrą kyštelėjo kažkieno ranka ir
nutraukė nuo juosmens sijoną. Šįkart
rėkiau ne taip iš širdies, buvau
pridususi. Paskutinį trasos ruožą bėgau
vienomis trumpikėmis, sportiniais
bateliais ir kojinėmis iki kulkšnių.
Pribėgus paskutinį smėlio maišą, prieš
mane išniro Marija, vaidinanti Valeri, ir
pastojo man kelią.
Klyksmas.
Nufilmuota.
Marija buvo neabejotina anoreksikė,
pamėkliška blondinė. Kraujosruvas
primenančių ratilų po akimis neįstengė
paslėpti net storiausias makiažo
sluoksnis, tokios pat krauju pasruvusios
buvo ir akys. Su apšiurusiais naktiniais
ir nutvieksta ryškių prožektorių, ji atrodė
kaip ateivė su vos besilaikančia ir
neproporcingai didele galva, užmauta
ant grakštaus laibo kūno. Kodėl šita
mergina atlieka pagrindinį vaidmenį, o
aš tik pirmosios aukos?
 Laukdamos, kol bus paruošta kita
filmavimo scena, mudvi su Marija
apsisiautėm šiltais pledais, kažkieno
atitemptais iš gretimo pakrantės namelio,
priklausiančio vienam iš trupės narių
tėvų. Susiglaudėme, kad būtų šilčiau, ir
pajutau į šoną įremtą aštrų jos
klubikaulį. Mergina buvo be jokių
kompleksų. Filmavimo grupės
darbininkai sukiojosi apie mus, dėliojo
žibintus ir ruošė mūsų bendram
pasirodymui. Tai buvo paskutinė mano
scena. Didžioji akimirka.
Kol operatorius nutaisė kamerą,
režisierius priėjo prie mūsų pasikalbėti.
Pirmiausia jis kreipėsi į Mariją:
 – Čia tavo pirmoji auka. Pagaliau
pasidavei kraujo troškuliui, su kuriuo
taip ilgai kovojai. Tave apima ekstazė.
Tu patiri orgazmą – toks galingas
jausmas ją nugalėjus. Mėgaukis juo.
Neskubėk. Neskubėk suleisti dantų.
Paskui atsisuko į mane ir tepasakė:
– O tu priešinkis.
Tyli ir baikšti butaforijos skyriaus
mergaitė stora liemene, slidininko
kepuraite ir ilgomis guminėmis
pirštinėmis maišė kibirą netikro kraujo.
Per pirmą sceną Marija turės nuplėšti
nuo manęs paskutinį kliuvinį, skiriantį
mano kūną nuo nakties. Turėsiu paaukoti
kelnaites, o tada ji parvers mane ant
žemės. Antroji scena – erotinė
žmogžudystė, per ją turėsiu pasiduoti
vampyrei ir mirti dirbtinio kraujo klane.
Mergina iš butaforijos skyriaus suskubo
pranešti, kad sceną privalome nufilmuoti
iš pirmo karto, nes nebus galimybės
manęs nuvalyti.
Kautynių scena išėjo apgailėtinai.
Marijai neužteko jėgų net sugriebti man
už riešų. Aš kaip gyva Roberto Krambo
pieštų raumeningų merginų
animaciniuose filmukuose kopija –
riebus užpakalis, tvirtos apvalios
šlaunys, laibas liemuo ir standi B dydžio
krūtinė. Taigi trapius Marijos kauliukus
vienu mostu galėjau sutraiškyti kaip
šapelius. Neketinau leisti, kad jos
gležnumas sugadintų man galimybę.
Užuot pasidavusi, sugriebiau jai už
pirštų ir ėmiau ją sukti kaip skudurinę
lėlę, vaidindama, kad kaunuosi už savo,
kaip komandos šokėjos, gyvenimą.
Paskui stipriai ją trūktelėjau ir
užsiverčiau. Mariją tai sukrėtė.
Klyksmas.
Nufilmuota.
Kita scena – kruvinoji. Butaforijos
skyriaus mergina ant mėsininko kostiumo
dar užsijuosė juodą guminę prijuostę.
Kiti komandos nariai užkasė smėlyje
gumines žarneles, o jų galus iškišo man
palei kaklą. Kol jie trypinėjo, gulėjau
ant smėlio užsimerkusi ir stengiausi
neperšalti. Susigūžiau ir keistai
apsnūdau, o mano išnarinta kulkšnis
smarkiai tvinkčiojo ir kaito. Išsigandau,
kad galiu mirtinai sušalti. Balsai man
virš galvos sunerimę kuždėjo, kad
turėjęs vamzdeliais laisvai tekėti kraujas
gali imti tirštėti ir sušalti į „Karo“
sirupo ižą. Literatūrinės dalies vadovas
niuktelėjo režisieriui į pašonę ir parodė
į mane, tysančią ant žemės.
Tas suskato raginti:
– Gerai, žudymas. Paskubėkit, nes
auka jau miršta. Visi į vietas.
Marija įsitaisė ant manęs, krauju
pasruvusiame jos žvilgsnyje atsispindėjo
nuovargis ir alkis. Pasitikrino, ar tvirtai
laikosi iltys. Mergina mėsininkė priėjo
prie manęs su vienkartiniu puodeliu
bjauraus „Karo“ sirupo ir supylė į
burną, kai būsiu nugalėta, turėsiu
išspjauti.
Prašau visus tylos.
Filmuojam.
Veiksmas.
Marija, išplėtusi akis kaip tikras
Bela Lugošis, iš lėto pasilenkė prie
manęs ir taikėsi kąsti. Po nugara buvo
pakasti kraujo vamzdeliai, negalėjau
smarkiai muistytis, todėl paniką
stengiausi išreikšti mimika. Man atrodė,
kad tai puikus iššūkis, leidžiantis
parodyti, kuo aktoriai mėgėjai skiriasi
nuo profesionalų. O mėgėjų aš
nekenčiau. Kai Marija pasilenkė, kad
man įkąstų, paskutinį kartą labai
nuoširdžiai suklikau ir ant mūsų lyg koks
geizeris ištryško ledinė kraujo čiurkšlė.
Trūkčiojau mirtinų konvulsijų tampoma,
o ji pakėlė galvą ir atsuko veidą į
mėnulį, akyse laukinis skerdikės
žvilgsnis. Galiausiai nurimau ir nusukusi
galvą į šoną gulėjau nė nekrustelėdama,
iš pravertos burnos pro lūpų kamputį
liejosi kraujas, o akys žvelgė lyg
stiklinės.
Nufilmuota.
– Pirma auka nufilmuota. Marija, eik
nusiprausk ir pasiruošk kitai scenai.
Penketas ar daugiau žmonių nelabai
džiugiai mums paplojo, o mergina
mėsininkė numetė man rankšluostį.
Sugriebusi jį kuo greičiau nušlubčiojau į
namelį. Prodiuserio padėjėjas užstojo
man kelią į prieangį.
– Dušas lauke, – pasakė.
– Tuoj numirsiu.
– Aš nejuokauju.
Nusispyriau jau rausvus sportbačius,
nusimoviau kojines ir patraukiau prie šį
vakarą vainikuosiančio išbandymo.
Netrukus pamačiau, kad Ist Hamptone,
skirtingai nei Džersio pakrantėje, lauke
įrengtose dušinėse yra karšto vandens, o
dušų galvutės didumo kaip plastikinės
svaidomos lėkštės. Stovėdama ant
cemento, išsipyniau kasas ir karštu
vandeniu nusiploviau glitėsius, apšilau
ir po kelių valandų darbo prieš akis
mačiau tik žvaigždžių nusėtą Long
Ailando dangų ir tolumoje šniokščiančio
vandenyno juodumą. Pasistengiau nuvyti
kylančias abejones. Juk viskas gerai,
smagu kaip stovykloj, ar ne? Kita
atranka jau bus tikra. Kitas vaidmuo,
kurį man pasiūlys, irgi.

Pirmo namo aukšto poilsio kambaryje

ant rankšluosčiais užtiestų sofučių gulėjo
įsitaisiusios keturios krūtiningos
merginos. Vizažistė stengėsi kuo lygiau
kempinėle ištepti jų kūnus baltai, bet
makiažo sluoksnis nelipo, vietomis jis
buvo per storas ir nelygus, o kitur per
plonas ir skilinėjo. Merginos kartojosi
žodžius, ruošėsi kitai scenai, kur
vampyrų žmonos į savo būrį turės
priimti Valeri.
Apsivilkau sportinį kostiumą ir
susikėlusi ant pakaušio šlapius plaukus
įsitaisiau laukti, kol baigsis šita ilga
naktis. Kambary viskas iš vyšnios
medienos, kartūninės pagalvėlės su
plačiomis mėlynomis juostomis. Ant
kampan nustumto stalo litras dietinės
kolos, pakuotė mineralinio vandens
buteliukų, krūvelė suzmekusių
pusfabrikačių sumuštinių ir keli pakeliai
sausų užkandžių „Cheetos“. Nepatikliai
permečiau akimis šitą liūdną vaizdelį ir
susiradau gėrimų barą. Pasiėmusi butelį
viskio „Jameson“ vaikštinėjau po namą
kaip tikra namų ponia ir vaidindama
svetingą šeimininkę pilsčiau visiems į
gėrimus svaigalo.
Viskis visiems pakėlė nuotaiką.
Truputėlį apsvaigę plepėjom apie
striptizo klubus ir vaikinus, scientologiją
ir žarnyno valymą, mokytojų darbą ir
restoranus miesto centre. Ilgai svarstėme
didįjį feministinį klausimą: kodėl
vampyrės vadinamos vampyrų
žmonomis, o vyriškos lyties vampyrai
nevadinami jų vyrais. Nepaisydamos
neteisybės dėl lyties, vampyrų žmonos
pagaliau išėjo filmuotis savo scenose, o
aš susirangiau krėsle į kamuoliuką ir,
apsikabinusi pagalvėlę su išsiuvinėtu
šuniuku, užmigau.
Nubudau, kai vampyrų žmonos grįžo
švariai nusipraususios ir susisupusios į
rankšluosčius, nors palei plaukus dar
buvo matyti pridžiūvusios baltos pudros.
Dangus jau brėško, bet Marija dar buvo
lauke, buvo filmuojamos paskutinės
scenos. Režisieriaus padėjėjas atnešė
per vakarą nufilmuotą medžiagą ir
prijungė prie televizoriaus kitą kamerą.
Visi susibūrėme aplink jį pažiūrėti.
Jaudinausi, kokią pamatysiu save. Kad ir
kokie būtų trūkumai, įsivaizdavau
atlikusi puikų darbą.
Kol atėjom iki manęs, teko peržiūrėti
šimtus scenų. Visos buvo klaikios.
Neverta nė stebėtis, kad man pasirodžius
ekrane apšvietimas buvo toks prastas,
jog manęs beveik nebuvo matyti.
Tamsoje šmėstelėjo geltonas kaspinas,
subaltavo nuoga krūtinė, o finalinė mano
kančių ir mirties scena buvo visai
išplaukusi, ją tikrai reikės iškarpyti.
Nusprendusi, kad neverta daugiau
žiūrėti, išslinkau į prieangį pasitikti
tekančios saulės. Net ir žvelgiant su
ironija, reikalas atrodė prastai. Dar
viena bemiegė naktis ir dar vienas
neišmokėtas atlyginimas. Na, bent jau
turėsiu ką papasakoti. Po visų tokių
neįtikimų ir beprasmiškų naktų bent jau
tai galėsiu.
Paskui mane į lauką atsekė viena iš
vampyrų žmonų – Teilora, kaip iš akies
lupta Elena Barkin. Apsivilkusios
paltais ir susisupusios į šiltus pledus
įsitaisėme prieangyje ant sūpynių.
Teilora vilkėjo „J. Crew“ nertinį stačia
apykakle ir gerokai išsiskyrė iš kitų
varganų pornografinio filmuko „Valeri“
aktoriūkščių. Vešlūs, šviesiai rausvi
plaukai ir beblunkantis įdegio lopinėlis
ant strazdanom nusėtos nosies.
Mudvi kalbėjomės žiūrėdamos į
dangų virš vandenyno, jis mainė spalvas
nuo šviesiai raudonos iki šaltai geltonos,
paskui švelniai rausvos ir lengvai
mėlynos.
– Ką veiki, meilute, kai nestypsai čia
šaltyje nuogais kruvinais papais be
vilties gauti atlygį?
Teilora kalbėjo švelnia pietiečių
tarme, todėl nesibaimino, kad užgaus ar
įžeis aplinkinius vadindama meilučiais.
Pasakiau dirbanti stažuotoja Vusterio
grupėje, legendinėje miesto teatro
trupėje. Nuo ryto iki vakaro plušu Teatro
angare, Vusterio ir Didžiosios gatvės
kampe, tvarkau Spaldingo Grėjaus
popierius ir nešioju latę Vilemui Defo.
Dalyvauju repeticijose ir žiūriu, kaip
režisierė Elizabeta Lekont it kokia
postmodernistinė šamanė dekonstruoja,
rekonstruoja ir vėl iš naujo gimdo
naujausią ikonoklastinį šedevrą.
Kai Keitė Valk ar kokia kita
stulbinamai madinga Vusterio grupės
veteranė sumanydavo išreikšti gailestį
jauniesiems praktikantams ir
pakviesdavo į barą „Lucky Strike“ už
kampo, gurkšnojant vyną man degindavo
nuo popieriaus lapų supjaustytus lūpų
kampučius. Tačiau Teatro angare
praleistos valandos buvo pačios
įdomiausios mano gyvenime. Mano
draugai stažuotojai turėjo vilčių atlikti
pagrindinius vaidmenis per kitą
eksperimentinį Niujorko teatro sezoną.
Buvome tuo įsitikinę.
– Tai galbūt pati geriausia teatro
grupė pasaulyje ir aš dirbu joje – laižau
ir klijuoju vokus su kvietimais į lėšų
rinkimo renginius, – pasakojau Teilorai.
– O kaip užsidirbi pinigų, kai
nevergauji menininkams?
Kai manęs kas šito paklausia,
paprastai pameluoju. Tačiau Teilorai
kažkodėl pasakiau tiesą. Paaiškinau jai,
kad uždarbiauju apskurusiame, tačiau
gana naujoviškame Kanalo gatvės
pusnuogių padavėjų bare „Lėlyčių
svetainė“ ir kur kas bjauresniame ir
visiškai nemoderniame
nusirenginėjančių moterų stebėjimo
klube „Peepland“ Taimso aikštėje.
Šokti pradėjau metusi mokslus
Niujorko universiteto Tišo menų
mokykloje. Pagal gabių vaikų programą
įstojau į ją būdama vos šešiolikos metų,
ir tėvai įkurdino mane dvyliktame
bendrabučio aukšte Vašingtono aikštės
parke, kai dar net neturėjau vairuotojo
pažymėjimo. Po pusmečio metusi menus
pasirinkau visiems gerai žinomą
gyvenimo mokyklą, tačiau tėvas
nenorėjo tuo tikėti. Jūrų gėrybių
restorane Džeinės gatvėje
kramsnodamas krevetes su
pievagrybiais, jis be jokių ceremonijų
nukirpo man finansinės pagalbos
virkštelę.
– Prieš pusmetį rėkei: „Man nereikia
jokių kitų mokyklų, aš stosiu į šią“, –
rūstavo jis raudonu nuo įsiūčio veidu. –
O dabar jau ir „šios nebenoriu. Man
reikia savarankiško gyvenimo.“
Pragyventi reikia pinigų.
– Koledžui irgi.
– Tu kaip visad aštrialiežuvė. Manai,
tavo pasirinktas kelias bus lengvas?
Nieko nepeši. Pažiūrėsim, kaip tau
seksis, ir palauksim, ar neapsigalvosi
dėl koledžo.
Jis buvo teisus. Gyvenimas kainuoja
brangiai. O juo labiau Niujorke. Čia
reikia kur kas daugiau pinigų pragyventi,
nei gaudavau dirbdama nieko
nesugebančia kokteilių padavėja
„Raudonojo liūto“ bare Blikerio gatvėje.
Kita Vusterio grupės praktikantė dirbo
klube „Kit Kat“ Penkiasdešimt antrojoje
gatvėje, Brodvėjuje. Ji mane įtikino, kad
pas juos tolerantiškiau žiūrima į
padavėjas, neturinčias darbui įgimtų
gebėjimų. Vieną dieną nuėjom kartu į jos
klubą ir praleidau ten lygiai
keturiasdešimt minučių lakstydama su
padėklu, o paskui spjoviau į viską ir,
pasiskolinusi apatines kelnaites su
virvelėmis, užšokau ant scenos.
Tiems, kurie nepraturtėjo iš
seksualinių gebėjimų, ir toms, kurios
moka žadinti ekstremalius pojūčius,
klausimas: kodėl mes, merginos,
nusirenginėjame už pinigus? Kas verčia
mus to imtis? Dėl ko viena finansiškai
nuskriausta mergina tampa striptizo
šokėja, kita įsidarbina padavėja Denio
klube, o trečia stoja į medicinos
mokyklą? Norisi sujungti taškelius.
Norėtųsi būti tikram, kad ne jūsų duktė
suksis nuoga apie metalinį strypą.
Sušikti santykiai su tėvu, žema savivertė,
astrologiškai nulemtas nuotykių
troškulys, svajonės tapti garsia aktore,
depresijos ir nerimo nestokojanti
praeitis, polinkis į svaigalus – visa tai
suverti į katilą, gerai pakaitini, žiūrėk, ir
iššoka ideali sekso srities darbuotoja,
visa švytinti, liulanti ir viliojanti.
Dar kartą perskaitykite sąrašiuką.
Nebijokit, tai ne jūsų mergaitė. Ji
niekada nebus tokia kaip aš.
Šokdama „Peepland“ ir „Lėlyčių
svetainėje“ uždirbdavau tiek, kad užteko
prasimaitinti vegetarišku daržovių
troškiniu, vakarais valgyti užkandinėje
„Max Fish“ ir kartu su drauge gyventi
vienam bute Žemutiniame Ist Saide, bet
šampane vis dėlto nesimaudžiau.
 – Ari kaip jautis, o uždarbis – ašaros.
Susigadinsi kelius, – tarė Teilora. – Ar
tau jau yra aštuoniolika?
Jau. Ką tik sukako.
– Gerai. Nes Diana tuoj pat
patikrintų. Jai nepakiši padirbto asmens
dokumento kaip kokiam pusgirčiam
durininkui klube.
Teilora davė man vizitinę, ant jos
storomis didelėmis raidėmis buvo
išraityta – klubas „Karūna“, virš ū
raidės daili maža karūnėlė, o apačioje –
telefono numeris. Suradusi rankinėje
tušinuką, po juo užrašė dar savąjį.
– Diana vadovauja palydovių
agentūrai, ir aš joje dirbu. Tai pati
geriausia įstaiga Niujorke. Tu pernelyg
pigiai parsiduodi. Ateik dirbti pas mus
ir akimirksniu tavo gyvenimas iš esmės
pasikeis.
Palydovių agentūra. Skamba
paprastai ir kartu prašmatniai.
Įsivaizdavau Dianą kaip elegantišką
moterį su kreminės spalvos švarku ir
kelnėmis, dailiais bateliais ir deimantų
auskarais. Ji turbūt įžvalgi ir šalta, bet
kartu ir moteriškai paslaptinga, kaip
Kendisė Bergen kino filme „Mayflower
Madam“. Ja visi žavisi, ji man išties
pagalbos ranką. Nebereikės tiek vargti,
turėsiu daugiau laiko siekti aktorės
karjeros.
 Teilora apkabino mane per pečius.
Buvome naujos draugės, abi stovėjome
šaltyje ir žiūrėjome į beribį dangų.
Patekėjo saulė. Filmavimo grupė surinko
aparatūrą ir sukrovė į mašinas. Aktorių
kolektyvas sugužėjo į prieangį laukti
automobilių, kurie parveš juos į miestą.
„Mayflower Madam“ buvo puiki
svajonė, bet jaučiau, kad Dianai turbūt
nepaskambinsiu. Darbas palydovių
agentūroje ne man. Bet vis tiek įsimečiau
kišenėn vizitinę, jeigu kartais
apsigalvočiau.
 3 skyrius

1991-ųjų Padėkos dieną išsitraukiau

iš piniginės Teiloros duotą vizitinę ir
paskambinau. Kai darai tai, apie ką
gyvenime nė nesvajojai, viskas vyksta
etapais. Mažu žingsneliu peržengi ribą,
tada iš lėto eini prie antros linijos.
Vieną dieną galbūt pasijunti vieniša.
Palūžusi, apimta depresijos, o gal
smalsauji. Arba sėdi ant tėvų sofos ir
dūsti iš nuobodulio, įsikniaubusi į
nematomą prisiminimų pagalvę. Be to,
esi kaip minėta mergina, ir jau taip toli
nužengta – tad ką reikštų dar vienas
telefono skambutis?
Su savo vaikinu Šonu šventes leidau
pas tėvus. Ilgai svarsčiau, kviesti jį ar
ne, bet noras būti šalia jo nugalėjo
dvejones temptis į namus ką nors kitą, o
ne jį. Galvojau, kad galbūt Šoną myliu,
nors dažnai savo meilę lygindavau su
įsitikinimu, kad romantiška meilė yra tik
slaptas susitarimas, sumanytas
kapitalistinės visuomenės kaip
komercinis įrankis ar žiniasklaidos
priemonė Pelenei užmigdyti.
 Iki pažinties su Šonu laksčiau iš
vieno pasimatymo į kitą, viena meilė
vijo kitą, vaikinus (ir porą merginų)
keičiau kaip kojines, nė
nesusimąstydama, kaip greitai perdega
aistra, nė nesitikėdama su kuo nors likti
ilgiau. Susipažinau su Šonu būdama
septyniolikos. Pusę metų jau buvau
pradirbusi striptizo šokėja ir iki tol dar
nebuvau turėjusi tikro vaikino. Net
mokykloj neturėjau rimto draugo. Bet
vieną dieną į Teatro angarą Šonas
užsuko aplankyti draugų.
Jis buvo laibas, mažos žvitrios akys,
ilgi tamsūs ir standūs plaukai, siekiantys
pečius, turėjo nuostabius muzikanto
pirštus. Nenusisekęs aristokratiškos
prigimties menininkas, talentingas
aktorius ir puikus gitaristas. Jis gyveno
su draugu dviejų kambarių bute
apšiurusiame name Rivingtono gatvėje
priešais Streito macų fabrikėlį. Aš tuo
metu su drauge gyvenau vieno kambario
lindynėj Ludlou gatvėje, čia pat už
kampo.
Per pirmąjį pasimatymą sėdėjome ant
mano stogo, žiūrėjome į slenkančius virš
galvų žemus, sunkius debesis ir,
užsigerdami alumi, šveitėme blynelius su
vištiena ir daržovėmis. Garsus perkūno
trenksmas ir apačioje stovinčių
automobilių signalizacijų simfonija taip
išgąsdino, kad abu stryktelėjom ant kojų.
Dideli lietaus lašai barbeno į dervuotą
namo stogą, bet neskubėjom bėgti namo,
permirkom iki siūlo galo. Jis pasilenkė
ir suėmęs delnais mano veidą ilgai
bučiavo, – lėtai, su alaus prieskoniu, – o
lietus merkė mūsų nebaigtą valgyti kinų
virtuvės vakarienę. Nors banalu, buvo
puiku. Tai buvo pats nuostabiausias
pasimatymas, o jis – pats šauniausias iki
tolei mano sutiktas vaikinas.
Šonas per daug nesmerkė manęs, kad
dirbu striptizo šokėja. Netgi kelis kartus
pats buvo atėjęs pažiūrėti. Jam patiko
mano pasirodymas, sakė, maloniai
kutena sielą. Jis nuolat klausydavosi
mano pasakojamų nuotykių, tarsi paimtų
iš Felinio filmų, nors kartais šiek tiek ir
nuogąstaudavo.
Valgyti eidavome į kavinę
„Sombreras“ ar piceriją „Du batai“.
Vakarais iki išnaktų sėdėdavome su
draugais iš įvairiausių muzikinių grupių
ir teatro trupių bare „Max Fish“. B
aveniu nusipirkdavome pigios kolos ir
siurbčiodavom ją, klausydamiesi ilgai
grojančios „Led Zeppelin“ plokštelės
„Houses of the Holy“, užsigerdami džinu
su toniku iš kavos puodelių ir visą
vakarą kalbėdami apie meną, kaip
galima atsijungti, žiniasklaidą, apie
troškimą pajusti tikro gyvenimo skonį.
Po kurio laiko pajutau įsimylėjusi Šoną,
bet neskubėjau jam prisipažinti, kad
paskui netektų gailėtis.
Mudu su Šonu atvažiavome pas tėvus
tuo pačiu autobusu. Tokiais mokyklos
laikais tūkstančius kartų teko važiuoti į
miesto centrą – į šokių ar teatro
pamokas, roko muzikos koncertus,
pamelavus tėvams, kad liksiu nakvoti
pas draugę. Medžiai jau buvo beveik
numetę lapus, bet pievelė kieme vis dar
buvo ryškiai žalia, nenušalusi. Pilkas
dviejų aukštų aštunto dešimtmečio
statybos namas buvo neginčijamai
didingas paminklas tėvų status quo. Visi
namai mūsų gatvėje kažkuo buvo
panašūs, tarsi įvairių konfigūracijų
statiniai iš tokių pat lego kubelių.
Tėvai mus pasitiko prie durų ir
karštai apkabino. Tokio sulysusio tėvo
dar nebuvau mačiusi, nes dėl skrandžio
išvaržos jis beveik nieko negalėjo
valgyti. Jis prisiglaudė skruostu man
prie veido ir pajutau šaltą jo prakaitą.
Tėvas buvo pasiligojęs, ir mane tai
sukrėtė. Ką darysiu, jeigu jam kas nors
atsitiks? Jis visada buvo tvirtas kaip
uola, vienas iš tų, kurie mano, jog
gydytojai yra tik silpnavaliams, o dantų
gydytojai – tuščias laiko gaišimas.
Lipant į antrą aukštą jis pliaukštelėjo
man per užpakalį ir aš suklupau,
atsirėmiau rankomis į laiptus.
– Ei, storule. Matau, vėl gerai valgai.
– O mano draugui metė: – Argi ji ne
žavi? Labai mėgo namie šokti ir mes
praminėm ją Katrinka.
Stipruolė Katrinka yra gerai žinomas
nebyliojo kino serialo personažas. Ją
vaidino Vilna Hervi, metro
devyniasdešimt keturių centimetrų ūgio
ir šimto trisdešimt penkių kilogramų
svorio aktorė komikė. Šitaip mane tėvas
vadindavo, kai norėdavo pabrėžti, jog
esu tik žemės grumstas. O tėvas – uola.
Akmuo, pririštas prie kojų išmestajam už
borto. Todėl ilgai nesikrimsdama
lioviausi būgštauti dėl jo sveikatos ir
ėmiau viltis, kad galbūt jis, duokdie,
gaus galą iš bado prie šventinio
gardžiausiais valgiais nukrauto Padėkos
dienos stalo.
Man pavyko išsisukti nuo šventinės
vakarienės ruošimo ir nuėjau pailsėti į
svetainę pirmame aukšte. Įsitaisiau ant
kelių dalių sofos po naująja mūsų šeimos
fotografija, atsimenu, baisiai nenorėjau
fotografuotis. Joje mes visi stovime kaip
stagarai vidinio kiemo pievelėje. Mums
už nugarų lyg kokia skraidanti lėkštė
stirkso baltas baseino gultas, o nuo
ryškios saulės mūsų atvaizdas atrodo
permestas į dvimatę spalvų erdvę.
Ištįsęs tėvo kūnas vos laikosi ant
neįtikimai laibų kojų. Jis stovi
prisimerkęs nuo saulės, raukšlės palei
akis atrodo lyg išėstos nepasitenkinimo.
Motinos oda žvilga saulėje,
nesusiraukšlėjusi ir dar visai
jaunatviška, bet ji stovi taip, tarsi kas
būtų stipriai dūręs jai į krūtinkaulį.
Brolis Džonis stypso nelyginant baidyklė
su vėlinukų ševeliūra, o aš stoviu šalia
jo paprastais baltais medvilniniais
marškinėliais ir neramiai šypsausi. Ši
šypsena mano veide atsiranda
kiekvienąkart, kai lankausi pas tėvus; lyg
nevalingas refleksas, lyg trūktelėjusi
koja mediniu plaktuku stuktelėjus per
kelį.
 Šonas su Džoniu brolio kambaryje
klausėsi „Pink Floyd“ muzikos ir iškišę
galvas pro langą traukė pakaitom vieną
cigaretę, šiaip jos nuolat karo
prilipusios prie apatinės Džonio lūpos.
Tėvai įsivaikino Džonį, kai man buvo
ketveri. Persisvėrusi per baltus
metalinius laiptų turėklus nukarusiomis
kasytėmis strikinėjau pirštų galiukais ir
laukiau, kada jį parveš. Mama priėjo
prie laiptų su nedideliu lyg buritas
ryšulėliu rankose ir parodė man kūdikį:
pamėlęs veidukas ir juodi garbanoti
plaukai, lyg šokoladinis glaistas ant
keksiuko. Iš karto pamilau šitą mažulytį
šiltą žmogeliuką. Man jis buvo kaip gyva
lėlė, skleidžianti kūdikio kvapą, putlios
minkštos rankytės ir didelės mėlynos
akys. Ištisomis valandomis sėdėdavau su
juo glėbyje ant sofos, kutendavau jam už
ausytės ir bučiuodavau mažą nosytę.
Džonis nebuvo lengvas vaikas.
Skirtingai nei aš, jis nedžiūgaudavo ir
niekam nesistengdavo įtikti. Tiesa tai ar
ne, bet jeigu tau iš anksto kai kas
nulemta, vargu ar nuo to scenarijaus
benukrypsi. Nuo pat gimimo Džonis
buvo problemiškas vaikas ir, kaip sako
tėvas, ne jis kaltas, kad sūnus užaugo
turėdamas tokių bėdų – įkyriosios
būsenos, žalingas polinkis į kvaišalus,
religinis fanatizmas.
 Pirmaisiais gyvenimo metais Džonis
neatsitraukė nuo motinos kojos, o aš
miegojau susisupusi į tėvo beisbolo
komandos narių marškinėlius. Mes
buvome pasidaliję stovyklomis. Aš
mylėjau Džonį, bet dar labiau man
patiko būti tėčio numylėtine.
Dabar Džonis tapo chasidu ir gyvena
Jeruzalėje. Jis ištisomis dienomis lindi
sinagogoje ir kartais keliauja kaip
alyvuogių rinkėjas arba pardavinėja
natūralius žolelių antpilus. Jis svajoja
įsigyti žemės lopinėlį, auginti būrį ožkų
ir pasisodinti keletą nuosavų
alyvmedžių. Jo pasaulio dalyje moterys
ir vyrai valgo atskirose patalpose.
Džonio pasaulis remiasi sava logika, ir
tame pasaulyje man vietos beveik
nebeliko. Kartkartėm mudu pasikalbam
telefonu. Kai prisimenu, pasiunčiu jo
sūneliui gimtadienio dovanų.
Kad mūsų santykiai atvėso, aš linkusi
kaltinti Džonį. Juk jis užsimaukšlino
juodą plačiakraštę skrybėlę ir remiasi
archajiškų pažiūrų sistema, o ne aš. Bet
esmė ta, kad bėdai prispyrus išlėkiau iš
namų ir palikau jį vieną. Pažadėjau grįžti
ir jį pasiimti, bet žodžio netesėjau.
Padėkos dieną nulipau į apačią,
atsisėdau svetainėje ant sofos ir nė
neketinau klausytis jo pasakojimo, kaip
vakar tėvas telefono aparatu talžė jam
galvą.
Mama bėgiojo iš virtuvės į valgomąjį
ir atgal, įsijautusi į paslaptingą stalo
serviravimo meną ir rūpindamasi, kad
patiekalai būtų patiekti tiksliai laiku.
Didžiajame kambaryje tėvas skambino
savo garsiuoju pianinu „Steinway“. Jis
be atokvėpio varė vieną po kitos
mėgstamas melodijas triskart greitesniu
tempu nei jos parašytos. Visada
skambindavo taip, tarsi pati svarbiausia
daina dar būtų laukusi toli, anapus
horizonto, bet taip iki jos ir
neprisikasdavo. Kaip tik šitos jo greito
tempo muzikos įkvėpta ėmiau dainuoti
arijas iš miuziklo „Pietų pakrantė“ ir
sukti piruetus svetainėje.
Dėl sukimosi šokio ritmu tėvas
vadino mane Katrinka, tačiau apie
Stipruolę Katrinką pati nieko nebuvau
girdėjusi. Ir toliau šokau. Buvau
Grakščioji Katrinka, Talentingoji
Katrinka, gimusi iš nežemiško lengvumo
moters – ji tiesiog sklandė ore – įsčių.
Kai pabėgau iš namų ir apsigyvenau
Niujorke, kiekvienas grįžimas į Naująjį
Džersį man prilygdavo polietileniniam
maišeliui ant galvos. Kuo ilgiau ten
sėdėdavau, tuo labiau man trūkdavo oro.
Ir dabar man stigo deguonies, mane
dusino namai, tėvo muzika, šeimos
nuotraukos ir viršuje sėdintis mano
vaikinas, jis irgi visa tai puikiai matė.
Turbūt dėl to ir nusprendžiau išsitraukti
iš piniginės Teiloros duotą vizitinę.
Reikia pradurti maišelyje skylę ir
įkvėpti gryno oro. Klubas „Karūna“ tam
buvo užtektinai aštrus įrankis ir tuo metu
nieko geresnio nesugalvojau. Viršuje
muzika liejosi gana garsiai, todėl niekas
manęs negirdės. Tikėjausi, kad Padėkos
dieną į mano skambutį „Karūnoje“
niekas neatsilieps, tačiau, be abejonės,
atsiliepė.
 4 skyrius

Kai nuvykau į centrą pasikalbėti dėl

darbo, rausvo smiltakmenio namo duris
man atidarė basa, smulkutė, besišypsanti
trumpaplaukė brunetė sportiniu
kostiumu.
– Diana kabinete kalbasi telefonu.
Užeik. Reikės luktelėti. Aš Džulė.
Paspaudžiau jai ranką ir prisistačiau.
Susipažindamos prisistatėme tikraisiais
vardais. Bent taip pamaniau. Vos įkėlusi
koją į striptizo klubą, visada prisistatau
sceniniu vardu. Gal dėl to, kad Džulės
vardas labai jau kasdieniškas. Nors
niekada nežinai, kokia logika gali
vadovautis čia dirbanti persona. Gal
Džulė tik apsimeta atvykusi iš
provincijos, o iš tiesų yra tikra Jezabelė.
Nusekiau jai įkandin siauru
koridorium į svetainę, Teilora sėdėjo su
kažkokia mergina. Svetainė buvo vienos
spalvos – vanilinių ledų – dekoro.
Sienos, kilimai, sofos, pagalvėlės,
sieninė plastiko spinta – viskas vanilės
spalvos. Vienintelis kitos spalvos
akcentas – virš sofos kabantis oranžinis
Džordžijos O’Kif paveikslo su
aguonomis plakatas. Senelė koridoriuje
turėjo pasikabinusi lygiai tokį, tik
mažesnę įrėmintą nuotrauką. Po plakatu
buvo pačios O’Kif citata: „Niekas
nemato gėlės, išties… ją pamatyti reikia
laiko. Kad susirastum draugą, irgi reikia
laiko.“ Vargšės Džordžijos aguonos –
tokios nematomos ir vis dėlto masiškai
platinamos – kabojo beveik visuose
Vidurio Vakarų gydytojų kabinetuose ir
palydovių agentūrose Niujorko centre.
Džulė plastelėjo šalia laibos kaip
manekenė merginos ilgais ir tiesiais
plaukais. Manekenė pasisveikino su
nežymiu Rytų Europos akcentu ir vėl
įniko žiūrėti situacijų komediją
„Auksinės mergaitės“. Kambaryje
kvepėjo kinų maistu, nors lėkščių
nebuvo matyti. Teilora pašoko iš krėslo,
ant kurio sėdėjo, atskubėjo prie manęs ir
apkabino.
– Džiaugiuosi, kad atėjai, – tarė
atsisukusi į gražuoles, sutūpusias ant
sofos. – Čia mergina, su kuria
susipažinau filmavimo aikštelėje.
Merginos abejingai pažiūrėjo į ją.
Visos trys vilkėjo sportiniais kostiumais,
bet buvo tvarkingai susišukavusios,
pasidažiusios ir su papuošalais. Man jos
priminė pasirodyti pasirengusias
dailiojo čiuožimo šokėjas.
 Už svetainės buvo nedidelis
valgomasis, paverstas darbo kabinetu.
Ant ilgo, prie sienos nustumto stalo
rikiavosi keli sukiojamieji kortelių
katalogai „Rolodex“ ir telefonai. Prie
kitos sienos stovėjo keturios kone baltos
segtuvų spintos. Galinėje sienoje buvo
langas – pro jį atsivėrė miesto vaizdas,
žiburiuojantis juodo aksomo kvadratas
nepriekaištingo baltumo pieno jūroje.
Prie stalo stovėjo du ratukiniai krėslai.
Viename sėdėjo raudonskruostė
apskritaveidė mergina, plaukus prilaikė
raištis su kaspinu. Jos darbo vietą jau
puošė pliušinis Kalėdų elnias. Ji
dirstelėjo į mane, į Teilorą ir pamojo
prieiti, pirštais parodžiusi, kad užtruks
dar penkias minutes. Šalia jos nusisukusi
į langą garsiai ir irzliai telefonu kalbėjo
moteris smėliniu kostiumėliu ir didžiule
it baravyko kepurė vario spalvos
ševeliūra. Kelnėtoji kalbėjo, sakyčiau,
Kvinso tarme. Tikriausiai čia Diana.
Kelias minutes Teilora ruošė mane
pristatyti. Pasivėdėjusi į kampą
paslaptingai paklausė:
– Kur tavo drabužiai?
Atėjau trumpa žalia glamžyto aksomo
suknute pailginta pečių linija,
pereinančia į rankovytes, ji man atrodė
pati madingiausia iš mano turimų
apdarų. Mūvėjau tinklinėmis kojinėmis
ir buvau apsiavusi batelius su penkių
centimetrų kulniukais, kuriuos tėvai gan
seniai man buvo nupirkę vaikščioti į
sinagogą. Tai buvo vieninteliai mano
bateliai, kitų platformos aukštis buvo
sulig Oksfordo anglų kalbos žodynu. Ant
rankos buvau persimetusi juodą paltą.
– Aš jais vilkiu.
– Tikrai? Daugiau nieko neturi?
Teilora nusivedė mane prie spintos ir
nukabino tris dailiai išlygintus
kostiumėlius – trumpi, bet skoningi
sijonai ir liemenuoti švarkai. Pamaniau,
turbūt čia dalykinė ledo čiuožėjų
apranga.
– Eidama viešbučio vestibiuliu
niekada nesistenk atrodyti kaip
prostitutė. Kostiumėlis ar suknelė, tegu
ir seksualūs, turi būti kuklūs, septynių su
puse centimetrų kulniukai, prisegamos
kojinės, prabangus apatinis trikotažas.
Neturėjau nė vieno iš jos išvardytų
daiktų.
– Bet atrodai nebaisiai, – kalbėjo ji.
– Esu mačiusi ir blogesnių.
Diana jau baigė kalbėti telefonu ir
pakvietė mane prieiti. Vienas atidus jos
žvilgsnis atstojo visą pokalbį. Ji tikrai
ne Kendisė Bergen. Priekabi ir
stačiokiška, ji atvirai mane įvertino lyg
kokią parduoti skirtą prekę. Uždavusi
kelis klausimus, berdama žodžius
apibūdino mane merginai prie telefono
su languotu raiščiu ant galvos, pristatytai
man kaip Elė. Ši užrašė duomenų
kortelėje informaciją apie mane.
– Plaukai: kaštoniniai. Akys: šviesiai
rudos. Devyniasdešimt, šešiasdešimt,
devyniasdešimt… devyni. Tiktų
pavizginti riebų užpakaliuką.
Aštuoniolikos metų. Apvalių formų
būsima teatro aktorė, panaši į Vainoną
Raider. Ką moki?
– Kaip?
– Galėtum suvaidint seselę?
– A… taip.
Kaskart man atsakius, Elė langelyje
brūkštelėdavo varnelę.
 – Vadovauti sueičiai?
– Žinoma.
– Su mergina?
– Taip.
– Galėtum būti kambarine?
– Bet kambarių kuopti turbūt
nereikės, tiesa?
Elei ji linktelėjo.
– Pažymėk taip.
– Šokti privačiai?
Diana atsisuko į Elę ir padiktavo
paskutinį mano atsakymą. Paskui
pridūrė:
– Viskam tinka.
Elė linktelėjo ir įrašė į paskutinį
langelį. Gal yra ir langelis, reiškiantis
„viskam tinka“?
„Viskam tinka“ – buvo pasakyta itin
taikliai. Pasirodymuose pro skylutę ir
striptizo klubuose, kuriuose dirbau dar
neturėdama aštuoniolikos, už pinigus
teko atlikti tiek nepadorių dalykų, kiek
paprastos moterys neįsigudrina pamatyti
per visą gyvenimą. Ką reiškia dar
vienas? Betgi palydovių darbas kitoks,
tiesa? Tačiau pakaušyje po skalpu vis
dėlto tvinksėjo mažytė abejonė. Kad ir
kokį eufemizmą vartotum, vis tiek bus
dulkinamasi už pinigus, ar ne? Kol Elė
nebuvo pažymėjusi langelio „viskam“,
stovėjau vidury kambario nušiurusia
suknele kaip gyvas pasitikėjimo savim
įsikūnijimas, o paskui mane užgriuvo
šiurpiausi nuogąstavimai. O jeigu
pasigausiu ligą? Jeigu bus šlykštu? O
jeigu išprievartaus? Nužudys? Jeigu
šitas žingsnis paliks mano sieloje žaizdą,
kurios nebeįmanoma bus užgydyti?
– Atsinešei pasą ir tapatybės kortelę?
Man buvo iš anksto pranešta, kad į
pokalbį reikės atsinešti abu asmens
dokumentus. Juos abu ir padaviau.
Laimė, pasą buvau pasidariusi kaip
dovaną likus keliems mėnesiams iki
gimtadienio. Mane kerėjo pasakojimai
apie trečio dešimtmečio Paryžių ir
nuoširdžiai vyliausi bet kokia kaina jį
pamatyti. Aišku, per septyniasdešimt
metų Paryžius bus smarkiai pasikeitęs.
Tačiau šio miesto šauksmas vis tiek
aidėjo krūtinėje. Vien išgirdusi jo
pavadinimą kelias valandas skęstu
svajonėse. Labai norėčiau apsistoti
Paryžiaus centre, gurkšnoti vyną, rašyti
eiles ir leisti miestui užlieti man širdį
senojo žemyno modernaus
miesčioniškumo dvasia. Tikėjausi
paduoti savo pasą tarptautinio Šarlio de
Golio oro uosto muitininkui, o atkišau jį
Dianai klube „Karūna“; betgi čia tik
tarpinė stotelė, raminausi, laikinas
nuokrypis nuo kurso.
Diana padarė tokią pat pastabą dėl
drabužių kaip Teilora, ir daviau sau
žodį, kai tik turėsiu pinigų, tuojau pat
nueiti ir nusipirkti brangių stilingų
apdarų. Per kelias valandas kaip iš
katapultos įšokau į naują darbą. Teilora
suskubo pranešti, kad man labai
pasisekė, nes jau pačią pirmą darbo
dieną turiu iškvietimą. Patikino, kad
viskas bus gerai, na, nebent dėl neaiškių
priežasčių užkliūtų mano amžius. Buvau
jauniausia iš klubo merginų ir visada
jaučiau pranašumą dėl nekaltos savo
išvaizdos. Nesisekė apgauti net ir
apsimetus panke ar metaliste – esu miela
iki kaulų smegenų. O pasirinkus tokį ne
visai padorų darbelį mane tai tik
gelbėjo.
 Taigi tą patį pirmą vakarą gavau
iškvietimą nueiti į vieno gerai žinomo
radijo laidų vedėjo apartamentus. Elė, iš
pažiūros apvalaina tešliukė,
sąvadautojos padėjėja, pasipuošusi
Loros Ašli prekių ženklo drabužiu,
pamokė mane, kaip naudotis „asmeniniu
kreditinės aparačiuku“, kada ir kaip
atlikti sandorį (tuoj pat, vos nuvykus į
butą), ir priminė taisykles, kaip reikia
prisistatyti. Prieš išvykstant į pirmąjį
„pasimatymą“, Teilora pakvietė į
miegamąjį, pasisodino ant lovos ir davė
keletą naudingų patarimų. Ji priglobė
mane po savo sparneliu.
– Visa esmė, kad mažai atiduodama
pati turi gauti kuo daugiau, supranti?
Vieną valandą turi ištempti iki dviejų ar
trijų ir sumanų darbelį rankom ir burna
padaryti malonesnį už seksą.
Visai kaip Šahrazadai, mums reikia
ieškoti kabliuko, kuris priverstų klientą
užtrukti dar valandą, kad išgirstų
pasakojimo pabaigą.
– Kartais būna nyku, – kalbėjo ji. –
Kartais ištisus vakarus prakiurksom
nesulaukusios nė vieno iškvietimo, o
kartais po aštuonias valandas tenka
trankytis limuzinuose su apspangusiais
minkštapimpiais verslininkais iš
provincijos. Bet atsiperka. Niekada
nepamiršk prezervatyvo. Užmauk su
burna, ir jis nė nepajaus.
Palydovės darbui pasirinkau
Elizabetos vardą, nes man jis skamba
tikroviškai ir taip pasivadindavau dar
vaikystėje žaisdama teatrą, šis
slapyvardis buvo populiarus greta
Dženisės ir Eduardo. Dėdavausi esanti
Prancūzijos karalienė Elžbieta, mažoji
Elizabeta su trimis lokiais, Elizabeta –
septintasis Breidžių vaikas ar Elizabeta
– Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo
dalyvė.
Prie šio ilgo sąrašo dar pridėkime:
Elizabeta – mergina pagal iškvietimą,
Elizabeta apsimetėlė. Su Šonu
draugavau ne taip artimai, kad kas
penkias minutes pultume vienas kitam
skambinti, todėl jo apgaudinėti
neprireikė. Tą vakarą jam nesakiau, kur
būsiu. Tačiau jeigu ir toliau dirbsiu šį
darbą, neišvengiamai teks griebtis
įtikinamo melo. Teilora minėjo, kad
kartais merginos meluoja savo
vaikinams uždarbiaujančios naktinėje
pamainoje. Dirbti padavėja būtų
rizikinga, nes vaikinas gali sumanyti
padaryti staigmeną ir ateiti pažiūrėti,
kaip tau sekasi. O tada jau galas.
Nusprendžiau leisti Šonui ir toliau
manyti, kad šoku naktiniame klube. Nors
iki šiolei dirbau striptizo šokėja, meluoti
nelabai mokėjau. Tėvams gal ir taip, tik
ne draugams. O juo labiau ne vaikinui,
žaviajam širdies draugui dailiais
pirštais.
Šonas buvo supažindinęs mane su
Elviu Kostelu. Tą vakarą gavus pirmąjį
iškvietimą, galvoje skambėjo dainos
„Beveik mėlyna“ melodija. Giliai
širdyje aš vis tiek liksiu savim. Visada.
O ta kita Elizabeta, aštuoniolikmetė
apvalių formų būsimoji teatro aktorė,
kurios veidelis panašus į Vainonos
Raider, ir galinti daryti viską, viena
išėjo į gatvę ir susistabdžiusi taksi
nulėkė į daugiaaukštį miesto pakrašty.

Jaučiausi lyg kino filme, kuriame

grojamas geras džiazas. Kaip Vudžio
Aleno meilės baladėje apie Niujorką.
Viena iš veikėjų – jauna, nenusisekusi
aktorė taksi automobiliu lekia į užmiestį
padulkinti radijo laidos vedėjo. Vaidina
Marielė Hemingvėj. Dabar ją vaidinu
aš. Filmas jau rodomas. Apsigalvoti
nebegalima.
Iššoku iš taksi. Šaltame ore iš burnos
kyla garas. Susikišu rankas į kišenes ir
einu pro durininką, jis mandagiai
linkteli. Liftu pakylu į beveik paskutinį
aukštą ir pabeldžiu į duris. Tą pačią
akimirką jas atidaro pats laidos vedėjas.
Pažinau iš plakatų, reklamuojančių jo
laidą kone visuose metro traukinių
vagonuose. Jis laiko artipilnę taurę
stipraus gėrimo, diržu nesujuostas
turkiškų raštų chalatas karo ant jo
prasiskleidęs, o po juo matyti šilkiniai
apatiniai.
– Turbūt būsi Elizabeta. Pasiūlyti ko
nors išgerti, širdele?
Visiškai ignoruodama Teiloros
patarimą likti blaiviai, mielai priimu jo
pasiūlymą išgerti. Noriu kaip ji atrodyti
madinga ir mokanti susivaldyti, tačiau
dar reikės pasistengti. Nieko nėra
maloniau kaip stemplę deginantis
stipraus gėrimo gurkšnis. Nuseku paskui
jį į kambarį, jis paima iš manęs paltą,
užmeta ant kėdės atlošo ir mosteli ranka
į juodą odinę sofą. Atsisėdusi laukiu, kol
jis pataisys man gėrimo ir pats įsipils
naują porciją degtinės su toniku.
Jo butas – tipiškas madingai
prabangus viengungio būstas: įmantrus
muzikinis centras, penkios didžiulės
garso kolonėlės ir panoraminis miesto
vaizdas už lango. Atsukęs nugarą laidos
vedėjas pažeria man klausimų. Įtariu, iš
įpročio. Klausia, kiek man metų ir ką
darau, kai neužsiimu „šituo“. Pasisakau
esanti aštuoniolikos metų, Niujorko
universitete studijuojanti aktorystę.
– Atrodai vyresnė nei aštuoniolikos,
širdele. Iškart matau. Mano darbas –
skaityti žmones kaip knygas. – Jo
žvilgsnyje šviečia savimeilė. Atsisėdęs
šalia manęs paduoda gėrimą ir uždeda
man ant šlaunies ranką. – Gali man
nemeluoti. Tai sakyk, kiek tau iš tiesų
metų?
Jis atrodo toks patenkintas savo
nuojauta, kad nusprendžiu geriau
nesipriešinti.
– Jūs teisus. Man dvidešimt. Kitąmet
baigsiu mokslus.
Mums kalbantis topteli mintis, kad
man visai neblogai sekasi. Atrandu dar
vieną savo talentą. Tiek laiko sugaišau
mokydamasi vaidybos meno, kaip
atsiskleisti kuo savičiau, kaip įtikimiau
parodyti savąjį aš. O štai čia man reikia
apsimesti visai kitu žmogumi, siekti
visai kitokio rezultato, tačiau pagalbon
vis tiek pasitelkiu jau turimus
klausymosi ir improvizavimo įgūdžius.
Striptizo šokėja buvau visai neprasta
– visi sakydavo, kad net labai natūrali.
Niekada nebuvau gražuolė ir negalėjau
pasigirti įstabiu kūnu, tačiau turiu kai ką,
dėl ko žmonės negali atitraukti nuo
manęs akių. O svarbiausia, kas verčia
žmones pasijusti irgi matomus. Vieniši
vaikinai negalėdavo tuo atsidžiaugti.
Man būdavo lengva; aš vaidindavau, ir
tai buvo mano stiprybė. Tą patį galbūt
pajusiu ir dirbdama prostitute pagal
iškvietimą. Tarsi tam būčiau gimusi.
 Radijo laidų vedėją sužavi, kad
studijuoju aktoriaus meną, nors tą veiklą
mečiau jau prieš gerą pusmetį.
– Aš lankiau dramos mokyklą Jeilyje,
– ima girtis jis. – Galėtum ir tu apie tai
pagalvoti.
– Nebloga mintis. Reikės pamąstyti.
– Tau patinka Samas Šepardas?
– Netgi labai.
– Esu artimas Samo Šepardo
draugas. Galėčiau padėti patekti pas jį į
atranką.
Paskui jis vedasi mane aprodyti savo
nuotraukų galerijos, čia vien jo
jaunystėje sukurtų ir avangardiniuose
teatruose Off-Broadway atliktų
vaidmenų nespalvotos fotografijos.
Visos jos kabo pakrypusios, tarsi kas
būtų atsitrenkęs į sieną ir pajudinęs jas
iš vietos – gal jis pats, svirdinėdamas iš
miegamojo į barą.
Suėmęs už rankos nusiveda į
miegamąjį.
– Norėčiau tau parodyti kai ką gan
neįprasta.
Dieve, kad tik nebūtų buteliukas
chloroformo ir rinkinys senų chirurgo
instrumentų. Jau noriu prašyti papildyti
man taurę, bet jis neleidžia prasižioti.
Plačiu rankos mostu atlapoja vieną iš
kelių miegamojo drabužių spintų ir
įsitraukia mane į vidų. Į didelę, erdvę
drabužinę, iki pat lubų prigrūstą
įvairiausių rūšių kaubojiškų batų.
– Oho. Čia tai bent.
– Mane visi pažįsta iš kaubojiškų
batų, – pasigiria. – Tai mano išskirtinis
bruožas. Ar nenorėtum nusirengti?
Užkišu ranką už nugaros ir patraukiu
žemyn užtrauktuką. Per kojas perbėga
šaltukas, tarsi būčiau užklupta daranti
kai ką negera.
– Ne, ateik čia, – sako jis ir tempiasi
mane į miegamąjį.
Kambario sienos išdažytos pilkai, ant
grindų pilkas berberų kilimas.
Vienintelis baldas kambaryje – tamsiai
raudonos spalvos lova, atsukta į kelias
drabužių spintas veidrodinėmis durimis.
Jis atsisėda ant lovos krašto ir žiūri,
kaip nusivelku suknelę, nusimaunu
kojines, gražiai viską sulankstau ir
numetu krūvelę į kampą ant grindų. Nuo
siaurų tinklinių kojinių man ant šlaunų
liko įsispaudęs rausvas koriukas. Vėl
įsispiriu į batelius, bet trumpikių
nenusimaunu, vildamasi likti su jomis iki
paskutinės akimirkos.
Sutrikusi stoviu priešais jį, o jis
abejingai žvilgteli į mane ir nusisukęs
kažko kuičiasi spintelės stalčiuke.
Apkaušusiai ir nuogai stypsoti scenoje,
kur liejasi muzika, sklinda rausva šviesa
ir triukšmauja publika, yra viena, tačiau
visai kas kita stovėti tyloje po visa eile
lempučių lubose nepažįstamo žmogaus
miegamajame. Mano rankos karo palei
šonus, neturiu kur jų dėti. Įsisprendžiu į
klubus, kojas sudedu kaip grožio
konkursų dalyvė. Truputį nenatūralu, bet
nieko geresnio nesugalvoju.
– Ar esi bandžiusi rašo? – klausia
jis. Pagaliau randa, ko ieškojo.
Buteliukas linksmųjų miltelių.
– Aš nenoriu, bet jūs galit.
Dėl antros taurės būčiau sutikusi ir
grandininiu pjūklu pažvanginti, bet
nenorėjau darbe prisigerti. Čia pirmą
kartą pamačiau amilo nitratą, vartojamą
už gėjų klubo sienų. Gal šitas vyrukas
gėjus? Striptizo klubo klientai man buvo
atvėrę daugybę keisčiausių fantazijų, ir
jau žinau, kad yra kelios dešimtys pilkų
atspalvių.
Radijo laidų vedėjas išsineria iš
šilkinių apdarų ir liepia man įsitaisyti
ant lovos keturpėsčia, nusisukus į
veidrodinę spintų sieną. Iki šiol jis man
buvo tik kartą palietęs šlaunį ir porą
kartų paėmęs už rankos, tačiau netrukus
pamatau, kad jis bodisi liestis kūnais. Su
vyrais klube nėra ko nė lyginti, nes ten
visi nori laikyti tau už rankos, tarsi per
pasimatymą. Kartais net pakviečia į
kiną. Bet šitas – ne. Jis atsiklaupia ant
lovos už manęs ir apžergia mano kojas,
stengiasi prie manęs neprisiliesti.
– Išriesk užpakalį, kad galėčiau gerai
matyti.
Darau ką liepiama, bet jis į mano
užpakalį nežiūri. Apskritai į mane
nežiūri. Jis spokso į save veidrodyje ir
smaukosi. Ranka persibraukia glotnius
plaukus ir įtempia krūtinės raumenis.
– Pasilaižyk lūpas. Suglausk krūtis, –
paliepia neatplėšdamas akių nuo savęs
veidrodyje.
Prieš pat išsiliedamas jis čiumpa nuo
spintelės buteliuką, giliai įtraukia, kad
net akys ant kaktos išvirsta, ir griūva ant
šono kaip maišas. Truputį pasitraukiau,
kad čiurkšlė pataikytų ne man ant
nugaros, o ant lovatiesės. Ištraukiu iš po
jo kojas ir paėmusi iš jo rankos
buteliuką pastatau ant spintelės, kad
neišsibertų nuodai. Vyras greitai
atsipeikėja ir nusišluostęs per smakrą
nutįsusias seiles nusišypso.
– Nuostabu. Man patiko.
Išeinant tarpduryje davė nemažai
arbatpinigių. Sumokėti už studijas.
Praėjusi pro durininką žengiu į gatvę
ir pakėlusi galvą į dangų pamatau
grakščiai besisukančias ankstyvos
žiemos snaiges. Jos suvirpina širdį. Man
patinka pirmasis sniegas Niujorke, kol
žiema dar neįsibėgėjusi, nes paskui
gatvėse pažliunga purvinas sniegas.
Pirmoji pūga Niujorke – pasakiškas
reginys, visą miestą trumpam apgaubia
balta tyla ir ramybė.
 5 skyrius

Po mėnesio mudvi su Teilora

įžengėme į viešbučio „Ritz“ vestibiulį.
Kaip visada pasitikinčios savim,
kuklios, turinčios aiškų tikslą. Abi metro
septyniasdešimt aštuonių centimetrų ūgio
ir abi septynių su puse centimetrų
kulniukais. Teilora vilkėjo rusvą dailiai
pasiūtą kostiumėlį, itin trumpą sijonėlį ir
baltą palaidinukę, kaip visada segėjo
perlų vėrinį, gautą dovanų iš senelės per
dvyliktąjį gimtadienį. Išskirtinis jos
bruožas – mažai makiažo ir didelė,
džiovintuvu išpūsta ryškiai rudų plaukų
šukuosena. Aš šalia jos – tarsi
nuotraukos negatyvas, juodu per liemenį
įsmauktu švarkeliu, pečius siekiančiais
kaštoniniais plaukais ir raudonomis
lūpomis. Jos ryškiai raudonos, nes čia
vis tiek nesibučiuojama. Taip, filmo
„Graži moteris“ mintis išties pamokoma.
Bent jau apie tai, kad nesibučiuojama, o
visa kita – įžūliai begėdiškas tarpkojis.
Buvau išmokusi eidama prie liftų
niekam nežiūrėti į akis. Kartais net kojos
klupdavo mane smaigant neapykantos
kupinais žvilgsniais, lydimais kreivos,
savim pasitikinčios šypsenos, nes gatvės
merginos žmonėms daro įspūdį, o čia,
žiū, – prostitutė prabangiame viešbutyje.
Teilora įtikino mane išmainyti
šokėjos darbą į palydovės pažadėjusi,
kad čia pinigai bus lengvesni ir
gyvenimas apskritai taps oresnis. Per
mėnesį apsilankiau kone visuose penkių
žvaigždučių Niujorko viešbučiuose ir nė
sykio nelikau nakvoti. Kai tądien
įžengėme į „Ritz“, jaučiausi pavargusi ir
pykino. Prieš tai visą vakarą lindėjau
viešbutyje „St. Regis“ su nusenusiu italu
meno kūrinių perpardavinėtoju; jis tol
šniaukštė kokainą, kol lūpų kampučiai
apskreto geltonu glitėsiu ir jam kalbant
tarp lūpų tįso seilių siūlai. Prisirūkęs iki
visiškos impotencijos, pasiūlė žiūrėti
per viešbučio televizorių pornografinį
filmą ir, kaip man atrodė, gal devynias
valandas, nors iš tiesų tiktai dvi,
kaišiojo į mane sausus trūkčiojančius
pirštus. Be jokios abejonės, pinigų
ėmiau uždirbti nepalyginti daugiau, bet
tikrai nebuvo taip lengva, kaip Teilora
bandė įtikinti.
Vėliau paaiškėjo, kad Teilora mėgo
padirbėti ir iš šalies, ne tik klube
„Karūna“. Kartais ji net gana smarkiai
rizikuodavo paviliodama „Karūnos“
klientus. Nors Diana manęs labai ir
negąsdino, tikrai nebuvo aukščiausias
laiptelis šiame versle. Mes nė karto nei
matėm, nei girdėjom apie nematomą
ranką, vadovaujančią mūsų rajono
aukštos klasės prostitučių būriui, tačiau
pakako žinoti, kad vogti iš tokių žmonių
panosės geriau nederėtų. Bet Teilora
buvo bebaimė, laisvos sielos, gal net
šiokia tokia sociopatė. Man norėjosi būti
šalia jos, troškau pelnyti jos meilę ir
palaikymą. Įsivaizdavau kai kuo esanti
panaši į Teilorą. Svajonėse irgi buvau
bebaimė.
Nors gyvenime norėjau atrodyti
drąsi, būdama viena, apimta beprotiškos
panikos, vakarais žvilgčiodavau po
lova, ar nepriviso ten pabaisų. Per naktį
tris kartus patikrindavau, ar gerai
užrakintos durys ir uždaryti langai, to
paties reikalavau ir iš kambario draugės
Penės. Dažnai naktį atsibusdavau nuo
košmarų, nuolatinių vaikystės palydovų,
ir iki paryčių gulėdavau lovoje sustirusi
iš baimės, užmiršusi kvėpuoti,
neįstengdama nueiti net į tualetą. Tačiau
su Teilora nieko nesibaiminau.
Kvėpavau visa krūtine. Nė sykio
nesidairiau per petį atgal. Tad kai ji
pakvietė mane padirbėti iš šalies, –
viengungių vakarėliuose Vestčesteryje,
pas mazochistą profesorių iš
Kolumbijos, verslininką iš Japonijos,
plepėjusį apie klizmas, kol mudvi su
Teilora glamonėjomės priešais jį, – nė
sykio neatsisakiau. Ir ne vien dėl pinigų.
Visai tiek pat galėjau uždirbti ir
puošdama palydovių agentūrą, tačiau
juodi darbeliai su Teilora leido man
patirti laisvojo kritimo pojūtį, nuojautą,
kad gali velniaižin kas nutikti, todėl ir
verta rizikuoti.
Teilora beveik nieko nežinojo apie
darbą, dėl kurio mes šiandien ėjom
pasikalbėti. Jai buvo žinoma tik tiek, kad
kažkoks naujų talentų ieškantis agentas iš
Los Andželo organizavo jai susitikimą
su moterimi, atvykusia į Niujorką ieškoti
merginų, galinčių linksminti turtingą
verslininką Singapūre. Žadami pinigai
būtų skaičiuojami dešimtimis tūkstančių.
– O jeigu mus nukiš į kokį trečiojo
pasaulio šalies viešnamį? – paklausiau
jos lifte.
– Kodėl visada galvoji tik apie
blogiausia.
Teilora studijavo dianetiką. Ji į viską
stengėsi žiūrėti pozityviai ir išsivaduoti
iš praeityje (šiame ir ankstesniuose
gyvenimuose) žmogaus sąmonėje
įspaustų egzistencijos varžtų. Ji buvo
įsitikinusi, kad sėkmė yra įgimtas
dalykas, ir ji tikrai nebe už kalnų. Šiuo
tikėjimu užsikrėčiau ir aš.
Mums atėjus, duris atidarė
kostiumuotas vyras. Nesupratau, iš
kokios jis galėtų būti šalies. Panašus ir į
persą, ir azijietį. Teilora ištiesė jam
ranką, bet jis nekreipė į ją dėmesio.
Grįžęs į kambarį atsisėdo prie draugo.
Visą popietę jie tyliai mus stebėjo.
Atvykome pačios paskutinės. Prie
mūsų priėjo kažkokia moteris ir
pasisveikinusi prisistatė esanti Arabelė
Lion. Dirbdama palydove niekada
nepuoselėjau didelių vilčių, nedariau
jokių prielaidų, tačiau Ari mane
maloniai nustebino. Paspaudė mums
rankas ir apdovanojo mane akinamai
baltų dantų šypsena. Ji buvo beveik
nepasidažiusi, o plaukai švietė natūralia
saulės spalva, penkiametė, ji veikiausiai
buvo pilka rusvaplaukė. Tiedu kampe
sėdintys tyleniai atrodė paslaptingi, bet
didžiausių įtarimų man kėlė drąsi, į
Gidžė3 panaši moteris prancūziška
pavarde. Kas ji tokia, ta pilka neišvaizdi
pelytė?
Apsidairiau po kambarį. Iš septynių
ar daugiau merginų, nusėdusių visas
sofas, dvi – akivaizdžios nevykėlės,
viena kita tinkanti man į rimtas varžoves,
ir dar viena anomalija, vardu Destinė4.
– Džesė? – paklausė Ari, kai Destinė
jai prisistatė.
– Ne. Destinė. Taip užrašyta ir
vairuotojo pažymėjime.
 Tokių nutriušusių ir susivėlusių
plaukų gėdytųsi net Džonas Bon Džovis,
o su žaliais glaustiniais lęšiais jos akys
buvo panašios į katės. Akriliniai kone
aštuonių centimetrų ilgio nagai buvo
nulakuoti ryškiais šviečiančiais dryžiais
ir priderinti prie lygiai tokių pat riešinių.
Kuklaus kostiumėlio jai neužvilksi.
Negalėjau atplėšti nuo jos akių.
Spoksojau lyg pakerėta.
Ari atsisėdo priešais mus ant kėdės
kieta atkalte. Ji buvo panaši į darželio
auklėtoją, susiruošusią paskaityti mums
knygą. Iš pradžių paaiškino dirbanti
Singapūre vienam turtingam verslininkui,
mėgstančiam kasdien rengti vakarėlius
sau ir keliems draugams. Todėl ji
ieškanti jaunų amerikiečių, galinčių dvi
savaites linksminti jo svečius. Prieš
išvykdamos namo jos visos gaus
grynųjų. Suma turėtų suktis apie
dvidešimt tūkstančių. Moteris patikino,
kad bus pasirūpinta mūsų saugumu, ir
pridūrė, jog su mumis bus elgiamasi
pagarbiai, netgi būsime lepinamos.
Stebėjau merginos, kurią iš pradžių
buvau palaikiusi rimta varžove,
laikyseną. Aukštos laibos blondinės
išsišovusiais skruostikauliais. Aiškiai
buvo matyti, kad ji savo pergale nė kiek
neabejoja. Man užvirė kraujas. Nežinau,
ar tikėjau tuo, ką kalba Ari, ir apskritai
ar norėjau imtis šito paslaptingo ir
veikiausiai pavojingo darbo, bet jaučiau,
kad turiu būti išrinkta. Ari ėmė mūsų
klausinėti:
– Ar esate kur nors keliavusios?
– Aš buvau Londone ir Ibizoje, –
suulbėjo Teilora. – O pavasarį rengiuosi
vykti į Balį.
– Aš ne, – atsakė pirmoji iš
nevykėlių.
– O aš buvau Havajuose, – atsakė
blondinė.
Pamaniau, kad man geriau nesigirti su
šeima buvus Izraelyje. Pasakiau jai, kad
buvau Kaimanų salose, o dabar taupau
pinigus kelionei į Paryžių. Ir tai buvo
tiesa.
– O Bronksas tinka? – paklausė
Destinė. – Ne, aš tik pajuokavau.
Ari kilstelėjo galvą ir pašnairavo į
Destinę, tarsi į kokį egzotišką gyvūnėlį.
Paskui vėl nutaisė dalykišką išraišką ir
paaiškino, kad naujame darbe bus
reikalaujama brandžiai ir pagarbiai
žiūrėti į kitas kultūras, kad ji rinksis tas
merginas, su kuriomis jos darbdaviui
būtų lengva sutarti. Ari elgsenoje
atpažinau Gidžė dvasią. Gidžė vaidina
geišą.
– Mėgstu keliauti, – pasakiau. – Man
patinka susipažinti su kitomis
kultūromis, esu drauginga
susibūrimuose, manyčiau, tokiam darbui
labai tinku.
Atrodė, kad siūlausi į darbą Taikos
korpuse, bet paskui prasidėjo antrasis
atrankos etapas ir mus nuvedė į kitą
kambarį fotografuotis. Lova buvo
nustumta prie sienos, kad vidury
palaisvintų vietos lempoms.
Išsirikiavome palei sieną ir laukėme,
kada stosime prieš objektyvą. Itin
linksmas fotografas padarė mūsų
nuotraukų vienais apatiniais ir įteikė po
vizitinę, jeigu kada nors ateityje už
padorią kainą sumanytume pasidaryti
studijinių nuotraukų.
Visas šis reikalas man atrodė labai
abejotinas ir netrukus jį pamiršau. Tik
dar viena diena, praleista viešbučio
numeryje stypsant vien su apatiniais.
Tačiau neprabėgo nė savaitė ir man
paskambino Ari. Ji pranešė pasirinkusi
mane ir Destinę. Destinę su riešinėmis.
Ne Teilorą. Bijojau prisipažinti
Teilorai, kad pasirinko mane, o ne ją.
Pernelyg gerai ją pažinojau, kad
nesuprasčiau – mūsų draugystė priklauso
nuo jėgų disbalanso, todėl nenorėjau jos
nutraukti. Ji buvo vienintelė iš mano
draugių, kuri žinojo, kaip užsidirbu
duoną, ir nė kiek už tai manęs nesmerkė.
O Šoną aš mylėjau. Draugų ieškojau tarp
teatro žmonių, jie buvo gerokai
pažangesni už Teilorą ir meno, ir
intelekto požiūriu. Tačiau jie visada
buvo tarsi kitoje nematomos membranos
pusėje, už ribos, kuri skyrė mane nuo jų
pasaulio, nuo visų, kas nedirbo
prostitute ar striptizo šokėja. Teilora
drąsiai stojo mano pusėn ir nenorėjau
likti šiapus sienos viena.
Ari telefonu man prisipažino dirbanti
ne tariamam Singapūro verslininkui, o
karališkajai Brunėjaus šeimai. Ir pinigai
būsią gerokai didesni nei pirmąsyk
minėta, nors kiek tiksliai gausiu,
negalinti pasakyti. Vakarėliai, kuriuose
turėsiu dalyvauti, bus rengiami princo
Džefrio, jauniausio sultono brolio, būsiu
jo asmeninė viešnia.
Į tai jai atsakiau klausimu:
– Kokios šalies tas princas?

3 Gidget – Fredericko Kohnerio sukurtas

personažas to paties pavadinimo knygoje apie
kupiną norų paauglę, pamilusią banglentes ir
vaikiną.
4 Destiny – likimas (angl.).
 6 skyrius

Ari paprašė per siuntų tarnybą

„FedEx“ atsiųsti jai savo pasą, esą
reikia skubiai parūpinti man vizą.
Fantazijos apie šokius, prisidengus
vualiais, po rūmų skliautais pynėsi
pramaišiui su baime būti parduotai į
baltąją vergiją ant pliko čiužinio. Ar
galima šia moterim pasitikėti? Nuojauta
kuždėjo, kad galima. Apgaule čia
nelabai kvepia. Bet iš kur man žinoti?
Nedvejodama nusprendžiau priimti jos
kvietimą, pasiryžusi, jeigu ką, paskutinę
minutę pakeisti savo sprendimą.
Apsvaigusi nuo adrenalino dėl tokio
atsakingo žingsnio (ir net be Teiloros
palaikymo), nuėjau į artimiausią pašto
skyrių Hjustono gatvėje ir įdėjusi pasą į
voką išsiunčiau į Los Andželą.
Kambario draugei Penei dar nieko
nesakiau. Penė norėjo būti teatro
režisierė, todėl laisvalaikiu, po darbo
Vusterio grupėje ar baigusi bėgioti su
padėklais itališkam restorane už miesto,
ji su užmoju statė spektaklį; jame
vaidino keletas mūsų bendrų draugų.
 Abi su Pene sėdome į F traukinį ir
važiavom pas draugus į butą Park
Sloupo gatvėje, pertvarkytą iš sandėlio,
čia rinkdavomės repetuoti. Ketinau
pasakyti jai apie darbą Brunėjuje, kol
važiuosim, bet neišdrįsau. Teks porą
savaičių praleisti repeticijas, tačiau
pagrindinė susilaikymo priežastis buvo
ne ta. Penė – gabi, kupina savimeilės ir
darbšti. Aš irgi tokia pat, tik vis ieškau
galimybių, kaip išsisukti nuo darbštumo.
Penė niekada nepuldavo kritikuoti
manęs, kad nakčia pypsi mano
pranešimų gaviklis ar naktimis važinėju
taksi, ar kai vienui viena antrą valandą
nakties žingsniuoju Ladlou gatve
apsivilkusi dalykiniu kostiumėliu.
Tačiau aš, žiūrėdama į save jos akimis,
negailėjau sau kritikos.
Visą repeticiją apie tai neprasižiojau.
Patalpą buvome padaliję į keturis
kvadratus, ir kiekviename iš jų vyko vis
kitas veiksmas. Man vaidinti reikėjo
šviesiaplaukės vaistininkės peruko,
krepšelio kosmetikos priemonių ir
kalbėtis telefonu su mūsų draugu Edu,
pramintu Poetu Mėsininku (kaip poeto
Dykinėtojo priešybė), performanso
aktoriumi, vokiečių filosofijos
doktorantu. Per mano gimtadienį buvome
nuėję pažiūrėti, kaip jis vaidina, ir jis
scenoje pavaišino mane žalios mėsos
žlėgtainiu (ne tortu). O vėliau, kai abu
nuėjom išgerti į „Max Fish“, jis įteikė
man dovaną – į popierėlį suvyniotą
franką. „Kelionei į Paryžių.“
Reikės vėl atgaivinti svajonę
pamatyti Paryžių. Gal šitas naujas
darbas padės susitaupyti pinigų?
Grįždama namo spoksojau pro tamsų
metro traukinio langą, nieko nemačiau,
tik žiūrėjau į savo atspindį stikle. Pusę
kelio su kambario drauge važiavom
jaukiai tylėdamos, paskui staiga
atsisukau į Penę ir papasakojau apie
darbą Brunėjuje – tik tiek, kiek pati
žinojau.
Kiek patylėjusi Penė paklausė:
 – Tu čia rimtai?
Įsitikinusi, kad tikrai nejuokauju,
nemėgino atkalbėti, nes gerai
pažinodama mane suprato, kad
nepavyktų. Kelias minutes pamąsčiusi
pratrūko kurti sudėtingiausius planus
nelaimės atveju. Penė – veiksmo
žmogus.
– Kiek laiko turime? Man reikia
padaryti tavo paso, vairuotojo
pažymėjimo ir kreditinės kopijas. Reikia
sugalvoti slaptažodį, kuriuo galėsi mane
susirasti, jeigu kas bloga nutiks – jei
pavyks kaip nors su manim susisiekti.
Ką dar galėtume padaryti?
Pagalvojusi kalbėjo toliau:
 – Galima nueiti pas žolininkę.
Penė turėjo savo vaistažolių vaistinę,
vaikščiodavo į ją valytis organizmo,
burtis Taro kortomis ir pirktis ezoterinių
žvakių. Jos talismanais nei tikėjau, nei
netikėjau. Tačiau kartais tenka priimti
bet kokią siūlomą pagalbą.
– O kam?
– Kad apsigintum nuo pikta.
Sutikau, nors žinojau, kad jeigu per
šitą avantiūrą prisivirsiu košės, nepadės
ir užkalbėtas kokoso kevalas su žvake.
Vis dėlto grįždamos namo užsukome
nusipirkti šventintos žvakės. Ant jos
buvo nupieštas paveikslėlis su arkangelo
Mykolo atvaizdu – iki pusės su šarvais,
ant galvos švytinčių plaukų šalmas,
viena koja laiko stipriai primynęs
šėtonui galvą. Norėjau ko nors, kas būtų
su Marija, bet pardavėja įkalbėjo imti
Mykolą. Abejoju, kad vyras, net ir
angelo pavidalu, galėtų man pagelbėti
bėdoje. Vis dėlto žvakelę sudeginau. Dėl
šventos ramybės dar tą patį vakarą,
užsimetusi ant peties kuprinę,
nuvažiavau į miestą, nes pamaniau, kad
vis dėlto saugiau būtų apsaugoti kailį
patikimesnėmis žiniomis.
Praėjusi pro smilkalų pardavėjus ir
duris saugančius akmeninius liūtus,
įžengiau į viešąją biblioteką. Ari
pasiūlytame darbe teks būti pioniere, tai
tik antra grupelė amerikiečių merginų,
pakviestų dalyvauti princo vakarėliuose.
Nebuvo nei su kuo pasitarti, nei kaip
nors patikrinti, ar Ari pasiūlymas
patikimas. Taigi tame paleolitiniame,
priešvikipediniame amžiuje įsitaisiau
bibliotekoje prie stalo ir pusę dienos
ieškojau medžiagos apie Brunėjų ir
karališkąją šios šalies šeimą.
Varčiau enciklopedijas, nuotraukų
albumus kreidiniais lapais. Perverčiau
kišeninį vadovą „Trumpai apie viską“
(jame nieko gero neradau), pavadintą
„Turtingiausias pasaulio žmogus:
Brunėjaus sultonas“. Knygelėje
daugiausia buvo aprašomi sultono verslo
reikalai ir jo santykiai su tokiais
žmonėmis kaip Kašogis ir Fajedas.
Sužinojau, kad Brunėjus yra malajų
musulmonų monarchinė valstybė,
įsikūrusi šiaurinėje Borneo salos, dar
vadinamos ir Kalimantanu, pakrantėje.
1984 metais tapęs nepriklausomas,
Brunėjus vis tiek palaiko su Didžiąja
Britanija glaudžius kultūrinius ir
diplomatinius ryšius. Dėl išgaunamos
naftos ir didelių investicijų tuometinis
Brunėjaus sultonas buvo laikomas
turtingiausiu planetos žmogumi, nors
vėliau savo turtais jį greitai pralenkė
Bilas Geitsas. Šiuo metu sultonas yra tik
ketvirtas turtingiausiųjų sąraše,
įsispraudęs tarp bendrovės „Microsoft“
įkūrėjo Polo Aleno ir Saudo Arabijos
karaliaus Fahdo.
Užrašų knygelėje pasižymėjau
naudingą informaciją. Brunėjus užima
apie 5770 kvadratinių kilometrų
šiaurinėje Borneo salos pakrantėje ir yra
vos truputį mažesnis už Delavero
valstiją. Dažnai vadinamas šelfine
valstybe. Joje gyvena 374 577 žmonės.
Švietimas nemokamas, visi gyventojai
gauna nemokamas medicinos paslaugas,
nes už visa tai sumoka sultonas. Jis turi
tris brolius: Muhamadą, Sufrį ir Džefrį.
Pastarasis bus mano šeimininkas.
Perskaičiau, kad Muhamadas yra pats
religingiausias iš brolių, turi tik vieną
oficialią žmoną ir garsiai kritikuoja
liberalias (taip pat ir palaidūniškas)
brolių pažiūras.
Radau daugybę sultono ir dviejų jo
žmonų nuotraukų bei vieną jo brolio
Muhamado fotografiją, o Džefrio
nuotraukos neaptikau nė vienos. Sultonas
atrodo labai išdidus, su visomis
karališkosiomis regalijomis ir kariniais
ženklais. Sunku įsivaizduoti, kaip reikėtų
bendrauti su tokiu žmogumi. Vidutiniokų
žydų šeimos iš Naujojo Džersio
palikuonei nėra ko nė svajoti susitikti su
tokia karališka asmenybe. Dauguma
mergaičių, su kuriomis lankiau vidurinę,
buvo išvykusios iš gimtojo miesto,
patraukė į koledžus Mičigane ar
Sirakjuse, bet po kelerių metų, nors ir
diplomuotos, vis tiek grįžo į gimtinę ir
čia apsigyvenusios ištekėjo už dantų
gydytojų ar okulistų.
Pačioj mažos pageltusios knygelės
pabaigoj radau vieną princo Džefrio
nuotrauką. Joje jis nusifotografavęs su
beisbolininko šalmu ir mėlyna uniforma.
Stovi prie žirgo apsisiautęs spindinčiu,
kad net akį veria, apsiaustu. Džefris man
pasirodė nedidelio ūgio, bet pasitikintis
savim, sportiškas ir stebėtinai dailus.
Tačiau jo žvilgsnis buvo šaltas, truputį
piktokas. Šis žvilgsnis ir dar Erolo Flino
ūsiukai darė jį panašų į praėjusio
amžiaus vulgarų niekšelį. Vis dėlto tai
buvo tikras ir gyvas princas gražuolis,
prasikišo tik keli piktadario bruožai.
Staiga pajutau, kad žūtbūt turiu keliauti į
Brunėjų. Jau bibliotekoje nusiteikiau
pakelti sparnus į tą paralelinę visatą, į
karalių rūmus ir vakarėlius, vildamasi,
kad mano gyvenimas Niujorke niekuo
nenukentės ir vis tiek lauks manęs
sugrįžtant.
Tą vakarą pasipasakojau Teilorai. Ji
elgėsi pagal protokolą ir pareikalavo iš
manęs komisinių už paslaugą. Aš
pasielgiau pagal protokolą ir pažadėjau
jai mokėti.
Kai Šonui išaiškinau padėtį, iš karto
gavau suprasti, kad mano išvykimas
nebus toks nekaltas, kaip tikėjausi. Aukų
vis tiek bus. Iki šiolei leidau Šonui
manyti, kad vis dar šoku striptizo klube,
tačiau apgaulė varė mane iš proto.
Priėmusi pasiūlymą dėl darbo Brunėjuje
supratau, kad turiu atversti visas kortas.
– Tiesiai šviesiai sakau tau ne, –
ramiai tarė Šonas. – Niekur tu
nevažiuosi.
Mudu stovėjome jo ankštoje
virtuvėlėje, dažai nuo pageltusių sienų
buvo atsilaupę, chromuotos stalo kojos
suėstos rūdžių.
– Tai gal tu man padovanosi
dvidešimt tūkstančių?
– Ne viską lemia pinigai. Tu gerai
uždirbi ir klube.
Tai, kad jis buvo teisus, mane dar
labiau supykdė, kilo noras dar labiau
priešgyniauti. Jaučiausi kalta, kad jam
melavau dirbanti klube, todėl dar
smarkiau priešinausi. Be to, tvirtai
tikėjau, kad mano darbiniai santykiai ir
draugystė su Šonu neturės nieko bendro.
Tai lyg lengvas vėjelio dvelksmas mano
jausmų kraštovaizdyje. Tikėjausi, kad jis
mane supras ir man pritars.
– Man reikia pinigų, kad kurį laiką
netektų sukti galvos, iš ko gyventi.
– Pinigai ne toks dalykas. Kuo
daugiau pinigų, tuo daugiau rūpesčių, o
ne atvirkščiai.
– Čia juk darbas, supranti? –
neatlyžau, tarsi jis būtų visiškas
pusgalvis. – Jis nieko bendro neturi su
mumis.
Šonas, regis, keliais centimetrais
ištįso ir paplatėjo.
– Ar tau jau visai protelis pasimaišė?
– Nepasimaišė. Tu tikra buržuazinė,
viską valdanti atgyvena.
Atrodė, jis tuoj man smogs. Pažįstu
tokį žvilgsnį. Tūkstančius kartų regėjau
jį tėvo akyse. Tik skirtumas tas, kad
Šonas niekada nedrįstų pakelti prieš
mane rankos. Auklėjimas vertė mane
manyti, kad turbūt jis nelabai stipriai
mane myli. Kadangi pati savo jausmais
neabejojau, paleidau lėkštę jam į galvą.
Šonas gunktelėjo ir lėkštė pataikė į
sieną. Pažiro duženos. Pasijutau visiška
prietranka. Kokia gėda šluoti nuo grindų
šukes lėkštės, kurią pati sviedžiau.
Šonas apsidairė, atsiduso ir supratau,
kad pritarė mano mintims. Man išties
turėjo būti gėda dėl tokio ūmaus elgesio.
Jis liepė man išeiti.
Nesupratau, kodėl jis taip priešinasi,
jei aš to labai trokštu. Juk tai paprastas
nuotykis, krūva pinigų ir užsienio
princas. Ar negalim vienas kitam leisti
pasidžiaugti laisve? Betgi kaip tik aš, o
ne kas kitas, perskaičiau visus jo
laiškus, išklausiau pranešimus telefono
atsakiklyje, apverčiau jo butą aukštyn
kojom ieškodama ankstesnių jo merginų
pėdsakų. Žinojau, kad mano poelgis
šventvagiškas, bet vis tiek laikiausi
savo, nes kad ir kas būtų, padarysiu taip,
kaip norėsiu. Ir niekas manęs nesulaikys.
Vis tiek sėsiu į lėktuvą.
Stabtelėjau laiptų pusiaukelėje. Ten
viršuje – buto tarpdury – stovėjo Šonas,
o apačioje vėrėsi durys į Rivingtono
gatvę. Aš iš tiesų mylėjau Šoną. Tik
nemokėjau to parodyti.
– Nepalik manęs, – paprašiau.
– Palieku ne aš, palieki tu.
 7 skyrius

Paskutinius trisdešimt dolerių

sumokėjau už taksi iš ligoninės „Beth
Israel“ į Kenedžio oro uostą.
Tarptautinių skrydžių terminalas
sukonstruotas vien iš metalinių sijų ir
aukštyn šaunančių lubų. Čia iš kaltės
graužiamos vargšelės vidury dienos
iškart virstu niekam nežinoma keliautoja.
Įkeli koją į Kenedžio oro uostą ir pajunti
tarpinę būseną – jau nebe čia ir vis dar
ne tenai.
Jau iš tolo ilgoje eilėje prie
registracijos stalo pamatau
bendrakeleivę Destinę. Pasišiaušę
plaukai, regis, šluoja lubas; ji vilki
siauručiukę, lyg atogrąžų saulėlydis
besimainančių spalvų – nuo ryškiai
rožinės iki oranžinės – suknelę, o ši
stipriai veržia papus į vieną milžinišką
gūbrį. Anot mamos, su tokia suknele
krūtinė atrodo kaip mielinė banda.
Destinės bandos būtų užtekę visai
besivystančiai šaliai pamaitinti.
Apkabinusi pajutau nuo jos trenkiant
pigiu plaukų laku ir kvepalais
„Amarile“. Keliausiu su superine
striptizo šokėja. Dabar jau sudie viskam
– anonimiškumui, paslaptingumui ir
nenusakomai tapatybei, nors tuo leistų
mėgautis kelionė lėktuvu.
Pagal planą mudvi su Destine turime
nuskristi į Los Andželą, ten pernakvoti,
kitą dieną susitikti su Ari ir dar viena
mums nepažįstama mergina – Serena.
Tada visos drauge skrisime į Singapūrą,
ten vėl pernakvosime ir kitą dieną mūsų
lauks trumpas skrydis į Brunėjaus
sostinę Bandar Seri Begavaną. Ėmiau
bodėtis, kad tiek daug valandų teks
praleisti naujos pakeleivės Destinės
draugijoje. Apie ką mudvi kalbėsimės?
Apie stebėtinai praktiškas firmos
„Lucite“ basučių platformas?
Einant prie įlaipinimo vartų, visų
keleivių akys pakilo nuo laikraščių ir
susmigo į Destinę. Mūsų kelias virto
podiumu. Taip atsitikus, mano požiūris į
Destinę nuo atgrasaus pasikeitė į lojalų.
Einu įrėmusi žvilgsnį tiesiai prieš nosį.
Aš įpratusi, kad į mane spoksotų:
paauglystėje į privačią mokyklą eidavau
raudonais plaukais, į klubus laksčiau
apsirengusi kaip Marija Antuanetė tą
liepos 14-osios naktį, buvau puiki
transvestitų Žemutinio Ist Saido lauko
terasose sugėrovė. Įžūlūs žvilgsniai
vertė mane rodyti daugiau pasitikėjimo
savim, nei iš tiesų turiu.
Kaip elgtųsi Patė Smit, apdovanota
trijų parų tarptautine kelione su gyva
pornografijos filmų žvaigžde? Ogi
atstatytų krūtinę ir nebyliai atremtų
spoksotojų žvilgsnius: „Aš viską matau.
Tave irgi, šunsnuki.“
Abiem traukiant tariamu podiumu,
sužinau, kad Destinė pati siūdinasi
sukneles, pati prisiklijuoja nagus,
kilnoja svarmenis ir pozuoja žurnalui
„Hustler“, myli Jėzų ir lanko dailės
koledžą. Kelias dienas mano širdis bus
nurimusi. Ko gero, bus netgi įdomiau,
nei tikėjausi. Dar sužinau, kad Destinė
paliko savo penkiametę dukrytę su
motina. Nė kiek nesmerkiu jos už tai, kad
paliko vaiką. Juk elgiesi taip, kaip
verčia aplinkybės, ar ne? Kartais dėl to
tenka palikti net savo vaiką.
Lėktuvo varikliams sugaudus po
mumis, Destinė įsimeta burnon mažą
melsvą piliulę, o traukdama iš piniginės
ir rodydama vieną po kitos savo
mergaitės nuotraukas apsiašaroja. Aš dėl
paliktų žmonių neišspaudžiau nė ašaros,
net dėl Šono. Tai, ko gero, ir yra tikroji
laisvė.

Kitą rytą atsibudusios mudvi su Destine

pusryčiaujame oro uosto viešbučio
balkone. Likus kelioms valandoms, kai
vėl reikės grįžti į Los Andželo oro uostą,
nusprendžiame pasižvalgyti po Veniso
paplūdimį. Sužavėtos „Gelbėtojų“
vaizdų, nutariame pamirkyti kojas
Ramiajame vandenyne, pasigrožėti vien
bikiniais pridengtais merginų kūnais
paplūdimio tinklinio aikštelėse,
pasipliuškenti bangose. Ir nenusiviliame.
Nupūtęs nuo dangaus debesis vėjas
šiaušia bangas ir dangus atrodo toks
žydras, kaip dailininko teptuku
vaizduojamas rojus. Saulėtą dieną Los
Andžele būna taip gera, kad širdis
netelpa krūtinėje. Net ir prišnerkšta
pėsčiųjų alėja pakrantėje atrodo it
nuostabiausia filmavimo aikštelė. Saulė
spigina į akis ir mes nusiperkame
akinius, jie čia ant stendų puikuojasi
kaip šventiniai saldainiai.
Iš mano pirmojo apsilankymo Veniso
paplūdimyje atmintyje išliko epizodiniai
personažai, kuriuos žengdama lentiniu
taku regiu dar ir šiandien. Galvą dedu,
kad ką tik mačiau pro šalį riedučiais
praskriejantį aukštą jaunuolį su elektrine
gitara ir mikrofonu, atliekantį „Rausvas
dūmelis“. Nors gal ir ne. Bet tikrai
žinau, kad tada praėjau pro čigoniškai
apsidariusią moterį su medine lentele,
siūlančią išburti kortomis, pamenu, ji
man tada sušuko: „Jūs nėščia. Turėsite
mergaitę. Ar nenorite išgirsti daugiau?“
 Nekreipiau į ją dėmesio. Aš
nelinkusi klausytis, ką pasakys
paplūdimio šarlatanių kortos, man
atrodo, kad labai negražu bandyti
prisivilioti merginą prisidengus, kaip
dažnai būna, arba jos didžiausiu
troškimu, arba didžiausia baime.
Įsivaizduojamas nėštumas manęs
nedomina. Va, jeigu ji dabar pasakytų
„keliausi po egzotiškus kraštus“ ar
„sutiksi dailų princą ir jį pamilsi“,
spjaučiau į Destinę ir pakločiau penkis
dolerius, kad išgirsčiau dar ką nors.
Padedu Destinei išrinkti atvirukų ir
marškinėlių jos dukrytei. Užkandusios
lauko kavinėje, nedidelio knygynėlio
pašonėje, sumanome pasisupti
paplūdimio sūpynėmis. Tebeturiu
nuotrauką, kur stoviu su juodais džinsais,
didžiuliais tamsiais akiniais ir isteriškai
kvatoju sūpuoklėms siūbtelėjus atgal, o
mano plaukai draikosi vėjyje. Destinei
pavyko pagauti akimirką, kai sūpuoklės
sustoja skriejusios pirmyn ir tuoj tuoj
ūžtelės atgal.

Vakare Ari mus pasitinka oro uoste

švytinčiu veidu ir su vardiniu
kelionkrepšiu. Kalifornija tau ne
Niujorkas, pamanau. Niujorkietiškame
sekso industrijos pasaulyje man teko
bendrauti su neurotiškais, dailiai
sušukuotais, samdytais žmonėmis,
einančiais aukštas pareigas. Su tokiais ar
Pragaro angelais. Prie bilietų kasų šalia
Ari mindžikuoja Serena. Platininė
blondinė porcelianine oda, prastos
kilmės Merlin Monro piktomis
mėlynomis akimis. Nosis riesta, su tokia,
anot mano senelės, ir dangų pasiektum.
Pasitikėjimas išgaruoja akimirksniu.
Belaukiant paaiškėja, kad Ari visai
neseniai ėmėsi sąvadautojos veiklos.
Tai padori mergina iš Šiaurės
Kalifornijos, iš turtingos ir draugiškos
šeimos, užsiimančios vynų importu ir jų
tiekimu prabangiems restoranams San
Fransisko įlankoje. Ari pradėjo dirbti
Brunėjaus karališkojoje šeimoje
nekilnojamojo turto tvarkytoja ir
asmenine padėjėja. Viena iš kelių jos
pareigų – rūpintis didingais Bel Ero
dvarais ir nuolat migruoti tarp dviejų
šalių, susitikinėti su princu.
Per vieną iš tokių kelionių princas
lyg niekur nieko pasiūlė Ari atsivežti
draugę, pageidautina panašią į Merlin
Monro. Turbūt manė, kad Los Andžele
pilnos gatvės merginų, panašių į Merlin
Monro – kas nors vis tiek kokią pažinos.
Princui juk nepasakysi ne, todėl Ari
lakstė po miestą tol, kol surado Sereną,
iš akies luptą Merlin, puoselėjančią
didžiausią svajonę tapti kino žvaigžde,
bet tuo metu Beverli prekybos centre
dirbančią tik pardavėja. Kitąsyk
skrisdama į Brunėjų Ari jau tempėsi ir
Sereną.
Štai su kokiomis moterimis man teks
keliauti į kitą pasaulio kraštą: Jėzų
mylinčiu fotomodeliu, kurios nuotraukos
žurnale „Hustler“ spausdinamos per du
puslapius, ir juodąja Merlin Monro
sielos puse – vasaros stovyklų
psichologų klaida. Šita jau trečioji
Serenos kelionė į Brunėjų, tačiau ji
neskuba dalytis naudinga patirtimi. Net
ir pusvalandį vaišinusi ją vynu
„Chardonnay“ oro uosto bare, nesužinau
nieko nauja, kas laukia manęs šitam kely.
Ji akivaizdžiai mėgaujasi savo
pranašumu ir eidama pro duris į pirmos
klasės lėktuvo skyrių kartu su Ari per
petį lengvai mosteli mums ranka. O
mudvi su Destine įsitaisome verslo
klasės skyriuje.
Be perstojo rąžomės, dar daugiau
dejuojam ir aimanuojam, siurbčiojam
šampaną ir vis prašome dailių lėktuvo
palydovių ilgais drakonų raštų sijonais
atnešti mums pyragaičių. Pažiūrėjusios
„Gražuolę ir Pabaisą“ galiausiai
prisnūstam. Keliaudamas verslo klase
jautiesi kaip skraidančiame viešbutyje,
bet po kiek laiko pavargsti net ir jame.
Nejučia prisimenu mamą su teta, šią
akimirką jos tikriausiai rymo ant
plastikinių kėdžių prie tėvo lovos. Bet
nuveju tą mintį šalin. Nėra reikalo sukti
galvos dėl to, kas ne mano valioje
pakeisti. Nėra reikalo krimstis dėl sau
duoto žodžio. Tokijuje persėdam į kitą
lėktuvą ir vėl pakylame į orą geroms
aštuoniolikai valandų. Taip prasideda
ramybės ir susitaikymo pagrindų
mokymasis. Tokiai nenuoramai kaip aš –
sunkus išbandymas. Jeigu būčiau buvusi
stropesnė mokinė, dabar būčiau daug
turtingesnė.

Prasitrynusi akis priglaudžiu kaktą prie

iliuminatoriaus ir žiūriu į apačioje mylių
mylias besidriekiančią beribę vandens
mėlynę. Kai pagaliau išnyra siauras
Singapūro pakrantės ruožas, aš jau taip
pavargusi, kad kaskart mirktelėjus akyse
sumirga šviesos ratilai ir pasipila
žvaigždučių lietus. Smegenys ir liežuvis
visai susitraukę. Dėkui Dievui, kad turim
grupės vadovę Ari, mumis ji rūpinasi
kaip vaikais: pervedė per muitinę,
įsodino į taksi ir nuvežė į viešbutį.
Pakeliui Serena netyčia prasitarė, kad
viešbutis priklauso karališkajai šeimai,
o šešiasdešimt trečias aukštas, kuriame
apsistosime, skirtas tik jų svečiams.
„Vestin Stamfordas“ Singapūre yra
aukščiausias pastatas iš visų pasaulio
viešbučių. Septyniasdešimt trijų aukštų
ritinys, iškilęs virš uosto. Nuvykus į
viešbutį jau nebeturiu jėgų ne tik jo
apžiūrėti, bet ir pasidairyti pro langą į
miesto gatves. Užsisakau į numerį keptos
mėsos vėrinukų ir griūvu į lovą nė
neužgesinusi šviesos. Kai atsibundu po
aštuonių valandų kieto miego, lauke jau
švinta. Išlipu iš lovos ir kai ranka
prisidengusi pliką krūtinę atitraukiu
sunkias užuolaidas, už lango pamatau
bąlant mėlyną naktinį dangų. Virš galvos
dar žybsi viena kita žvaigždė. Išeinu į
balkoną, į šiltą minkštą orą ir žiūriu,
kaip iš uosto išplaukia žvejų valtelės.
Esu visiškai viena, kitam Žemės
pusrutuly, toli nuo vietos, kur užaugau, o
priešaky – ištisas vandenynas neištirtų
galimybių.
Galvą dedu, kaip tik šitaip ir troškau
pasijausti.
 8 skyrius

Bandar Seri Begavano oro uoste

mane, Ari, Sereną ir Destinę pasitiko du
orūs vyrai, vilkintys vienodais baltais
marškiniais, pasirišę tokius pat
kaklaraiščius ir su saulės akiniais.
Atrodė juokingai – kaip slaptųjų tarnybų
agentai. Sujaudino žinia, kad jie jau
buvo gavę atmintinę apie mane,
vaidinančią savo pačios filme apie
šnipus. Vėliau, be abejo, sužinosiu, kad
jie tikrai slaptųjų tarnybų agentai. Ne iš
karto susitaikau su mintimi, kad esu
nelegali užsienio šalies vadovų viešnia.
Be to, tokios turtingos ir itin įtakingos
šalies. Mūsų kelionę į Brunėjų rengė
ištisas aparatas žmonių, tačiau kas visam
tam slaptai vadovauja, taip ir neteko
sužinoti. Brunėjus turtingas įmantrių
koduotų ženklų, slypinčių žmonių
aprangoje, jų maiste ir gestuose, bet aš
tos kalbos nemoku. Bandar Seri
Begavano oro uoste ant pagrindinės
sienos kabo trys didžiulės fotografijos.
Tie patys atvaizdai puošia ir visų šalies
restoranų, verslo centrų, bankų, netgi
grožio salonų sienas. Vidurinėj
nuotraukoj – Brunėjaus sultonas
Hasanalas Bolkiahas Muizadinas
Vadalahas, vėliau šį žmogų vadinsiu
tiesiog Martinu. Šioje nuotraukoje
sultonas vilki baltą karininko švarką,
nusagstytą medaliais, užsidėjęs apvalią
kepurę, krūtinę juosia aukso juosta. Iš
šonų ir kiek žemiau kabo dviejų sultono
žmonų nuotraukos: pirmosios jo
stambiakrūtės žmonos Salehos ir
antrosios – skandalingosios Miriamos,
buvusios karališkųjų Brunėjaus oro
linijų palydovės. Abi žmonos
išsidažiusios kaip grožio konkursų
dalyvės, dailiai pasiūtomis sukniomis ir
didžiulėmis deimantinėmis karūnomis.
Laukdama lagaminų prie bagažo
takelio, žiūriu į tas nuotraukas ir
prisimenu, kaip vaikystėje visi mėgsta
žaisti karalius ir karalienes. Dvi mažos
mergaitės ima ir susipeša, katra iš jų bus
karalienė, o vienos mama prieina ir
sako, kad abi gali būti karalienės. Mama
iškerpa iš lankstymo popieriaus dvi
geltonas karūnas ir uždeda joms ant
galvų. Mergytės kurį laiką džiaugiasi
savo netikrais galvos papuošalais, bet
giliai širdelėje jaučia, kad būti
vienintele karaliene yra visai kas kita.
Tačiau jos žino, kad kartais reikia
tenkintis tuo, ką gauni.
Oro uosto durys atsidarė ir į mus lyg
nematoma siena tvokstelėjo Pietryčių
Azijos drėgmė. Mano kūnas iškart
išprakaitavo ir vos beįstengiau pavilkti
kojas. Lagaminas sudrėko, pasidarė
keliskart sunkesnis. Koja užkliuvo už
nelygaus grindinio ir vos nesuklupau,
lagaminas trinktelėjo ant žemės, o aš it
kokia komikė puoliau skeryčioti
rankomis, kad nepargriūčiau. Kaip ta
Stipruolė Katrinka. Vos susilaikau
neišsitėškusi. Visi sužiūra į mane ir man
tenka sutrepsėti kelis šokio žingsnelius.
„Čia taip ir norėjau.“
Aš labai stengiuosi atrodyti grakšti,
bet nuo vaikystės mano keliai amžinai
būdavo nubrozdinti, o alkūnės
užklijuotos medicininiu pleistru.
Striptizo šokėja, svajojusi tapti balerina.
Cirko klounas, svajojęs tapti oro
akrobatu. Išties, kartais turi tenkintis tuo,
ką gauni.
Susėdame į juodus, beveik
nepermatomais stiklais mersedesus ir
traukiame miesto pakraščiu, kol
privažiuojame į džiungles panašią
tankynę. Brunėjus labai žalias – sodrus,
vešlus, kaip priešistorinių laikų. Medžių
proskynose akis užgriebia šiuolaikiškų
pastatų kontūrus, neaiškios paskirties
namus ir mečečių kupolus.
Važiuojant pakrante atpažįstu
Kampungo pelkių kaimelius, apie juos
buvau skaičiusi bibliotekoje. Šiuose
kaimeliuose trobesiai renčiami ant
pastolių ir stirkso aukštai virš drumzlino
pelkių vandens. Trobelės tokios
suklypusios, kad, rodos, tuoj ims ir
nugarmės į vandenį. Iš lentgalių nutiesti
takai tarp jų atrodo nepatikimi, lyg eitum
per lelijų lapus, plūduriuojančius po
jais.
– Sultonas siūlė pelkių gyventojams
išsikelti į namus sausumoje, bet jie
norėjo likti čia, – suraukusi nosį aiškina
Serena. – Čia labai bjauru. Jie neturi net
kanalizacijos.
Tai man primena girdėtą pasakojimą
apie klajoklių gentis Persijoje.
Aštuntame dešimtmetyje Vakarų kultūros
ir modernizacijos apsėstas šachas norėjo
priversti klajoklius atsisakyti
kraustymosi ir apsigyventi jo
pastatytuose namuose. Klajokliai suvarė
ožkų bandas ir kupranugarius į namus, o
patys įsitaisė palapinėse kieme. Per
revoliuciją nuvertus šachą, klajokliai
atsigavo ir vėl grįžo prie įprasto
gyvenimo būdo: žmogaus prigimties
nepakeisi. Irano kalnų atšlaitėse iki
šiolei stūkso jų apleisti namai.
Už automobilio lango pro medžius
gyvenimas tik šmėsčioja, o man norisi
pamatyti daugiau. Paklausiu Ari, kada
galėsime važiuoti pasižvalgyti po
vietovę.
– Niekada.
– Jeigu iš anksto paprašysite, galėsite
nuvažiuoti į Jaohanį, – patikslina Serena.
„Yaohan“ – prekybos centras. – Tik teks
užsidėti beisbolo kepuraites ir vilkėti
drabužį ilgomis rankovėmis. Bet vis tiek
visi į jus spoksos. Kartą automobilių
aikštelėje mane buvo užpuolęs
iškrypėlis.
Atvykus į Brunėjų, Serenai atsirišo
liežuvis. Čia ji kaip žuvis vandeny. Ji
žino gerokai daugiau už mus ir elgiasi
kaip turistų vadovė. Tačiau pastebėjau
vieną dalyką. Ji mėgsta didžiojo piršto
nagu braukyti per nykščio pagalvėlę.
Nervinis tikas. Jaučiu, kad pasakodama
apie šalį ji vis labiau jaudinasi. Be
abejo, Serena kažko bijo.

Po dvidešimties minučių privažiavom

aptvertą teritoriją, nedidelę gyvenvietę.
Virš aukštų balto tinko sienų matyti tik
medžių viršūnės ir tolumoje stūksantis
didžiulis mėlynas kupolas. Sustojame
prie apsaugos namelio, čia budi kareivis
su juokingai senamadiška, lyg gazuoto
vandens pardavėjo kepure. Vienas buvęs
jūrų pėstininkas, dažnai užsukantis į
„Lėlyčių svetainę“, mėgdavo pasakoti
karo nuotykius ir buvo minėjęs, kad
jūrininkai šitas kepures vadina
„pistukėmis“. Mano galvoje sukauptas
didžiausias tokių žavių smulkmenėlių
archyvas.
Kareivis atrakino vartus ir šiems
atsivėrus prieš akis išvydome vaizdą,
panašų į Fort Loderdeilio kurortą, kurį
įsivaizdavo Aladinas. Puslankiu priešais
rūmus ant kalvos stovi aštuoni keturių
kambarių svečių nameliai. Kelias
vingiuoja toliau, ir mes nuvažiuojam juo
prie vieno iš tų namelių. Nuo prieangio
maloniai modamos rankomis mus
pasitinka penkios besišypsančios
tailandietės kambarinės rausvomis
uniformomis. Automobiliams sustojus,
jos pribėga prie mūsų, puola traukti iš
bagažinių lagaminus ir be perstojo
čiauška: „Labas. Sveikos atvykusios.
Labas. Sveikos atvykusios.“ Bet mūsų
atsakymų nelaukia.
Namelio vidus man primena
neskoningai įrengtus rūmus, išklotus
itališku marmuru ir prabangiais kilimais.
Langai uždengti sunkiomis persikų
spalvos užuolaidomis – kilometrais
užuolaidų, o kiekvienam kampe
puikuojasi dirbtinių gėlių puokštės.
Mano akį patraukia keista detalė:
kiekvienam kambary padėta po tris ir
daugiau kosmetinių servetėlių dėžučių su
dailiais paauksuotais dangteliais.
 Išeinu į prieangį pasižvalgyti. Prieš
akis driekiasi akrų akrai žalios vejos, o
užsiglaudę už kalvos stūkso rūmai.
Didumo sulig viešbučiu. Toliau palei
kelią pamatau saulėje raibuliuojantį
smaragdinį lauko baseiną, o už jo –
teniso aikštyną. Diena slenka vakarop, ir
pasijuntu išalkusi. Nusiavusi batelius
žengiu šviežiai išsiurbtais persikų
spalvos kilimais ir užlipu į antrą aukštą
apžiūrėti savo kambario.
Lagaminą randu kambaryje, Destinė
jau išsikrauna daiktus. Ari įsikūrė
didžiajame kambaryje, Serena –
atskiram kambary priešais mus, o
mudviem su Destine teks glaustis drauge.
Mūsų kambario sienos veidrodinės,
vidury jo – didžiulė dvigulė lova,
kosmetinis staliukas kampe ir sieninė
spinta. Destinė aikčioja iš laimės.
– Atrodo, lyg čia gyventų kilimų
pirklys.
Ji apsivilko sportinio treningo
švarkelį ir man pasivaidena, kad nuo jos
taip ir žybčioja pravardė Kekšių
Karalienė. Kambaryje nėra nė lopinėlio
plikos sienos, menkiausias mūsų
krustelėjimas atsispindi veidrodžiuose.
– Serena – tikra akiplėša, –
sušnibžda Destinė, ant lovos į krūveles
rūšiuodama miniatiūrinius drabužėlius.
– Pritariu.
 Atsegus lagaminą širdis nusirita į
kulnis. Prabangiame kambaryje su tokiu
garderobu atrodysiu kaip apgailėtina
apsišaukėlė. Vakarinių drabužių dviem
savaitėm tikrai neužteks. Su jais
neišsiversiu nė poros dienų. Man dar nė
sykio nebuvo tekę dalyvauti tikram
kokteilių vakarėly. Prisivežiau pigių
skarmalų, prostitutiškų kostiumėlių,
klubams tinkančių suknelių ir tikėjausi
išsiversti. Kabindama į spintą drabužius
jaučiuosi taip, lyg kapstyčiausi vandeny
įsitvėrusi į kraštą jachtos, kurioje visi
linksmai gurkšnoja šampaną. Reikia
susiimti. Nieko, ištversiu. Aš juk viską
ištveriu.
Vakarieniavome prie apskrito
marmurinio stalo valgomajame pirmame
aukšte. Serena apsivilkusi chalatą ir
susisukusi suktukais plaukus, veidą
storai išsitepusi drėkinamuoju kremu.
Besirengianti vakarui ji atrodo net graži.
O aš vis dar su kelioniniais drabužiais ir
jaučiuosi lyg aptraukta plėvele, kurios
nenuplausiu nei nuo veido, nei nuo akių.
Dideliuose aliumininiuose induose
kambarinės sunešė mums tikras vaišes.
Dvidešimt kartų daugiau, nei įstengtume
suvalgyti. Čia buvo gardžiausių aliejuj
įmirkusių Tailando makaronų ir aštrių
vištienos patiekalų, vaisių, žalėsių ir
visas padėklas vaisinių pyragėlių ir
sausainių. Iš vaisių lėkštės nosį riečia
neplautų kojinių dvokas. Ari mums
paaiškina, kad šio aštraus kvapo
kaltininkas yra durijus. Paskui ji ima
dėstyti protokolo taisykles. Kitos dienos
maistą reikia užsisakyti iš vakaro. Kad ir
ko užsigeistume, stebuklingai atsiras ant
mūsų stalo, o kai tik pavalgysime, lygiai
taip pat staigiai nuo jo dings.
– Išskyrus papajas. Jų čia
nepamatysi. Robinas jų nekenčia, – sako
Serena, šaukštu nugriebdama padažą nuo
gabalėlio vištienos.
– Kas tas Robinas?
Ari aiškina, kad visi karališkosios
šeimos broliai, išskyrus pamaldųjį
Muhamadą, – sultonas Hasanalas,
princas Sufris ir princas Džefris – turi
neoficialias vakarietiškas pravardes,
kuriomis mes ir privalome juos vadinti.
Princą Džefrį turėsime vadinti Robinu.
Man tas vardas skamba maloniai, beveik
kaip aidas iš Šervudo girios, be to, dar
ir labai moteriškai: Gerasis seras
Robinas. O aš jo ištikimoji tarnaitė
Mariana. Kokia nevėkšla.
– Kartą, norėdama paerzinti,
pavadinau jį Džefriu, – priduria Serena.
– Geriau nemėginkit, – nukirto ją Ari.

Leidosi sutemos, artinosi vakarėlio

metas. Vos spėjau persiauti batelius.
Vakarėliui išsirinkau geriausią atsivežtą
kostiumėlį, nes su juo atrodau
patraukliai, be to, tai brangiausias mano
turimas drabužis. Viliuosi, jis suteiks
man savikliovos.
Su Destine ir Serena laukiame Ari
prieškambaryje. Palengva apsipratus su
aplinka, namas man jau atrodo nebe kaip
miniatiūriniai rūmai, o tik kaip didelė
pokylių salė. Mintyse regiu laiptais tuoj
nulipsiant klegantį pamergių būrelį.
Tačiau jais nulipame tik mes trise ir
nejaukiai žvalgomės viena į kitą.
Laukdamos Ari, mintyse skaičiuojame
viena kitos trūkumus ir pranašumus. Man
atrodo, kad šalia Destinės ir jos
akrilinių nagų aš kukli, ne tokios
laukiniškos išvaizdos. O Serenos
porcelianinių akių žvilgsnį galiu nurungti
ne išvaizda, o protu.
Serena stovi priešais mane
atsišliejusi į koloną. Ji – blondinė, o aš
– brunetė. Muzikiniais terminais kalbant,
ji – sopranas, o aš – altas. Aš būčiau ta,
kuri teatre linguotų storu užpakaliu
publikai prajuokinti, o Serena būtų
liauna laibakojė, kuriai pabaigoje
atitenka gražuolis vaikinas. Aš – Rizo, o
ji – Sendė. Aš – Ado Anė, o ji – kaip ten
ta, kuri važiavo su ja vienoj karietaitėje.
Mes žiūrim viena į kitą tol, kol vos vos
pakeitusi pozą ji nusuka akis į šalį, lyg
būčiau jai grėsmės nekelianti varžovė.
Deja, Sendė vis pamiršdavo, kad Rizo
filmo pabaigoje sudainavo už ją
šimtąkart gražiau.
Iki rūmų gabalas kelio, todėl
važiavome golfo vežimėliais, jie buvo
išrikiuoti mūsų namelio automobilių
pastogėje. Ari važiuoja su Destine, o aš
įšoku į vežimėlį šalia Serenos ir ši
tylomis nuvairuoja jį kelio vingiu pro
apšviestus takelius, palei baseinus,
teniso aikštyną ir palmes. Ore tvyro
drėgmė ir sodrus atogrąžų augalų
aromatas. Vos prieš valandą išlindau iš
dušo, o kūnas vėl išpiltas prakaito.
Galvoje sukasi visokiausi planai. Reikės
pasistengti kuo smagiau čia leisti laiką.
Pasimokysiu žaisti lauko tenisą.
Kaitinsiuosi saulėje. Pasistengsiu
numesti svorio. Galbūt man pavyks
prisivilioti princą ir priversti mane
pamilti, o tada mano gyvenimas
akimirksniu pasikeis stulbinamai. Gaila,
kad nėra stebuklingos tabletės, galinčios
numalšinti širdyje virpantį jaudulį.
Nežinau kodėl, bet topteli, kad kaip tik
čia, Brunėjuje, vis dėlto nesu pirmoji
žmogysta, kuri, išlipusi iš lėktuvo kitam
Žemės pusrutuly, pasijuto atradusi tikrąjį
savo aš.
Artėjant prie rūmų prisiminiau
Hersto pilies paveikslėlį Kalifornijos
pakrantėje. Jame buvo matyti aukso
bokštai, kolonos ir lyg kaspinų juostos
didžiąsias duris gaubiantys marmuriniai
laiptai.
– Paprastai vaikštom pro šonines
duris, nes ten arčiau privažiuoti, bet aš,
merginos, noriu jums parodyti didįjį
vestibiulį, – sako Ari. – Neabejoju, kad
jis labai jums patiks.
Kol užlipam laiptais, net uždūstam.
Įžengiame į didžiulę, katedrą
primenančią patalpą su fontanu vidury.
Pasijuntu taip, lyg būčiau įžengusi į
ketvirto dešimtmečio MGM filmo
„Salomė“ sceną. Dar minutė, ir laiptais
nulips būrelis rytietiškomis
plačkelnėmis apsimovusių haremo
šokėjų ir ims raitytis Basbio Berklio5
šokio ritmu.
– Visa tai tikra, – pareiškia Serena.
– Kas tikra?
– Aukso siūlai kilimuose yra tikri.
Ana tas rubinas irgi tikras, – ji rodo į
keraminį tigrą prie fontano. Jo nasruose
– apvalus teniso kamuoliuko dydžio
raudonas brangakmenis.
Ant sienos priešais duris pamatau
Pikaso paveikslą primenančią drobę.
Turbūt irgi tikra. Ari vedamos pasukam
už kampo ir ten, kur iš vestibiulio
patenkama į pagrindinį prieškambarį,
išvystu ant pjedestalo stovinčią Dega
balerinos – mergaitės šokėjos – bronzinę
skulptūrą. Ji stovi sunėrusi rankas už
nugaros, išdidžiai atstačiusi krūtinę,
viena koja priekyje – trečia šokio
pozicija. Visai tokia pat skulptūrėle
grožėdavausi vaikystėje, kai tėvas
sekmadieniais mane nusivesdavo į
Metropolitano dailės muziejų ir
vedžiodavo po įspūdingas sales, o
paskui išėję į lauką ir susėdę ant laiptų
mudu šveisdavom dešrainius.
Kiekvienąkart pasirinkdavom vis kitą
salę. Atsisėdam, būdavo, ant suolo
priešais Džeksono Poloko paveikslus ir
ieškome spalvų margumyne paslėptų
šnirpščiančių bulių, žydinčių vilkdalgių
ar skriejančių lėktuvų. Markstomės ir
bandome iš gabalų sudėlioti Pikaso
žmonių figūras. Arba sustojam, būdavo,
prie milžiniškos stiklinės sienos ir,
žiūrėdami į Denduro šventyklą,
pasakojame istorijas apie keliones laiku.
Tačiau prieš išeidami būtinai dar
aplankydavome mano mylimiausias
Dega balerinas, dieviškai mistiškas ir
sustingusias laike, tarsi ant sienos
nutūpusias peteliškes.
Pamačiusi mane spoksant į skulptūrą,
Ari paaiškina, kad Robinas yra godus
meno kūrinių kolekcininkas. O čia vietos
menui eksponuoti tikrai per akis.
Robinas turi daugybę rūmų, vienuose
gyvena pats, kituose glaudžiasi trys jo
žmonos, dar turi keletą biurų pastatų, kur
tvarkomi jo verslo reikalai, daugybę
viešbučių ir dvarų Singapūre, Londone
ir Los Andžele. Tačiau, pasak Ari,
mylimiausi jo meno kūriniai yra čia.
Stovime rūmuose po saulėtu malonumų
kupolu, kur jis kasvakar ateina
atsipalaiduoti.
– Eime, – lyg ir sunerimusi kviečia
Ari. – Paskubėkim.
Stoviu taip arti Dega kūrinio, kad
norisi prieiti ir paliesti skulptūrėlę.
Jeigu atvirai, ji mane nenumaldomai
traukia. Duodu sau žodį kada nors
nutaikiusi progą darsyk ateiti čia ir
būtinai ją paliesti. Kaip žmonės bučiuoja
Kristaus kojas ant kryžiaus ir tikisi
palaiminimo, taip aš paliesiu šokėjos
koją ir lauksiu Dievo malonės.

5 Busby Berkeley – vienas garsiausių

dvidešimto amžiaus pirmos pusės Amerikos
kino miuziklų choreografų, šokėjų ir režisierių.
 9 skyrius

Įžengiame į menę pirmame aukšte,

visi sėdimi paviršiai nutūpti dailių
moterų. Keletas poilsiui skirtų salelių –
žemi krėslai ir sofutės supa stiklinius
kavos staliukus ant sidabrinių ar
auksinių tigrų. Kiekvieną tokį kampelį
puošia būrelis dailių azijiečių, kitokių
tigrių, besiilsinčių ant uolų savo
narvuose zoologijos sode. Per jų nugaras
vilnija žvilgūs plaukai, jos sėdi
surėmusios pečius, tarsi viena kitą
prilaikydamos, rymo tarp tamsiai mėlynų
gobelenų, žalsvų užuolaidų, tamsios
medienos baro ir šviesiai rusvų kilimų.
Matyti, kad merginos įvairių tautybių:
tailandietės, filipinietės, iš Indonezijos
ir Malaizijos – iš viso gal per keturias
dešimtis. Prie galinės sienos įrengta
šokių aikštelė, į sceną žaižaruodamas
siunčia blyksnius veidrodinis sukamasis
diskotekų rutulys. Įžengus į kambarį,
visų žvilgsniai susminga į mus, išskyrus
vienos. Įsijautusi į karaokės melodiją, ji
užsimerkusi ir nesivaržydama traukia
kažkokią dainą. Jai už nugaros
didžiuliame ekrane rodomas vaizdo
klipas: vyras su moterimi sukasi
karuselėje, o apačioje geltonomis
raidėmis bėga paslaptingos kalbos
žodžiai.
Neskoningai vilkinti aukštakaktė
baltaodė su akiniais metaliniais
rėmeliais, pamačiusi Ari, nuo baro
ateina prie durų mūsų pasitikti. Tai
Madžė, Džulės antrininkė Brunėjuje,
kelionės laivu vadovė iš kino filmo
„Meilės laivas“. Madžė – britė, ji
talkina rengiant vakarėlius, tvarko
ūkinius reikalus ir rūpinasi, kad princas
Džefris būtų viskuo patenkintas ir viskas
eitų kaip per sviestą. Ji turi mobilųjį, čia
itin egzotišką daikčiuką, prisisegusi jį
prie diržo iš vienos pusės, ir radijo
stotelę – iš kitos.
Ari pasisveikina su Madže šiltai
apsikabindamos ir persimeta keliomis
itin meiliom frazėmis, o paskui Madžė
nuveda mus į mūsų valdas. Mes
įsitaisome garbingų svečių vietose
tiesiai prieš duris. Mudvi su Destine
stebim Ari ir Serenos elgesį ir,
susmukusios minkštuose giliuose
krėsluose, paprašome atnešti šampano
vieno iš didžiulės armijos padavėjų,
išsirikiavusių palei sieną ir pasiruošusių
priimti užsakymus. Brunėjuje alkoholis
viešose vietose uždraustas, bet princo
vakarėliuose jis liejasi upeliais.
Atsargiai siurbčioju šampaną. Jaučiu,
kad visos šnekos kambaryje sukasi apie
mus. Merginos spokso į mus ir
šnabždasi, negirdėtų kalbų žodžiai
sklando ore susiliedami su populiarios
azijietiškos dainos melodija.
Ari su Madže šnekučiuojasi apie
Londoną ir žmones, kurių dar nepažįstu.
Paskui suskamba Madžės telefonas ir ji
išeina į koridorių atsiliepti, o Ari,
pasinaudojusi proga, apšviečia mus, su
kokiais vyrais netruksime susipažinti –
su karališkosios šeimos nariais, ministrų
kabinetu, oro pajėgų generolais ir
tarptautiniais finansininkais.
 – Tie žmonės yra artimiausi princo
draugai. Kalbėkit tik tada, kai būsit
klausiamos. Neužmeskit kojos ant kojos,
nes rodyti padus musulmonų šalyse labai
nemandagu.

Kol man aiškina, kokiu kampu sulenkus

kojas mandagiausia sėdėti, kad
nepažeistum musulmoniškų tradicijų,
ironiškai vypteliu mintyse: ką pasakytų
rabinas Kaplanas, jeigu dabar mane
matytų? Tas nuoboda siauralūpis vėžlys
rabinas Kaplanas, kuris andai stovėjo
man prie šono ir klausėsi, kaip aš iš
visos širdies kartoju haftorah. Buvau
retas ir niekam neįdomus egzempliorius
– paprasta mergaitė, nuoširdžiai kalbanti
pilnametystės poterius, gabi hebrajų
kalbų mokinė.
Visa tai buvo vos prieš penketą metų.
Subrendau itin vėlai ir net nesegėdavau
po suknele liemenėlės. Iki šiol jaučiu
rankose sidabrinio smaigo svorį, kuriuo
pasižymėdavome skaitomas vietas
Toroje, didžiausiame ranka rašyto
pergamentinio lobio ritiny. Pergamentas
iš ožkų odos būdavo kartu ir riebus, ir
lyg nupudruotas, tarsi kas nors ant stalo
būtų patiesęs ploniausiai iškočiotos
tešlos lakštą. Stovint ant pakylos ir
žiūrint į Torą atrodydavo, kad ji visa
spindi nuo šviesos, krintančios pro
vitražo stiklą man už nugaros. O, kaip
norėdavosi pauostyti pergamentą,
pasmalsauti, kuo jis kvepia – taukais,
kepimo aliejum, o gal sidabru ar tiesa.
Kažkodėl man atrodydavo, kad jis
kvepia rudeniu, šlapiais nukritusiais
lapais. Deja, negalėjau to patvirtinti, nes
nedrįsdavau rabino akivaizdoje
pasilenkti prie Toros ir pauostyti.
Tikėjau, kad Toros ritinyje kažkokiu
būdu slepiasi Dievas, kad jis yra tarp
žodžių. Dievas gyvena netinkamose
erdvėse, tamsiose, apleistose šventyklos
kertėse, tarp stogo ir debesų, medžių
šakose. Man nekildavo klausimų apie
Dievo egzistenciją, nes aš jį jaučiau.
Dievas man buvo apčiuopiama esybė,
šiltas alsavimas į nugarą. Aš nuolat
kalbėdavausi su Dievu, nebent išskyrus
tuos atvejus, kai ko nors išsigandusi
naktimis gulėdavau lovoje ir
neužmigdavau, ir nors dieną šventai
tikėdavau, kad jis visada šalia, naktį
atrodydavo, kad jis mane paliko.
Košmarų pažadinta galvodavau ne apie
Dievą, o skubėdavau derėtis su man
prisisapnavusiais vaiduokliais. Šios
derybos – pagaliau susitarus ir visko
prisižadėjus – paryčiais paprastai
nutrūkdavo.
Pilnametystės ritualą atlikau būdama
dvylikos, o ne trylikos. Tą padaryti
jaunesnėms mergaitėms leidžiama tada,
kai jos gimusios vasarą ir šią šventę nori
atšvęsti per mokslo metus, kad šalia būtų
ir klasės draugai. Mūsų miestelyje buvo
populiaru šia proga mergaitėms ar
berniukams rengti teminius vakarėlius –
kuo keistesnius, tuo geriau. Šventam
pilnametystės ritualui – bar ar bat
micvai – atlikti, simboliniam žengimui į
kitą gyvenimo etapą paminėti, mano
bendraklasiai rengdavo nedidelius
kaukių vakarus, kostiumines diskotekas
ir iškilmingus pokylius. Vienas mūsų
miestelio nekilnojamojo turto magnatas
sūnaus šventei išnuomojo stadioną
„Giants“, šventėje dalyvavo visa
komanda ir jų palaikymo šokėjos gražia
apranga. Stadiono restorane valgėme
košerinius dešrainius, o žygiuojantis
orkestras vejoje išrašė šventės
kaltininko Grego vardą.
Mano vakarėlio tema buvo iš
Brodvėjaus spektaklių. Kiekvienas
staliukas buvo papuoštas kokiu nors
simboliniu įvairių spektaklių daiktu,
pagamintu iš putplasčio ir medžiagos.
Manajam teko miuziklo „Kordebaletas“
tema. Išnuomotos salės fojė buvo įrengta
studija, joje galėjai pasidaryti afišą su
savo nuotrauka. Tiksliau, afiša vadinosi
„Džilės plakatas“. Mano žiniomis, jis
tapo kolekcine retenybe. Prie durų į salę
stovėjo vaikinukas, jis rijo ugnį ir
žongliravo. Jis iš tiesų vaidino
Brodvėjaus miuzikle „Barnumas“, šis
tuo metu buvo mano mėgstamiausias.
Gaila, kad tuokart neįžvelgiau grėsmės ir
nesusimąsčiau, kad tam vaikinukui
vaidinti pakviestam į provincijos
vakarėlį tikrai nebuvo didelis
malonumas.
Mama iš kailio nėrėsi, kad įvykdytų
visus mano šventės įgeidžius ir
troškimus – nuo suknelės su priderintu
rankinuku ir bateliais (kuriuos pati
sukūriau ir kuriems buvo panaudota
devynios galybės medžiaginių rožyčių ir
rausvų Svarovskio kristalų) iki gėlių
puokščių, balionais puoštos arkos, ledų
bufeto ir tikro cirko ugnies rijiko
pasirodymo. Tačiau su paskutiniu torto
kąsniu prarijau ir baisų abejonių
kirminą, jis apsigyveno mano pilve ir
per kelis mėnesius smarkiai užaugo.
Jeigu Dievas iš tiesų paėmė mane ant
rankų ir pernešė per slenkstį, žymintį
kelio į moterystę pradžią, negi ta
apgailėtina salė tikrai buvo tinkama
vieta tokia proga? Joje buvo pilna
išlepusių mažvaikių, su kuriais net
nedraugavau, šėliojančių su dirbtiniais
omarais ant galvų ir strakaliojančių
pagal grupės „B-52s“ muziką?
Netrukus aš apskritai ėmiau laikyti
abejotinu Dievo buvimą. Ir ne dėl
komandos „Giants“ šokėjų ar dirbtinių
omarų. Mano santykiai su Dievu nutrūko
ir ne dėl holokausto ar bado Afrikoje,
na, nebent gal truputėlį dėl šaudymo iš
lanko instruktoriaus, su kuriuo
susipažinau vasaros stovykloje ir kurį
staiga įsimylėjau. Instruktorius pritarė
Dievo minčiai dėl pilnametystės ritualo.
Jis irgi manė, kad dvylikametės jau
suaugusios. Bet gal greičiau dėl to, kad
iškilus viešumon mūsų meilės nuotykiui
ir atitempus mus į stovyklos direktorės
kabinetą visų instruktorių akivaizdoje ir
tėvams klausantis telefonu niekas
nepuolė manęs ginti. Net mano pačios
tėvas, niekas.
Iki tos patirties dažnai jausdavausi
vieniša, ir tas vienatvės jausmas kildavo
ne dėl to, kad maniausi esanti kitokių
genų nei mane supantys žmonės, o kad
esu kitokia visa savo siela. Tarsi kitos
karalystės princesė, pamesta prie durų
motinos, kurią piktas burtininkas pavertė
gražuole gulbe. Bet kai Neitaną iš
stovyklos išmetė, pajutau kitokią
vienatvę. Gėdijausi pati savęs. Aišku,
kaltas buvo ne piktasis burtininkas, kad
mane nustojo mylėję tėvai, Dievas ir
visi aplinkiniai, išskyrus devyneriais
metais už mane vyresnį vaikiną, kalta
buvau tik aš pati.
 Mano tikėjimą Dievą nutraukė ne
priežasties ir pasekmės atvejis, o
veikiau susikaupę įrodymai. Pirmiausia
lioviausi su Dievu kalbėtis, paskui ir
visai jį pamiršau. Vėliau ėmiau lankyti
vidurinę ir pamačiau, kad daug žmonių
pritaria mano pažiūroms – Dievo nėra.
Man smarkiai palengvėjo.
Taigi štai dabar aš Brunėjuje ir,
užuot tikėjusi žydų Dievą, tikiu
pražūtinga organizuoto tikėjimo įtaka ir
ūmai pasijuntu turinti daug žydiško
kraujo.

– Niekada nekelkit galvos aukščiau

už Robino. Jeigu reikės praeiti pro tą
vietą, kur jis sėdi, nusilenkit, – toliau
protino mums Ari.
– Kaip nusilenkti?
– Pačios pamatysit.
Šmėstelėjo atminty scena iš filmo
„Aš ir karalius“.
Sėsiu aš, sėsk ir tu, klaupsiuos aš,
klaupkis ir tu. Ir taip toliau, ir taip
toliau, ir panašiai.
– Ir bet ko neplepėkit. Jei manysit,
kad jūsų niekas negirdi, žinokit, kad
tikrai girdi. Jeigu manysit, kad niekas
nemato – tikrai mato.
Ji turėjo omeny, kad Brunėjuje visur
pilna stebėjimo kamerų, net ir
tualetuose. Štai kodėl visur tiek
veidrodžių. Tai pagrindinis ir
neišsenkantis merginų kalbų ir paranojos
šaltinis. Na, ne visai kaip filme „Aš ir
karalius“.
Kitam kambario gale nuo sofos
pakyla nuobodžiaujanti filipinietė ir
patraukia prie mūsų, pakeliui
stabtelėdama pasišnekėti su vienu kitu
būreliu merginų. Regis, ji vienintelė
moteris, kuriai leidžiama laisvai
vaikščioti tarp skirtingų poilsio zonų
barikadų. Ji gerokai vyresnė už merginas
šiame kambaryje ir atrodo kaip matrona,
vilki juoda suknele stačia apykakle ir
segi deimantinius auskarus. Prisistato
mums su nedideliu britišku akcentu.
 – Aš Fiona. Sveikos atvykusios į
Brunėjų.
Serena atsistojo ir pasibučiavo su ja
į abu skruostus. Moterys džiaugiasi
viena kitą pamačiusios ir sveikinasi lyg
senos universiteto laikų draugės,
susitikusios paplepėti apie praėjusius
laikus.
Fionai nuėjus Serena sako:
– Ak, ji iki šiolei nenusiskuto ūsiukų.
Fiona – didžiausia Serenos priešė,
bet netrukus ji taps artimiausia mano
sąjungininke.

Po pusvalandžio jau imu gailėtis

pasirinkusi tokį drabužį. Vilkiu trumpą
juodą kostiumėlį, su kuriuo jaučiuosi it
sukaustyta, palyginti su Serena, vilkinčia
lengvute besiplaikstančia suknele,
plaukus ji susismeigusi prancūziškai
kaip Greisė Keli. Aš nejaukiai muistausi
ant slidaus gobeleno ir koja spiriuosi į
grindis, kad nenuslysčiau.
Trumpam karaokės muzika nutyla ir
šviesos prigęsta, nes muziką parenkantis
vyrukas pasikeitė skrybėlę ir dabar sėdi
įsitaisęs prie klavišinių. Vangios
klaustukų pavidalo sofų puošmenos
staiga išsitiesia į šauktukus. Jos sėdi
grakščiai sukryžiavusios kojas, o viena
moteris atsistojusi šalia klavišininko
uždainuoja Lizos Stanfild dainą „Po visą
pasaulį“.
Pajuntu princą ateinant jam dar
neįžengus į salę. Princas Džefris mūvi
šortus ir vilki žvilgantį sportinį švarkelį
„Sergio Tacchini“. Rankoje laiko
sieninio teniso raketę, tarsi ką tik
atskubėjęs iš aikštyno. Jam priėjus, visų
merginų veidai sutartinai nušvinta.
Nuotraukos išties nemelavo. Jis dailios
išvaizdos, nors plaukus susišukavęs
senamadiškai it pornofilmų žvaigždė ir
jo ūsiukai siauri. Jam įžengus, kambarį
perlieja maloni charizmos banga, kone
juntama, tarsi karštą vasaros dieną nuo
įkaitusio asfalto kylantis garas. Jam
įkandin seka gal dešimt vienodai
apsirengusių vyrų. Princui stabtelėjus
apmesti akimis salės, sustoja ir palyda.
Jo žvilgsnis užkliūva už mūsų,
ilgėliau stabteli prie Serenos. Princas
dedasi maloniai nustebęs ir eina
pasisveikinti su Serena ir Ari. Pakšteli
abiem į skruostus. Iš arti princas atrodo
tvirtai sudėtas, kieti gumbuoti raumenys
standžiai apgulę kaulus, oda stangri,
įdegusi saulėje. Nuo jo dvelkia itin
brangiais kvepalais. Princas prisėdo ant
Ari krėslo ranktūrio. Kodėl Ari išvaizda
taip smarkiai kontrastuoja su aplinka?
Paprastumas – ne visai tinkamas žodis
jai apibūdinti. Ji atrodo it vienintelė
tikra braškė tarp braškių skonio
pyragėlių.
Ari pristato mus Robinui. Jis
pasisveikina, apdovanoja mus išlavinta
šypsena ir čia pat mus pamiršęs atsisuka
į Sereną. Ši akimirksniu tampa perdėto
drovumo ir seksualaus žvilgsnio
pradžiamoksliu – smakriukas nuleistas,
akytės pakeltos į jį, chi chi, cha cha,
galvytę krest, sijonėlį kepšt ir keletas
slaptų ženklų rankytėmis. Aš daug ką
moku, bet, Dieve mano, tokių ženklų
tikrai nesuraityčiau.
Kalbėdamasis princas ryja akimis
Sereną, žiūri į ją susižavėjęs, kol staiga
kažkas patraukia jo dėmesį. Paseku
akimis jo žvilgsnį ir tą pat akimirką
pamatau atsiveriant mano vilties langą.
Robinas keliskart linkteli galvą,
patapšnoja merginai per šlaunį ir
atsistojęs nueina.
Princui einant prie kito staliuko,
dešinioji Robino ranka pataikūnas Edis
teleportuoja prie manęs. Jis moka sėlinti
iš pasalų; niekada nematai, kaip prie
tavęs prieina. Vis klausinėja, ar mums
patogu, išsproginęs akis, pasidingojo,
kad jos išvirs iš orbitų ir plastelės
Destinei ant krūtų lentynos, smalsauja, ar
mums nieko netrūksta. Domisi, ar mes
turėsime užimti princo draugus. Ką iš
tikro reiškia „užimti“? Nesuprantu,
kodėl jam tai turėtų kelti nusivylimą.
Palyginti su „Karūnos“ klubo klientais,
čia aš ne tokia įžvalgi. Ar jie niekur
neįsivėlę? Ar pinigingi? Ar sąlyginai
sveiko proto? Ne kokie savižudžiai?
Tokie buvo mano svarbiausi vertinimo
kriterijai. Tačiau kažkodėl giliai širdyje
jaučiu, kad norėčiau būti tik princo
meiluže.
Edis, deja, ilgai prie mūsų
neužsisėdėjo. Priėjo pasisveikinti du
vyrai – Denas ir Vinstonas. Su Serena ir
Ari jie elgėsi itin draugiškai, ir man jie
nekėlė tiek baimės kiek Edis. Tačiau ir
jie netrukus nuo mūsų pasitraukė.
Trys moterys dainininkės pakaitomis
traukė populiarias malajų ir amerikiečių
dainas. Angliškos dainos man priminė
skambančias prekybos centruose, nuo jų
antrą valandą nakties vienui viena
ieškodama lentynose traškučių „Cap’n
Crunch“ ar higieninių tamponų gali
apsižliumbti.
Vakarui slenkant į pabaigą man tenka
keliskart skaudžiai įsignybti, kad
sėdėdama neužmigčiau. Jaučiuosi kaip
per matematikos pamoką tvankioje
klasėje, kai bijodama užsnūsti
plekšėdavau ant riešo užmauta gumyte.
Princas įsitaisė prie gretimos sienos
krėsle šalia Fionos. Krėslas kitapus jo –
tuščias, ir nors daug kas ėjo prie jo
pasikalbėti, niekas nedrįso į jį atsisėsti.
Jo svitos vyrai bendravo su merginomis
iš Azijos ir kartu gurkšnojo. Vieni
apkabindavo merginas per pečius, kiti
sėdėjo paėmę joms už rankų. Be tų kelių
trumpų prisistatymų vakaro pradžioje,
prie mūsų daugiau niekas nepriėjo. Gal
turėčiau ką nors daryti, užuot sėdėjusi
kaip prilipusi ir gurkšnojusi šampaną,
tačiau esu tokia pavargusi, kad
nebedrįstu nieko klausti.
Galiausiai jau visai paryčiais salėje
šviesos prigeso ir pro garsiakalbius
pasigirdo prieš dvejus metus per šokius
skambėdavusi daina. Merginos iš karto
sugužėjo į šokių aikštelę, o vyrai sėdėjo
ir žiūrėjo į jas. Visai sustingau, jaučiuosi
it koks polipas, prisisiurbęs prie krėslo,
todėl kai Destinė paėmusi man už rankos
nusivedė šokti, nesipriešinau.
Maršrutas į šokių aikštelę – siauras
tarpelis tarp stalų priešais princo krėslą.
Visą vakarą stebėjau moteris, kaip jos,
eidamos pro jį, nusilenkia. Atėjo laikas
linktelėti ir man. Mėgdžiodama kitas
eidama pro princą truputį sulėtinu
žingsnį, linkteliu per liemenį ir kinkteliu
galvą. Vos laikausi nesusijuokus.
Maniau, jis tuoj pašoks iš vietos ir
Julijaus Brinerio stiliumi sušuks:
stulbinama! Tačiau princas nekreipė į
mus dėmesio. Vis dėlto nueidama jaučiu
jo žvilgsnį ir nukaistu. Negi staiga
susigėdau, kad nulenkiau prieš jį galvą?
O Destinė žengė išdidžiai, tiesia kaip
kartis nugara, tempdama mane paskui.
– Po galais, aš amerikietė, – sako ji
kiek paėjusi, kad princas neišgirstų. –
Atsiprašau, bet aš niekam nesilankstau.
Šokių aikštelėje Destinė pratrūksta
kaip užsukta, džiugindama tiek šokančias
merginas, tiek spoksančius vyrus. Pro
merginų galvas regiu vietą, kur sėdi
princas. Jis žiūri į šokėjas pakreipęs
galvą ir klausosi, ką jam į ausį kužda
Fiona. Visų žvilgsniai, išskyrus Robino,
susmigę į Destinę. Robinas lyg tyčia
spokso į mane, o nuo jo žvilgsnio mane
nukrečia kaip elektra. Taip būna, kai
pasijunti stebimas, matomas, ir tada tavo
lemputė ima tviskėti dar ryškiau.
Gražiausi pasaulio žmonės turbūt visą
gyvenimą praleidžia įjungę lemputę.
Nuduriu akis į šalį, mano kojos dar
tvirčiau remiasi į šokių aikštelės grindis,
o klubai šauniai raitosi melodijos ritmu.
Maždaug po valandos diskotekos
Robinas pakilo. Visi vyrai antgamtiškai
tai pajuto ir vos po šimtosios sekundės
dalies pašoko iš krėslų. Robinas
paspaudė keliems ranką ir išėjo iš salės
lydimas Edžio. Jam užlipus laiptais ir
dingus iš akių, muzika nutilo ir užsidegė
šviesa. Visi vakarėlio svečiai susispietė
palei duris, kur jau stovėjo Madžė ir,
atsisukusi į juos, uždėjusi ranką ant
radijo stotelės, lyg kokia teroristė ant
pistoleto, kažko laukė. Po kelių minučių
iš aparatėlio, prisegto prie diržo,
pasigirdo traškėjimas, paskui keli
neaiškūs žodžiai, ir ji, išsiėmusi iš dėklo
aparačiuką ir padėkojusi neaiškiam
balsui, pasitraukė į šalį. Pavargę žmonės
suskato spraustis pro duris. Net vyrai it
kokios striptizo šokėjos rimtais veidais,
jau visai kitokie nei vos prieš
pusvalandį, skubėjo nakties poilsio.
– Ko mes laukėm? – einant prie golfo
vežimėlių paklausiau Ari.
– Laukiama tol, kol jis išeis iš
pastato, nes gali sumanyti grįžti.
 Tačiau jis nė sykio negrįžo. Jam
tiesiog patikdavo žinoti, kad vakarėlio
svečiai jo laukia.
 10 skyrius

Princas buvo žavus, energingas,

paslaptingas, geras polo žaidėjas,
švaistūnas finansų ministras. Princas
mane ignoravo. Pirmai savaitei
baigiantis vis dar tryniausi Brunėjaus
vakarėlių pašaliuose. Serena man
nesuprantamu būdu prasiveržė į vidinį
gerbėjų ratą. Destinė apskritai buvo
nurašyta į kitą gentį, bet nė kiek dėl to
nesijaudino. Ari buvo kaip didžioji
mažmeninės prekybos vadovė, su tavim
ji maloniai bendraudavo, elgdavosi
draugiškai, bet vis tiek kaip viena iš
vadų nieku gyvu neatskleisdavo boso
paslapčių.
Prabėgo kone pusė mano suderėto
laiko, bet mano planai taip ir liko planai,
nei pasikaitinau saulėje, nei paėmiau į
rankas teniso raketę, nei įsimylėjau
princą ir nė kiek nesulysau. Laikas
Brunėjuje slenka nepastebimai. Vos
diena prasidėjo, žiūrėk, jos ir nebėr. Kai
kada kiaurą dieną vien skaitydavau.
Pasidariusi manikiūrą jausdavausi
nuveikusi milžinišką darbą. Dėžutė
atsivežtų garsajuosčių prancūzų kalba
taip ir liko gulėti ant lentynos nepaliesta.
Vieną vėlų vakarą Ari leido man
paskambinti į namus ir pasiteirauti apie
tėvo sveikatą. Laimė, jo savijauta
sparčiai gerėjo, bet ne tiek, kad
liaučiausi save kaltinusi. Tėvas vėl buvo
ankstesnės nuotaikos, tik truputį
nusiminęs. Motinos balsas skambėjo
pavargusiai. Kalbėjau trumpai, pasakiau,
kad manęs jau laukia filmavimo
aikštelėje. Na, jūs gi žinote, filmo, kuris
neva sukamas Singapūre.
Antradieniais, ketvirtadieniais ir
šeštadieniais vakarėliai trukdavo iki
pusės penkių ryto. Kitomis dienomis
baigdavosi apie pusę keturių. Miegot
nueidavom ne anksčiau kaip penktą ryto,
o už užtrauktų užuolaidų parpdavom iki
pat pirmos ar antros po pietų.
Apsimiegojusios, pagiringos ir mirtinai
išalkusios, vienais chalatais
šliurindavom į virtuvę, paskubom
sušveisdavom priešpiečius, paliktus
mums dideliuose metaliniuose induose,
išrikiuotuose ant stalo, tada susėsdavom
viršutinėje svetainėje priešais
televizorių. Kartais nueidavom į sporto
salę ar padrybsoti prie baseino ir
pasilepinti paskutiniais besileidžiančios
saulės spinduliais. Tada
vakarieniaudavom ir vėl ruošdavomės
vakarėliui.
Nusivyliau ir savim, ir Brunėjumi.
Nesužėrėjau nė vienam vakarėly, o
laikas bėgo nuobodžiai šnekučiuojantis
ir gurkšnojant šampaną. Kiurksant
tokiais ilgais vakarais vienintelis
naudingas dalykas, kad turiu puikiausių
progų stebėti įmantrias socialinio
bendravimo vingrybes aplinkui. Šiuose
vakarėliuose kaip laboratoriniuose
mėgintuvėliuose sukuriamos idealiausios
sąlygos skleistis žiauriam intymumui ar
dar žiauresnei neapykantai.
Netrukus supratau, kad staliukai čia
statomi pagal šalis: Malaizija,
Tailandas, Filipinai, Indonezija. Vyrauja
tam tikra hierarchija pagal svarbą.
Kokia tvarka tai daroma, nelabai pavyko
išsiaiškinti, tik mačiau, kad filipinietės
užima aukščiausią padėtį, o tailandietės
– žemiausią. Filipinietės tokį aukštą
statusą gavo dėl Fionos, princo
favoritės, ir ji vienintelė turi teisę sėdėti
šalia jo. Kitos merginos taip pat manėsi
esančios princo ar jo draugų malonėje,
bet jų padėtis nuolat keisdavosi, kaskart
įvairiose stovyklose būdavo įgyjama vis
naujų priešų ir sąjungininkų.
Pavyzdžiui, Vinstonas kartą turėjo
merginą iš indoneziečių stovyklos,
tačiau netrukus ją paliko, išmainė į
merginą, vardu Tutė, ji prisiglaudė, kaip
aš vadinau, Mažajame Tailande. Taigi
nuo to laiko tarp tailandiečių ir
indoneziečių vyksta nuožmi kova, nors,
savaime suprantama, iš šalies jos
nepastebėtum. Kovon stojusios merginos
veikiau pasirenka tylaus smurto taktiką
nei kumščiavimąsi ar apsižodžiavimą
prasilenkiant. Merginos vengia kūniško
kontakto ir mieliau žudo viena kitą
dvasiškai. Kraujavimą sunku sustabdyti.
Pavyzdžiui, man žinoma, jog
tailandietės papirkinėja tailandiečius
padavėjus, kad šie „pataisytų“
indonezietėms gėrimus. Kartais gėrimai
būna pernelyg stiprūs, o kartais itin
silpni. Taip daroma, kad merginos
greičiau apgirstų ir apsijuoktų, o
tailandietės liktų blaivios, budrios ir
kada reikia pasiekiamos. Tai, žiūrėk,
trunka kelias dienas, paskui jos susitaiko
ir tampa kone geriausiomis draugėmis.
Slaptos informacijos dozę gaudavau
iš dailutės tailandietės, vardu Joja, su ja
artimai susidraugavau. Ji šliejosi prie
princo favoričių, nors ir pati dar gerai
nežino, kokią užima padėtį tarp jų.
Gardus apvalių formų kąsnelis,
spindinčios akys ir apskritas kūdikio
veidelis, ilga kaip arklio uodega kasa,
braukianti žemiau juosmens. Mergina
protinga, nelabai pagarbiai besielgianti,
bet noriai bendraujanti, gaila, pramokusi
vos kelis angliškus žodžius. Norėjau
pailsėti nuo amerikiečių, jos jau tiek
buvo įkyrėjusios, kad galėjai ir
nusižudyti. Kai Serena, dar vyrams
neatėjus, priremdavo mane, žiovaujančią
į puodelį espreso, savo išgalvotomis
istorijomis apie Holivudo vakarėlius iš
pradžių neminėdama pavardžių („Žinai,
kartą nueinu į Helovino vakarėlį ir
sutinku tokį vaikiną, na… kaip čia tau
pasakius… vaidinantį juoduką, ir jis
visą vakarą su manim flirtuoja, o aš, kad
jį galas, esu girdėjusi tą balsą, žinau,
kad tikrai girdėjusi, ir kaip manai, kas
ten buvo? Aš visai rimtai, spėk. Ogi
Džekas Nikolsonas. Na, aš jo
neįsimylėjau, bet daviau jam savo
telefono numerį. Jis man vis
skambindavo ir vis prisistatydavo:
„Labas, mažule. Tėtukas skambina…“),
aš sprukdavau nuo jos į Mažąjį
Tailandą. Geriausia Jojos draugė Lilė
tada įsitaisydavo kam nors ant kelių ir
palaisvindavo ant sofos vietos.
Susiglaudusios jos riesdavo man
keisčiausias istorijas. Joja kalbėdavo
apie save trečiuoju asmeniu.
– Vakar Joja eiti į sporto salę nuoga.
– Taip. Taip, – sukišusios galvas
suklega merginos.
– Ėjai vakar sportuoti nuoga?
Vajetau! Kodėl?
 – Kas nors kur nors žiūrėti, – tyliai
sukužda ji ir kad būtų vaizdingiau,
išgąstingai apsidairo. – Kur nors
Robinas žiūrėti.
Jaučiu, kad jos iš manęs nori
šaipytis.
– Juokauji.
– Tikrai ne. Klaiku taip eiti į sporto
salę. Minti laiptelius. Baisu.
– Ak, kokia Joja drovuolė, – erzina
Lilė.
– Joja labai drovi, – patvirtina Joja.
Nesuprantu, ar ji čia rimtai, ar
šaiposi iš savęs. Gal ir viena, ir kita.
Galbūt giliai širdyje ji iš tiesų drovi, bet
kai mūsų padėtis tokia, juokinga taip
kalbėti.
Joja galėjo man ir nesakyti, kad visa
ko ašis yra Robinas. Visa, kas čia
vyksta, daroma dėl jo. Vieno žmogaus
auditorija. Vyrai, visai kaip moterys,
nors ir patys artimiausi bičiuliai, tebuvo
tik jo vaikystės draugai. Robinas ir
toliau manim nė kiek nesidomėjo, todėl
visas savo mintis stengiausi nukreipti į
tą publiką, kuri, mano supratimu, labiau
vertino mano gebėjimus. Gurkšnodama
šampaną neva apžiūrinėjau krištolinio
sietyno karoliukus, o iš tiesų mintyse
kūriau aktorinės veiklos planus. Kaip
patekti į kokią nors svarbią atranką?
Kaip susipažinti su tinkamais žmonėmis?
Kaip kurti prasmingą meną? Kur tas
mano mulkis Šonas ir ar jis nors kiek
manęs pasiilgo? Ar jis man leis grįžti
pas jį, kai baigsis šita nesąmonė? Įdomu,
kas nauja per tą laiką įvyko Teatro
angare? Kaip sekasi Penei statyti
spektaklį? Kuo reikės pasipuošti einant
atsiimti garbingojo Akademijos
apdovanojimo, kurį iki šiolei kažkodėl
laikiau nuvalkiotu ir nepadoriu?
Kartą Edis mane smarkiai nustebino,
plastelėjo į krėslą šalia ir pažadinęs iš
tingaus susimąstymo uždavė tiesmuką
malajiečiams būdingą klausimą:
– Ryt vakare tu dainuosi?
Nelabai panašu į klausimą, bet vis
tiek. Jeigu Edis liepia man ką nors
daryti, tai tik todėl, kad vykdo Robino
prašymą. Žvilgtelėjusi į Robiną
pamatau, kad jis ir Fiona žiūri į mane ir
abu drąsinamai linkčioja galvas. Darau
išvadą, kad jie nori iš manęs pasijuokti,
bet vis tiek apsidžiaugiu, kad buvau
pastebėta, kad neliksiu ir toliau tik salę
puošiantis baldelis.
– Žinoma. Mielai.
Edis nepaprastai nudžiunga. Šiuose
vakarėliuose visi, net ir patys didžiausi
tyleniai, tokie kaip Madžė, į menkiausią
smulkmeną reaguoja taip, tarsi tai būtų
gyvybės ar mirties klausimas. Galima
pamanyti, kad atsisakiusi dainuoti
išgirsčiau mirties nuosprendį.
Niekas nežino, kad galiu dar ir
dainuoti. Užaugau kas vakarą
dainuodama pagal tėvo parengtą
akompanimento programą. Kertu lažybų,
kad galėčiau sudainuoti bet kokią
pasiūlytą miuziklo ariją. Be to, dar ir
suvaidinčiau taip, kad nė
nepastebėtumėt, jog kartais traukiu pro
šalį.

Didžiąją savo dainininkės karjerą

pradėjau dainuodama partiją iš miuziklo
„Vienintelė“. Mūsų buvo dvi. Abi
stovėjome viena šalia kitos priešais
kitus atlikėjus. Visi 5A grupės
septynmečiai turėjo ant galvų cilindrus ir
rankose laikė lazdeles, išteptas Elmerio
klijais ir pavoliotas raudonuose
blizgučiuose, o mudviejų lazdelės
švytėjo aukso spalva. Mudvi su Rende
Klein turėjome auksinius cilindrus ir
auksines lazdeles.
Įtariu, mums skyrė šiuos vaidmenis
dėl to, kad jau mokėjom dainos žodžius.
Aš turėjau miuziklų „Kordebaletas“,
„Katės“ ir „Briliantinas“ plokšteles ir
vidury nakties galėjau visus juos
padainuoti. Kiekvieną dainą pagyvina ir
jai skirtas šokis, buvau juos išmokusi iki
tobulybės repetuodama prieš pliušinių
žvėrelių, susodintų ant lovos, auditoriją.
Jeigu man ir stigo talento,
kompensuodavau jį atsidavimu dainai ir
pakilumu. Jei kas paklausdavo, kuo
svajoju būti užaugusi, atsakydavau, kad
noriu būti baltąja kate iš miuziklo
„Katės“, ta, kuri šoka solo partiją per
spektaklio kulminaciją.
Artėjant stovyklos talentų konkursui,
kasdien buvo skiriama šiek kiek laiko
repeticijoms. Mūsų būrio vadė sėdėdavo
sukryžiavusi kojas beisbolo aikštės
kampe. Žiaumodama didžiulį gabalą
burbulinės kramtomosios gumos ji
sukdavo atgal garsajuostę ir, mušdama
ritmą, garsiai skaičiuodavo žingsnelius.
Ištiesiam lazdeles. Ir – vienas.
Lenkdamos kelius šokinėjam aukštyn.
Vienintelė. Nuostabus jausmas, kai
ji žengia žingsnelį.
Apsisukam.
Tra lia lia lia lia lia.
Vėl pašokam.
Man tie šokiai buvo begėdiškai
lengvi. Kas penkias minutes darydavom
pertraukėles, per jas gerdavom iš
suglamžytų pakelių obuolių sultis ir
kasydavomės uodų sukapotas kojas.
Baisiai pykdavau dėl tokio neatsakingo
požiūrio ir nuolatinio dykinėjimo.
Kitoms mergaitėms buvo nuobodu ir
neįdomu. Užuot mokiusios žingsnelius,
jos spoksodavo sau į kojas. Tapusi
Vienintele, pasijutau už visas viršesnė.
„Nepamirškite šypsotis. Šokant labai
svarbu šypsotis“, – mokiau mergaites.
Nekreipdavau dėmesio, kai jos
nepatenkintos baltakiuodavo į mane.
Man reikėjo ne jų meilės, o kad gerai
sušoktume. Troškau, kad pasirodymų
dieną visi dėl mūsų aikčiotų. Rendė man
pritarė. Per pertraukėles mudvi
repetuodavom porinius žingsnelius.
Paskui įsiprašėme, kad numerio
pabaigoje kelis taktus leistų sušokti tik
mudviem.
Mano planas buvo sužibėti prieš
tėvus ir priversti juos pakeisti savo
nuomonę – nedrausti man kitąmet stoti į
teatro mokyklą „Stagedoor Manor“.
Norėjau vasarą važiuoti į teatro, o ne į
paprastą stovyklą, kurioje kiauras dienas
leidžiama žaisti amerikietiškąjį futbolą
ir mokoma pinti virveles. Visiems buvo
žinoma, kad mergaitės iš „Stagedoor
Manor“ vėliau būtinai vaidina
spektakliuose „Anė“ ir „Tikroji Rouzė“.
Brodvėjaus teatre vaidinantys vaikai
miega iki pietų ir lanko specialiąsias
mokyklas, vakarus leidžia parteryje arba
ant pakylos, scenoje arba su žiūrovais,
toje stebuklingoje karalystėje, kur
kulminacijoje atliekamas sudėtingiausias
finalinis šokis. Svajojau gyventi šitoj
karalystėj.
 Atsakydamas į mano karštus
maldavimus, tėvas pasakė: „Jeigu
svajoji būti dailiojo čiuožimo šokėja ar
šiaip šokti, būti gimnaste ar dar kuo
nors, kasdien turi keltis ketvirtą valandą
ryto ir treniruotis prieš pamokas,
atsisakyti draugų, nesportuoti, nevalgyti
ledų, nevaikščioti į vakarėlius ir neturėti
vaikinų. Jeigu nori būti tokia kaip ta
neregė iš „Ledo pilių“, negalėsi lankyti
koledžo, susižalosi kojas ir stuburą, o
tavo karjera baigsis nesulaukus nė
trisdešimties. Šitą gali daryti savo
malonumui, bet turėk galvą ant pečių.“
Tėvas manęs gailėjosi, nenorėjo
užduoti širdies. Baletui aš buvau per
stora, tuščias laiko gaišimas. Mano
judesiai nebuvo tokie koordinuoti, kad
drįsčiau rinktis dailiojo čiuožimo
šokius. O dainavau tik vidutiniškai.
Tėvo šūkis: „Nelįsk ten, kur ne tavo
nosiai, ir nereikės gailėtis!“ Bet aš
buvau mačiusi „Ledo pilis“ ir supratau,
kad jis nesuvokia esmės.
Iš karto tą supratau, kai tėvai pamatė
mane atliekant Vienintelės vaidmenį.
Stiprus mano balsas aiškiai išsiskyrė iš
viso choro, auksinė lazdelė ryškiai
blykčiojo saulėje. Buvau tikra: dabar jau
tikrai įtikinsiu tėvus, kad esu gimusi
šokti ir dainuoti, na ir kas, kad
susigadinsiu kojas. Na ir kas, kad reikės
anksti keltis. O ledų aš ir taip nemėgstu,
vaikinai man nerūpi, taigi tėvai pamatys
mane sužibant ir bus aišku, – net tėčiui, –
kad mano likimas neginčijamai
nuspręstas.
Pasirodymo dieną tėvai sėdėjo
pirmoje eilėje per patį vidurį. Spragsėjo
fotoaparatu ir be garso džiūgavo.
Pasirodžiau įspūdingai. Jie liko sužavėti.
Apipylė bučiniais ir pagyrimais. Bet kai
vėl prakalbau apie svajonę, sulaukiau to
paties atsakymo apie ankstyvą kėlimąsi
ir draudimą valgyti ledus. Nors mano
debiutas miuzikle buvo stulbinantis, į
„Stagedoor Manor“ taip ir neįstojau,
buvau pasmerkta ir toliau kankintis
vimdančiose vasaros stovyklose ir
dažasvydžio mūšiuose. Vis dėlto mano
aktorines svajones tėvas iš dalies
patenkino. Šiaip ar taip, mudviejų
pomėgiai sutapo.
Po kelerių metų aš jau stovėjau
svetainėje šalia jo pianino ir repetavau
pasirinktą dainą mokykloje statomo
spektaklio atrankai. „Iki geros
dainininkės tau dar toli, – pareiškė
tėvas. – Turi pasirinkti tinkamą dainą ir
prastumti ją už gerą.“
Kaip perspektyvus biržos makleris,
jis galėjo „prastumti“ bet ką. Perklausai
mudu pasirinkome ariją „Papukai ir
užpakaliukas“ iš miuziklo
„Kordebaletas“. Kaip keturiolikmetei
pasirinkimas gal ir keistokas, bet tikslas
buvo pasiektas. Pagrindinio vaidmens
negavau, jis atiteko mano draugei
Aleksei; ji iš tiesų puikiai dainavo,
tačiau aš irgi sulaukiau dėmesio, iš
manęs visi skaniai pasijuokė. Kalbos
apie mane dar ilgai nenutilo. Taigi man
tai buvo gera pamoka. Nors šokti ant
ledo ir nemoku, bet vis tiek galiu
suvaidinti, kad moku. Ką duosit, viską
mokėsiu.

Pasivėdėjusi į šalį klavišininką Entonį

klausiu jo:
– Kokia daina Robinui labiausiai
patinka?
– Na, jam labiausiai patinka keletas
malajų dainų. O amerikietiškos?
Nežinau. O ką tu moki?
– Padainuosiu malajų.
– Kiek turi laiko?
– Iki rytdienos vakaro.
– Per sunku, nesuspėsim.
Mūsų pokalbį nugirdo Andželika,
dainavimo karalienė ir, kaip kalbama,
princo Sufrio meilė be atsako. Priėjusi ji
man sako:
– Padainuok „Kasih“. Ši jam
labiausiai patinka. Greit išmoksi. Aš tau
padėsiu.
Andželika išplėšė švarų popieriaus
lapą iš Entonio užrašinės, rado po baru
rašiklį ir, nubraukusi ranka nuo baro
trupinius, puolė rašyti žodžių fonetiniais
garsais. Jos rašysena raityta, kaip
mokinukės.
– Tai meilės daina. Kasih reiškia
„mylimoji“.
Paskui mes kartu skaitėm kiekvieną
žodį, o ji taisė mano tarimą. Entonis
padavė jai garsajuostę, ji suvyniojo ją į
dainos tekstą ir įteikdama man patarė:
– Dainuok paprastai. Tau tikrai
pavyks.
Andželikos padrąsinimas mane
sujaudino. Imdama iš jos rankų
garsajuostę pamaniau, kad kada nors ji
bus puiki mama.
Grįžus į savo vietą, Serena
prisimerkusi pažvelgė į mane.
– Rytoj dainuosi? – paklausė. – Ką
pasirinkai?
– „Kasih“.
– O Dieve. Ar tik ne Entonis tau ją
pasiūlė? Sakė, kad Robinui ji patinka?
Nekenčiu šito bjauraus popso. Rytoj aš
irgi dainuosiu.
– Kokią dainą?
– Šiaip aš renkuosi iš džiazo. Tokia
mano profesija. Rytoj dainuosiu
„Aistrą“. Robinui patinka, kai ją
dainuoju. Jau daug kartų esu dainavusi.
Susitariau su Entoniu repetuoti rytoj
ketvirtą. Naktį nesudėjau nė bluosto, o
Destinė šalia manęs skaniai pūtė į akį. Ji
nežino, kas yra nemiga, užsiriša ant akių
margą raištį ir jau po trijų sekundžių
pučia. Pavydžiu jai.
Kaip man iki vakaro išmokti dainą
svetima kalba? Reikėjo verčiau kaip
Serenai pasirinkti kokį seksualų retro
stiliaus gabaliuką, ir baigta. Per daug
pasitikiu savim, todėl guliu maudžiančiu
skrandžiu ir negaliu užmigti.
Užsistačiau žadintuvą anksti ir
nulipusi į apačią tyliai klausiausi
garsajuostėn įrašytos dainos. Įsitaisiusi
priešais kolonėles mokiausi dainuoti, o
mano draugės ramiai sau parpė viršuje.
Mokiausi kone visą dieną, tol, kol
prireikė eiti pas Entonį. Įžengiau į
tuščius rūmus pro pagrindines duris. Pro
aukštus siaurus langus į vestibiulį
plieskė saulė, jos šviesa atsispindėjo
fontano vandeny. Ant dirbtinių gėlių,
kurios vakarais prie lempų atrodydavo
kaip tikros, dabar buvo matyti siūlės ir
plastikiniai rasos lašeliai.
Durys kairėje praviros. Pamenu, jos
buvo uždarytos, kai čia atėjau pirmą
kartą. Čia pokylių salė. Palubėje –
lengvojo automobilio dydžio krištolinis
sietynas. Vaškavimo aparatu kažkoks
vyras blizgina grindis. Staiga
prisiminiau mėgstamą senelės anekdotą
apie pokylius.
Pokylis! – šūktelėjo karalienė. –
Jeigu ir man pakiltų, būčiau karalius.

Kilimais klotu koridoriumi nulipu į

apačią ir patraukiu į vakarėlių salę.
Nepriekaištingai sutvarkyta ir tuščia, ji
laukia merginų antplūdžio. Man nuo
mažens patinka vakarėliams paruoštos
patalpos, kol dar nepradeda rinktis
svečiai. O dar įspūdingiau atrodo teatrai
dieną, kai durys žiūrovams uždarytos ir
spektaklis dar neprasidėjęs, kai scenoje
dega šviesos, matyti plikos scenos
grindys ir jose išminti takai. Man patinka
jausmas, kai kažko tikiesi. O po
vakarėlio, kai viskas jau baigėsi,
neišvengiamai apima nuojauta, kad dar
ne viskas įvyko, kad dar kažko viliesi.
Entonis man akompanuoja, o aš
dainuoju į mikrofoną, šypsodamasi
tuščiam Robino krėslui, ir nuolat kliūvu
už dainos žodžių. Matau, Entonis abejoja
mano gebėjimais.
– Ar nemoki kokios kitos dainos?
– Sudainuosiu šitą.
Vienąkart sudainavau gerai, paskui
vėl suklydau.
– Ką gi, gal ir nepadainuosiu.
– Jau vėlu, – žiūrėdamas į laikrodį
sako man Entonis. – Padainuosi. Jeigu
pamirši žodžius, vyniokis kaip gali.
– Sutarta. Jam tikrai patiks.
Išeidama iš rūmų dar stabteliu prie
balerinos skulptūros. Prisiminiau kažkur
skaičiusi, kad šiai skulptūrai pozavusi
mergina dirbo prostitute, o Dega laikais
dauguma nenusisekusių šokėjų gyvenimą
baigdavo priverstos imtis prostitucijos.
Piršto pagalvėle paglostau bronzinį
šokėjos puantą, jos pėdą. Kai esi
turtingas, gali sau leisti nusipirkti tokį
meno kūrinį, o paskui nukišti į
tolimiausią kampą, kur niekas jo
nematys, gal tik kokia pro šalį skubanti
mergina – net ne moteris, – kadaise irgi
avėjusi balerinos bateliais ir svajojusi
tapti gulbe.

Kaskart išrėkdama žodį „aistra“ Serena

kilsteli aukštyn rankas ir atkiša klubą.
Nudžiungu supratusi, kad džiazo dainuoti
ji nemoka.
Prie mūsų staliuko sėdi nauja
mergina, Lenė, muilo operų aktorė iš
Honkongo, pusiau kinė, pusiau britė,
visu kūnu trykštanti seksualumu.
Apsiblaususios akys, palaidi banguoti
plaukai ir prarūkytas balsas su britišku
akcentu – įsivaizduok, Dženis Džoplin
pas princesę Di. Moteris vilki kuklią
ilgą Armanio suknelę. Čia ne pirmas jos
apsilankymas Brunėjuje. Kaip ir
Serenos, jos praeitis mįslinga, tačiau,
skirtingai nei Serena, ji atvirai rodo
savo meilę princui. Prisipažino man apie
tai, vos prabėgus penkioms sekundėms
po mūsų pažinties. Sėdi ant sofos
išskėtusi rankas ant abiejų atlošų,
nutaisiusi nuolankios pralaimėtojos
pozą.
– Atsisakiau svarbaus vaidmens, kad
galėčiau čia atvykti, bet jis to nežino.
Negaliu be jo. Praeitą sykį išvažiuodama
daviau žodį daugiau čia nebegrįžti, bet
negaliu numaldyti sudaužytos širdies.
Lenė kalba ir nuoširdžiai, ir ne visai.
Iš karto patikiu, kad ji myli princą, bet
jaučiu, kad vaidina, nes aktores pažįstu
kaip nuluptas. Kokių tik dialogų
neprisigalvojam.
Lenė artimai susikukavo su Serena,
abi paslaptingos, nusiteikusios prieš
Fioną. Neseniai teko girdėti abi plakant
ją liežuviais. Serena pasakojo girdėjusi,
kad Fiona buvo užklupta kambaryje
užsiimanti filipiniečių magija.
Paaiškinimas vienareikšmis: ta karvė
raganiškais burtais bando prisivilioti
princą. Ar ji kada nors sustorės? Beje,
kiek jai galėtų būti metų? Merginų
pokalbis mane gąsdino, bet kartu buvo
gerai pažįstamas – merginos dergia
purvais visus, kas pakliūva. O kokia aš?
Jų priešingybė? Gerutė? Ne. Koks ten
blogo žmogaus antonimas? Silpnas?
Prie manęs prieina Edis.
– Dabar tu dainuosi, taip?
Aš apsivilkusi geriausią savo
vintažinį kostiumėlį ir juodu tušu storai
apsibrėžusi akis. Įsivaizduoju, kad esu
Odrė Hebern muzikiniame filme „Mielas
veidelis“, tik truputį stambesnė. Čia
mano proga sužibėti. Ir net jeigu man
nepasiseks, vis tiek džiaugsiuosi, kad
nesimaivau kaip ta džiazo atlikėja ir
neplyšauju kvailų Pegės Li dainų.
Entoniui paskelbus, kas toliau
dainuos, mano galvoje – juoda tuštuma.
Pamirštu viską, ką buvau išmokusi.
Jaučiu, kad tapsiu šio vakaro pajuokos
objektu. Patirsiu košmarą, kai užlipusi
ant scenos pamiršti net tai, ko apskritai
čia atėjai. Tačiau į paniką nepuolu.
Pasitikiu savim. Juk išmanau vaidybos
meną. Žinau: kai jauti, kad tave tuoj tuoj
nušluos sniego griūtis, atsisuki į ją ir iš
visų jėgų abiem rankom imi irtis į priekį.
Svarbu šypsotis ir nepasiduoti.
Kasih dengarlah hatiku berkata
Aku cinta kepada dirimu sajang…
Bilsnodamas pirštu sau į šlaunį
princas žiūri į mane ir paslaptingai
šypsosi. Fiona šalia jo taip pat šypsosi.
Kur čia šuo pakastas? Neatrodo, kad ji
būtų ragana žiežula, kaip kalbėjo Serena
su Lene.
 Baigus dainuoti, salė pratrūksta
garsiai ploti. Mano draugės tailandietės
iš džiaugsmo net šūkauja. Serenos veide
apgailėtina šypsena, kaip Mis Amerikos
konkurse antrąją vietą užėmusios
gražuolės. Ji neabejotinai tikėjosi
pasipuošti nugalėtojos karūna. Grįžtant į
savo vietą, einant pro princą, jis
sugriebia man už rankos. Sustoju ir
atsisuku į jį truputį palinkusi į priekį,
nuleidusi galvą.
Suėmęs mano ranką šiltais, minkštais
delnais, jis pagiria:
– Nuostabu. – Ir paleidžia.
– Taip, iš tiesų labai gražu, – pritaria
jam Fiona.
 Aš juk iš Niujorko. Dirbau su kino
žvaigždėmis. Man nesvetimas
pagarsėjusių aktorių ar vakarėliuose
dainuojančių roko žvaigždžių dėmesys.
Šitas prisilietimas, šita vos juntama
kruopelytė pripažinimo anksčiau vargu
ar būtų man ką reiškusi, tačiau per
savaitę man turbūt taip buvo išplautos
smegenys, kad užteko vienut vieno
karaliaus Mido prisilietimo, ir aš visą
vakarą švytėjau iš laimės.
Prigesus šviesoms ir prasidėjus
šokiams, nuėjau į tualetą pasidažyti lūpų.
Mano akis užkliuvo už paveikslo, pro
kurį praeidavau kas vakarą ir nė sykio
nepastebėjau. Klasikinė drobė,
vaizduojanti pusnuoges Rytų odaliskas ir
rudaodžius jų tarnus hareme, rymančius
ant pirties baseino krašto. Per dailės
istorijos pamokas nagrinėjome panašią
tapybą, analizavome kiekvieną drąsų
teptuko brūkštelėjimą. Ir štai dabar,
prabėgus pusantro šimto metų, prieš
mane ant sienos – ant tikro haremo
sienos – kabo romantiškas devyniolikto
amžiaus vakarietiško haremo atvaizdas.
Išties labai jau postmodernu.
Haremas. Kaip anksčiau
nesusiprotėjau? Jokios mes ne vakarėlių
viešnios ar prostitutės. Mes – haremo
gyventojos.
 11 skyrius

Net ir Borneo saloje užrakinta

prabangiame it papuošalų dėžutė
kambaryje naktimis dažnai sapnuoju, kad
į duris beldžiasi gestapininkas. Jau nuo
aštuonerių metų, kai perskaičiau „Anės
Frank dienoraštį“, naciai ryžtingai
įsitvirtino mano naktiniuose košmaruose.
Sapnuodavau, kad aš – Anė Frank, guliu
ant žemės priglaudusi prie grindų ausį ir
klausausi, ar neišgirsiu laiptais
atkaukšinčių sunkių batų aido,
gestapininkams atėjus mūsų išsivesti.
Sapnuodavau esanti Anė, jau nebegyva,
bet vis tiek kažko ieškanti suverstų
daiktų ir batų krūvoje. Ieškau lagaminų.
Žinau, maniškis turi čia būti, ir turiu jį
surasti, kitaip negalėsiu išeiti.
Vaikystėje patirtas siaubas neapleido
manęs ir vėliau. Baimę kėlė mintys apie
holokaustą. Anės Frank dienoraštis buvo
pirmoji knyga, paskatinusi imtis ir kitų
kūrinių, nepaliekančių abejingų žmogaus
širdies skausmui. Labai gerai pamenu
knygą, paimtą iš miestelio bibliotekos,
su liepsnojančia Dovydo žvaigžde ant
viršelio, o vidinėje pusėje –
koncentracijos stovyklų žemėlapiu.
Knygoje buvo nuotraukų. Na, žinote, tų –
nespalvotų, kur tarpai tarp žmogaus
šonkaulių juodi kaip anglys, o pliki
kūnai, suversti krūvon, boluoja kaip ką
tik iškritęs sniegas.
Buvau įsitikinusi, kad tik laiko
klausimas, kada vėl pasikartos
holokaustas, ir spėliojau, kaip reaguos
tėvai, kai naciai mūsų ateis. Argi kam
nors įrodysi, kad esi kitoks? Visi linkę
tikėti, kad būsime drąsūs. Vaidinsime
kine didvyrius, kurie aukodamiesi
gelbsti kitus; vaidinsime tuos, kurie
elgiasi teisingai, nors pasaulis aplink
juos žiaurus ir blogas. Kine teisingai
pasirinkti nesunku. Iš teatro išeiname
ramia širdimi, nes tvirtai galime
pasakyti: aš pasielgčiau teisingai.
Juk niekas nesako: išsigąsčiau.
Įduočiau kaimyną, kad tik išneščiau
sveiką kailį. Betgi dauguma žmonių taip
daro. Net ir aštuonerių tą jau žinojau.
Taigi kokia būsiu, kai ateis manęs
išsivesti? Ar man užteks drąsos? O kaip
tėvai? Ar jie puls mūsų slėpti, ar
nebandys bėgti? Ar, užuot atidavę
priešui, neišžudys mūsų kaip izraeliečiai
Masadoje? Ar stos gintis, mėtys plytas,
kaip žydai Varšuvos gete? O gal
nuolankiai atiduos dokumentus ir eilėje į
dušą dainuos? Slapčia vyliausi, kad
tėvai nebus nuožmūs kovotojai. Jaučiau,
jų ginti turėsiu stoti viena, tad stengiausi
būti viskam pasiruošusi. Iki smulkmenų
apgalvojau planą, kaip turėtume pabėgti
ir vėl grįžę tęsti kovą. Neabejojau,
pasipriešinimo planas nepavyks, bet vis
tiek nenorėjau nuleisti rankų.
Kas garantuos, kad man nepristigs
drąsos, kad elgsiuosi kaip didvyrė?
Turėjau apgalvoti veiksmus, kruopščiai
parengti mintyse scenarijų. Nakties
miegą aukojau šioms proto treniruotėms.
Bijojau, kad užklupta iš pasalų galiu
pasielgti ne visai garbingai. Širdyje nesu
tokia drąsi kaip Anė. Mano siela kitokia
– ji nemoka mylėti taip atsidavusiai ir
karštai, ji nėra tokia tvirta kaip kūnas.
Stengdamasi kaip nors mane
užmigdyti, mama tikindavo, jog gyvenam
kitais laikais, kad dabar į mokyklą
naciai nebeateis ir niekur manęs
neišsives. Tačiau manęs vis tiek
neįtikindavo. Laikiau mamą naivuole.
Negi ji nesupranta, kad šiuos baisumus
daro žmonės? Tokie pat žmonės, kokie
gyvena šalia mūsų? Juk ir šiais laikais
niekas nepasikeitė. „Dabar jau to
nebenutiks, – gal jau šimtąjį kartą bandė
aiškinti mama. – Holokausto niekada
nepamiršime ir neleisime, kad jis vėl
pasikartotų.“ Atsakydavau: „Anės Frank
mama irgi sakė, kad nebepasikartos, o
pasikartojo.“

Įkyrios mintys apie holokaustą galiausiai

aprimo, bet sapnai nesiliovė kankinę.
Tad nieko keisto, kad naktimis Brunėjuje
sapnuoju, jog ateina gestapininkas ir
beldžiasi į duris.
Atsimerkiu. Deja, beldimas
nesiliauja. Juo toliau, juo vis
nekantresnis. Abi su Destine pašokame
lovoje ir žiūrime viena į kitą. Nė viena
nesiryžtame atidaryti durų.
Atvykus į salą, Ari paėmė iš mūsų
dokumentus ir atidavė apsaugininkui.
Sakė, neva reikia pratęsti vizą ar dar
kam. Ausyse visą laiką skambėjo jos
žodžiai, tarsi koks įkyrus plaukas
burnoje, kurio niekaip neištrauki. Ar
protingos merginos taip elgiasi?
Nuskrenda į Pietryčių Aziją dirbti
abejotinos reputacijos darbo ir vos
atvykusios geruoju atiduoda
dokumentus?
Galvoje šmėsteli mintis apie pasą.
Kai atsargiai praveriu kambario duris,
kraujas siūbteli į smegenis ir smarkiai
tvinkčioja krūtinėje. Už jų stovi
uniformuotas apsaugininkas. Apsivilkęs
pilką vilnonį švarką Neru apykakle, ant
galvos – juokinga beretė. Atlapoju duris.
Jis susirūpinęs nužvelgia mane, vilkinčią
tik naktiniais.
– Tu dar nepasiruošusi?
– Kam nepasiruošusi?
– Susiruošk per penkias minutes.
Jeigu jis nesako, koks reikalas,
galima užduoti tik vieną klausimą. O
atsakymas į jį turėtų atskleisti viską, ką
mergina privalo žinoti apie netrukus jos
laukiančius išbandymus.
– Ką man apsivilkti?
– Suknelę. Žemus batelius.
Nesidažyk. Turi penkias minutes.
Paskubėk.
Topteli mintis bėgti pas Ari, bet
prisimenu, kad vėlai naktį ji išvyko į
Jungtines Valstijas tvarkyti verslo
reikalų ir atvežti naujų merginų. Vakar
vakare mane patikino, kad viskas bus
gerai, kad ir vienos neprapulsime, o ji
būtinai grįš prieš mums iškeliaujant ir
pasirūpins, kad iš čia išvyktume
sklandžiai. Žvilgteliu į Destinę. Ji
gūžteli pečiais, akivaizdžiai patenkinta,
kad atėjo išsivesti manęs, o ne jos.
Po dešimties minučių su paprastom
basutėmis ir juoda vasarine suknele
rausvų rožyčių raštu, susegiota sagutėmis
per visą priekį, išėjau paskui
apsaugininką ir įsėdau į juodą
mersedesą tamsintais langais. Viduj
kvepėjo nauju automobiliu ir šilta
sėdynių oda.
 – Kur važiuosim?
Apsaugininkas dedasi neišgirdęs.
Paėmęs mobilųjį kažkam skambina.
Kalba malajiškai. Apsaugininkai čia
mįslingi. Viskas – didžiausia paslaptis.
Įdomu, apie ką jie galvoja, kiaurą dieną
vežiodami princo merginas?
Jaučiuosi keistai ramiai: patogiai
atsiremiu į sėdynę. Žiūriu pro langą ir
seku akimis pro šalį bėgančius vaizdus.
Tarsi būčiau ne automobilyje, o garso
įrašymo studijoje, sėdėčiau
važinėjamame krėsle: ventiliatoriai taršo
man plaukus, o už nugaros ekrane bėga
vaizdas – pro džiungles vingiuoja kelias.
Paskui vaizdas keičiasi ir atsiduriame
mieste, lekiame siauromis jo gatvelėmis.
Brunėjuje visas mano laikas slenka arba
tarp keturių sienų, arba automobilyje.
Mersedesas sustoja prie kiemo durų į
verslo centrą, aukštą stačiakampę juodą
dėžę iš stiklo ir metalo. Apsaugininkas
perleidžia mane kitam apsaugininkui,
šis, netardamas nė žodžio, pakelia mane
liftu, nuveda ilgu koridorium ir įleidžia į
kambarį. Pasiūlęs stiklinę vandens
išeina ir užrakina duris.
Kambarys nedera prie dalykinės
pastato išorės. Tikėjausi pakliūti į biurą,
o atsidūriau jaukioje svetainėje,
apstatytoje tokiais pat baldais kaip
rūmai, nevykusiai sumodernintu
Liudviko XIV stiliumi. Atrodo, lyg
princo dizaineris – daugialypė
asmenybė. Didžiulis raudonmedžio
darbo stalas veikiausiai nukrautas princo
žmonų ir vaikų nuotraukomis. Atidžiai į
jas žiūrėdama spėlioju, koks galėtų būti
jų gyvenimas.
Dažniausiai nuotraukose jaunas
vyras, o atrodo kaip suaugęs kūdikis,
aprengtas polo uniforma. Gal čia princas
Hakimas, vyriausias Robino sūnus ir
įpėdinis? Betgi šitas milžinas negalėtų
būti smulkaus princo atžala. Hakimas
man priminė Fransį iš filmo „Didysis
Mažylio nuotykis“. Įsivaizduoju apkūnų
paniurėlį paauglį, mirkstantį vonioje
sulig nemažu baseinu ir žaidžiantį karo
laivų modeliukais.
Moterys fotografijose žavios kaip
lėlytės, išsidažiusios ir blizgančiomis
lūpomis. Pasipuošusios brokato
sukniomis ir galvas apsigobusios lengvo
audinio skaromis. Gal čia jo žmonos?
Matau besišypsančią mergytę plonomis
kasytėmis. Įdomu, kelerių metų sulaukusi
ji pradės slėpti jas po skraistėmis? Gal
čia jo dukrytė? Nė vienoje iš nuotraukų
nematyti princo šalia moters, bet vienoj
kitoj jis stovi nusifotografavęs su
Hakimu.
Pati nežinau, ko laukiu. Viliuosi,
galbūt Robino. Būtų negražu, jeigu jis
užkluptų mane žiopsančią į jo žmonų
nuotraukas, tačiau po kelių vakarų
princo rūmuose jau buvau įpratusi regėti
virtines jam neabejingų moterų. Įsitaisau
ant sofos, apsiglostau, kad atrodyčiau
patraukliai, o kartu ir paprastai. Oro
kondicionierius atšaldęs kambarį kone
iki arktinės temperatūros ir aš stebiuosi,
kodėl kvėpuojant nematyti garo.
Auksinis laikrodis ant nedidelio staliuko
prie kitos sienos rodo, kad jau prabėgo
dešimt minučių, paskui – pusvalandis.
Galų gale užsikeliu ant sofos kojas,
pasikišu po suknele ir trinu nuo šalčio
pašiurpusias rankas virš alkūnių.
Susiriečiu į kamuoliuką, pasirengusi bet
kurią akimirką pašokti, ištiesti kojas ir
vėl atrodyti patraukliai, vos tik išgirsiu
girgžtelint pasukamą rankeną. Bet durys
ir toliau uždarytos ir užrakintos.
Praslinko valanda. Čia nėra nei
laikraščių, nei knygų, nei televizoriaus.
Imu minti ratus po kambarį. Vėl atsisėdu.
Pasidairau tualeto. Paklebinu duris, jos
vis dar užrakintos. Atsisėdu. Praslinko
dar viena valanda. Esu kaip Sartro
pjesės6 žvaigždė be žiūrovų. Dar kiek, ir
imsiu šlapintis į šiukšlių dėžę. Visa tirtu
nuo šalčio, iš alkio ir jaudulio. Nors
galva plyšta be kavos, stengiuosi ką nors
sugalvoti. Jeigu niekas apie mane
neprisimins, negi turėsiu gyva supūti
kaip Antigonė?
Dar blogiau, kas bus, jeigu netapsiu
jo didenybės belle du jour? O jeigu
manęs laukia kitoks likimas? Kas manęs
ieškos, jeigu pradingsiu? Aišku, tik
tėvai. Bet kur jiems manęs ieškoti?
Išgalvotoje filmavimo aikštelėje
Singapūre? Ką jie apkaltins dėl mano
dingimo? Staiga man paaiškėja, kad
galiu dingti iš šio pasaulio ir nebus ko
apkaltinti.
Betgi man paprasčiausia isterija. Ir
nieko negaliu padaryti. Negi dabar imsiu
pinti iš baltos sofos odos virvę ir
sliuogti pro langą į Bandar Seri
Begavano gatvę?
 Užsimerkiu ir mėginu sušilti.
Įsivaizduoju sėdinti saulėkaitoje, galbūt
kur nors paplūdimy. Per daug banalu.
Tada mėginu įsivaizduoti esanti kokiam
nors iš Robino hareme kabančių
paveikslų. Sėdžiu sumerkusi kojas į
garuojantį vandenį. Labai jau šlapia.
Galiausiai įsivaizduoju gulinti lovoje
namie, palindusi po šiltais apklotais, ir
mėgaujuosi savo buto Ludlou gatvėje
ramybe. Pasiilgau namų. Kaip norėčiau
grįžti namo ir vėl eiti į darbą teatre, vėl
būti paprasta mergaite metro traukinio
vagone. Nė nepajutau, kaip sėdėdama
ant sofos prisitraukusi kelius po smakru
ėmiau ir užmigau.
 Atsibudau nuo durų garso ir
pamačiau priešais Robiną, vilkintį pilką
karinę uniformą, nusagstytą medaliais, ir
kariška kepure ant galvos. Pirmą kartą
matau vilkintį ne šortais ir avintį ne
teniso bateliais. Dabar jis atrodo kaip
tikras princas. Šasteliu tarsi įgelta, lyg
mažas vaikas, užkluptas snūduriuojantis
prie ruošiamų pamokų. Esu Stokholmo
sindromo auka – prieš savo valią
pamilau mane išgelbėjusį vaikiną, nors
prieš tai jis ir laikė mane keturias
valandas užrakinęs šaltame kaip ledas
kambary be teisės nueiti į tualetą. Staiga
pajuntu jam begalinį dėkingumą ir
didžiulį troškimą būti tinkamai šio
žmogaus įvertinta. Ekstremaliomis
aplinkybėmis tokį jausmų derinį galima
būtų pavadinti meile.
– Ar seniai jau čia? – klausia jis,
sėsdamasis šalia manęs, ir glosto man
pašiurpusią rankų odą virš alkūnės.
– Taip.
Regis, jam tai patinka.
– Tau šalta.
Uždėjęs ranką man ant sprando
prisitraukia ir švelniai pabučiuoja –
nereikliai, negodžiai, visai ne taip, kaip
tikėjausi iš garsaus palaidūno. Deja,
mano kelias į princo glėbį nebuvo
lengvas. Panašios į Sereną merginos
apsimeta atvykusios tik paspoksoti į
vaivorykštę, o aukso puodas joms
nukrinta atsitiktinai.
Prie asmeninių charakterio trūkumų
nenorėčiau pridėti dar ir nusivylimo
savim. Žinau, kad esam prostitutės.
Vadinkit, kaip norit, bet kai tau reikia
kas vakarą sėdėti toje pačioje salėje,
paskui staiga esi pakviečiama pasimylėti
su tų vakarėlių šeimininku, ir galų
pagalėj iškeliaujant namo tavo saujoj
stebuklingai atsiranda nemenkas
pluoštelis šlamančiųjų, esi tiesiog kekšė.
Tačiau ir kekšės širdyje slypi mažas
deimančiukas. Vienų kekšių širdys
auksinės, kitų kietos kaip titnagas, o
trečių, tokių kaip manoji, skilusi pusiau
– viena pusė žėrinti, kita – apniukusi.
Nesiginsiu, esu prostitutė, bet
kažkodėl jaučiuosi nelyginant Pelenė,
kai gražuolis princas atsistojęs paima
man už rankos ir veda prie kitų durų,
dabar jau atrakintų. Jau maniau,
priklaups ant kelio ir išsitrauks iš
kišenės krištolinę kurpaitę. Iš dalies
mudu abu esam kuoktelėję romantikai.
Jis moka užburti. Kaip ir visi lovelasai,
Robinas moka taip žiūrėti į mylimą
moterį, kad ji staiga pasijunta esanti
žavi. Jeigu vyras elgsis su moterimi taip,
kad ji pasijus verta stovėti ant
pjedestalo Luvro muziejuje, ta moteris
nematys vyro svetimavimo ar žiaurumo,
visą moterišką logiką pamynusi po
krištolinės kurpaitės padu.
Deja, kai iš tualeto išėjusi Pelenė
pažvelgė į kambarį šalimais, karieta
virto moliūgu. Apie tokį miegamąjį Hju
Hefneris galėtų tik pasvajoti. Sienos
apmuštos tokiu pat blizgančiu juodu
šilku kaip lovos patalynė ir galvūgalis.
Veidrodžiai ant lubų, ant drabužių spintų
durų, aiškiai matyti mažiausiai trys
filmavimo kameros, nuo lovos nutraukta
ir šalimais numesta šinšilų kailiukų
lovatiesė, prie pat lubų įtaisytas
televizoriaus ekranas. Prie sidabru ir
auksu puošto šachmatų staliuko du
juodos odos krėslai. Prisiminiau
Serenos repliką, kai pirmą kartą
įžengėme į rūmus: „Čia viskas tikra.“ Ir
nereikalinga. Kas šitam kambary galėtų
žaisti šachmatais?
Robinas nedviprasmiškai žiūri į
mane. Stoviu ir taip pat spoksau į jį.
– Kuo vertiesi gimtinėje? – klausia
jis.
– Mokausi. Ir vaidinu.
– Vaidini, – pakartojęs linkteli, tarsi
tai būtų jį sudominę. – Gal ir šituo
užsiimi? – Lengvai mosteli ranka lovos
pusėn.
Pajuntu, kaip kaista veidas. Serena.
Tikra kalė. Padariau didelę klaidą vieną
dieną per pietus paminėjusi jai dirbanti
palydovių agentūroje. Buvau
atsipalaidavusi, o ji elgėsi draugiškai.
Aišku, jinai viską išpliurpė. Pajuntu
nemaloniai dilgtelint paširdžius.
Nenorėčiau, kad į mane žiūrėtų kaip į
palydovę; ne vien dėl to, kad ne tokią
vaidinu Robinui, o dėl to, kad ne apie
tokią ateitį naktimis svajoju. Pasistengiu
praryti užvirusį pyktį ir nutaisau nekaltą
šypseną. Dabar jai galas. Aš jai dar
parodysiu.
– Nieko, – sako jis. – Man patinka
aktorės. Daug jų pažįstu. Jos turbūt labai
jautrios, tiesa? Ir moka linksmintis.
Ateik pas mane.
Robinas pakelia ranką ir nusmaukia
man nuo peties suknelės petnešėlę.
Žengiu prie jo ir uždedu jo rankas sau
ant liemens. Jis nusiveda mane prie
lovos ir atsisėda priešais. Sudeda ant
kelių rankas ir laukdamas žiūri į mane
kaip žmogus, kuris per visą savo
gyvenimą nė sykio nesusimąstė, ar kitas
yra laimingas, nepagalvojo, kad vien jo
buvimo šalia dar nepakanka, kad žmogus
pasijustų laisvai.
Neišmanydama, ką jam sakyti,
nusmaukiu nuo peties kitą petnešėlę,
išlipu iš nukritusios ant grindų suknelės,
tada atsiklaupiu ir padedu galvą jam ant
kelių. Rankomis glostau princui šlaunis,
bet jis suima už alkūnių ir pakelia mane
nuo žemės. Atsisėdu jam ant kelių ir kurį
laiką glamonėjamės, paskui jis atsistoja,
o aš, nors anksčiau negailestingai
plūsdavau motiną už jos audinių
kailinius, didžiausio dėkingumo apimta,
kad pagaliau galėsiu sušilti ir paslėpti
nuogumą, šmurkšteliu po kailiniu
apklotu. Man taip šalta, kad net nagai
pamėlę.
Robinas nusirengia drabužius, lyg
ruoštųsi eiti į dušą, ir tvarkingai sudėjęs
ant krėslo prie šachmatų staliuko
palenda po šinšilomis šalia. Jis kvepia
nuolat palaikoma švara, turbūt muilu ir
odekolonu. (Kalvino Kleino „Egoistu“.
Žinau, nes buvau jo tualete.) Ant kūno
nei spuogelio, nei plaukelio, vieni
raumenys. Jokių randų, kurie išduotų
jausmus. Nieko žmogiško. Jis visą laiką
žiūri tiesiai į mane, akys plieninės,
truputį primerktos, žvilgsnis suktas.
Manau, jis aiškiai iš tų, kurie sumaniai
vaidina orgazmą, jeigu akių nebado
fiziniai įkalčiai. Pasistengiu kuo
sumaniau atlikti savo pornografijos
žvaigždės darbą, nenuleidžiu nuo jo
akių, bet jam, regis, veikiai nusibosta.
Pirmąsyk tokį matau.
Robinui ant kaklo tilindžiuoja
talismanas, labai panašus į žydų mezuzą.
Kai buvau maža, tėvas irgi nešiojo
panašų. Pamenu, mėgdavau žiūrėti pro
sidabro raižinius į mažulytę pergamento
skiautę viduje. Tiksliai nepamenu, kas
joje buvo parašyta. Turbūt: „Priimk
žodžius, kuriuos tau skiriu šiandieną, ir
perduok juos savo vaikams.“ Man ir
dabar patinka klausytis šių maldų, nors
daug mieliau tikiu ženklais, dvasiomis,
vaiduokliais ir mūzomis, gal net
angelais, bet ne Dievą.
Mano protas elgiasi taip, kaip
elgdavosi su klubo ir palydovių
agentūros klientais ir, sakau tiesiai, su
vaikinais. Tuo metu jis nuo manęs tarsi
nusisuka. Strykteli iš lovos ir šauna iš
kambario, o aš, atlikusi intymų reikalą,
beveik neprisimenu ką dariusi. Tarsi
tūkstančius kartų važiuotum tuo pačiu
metro traukiniu: įlipusi atsijungi ir išlipi
reikiamoj stotelėj, o tarpinių net
neprisimeni. Kartais, būdavo, taip
atsijungdavau, kad pražiopsodavau
stotelę ir atsipeikėdavau tik Kvinse.
Taip nutinka ir šįkart. Atsijungiau ir
atsipeikėjau Kvinse, o atsipeikėjusi
supratau, kad Robinas dulkina mane be
prezervatyvo, bet aš neįstengiu rėkti ir jo
sulaikyti. Tuo metu buvo pats
didžiausias AIDS protrūkis, ir keletas
mano draugų iš teatro merdėjo
viduramžiška mirtimi. Tačiau veikiai
nuveju šalin paniką. Keliai slidinėja po
švelnų kailį, rankomis laikau įsirėmusi į
vėsų galvūgalio šilką.
Po visko jis vedžioja savo talismanu
man ant nugaros kažkokį žodį. Tai man
primena vaikystės žaidimą, kurį
mėgdavom žaisti vasaros stovyklose.
Atsisėdi, užsimerki ir ištiesi draugei
ranką. Piršto pagalvėle ji parašo žodį, o
tu turi jį atspėti. Ranką taip kutendavo,
kad neįstengdavai susikaupti. Tai buvo
neblogas testas išbandyti draugę,
patikrinti, kokį žodį ji pasirinks išrašyti
ant tavo rankos.
Prisiminiau ir kitą žaidimą, kurį
žaisdavau jau gerokai vėliau, kai
gulėdama lovoje nuoga su meilužiais
piršto pagalvėle vedžiodavau jiems ant
nugaros žodžius apsimesdama, kad
paprasčiausiai kutenu. Šonui buvau
parašiusi „Myliu tave“ gerokai anksčiau,
nei pasakiau garsiai. O ką Robinas man
parašė – nežinau.
Guliu ant pilvo. Robinas susmunka
šalia, bet po trijų sekundžių plekšteli
man per užpakalį, pabučiuoja į skruostą
ir, lyg katapulto iššautas, strykteli iš
lovos.
– Man labai patiko. Deja, vėluoju į
susitikimą.
Žinau, neverta šaukti: palauk,
neišeik! Suteik man dar vieną progą ir
tu nebenorėsi manęs palikti. Žinau,
neverta pasiduoti jausmams. Bet aš
pasiduodu. Man tai nebūdinga.
Negi iš tiesų pamilau vyrą (ne tik
geidžiamiausią pasaulyje, bet dar ir
sekso maniaką, tarp dalykinių susitikimų
veriantį ant savo pieštuko kaskart vis
kitą merginą), o gal tiesiog nenoriu vėl
likti viena?
Kol Robinas prausiasi po dušu ir
rengiasi, žiūrėdama į veidrodžius ant
lubų dailiai suklostau ant pagalvės
plaukus. Noriu palikti jam neišdildomą
įspūdį, trokštu, kad jis išsineštų galvoje
tokį prisiminimą apie mane, kad
sėdėdamas susitikime, važiuodamas
automobiliu ar užsiimdamas tuo, ką daro
princai, suvirpėtų ir maloniai nukaistų.
Bet jis išeina pro duris lygiai toks pat
žvalus ir tvarkingas, koks atėjo.
Bandau įtikinti save esanti geros
valios ambasadorė, savo pavyzdžiu
siekianti pagerinti žydų santykius su
visais pasaulio musulmonais. Juk nesu
pirmoji žydė šio sultono guolyje.
Hadasai reikėjo pasikeisti vardą į
Esterą, kad galėtų ištekėti už Persijos
karaliaus. Paskui buvo paskelbta Purimo
– žydų išgelbėjimo – šventė Esteros
žygiui atminti.
Tačiau mano žygiams atminti niekas
jokios šventės neįves. Esu ambasadorė
tik savo piniginės ir begalinio noro būti
geidžiamai. Apie kieno nors išgelbėjimą
negali būti nė kalbos; gerai, jeigu pati
išnešiu sveiką kailį. Karalių guoliuose
teko voliotis šimtams tokių moterų, bet
niekas apie jas nieko daugiau negirdėjo.
Kam jos rūpi?
Įsitikinusi, kad Robinas negrįš, einu į
dušą nusiprausti. Stiklo pertvara ir juodo
marmuro siena dar šlapia po Robino.
Atsistoju po tekančiu per nugarą
vandeniu ir prisimenu pirmąją naktį,
praleistą pas Šoną. Nenorėjau grįžti
namo su ta pačia ankšta suknele, todėl
apsivilkau senus sportinius Šono
koledžo laikų marškinėlius ir užsimovusi
džinsus kelis kartus juos pasiraitojau.
Grįžau namo pavargusi, nesipraususi,
plaukai smirdėjo dūmais, bet nenorėjau
lįsti po dušu, nes troškau kuo ilgiau
išlaikyti jo kvapą ant kūno. Su visais
drabužiais įlindau į lovą ir užmigau.
Prabėgus trims valandoms įtariu, kad
Robinas vėl mane pamiršo, ir netrukus
puolu į paniką.
– Ei, padėkite. Mane uždarė.
Išleiskite kas nors.
Gal penkiolika minučių daužau
kumščiais duris ir šaukiu, kol pagaliau
kažkas priėjęs pasuka durų rankeną.

6 Huis-clos (1944), liet. pavadinimas „Už

uždarų durų“.
 12 skyrius

Kai įžengiau pro duris į mūsų

namelį, jau buvo vėlyva popietė.
Tikėjausi, kad merginos bus išėjusios
prie baseino, bet radau jas viršutinėje
svetainėje gulinėjančias ant sofų,
sumetusias viena ant kitos kojas ir
žiūrinčias „Henrį ir Džunę“. Serena
pakėlė galvą, nusišypsojo. Ištiesusi
ranką per Lenės šlaunį paėmė iš vazos
nuo kavos staliuko braškę.
– Mes jaudinomės dėl tavęs, –
pameluoja.
Nusišypsau ir įremiu į ją atkaklų
žvilgsnį.
– Nebuvo dėl ko. Aš jau čia.
– Viskas gerai? – klausia ji,
rūpestingai suraukusi kaktą ir
knebinėdama braškę. Serena beveik
nieko nevalgo. Po meiliu apsimestinumu
akių kampučiuose matau toli gražu ne
beširdiškumą, o alkį. Alkį, kurį puikiai
suprantu. Akimirksnį net sutrinku, bet
greitai atsitokėju. Nesirengiu pirmoji
atversti kortų, nors abi mirštam iš alkio.
– Kaip filmas?
 – Dievinu Henrį Milerį.
– Tikrai? Kokia jo knyga tau
labiausiai patinka?
– „Henris ir Džunė“. Šitas filmas
pastatytas pagal jo knygą.
– Reikės paskaityti. Gal man ją
paskolinsi?
Pamanau, kad apsimesdama skaičiusi
neegzistuojančią Henrio Milerio knygą
Serena verta užuojautos. Pralinksmėju ir
išdidžiai nužingsniuoju pro ją į savo
kambarį. Duodu sau žodį niekada
daugiau neimti galvon jos paistalų.
Suėmusi už durų rankenos staiga išgirstu
ją tariant:
– Nesijaudink. Jis turbūt daugiau
nebepakvies. Toks jo būdas.
Sau duotą žodį tesėjau vos trylika
sekundžių.

Tą pat vakarą susigarbiniavau plaukus ir

išsilyginau paskutinę suknelę –
smaragdo spalvos geriausią šešto
dešimtmečio stiliaus drabužėlį atvira,
širdelės pavidalo iškirpte ir pūstu
sijonu. Prie šitos suknelės visada
svajodavau apsiauti batelius, suderintus
su rankinuku, ir įsivaizduodavau einanti
į pasimatymą su vaikinu, mokančiu šokti
skambant džiazui.
Savo lovos pusėje ant spintelės aš
pasidėjusi senelės nuotrauką. Čia ji dar
visai jauna, pasipuošusi beveik tokia pat
suknele ir pasirengusi kažkur eiti. Baltos
pirštinaitės su perlų sagutėmis ant riešo.
Prieš ištekėdama ir apsigyvendama
Niuarke, mano senelė keliavo po
pasaulį. Vienoje mokydamasi su vėliau
garsiu psichologu Alfredu Adleriu, iš
nusigyvenusios grafienės nuomojosi
kambarį pasakiško grožio bute. Senelė
irgi buvo didelė nenuorama. Jeigu dar
būtų gyva, drąsiai jai papasakočiau visą
tiesą apie Brunėjų.
Man už nugaros Destinė nukėlė nuo
lovos rudas, kone iki beisbolo pirštinės
rudumo saulėje įdegusias kojas ir
įsispyrė į storapades basutes. Ant jos
spintelės irgi puikuojasi nuotrauka,
vienintelė, – jos dukrelės, stovinčios
prie vandenyno saulės nubučiuotu ir
besišypsančiu veideliu.
Nebijodami apsikrauti papildomu
svoriu visi vežiojamės nuotraukas
žmonių, kuriais labiausiai pasitikim, ir
žinom: būsim jų mylimi, kad ir kas
nutiktų.
Tądien vakarėlyje Joja su Lile
sudainavo stulbinančią dainos „Rojus
prietaisų skydelio šviesoje“ karaokės
versiją. Neabejotinai jos daug repetavo,
nes buvo išmokusios ir kelis šokio
žingsnelius, daugiausia sukiojo pečius,
kur dainuojama apie pusnuogę
septyniolikmetę, – puikūs žodžiai, bet
skamba žiauriai, nes tinka beveik visoms
merginoms salėje.
Klausantis šios dainos, man visada
šmėsteli mintis: dainų apie
septyniolikmetes prikurta gyvas galas.
Šitaip man sykį kalbėjo dailus
ilgaplaukis vaikinas, labai panašus į
Kubos revoliucionierių, užklupęs mane
sutrikusią ir apspangusią, nes per
„Greatful Dead“ koncertą buvau
pasimetusi su draugais. Jis palaikė mane
septyniolikmete, nors man tada buvo tik
keturiolika. Niekada nereikia sakyti, kad
tau keturiolika. Tad pasakiau, kad man
septyniolika. O paskui prisipažinau
pasiklydusi. „Visos dainos vien apie
septyniolikmetes, – tarė jis. – O tu
nepasimetei, tiesiog atsidūrei ne ten, kur
reikia.“
Su tuo vaikinu grįžau į miestą, į jo
palėpę Keturioliktojoje gatvėje. Nuo jo
trenkė terpentinu ir kūniškais kvapais,
dešinioji džinsų klešnė per šlaunį buvo
išmarginta spalvotų dažų brūkšniais.
Mudu pasimylėjome. Tiksliau, jisai
mane mylėjo; tai buvo pirmas mano
kartas ir jam darbuojantis virš jo regėjau
makabriškus vaizdus. Tada maniau, kad
jau geriau būti su juo nei atsiskyrusiai
nuo draugų vidurnaktį vypsoti vienai
kažkur Long Ailande. Paryčiais
ištraukiau iš jo kišenės trisdešimt
dolerių kelionei į namus. Kad
nepažadinčiau, iš penkto aukšto nulipau
basa, nešina bateliais rankoje, paskui
gatvėje apsiaviau ir porą kvartalų bėgau
tekina į metro stotelę.
Pamelavau tėvams neva nakvojusi
pas draugę Džulę. Kai vėliau jai
papasakojau apie savo nuotykį, pamenu,
kvatojom net susiriesdamos iš „dainų
vien apie septyniolikmetes“.

Sėdžiu tiesia nugara ir nerūpestingai

krykštauju, leisdama tarnams papildyti
greitai tuštėjančią šampano taurę. Mano
nugara atsukta į duris, bet iš karto
pajuntu, kai Robinas įžengia, ir mano
kūnas akimirksniu įsitempia, tarsi būčiau
vienu mauku išgėrusi tris puodelius
espreso. Nervingai pasilyginu sijoną ir
užsikišu vis krintančią ant akies plaukų
sruogą. Kai po kelių minučių Robinas
atsiduria mano akiratyje, paskubom
pasisveikina žvelgdamas man pro galvą.
Ir visą vakarą daugiau neprataria man nė
žodžio. Nusivedęs Lenę prie baro, ilgai
su ja kalbasi, o paskui nuėjęs atsisėda
savo įpraston vieton šalia Fionos.
Lenė grįžo į savo vietą šalia Serenos
ir jos smagiai gestikuliuoja, vis
dirsčiodamos į mane. Iš skrandžio
aukštyn kažkas kyla, ir aš vos
neapsivemiu. Noriu šokti per stalą,
griebti Serenai už prancūziško mazgo ir
tėkšti ją veidu į stiklinį stalo viršų. Deja,
įsitraukiu į pokalbį apie astrologinį
partnerių suderinamumą.
Kaip Lenė mus informavo, Robinas –
Skorpionas, todėl toks charizmatiškas,
pasitikintis savim, galingas ir seksualiai
nepasotinamas.
Serena – Jautis, Lenė – Žuvys.
Destinė joms prisipažino esanti
krikščionė, ir taškas, todėl jos tegul
atsiknisa.
– Skorpionas – vandens ženklas, –
sako Lenė. – Kaip ir Žuvys. Tad
mudviem su Robinu labai pakeliui, bet
mudu per daug jausmingi.
Niekaip negaliu įsivaizduoti Robino
per daug jausmingo.
– O kas tu? – paklausia manęs.
– Liūtas.
– Ugnis, – atsako ji ir pergalingai
nutyla.

Kas vakarą apie vidurnaktį Robinas

kokiam pusvalandžiui ar daugiau vis
kažkur dingdavo. Jam išėjus tuoj
imdavom dairytis, kurios trūksta
merginos. Vieną vakarą Lenės krėslas
priešais mane buvo tuščias. Gerokai
greičiau nei įprastai išmaukiau savo
šampano taurę. Dar kiek, ir jeigu
Robinas nebūtų išėjęs su Fiona iš salės
anksčiau nei visada ir nebūtų užbaigęs
vakarėlio, būčiau gan sparčiai
nusitašiusi – bjauriai nusitašiusi.
Keiksnojau save, kad jaučiuosi
išduota. Nuėjusi į tualetą pasidažyti lūpų
pamačiau, kad ir mano šypsena šykšti,
kaip ir tąkart regėta Serenos ir Lenės
veiduose. Merginoms prie kitų staliukų,
daugiausia azijietėms, nė motais, kur
dingo Robinas ir kurią merginą išsivedė.
Suprantama, Lenė su Fiona taip pat
azijietės, bet jos išvengė tremties į
žemesnio rango poilsio zonas,
nustatomas pagal garbės statusą ir
gebėjimą kalbėti angliškai.
 Jeigu diskotekai prasidėjus Robinas
dar nebūdavo grįžęs, mes, aukštesniojo
rango merginos, sėdėdavom suirzusios,
sunėrusios rankas ant krūtinės ir
žiūrėdavom, kaip šoka nuo kitų staliukų
pakilusios merginos. Tos, kurioms
labiau pasisekdavo, vakarėlio pabaigoje
šokdavo lėtus valsus, padėjusios galvas
vaikinams ant peties lyg per mokyklos
išleistuves. Merginoms iš Vakarų šalių
nebūtina turėti vaikiną iš princo palydos,
mes nirtulingai kovėmės dėl princo.
Panašiai prabėgo ir kitas vakaras.
Net nesivarginau šypsotis, lydėdama
akimis sportinius batelius, kai jis
išeidamas lipo laiptais prie durų.
Vieną rytą Serena prikėlė mus gana
anksti ir pranešė gavusi specialų leidimą
(iš ko – paslaptis) nuvažiuoti į Johanį.
Padalijo mums po kelias saujas
Brunėjaus pinigų. Atvykusi į šalį, pirmą
kartą mačiau jų pinigus. Beveik dvi
savaites gyvenau neturėdama reikalų su
jokia prekyba. Na, švelniai tariant.
Pažvelgiu į pinigus, kuriuos ji mums
padalijo kaip „Monopolio“ dalytoja, ir
vėl matau jį – barzdotą pasipūtusį
sultoną, besipuikuojantį ant žalių,
oranžinių ir mėlynų banknotų.
– Koks kursas?
– Nežinau. O kam tau? Pinigų kaip
šieno. Užsidenk galvą. Nesi blondinė,
bet vis tiek geriau užsigobti.
Susėdame į mūsų jau laukiančius
mersedesus. Serena įsitaiso priekyje
paplepėti su vairuotoju. Ji senokai
įsisukusi į jų pasaulį, o aš dar ne. Po
trijų dienų keliausiu namo nieko dorai
nepamačiusi ir dar mažiau supratusi.
Mane atrinko lyg kokį saldainį su
apelsinų įdaru ir perdavė kitam. Kodėl
man taip nesiseka? Kodėl, rodos, jau
ranka pasiekiama tai, ko trokštu, ir staiga
kažkas nugvelbia iš panosės. Paprastai
pati stengiuosi pasitraukti, kol negavau
per snapą, bet šįkart neturiu iš ko rinktis.
Puolusi į neviltį mergina paprastai
lekia į parduotuves. Mes atvykome į
Johanį išvertusios turisčių akis.
Nepajėgi atsispirti nė vienam niekučiui,
nes jis tau atrodo egzotiškas, o pinigai
nebetenka prasmės, ir tu pasijunti kaip
vaizdo žaidime, kur skamba azijietiškos
melodijos ir aplink tave šokinėja
besišypsančios plačiaveidės pardavėjos,
suokiančios savomis eilėmis ir
krykštaujančios iš tavo keistenybių.
Šitam vaizdo žaidime pasisemi jėgų,
prisiperki užkandžių ir marškinėlių,
pliušinių žaisliukų, skaniai kvepiančių
muiliukų ir ryškiaspalvio lūpų blizgio.
Pastebėjau, kad Brunėjaus moterys
nesigaubia galvų skaromis kaip kitose
musulmonų šalyse, nors rengiasi iš tiesų
kukliai. Aišku, nesulyginsi su tomis
keliomis įspūdingo grožio ir stiliaus
moterimis, su kuriomis teko susidurti per
savo trumpą viešnagę Singapūre.
Užmiršusi vakarykščius
konkurencinius nesutarimus, susiporuoju
su Lene, ir ji nusiveda mane į
kosmetikos skyrių „Shu Uemura“.
Konsultantės ženklais mums aiškina apie
prekes ir patarinėja. Lenė pasodina
mane ant aukštos kėdės ir geraširdiškai
pamoko, kaip darytis makiažą, kad
neatrodyčiau lyg kasdien eidama į filmo
„Vaikinams patinka blondinės“ atranką.
– Tavo oda nuostabi, – giria Lenė,
rausvindama man skruostus. – Balta kaip
sniegas. Iš kur tu?
– Iš Džersio.
– Ne, aš klausiu, iš kur kilusi.
Šitas klausimas man visada skamba
keistai. Iš kur kilusi? Esi geroji
burtininkė ar blogoji? Aš tiesiog Dorotė
Geil iš Kanzaso.
– Rusė. Lenkė.
– Nepasakyčiau.
– Esu įvaikinta, – atsakau.
Lenė stabteli dažiusi ir žiūri į mane ir
smalsiai, ir su užuojauta.
– Ar žinai, kas tavo tikrieji tėvai?
– Tikrieji mano tėvai yra tie, kurie
mane įsivaikino.
Kai esi įvaikis, paprastai į tokį
klausimą atsakinėji šitaip, nes girdi jį
milijonus kartų. Prie jo taip pripranti,
kad nebekreipi dėmesio.
– Vis dėlto, – neatlyžta ji.
Nesinori tęsti pokalbio. Nenoriu jai
nieko aiškinti. Kad galėčiau ginti savo
šeimą, turiu kalbėti su žmogum, kuris
bent kiek geba suvokti sudėtingus
dalykus. Nors jei atvirai, ji teisi. Aš iš
tiesų susimąstau. Šie tėvai yra mano
tėvai, bet vis dėlto. Mąstau, ar savo
genuose negalėčiau rasti paaiškinimo,
kodėl aš tokia nenuorama; ar mano
biologinėje sandaroje nėra kokios
strėlytės, rodančios, kuria kryptimi man
eiti?
 Lenė atgręžia veidrodį. Makiažas
puikus, dailus. Nusipirkau viską, ką ji
man siūlė. Tai mano pirmasis tikras
makiažo rinkinys, įsigytas ne tinklo „Rite
Aid“ parduotuvėje, ir pirmosios grožio
pamokos, kurias gavau ne iš
persirengėlio transvestito ar striptizo
šokėjos. Abi su Lene išėjome iš
kosmetikos skyriaus nešinos sunkiais
krepšiais, pilnais dažų ir kremų. Pakilau
į aukštesnį lygį – esu tikra ponia, su
nuosava šešėlių palete ir neaiškios
kilmės pinigais. Dar nusipirkau dietinės
arbatos, naujas sportines kelnes ir
daviau sau žodį nuo rytdienos pradėti
sportuoti. Ketinu darsyk gyvenime
pamėginti sulieknėti, kad mano kūnas vėl
taptų dailus ir geidžiamas. Velniop
biologiją. Ir pati galiu pakeisti savo
kūną taip, kaip trokštu. Štai kur laisvė,
kai nežinai, kodėl kaip tik tokia tavo
akių spalva. Traukis, Odre Hebern! Na
ir kas, kad šitas princas pavarys mane
šalin, atsiras kitas, kuris tikrai taip
nesielgs. Aš jau tuo pasirūpinsiu.

Vakarienei valgiau žalėsių su gabalėliu

vištienos. Priminiau sau, kad man nieko
nereikia. Beveik nieko. Istorija žino
vienuolių, kurie išgyveno per dieną
suvalgydami po ryžio grūdą. Poreikis –
iliuzija. Yra tik noras, ir gyventi gali tik
stipriavaliai, ko nors trokštantys ir
negaunantys. Niekas į šį darbą
nepasisiūlys, teks pačiai save skatinti.
Būk stipri. Kovok.
Jaučiuosi atsinaujinusi ir ryžtingai
nusiteikusi, bet atsisėdu prie kosmetinio
stalelio ir, pažvelgusi į save veidrodyje,
pamatau akis badančią tiesą. Savigalbos
nuotaika išgaruoja taip pat greitai, kaip
anąsyk buvo nuplėštas Pirmosios aukos
kostiumėlis, prilaikomas lipnių juostelių.
Pilvas graudžiai urzgia. Nepaisydama
motyvacinių kalbų vis tiek žinau, kad
badaudama gražesnė nepasidarysiu.
Galiu perskaityti visas bibliotekos
knygas, o protingesnė tikrai nebūsiu.
Tokia jau tiesa.
Nesu nei žavi, nei protinga, nei
populiari, nei talentinga ar dar kuo nors
ypatinga. Esu apsukri prostitutė, kartais
gebanti savo kalbomis taip apsukti
galvą, kad vis tiek gaunu, ko trokštu.
Nors ir pasigražinusi naujais šešėliais,
vis tiek kaip anksčiau nepatenkinta žiūriu
į save veidrodyje. Atsidūstu, paimu į
rankas pudros šepetėlį ir kimbu į darbą.

Tą vakarą kažko suirzęs, bet kaip visada

ištvirkėliškai nusiteikęs išverstakis Edis
įsispraudžia ant plačios sofos tarp
manęs ir Serenos. Vyrams labiau patinka
sėdėti ant šitų sofų nei ant žemų
minkštasuolių turbūt todėl, kad ilgai
nenustygsta vienoj vietoj. O merginos
savo ruožtu visą vakarą kiurkso tuose
pačiuose krėsluose, vis labiau juose
susmukdamos, lyg nebereikalingos lėlės,
kol įžengia princas ir tada visi
pasitempia, lyg truktelėti už virvelių,
pririštų prie pakaušio.
Edis, pasisukęs į Sereną, klausia:
– Šįvakar dainuosi?
Aišku, kad dainuos. Ji nė kiek
neapsiriko, vertindama mane pirmą
kartą. Esu per menka šios šaltos,
akiplėšiškos blondinės varžovė. Jau
galvą galiu duot nukirsti, kad vaikiną
laimės sopranas.
 Paskui jis atsisuka į mano krėslą,
kuriame kas minutę iš nevilties grimztu
vis gilyn, ir klausia:
– Tu irgi dainuosi?
Gal jau ne. Staiga suirzusi Serena
pareiškia:
– Dabar tavo eilė dainuoti.
Truputį drebėdama nuo ūmai kūną
užliejusio adrenalino pakylu iš vietos ir
einu prie mikrofono. Nepasiruošusi. Po
sėkmingai sudainuotos „Kasih“ prabėgo
jau trys dienos, ir buvau tikra, kad
antrąsyk dievai manęs taip
nebepamalonins. Tačiau smarkiai
apsirikau. Visai neblogai sudainavau
„Kasih“ ir sulaukiau iš visų gana
palankių šypsenų, net iš paties princo.
Kai ant scenos užlipo Serena ir ėmė
dainuoti „Kažkas mane stebi iš aukštai“,
galėjai lįsti iš gėdos po kėde. Klausiausi
jos ir džiūgavau. Jai iki Sendės, kaip ji
tikėjosi, dar labai toli. Per pirmąjį
posmą Fiona sugavo mano žvilgsnį ir
pakvietė prieiti prie jos ir Robino. Man
prisiartinus prie valdžios sosto, prie
trijų palei sieną stovinčių krėslų,
Robinas atsisuko į mane ir tarė:
– Sėsk čia, – patapšnojo per krėslą
kairėje. Fiona visada sėdi jo dešinėje.
Tai geidžiamiausia antrosios princo
favoritės vieta. Visą vakarą prasėdžiu
tame krėsle, stengdamasi elgtis
mandagiai, tinkamai suglausti kelius ir
kalbėti tik paklausta. Sėdžiu šalia
Robino visa įsitempusi ir budri. Robinas
bene visą laiką kalbasi su Fiona, tik
kartais atsisuka į mane ir užduoda vieną
kitą nelauktą klausimą.
– Ar tau patinka žirgai?
– Net labai. Girdėjau, jūs žaidžiate
polą.
Žirgai man visai nepatinka. Na, gal
tik truputį. Man labiau patinka šuniukai
ir katytės. Dievinu gyvūnėlius, kurie
mėgsta susirangyti ant sofos ir kartu su
manim žiūrėti televizorių. O polo
apskritai nė sykio nesu mačiusi.
– Žaidžiu.
 – Betgi jis pavojingas. – Kertu iš
lubų. – Jūs turbūt labai drąsus. Norėčiau
pažiūrėti, kaip žaidžiate.
– Kada nors. Galbūt. Kaip tau mano
šalis?
Štai toks mūsų pokalbis. Pasigirdus
šokių muzikai, žiūrime, kaip merginos
šoka skambant „Tai, kas verčia tave eiti
iš proto“ ir „Lyg malda“. Visi aliai
vieno šokių aikštelėje traukia kartu su
prostitutėmis, nors dauguma nė
nesupranta, apie ką dainuojama.
Nusigėrusios merginos, tiek rytietės, tiek
vakarietės, šėlsta kaip išmanydamos –
sukasi ratu, kilnoja sijonus, trypia
sustojusios eile. Geras būdas atsikratyti
nuobodulio.
Tačiau man visai nenuobodu. Princo
vakarėliuose ir kavalieriai, ir jų
meilužės privalo elgtis pagal rangą. O
maniškis staiga šovė į nepasiekiamas
aukštumas. Mano padėtis pernakt trapiai
pasikeitė. Išlaikiau pirmąjį išbandymą:
buvau ignoruojama, bet nepasidaviau,
elgiausi deramai. Nusiminiau, bet ne per
daugiausiai; pavydėjau, bet neperlenkiau
lazdos. Jeigu čia žaidimas „Kilk ir
krisk“, aš ką tik užšokau ant kopėčių,
kuriomis galima pakilti į patį žaidimo
lentos viršų, saugiai apeinant pavojingus
langelius. Netrukus manęs visos nekęs.
Fiona pasilenkia per Robiną ir žiūri į
mane, tarsi patvirtindama tai, apie ką jie
ką tik kalbėjo.
O jis pogarsiai, kad ir aš girdėčiau,
abejingai jai sako:
– Man atrodo, mano broliui ji labai
patiks, ar ne?
Fiona jam linkteli.
Po galais! Kas čia dabar?
 13 skyrius

Į stiklo pluošto jachtos šonus

atsimušantys saulės zuikučiai tokie
ryškūs, kad net ir nusisukus mirga akyse.
Laive jaučiuosi kaip nykštukė. Jachta
tokia didelė, veikiau kruizinis laivas nei
privati plaukiojimo priemonė. Denyje
mane pasitiko dvylika įgulos narių.
Nuo drėgno karščio man ant lūpos ir
tarp krūtų rasoja prakaito lašeliai.
Apgailestauju pasirinkusi trumpus
džinsus ir Destinės pasiūlytą bolero
švarkelį. Kai rytą išgirdau beldžiant į
duris, tikėjausi, kad vėl būsiu užrakinta
prostitučių šaldymo kameroje, bet mane
atvežė į uostą. Gailiuosi nepasiėmusi
bikinio, plačiakraštės skrybėlės ir kad
negaliu puikuotis raudonais lakuotais
nagučiais, laikančiais taurę šampano.
Argi ne šitaip rengiamasi pakvietus
paplaukioti jachta su princu? Su
tinkamais apdarais ar be jų, esu visiškai
patenkinta gavusi progą maloniai
paplaukioti laivu su visu tuzinu man
paklusnių įgulos narių.
Čia mano stichija. Jachtos ir
šampanas. Tarptautinė femme fatale
žingsniuoja laipteliais į laivą.
Bet, užlipus į denį ir sustojus prieš
griežtomis uniformomis aptemptą įgulą,
ši kažko smarkiai sutrinka. Vyrukai
žvalgosi ir nesmagiai dairosi į kaimynus,
kuris pirmas išdrįs žengti žingsnį. Mane
pasveikina jaunas, saulėje įdegęs
kapitonas australas ir perleidžia dviem
išdidžiai pasipūtusiom merginom, o visa
įgula skubiai skirstosi prie įprastų
darbų.
Aukštesnioji juodbruva mergina
dideliais dantimis man sako:
– Tu turbūt mano ūgio.
Dainingais balsais užduodamos
klausimus, merginos vedasi mane denio
pakraščiu, paskui į apačią, kur
glaudžiasi įgula.
– Ar esi plaukiojusi kitomis šeimos
jachtomis?
– Ne.
– Liksi dirbti su mumis? Mes galim
tau tuojau pat paruošti Elisonos gultą. Ji
išvyko prieš tris savaites ir jau manėme,
kad reikės išplaukti be vieno įgulos
nario.
Merginos atidarė spintą, joje buvo
daugybė tokių pat kaip jųdviejų
uniformų, tvarkingai kabančių
celofaniniuose maišuose per nedidelį
atstumą viena nuo kitos. Pridėjusios prie
manęs drabužius, žiūrėjo, ar tinka, vartė
akis dėl mano apimčių, galų gale
surinkusios reikiamą komplektą
pakabino ant kabliuko. Visados maniau,
kad žmonės, kurie tvarkingai sukabina
drabužius, yra geresni už mane, jų siela
švaresnė.
– Ar tave nusamdė Leslė?
– Ne.
– Tikrai? Tai kas dabar parenka
žmones?
– Mums niekas nieko nesako, –
atitaria jai šviesiaplaukė.
Merginos laukia iš manęs
paaiškinimo, bet aš stoviu kaip mietą
prarijusi ir tyliu. Australės jachtos
palydovės sveikos ir išsidabinusios, net
akį veria. Staiga sumoju, kad ankštame
laive negali būti jokios netvarkos, jokių
paslapčių. Kaip galima gyventi niekada
niekam nesumelavus?
– Ar jau seniai dirbi palydove?
– Tai kad ne.
– Aha. – Merginos visai sutrinka.
Susižvelgia, vėl atsisuka į mane.
– Prašom neįsižeisti, – prabyla
šviesiaplaukė, – bet ko čia atvykai?
Brunėjuje teko išmokti vieno labai
naudingo dalyko – niekada neskubėti
pažerti per daug žinių. Reikia laikyti
liežuvį už dantų tol, kol iki galo nebūsi
tikra, kas vyksta. Juk nenorėtum būti ta,
kuri sugadina žaidimą.
– O kas jums buvo pasakyta? –
klausiu jų.
– Nieko, – atsako brunetė.
– Mums liepė eiti į denį ir pasitikti
naują palydovę.
– Bet jeigu tu ne palydovė…
– Dabar matai, dėl ko mes taip
sutrikom.
– Na, tada sakykim, kad aš naujoji
palydovė.
Jas tai tenkina. Išrenkam uniformą,
kuri man beveik tinka. Standžios
poliesterio kelnės truputį ankštokos per
klubus, betgi man visos kelnės būna per
siauros. Kai tik apsirengiu kaip abi
merginos, iš karto bendraujame
draugiškiau. Visos trys nusprendžiame,
kad darysiu tą pat ką jos. Teks išklausyti
skubų instruktažą, nes jau po valandos
atvyks sultonas su šeima ir leisis į
dienos kelionę laivu. Vėliau mane
pamokys kitų šiame darbe žinotinų
dalykų. Buvau tikra, kad šito neprireiks,
bet vis tiek joms padėkojau. Kaip
supratau, princui patinka įstumti žmones
į neįprastą padėtį ir žiūrėti, kaip jie
kapstosi. Mes lyg bandomieji triušiai.
Pamanau, gal jis nesveikas, gal turi
polinkį į sadizmą ar psichika sutrikusi.
O gal tai tiesiog ligos, kai turi per daug
pinigų ir valdžios, simptomas.
 Merginos atidarė tris skardinėles
dietinės kolos ir siurbčiodamos tiesiai iš
jų ėmė pasakoti apie savo darbą. Jos
dirba jachtos palydovėmis, kartu su visa
įgula buvo pasamdytos Australijoje.
Darbas sultono jachtoje lengviausias iš
visų, kuriuos joms yra tekę dirbti. Čia
jos darbuojasi jau pusmetį, bet jis per tą
laiką nebuvo išplaukęs ilgiau kaip
dienai.
Regis, dirbti jachtoje palydove ne
taip jau ir blogai. Mielai voliočiausi
naktimis ant gulto ir klausyčiausi, kaip
bangos tekšena į laivo bortą, o dieną
vaikščiočiau po denį su padėklu gaiviųjų
gėrimų. Laisvais po darbo vakarais po
žvaigždėtu dangumi gurkšnočiau vyną
„Merlot“ ir flirtuočiau su kapitonu. Gal
iš tiesų reikėtų apie tai pagalvoti? Gal
man čia pasilikti ir niekam iš valdžios
nė netoptelės, kad neturėčiau čia būti?
Galbūt man pavyktų ištrūkti iš princo
vergijos, kol nepasidariau tokia
nelaiminga kaip Serena ar Lenė.
Merginos ilgai man pasakojo, ką
turėsiu daryti. Mūsų pareiga – priimti
valgių ir gėrimų užsakymus. Nurinkti
tuščias stiklines ir indus. Sekti, kad
neliktų nė vienos tuščios taurės. Turime
stovėti prie durų ir būti pasirengusios
tenkinti bet kokį įnorį. Turime viską
matyti, o pačios būti nematomos. Turime
nešioti ir siūlyti užkandžius. Vos kas
išeina iš kajutės, turime iš karto ją
sutvarkyti, kad grįžęs rastų ją
nepriekaištingai tvarkingą.
Paskui jos nuvedė mane į tualetą
parodyti paties svarbiausio dalyko: kaip
tinkamai užlenkti tualetinio popieriaus
lapelio kampą, kai kas nors pasinaudoja
tualetu.
– Jiems patinka, kai mes stengiamės.
Jie jaučia, kad mes nė akimirką
nepaliekam jų be dėmesio.
Na, kai gerai pagalvoji, gal
palydovės darbas vis dėlto man nelabai
prie širdies.
Padariusi pertrauką tarp mokymų,
kaip užlankstyti tualetinio popieriaus
kraštą, užlipu ant denio įkvėpti gryno oro
ir pro kietus baltus marškinius pakaitinti
nugaros šiltuose saulės spinduliuose.
Jūros oras kvepia druska ir
užsistovėjusiu vandeniu, čia nebe taip
slegiamai karšta kaip atogrąžų miškuose
salos gilumoje. Prisiminiau pakrantę
Džersyje.
Mūsų šeima kiekvieną vasarą
važiuodavo į Bič Heiveno paplūdimį
Long Bičo saloje. Ten mudu su Džoniu
kasmet sutikdavome plėšikaujančią
padūkusių vaikėzų gaują. Visi drauge
bėgdavom nuo vandenyno pakrantės iki
viešbučio „Englsaid“ baseino ir atgal;
neriam į šniokščiančias bangas, paskui
lekiam per karštą smėlį iki baseino ir
šokam į jį giliausiame gale. Ir taip visą
dieną pirmyn atgal, pirmyn atgal.
Stabtelėdavom tik prie ledų vagonėlio
nusipirkti šaltų vaisių sulčių.
Vakarop įdegę saulėje ir dar
tebegurgždant smėliui plaukuose su
Džoniu ir tėvais eidavom į Morisono
restoraną salos užutėkyje valgyti
sumuštinių ir keptų moliuskų. Po
vakarienės susėsdavome ant prieplaukos
ir žiūrėdavom, kaip į uostą grįžta žvejų
valtys.
Šitas stovinčio vandens kvapas,
sklindantis nuo uosto, primena man Bič
Heiveno paplūdimio kvapą tyliais
vakarais. Tik ten jausdavausi visiškai
kitaip. Pamenu, būdavau gatava išsinerti
iš kailio. Į kūną buvo įaugęs karnavalo
šviesų spindesys; karštų, cinamonu
apibarstytų spurgų kvapas per pusryčius
ir kutenantys krabai ant smėlio. Čia ne
paviršiniai jutimai, tai mano kūno kalba.
O Brunėjuje viskas kitaip. Su kiekviena
diena kūnas man vis svetimesnis.
Kasdien vis labiau tolstu nuo aplinkinio
pasaulio, ir tas atotrūkis man kelia ne
liūdesį, priešingai – pasitenkinimą.
Atsiriboti nuo savo kūno – tarsi įplaukti
į saugų uostą, patirti savotišką laisvę.
Stovėdama ant denio pamatau
privažiuojant vilkstinę jau matytų juodų
mersedesų. Grįžau į kajutę, nes du
civiliais drabužiais vilkintys apsaugos
darbuotojai ir keli uniformuoti
apsaugininkai išlipo iš automobilių ir
pasklido po jachtą patikrinti, ar joje
saugu.
Apsaugos protokolas čia labai
griežtas. Bet sulipę į jachtą vyrai
stengiasi niekam neįkyrėti. Gerai
neįsižiūrėjęs ir nepamatysi, kaip akylai
saugoma karališkoji šeima, kaip įdėmiai
sekamas kiekvienas mūsų judesys.
Viskas taip kruopščiai surežisuota, kad
susidaro iliuzija, jog sultono, jo brolių ir
jų šeimų gyvenimas teka įprastu ritmu.
Tikriau, ne gyvenimas, o egzistencijos
po stikliniu gaubtu parodija7, kur
kiekvienas noras ar užgaida įvykdomi
dar nespėjus jų sugalvoti. Vargšeliai
turbūt mano, kad tualetinis popierius
pats stebuklingai susilanksto jiems vos
spėjus nusišluostyti užpakalį. Mane tai
smaugia. Nieko nuostabaus, kad princui
norisi tik dulkintis.
Civiliai apsaugos darbuotojai vilki
griežto stiliaus eilutėmis, vaikštinėja po
denį ir dviem kalbomis – malajų ir
britiška anglų – nurodinėja, kas ką turi
daryti. Vienas iš jų ilgokai kalbasi su
šviesiaplauke palydove. Jie šnabždasi,
bet vienu metu pagaunu, kad kalbama ir
apie mane, nes apsaugininkas atsisuka,
įdėmiai mane nužvelgia ir kiek
pagalvojęs vėl kažką jai sako. Aišku, jis
nesupranta, kokio velnio čia
atsibeldžiau, bet jis vis tiek žino daugiau
nei kiti jachtos įgulos nariai. Jis žino
daug.
Šviesiaplaukė staiga pasikeičia ir
mandagiai, meilikaujamai man sako, kad
turėsiu viso labo stovėti prie sultono
kajutės durų ir vaišinti svečius gėrimais.
Ačiū Dievui, tualetų šveisti nereikės. Ką
tiksliai jiedu kalbėjosi, nežinau, bet iš
karto pajutau tarp manęs ir kitų iškilus
nematomą sieną. Plačiadantė palydovė
liepė man stoti prie didžiulės svetainės,
išmuštos žvilgančia tamsia mediena
(joje keli dideli langai), durų ir nuėjo.
Taigi visą dieną prastovėjau prie tų
durų, o pakalbėjau tik su vienu žmogumi
– baro padavėju, vykdančiu pateiktus
gėrimų užsakymus.
Deja, ilgai stovėti nieko neveikiant
neteko. Netrukus pasigirdo šurmulys ir
pro mane į svetainę sugužėjo būrys
auklių ir vaikų. Tikriausiai ne vien
karališkosios šeimos, nes jų gana daug.
Jiems įkandin atėjo ir sultonas su žmona.
Gyvenime sultonas neatrodo toks
pasipūtęs kaip ant banknotų. Sultonienė
dvigubai už jį stambesnė ir vilki platų
tradicinį drabužį, visą blizgantį. Jachtai
išplaukus į jūrą mačiau, kaip visą dieną
ji prasėdėjo svetainėj maloniai
šypsodamasi visiems, kas ją
užkalbindavo. Regis, jai patiko žiūrėti,
kaip žaidžia vaikai, bet ji nė sykio
nepakilo iš savo vietos ir prie jų
nepriėjo.
Visą dieną nešiojau karališkajai
šeimai gaiviuosius gėrimus ir rankiojau
tuščias stiklines. Vaikščiojau su
užkandžių padėklais ir siūliau užkąsti.
Sultonienė man nusišypsojo ir įdėmiai
pažiūrėjo į akis, o kartą, paprašiusi
atnešti jai atsigerti, net droviai sutriko.
Tarsi būčiau užsivertusi darbais ir
neturėčiau laiko. Dieve, kaip bjauriai
pasijutau. Veikiausiai buvau atvežta čia
tam, kad nešiojant kolą sultono vaikams
jis galėtų gerai apžiūrėti mano užpakalį.
Sultonas išvaizdus kitaip nei
Robinas. Truputį vyresnis, rimtesnis.
Ūsiukai panašūs į privataus detektyvo
Magnumo, o ne į Erolo Flino. Jis visai
nekreipė į mane dėmesio. Turbūt įvyko
nesusipratimas. Kažkam šovė galvon
pasiųsti mane į jachtą, bet nepasakė, ką
čia turėsiu veikti. Net sultonas nieko
nežino. Bet kelionei pasibaigus, kai
sultonas su žmona lipo iš jachtos,
praeidamas jis pažiūrėjo man tiesiai į
akis ir supratingai šyptelėjęs pamerkė
akį. Atsakiau jam žvilgsniu, reiškiančiu
visišką nenugalimumą. Šiaip ar taip, jis
sultonas, bet jeigu mane mėto iš rankų į
rankas, bent jau turiu tinkamai tuo
pasinaudoti.
Staiga ėmė ir atbudo savisaugos
instinktas. Neturiu priežasties manyti,
kad jeigu kam nors manęs nereikia, tai
apskritai esu neįdomi ir negeidžiama,
kad mane galima nustumti nuo uolos į
vandenyną ar miesto aikštėje viešai
užmėtyti akmenimis, įgrūsti į
automobilio bagažinę, kad niekas
daugiau manęs nematytų. Aš pasirengusi
kautis ragais ir nagais, kad išsilaikyčiau
ant karališkosios malonės ištempto lyno.
Fizinio susidorojimo pavojus gal ir
nekils, gal užteks pavojaus likti
nemylimai. Gal ir gerai, kad tada
suskatau priešintis, nes man tai iš tiesų
pravertė.

Parplaukus į uostą, niekas manęs nelaukė

parvežti atgal, bet aš nebijojau, kad
galiu būti pamiršta.
Atidaviau uniformą ir laivo virtuvėje
prisnūdau ant suolo, kol baro padavėjas
papurtė man už peties ir pranešė, kad
atvyko vairuotojas manęs paimti. Dar
vienas geras įprotis, kurį išsiugdžiau
Brunėjuje, – išmokau užmigti ten, kur
stoviu, ir nesvarbu, kas aplink vyktų.
Galiu susirangyti ant suolo prekybos
centre, viešbučio vonioje, ant grindų oro
uoste ir smigti per kelias sekundes. Kai
guliu savo lovoje ir aplink tamsu,
užmigti būna gerokai sunkiau. Kažkodėl
miegant ant suolo nekyla pavojaus
susapnuoti košmarą.
Kai grįžau į namelį, visos jau buvo
išėjusios į vakarėlį. Eidama per kambarį
nusirengiau drabužius, griuvau į vonią ir
mintyse skaičiavau, kad turiu lygiai
pusvalandį susiruošti į vakarėlį prieš
pasirodant princui. Mums buvo leista
suprasti, kad verčiau jau mirti nuo
maliarijos nei neateiti į vakarėlį; kitaip
tariant, rizikuotume grįžti atgal dešimt
langelių, kristi žemyn, būti nubaustos ir
ignoruojamos. Pasipudravau paraudusią
nosį, jau spėjusią įdegti ant denio, nors
ir neilgai ant jo stovėjau; tada susikėliau
ant viršugalvio plaukus ir įšokau į golfo
vežimėlį.
Kai atvažiavau, buvo po dešimtos ir
Robinas jau buvo atėjęs į salę, sėdėjo
atsirėmęs į sofos atkaltę ir kalbėjosi su
Joja. Joja išpūtusi akis skeryčiojo
rankomis, tarsi maža mergaitė vaizdžiai
pasakotų tėvui apie siaubingą įvykį,
nutikusį mokyklos kieme. Robinas
klausėsi jos sunėręs rankas ir
šypsodamasis puse lūpų. Mano dėmesį
patraukė keistoka jo išraiška,
užsižiūrėjusi užkliuvau už kilimo ir vos
nesuklupau. Jis atrodė švelnus. Tarsi ją
įsimylėjęs. Ne aistringai, o veikiau kaip
tėvas. Galbūt man taip pasirodė dėl
blausaus apšvietimo, o gal protas iškrėtė
pokštą, ir aš net krūptelėjau.
Nors merginos mano pusėn nė
nežvilgtelėjo, jutau nuo Serenos ir Lenės
sklindant apgaulingą energiją, sakytum
tuoj tuoj kils audra ir man ant galvos
pasipils kruša. Netikėtai sutrikau.
Atstačiusi krūtinę patraukiau prie savo
krėslo, prie grūmojančių audros debesų,
bet Edis mane pasivijo, truktelėjo už
rankos ir vėl ištempė į koridorių. Jis jau
laukė manęs pasirodant.
Edžio darbas kas vakarą išvesti iš
salės princo pasirinktą merginą. Tą
vakarą atėjo mano eilė. Jis nuvedė mane
į kambarį, kuriame man dar nebuvo tekę
lankytis. Didelio, apskrito ir erdvaus
kambario sienose buvo daugybė durų.
Tarsi kokia televizijos žaidimų studija.
Už trečių durų – šaldytuvas, už šeštų –
tigras, o už septintų… miegamasis; į šį
Edis mane nuvedė ir išeidamas užrakino
duris. Atrodo, visos rūmų durys
rakinamos tik iš išorės. Po penkiolikos
minučių atėjo Robinas.
– Papasakok, kaip praėjo diena. Kas
nutiko? Ar susitikai su juo?
Nujaučiu, kad Robinui labai svarbu,
ar patikau jo broliui. Papasakoju jam
keletą smulkmenų, kaip leidau dieną.
Nusprendžiu, kad apie žmoną geriau
patylėti. Žmonos čia kaip šeimos
paslaptys, visi dedasi nieko apie jas
nežiną – jos yra, tik niekas apie jas
nekalba.
– Kokia tavo nuomonė apie mano
brolį?
– Pamerkė akį. Nusišypsojo. Buvo
malonu.
– Pamerkė akį?
Robinas buvo patenkintas. Jis
išsitraukė skaitmeninį fotoaparatą. Dar
nebuvau jo mačiusi. Negi dabar mane
nufotografuos ir nusiųs nuotraukų
sultonui?
 – Čia tik mums, – atsako jis į mano
nebylų klausimą.
Jau mums? Truputį palengvėja.
Nenorėčiau, kad mane siuntinėtų per
rankas. Nenorėčiau jaustis taip, lyg
Robinas įvertų man į ausį kortelę ir
išstatytų parduoti aukcione. Jeigu ir esu
kieno nors nuosavybė, bent jau turiu būti
labiau vertinama nei šitaip.
Jeigu norėsi, tai bet kokios
susiklosčiusios aplinkybės gali tapti
įprasta tavo kasdienybe. Ta pati
mergina, kuri vos prieš kelias savaites
jausmingai patarinėjo savo raudančiai
draugei spjauti neištikimam vaikinui į
barzdą, dabar be jokios širdies
graužaties sėdi ant lovos krašto ir viliasi
meilės vyro, turinčio ne vieną, o gal
keturias ar penkias dešimtis merginų,
vos už pusšimčio metrų sėdinčias salėje,
neskaitant žmonų. Iš Patės Smit virtau
Pete Herst. Kaip pasielgtų Petė Herst?
Atsiduotų Robinui, jeigu tik tai galėtų
išgelbėti ją nuo nuobodžio ir
pasibjaurėjimo, nuo persisotinimo savim
ir aplinkiniais. Tai jau nusistatymas.
Robinas įgijo išsilavinimą
geriausiose Anglijos mokyklose,
puikiausiai išmano finansus ir politiką,
yra patologiškas savimyla, profesionalus
manipuliuotojas žmonėmis, seksomanas
ir sumanus gražių moterų kolekcininkas.
Neturiu jokių galimybių. Buvau tikra,
kad tokios kaip aš jis nebuvo sutikęs per
visą savo gyvenimą. Gal vis dėlto būsiu
kitokia? Gal kaip tik aš padarysiu jį
laimingą? Ir pati būsiu laiminga.
Prijungęs fotoaparatą prie
monitoriaus ant staliuko pasienyje, jis
ima spragsėti mano nuotraukas.
Gulėdama ant lovos matau save ekrane.
Štai aš, pornografinė parodija,
apskritaveidė, storašiknė mergiūkštė
vien su šilkinėmis kojinėmis.
– Tik pažiūrėk. Tikra tobulybė, –
giria jis peržiūrėdamas ekrane
nuotraukas. – Tau negalima keistis.
Aš tobula. Mestelėk man savo
žaviąją kepuraitę, Pete, dabar jau aš
valdysiu pasaulį.
Kai vėliau apsirengėme grįžti į salę,
Robinas padavė man dėžutę. Joje –
auksinė grandinėlė su deimantine
širdute. Čia pirmoji jo dovana, kuklus
kaklo papuošalas, palyginti su vėliau iš
jo gautu deimantais inkrustuotu roleksu
ir auskarais „Bvlgari“, tačiau ši dovana
man buvo itin brangi, gauta tiesiai iš jo
rankų. Džiaugsmas užliejo krūtinę.
Pagaliau esu viena iš tų merginų, kuriom
tenka laimė atidaryti dovanų dėžutę ir
išvysti joje žėrinčią brangenybę, paskui
pakelti plaukus ir laukti, kol tau užsegs
ant kaklo dovanotą vėrinį.
 Grandinėlė viską sustato į vietas. Kai
grįžau į savo krėslą su ja ant kaklo,
Serena su Lene į mane net neatsisuko.
Jos kuždėjosi, bet aiškiai nugirdau žodį
storulė. Paskui – kekšė. Jaučiausi
išvargusi, įdegusi saulėje, sudirgusi,
akyse tvenkėsi ašaros. Ir ne tik dėl
Serenos ir Lenės. Kalti metai, praleisti
dailės studijose, slapstantis nuo tokių pat
žiaurumų, nuo aštrių dantų, dabar jie
skyrėsi tik tuo, kad nebebuvo įsprausti į
kabes. Tokiems dalykams jau lyg ir
turėčiau būti užsigrūdinusi, bet pagiežos
vis tiek negaliu pakęsti. Plūstu save dėl
silpnybių – niekada niekam nerodyk
ašarų.
 Grojant muzikai išgirstu Fioną
šaukiant mane vardu. Atsisukusi matau,
kad ji kviečia mane prieiti. Nuėjusi
atsisėdu šalia jos, palikusi tarp mūsų
laisvą Robino vietą, nes jis vaikštinėja
po salę ir bendrauja su merginomis. Aš
nukaitusi ir nenoriu, kad ji matytų mano
ašaras. Nenoriu šluostytis prie visų akių,
todėl leidžiu vienai ašarai nuriedėti
skruostu iki smakro ir slapčia nubraukiu,
pakėlusi prie lūpų gėrimą.
Fionos nejaudina nei mano ašaros,
nei tai, kad išvadavo mane iš kančių. Ji
tikras stebuklas. Niekada nemačiau jos
sentimentalios. O aš – iš prigimties
skystakošė. Vos spėju užlopyti vieną
skylę, atsiranda kita.
Man reikia sąjungininkės, ir tokia
tampa Fiona. Nelabai ja pasitikiu, bet
jau perkandau jos strategiją. Jai
naudinga draugystė su mergina, sėdinčia
Robinui iš kairės. Štai kodėl ji
kartkartėmis paglostydavo man nugarą.
Nujaučiau, nori, kad ir aš jai
paglostyčiau, bet nesistengčiau užimti
jos vietos. Man tai kas. Jeigu tik tiek
reikia, kad būtum antrąja favorite, man
visai nerūpi, ko reikia, kad atsidurtum
Fionos vietoje.

7 Užuomina į amerikiečių rašytojos Sylvios

Plath romaną „Stiklo gaubtas“ (1963), pagal jį
1979 metais sukurtas filmas.
 14 skyrius

Kitus du vakarėlius praleidau.

Edžiui davus ženklą, išsmukdavau iš
salės ir laukdavau Robino
miegamajame. Vieną vakarą jame
sėdėdama prisiminiau mokyklos laikų
gimtadienio vakarėlį, surengtą mergaitei,
kurios labai nemėgau, bet kuri buvo
tokia populiari, kad negalėjau atsisakyti
kvietimo. Vakarėliui mama nupirko man
naują suknelę ir privertė kitaip
susišukuoti plaukus. Ta mergaitė buvo iš
turtingos ir juokingai kvailos šeimos;
gimtadienio linksmybėms buvo atvežta
didelė stiklinė dėžė, kurioje stipria oro
srove buvo pučiami pinigai, o vaikai per
pusę minutės turėjo sugriebti jų kuo
daugiau. Aš iš to vakarėlio pabėgau.
Slapčia išėjau susitikti su berniuku,
kuris savo populiarumu mokykloje mane
irgi gerokai lenkė. Jis buvo platesnių nei
kiti vaikai pečių ir paslaptingas. Akys
pavargusios, rusva oda keistai pageltusi.
Kuprinėje visada nešiodavosi švirkštus
su insulinu, o jam dėstančių mokytojų
stalčiuose voliojosi plastikiniai
meškiukai su medumi, jeigu kartais
Deniui staiga sumažėtų cukraus kiekis
kraujyje.
Nežinau, kodėl Denis tą vakarą iš
visų mergaičių pasirinko mane. Jis
išgelbėjo mane vos linktelėdamas galvą,
ir mes susitikome žalioje pievelėje,
paskui ilgai vaikštinėjome susiglaudę.
Aš nusiaviau rausvus atlasinius batelius
su mažomis rožytės pavidalo sagtelėmis,
o vėliau nusimoviau ir baltas kojines,
kad padais jausčiau žolę. Pievutė
tviskėjo akinama žaluma, vakaras buvo
šiltas. Gulėjau ant jo švarko tankių
medžių šešėlyje ir abu karštai
bučiavomės; žvelgdama aukštyn į
pavasarinę pilnatį, jutau nenusakomą
švelnumą, kuris liejosi kartu su Denio
Rozeno bučiniais.
Išsmukti iš princo vakarėlio nebuvo
nei jaudinamai nauja, nei malonu, bet
pojūtis panašus. Būti geidžiamai ir dar
neįprastoje vietoje – magiškas dalykas.
Beveik magiškas, nors ne visai. Kitą
dieną jau turėjau lėktuvo bilietą kelionei
į namus. Ari turėtų grįžti iš Los Andželo
rytoj rytą ir išlydėti mane su Destine.
Mus pakeis nauja partija merginų,
atvyksiančių su Ari. Jau buvau
pasiėmusi iš apatinės spintos lagaminą ir
beveik viską susikrovusi
Net ir atėjęs pasimatyti su manim,
Robinas nė žodeliu neužsiminė apie
mano kelionę namo. Truputį nusivyliau,
kad jis taip lengvai mane išleidžia,
tačiau guodžiausi įtikinėdama save, kad
vis tiek čia įgijau neblogos patirties.
Neverta dramatizuoti: esu tikra, kad
ilgainiui Robiną pamiršiu, o Brunėjuje
praleistas laikas vėliau suguls galvoje
smagia istorija. Viskas pasimirš, bet
turėsiu ką papasakoti kitiems.
Be to, mielai paimsiu man
priklausančius pinigus. Sklandė gandai,
kad juos voke įteikia kaip dovaną.
Įsidedi į rankinuką ir pasižiūri vėliau.
Merginos mane patikino, kad gaunama
daugiau nei žadėta. Kad ir kaip ten būtų,
princas manęs neįsimylėjo. Fantazijos
apie deimantinę karūną išgaravo kaip
dūmas. Iš dalies džiaugiuosi galėsianti
grįžti prie širdžiai brangių dalykų:
draugų, teatro, didžiosios savo meilės –
Niujorko ir apskritai gyvenimo, kuris tik
prasidės.
Su Fiona sėdime savo krėsluose, o
Robinas kaip visada tingiai vaikštinėja
po salę su degtinės ir toniko kokteiliu
vienoje rankoje ir nematomu skeptru
kitoje. Fiona čia maloniai čiauška, čia
lygiai tiek pat patenkinta tyli. Ji ne tokia
apsimetėlė kaip kitos. O gal jos
apsimetimas išmanus ir plika akimi
nepastebimas.
 Stengiuosi įsiminti merginų veidus,
visus kampus, kur sienos susilieja su
lubomis, kaip atrodo Robinas, stovintis į
mane nugara. Dedu visas smulkmenas į
tariamą atminties albumą, kad vėliau,
ilgai vakarodama su draugais bare „Max
Fish“, galėčiau jį pavartyti ir parodyti
bičiuliams.
Matau, kaip išlydėdamas iš salės
Destinę Edis paduoda jai garsųjį vokelį.
Po kiek laiko grįžusi į salę ji man
pamerkia akį. Stebiu ją, atsisveikinančią
su merginomis, vaikinais ir tarnais, su
kuriais per tą laiką susipažino. Visiems
Destinė patiko. Ji moka linksmintis iš
širdies. Džiugino visus savo dideliais
papais, akį rėžiančiais drabužiais ir
atvirais pokalbiais.
– Ji buvo labai populiari, – sako
Fiona. – Deja, jos pačios nelaimei,
populiarumas ir sėkmė ne tas pat.
Išgąstingai laukiu, kada būsiu Edžio
pakviesta, bet jis kažkodėl nesiskubina.
Susirūpinusi klausiu Fionos.
– Oi, tu niekur nevažiuosi.
Nusiramink.
Pirmą kartą išgirstu naujieną, kad
galiu ir neišvykti. Netikiu Fiona. Ne ji
čia viršininkė. Ir ne viskas jos valioje.
Nespėjus jai išsakyti savo abejonių, prie
mūsų prisėda Robinas. Vakaras slenka į
naktį, o Edis vis neateina ir nieko
nesako. Nieko negirdėt nei iš Madžės,
nei iš kitų. Krūtinę ima kaustyti panika.
Kodėl man nesumoka? Negi ką nors
padariau ne taip? Galiausiai išraiškingai
vartydama akis Fiona paliečia man
skaudžią temą.
– Ji labai nusiminusi, nes mano, kad
jai reikia važiuoti namo.
Apsimestinai nustebęs Robinas
atsisuka į mane.
– Nori namo?
– Ne, nenoriu, tik rytdienai turiu
lėktuvo bilietą.
– Be abejo, tu dar liksi. – Paskui
pasisuka į Fioną. – Reikėjo jai pasakyti.
– Aš sakiau.
 Tuo viskas ir baigiasi. Atsilošiu
krėsle ir mėginu surikiuoti mintis.
Turėsiu dar likti. Ar ilgai? Aš neturiu
naujų drabužių, visus vilkėjau
mažiausiai po tris kartus. Namie manęs
laukia svarbūs reikalai. Aš turiu… ką?
Perbėgu mintyse darbų sąrašą. Draugai
niekur nepabėgs. Niujorkas irgi be
manęs neprapuls. Šonui ir taip jau
atsibodau. Su namiškiais santykiai yra
buvę ir blogesni, šitai jiems nebus jokia
naujiena.
O dėl karjeros – mano prieštaravimai
subyrėjo kaip kortų namelis. Praktiką
atlikau su puikiais žmonėmis, bet tai dar
nereiškia, kad ir pati esu šauni. Mano
gyvenimo apraše – dar statoma Penės
pjesė, trys studentiški spektakliukai, du
studijų laikų filmai ir, ko gero, pats
baisiausias vaidmuo šlykščiausiame
kada nors filme apie vampyrus. Būsiu
atvira, mano karjera, galima sakyti,
niekinė. Nieko konkretaus, tik didžiuliai
planai. O jie gali ir palaukti. Staiga
vienu metu pajuntu visą jausmų paletę:
nuo pakylėtos nuotaikos iki šleikštulio.
Jaučiu ir pergalę, ir nuosmukį.
 15 skyrius

Dienos ir toliau bėga, peršokdamos

dviejų, o vėliau ir trijų savaičių ribą.
Prie staliukų sėdi nauja partija švytinčių
ir nieko nenutuokiančių merginų iš
Amerikos. Šalia manęs įsitaisiusi
Teilora. Nereikia nė abejoti, ji rado
kelią į Brunėjų. Visaip įtikinėdama Ari –
baugindama, meilikaudama ir net
hipnotizuodama – įkalbėjo atsiųsti jai
bilietą. Teilora ne iš tų, kurioms galima
atsakyti. Iš pradžių jos prisibijojau, bet
jos pyktis, palyginti su kitais
konkuravimo sunkumais, greit atlėgo ir
netrukus mudvi susidraugavome.
Amerikietės ir europietės gyvena
penktame ir šeštame nameliuose, o
dauguma azijiečių, išskyrus Lenę su
Fiona, įsikūrė pastate, labiau
primenančiame bendrabutį. Mudvi su
Teilora gyvenam šeštame svečių
namelyje. Lenė gyvena priešais mus, o
Serena įsikūrė didžiajame kambaryje.
Ari šeimininkauja didžiajame penktojo
svečių namelio kambary. Savo
kampelius turi ir menkesnės svarbos
epizodinės veikėjos, taip pat padienės
aktoriūkštės (jos čia neužsibūva ir
sparčiai keičiasi): šviesiaplaukė
amazonė, puiki tinklinio žaidėja Kimė,
roko grupės narė iš Los Andželo
Britanė, mūvinti įspūdingą žiedą,
tariamai gautą iš Vinso Neilo, ir
antisemitė Siuzė, pirmą kartą
supažindinusi mane su visai kita žodžio
„žydas“ reikšme („Dėl šitų auskarų
kainos derėjausi su juo kaip su senu
žydu.“).
Princui leidžiama turėti keturias
žmonas, o jis turi tik tris. Taigi potekstę
galima suprasti: kerštingų merginų,
atvykusių į Brunėjų, varžytinės vyksta
dėl vienintelio prizo – karūnos. Esmė:
nepaisyti jokių prielaidų, lipti per galvas
bet kokiai hierarchijai, įplieksti visa
nugalinčią meilę ir iš mirtingojo
pasaulio podukros – nepilnametės
prostitutės iš Tailando, senstelėjusios
sugulovės, nenusisekusios aktoriūkštės,
parduotuvės vergės, kuoktelėjusios roko
šliundros – gali pakilti į princeses. Iš
bjauraus ančiuko virsti gulbe – princui
tereikėtų linktelėti galvą.
Merginos be paliovos keitėsi, tarsi
šmėsčiojantys veidai linksmose
fotografijose, aparatu pleškindavom
gerokai įkaušusios ir įsidūkusios (vėliau
man tų nuotraukų buvo labai gėda, nes
viena iš mūsų grupės pardavė savąsias
kabeliniam tinklui „E! Tikra Holivudo
istorija“.) Kai kurios merginos
užsibūdavo ilgiau ir kiurksodavo
visiems ant akių it dailios sofų
dekoracijos. O kitos nieko nelaukdamos
paleisdavo į darbą visus kerus. Per
viešnagę Brunėjuje merginos smarkiai
pasikeisdavo. Psichologinis spaudimas,
nuolatinė baimė ir iki kaulų smegenų
įsismelkęs netikrumo jausmas; kas
vakarą tenka įvertinti save varžovių
apsuptyje, tai merginas smarkiai
veikdavo.
Kas tavęs laukia? Suspindėsi ar
nublanksi? Pasiliksi ar dėsi į kojas?
Mėgstamiausia merginų pokalbių tema
būdavo, ką reikės pasakyti tėvams,
vaikinams ar vyrams. Kai kone
pornografiniame filme pasirodo nauja
žvaigždė – sukeltais plaukais ir su
dideliais akiniais ant nosies, dar
nespėjus jai išsitiesti ant darbo stalo,
nejučia spėlioji: įdomu, ką ji paporino
tėvams?
Serena prisipažino pamelavusi
tėvams, kad susitikinėja su darbdaviu. O
vaikinui, su kuriuo gyvena
(rudaplaukiam, atvežusiam ją į oro
uostą, atsikrausčiusiam iš Kanzaso pas
ją į Los Andželą, bet nieku gyvu ne jos
mylimajam), pasakė dirbanti aukle. Kiek
žinau, Teilora tėvų neturi. Niekada apie
juos neužsiminė ir niekam neskambino.
Kai mes susipažinom, ji man suraitė
pramanytą istoriją apie persikų
plantaciją, taigi nieko jos daugiau ir
neklausinėjau. Verčiau jau tegu
nemeluoja.
Aš pati pernelyg ilgai delsiau, todėl,
nenorėdama sukelti tarptautinio
skandalo, turėjau kuo skubiau
prisipažinti saviškiams. Tėvai vis
nepatikliau klausėsi mano pokalbių
telefonu iš ilgokai užtrukusio filmavimo
vis toje pačioje kino studijoje
Singapūre. Vieną vakarą tik su katinėlių
raštais marginta pižama atsisėdau prie
mažo staliuko marmuriniame
vestibiulyje, paėmiau telefono ragelį ir
surinkau tėvų numerį.
Pokalbis buvo itin nemalonus, o
nuolatiniai tarptautinio ryšio trikdžiai
kaskart primindavo apie mus skiriantį
milžinišką atstumą. Pasakiau tėvams,
kad, filmuodamasi toje mitinėje kino
juostoje Singapūre, susipažinau su vienu
žmogumi ir įsidarbinau jo padėjėja. Kad
jis – Brunėjaus princas.
– Koks princas? – nesuprato tėvas.
– Brunėjaus.
– Kas, po velnių, tas Brunėjus?
Galėjau sugalvoti ką nors ne tokio
akivaizdaus, ne tokio dviprasmiško kaip
„padėjėja“. Betgi net ir mele turi būti
kruopelytė tiesos, kitaip jis užsmaugs
tave lyg kinų pirštų gaudyklės.
Buvo sunkiau, nei tikėjausi. Tėvai
sutriko. Sunerimo, jautėsi bejėgiai, tėvas
iš pykčio ėmė mikčioti ir perdavė ragelį
motinai, o mama bandė susigaudyti, kas
čia dedasi, ir vis stengėsi likti neutrali
dėl mūsų abiejų – puiki diplomatė bet
kokia kaina. Taip ir mačiau ją virtuvėje,
įsitvėrusią kėdės atkaltės, pabalusiais
krumpliais. Ant elektrinės viryklės jai už
nugaros burbuliuoja puodas su pomidorų
troškiniu.
– Kada žadi grįžti?
– Dar nežinau. Gal po dviejų ar trijų
savaičių. Galbūt dar vėliau.
Gerklę smaugė kaltės jausmas. Jis
aštriai degino galugerklį. Nuo melo
gniaužė krūtinę. Atleiskit, magėjo
pasakyti, aš tokia kaip visos dukros.
Gaila, bet ir jūs tokie tėvai kaip visi.
Atleiskite, kad įskaudinau. Atsiprašau už
visą šitą painiavą. Atsiprašau, bet vis
tiek darysiu savo. Kad ir ko tarp mūsų
buvo, vis tiek jaučiau pareigą tėvų
atsiprašyti.

Man buvo šešiolika, kai nusprendžiau

pirmą kartą išeiti iš namų. Gerai
pamenu, buvo šeštadienis, nes tądien
prižiūrėjau vaiką. Grįžusi sumaigiau prie
garažo vartų kodą ir įsmukau vidun pro
apačią. Mama stovėjo prie lyginimo
lentos skalbimo kambaryje su džinsais ir
marškinėliais su užrašu „Spindėk“. Ji
buvo apšviesta vienintelės lemputės
palubėje be gaubto, lūpos suspaustos,
pečiai nuleisti. Namai kvepėjo drėgna
medvilne. Sakiau, paskaitysiu ką nors iš
mokyklos programos: gal apie Holdeną
Kolfildą, kuris slėpė įsivaizduojamą
savo šautinę žaizdą, apie balandį – man
jis pats atšiauriausias mėnuo, ar dar ką
nors svarbaus. Praėjau pro mamą.
– Bent jau labas pasakyk.
– Labas.
Nuėjau. Mamai neturiu laiko, bet
tėvui laiko niekada negaila. Kiekvieną
dieną tekdavo sugalvoti vis naują
manevrą, kad atremčiau kasdienę
nuolatinio mūsų mūšio ataką. Bet mama
mane greitai perkando. Mano
nekalbumas jai kėlė įtarimą.
– Pažiūrėk į mane, – griežtai pareiškė
ji. – Ką pridirbai?
– Vairavau išgėrusi.
– Nedrįsk su manim šitaip.
– Kaip?
Tėvas jau lipo laiptais. Girdėjau virš
mūsų šlepsint sunkius jo žingsnius.
Mama metė lyginusi ir tarpdury pastojo
man kelią. Norėjau ją apeiti, bet ji
griebė man už riešo.
 – Nuo manęs nepabėgsi. Pažiūrėk į
mane. Ko prisiuostei?
Mėgstamiausias jos klausimas. Mama
priklausė visokiausiems komitetams ir
taryboms, dalyvaudavo saugaus sekso
per pasimatymus diskusijose,
anoniminiame mokyklos mugės
aukcione. Ji buvo pamišusi dėl darbo
kovos su priklausomybėmis komitete.
Esmė ta, kad aš ne taip jau dažnai
vartojau kvaišalus, o tą vakarą net nieko
nebuvau uosčiusi, na, nebent buvau
susipurškusi visą flakonėlį „Cohen“
plaktos grietinėlės.
– Atsiknisk, – ištraukiau ranką.
Kaip tik tuo metu tėvas nulipo nuo
laiptų. Kai ištraukiau iš motinos gniaužtų
ranką, jam pasirodė, kad jai smogsiu.
Kartais tėvas būdavo itin vikrus.
Žemas, kresnas lyg kūlverstukas, tačiau
įsiutęs jis sukdavosi kaip vijurkas. Tėvo
akys išsprogo, pasruvo krauju. Venos
kakle nenatūraliai išpampo, o
kraujagyslių kapiliarai ant nosies ir
skruostų pajuodo, nes nebespėjo varinėti
staiga į veidą plūstelėjusio kraujo.
Tėvas išdygo taip greitai, kad nė
nepamačiau.
– Nedrįsk kelti rankos prieš motiną.
Viena ranka jis griebė man už gerklės
ir taip pastūmė, kad nugara atsitrenkiau į
sieną.
 – Begėdė. Šlykštynė. Kalė nedėkinga.
Su kiekvienu žodžiu suėmęs man už
gerklės tėvas talžė mano galvą į sieną.
Kai pagaliau paleido, sukniubau ant
grindų, susiriečiau į kamuoliuką. Šitą
veiksmą vadinau pilietinio
nepaklusnumo triuku. Užsimerkiau ir dar
stipriau susiriečiau į kamuolį, kad
neliktų atviros nė vienos minkštos
vietos.
– Žiūrėk į mane, kai su tavim kalbu.
Tėvas vaikščiojo priešais mane
gniaužydamas kumščius. Smūgiai nebuvo
tokie skaudūs kaip žodžiai. Mušdavo jis
mane retai, užtat koneveikdavo kasdien.
Žinojau, jis neteisus, jo elgesys
nepateisinamas, tačiau skaudžiausiai
žeidė jo burnojimas. Plūsdavosi net
užsikirsdamas. Keikdavosi net
apsiputojęs.
– Kiaule tu, rengiesi kaip sušikta
suskretėlė, tu bjauri, šlykšti, klaiku į tave
žiūrėti. Manai, kas nors teiksis su tavim
bendrauti? Nesulauksi. Manai, tokia
nevala kaip tu gali susirasti vaikiną?
Nerasi. Mums dėl tavęs gėda. Sušikta
nelaimėlė. Prakeikta netikėlė. Kas tau
pasidarė? Kur tu nusiritai? Ką padariau,
kad likimas taip mane baudžia? Už ką
man toks mėšlinas gyvenimas? Kam man
šitie sušikti vaikai? Kam tu man
reikalinga? Per tave mums vienas
vargas.
Ne kartą buvau mačiusi tėvo pykčio
proveržius ir žinojau, kaip jį nuraminti.
Pakentėk minutę, ir jis tuoj baigs. Aš dar
ir pakursčiau:
– Nieko geriau nesugalvoji?
– Kaip tu su manim šneki?
Tėvas sugriebė man už plaukų ir
patraukė nuo sienos.
– Prisirijai kvaišalų?
Spragtelėjau mintyse mygtuką. Kūnas
suglebo, akys išvirto. Apžergęs krūtinę
tėvas be gailesčio talžė man veidą,
užsimodamas tai delnu, tai atpakalia
ranka. Po kiekvieno kirčio užduodavo tą
patį klausimą:
 – Klausiu: ar tu apsikvaišinus?
Ausyse spengė. Spengimas driekėsi
tarsi siūlas. Įsitvėriau siūlo galo ir
atsiplėšiau nuo grindų, lengva it pūkas
pakilau aukštyn ir nusklendžiau į lauką, į
tyrą žalią užmiesčio naktį, kur kvepia
nupjauta žole, kur čirškia svirpliai, kur
už užuolaidų dega šviesos, o
kambariuose mirga televizoriai. Skridau
virš Vest Orindžo, Niuarko, virš
Parkvėjaus greitkelio, Hadsono upės, nė
sykio negrįžteliu atgal, kol pamatau
Niujorką, Smaragdo miestą su
mėnesienoje tviskančiais bokštais.
Niujorke niekada niekam neatrodysiu
bjauri.
 Mama stovi kitam kambario gale prie
laiptų, įsisprendusi rankomis į šonus. Ji
atrodo kaip kino filme – sustingusi laike,
o kiti aktoriai atlieka savo vaidmenis.
Paskui ji atsitokėjusi sušunka:
– Užteks! Gana. Liaukis!
Nelabai suprantu, kam ji šaukia:
tėvui, man ar Dievui.
Tėvas atsistojo ir pasitraukė į šalį.
Atrodė sutrikęs ir išsigandęs. Kas sukosi
jo galvoje? Kad jo gyvenimas ne toks,
kokio tikėjosi, kokį stengėsi turėti ir kokį
vylėsi būsiant, kai galvojo apie – šeimą.
Kad jis visai ne toks, kokį norėjo save
matyti. Man buvo jo gaila.
– Vaikai man – Dievo prakeiksmas, –
pasakė jis ir nusisukęs nuėjo į garažą.
Po tokio pykčio proveržio –
paprastai po kelių valandų, blogiausiu
atveju kitą dieną – tėvas tapdavo kitu
žmogumi. Susigėdęs nuolankiai
pabelsdavo į mano duris ir paklausdavo,
ar nenorėčiau nulipti į apačią ir prie
židinio drauge su juo paklausyti
muzikos. O gal norėčiau nueiti su juo
suvalgyti ledų ar išsinuomoti filmą.
– Mano bjaurus charakteris, –
mėgdavo kartoti tėvas, – bet aš greitai
atsileidžiu. – Tarsi ūmus kailio karšimas
būtų geriau už ilgą pamokslavimą.
Tą pat vakarą pasakiau mamai
išeinanti iš namų. Mama – didžiulių,
padėkos vertų siuntinių vaikų vasaros
stovykloms ruošėja ir siuntėja, linksma
vaikų į mokyklą vedžiotoja, mokyklos
tėvų komiteto pirmininkė, nenuilstanti
savanorė, kruopšti padėkos laiškelių
rašytoja, nepriekaištingų vakarėlių
rengėja, stropi susirgusio šeimos nario
ar draugo slaugytoja – pamanė, kad būtų
visai neblogai, jei dingčiau. Pasiūlė man
pasiimti iš mokyklos pažymą ir metais
anksčiau pamėginti stoti į koledžą.
Įstojau į Niujorko universitetą ir
mama nusivežė mane į prekybos centrą
„Loehmann“ nupirkti koledžui naujų
drabužių. Ko jau ko, o pinigų mama
parduotuvėse palikti negailėdavo.
Vėliau dažnai tekdavo justi liūdnus
padarinius, nes atėjus sąskaitoms tėvas
imdavo ją vainoti už nerūpestingumą ir
nenaudingumą šeimai. Ji neva nė namų
tvarkyti nemokanti, tegebanti leisti
pirkiniams pinigus. Tokius pamokslus
girdėdavai kaskart atnešus sąskaitas, bet
ji vis tiek nesusilaikydavo. „Vyrus reikia
suprasti, – sakydavo man. – Tegu sau
plepa, ką nori, o tu vis vien daryk savo.“
Mama norėjo vežtis mane į prekybos
centrą „Loehmann“, o aš norėjau
važiuoti į vienintelę pankų parduotuvę
Šiaurės Džersyje, tad teko griebtis
kompromiso. Aš išsigandau parduotuvės
„Loehmann“ matavimosi kabinose
pamačiusi, kokiomis Hadasos laikų
kojinėmis mūvi senosios žydų ponios, o
mama neteko žado išvydusi ant pankų
pardavėjos galvos ištatuiruotas
svastikas, tačiau tądien viena su kita
elgėmės itin mandagiai. „Jai nederėtų
šitaip kirptis plaukų, kai toks platus
veidas“, – tepasakė mama apie
pardavėją.
Paskui abi pietavome, bet ką
kalbėjome, nepamenu. Šitas ritualas
buvo savotiškai mielas – paskutinis
apsipirkimas drauge, prieš man visam
laikui išvykstant iš namų mokytis
koledže. Iš dalies taip ir buvo. Teisybė
ir dėl vieno, ir dėl kito. Buvau dvasiškai
palūžusi anoreksikė paauglė, tikrąjį savo
veidą slepianti po purpuriniais plaukais
ir bėganti nuo senojo gyvenimo; ne pagal
metus anksti subrendusi mergina, turinti
rimtų teatrinių siekių, metais anksčiau
įstojusi į gerą mokyklą ir turinti
ilgiausią, vos telpantį į dešimt
dienoraščio lapų, sąrašą ateities planų ir
svajonių.
Mano vaizduotėje buvo gyvos dvi
motinos: mama apsiblaususiomis, nieko
nereginčiomis akimis, įsisprendusi
rankomis į šonus stovinti ir žiūrinti, kaip
tėvas talžo ir plūsta jos vaikus; ir ta kita,
kuri išlydėdama į koledžą ant kiekvienos
paklodės rūpestingai prisiuva etiketes su
mano pavarde. Tądien telefono ragelyje
girdėjau abiejų motinų balsą.

– Paklausk jos, ar šiemet važiuos su

mumis į Kaimanų salas? – fone
pasigirdo tėvo balsas.
– Brangute, ar spėsi grįžti namo ir
kartu su mumis važiuoti į Kaimanų
salas? Mes labai norėtume, kad ir tu
važiuotum drauge, – aidu atkartojo
motina.
– Ne, mama. Turbūt nespėsiu.
– Ką ji sako? – paklausė tėvas
motinos.
– Ne. Ji sako nespės. Šiemet
nevažiuos.
 – Ką? Turėsiu važiuoti su jos broliu?
Pasakyk jai, kad sugadins man visas
atostogas.
Mama paskutinio sakinio man
neperdavė, tik paklausė:
– Ar tau tikrai viskas gerai?
– Tikrai. Darbas puikus. Negaliu
palikti.
Dėdama ragelį jaučiau palengvėjimą,
kad tėvai žino bent dalį tiesos, ir
džiaugiausi, kad kol kas jų dar
nematysiu. Eilės prie telefono nebuvo,
todėl paskambinau Šonui. Rinkau jo
numerį ir verkiau. Labai jo pasiilgau.
Ilgėjausi namų. Nusisukau į sieną ir
žiūrėjau į save veidrodyje. Mačiau, kaip
baltą it miltai veidą išmuša raudonos
dėmės. Man patinka slapčia stebėti save
verkiančią. Tarsi žiūrėtum į svetimą
veidą. Tada esi tikra, kad bent ką jauti.
Kartais taip įsijausdavau į man patikėtus
vaidmenis, kad užmiršdavau tikruosius
savo jausmus, nežinodavau, ar apskritai
ką nors jaučiu.
– Tai grįžk namo, Džile. Spjauk į
viską ir grįžk, – nuvargusiu balsu patarė
man Šonas.
Pavargo nuo manęs. Vėliau man
prisipažino, kad ne nuo manęs pavargo,
jam tiesiog buvo gaila, kad taip
nusiritau, o jis bejėgis pakeisti mano
gyvenimą.
 – Negaliu.
– Tada ir aš niekuo negaliu tau
padėti.
Paskui paskambinau Penei ir ji man
pasakė, kad spektaklis statomas ir be
manęs, bet patikino, kad būtinai parūpins
ir man vaidmenį. Kai grįšiu, ką nors
sugalvosianti ir mane įterpsianti. Tik
nežinau, kada parskrisiu. Buvo gaila,
kad šaltai reaguoju į motinos nerimą,
kad negrįžtu pas Šoną, kad nepadedu
Penei statyti spektaklio, kad esu
priversta likti čia ir negaliu jiems nieko
dorai paaiškinti. Negalėjau atsistoti ir
išeiti. Negalėjau išvykti ir leisti Serenai
laimėti. Nenorėjau pralaimėti.
Vakarėliuose krykštaudavau iš juoko, o
namelyje tūnodavau liūdna ir nusiminusi.
Serena elgėsi nedovanotinai. Liepdavo
išnešti maistą, kai rytą nespėdavau
nulipti į apačią. Surengia prie baseino
mimozos kokteilių vakarėlius ir pamiršta
pakviesti mane. Kai aš noriu pamiegoti,
svetainėje žiūri televizorių paleidusi
visu garsu. Merginoms sako, neva nuo
manęs sklinda blogas kvapas, kad esu
prostitutė, įsitaisiusi pūslelinę, kad esu
prasigėrusi, nutukusi, bulimikė ir
apsileidėlė. Visa, ką ji kalbėdavo,
neprasprūdo pro ausis tų, kurie seka,
stebi ir filmuoja, tad iš karto po paleisto
gando apie pūslelinę netikėtai buvau
nuvežta pas gydytoją patikrinti.
Žinau apie Serenos klastą iš
Teiloros, ji nieko nuo manęs neslėpė,
nes pati labai nekentė Serenos, turbūt
buvau vienintelė jos draugė čia,
Brunėjuje, o gal net ir Niujorke, nors ji
ir toliau melžė iš manęs komisinius nuo
uždirbtų pinigų. Gulim abi su Teilora
vienoj lovoj ir žiūrim į lemputes
laiptuotose lubose. Tai tarsi aukštyn
kojom apversta svetainė su
žemėjančiomis grindimis.
Pasileidusios garsiai muziką, kad
niekas negirdėtų, apie ką kalbam, tyliai
šnibždam viena kitai į ausį. Teilora
ragina mane atkeršyti Serenai.
 – Tu turi duoti jai atkirtį.
– Niekas manęs neklauso. Jos balsas
viršesnis.
– Tavęs klauso Robinas. Kaip manai,
kodėl ji tau taip kenkia?
Aš linkusi tikėti, kad, pasinaudodama
senu genties įpročiu, galiu atstumti tą,
kuris yra kitoks.
– Esmė ne ta, kad tu galbūt esi
kitokia, meilute, – porina Teilora. –
Liaukis pagaliau save graužusi. Tu
geresnė už ją. Jis pasirinko tave. Bet ta
kalė gali susukti jam smegenis, ir tai
padarys, jeigu nesuskubsi ir neapginsi
to, kas deramai priklauso tau.
Nepamenu, kad būčiau kam keršijusi.
Veikiau tik dar labiau užsisklęsčiau.
Arba pabėgčiau. Įsikibau svajonės tapti
žvaigžde – štai iš kur mano kerštas.
Teiloros mintis gerokai paveikesnė, nei
man atrodo, ir jos kurstoma rimtai
susimąstau. Suprantama, aš turiu kovoti
už save.
Po galais, argi ne taip pasielgtum,
staiga pasijutus priklausanti karaliaus
rūmams? Reikia veikti. Kurti planus.
Kautis už vietą po saule. Imtis keršto.
Argi ne tokia norėtum būti? O gal geriau
likti geraširde nepalaužiamos valios
mergina, kuriai tenka tiek mažai ekrano
sekundžių, nes visi mano, kad yra
žmonių, už ją gerokai įdomesnių?
 – Tu privalai kovoti už save.
Galėtum jam apie ją ką nors pasakyti,
dėl ko ji būtų išsiųsta namo, – siūlo
Teilora ir užsigalvojusi suka ant piršto
mano plaukų sruogą.
– Jis ne toks kvailas. Iš karto supras,
ko siekiu.
– Nebūtinai. Tu irgi nekvaila. Gal net
gudresnė. Pati žinai, kad esi gudri. Jis
turi silpnybę. Jis apakintas savojo ego.
Teiloros vizitas Brunėjuje pasibaigė
greičiau, nei aš tikėjausi. Mūsų kurpiami
sąmokslo planai nutrūko. Po trijų
viešnagės savaičių ji buvo negrįžtamai
išsiųsta namo. Teilora su Robinu
nesusiuostė. Gal Teilora savaip ir
nuostabi, bet ji buvo per daug racionali,
neturėjo jokių „silpnų vietų“. Ji buvo
jam lygiavertė ir jis tą iškart pastebėjo.
O jam labiau patinka merginos, kurias
jis gali žavėti ir skriausti. Teilora buvo
puiki aktorė, bet irgi turėjo trūkumų. Ji
nemokėjo vaidinti silpnos ir
pažeidžiamos. Vis dėlto jos apsilankymo
užteko, kad mano širdyje būtų pasėtas
kietas, tvirtas grūdas.

Teilora tą grūdą pasėjo, o Fiona laistė.

Teilorai išvykus, nusėlindavau į jos
namelį parūkyti ir pašveisti saldumynų.
Fiona vienintelė turėjo atskirą namelį.
Miegojo didžiajame kambaryje, o
kituose dviejuose buvo įsirengusi
drabužines. Išnešė iš kambarių lovas ir
pastatė drabužių spintas. Visi jos
drabužiai – kostiumėliai, suknelės,
teniso apranga, chalatai ir net pižamos –
buvo sudėlioti pirmiausia pagal paskirtį,
paskui pagal spalvą. Ne pati tai darė, tik
itin oriai nurodinėdavo kitiems, ką reikia
atlikti.
Fiona turėjo dvigubai daugiau tarnų
nei mes savajame namelyje. Jie nuolat
bėgiojo pirmyn atgal vykdydami jos
užgaidas. Fiona bendravo su jais
išskirtinai tailandietiškai, ir jiems tai
patiko. O aš su tarnais elgiausi
nuolankiai. Man dar daug reikėjo iš jos
pasimokyti.
Filipinuose Fiona buvo garsi
televizijos aktorė. Ji man pasakojo, kad
Robinas ją įsimylėjo žiūrėdamas vieną
jos laidą, paskui ją surado ir pakvietė
atvykti į rūmus. Iš pradžių ji tuo
žavėjosi, paskui ėmė bodėtis, bet
galiausiai jis vis tiek ją užkariavo.
Pirmąjį savo atvykimo į Brunėjų vakarą
Fiona nuėjusi į vakarėlį įžengė į salę ir
apsisukusi iškart išėjo. Robinas bandė
nupirkti jos prielankumą deimantais.
Išėmusi iš papuošalų dėžučių prigrūsto
stalčiaus vėrinį, užsisegė man parodyti.
Deimantinė puma buvo užsegama prie
uodegos. Lyg taikus žvėriūkštis ji gulėjo
apsivijusi jai kaklą. Fiona Brunėjuje
buvo pragyvenusi jau pusę metų.
Fionos svetainėje mudvi gėrėme
arbatą, ji sėdėjo atsilošusi ant sofutės ir
vieną po kitos dūmijo cigaretes. Rūkyti
čia buvo draudžiama, Robinas nekenčia
rūkalių, bet Fiona vis tiek rūkydavo.
Raudojau net pasikūkčiodama ir
guodžiausi jai. Merginos man labai
žiaurios. Teilora išvyko namo. Pasiilgau
Niujorko. Pasiilgau Šono. Mane kankina
nerimas, begalinės pagirios, rytą
nubundu apspangusia galva.
– Negaliu pakęsti tų bjaurių kekšių.
Nebeištversiu.
– Nekvailiok. Ko čia atvykai? Ieškoti
draugų? – klausia ji. – Smarkiai
apsirinki. Aš tau ne draugė. Robinas
irgi. O juo labiau tie visi išsigimėliai.
Vienintelis tavo draugas – pinigai.
Norėčiau būti tokia kaip Fiona.
Būdama penkiolikos laikiau save
suaugusia, o dabar imu dvejoti.
– Be to, turi jiems atsikirsti. Aš irgi
turiu minčių dėl pelnytos bausmės, –
sako ji. – Dauguma jų susiję su
pirkiniais.

Netrukus vieną rytą pasigirdo

pažįstamas beldimas į duris, bet kai
nuėjau prie mašinos, pamačiau joje
įsitaisiusią Fioną.
 – Važiuosim apsipirkti, – pareiškia
ji. – Robinui patinka, kai mes vilkim
tradicinius jų drabužius. Nebijok, vėliau
nusipirksime ir mūsiškų. Čia tik įžanga.
Vairuotojas vežiojo mus po malajų
parduotuves, jose apie mus šokinėjo
smarkiai prisidažiusios, ryškiais šilkais
apsisiautusios moterys. Jos rinko mums
ir matavo spalvotus sarongus –
„Kebaja“ ir „Baju Kurong“, derino prie
jų brangakmeniais puoštus batelius,
galvos dangalus ir juvelyrinius
dirbinius. Nusipirkome gal dešimt
komplektų. Vairuotojas seikėjo pinigus
ir tempė į automobilį krepšius.
Vakare Robinas fotografavo mane su
Fiona prie fontano didžiajame rūmų
vestibiulyje. Aš stoviu susisupusi į
tradicinį karoliukais siuvinėto rausvo
šilko drabužį, plaukuose šviečia dirbtinė
gėlė. Beveik visos nuotraukos –
mudviejų atskirai, tik keliose abi su
Fiona sėdime viena šalia kitos, laikomės
susiėmusios už rankų tarsi per vestuves.
Fiona man tapo daugiau nei drauge,
buvo tarsi vyresnioji sesuo, mokanti
nedorybių. Visada troškau turėti seserį.
Tą vakarą supratau, kad mano padėtis
haremo hierarchijoje leidžia man
prisiliesti prie senų papročių. Iš dalies
pavojingų ir klastingų, iš dalies ne taip
jau ir blogų, nes šiame moterų pasaulyje
viešpatauja tik paslapčių kupinas vyras.

Antrasis mūsų pasivaikščiojimas po

parduotuves buvo visai kitoks.
Šįkart mudvi su Fiona įsitaisėme ant
užpakalinės naujo automobilio sėdynės
ir patraukėme į Bandar Seri Begavano
oro uostą, čia įsėdome į privatų lėktuvą
ir išskridome į Singapūrą. Lėktuvo
salonas buvo vien iš baltos odos,
auksine apdaila, o sienos atrodė kaip iš
marmuro, su aukso gyslomis. Dailios
lėktuvo palydovės patiekė mums užkąsti
ir gėrimų, paskui paskleidė pasirinkti
žurnalų.
– Ačiū, Site. Ačiū, Džinga, – išlipant
iš lėktuvo padėkojo Fiona
besišypsančioms palydovėms. Ji puikiai
prisimena visų jų vardus.
Fiona žingsniavo per oro uostą tarsi
tiksliai žinodama, kur jai reikia, bet
nerodė, kad skuba. Ji visados avi
aukštakulnius, todėl eidama siūbuoja
klubais – nieko nepadoraus, bet vyrų akį
traukia ir visi atsisuka. Mėgdžiojau jos
eigastį visą kelią iki laukiančio
automobilio, o paskui ir išlipus iš jo, kai
traukėme į „Hiltono“ viešbutį, kuriame
turėjome apsistoti privačiuose princo
apartamentuose. Jie buvo per visą
viešbučio aukštą, mus aptarnavo visas
personalas. Čia buvo panašu į vilą, o ne
į viešbutį. Interjeras – klasikinio Robino
stiliaus, didžiulis fontanas ir daugybė
auksinių durų rankenų.
Fiona visą laiką jautėsi kaip
garsiausia aktorė, o aš strakaliojau apie
ją kaip Kortni Lav po Bakingamo rūmus.
Paskui nutariau: jeigu jau apie mane
šokinėja lėktuvo palydovės ir pilotai,
man įtikti stengiasi vairuotojai ir tarnai,
turiu tinkamai atlikti savo vaidmenį.
Daviau sau žodį niekada daugiau
nebesikeikti ir kiekvienam sakiny įkyriai
nekartoti „žinai“. Mėgdžioti britišką
Fionos akcentą būtų buvę ne mano
jėgoms, bet labai pasistengus man irgi
sekėsi šiek tiek nutęsti balsius ir
prisitaikyti prie jos tarties. Prie šilkinio
jos kontralto mėginau priderinti tai, kas
per keletą aktorystės mokymosi metų iš
Džersio tarmės dar liko nesugadinta.
Stebėdavau, kaip ji sėdi per
vakarienę tiesia kaip kartis nugara ir
visai neatrodo pavargusi. Išmokau kaire
ranka laikyti šakutę, o dešine pjaustyti
vištieną mažais gabaliukais, dėti į burną,
tuo pat metu kalbėti ir užsičiaupusi
kramtyti maistą. Stebiu Fioną lyg per
aktorinio meistriškumo pratybas. Be
jokios abejonės, vaidinu, atlieku
vaidmenį, po kurio bus neįtikimai sunku
vėl tapti savim. Tąkart stovėdama
Singapūro viešbučio balkone ir
galvodama, kad turiu iš esmės pasikeisti,
buvau teisi.
Rytą ilgai miegojome, o atsikėlusios
pusryčiams valgėme kiaušinienę su
šonine. Fiona valgo kaip ledi, bet
sušveitė viską iki paskutinio kąsnelio.
Dietų ji nesilaiko.
– Netrukus pamatysi, kad Robinas
kaulėtų merginų ilgai nelaiko, – sako ji.
– Sakyk, ar galima atsispirti tokiam
vyrui kaip Robinas?
Tiesa. Kam nepatiktų vaikinas,
kuriam prie širdies apkūnios moterys?
Šoninę nustumiu į šalį, bet įsidedu dar
kiaušinienės. Kokia paguoda.
Paskui ilgai kalbamės apie gyvenimą
tėvynėje. Iš aktorystės ji jau buvo
nusipirkusi sau ir nupirkusi tėvams po
namą mieste, vėliau savąjį perleido
seseriai, o už pinigus, uždirbtus pas
Robiną, nusipirko dar vieną; na, tikriau
– už jo dovanas.
Aiškinu jai apie eksperimentinį
teatrą, ir iš karto sumoju, kad nieko
kvailesnio ji dar nebuvo girdėjusi.
– Kaip meniška, – mandagiai pritaria
ji.
Nujaučiu, kad mane ji laiko jeigu ne
žavia, tai bent linksma; jei ne lygiaverte,
tai bent jau tinkama partnere. Staiga man
topteli, kad taip sparčiai haremo
karjeros laiptais nekopiu dėl to, kad
Robinas neįsimylėjo manęs iš pirmo
žvilgsnio, nors nuoširdžiai tikėjau, kad
pamažu pradedu jam patikti. Tai Fionai
reikia draugės. Kaip tik Fiona pasirinko
mane ir kurstė jo aistrą man.
– Pasakiau Robinui, jog norėčiau,
kad tu šįkart važiuotum su manim
apsipirkti, – sako ji, užuolankom
primindama, kas kam turi bučiuoti ranką.

Po pusryčių abi atskirai važiuojame į

parduotuves. Maniau, vyksime kartu, bet
kai apie tai užsiminiau, Fiona tik
gūžtelėjo pečiais ir mandagiai atsakė,
kad dviem tuo pačiu metu vienoj
parduotuvėj būsią per ankšta. Man tai
pasirodė juokingai kvaila. Šalia mano
vairuotojo įsitaisė apsaugininkas su
dideliu krepšiu „Louis Vuitton“, pilnu
pinigų, lyg kokia nebyliojo kino
parodija, kai per banko apiplėšimą
vagys į didžiulį maišą susižeria grobį.
Apsaugininkas paklausė manęs, kur
norėčiau važiuoti. Jis žino visas
parduotuves Singapūre, man tereikia
pasirinkti. Pasakau pirmus galvon
šovusius mados namus: „Dolce &
Gabbana“. Tvarka.
Singapūras man panašus į sidabrinę
mokslinę fantastinę utopiją, jis įsikūręs
po stikliniu deguonies kupolu. Modernūs
prekybos centrai žvilga ir šviečia it
atskiri mikrokosmai. Pirmasis prekybos
centras baltas, švytintis ir sukasi spirale
aukštyn lyg Gugenheimo muziejus.
Nedrąsiai čiupinėjau drabužius skyriuje
„Dolce & Gabbana“, stebėdamasi nulių
gausa kainų etiketėse. Man iš paskos
vaikšto pardavėja ir trauko nuo pakabų
visus drabužius, kuriuos tik paliečiu.
Pririnkusi pilną glėbį, perduoda
merginai, kuri su juo bėga į matavimosi
kabiną. Jos dirba grandinėle.
Nuėjusi į kabiną matuotis drabužių
supratau, kad vardinėse Singapūro
parduotuvėse pardavėjos sukasi visai
kitaip nei didžiuosiuose miesto prekybos
centruose. Net trys iš jų susigrūdo su
manim už užuolaidos ir kibo manęs
nurengti.
Matavausi neskubėdama, vilkdamasi
drabužį po du kartus, lyginau kainas,
klausinėjau merginų nuomonės.
Pardavėjos pliaukšėjo liežuviais, glostė
drabužius ir pritariamai man linkčiojo
galvas. Susiraukusi sukiojausi prieš
veidrodį ir rinkausi tol, kol mano
apsaugininkui pabodo laukti ir jis,
suėmęs man už pečių, pažiūrėjo į akis ir
tarė:
– Čia tik pirma parduotuvė.
Paėmęs nuo suolo mano jau
pasimatuotą suknelę, dar nutraukęs nuo
pakabų tris, padavė visas pardavėjai ir
kažką malajų kalba pasakė. Mergina
viską nunešė prie kasos.
– Imk viską. Turi progą bent kartą
gyvenime apsipirkti.
Praeidamas paėmė nuo stiklinės
vitrinos rankinuką, padavė kitai
merginai, ir ši nubėgo prie kasų.
– Kiek man galima išleisti pinigų? –
Nenorėčiau išeikvoti limito ir likti su
krūva ne visai tinkamų drabužių, juk
veikiausiai tai vienintelis toks
apsipirkimas mano gyvenime.
– Imk viską ir važiuojam toliau. Kai
baigsis pinigai, pasakysiu.
„Chanel“, „Hermès“, „Versace“,
„Dior“, „Armani“, „Gucci“.
Aptuštinusios pirmąjį prekybos centrą,
patraukėme į kitą, paskui į trečią, kol
viskas, net patys brangiausi daiktai –
ypač patys brangiausi – ėmė atrodyti
pigūs ir kelti šleikštulį. Mes net pirkinių
krepšių pačios nenešdavome, juos
išnešdavo pirma mūsų. Klaiku. Jaučiausi
lyg kokia kaimietė motina, laimėjusi
loteriją ir gavusi progą per dešimt
minučių apsipirkti parduotuvėje
„Toys’R’Us“, todėl su prekių vežimėliu
skuodžianti tarp lentynų ir šluojanti
vaikams viską, kas ranka pasiekiama.
Išsigandau savo fanatiško
vartotojiškumo. Kas pagalvos apie
aštuonmečius vergus Kinijoje, savo
rankelėmis siuvančius šituos
prabangiausius drabužius? Kas prisimins
alkstančius? Benamius? Ištisus kraštus,
alinamus skurdo ir bado? Kas prisimins
Niujorko rajonus, kuriuose kone visos
gatvės nuklotos kartoniniais gultais?
Bandau save raminti: leidžiu ne savo
pinigus, o Robino, ir jis juos skyrė ne
benamiams, o savo meilužės
drabužiams, tad jeigu nenusipirksiu tos
suknelės, tikrai niekam nebus geriau, ir
nė vienas ujamas drabužių siuvėjas
negaus šviežio oro bent vienu gurkšneliu
daugiau. Kvailai dariau, kad klausiau
postringavimų apie neva krauju
plūstančias buržua širdis. Nepirkti
suknelės dėl to, kad kažkas badauja?
Man gėda savo pačios kaltės jausmo,
jaučiausi lyg eksperimentiniame teatre.
Fiona iš manęs būtų tik pasišaipiusi. Už
tokius paistalus ji man tikrai būtų
nedovanojusi. Tikinau save, kad iš tiesų
Robinas itin dosnus ir visapusiškai
geranoriškas žmogus. Juk visiems
Brunėjuje prieinama nemokama
sveikatos priežiūra; visi turi teisę į
nemokamą mokslą. Kam blogiau, jeigu
jis nori, kad jo merginos gražiai
atrodytų?
Devintą valandą uždarius
parduotuves, apsaugininkai jas mums vėl
atidarė. Pardavėjos neskubėjo namo, o
mes vis pirkome, man jau kojos
paskaudo nuo skubėjimo prigesusiais
uždarytų prekybos centrų koridoriais.
Jau mėčiau ant prekystalio „Chanel“
sukneles jų net nesimatuodama.
Pamaniau, švaistysiu tol, kol pasieksiu
man leistiną ribą, bet teko atsitrenkti į
sieną – pervargau ir pasakiau gana. Į
viešbutį grįžome apie vidurnaktį. O
maratoną buvome pradėję vienuoliktą
ryto.
– Beje, koks buvo mano limitas? –
paklausiu apsaugininko, kai susėdom į
automobilį.
Negaliu patikėti, kad neperžengiau
ribos. Juk taip stengiausi.
 – Joks. Kai kurioms merginoms nėra
limito. Tik labai ypatingoms.
– Tada kiek mes išleidom?
Jis pasakė skaičių, kurį išgirdus man
atėmė žadą. Tai daugiau, nei kainuoja
namas, kuriame šiuo metu gyvenu.
Pasijutau lyg apgirtusi.
Abi su Fiona vakarieniavome
tylomis. Jaučiausi išsekusi, makaronai
atrodė glitūs ir be skonio. Paskui abi
nuilsusios patraukėme į savo kambarius.
Palei sieną stovėjo išrikiuota penkiolika
vienodų lagaminų. Juose sukrauti
naujieji mano drabužiai. Gulėjau ant
lovos ir stipriai spaudžiau kelius prie
krūtinės, kad išstumčiau iš jos
susikaupusį pasibjaurėjimą.
 16 skyrius

Mano vonios kambaryje tarp

veidrodžio ir sienos užkištum nebent
plauką, bet to užtenka, kad pamatyčiau už
jo vis įsižiebiant raudoną švieselę.
Pasikviečiau į vonią kelias merginas,
kad ir jos patvirtintų. Dabar jau visoms
aišku: kartais iš tiesų ten sužybčioja
švieselė.
Niekam ne naujiena, kad esame
sekamos, bet vis tiek varo iš proto, kelia
didžiulę baimę. Kas mus stebi? Kodėl
stebi? Net ir Teilorai išvažiavus, kai
man vienai leista gyventi kambaryje, nes
turiu tiek daug naujų drabužių, kad man
reikia dar vienos spintos, niekada
nesijaučiau visiškai viena. Tarsi žirnis
po čiužiniu – neramu, bet ne tiek, kad
suprasčiau, kas negerai.
Esu girdėjusi, kad privatumas –
privilegijuotųjų teisė. Nors irgi augau
privilegijuotoj šeimoj, tokia anaiptol
nesijaučiau. Tėvas išlupo iš durų visas
spynas. Mama suradusi perskaitė mano
dienoraštį, neva jis iškritęs iš stalčiaus
šeimininkei tvarkant namus. Niekada
nebuvau tikra, kad į mano butą Niujorke
kas nors neįeis nepasibeldęs ar neišvers
mano stalčių, bet sudėtingiausiais kodais
savo dienoraščių nepaslėpiau, nes
supratau, kad vėliau ir pati jų galiu
nebeatidaryti. Brunėjuje aš ir vėl
atsidūriau aplinkoje, kur negali turėti net
privataus dienoraščio. Kad ir kur
prisėdu užsirašyti minčių, man už
nugaros vis vypso veidrodis, o už jo
kiekvieną mano judesį stebi vaizdo
kamera.
Ką tos vaizdo kameros seka? Ko man
labiausiai gėdytis? Kad vašku nusiplėšiu
ūsiukus? Gitaros? Vibratoriaus?
Nusispjauti man į viską.
 Ne. Keikiu save, kad jie matė, kaip
sėdėjau kambary ant grindų ir ištisas dvi
dienas žiūrėjau į lagaminus nedrįsdama
jų atidaryti. Nes kai atidariau ir
iškroviau pusę daiktų, mano kambarys
atrodė kaip po karo, ir toks buvo dar tris
dienas. Kas vakarą išsitraukdavau iš
krūvos naują suknelę, pasipuošdavau ir
eidavau į vakarėlį, o rytą vėl
nubusdavau sužlugdyta. Nieko
nepajėgiau veikti, tik skaityti ir klausytis
muzikos. Lioviausi sportavusi,
plaukiojusi, lioviausi atmušinėjusi teniso
kamuoliukus, spjaudomus iš elektrinio
aparato.
Smogta buvo itin nelauktai. Patrankos
sviedinys iššovė pusiaukelėje tarp
Singapūro ir Brunėjaus ir kirto man į
paširdžius taip stipriai, kad net kvapą
užėmė. Kiekvieną dieną prisiekdavau
pasikeisianti, kad būsiu daili ir linksma
kaip Ari, sumani ir šmaikšti kaip Madžė,
savanaudė ir kerinti kaip Fiona – tik ne
tinginė, apsileidėlė ir paniurėlė. Tik ne
tokia, kokia dabar esu.
Depresija, lyg galingas aštuonkojis,
persekiojusi mane visą gyvenimą, dabar
laiko apsivijusi savo čiuptuvais. Kartais
tas aštuonkojis tik nesmarkiai nudilgina,
o kartais visai paralyžiuoja. Jau ne
pirmą kartą pasiduodu jo įtakai. Kai
mokyklos laikais depresija aptemdydavo
regą, kaltę versdavau tėvui ar mokyklai.
Tačiau dabar, praėjus tiek laiko, matau,
kad klydau: ta kaltė gula tik ant mano
pečių. Kaltinu save dėl silpnos valios,
tinginystės, nuolaidžiavimo savo
silpnybėms. Nuodėmių sąrašą galima
tęsti be galo.
Buvau tikra, kad jeigu labiau
pasistengčiau, nuoširdžiau užsiimčiau
joga, skanduočiau „Harė Krišna!“,
skaityčiau Froidą ir Jungą, Dalai Lamą
ir Ramą Dasą, nustočiau šveitusi
saldainius, aktyviau sportuočiau ir
dažniau klausyčiausi suknistų prancūzų
kalbos garsajuosčių, kurias čia
atsitempiau, veikiai mano siela
pasveiktų. Buvau įsitikinusi, kad jeigu
užlipčiau ant šitos tvirtovės sienų,
pasiekčiau tokias aukštumas, nuo kurių
matyti saulė, žydras dangus ir tyras oras.
Stovėčiau tada ir džiaugčiausi kaip
išpirkusi kaltę, o ne kaip pasmerktoji.
Bet aš ir pati gerai nežinojau, su kokiu
žvėrimi susidūriau.
Jeigu tuo metu man kas nors būtų
pasakęs, jog mano bėdos susijusios su
nesėkmingu cheminiu eksperimentu
smegenyse, būčiau atkirtusi – turbūt nori
mane nuraminti, kad nelabai atsakingai
priimu sprendimus. Dabar žinau –
klydau. Dabar, kai mane nuolat
persekioja depresijos šmėkla, tikrai
žinau, kas tai. Nebenarstau savo
gyvenimo po kaulelį kaskart tai šmėklai
kyštelėjus iš už medžio koją. Bet
anuomet buvau įsitikinusi, kad galiu sau
padėti, jeigu pasaulis ir aš pati
keistumės gerokai greičiau.
Iš dalies ši iliuzija pasiteisino dėl to,
kad aplinkos pakeitimas man tikrai
padėjo. Mane supančiai aplinkai stipriai
pasikeitus, naujumas, adrenalinas ar
endorfinai porą minučių mane
ištraukdavo iš slogaus snaudulio.
Pagauta štai tokios endorfinų dozės
vieną dieną stryktelėjau iš lovos ir
pagaliau išsikroviau iš Singapūro
parsivežtus lagaminus ir tą pačią dieną
susikroviau lagaminėlį kelionei į
Malaiziją. Mudvi su Fiona esame
įtrauktos į karališkąją palydą, kartu su
princu vyksiančią į dviejų savaičių
diplomatinę misiją po Kvala Lumpūrą.
Kaip įprastai be jokių išankstinių
įspėjimų man buvo pranešta, kad
išskrendame jau kitą dieną.
Regis, Ari manęs gaila dėl to, kaip
merginos su manim elgiasi, bet ji to
neparodo. Už visą triūsą jai gana
solidžiai mokama, tačiau niekas jos
neapipila brangenybėmis ar grynaisiais
kaip kitų merginų. Jos nuomone, savo
darbe mes nepersistengiam. Tai ją
truputį skaudino, bet ji į tai žvelgė
blaiviai. Ari visada atrodo nelabai
tikinti tuo, ką daro. Šiaip ar taip, nuo Bel
Ero dvaro prižiūrėtojos ji pakilo iki
princo prostitučių verbuotojos.
Pirmiausia reikia pasakyti, kad ne
visos Ari atvežtos į Brunėjų merginos
buvo prostitutės, bet man neteko regėti
nė vienos, kuri būtų atstūmusi princo
glėbį žinodama, koks atlygis jos laukia.
Visi, su kuo Brunėjuje teko susipažinti,
turėjo savo kainą ir Robinas
nedvejodamas ją mokėjo. Man tik kartą
teko išgirsti savigraužos dejonę, bet jau
po kelių dienų ji buvo pamiršta, įteikus
didelę papuošalų dėžę. Jeigu atvirai, tai
kaip tik tos merginos, kurios atvyko čia
turėdamos gerą darbą, gerus vaikinus ir
gerą gyvenimą, greičiausiai perimdavo
naują gyvenimo būdą. Man būdavo gėda
regint, kaip jos varvina seilę dėl
gimtadienio dovanų – roleksų ir
panašiai. Jeigu gyveni šiek tiek
prabangesniame name nei bičiulės, dar
nereiškia, kad turi prarasti orumą.
Ari, kita vertus, savo orumo
neprarado nė kruopelytės. Be to, ji
sugebėjo išlaikyti savo tapatybę net
veikiama iškrypėliškos Brunėjaus įtakos.
Gimtinėje ji neišsižadėjo ir savo būsimo
jaunikio Džono. Džonas sėkmingai dirba
statybų versle. Viena žalia, kita mėlyna
akim, jis atrodo neįtikimai patrauklus,
tarsi ką tik nulipęs nuo skutimosi
reikmenų reklamos stendo. Kartą per
savaitę jis be atlygio moko autizmu
sergančius vaikus plaukti. O dar, jeigu
išmanote tokius dalykus, jis buvo ir
puikus romantinių komedijų aktorius.
Nors Ari Brunėjuje su niekuo nebuvo
užmezgusi jokių artimesnių draugysčių,
vis tiek jai buvo draudžiama kalbėti apie
Džoną. Kelioms moterims, kaip Ari ir
Madžei, buvo patikėti atsakingi ir sunkūs
darbai, susiję su dideliais pinigais ir
slapta informacija, bet joms nebuvo
leidžiama tuoktis ir turėti vaikinų. Ar
bent jau buvo šiuo klausimu priimti tylos
įžadai. Kad turi sužadėtinius, Ari ir
Madžei gal ir atleistų, bet kitoms Robino
merginoms tai būtų pražūtis. Jeigu kas
nors sužinotų, kitą dieną jau sėdėtum
lėktuve ir skristum namo.
Ari Brunėjuje jautėsi vieniša, tad
kartais su manim pasikalbėdavo. Nors
nieku gyvu negalėčiau sakyti, kad viena
iš mano dorybių yra patikimumas, vis
dėlto tikriausiai esu verta jos dėmesio.
Na, ne dėl to, kad Ari aklai manim būtų
pasitikėjusi, ji veikiausiai laikė mane
gana nuovokia, kad suprasčiau, jog
perlipti jai per galvą man nepasiekiama.
Ari pasakojo man apie savo vedybų
planus, vengdama žodžio „vestuvės“.
Man kraunantis daiktus, ji sėdi ant mano
lovos sukryžiuotomis po savim kojomis
ir tiesiai iš kiauto valgo šaukšteliu
avokadą.
– Man truputį neramu, nes, žinia, jie
keturiomis dienomis, nei buvo planuota,
nukėlė išvykimą namo, taigi negalėsiu
susitikti su maisto tiekėjais ir kelionių
organizatoriumi. Su architektu galės
susitikti ir prezidentas. Aš nesiskundžiu.
Ari ruošiasi tekėti už Džono po pusės
metų. Slaptumo sumetimais vadina jį
„prezidentu“, o tikroji jo pavardė –
Džonas Adamsas. Ari – dvidešimt
penkeri, ji statosi namą Malibu. Visai
pateisinama, kad ji nori kuo greičiau
kabinti ant šakos keliautojos batelius ir
sukti šeimos lizdelį. Jau seniai laikas –
iki dvidešimt penkerių pasaulio
pamatyta užtektinai.
– Ar negali tavo mama to padaryti?
– Taip, gali, mama viską ir daro.
Betgi tai vienintelė proga gyvenime, ir
aš pati norėčiau savo akimis pamatyti
kvietimus, kol jie dar neišsiuntinėti
svečiams, – atvirauja ji. – Ar aš tau
nesakiau, kad kai nuvyksi į Kvala
Lumpūrą, nieku gyvu nekeltum kojos iš
viešbučio numerio, kol apsaugininkas
neateis tavęs palydėti. Tai labai svarbu.
Paskui, apmetusi akimis mano
kraunamus lagaminus, sako:
– O, šita suknelė man patinka. Kieno
ji?
– „Dior“.
– Būtinai ją pasiimk.
Uždarau lagaminus ir net nesivarginu
nukelti jų nuo lovos. Žinau, kas nors jais
pasirūpins ir jie stebuklingai nukeliaus į
galutinį kelionės tašką.
Robinas dairėsi ketvirtosios žmonos,
ir buvo labai tikėtina, kad ta ketvirtąja
gali tapti kuri nors vakarėliuose
besilankanti mergina. Taikyti į pirmas ir
antras žmonas – būtų nelabai suvokiama,
bet, užtikrinus karališkosios linijos
tęstinumą, berniukams buvo galima
pasižvalgyti ir plačiau. Kartais
pamąstau, ką reikštų ištekėti už Robino.
Juk tikrai nebūtų sunku turėti vyrą, kuris
tik retkarčiais pasisukiotų apie tave, o
visa armija tarnų vykdytų kiekvieną tavo
užgaidą, lėktuvas būtų pasirengęs bet
kada nuskraidinti tave į Singapūrą.
Tačiau laisvės pirkti tai, ką širdis
geidžia, nesulyginsi su tikrąja laisve.
Ištekėjusi už princo, jau niekada
negalėčiau vaidinti teatre, keliauti su
kuprine po Europą, eiti su vaikinu į kiną,
netgi vaikščioti po parduotuves be
apsaugininko.
Kartais pasiduodavau fantazijoms,
kad esu princesė. Keista, kad man gali
nusišypsoti tokia laimė. Kuri Disnėjaus
filmukų aplinkoje išaugusi Amerikos
mergaitė negulėjo lovoje giliai širdyje
svajodama, kad yra verta rytą atsibusti
pažadinta princo bučinio? Kad
atsimerkusi ir be jokių asmeninių
pastangų pasijus išgelbėta? Ar atsirastų
bent viena, nenorinti griebti tokio aukso
žiedo, tokios deimantų karūnos?
Tačiau mano smegenys tokių fantazijų
nebuvo pažeistos. Žinau, kad visai
nenoriu tekėti už Robino, net ir pasiekusi
savo sėkmės viršūnę. Jeigu ištekėčiau,
niekada daugiau negalėčiau svajoti apie
pasimatymą su vaikinu ant namo stogo
pliaupiant lietui.

Po kelionės į Singapūrą apsipirkti net ir

tos kelios merginos, kurios iki tol man
buvo palankios, dabar pašiaušė šerius,
todėl išvykdama į Kvala Lumpūrą
apsivilkau patį dailiausią pilkai rausvo
tvido „Chanel“ kostiumėlį ir patenkinta
žengiau pro namelio duris į lauką. Man
jos taip įgriso, taip nuo jų prisikentėjau,
kad nebesistengiau prieš jas žemintis,
kad joms patikčiau. Kam rūpi, kad tos
išgamos man ne draugės? Šitaip būtų
pasakiusi Fiona, o po kelių žiaurių
savaičių ir pati pagaliau tą pajutau. Ėjau
lengva širdimi, apimta panašaus jausmo,
kai paauglystėje išgirdau apie grupę
„Ramones“ ir vėliau tapau aktyvia
pankroko muzikos gerbėja. Tada galėjau
susikurti kitokią tikrovę. Galėjau
pasirinkti būti kitokia nei tie vaikai,
kurie ėdė man gyvenimą. Pagaliau visai
tvirtai galėjau pasakyti, kad klysta jie, o
ne aš.
Vidurinėje po pamokų laiką
leisdavau su teatralais ir keramikos
studijoje. Pati siuvausi drabužius, pati
dažiausi plaukus pagrindinėmis
spalvomis eilės tvarka ir pajutau aistrą
pankroko muzikai. Dėl niūrių aprangos
spalvų aš ir mano draugai išpuikėlių ir
privilegijuotųjų mokyklos bendruomenės
buvome praminti „tamsos vaikais“. Ši
pravardė mums labai patiko ir mes
užrašėme ją ant valgyklos sienos už savo
pamėgto staliuko.
„Tamsos vaikų“ grupei priklausė visi
mokyklos atskalūnai, kurie mėgo keistas
šukuosenas, kūrė roko operas ar piešė
autobiografinius komiksus.
Praskleidę nudriskusių gotikinių
apsiaustų skvernus, jie mielai priglaudė
mane po savo sparneliu. Mokyklos
talentų konkursui galėjau pasiūlyti tai,
kas keisčiausia šaudavo į galvą, nes
žinodavau, kad visada turėsiu linksmą
palaikymo komandą. Mes buvome darni
gentis. Tik atėjusi į ją ėmiau juodai
dažytis akis ir sagstytis metaliniais
žiogeliais. O keistus talentų konkursui
rengiamus pasirodymus netrukus pakeitė
numeriai iš „Buffalo“ pramogų,
akustiniai „Siouxie and the Banshees“
gabalai.
Tėvui tai buvo klaikus nukrypimas
nuo priimtino elgesio normų, didžiausia
šeimos gėda, asmeninis įžeidimas.
Kaskart jis buvo pasiruošęs sudraskyti
mane į gabalus. Taigi parvažiavusi namo
stengdavausi elgtis kaip pankuojanti
Glindos atmaina iš filmo „Ozo miesto
burtininkas“, skrajojanti rausvame oro
burbule. Buvau nepasiekiama. Lygiai
tokia pat nepasiekiama esu ir dabar, kai
išvykdama iš Brunėjaus atsisveikindama
pamojau toms gyvatėms. „Iki.“
Kaip pasielgtų Patė Smit? Ogi ji
pasakytų: eikit šikt. Gal tuokart ji ir
nevilkėtų „Chanel“ kostiumėliu, bet juk
kiekvienas šoka pagal savo dūdą.

Iš privataus oro uosto išskridome keliais

karališkaisiais lėktuvais. Aplink
šmėžavo iš vakarėlių pažįstami veidai:
Deno, Vinstono ir daktaro Gordono.
Daugiau moterų nebuvo. Galvoju, ar teks
pamatyti bent vieną Robino žmoną,
tačiau nebuvo matyti ne tik jo žmonų, bet
ir paties Robino. Tik saujelė dailių
kostiumuotų vyrukų, nekreipiančių į mus
dėmesio. Denas man linktelėjo, o
Vinstonas nusišypsojo.
Žavėjausi Vinstonu. Jis su savo
mergina Tute, abu tokie mieli, vakarais
sėdi susikibę už rankų ir kalbasi. Kartais
žiūrint į juos ir mane suima pavydas, bet
neilgam. Ji tikrai negauna nė
tūkstantosios dalies, kurią gaunu aš, bet
jos vaikinas iš tiesų įsimylėjęs ją iki
ausų. Vis dėlto jeigu man reikėtų rinktis,
rinkčiausi pinigus.
Mudvi su Fiona ir vėl skridome
atskiru lėktuvu. Puikiausias būdas
keliauti. Kvala Lumpūro oro uoste su
didžiausia apsauga mus nuvedė atskiru
koridoriumi ir pasodino tiesiai į mūsų
jau laukiančius automobilius. Keliaujant
su diplomatine priedanga, negalioja
jokios muitinės patikrinimo taisyklės.
Niekas mūsų neklausinėjo, ko atvykom.
Išmokau leistis vedžiojama ir nieko
neklausinėti. Raminuosi mintimi, kad esu
tik šapelis upės tėkmėje ir turiu gyventi
šia akimirka. Tarsi koks dzenbudistų
vienuolis.
Kartu su asmeniniu apsaugininku
mane ir Fioną nuvežė į Kvala Lumpūro
viešbutį ir apgyvendino gretimuose
kambariuose. Apsaugininkas griežtai
liepė be kvietimo niekur nekelti kojos, o
pats atsistojo už durų tarp mūsų
kambarių. Palinkėjusi Fionai labos
nakties žengiau į savo liukso klasės
kalėjimo kamerą. Po penkių minučių ji
paskambino man paplepėti.
 – Kodėl mes net negalime susitikti? –
klausiu jos.
– Nebijok. Jis nestovės čia visąlaik.
Susitiksim per vakarienę.
Po kelių valandų ji atėjo pas mane su
pižama, netrukus į kambarį atnešė butelį
vyno ir užkandžių. Fiona pataria
užsisakyti, ko tik širdis geidžia. Vieną
butelį vyno ar tris, kiek nori.
– Ar numanai, kiek čia apsistojo
žmonių? – klausia ji. – Martinas su
Robinu, kiekvienas turi po atskirą aukštą
palydai ir atskirus apartamentus
viršutiniame aukšte. Manai, kam nors
rūpi tavo sąskaita?
Kelias dienas leidom daugiausia
svečiuodamosi viena pas kitą,
užsisakydavom ikrų ir šveisdavome
šaukšteliais tiesiai iš stiklinių indelių,
žiūrėjome filmus ir gurkšnojom brangų
vyną. Šampanas su ikrais – skamba
šlykščiai ir nuvalkiotai, bet labai gardu,
kai be saiko mėgaujiesi jais drybsodama
ant lovos su sportiniais marškinėliais ir
per palydovinę televiziją žiūri „Today
Show“. Užsisakėme į numerius masažą,
klausėmės muzikos ir darėme viena kitai
šukuosenas, o kartą net pavyko išsmukti į
viešbučio grožio saloną ir pasidaryti
pedikiūrą. Kol sėdėjom salone, man
buvo taip neramu, kad net kūnas
pagaugais ėjo.
 Ką Fiona veikia naktimis, nežinau,
apie tai mes nekalbam. Ištisas šešias
paras Robinas mane ignoravo. Kai
vakarais Fiona kažkur išeina, skaitau
Artò, Hesę ir mirštu iš nuobodulio.
Perskaičiau Arto žodžius „Aš nesu tas,
kas esu“ ir galvoju: juk tai apie mane.
Aš irgi nesu ta, kas iš tiesų esu. Aš net
nežinau, kokia aš. Daviau sau žodį kuo
greičiau iš čia ištrūkti. Nuveikti ką nors
tikra. Būti laisva.
Paskambinu Džoniui. Randu jį
trumpam parvažiavusį į namus, nes
išmestas iš vienos mokyklos dar nespėjo
išvykti į kitą. Tėvai smarkiai sunerimę,
nes Džonio psichinė savijauta gerokai
pablogėjo nuo tada, kai jį mačiau
pastarąjį kartą. Kai anąsyk kalbėjomės
telefonu, motina guodėsi, kad vis sunkiau
ištraukti jį iš namų, nes prieš iškeldamas
koją pro duris jis turįs atlikti begalę
ritualų. Jis gyvena užsisklendęs savame
pasaulyje – tarp nuolatinio nervinio tiko,
pykčio proveržių, džiaugsmingų
šūkavimų, staktų čiupinėjimo, spjaudymo
į tolį ir šaukštų beldimo į lėkštės kraštą.
– Labas, broli.
– Labas, sese.
– Kaip tu?
– Atsipalaidavęs. Šiuo metu ilsiuosi
asmeninėj sodyboj. Ralfas Rubenas
pasakojo girdėjęs iš mamos, kad tu
vergauji Kinijoje.
– Jeigu atvirai, tai Malaizijoje. O iš
kur Ralfo Rubeno mama ką žino?
– Parduotuvėj buvo sutikus mūsiškę.
Čia tai bent. Dabar mama kiekvienai
prekybos centre sutiktai pažįstamai
pliurps, kur aš.
– Ar negalėtum paprašyti, kad ji man
būtų kiek pagarbesnė?
– Gerai. Paprašysiu. Gal nutils.
– Ką dabar darysi? – pasidomiu.
– Mama su tėčiu mielai išsiųstų mane
į kokią kitą nuostabią mokymo įstaigą.
– Kodėl šįkart metei mokyklą?
– Pasijutau kaip tada, kai su Entoniu
Dante lankėm bažnyčią. Man labai ten
patiko, bet kas nors per pamaldas
bažnyčios gale nukrisdavo, tada visi
puldavo ant kelių, o aš vienas kaip žvakė
likdavau sėdėti klaupte. Taip ir toj
mokykloj. Vienintelis žydas
krikščioniškoj bažnyčioj.
– Suprantu tave.
Net su savais Džonis kalba kaip
poetas. Man dėl jo labai neramu. Jis toks
gležnas, pažeidžiamas. Su poezija toli
nenueisi, o pasaulis žmonėms, turintiems
aiškiai išreikštą protinę negalią, itin
žiaurus. Betgi aš sėdžiu už trijų dešimčių
tūkstančių mylių ir negaliu įtikinti jo
pasistengti kaip nors prisitaikyti kitoje
mokykloje. Net savęs neįstengiu įtikinti
viskam būti pasiruošus. Kaip galiu duoti
jam patarimus, kurie ir man pačiai
skambėtų kaip mirties nuosprendis?
– Myliu tave, broli. Ir labai
pasiilgau, – prisipažįstu jam.
Mano balsas aidu atsklinda į mano
pačios ragelį. Žodžiais reikalo
nepakeisi. Paskui stoja tyla, kurią jau
moku kantriai išlaukti.
– Ir aš tave myliu, sese.

Ištisomis dienomis sėdėdama visų

pamiršta, beviltiškai troškau grįžti į
Niujorką, į teatro repeticijas. Robinui
mane ignoruojant, dingo ir mano
potraukis jam. Gyvenimas bėga pro šalį,
ištisomis valandomis trūnijant uždarytai
viešbučio numeryje lyg narve.
Pamėginusi pasikalbėti su Fiona apie
Arto, labai nevienareikšmiškai sulaukiu
atkirčio, kad Arto buvo maniakas, o aš –
išlepėlė.
– Ar negali pasėdėti ramiai bent
penkias minutes? Juk niekas tavęs
neverčia kasti griovių. Kurk eilėraščius,
jeigu nori. Išmok dvylika naujų
monologų. Pasigerk. Koks skirtumas, kur
esi?
Tačiau Fiona už mane vyresnė.
Nežinau, ko vertas vienas doleris,
nesusimąstau, ką reiškia per pietus
šveisti riešutų sviestą tiesiai iš
stiklainiuko, o per vakarienę – perteptus
sausainius tiesiai iš pakelio. Nesuku
galvos, kad esu neturtinga, bet manęs
nevilioja mintis praturtėti nieko
neveikiant. Vis dar šventai tikiu, kad
manęs laukia nuostabi karjera teatro
scenoje.
Nenustygau vietoje, krūtinėje virė
konfliktų kova. Dar nesu iki galo
apsisprendusi, dingti iš Brunėjaus ar ne,
nes nenoriu pripažinti pralaimėjimo.
Taigi kai man pranešė, kad Robinas
laukia manęs savo numeryje, atsigavau.
Panūdau sušvytėti. Vyliausi taip
suspindėti jo akyse, kad būtų sužavėtas,
o aš savo ruožtu vėl užsimanyčiau čia
likti. Apsirengiu, lyg eičiau į „Oskarų“
apdovanojimus – užsivelku gražiausią
„Armani“ suknelę su didžiulę iškirpte
nugaroje. Robinui svarbu, kaip atrodo
užpakalis. Tad pasistengiu apsirengti
kaip tik taip.
Apsaugininkas palydėjo mane į
Robino apartamentus viršutiniame
aukšte, ten vyksta prabangus vakarėlis, o
aš, vienintelė moteris jame, turiu sėdėti
šalia Robino. Prie vakarienės stalo
matyti keletas pažįstamų veidų. Tačiau
yra ir nematytų. Vyrai kalba kitokia
kalba, ji smarkiai skiriasi nuo Robino ir
jo palydos. Dalis vyrų turbūt iraniečiai,
kita dalis – britai. Visi itin linksmi,
tikriausiai švenčia kokį sėkmingą
sandorį.
Tai vienas iš tų vakarų, kai pasijunti,
lyg skrietum ant stebuklingo kilimo su
šampano taure rankoje, kai tau labai
gera, kai viskas vyksta tiksliai taip, kaip
numatyta, o tu pati jautiesi žavi ir
protinga. Aiškiai matyti, kad jam
patinku. Nepastebėsi niūraus žvilgsnio
ar po apsimestine šypsena paslėpto
sarkazmo. Robino žodžiuose negirdėti
užuominų, kad būtų nepatenkintas ir
galėčiau sulaukti bausmės vėl kelias
dienas būti ištremta iš jo lovos ir vėl
tapti tik dar viena kitų jo merginų
varžove.
 Bet, kaip jam įprasta, vakarėlis
užtruko iki paryčių, ir visi labai išvargo.
O jis juk iš tų, kuriems miego reikia
visai nedaug, kurie smerkia miegui
aukojančius trumpo gyvenimo šioje
žemėje laiką. Robiną kankina nemiga ir
jeigu būtų paprastas žmogelis, kiauras
naktis leistų nesudėdamas bluosto. Bet
jis – klaikiai turtingas aristokratas, gali
leisti sau sumokėti vakarėlio svečiams,
kad jo pageidavimu linksmybės truktų
kiaurą parą.
Ketvirtą nakties Robinas atsiprašė
svečių ir nusivedė mane į miegamąjį.
Kambarį iš visų pusių supo apvalinti
langai ir atrodė, kad į mirguliuojantį
aplink mus miestą žiūrim iš nuosavo
akvariumo. Mes dulkinomės prie
neužtrauktų užuolaidų ir užgesintų
šviesų.
Kai baigėme, tikėjausi sulaukti
įprastinio plekštelėjimo per užpakalį ir
trumpo bučinio į skruostą, tačiau įvyksta
nesuvokiamas dalykas. Nuotolinio
valdymo pultelyje nuspaudęs užuolaidas
užtraukiančio mechanizmo mygtuką, jis
susirangė šalia manęs, apkabino ir
palinkėjo labos nakties.
Mane tai siaubingai nugąsdino. Jo
intymumas – didžiulis šuolis mūsų
santykiuose. Šalia Robino visada
jaučiuosi lyg įelektrinta, stengiuosi jam
įtikti ir patikti, niekada nesusimąstau
apie savo pačios poreikius. Dabar guliu
sustingusi viena poza bijodama jį
pažadinti, net suprakaitavusių kojų iš po
apkloto nedrįstu iškišti. Guliu
nesumerkdama akių, sukaitusiomis
kojomis, plakančia širdimi ir
maudžiančiu skrandžiu. Viliuosi, kad jis
pirmas užmigs, ims knarkti ar dar kaip, o
tada galėsiu atsikvėpti. Apsimetu
mieganti.
– Tu nemiegi.
Jo neapgausi. Pasijuntu esanti tikra
nevykėlė. Galiausiai jis pasiūlo man
tabletę nuo nemigos, o kitą nuryja pats.
Atsikėlę kartu valgėme į numerį
atneštus pusryčius, o kai jis rengėsi,
žiūrėjome CNN. Visą kelionės laiką
šitaip leidome vakarus ir rytus. Tai tapo
įprasta. Man topteli, kad Fiona liūdi
palikta viena, bet šią mintį greitai
pamirštu.

Neseniai baigėsi karas Persijos įlankoje,

bet per žinias apie tai dar daug kalbama.
Regis, vos prieš kelis mėnesius pati
protestavau prieš šį karą Tompkinso
parke, o dabar Brunėjuje atrodo, kad tai
vyko kadų kadais. Ir karas, ir protestai
Tompkinso parke. Klausinėdami manęs
apie Brunėjų, daugelis įsivaizduoja, kad
jis yra Vidurio Rytuose, gal dėl naftos ar
rudos žmonių kūno spalvos. Tačiau
Pietryčių Azija yra gan toli nuo Irako, ir
čia nematau jokių sąsajų. Visi iš naftos
turtus susikrovę sultonai, karaliai,
prezidentai ar premjerai maudosi
tokiame pačiame naftos liūne.
Robinas sukosi naftos versle ir
tvarkė reikalus, kurių visai nesupratau ir
negalėjau su juo apie tai kalbėtis. Juk iš
esmės ne dėl to čia važiavau. Tačiau
apie tai nuolat galvodavau, nes mačiau jį
nuolat žiūrintį žinias ir visąlaik
susimąsčiusį, kad ir ką darytų. Kol
Robinas ruošdavosi į susitikimus, kad ir
kokie jie ten būtų, aš gulėdavau
didžiulėje viešbučio lovoje ir
žiūrėdavau niekada nesibaigiančias
CNN žinias, o keturiasdešimčia aukštų
žemiau dūzgė Kvala Lumpūras. Dar kas
rytą matydavau suvytusį Nelsono
Mandelos veidą, bylojantį pasauliui apie
žlungantį apartheido režimą.
Kai Robinas tapo mano meilužiu, o
ne vien darbdaviu, pamažu įsidrąsinau
paklausinėti jo nuomonės apie įvykius,
kuriuos kasdien abu regim per televiziją.
Jis vengdavo atsakyti tiesiai, todėl
daugiau jo nekamantinėjau. Žinau,
Brunėjuje uždrausta spaudos laisvė,
sultonas yra autokratas (tegu ir malonus)
ir prieštarauti jo nuomonei sunkus
nusikaltimas. Manęs tai nė trupučio
nežavėjo ir stengiausi šiuos dalykus
ignoruoti. Juk aš ne „Amnesty
International“ atstovė. Čia ne mano
šalis. Ne mano rūpestis.
Ūmai man tapo nereikšmingi nei
politiniai įsitikinimai, nei mano aktyvaus
politinio gyvenimo metai. Ne dėl to, kad
staiga būčiau pamilusi teokratiją,
poligamiją ir pašėlusius vartotojus, –
tiesiog buvo nebesvarbu, kuo aš tikiu.
Mokydamasi vidurinėje autobusu
važiuodavau į Vašingtoną dalyvauti
eitynėse už moterų teisę pasirinkti abortą
ar gėjų teises. Rašiau straipsnius apie
Meksikos zapatistus ir baigusi mokyklą
planavau nuvykti į Čiapą. Vėliau
nusprendžiau aktyvistės siekius išmainyti
į menininkės aistrą ir įsilieti į spalvingą
protesto teatro istoriją, bet veikiai
supratau, kad iš to nepragyvensi, ir
tikrovė pamažu ėmė graužti mano
idealus. Po Brunėjaus saule neatsirado
vietos nei mano menui, nei aktyvistės
siekiams, nes bėgant mėnesiams šis
pasaulis tapo mano kasdienybe.
Robiną labiau domino Didžiosios
Britanijos karališkosios šeimos
skyrybos nei apartheido žlugimas. O dar
įdomiau jam buvo stebėti bėgančią
ekrane eilutę apie tarptautinę finansinę
padėtį, skaitydavome ją anglų kalba,
nors ji galėjo būti užrašyta ir malajų, juk
vis tiek nieko nesuprantu apie tuos Dow
ir S&P indeksus. Tėvas tokių dalykų
manęs nemokė; turbūt dėl to, kad jo ir
neklausinėjau. Vis dėlto Robinui
pasakiau, kad mano tėvas –
finansininkas. Jam tai padarė įspūdį, bet
jis greitai tai pamiršo. Užtat aš
sugalvojau keletą gudrybių, kaip rytais jį
palinksminti.
Vieną rytą nusprendžiu paerzinti
Robiną, kad jis nenori maudytis su
manim vienoj vonioj.
– Aš maudausi tik su ančiukais, –
atsakė jis.
Tądien pasiunčiau apsaugininką
nupirkti man guminio ančiuko ir
padovanojau jį Robinui, kad
maudydamasis vonioje nesijaustų
vienišas. Visą dieną jis negalėjo manim
atsidžiaugti. Neketinau to daryti, bet
Teiloros pasėta sėkla pagaliau įleido
šaknis.
Mums kalbantis, Robinas kartkartėm
paminėdavo Serenos vardą, ypač tada,
kai būdavau itin patenkinta. Nepamenu,
kada pirmą kartą taip atsitiko. Turbūt
kalbėjome apie teatrą. O gal apie
dainavimą?
– Serena, man regis, dainuoja
kažkokioj grupėj Los Andžele, tiesa? –
paklausė manęs Robinas.
– Taip, ji man minėjo dainuojanti su
savo draugo grupe, – atsakiau.
Štai taip. Pats prisiprašė.
– Tikrai taip sakė? – griežtai
perklausė jis.
– Kad ji dainuoja džiazą? –
apsimečiau, kad žinia apie draugą man
netyčia nusprūdo nuo liežuvio. – Ji pati
taip sakė.
Tą rytą pabučiavau jį
atsisveikindama ir išlydėjusi pro duris
nuėjau prie lango. Ilgai žiūrėjau į
apačioje plytintį miestą. Kas rytą taip
spoksodavau. Turėjau kelias valandas,
kol ateis apsaugininkas ir palydės mane į
numerį, ten galėsiu pasnausti, užsisakyti
į kambarį valgių, paskaityti, paskui
apsirengti ir vėl viską pradėti iš naujo.
Tačiau mėgstamiausias dienos metas
man tas, kai Robinui išėjus likusi viena
galiu mėgautis ramybe. O kai ir tai
pabosta, kartais imu ir paskambinu
Fionai, bet dieną numeryje jos niekada
nėra. Stengiuosi negalvoti, kur ji.
Rytais pabučiuoju Robiną, išeinantį
pro duris, o vakare sėdžiu šalia jo prie
vieno stalo. Tarsi su vaikinu, tik jis –
diktatoriaus brolis, tris kartus vedęs ir
turintis keturias dešimtis merginų, iš
kurių vienai žūtbūt stengiuosi apkartinti
gyvenimą.
Sunku paaiškinti, kodėl taip atkakliai
koviausi dėl Robino. Kartais jis man
atrodo klastingas ir žavus, seksualus
nenaudėlis, kartais verčia mane jaustis
neįtikimai puikiai. O kartais jis man
atrodo toks mulkis, kad norisi tvoti
televizoriaus pulteliu jam per galvą.
Tačiau akis bado karčiai liūdna tiesa: aš
miegu su juo ir esu dalis kai ko svarbaus
ir valdingo. Aš dar nepatyriau, kas yra
valdžia. Nesakyčiau, kad pamilau
Robiną kaip žmogų, man buvo malonu
mylėti, jausti ekstazę sukeliančią meilę.
Turbūt būsiu supainiojusi du dalykus.
Valdžios skonis kaip austrių. Tarsi
būtum nurijusi gurkšnį jūros – su visais
prisiminimais, ramybe, puviniais ir
žiaurumais. Tas skonis man priminė
krevetes, kurias valgydavau vaikystėje,
su vis dar spurdančia gyvybe jose.
Kiaukutiniai – mėgstamiausias tėvo
patiekalas. Per vieną kelionę į Bostoną,
kai man buvo septyneri, jis nusivedė
mane į restoraną „Faneuil Hall“, ant
mūsų stalo atgulė visas tuzinas šviežių
austrių ir dar vienas tuzinas gyvų jūrų
moliuskų. Tėvas atvėrė pirmą austrę,
pamirkė padaže ir nurijo. Liepė ir man
daryti tą patį. Aplink mus susispietė
nedidelis būrelis žioplių paspoksoti,
kaip maža mergaitė valgys austres.
Laikiau vargšą gyvį ir nenorėjau
pasirodyti bijanti. Ji atrodė kaip liežuvio
apačia, kurios niekas nemato. Įsidėjau
austrę į burną, pamėginau krimstelėti,
bet ji nuslydo gerklėn ir aš žiauktelėjau.
Žmonės pratrūko juoktis. Ploti rankomis.
Nagi, mergaite, pasistenk! Darsyk
žiauktelėjau, paskui šiaip taip
prisiverčiau ją nuryti.
Vos neapsivėmiau, bet prarijusi tą
austrę nugurgiau dar keturias. Mačiau,
kaip tėvas manim didžiuojasi. Su
kiekviena nuryta austre supratau štai ką:
jos bjaurios, jos gardžios, ir ryji jas tam,
kad įrodytum, jog gali.
Troškau sužibėti, ir man tai pavyko.
Tapau karališkąja sugulove, stovinčia su
apatiniais viešbutyje „La Perla“ ir
žvelgiančia pro langą į Kvala Lumpūrą.
Ir jeigu širdyje sukirbėdavo jausmas,
kad kokia nors austrė nuodija man
kraują, jeigu galvoje šmėstelėdavo
mintis, kad kažkas prarandama
negrįžtamai, tiesiog nuvydavau ją šalin.
 17 skyrius

Vidury dienos į mano duris

pasibeldžia apsaugininkas ir praneša,
kad man liepta pasipuošti vakarine
suknele. Iki šiol per viešnagę
Malaizijoje Robinas mane kviesdavo tik
nakčiai, tad šįkart pasirodė keista.
Įžengusi į liftą matau, kaip apsaugininkas
nuspaudžia mygtuką, keliantį ant stogo.
Krūtinėje panika. Per daug visko žinau,
ir dabar norima manęs atsikratyti. Bet
nieko negaliu padaryti. Įkliuvau.
Jaučiuosi kaip vaikinas filme apie
gangsterius, kai žinodamas, kad tuoj bus
nužudytas, nebeturėdamas kitos išeities
jis vis tiek sėda į automobilį su žudiku.
Galvoje ima šmėžuoti antraštės:

ATSTUMTA NEPAKLUSNI
MEILUŽĖ NUSIŽUDO –
NUŠOKA NUO VIEŠBUČIO
STOGO MALAIZIJOJE.

AMERIKOS PROSTITUTĖS
MIRTIS NUO NARKOTIKŲ
PREKEIVIŲ RANKOS.
NELAIMĖ „HILTONO“
 VIEŠBUTYJE KVALA
LUMPŪRE.

ATOSTOGAUDAMA PIETRYČIŲ
AZIJOJE DINGO MERGINA IŠ
DŽERSIO.

Bent jau mirsiu vilkėdama vakarinę

suknelę. Tačiau nuo stogo manęs niekas
nenustūmė. Priešingai, keldamas baisius
vėjo gūsius, kilimo aikštelėje manęs
laukė sraigtasparnis. Pirmą kartą
gyvenime teko skristi sraigtasparniu ir
piloto paduotos ausinės sugadino mano
per penkias minutes pasidarytą
puikiausią šukuoseną. Turbūt buvau
panaši į Hičkoko filmų heroję, kai
pramoniniams ventiliatoriams pučiant
šiltą orą mergina ropščiasi į filmavimo
aikštelėje iš putplasčio supiltą kalną, o
vakarinė suknelė vejasi jai aplink kojas.
Skridom juokingai trumpai. Žmogaus
voro šuolis nuo vieno namo stogo ant
kito. Bet, žvelgdama į apačioje patvinusį
mašinų srautą Kvala Lumpūro gatvėse,
supratau, kad trys minutės skrydžio
sraigtasparniu prilygtų trims valandoms
automobiliu. Skrydis sraigtasparniu,
kelionė iš oro uosto ir atgal, vaizdas pro
viešbučio langą – tai viskas, ką teko
pamatyti viešint Kvala Lumpūre. Neteko
uostyti restoranų virtuvių kvapų siaurose
gatvelėse, nusipirkti šaliko iš gatvės
pardavėjo, užsisakyti puodelio arbatos,
net užkelti kojos ant Malaizijos
šaligatvio, išskyrus tą trumpą ruoželį nuo
automobilio iki viešbučio durų, ir tai
viso labo tik du kartus. Ir buvau
Malaizijoje, ir nebuvau. Gyvenau
Borneo saloje, ir negyvenau.
Kitoje sraigtasparnio aikštelėje mane
pasitinka du apsaugininkai su
veidrodiniais akiniais. Jie nuveda mane
į kito viešbučio numerį. Šitie
apartamentai be galo, be krašto.
Taisydamasi plaukus dairausi po
kambarį, nusiteikusi dar vienam ilgam
laukimui. Atsisukusi kitam kambario
gale pamatau ant kušetės sėdintį sultoną.
Išsigandusi, kad esu ne viena, net
strykteliu ir vos nesuklykiu iš išgąsčio.
– Kaip tau patinka mano šalis? –
klausia sultonas, plekšnodamas delnu į
kušetę šalia savęs.
Robinas manęs irgi to klausė.
Aišku, dabar mes ne jo šalyje, bet
suprantu, ką sultonas turi galvoj.
Pasaulis – jo austrė, kur žengsi, ten jo
valdos. Tik ne taip, kaip apdainavo
Džonas Lenonas.
Atrodo, jis sėdi kitame futbolo
aikštės gale. Priešais jį ant kavos
staliuko stovi dailus paauksuoto
porceliano arbatos komplektas.
Atsisėdus šalia jo, sultonas paprašo
vadinti jį Martinu ir pats ima pilstyti
arbatą. Su Martinu kalbėtis daug
paprasčiau nei su Robinu. Martinas
dėmesingas ir linksmas, besišypsantis
veidas ne toks rimtas kaip atvaizduose
ant banknotų. Mes išgėrėme po puodelį
arbatos ir jau įpusėjome po antrą, o tada
jis vedasi mane į miegamąjį. Brunėjaus
sultono apartamentai, kuriuose jis mane
priėmė, dešimt kartų didesni už namą,
kuriame dabar gyvenu. Net popiežius
nedrįstų svajoti apie tokią prabangą.
Vis dėlto esu perleista kitam. Tačiau
ilgiau pagyvenusi Brunėjuje supratau,
kad tai veikiau komplimentas nei
įžeidimas. Tam tikru požiūriu buvau lyg
duoklė, brolio atsidėkojimo broliui,
meilės ir pagarbos išraiška. Esu Robino
dovana.
Jau vien iš bučinio galėjau pasakyti,
kaip stipriai Martinas skiriasi nuo
Robino. Ne toks susivaržęs, ne toks
reiklus ir ne toks veidmainingas.
Jųdviejų skirtumą geriausiai galima būtų
paaiškinti tokiu pavyzdžiu: Robinas
reikalaudavo jį mylėti, o Martinui
užtekdavo, kad pačiulptum jo
pasididžiavimą. Jis mandagiai paprašė
manęs tos paslaugos, bet prieš tai liepė
nusirengti, pavaikščioti pirmyn atgal,
apsisukti ir truputį pašokti. Po visko,
pareiškęs, kad brolis turi neblogą skonį,
jis linksmu veidu pasiuntė mane atgal į
sraigtasparnį.
Daugiau sultono nebemačiau, bet po
to karto buvo daug smagiau žiūrėti į jo
veidą ant Brunėjaus dolerių. Vėliau
dainininkė Andželika, kurią mylėjo
princas Sufris, man pasakojo, kad
neturėčiau krimstis, jog nebuvau
pakviesta antrąkart. Iš tiesų turėčiau
džiaugtis, kad apskritai teko garbė
susipažinti su sultonu. Dar ji minėjo, kad
paprastai sultonas niekada su
merginomis iš Vakarų nesidulkina, o
jeigu taip ir nutinka, niekada jų
nepasilieka.
Vakare Robinui magėjo sužinoti, ar
patikau Martinui. Jis atrodė it mažas
vaikas, trokštąs tėvo įvertinimo. Robino
akyse matyti nuolatinis alkis. Toks alkis,
kurio neįmanoma pasotinti, kurio
genamas jis galėdavo kasnakt iki penktos
ryto dulkinti vieną po kitos merginas ar
pirkti vieną po kito mazerečius.
Robinas panašus į alkoholiką prie
uždaromos gėrimų parduotuvės, į žmogų,
kuris gavęs visko, ko trokšta jo širdis,
vis tiek jaučiasi ne viską pasiekęs. Jau
ne kartą man teko įtarti, kad nors ir kaip
stengiasi linksmintis, vis dėlto nemoka iš
širdies džiaugtis ir atsipalaiduoti.
Patenkinti jo apetitą neužtektų nė viso
pasaulio merginų ar automobilių.
 Gulėdama Robino glėbyje sapnavau,
kad aš – sultonas. Na, ne visai sultonas,
o vyras.
Esu vyras ir įžengiu į klubą „Kit Kat“
Penkiasdešimt antrojoje gatvėje,
praskleidžiu storas sidabrinės folijos
užuolaidų juostas ant durų, praeinu pro
veidrodines kolonas ir pasuku už kampo.
Įsitaisęs ant minkštasuolio atitvertoje
erdvėje palei sieną, užsisakau šokėją,
bet jos veido nematau, tik jaučiu nuo jos
sklindantį karštį. Net nustembu, kai ji
nuoga raitosi man ant kelių. Sapne
išsigąstu jos minkšto kūno. Ir pamanau:
juk galima nusipirkti merginą, šiltą ir
švelnią kaip aksomas.
 Anksčiau to nesuprasdavau. Iki šiol
niekaip nesupratau, kaip galima norėti
nusipirkti merginą, bet sapne buvau
labai patenkinta, kad esu vyras.
 18 skyrius

Grįžusi iš Kvala Lumpūro nematau

Serenos.
– Nebėra?
– Nebėra. Susikrovė daiktus. Bilietas
į vieną pusę. Išvyko, – paaiškino man
Ari.
O, laimingoji diena! Serenos nebėra!
Turbūt iš laimės ėmiau šokti. Ir tada man
toptelėjo. Negi užuomina per pokalbį
lovoje privertė Robiną išsiųsti ją namo?
Jeigu taip, na ir kas? Galiu džiaugtis
pergale. Ji kėsinosi tokią šunybę iškrėsti
man, bet nepavyko, nes buvo per daug
permatoma.
Prisiminiau akimirką, kai ji valgė
braškę. Gerai pažįstamas jausmas, kai
lieti liežuviu mažus kauburėlius,
numanai uogos skonį, apsimeti, vis
apsimeti, jog užteks ir vieno kąsnio, juk
nebūtina prisikimšti skrandžio, kad
jaustum pasitenkinimą. Dilgteli
paširdžius. Tikrai ne kaltė.
Pasidygėjimas. Serena ir savim. Kokia ji
man buvo klastinga – it žiežula; kaip
buvau jos niekinama. Bet argi ne tokia ir
pati noriu būti? Negailestinga kovotoja,
bet kokia kaina siekianti pergalės, tegu ir
aplaistytos krauju. Kovotojos antonimas
– ne meilužė, o bėgikė. Tad kurią
pasirinksi?
Paklausiau Ari, kodėl Serena
išvažiavo namo, ir ši pagaliau atvertė
kortas. Esmė ta, kad Serena, dar prieš
atvykstant Fionai, buvo pirmoji princo
favoritė, apskritai pirmoji mergina
Brunėjuje iš Vakarų pasaulio. Anksčiau
Robinas Sereną dievino, tačiau, visai
kaip Mėlynbarzdžio žmona, ji
nesugebėjo atsispirti draudimams.
Brunėjaus vakarėlių su merginomis
apyaušriu, prieš gerus aštuonis
mėnesius, Ari, Serenai ir Lenei buvo
nuolat leidžiama nuvykti į „Hiltoną“, ten
papietauti ir paplaukioti baseine.
Merginos traukdavo į Singapūrą
apsipirkti, paskui kartu eidavo
pasivaikščioti po zoologijos sodą. Visos
trys gyveno atskiruose svečių
nameliuose.
Per tą aukso amžių į vakarėlius
kasdien ateidavo vyriausias Džefrio
sūnus princas Hakimas, su juo man dar
teks susipažinti. Jis turėjo draugą Arifą,
žavų pabaisos Hakimo antipodą. Arifas
irgi pradėjo lankytis „Hiltono“
viešbutyje kaip tik tomis dienomis, kai
ten apsistodavo Serena.
 Serena skambindavo namų telefonu ir
susitardavo dėl slaptų pasimatymų.
Veikiausiai mėlynakė šviesiaplaukė
favoritė tuo telefonu pritaukšdavo ir
negražių dalykų. Aišku, ne princo
naudai. Robinas retai kada skambindavo
telefonu. O kam? Juk už jį tai darydavo
kiti. Jeigu jis norėdavo su kuo nors
pasikalbėti, užtekdavo paminėti to
žmogaus vardą vienam iš parankinių, ir
anas tuoj pat išdygdavo prieš jį.
Serena Brunėjuje buvo tikra išradėja.
Ji nežinojo, kad pokalbių telefonu
klausomasi. Nė neįtarė, kad asmeniniai
jos pokalbiai bus įrašomi, o paskui
leidžiami paklausyti princui. Jis niekada
tiesiai jai nepapriekaištavo, tik
kartkartėmis, pasitaikius tinkamai
progai, atkartodavo vieną kitą jos frazę,
nugirstą iš pokalbių su Arifu.
Įsivaizduoju, jam patikdavo regėti, kaip
sustingsta jos kūnas ir ji pašiurpsta,
akyse šmėsteli kaltė, kurios net ji
neįstengia paslėpti, o paskui išpila
lengvas prakaitas ir ji stengiasi jam dar
labiau patikti, dar įtikimiau suvaidinti
menamą aistrą.
Galvos princas jai nenukirto. Net
nenupirko bilieto namo. Kokia čia būtų
linksmybė? Ne jo stilius. Jeigu jis būtų
Didysis Inkvizitorius, paguldytų ant
kankinimo rato ir norėtų, kad tavo kančia
truktų kuo ilgiau. Suktų ratą po milimetrą
– ir taip ilgai, kad nė nepajustum
kankinama tol, kol tavo viduriai
neištikštų ant žemės. Ne, jis dėjosi
Serenai atleidęs. Jis vėl pasikvietė ją į
Brunėjų, pasisodino šalia ir ištisus
mėnesius ignoravo, o pats meilino vis
kitą merginą, dažniausiai stipriausią jos
varžovę. Ir šįkart ta varžovė buvau aš.
Šitai man Ari papasakojo prie sūrio
ir arbūzų vėrinukų. Man net kojų pirštai
atšalo. Fiona, mano geriausia draugužė
Fiona, be abejo, visa tai žinojo, bet
tylėjo. Negali sakyt, kad ji manęs
neperspėjo. „Aš nesu tavo draugė“, –
užsiminė ji. Dar viena naudinga
Brunėjuje išmokta pamoka: jeigu kas
sako, kad „nėra tavo draugas“, verčiau
patikėk.
Teilora gulėjo šalia manęs ir ragino
atkeršyti už blogą elgesį. „Tu irgi
nekvaila“, – kuždėjo man į ausį.
Ar tikrai? Padariau ėjimą, kuris man
tuo metu atrodė teisingas, bet paaiškėjo,
kad kiti žaidėjai turėjo daugiau žinių nei
aš. Serenos nebėra, ar nebūsiu dabar
atstumta aš, juk manęs Robinui reikėjo
sąmokslui prieš ją? Jam patinka slapta
merginų kova. Ar nepasirodysiu jam
neįdomi, kai nebeturėsiu varžovės? Ar
neteks grįžti į Niujorką ir mėnesių
mėnesiais laukti Ari skambučio, kurio
taip ir nesulaukusi leisiu vilčiai numirti?
Jeigu vis dėlto paspartinau Serenos
išvykimą, tai ar aš tikrai taip
trumparegiškai vertinu savo veiksmus?
Ar Fiona iš anksto viso šito
nenumatė? Ar tik ji nepasinaudojo
manim, kad atsikratytų Serenos
žinodama – jai išvykus Robinui aš
pasidarysiu nebeįdomi? O gal aš viso
labo kuriu galvoje įmantrią muilo operą?
Verčiau imtis to, ką geriausiai moku:
gražiai atrodyti ir pliaukšti juokingas
istorijas, kuriomis lengva patikėti. Net
širdį dilgteli prisiminus tėvo žodžius: Tu
nesi kokia garsi tarptautinė kekšė, tad
susiimk ir vaidink. Žinau, niekada
nelaimėčiau dvikovos su Fiona, bet aš iš
jos šio to pasimokiau ir turiu garbingai
tęsti žaidimą. Kai tik apnikdavo
nuobodulys ar užknisdavo savigrauža ir
jau norėdavau prašyti bilieto namo,
kažkas, žiūrėk, spragtelėdavo krūtinėje ir
aš vėl susiimdavau.

Robinas nusipirko naują lambordžinį.

Nespėjus man įžengti į vakarėlių salę,
apsaugininkas pačiupo mane ir išvedė į
kiemą pro užpakalines rūmų duris.
Robinas pakvietė mane pasivažinėti
naujuoju automobiliu. Įsėdau, durelės
pačios automatiškai užsidarė, lyg laiko
mašinos dangtis. Sėdynės taip žemai,
kad, atrodo, ne sėdžiu, o guliu ant žemės.
Greičio ribojimo kalnelis turbūt
nubrauktų užpakalį.
Mes nukūrėme džiunglių juosiamais
keliais, apšviestais tik mūsų automobilio
žibintų. Pasivažinėjimas automobiliu su
Robinu – dar viena keista intymumo
išraiška, tarsi būtume sutuoktinių pora ir
lėktume, kur akys veda, pavakarieniauti
mieste ar į kiną. Vis dėlto grįšime į tą
pačią vietą, kur leidžiame visus vakarus.
Važiuodama stebiu Robiną, žiūrintį į
kelią. Kažkas smarkiai pulsuoja po oda,
akių kampučiuose ir kaklo gyslose. Tarsi
jis nesuvaldomai trokštų pasileisti
penkių šimtų mylių per valandą greičiu.
Regis, net mane pamiršo. Gal jis nori
lėkti pirmyn, dumti ten, kur nereikėtų
būti princu?
– Ką manai? – klausia jis,
pažadindamas mane iš minčių.
Manau, apsisukam ir maunam į
Tailandą, vos nepasakau. Nieko
neimam. Tenai nusipirksime drabužių,
apsigyvensime Puketo pakrantės
trobelėje ir nardysim nuo uolų.
– Tai ką manai? – pakartoja
klausimą.
– Apie ką?
– Apie automobilį, – suirzęs sako jis.
Ak, automobilis. Žinoma. Tarsi, be
jo, nieko daugiau nebūtų.
 Ieškau galvoje tinkamo apibūdinimo,
kad jam patiktų. O iš tiesų mano
nuomonė tokia: bjaurus, šlykštus,
apgailėtinas. Bet atsakau:
– Kietas.
– Kietas?
Regis, jam nepatinka.
– Gražus. Automobilis tikrai gražus.
Brunėjuje nieko daugiau ir negirdi,
tik gražus. Čia viskas gražu: džiunglės,
kaklo vėriniai, merginos, automobiliai,
jo menas, jo namai. Visa tai priklauso
jam. Koks skirtumas. Jis nieko nenori
girdėti, tik gražu. Grožis – jo
nuosavybė: laiko jį savo rankose.
Per dvi savaites, kol mūsų nebuvo,
pasikeitė keletas veidų. Labiausiai į akis
krito, kad Serenai išvykus vakarėliuose
vėl ėmė lankytis princas Hakimas.
Atrodė kaip pripučiama lėlė, jis triskart
stambesnis už tėvą. Robinas išleido
mane prie durų ir aš viena nulipau
laiptais į salę. Princas Hakimas stovėjo
laiptų aikštelėje prie durų į salę ir žaidė
elektriniu, iš tolo valdomu
automobiliuku, tikslia lambordžinio, iš
kurio ką tik išlipau, miniatiūrine kopija.
Dvi laibos jaunutės tailandietės,
pasipuošusios lyg išleistuvių pokyliui ir
surėmusios galvas ant laiptų, kikena iš jo
žaisliuko.
 Praeidama pro jį senu įpročiu
nusilenkiu. Robinui nusilenkti – viena, o
lankstytis prieš savo metų vaikėzą su
milžinišku nuotolinio valdymo pulteliu
rankose – visai kas kita. Robinui
lenkiausi iš paklusnumo, nes jis
patrauklus, o princui Hakimui –
juokdamasi širdyje.
Serenos vietą jau užėmusios dvi
naujos merginos – Delija ir Trišė.
Įžengus į salę mane pasitiko garsus
tailandiečių klyksmas. Joja, Tutė ir Lilė
puola manęs glėbesčiuoti. Nesuprantu,
kodėl jos man taip meilinasi. Gal dėl to,
kad dažnai nusižengdavau nerašytai
taisyklei ir nutūpdavau jų salelėje, nors
merginų archipelagas toks didelis.
Prisėdusi ant jų tirštai nusėstos sofos
krašto paklausiu, kaip tailandietiškai bus
ačiū ir prašau, o jos man už tai
atsilygina vaikystės laikus menančia
draugyste. Kai kurios merginos
Brunėjuje išties labai mielos, malonios.
Fiona pasitiko mane šiltai, jos akimis
– abejingai, bet ne niekinamai. Robinas
su svita atėjo skambant aistringai
Andželikos dainai „Kaip galėsiu gyventi
be tavęs“. Gal po valandos, kai sugužėjo
vyrų draugija, Edis patapšnojo man per
petį ir davė ženklą eiti iš salės.
Apsaugininkas nuvedė mane į koridorių,
čia daugybė durų, ir atidarė tas, pro
kurias dar nebuvau įžengusi. Už antrų
durų jūs rasite tiek automobilio plovimo
„Turtle Wax“ atsargų, kad užteks visą
gyvenimą, už šeštų – visą kalną aukso
luitų, o už trečių… vonią. Labai didelę
vonią.
Gaila, kambario kampe nebuvo
įsitaisiusio jokio orientalistinės krypties
dailininko su teptuku rankoje. Nedidelio
baseino dydžio vonia kambario vidury
apjuosta smulkiom aukso plytelėmis,
jose per garus atsimuša šviesos
spinduliai. Prie vonios padėtas padėklas
su vaisiais, meduje mirkytais pyragėliais
ir saldumynais. Vandenyje, liūdnai
pakrypęs ant šono, plaukioja guminis
ančiukas, kurį buvau nupirkusi Robinui
Malaizijoje. Nenorėjau jam dar neatėjus
pirma lipti į vonią ir sušlapti, bet su
vakarine suknele jaučiausi kvailai, todėl
nusirengiau ir nuoga priguliau ant
sofutės, tarsi odaliska iš jo paveikslų.
Vienintelis daiktas, visiškai nederąs prie
haremo vonios aplinkos, buvo
televizorius kambario kampe, kaip
visuomet rodantis CNN žinias. Įtariau,
kad Robinas norėjo įrodyti tikrai nebijąs
maudytis vonioje su mergina.
Man pasirodė, kad Robinas galbūt
norėjo surengti nedidelę romantišką
preliudiją, bet, jam įžengus, veidas vėl
buvo šaltas ir rūstus. Automobilyje jis su
manim beveik nekalbėjo. Laisvų ryšių iš
viešnagės Malaizijoje – nė ženklo.
Galbūt jis liūdi, kad grįžęs neberado
Serenos, betgi tik jo paties, o ne kieno
kito skambučiu ji buvo iš čia ištremta.
Deja, nesuteikiau jam kito pasirinkimo.
Jis sužinojo, kad ji turi vaikiną, aš irgi tą
žinojau, todėl jis negalėjo leisti jai
pasilikti. Aš kalta, kad ji išvyko ir jis
neturi ko bausti, tad bausmę teks
prisiimti man.
Net jeigu Serena ir nebūtų tapusi
auka, jį pažinojau jau gerai, nereikia
stebėtis, kodėl taip staiga pasikeitė jo
požiūris į mane. Tam nebūtina jokia
priežastis. Santykiams atšalus
jaudinausi, bet ne taip kaip tada, kai su
manim jis elgėsi maloniai. Kai jis
malonus, gali būti tikra, kad rezga tau
pinkles. Gal mano bausmė bus švelni.
– Gražiai atrodai.
Jis nusirengė kitam kambary, o atėjęs
nusivilko chalatą, įlipo į vonią ir paniro
į vandenį iki pusės. Įlipau šalia jo, o jis
apsuko mane net nepabučiavęs į
skruostą. Kol mane dulkino, mintyse
plūduriavau palubėje. Šituo suartėjimu
jis norėjo mane įskaudinti, bet taip
neatsitiko. Kaskart vis labiau moku
atsisieti nuo savo kūno. Panorėjusi galiu
atsiskirti nuo jo ir palikti tik hologramą.
Ten apačioje holograma įsitvėrė sofutės
kojos, kad nepaslystų. O aš laisva. Ne
ta, kuri guli kniūbsčia. Aš net nepaklūstu
gravitacijos jėgoms.

Jam apsirengus ir prieš pat išeinant atgal

į vakarėlį, ištariu malajiškai išmoktą
sakinį. Laikiau jį ypatingai progai.
– Aku cinta padamu8, – išberiu.
Jau minėjau, sultonui užteko tik
pačiulpti, o Robinui turi rodyti meilę
visą laiką. Tie žmonės, kurie reikalauja,
kad visi juos mylėtų, gerokai
pavojingesni nei tie, kurie tenkinasi tik
valdžia ir pinigais. Kad pirmuosius
padarytum laimingus, reikia daugiau
pasistengti.
 – Nuostabu, – sako jis.
Tai, ką pasakiau, nevisiškai tiesa.
Jaučiu jam kažką panašaus į meilę, bet
ne tikrą. Lyg ir meilę, bet lyg ir nieko.
Grįžus į salę, Fiona pakvietė mane ir
aš nuėjau į savo vietą Robinui iš kairės,
atsisėdau ir pasiruošiau sutikti man
skirtą lemtį.

8 Tu mano meilė (malajų k.).

 19 skyrius

Po ilgos viešnagės Anglijoje

princas Sufris vėl ėmė lankytis
vakarėliuose. Jam atvykus, vakarėlių
tema pasikeitė. Vakarėliai dabar
prasidėdavo teniso aikštyne. Jis buvo
įrengtas milžiniškame ryškiai
apšviestame angare; mūsų kulniukai
smigo į minkštą grindų dangą, o mes
klupinėjome, kol išmokom vaikščioti
aukštai keldamos kojas kaip klaidesdeilų
veislės arkliai.
Robinas atėjo į aikštyną nutaisęs
nuobodaus pakantumo išraišką. Stovėjo
sunėręs ant krūtinės rankas aikštės
kampe ir vis žvilgčiojo į duris. Tačiau
Sufris – jo vyresnis brolis, todėl
Robinas jam paklūsta. Princą Sufrį jis
vadino Benu. Skamba maloniai.
Pažiūrėjau į jį ir prisiminiau Džeksono
dainą, kurios klausydavom vasaros
stovykloje. Man vis atrodė, kad ta daina
apie bjaurų draugą, bet gera mano
bičiulė Liza paaiškino, kad ji apie
žiurkę.
Beno kūnas subjaurotas sunkios odos
ligos – visas išmuštas šunvotėmis,
tokiomis didelėmis kaip stiklo
kamuoliukai. Ari pasakojo, kad tai
gydymo nuo vėžio pasekmė. Buvau
mačiusi daug vėžiu sergančių žmonių,
bet tokios odos kaip Beno dar nebuvau
regėjusi. Naujoji mano kambario draugė
Dalija, su kuria smarkiai
susibičiuliavau, tvirtino, kad tai dėl
karališkosios šeimos pavojingos
kraujomaišos.
Dėl gerklų vėžio Benui buvo atlikta
laringoektomija ir jis kalbėjo pro
nedidelį, tarsi mobilusis telefonas,
aparačiuką, jį priglausdavo prie kaklo,
prie balso stygų. Dėl šito ir dėl odos
ligos jis panėšėjo į bjaurią rupūžę.
Šunvotės buvo suėdusios veidą, dėl to
akys atrodė išsprogusios. Išretėję smėlio
spalvos plaukai stirksojo ant galvos kaip
stagarai.
Dauguma amerikiečių merginų
baisėjosi jo išvaizda ir vengė prie jo
artintis, bijodamos užsikrėsti ar kad gali
kristi jam į akį ir tada tektų glostyti
mėnulio paviršių primenančią odą.
Mano galva, merginos elgėsi kvailai.
Jeigu galima rinktis baidyklę arba
gražuoliuką, visuomet rinkis baidyklę,
nes ji mokės su tavim elgtis padoriai.
Taigi, nors jau turėjau nuosavą gardelį
gražuoliuko arklidėse, vis tiek
susidraugavau su Benu. Man buvo
malonu bendrauti su nežiauriu,
nemanipuliuojančiu kitais žmogum,
galėjau jam padaryti didesnį įspūdį nei
Robinui. Pažvelgiau į Beną ir pajutau,
kaip krūtinėje viskas apsivertė.
Joja su Tute taip pat ėmė gretintis
prie Beno, ir po kelių savaičių mes
visos trys dar labiau susidraugavom. Jos
man atskleidė savo nuomonę apie
amerikietes, sakė, kad mes išpaikintos,
bejausmės nugalėtojos, kad net savo
kalbos dorai nemokam.
Joja šaipėsi iš nuolat kartojamų
kalifornietiškų priežodžių: bet, na, matai,
kaip čia tau pasakius, žinai…
 Mane jos irgi teisė be išlygų. Joms
atrodė, kad aš irgi išlepinta karjeristė.
– Tu irgi vis inkšti, vis skundiesi, –
nusijuokė Tutė.
– Negali būti.
– Bet tu vis tiek mums patinki, –
patikino. – Vis tiek esi mūsų draugė.
Benas turėjo keletą favoričių iš
Filipinų ir Indonezijos, tačiau abejoju,
ar reikalavo iš jų ko nors daugiau nei tik
jam stebint žaisti poromis badmintoną.
Verta pamatyti, kaip basos ir su
vakarinėmis suknelėmis kekšytės vaikosi
po aikštę kamuoliuką. Kartą, mums
stebint tokį spektaklį, Benas prisipažino
beviltiškai įsimylėjęs Andželiką, bet ji
atstūmusi jo meilinimąsi ir grąžinusi jo
dovanas.
Grąžino dovanas? Mane tai
pribloškė. Niekas dovanų negrąžina. Na,
nebent tik kino filmuose. Tai byloja apie
išskirtines Andželikos dorybes arba apie
išskirtinį Beno atgrasumą. Viliuosi, tai
tik principų kova. Man patiko Andželika
ir norėjau tikėti, kad vis dar yra
nepaperkamų moterų – ne tik vienos
kokios rupūžės.
Benas kasdien žiūrėdavo, kaip tos
merginos nevėkšliškai žaidžia
badmintoną, paskui visa gauja
patraukdavo į salę ir jis klausydavosi
Andželikos dainų. Kol Benas būdavo
salėje, merginos neužleisdavo mikrofono
viena kitai. Dainuodavo tik Andželika.
Po kurio laiko Benas išeidavo viešai
rodydamas savo skausmą, susikišęs
rankas į kišenes ir nunarinęs galvą. Jam
išėjus, vakarėlis vėl įsismarkaudavo,
kaip tada, kai Benas buvo negrįžęs iš
Anglijos.
Lydėdama akimis jį išeinantį
galvodavau, kad Benui turbūt
vieninteliam iš trijų brolių vis tenka
patirti sudaužytos širdies skausmą.
Priešingai nei Robinas, kuris gaudavo
viską, ko širdis geidžia, ir vis tiek
būdavo nepatenkintas, Benas dėl nieko
nesistebėdavo. Turbūt bjauriems ir
atstumtiems gyventi yra lengviau: vyrų
kūnus bjauroja šunvotės, o paauglės
valgo priešpiečius užsidariusios tualeto
kabinoje, kad nereikėtų eiti į mokyklos
valgyklą. Kiekvienas savaip supranta
laimę.

Serenai išvykus, atsirado keletas

naujovių. Pirmiausia gavau naują
kambario draugę – dorą ir nepasipūtusią
gražuolę. Delija dirbo maudymosi
kostiumėlių manekene ir turėjo nuostabų
kūną, bet buvo jau pernokusi, tačiau –
stebuklingai – to visai neneigė. Užuot
dariusi sudėtingas kosmetines
operacijas, kad išvaizda atitiktų
gyvenimo aprašyme skelbiamą amžių, ji
sumaniai ėmėsi legalaus versliuko –
fotografuodavo vestuves ir pleškindavo
portretus. Prisidengusi ironišku požiūriu
į save ir kone užpakalį siekiančiais
ilgais plaukais, per Brunėjų ji žengė
tvirtu žingsniu, nors kitoms tai nelabai
sekėsi.
Kai Robinas ir Deliją pasikvietė tik
kartą, kaip įprastai elgdavosi su
visomis, išskyrus kelias merginas, o
paskui ją pamiršo, ji šito anaiptol
nesureikšmino. Įgijusi Ari ir Edžio
palankumą per diskotekas Delija
sukviesdavusi visus į kongos eilę, o
kartais, truputį padauginusi išgerti, šokių
aikštelėje sukdavosi taip, kad sijonas
pakildavo net virš galvos. Delijai
Brunėjuje, ko gero, sekėsi geriausiai iš
mūsų visų, nes velniui, ar kaip jį
pavadintum, mokėjo mažiausią kainą.
Garbūs svečiai prasimanydavo
įvairiausių būdų paspoksoti į žaviąją
Deliją ir dažnai prašydavo manęs
palaikyti jai draugiją. Kartais mus
kviesdavo po kelias valandas dykinėti
prie viršutinio baseino, degintis saulėje
troškioje ir slegiančioje kaitroje, kai kitų
į lauką nė su lazda neišvarytum.
Atsinešdavome knygų, grotuvą ir kalnus
kremo nuo saulės, kad nesuskrustume.
Nematydavome nė vieno gyvo žmogaus,
bet Madžė mus apšvietė, kad už
nepermatomų iš lauko rūmų langų yra
konferencijų salės ir didžiuliai
valgomieji, todėl spėju, kad mudvi su
Delija, vilkinčios maudymosi
kostiumėliais, buvome kviečiamos
vaizdeliui pagyvinti. Pro rūmų langus
buvo matyti tik ant šlaito pūpsantys
svečių nameliai, o už teritorijos sienų
mylių mylias besidriekiantys atogrąžų
miškai.
Mus su Delija kviesdavo ir dėl kitų
vakarėlių pramogų. Vieną dieną
apsaugininkas atnešė mums baltą teniso
aprangą ir nuvedė į sieninio teniso
aikštelę, ten turėjom išklausyti kažkokio
šikniaus iš Dubajaus instruktažą.
Vargšelis nežinojo, kad tėvas įbruko
man į rankas teniso raketę, kai buvau vos
ketverių. Paauglystėje šį sportą mečiau,
bet vis tiek žaidžiau puikiai. Paaiškėjo,
kad ir Delija sportiška, visai kaip daili.
Nors mudvi pralošėme, vis tiek
sužavėjome Dubajaus ambasadorius, o
gandui pasklidus tapome netikėtai
smagia pramoga, dažnai būdavome
kviečiamos sulošti partiją poromis su
apsiseilėjusiais svečiais. Įsivaizduokite,
merginos, tiksliau, tokios merginos kaip
mes, irgi kai ką moka – ir moka puikiai.
Nors buvo teigiamų pokyčių – išvyko
pagrindinė mano varžovė, atsirado nauja
draugė ir sulaukėm svaiginamo dėmesio,
– pradėjo slėgti monotoniška dienų
tėkmė. Robinas dažnai mane
ignoruodavo, po kelias dienas iš eilės
pratardavo vos kelis žodžius. Vakarais
dažnai tekdavo sėdėti prie tuščio jo
krėslo ir plepėti su Fiona. Mudvi
sumaniai žongliravome apkalbomis ir
gandais, tarsi sėdėtume skirtingose
kroketo aikštės pusėse.
Vieną vakarą mudvi su Fiona
apkalbinėjom Joją ir Lilę.
– Man atrodo, Robinas dažniausiai
kviečiasi jas abi iš karto, – pareiškė ji.
– Tikrai? Tai skandalas.
– Taigi. Nori dar daugiau?
 – Žinoma.
– Kiek duotum Jojai metų?
– Nežinau. Jaunutė. Dar kūdikis.
Septyniolika?
– Septyniolika ir dar kūdikis?
Mažiau.
– Šešiolika.
– Dar mažiau.
– Ką? Juk tai baisu.
– Ak, nedramatizuok. Jai pasisekė,
kad gavo darbą. Taip pat ir Lilei. Tačiau
Lilės istorija skandalingesnė nei Jojos.
– Klok.
Lilė keleriais metais vyresnė už Joją,
bet būdama Jojos metų susilaukė vaiko.
Negalėjo atiduoti tėvams, nes jie nieko
apie tai nežinojo. Kad atvažiuotų čia,
turėjo atiduoti vaiką į vaikų namus.
– Iš kur žinai?
– Aš viską žinau.
Man norėjosi daugiau ką nors išpešti.
Ar tai tiesa, ar pramanas? Tačiau kaip
tik tuo metu atžingsniavo Robinas ir nė
nežvilgtelėjęs į mane padavė Fionai
ranką. Jie nuėjo į liftą, o paskui anksti
išėjo iš vakarėlio. Fiona vienintelė iš
merginų išeidavo iš vakarėlių kartu su
juo. Kur jie traukdavo, neklausdavau.
Nors liežuviais malėm apie viską,
niekada neaptardavom, kaip ir kur
leidžiam laiką su Robinu. Sekiau Fionos
pavyzdžiu, nes čia, kaip ir daugeliu
atvejų, ji buvo išties sumani. Niekada
nežinojau, kaip Robinas elgiasi su ja,
todėl negalėjau lyginti jo elgesio su
manim, mes nenutuokėm, kokią vietą
užimam kaip konkurentės Robino
širdyje. Ši paslaptis leido mudviem būti
draugėmis.
Sėdžiu viena, užsidegus šviesoms
vakarėlio svečiai, susispietę palei duris,
laukia, kada gaus ženklą veržtis pro jas
lauk. Žiūriu atidžiai į Lilę. Kodėl?
Norėčiau pamatyti užslėptą sielvartingą
žvilgsnį, kuris patvirtintų Fionos
versiją? Gal pro atskarusį žavios ir
besišypsančios kaukės kraštelį šmėstelės
subjaurotas veidas dėl to, ką padarė?
 Mėginu įsivaizduoti Lilės
pasirinkimo variantus, gavus pasiūlymą
dėl darbo Brunėjuje. Tapti prostitute ir
už menkiausią atlygį samdyti kitą
prostitutę prižiūrėti tavo vaiko, kad pati
galėtum dirbti, nes žliumbiantis mažylis
kenkia verslui, arba netapti prostitute ir
prisipažinti namiškiams, bet vis tiek jų
akyse būti prostitute? Galima pasilikti
Tailande badauti su kūdikiu ant rankų
arba atsisakyti kūdikio ir sanguliauti su
princu trise, kad uždirbtum tiek pinigų,
jog nė sapne nesusapnuotum.
Jeigu Lilės ir jos vaiko istorija iš
tiesų tikra, ar vakarais sėdėdama ant
sofos ir žiūrėdama į taurę, kaip kyla
šampano burbuliukai, ji nesusimąsto,
kad galėjo pasirinkti ir kitokį kelią, ar
tik dėkoja likimui, kad sėdi ant šitos
sofos, o ne guli dulkinama kokiam
Bankoko viešnamy ant purvino čiužinio?
Paskui man topteli mintis, kad mano
tikroji mama galbūt visai ir nebuvo
balerina. Gal tai tik mano muzikinės
dėžutės fantazija? Gal tėvai tik pasakojo
ją buvus baleriną, nes taip panašu į
pasaką, juk pasakos paprastai baigiasi
laimingiau nei tikros istorijos. Gal mano
biologinės motinos pasirinkimo keliai
irgi buvo du: blogas ir dar blogesnis?
Tą naktį sapnavau sapną, kurio jau
keletą metų nebuvau sapnavusi.
Sapnavau, kad esu maža ir Bič Heiveno
paplūdimy žaidžiu prie vandens su
smėlio formelėmis. Netoliese ant
paklodės guli mama su Džoniu ir
kaitinasi saulėje. Kiek tolėliau matau
vandeniu atbrendančią tikrąją mamą. Jos
veido neįžiūriu, nes saulė plieskia į akis,
tik žinau, kad čia tikrai ji. Paskui
dirsteliu į vandenyną ir pamatau
milžinišką bangą, kuri iškilo man tupint
nugara į vandenį. Cunamis, šniokščiantis
mėlynas kalnas su baltais purslais, kaip
japoniškam paveiksle. Jis vis auga ir
didėja, kaupdamas jėgas.
Noriu bėgti ir perspėti mamą su
broliu, bet taip pat noriu bėgti ir prie
tikrosios motinos, kad pagaliau
sužinočiau didžiąją paslaptį, iš kur
atsiradau. Reikia skubėti, nes banga
užgrius ir nuplaus mus visus į gelmes.
Kol sustingusi ir nežinodama, kur pulti,
klūpiu smėlyje milžiniškos bangos
šešėlyje, staiga ji užgriūva mane visa
jėga. Aš kapstausi vandeny. Bandau
griebtis žemės, betgi smėlio neįsitversi.
Jaučiu, kaip jis gūra man pro pirštus ir
plaukus, ir netrukus viskas nutyla.
Kokia aš kvaila, per mane niekas
neišsigelbėjo.

Vakaras veja vakarą, o aš vis sėdžiu

prikaustyta prie krėslo apleistam salės
pakrašty ir stengiuosi nepulti į paniką.
Stebėdama merginas matau, kaip jos
pamažėle atsiskleidžia, įtrauktos į
sadistiškai sumanius Robino žaidimus.
Kalbama, kad, pavyzdžiui, Lenė
anksčiau bandė nurungti Fioną dėl
pirmosios vardo. Šiaip Robinas laikė
Lenę trečiąja ar ketvirtąja, bet ištisus
mėnesius nepakvietė. Jis ignoravo ne
mane vieną. Lenė mano akyse vis labiau
junko į alkoholį, džiūvo ir smarkavo.
Kiaurą dieną gulinėdavo ant sofos vienu
vonios chalatu, žiūrėdavo filmą „Graži
moteris“, o vakarais visaip stengdavosi
atkreipti Robino dėmesį.
Kartą Robinui paliekant vakarėlį
Lenė neišlaikė. Griuvo ant grindų,
susirangė priešais jį ir apsivijo
rankomis jo koją. Verkė kruvinomis
ašaromis.
– Aš myliu jus. Myliu. Negi nematot,
kad jus myliu vis stipriau?
Prisiminiau savo apsižodžiavimą su
Šonu. Aš myliu tave. Nepalik manęs.
Nieko naujo.
Lenei pratrūkus, turbūt pirmą kartą
Robino veide pamačiau nuoširdžią
nuostabą. Jis apmirė. Visi apmirėm.
Galiausiai Edis atsitokėjo pirmas ir
atplėšė Lenę nuo Robino kojos, bet Lenė
buvo stipresnė, nei jis tikėjosi. Atstūmė
Edį ir puolė prie Robino, suklupo ant
kelių ir apsivijo rankomis jam liemenį.
Robinas nė piršto nepajudino: nei
paguodė, nei atstūmė. Madžė prilėkė
prie Lenės ir nusivedusi į šalį nuramino.
Robinas už šį prasižengimą Lenės
neišvijo. Atrodo, jam tai netgi patiko.
Kas dar geriau gali pagyvinti vakarą nei
truputis tikro skausmo. Tačiau Lenė jau
buvo išsikvėpusi. Pratempė dar kelias
savaites ir pati savo noru išvažiavo
namo. Jeigu ji tą sceną suvaidino, tai
verta aukšto apdovanojimo. Bet
veikiausiai ji nevaidino. Daviau sau
žodį niekada šitaip nesielgti. Manęs jis
tikrai nesugniuždys.
Lenei išvykus pastebėjau, kad per
diskotekas Britanė dažnai dingsta iš
salės ir grįžta į svečių namelį tik apie
pietus. Griebiausi priešingos taktikos nei
Serena. Pirma, Serenos taktika
nepasiteisino, antra – ne mano būdui
kaišioti pagalius į ratus ir kankinti
žmones, todėl prisigretinau prie Britanės
ir susibičiuliavau su ja. Argi ne taip
Fiona elgėsi su manim? Vis dėlto
pagyriau save, kad nesu tokia kaip
Fiona. Dėl žiupsnelio žinių Fiona ne tik
laižė man užpakalį, ne tik išmokė mane
laikyti priešą kuo arčiau savęs. Ji mane
sukūrė.

Britanė turėjo daug ką papasakoti apie

prabangiai atrodančią pigią sofą ir
dvisuolį, kuriuos ketino nusipirkti. Balta,
balta, balta – ji seniai svajoja tik apie
baltą sofą. Ji nori baltų sofų ir kad apie
jas būtų pristatyta juodų metalinių
žvakidžių, ir metalinės lovos su
baldakimu, apgaubtos balčiausio
perregimo šilko užuolaidomis,
plaikstomomis pro didžiulius langus
dvelkiančio vėjelio. Neabejoju, šitaip ji
kūrė savo būsimo muzikinio vaizdo
klipo su Vinsu Neilu scenarijų.
– Ar jau kalbėjai su Vinsu? – užvedu
temą.
Šitas klausimas jai niekada
neatsibosta.
 – Na, jis dabar gastrolėse. Sunku
pagauti. Labai pasiilgom vienas kito. Bet
aš tikiu mūsų laime.
– Pavydžiu tau pasitikėjimo.
– Vinsas man sakė, kad jeigu kada
apniks abejonės, turiu atsisėsti ramiai,
užsimerkti ir įsivaizduoti jo veidą, tada
pajusianti, ką jis veikia, ir giliai širdyje
būsiu tikra, kad jis man ištikimas. Be to,
jeigu stipriai susikaupsiu, jis irgi tą patį
pajaus ir žinos, kad apie jį galvoju. Ir
žinai ką? Tikrai taip yra.
Jeigu ji iš tiesų nemeluoja apie savo
pokalbius su Vinsu, jos labui vyliausi,
kad Vinsas nebus toks kvailas ir
nenaudos šitos psichologinės technikos
Britanei.
Naujoji draugė mane veikė kaip
indaplovės instrukcija, tačiau iš dalies
jos kalbos man buvo naudingos.
Pavyzdžiui, ji atskleidė man savo dietos
paslaptį. Asmeninis princo gydytojas ir
dažnas vakarėlių svečias ponas
Gordonas parūpindavo jai dietinių
piliulių. Nė kiek neabejoju, kad Robinas
apie jas nieko nežinojo, nes tikrai nebūtų
leidęs savo merginoms mirti iš bado.
Beje, aš iš tų, kurios niekada
neatsisako piliulių. Betgi jų nereikia,
tikrai nereikia. Kol kas to dar nebuvau
supratusi.
– Ar gali man duot vieną?
 – Žinoma. Bus smagu – dvi draugės
ir abi laikomės dietos. Viena kitą
moraliai palaikysime.
Britanė ištraukė baltą plastikinį
buteliuką, jame subarškėjo kapsulės,
viena jų pusė mėlyna, kita – permatoma,
o jose milijonai smulkiausių baltų
perliukų. Iškračiau vieną sau ant delno ir
įsimečiau į burną, nes taip daro visos
merginos. Paduok bet kuriai piliulę iš
buteliuko su etikete užsienio kalba ir ji
nedvejodama įsimes ją ant liežuvio ir
nuris.
– Nuostabu, – džiūgavo Britanė. –
Pradėk nuo vienos per dieną, o paskui
galėsi gerti ir po dvi.
 Per aštuoniolika metų esu išbandžiusi
gal penkiolika tūkstančių dietų.
Pirmosios ėmiausi būdama devynerių.
Iki šiol jų neatsisakau. Nė negalvoju.
Laikysiuosi dietų tol, kol pati sau
patiksiu. Buvau įsitikinusi, kad galiu
pasikeisti, nors viskas akivaizdžiai
liudijo, kad jos man nepadeda. Na, ne
dietos. Jos – gerai, bėda ta, kad aš pati
sau niekada nepatinku.
Per keletą metų mano kūnas, tai
priaugant svorio, tai jam aptirpus,
nelygu, koks metų laikas, būtų kaip
tūkstantmečius vaizduojanti kino juosta,
parodyta vos per kelias minutes. Iš
prigimties esu apvalių formų, mano
rankos storos lyg kaimietės, o klubai
platūs, į šoną lengvai įremčiau skalbinių
krepšį. Pavasarį aš paprastai linkusi
sulieknėti, bet per žiemą dažniausiai vėl
sustambėju. Kai galiu, tikrai moku gerai
nusipurtyti lapus, kad būtų matyti plikos,
dailios šakos. Man patinka, kai gyslomis
teka šaltas kaip ledas kraujas – ir jokia
ugnis neįstengs jo užkaitinti.
Iš tiesų aš apkūni mergina, kuriai
nesvetimi anoreksijos ir bulimijos
priepuoliai. Niekada nesijausdavau taip
pakiliai ir tokia pasitikinti, kaip
žiūrėdama į vis mažesnius svarstyklių
skaičiukus. Vidurinėje maniau, kad
galima gyventi ir iš oro gaunamais
mineralais – kaip orchidėjai. Stengiausi
vis lieknėti, lieknėti, lieknėti – suliesėti
taip, kad manęs niekas nebesietų su
žeme, su šeima ir skausminga praeitimi.
Ir man buvo pavykę. Tikrai. Tapau
lengva it balerina. Rankos tarsi kaspinai,
krūtinės ląsta – kaip fortepijono
klaviatūra. Oda išblyškus ir pamėlus,
kūnas toks nematerialus, jog atrodė, kad
per mane kiaurai prasišviestų įkvėpimo
dvasia ar Viešpaties šviesa. Palietęs
kaulėtą mano krūtinę, būtum pajutęs čia
pat tau į delną plakančią širdį, lyg
pulsuojančią žemo garso kolonėlės
membraną. Deja, niekas manęs nelietė.
Gatvėje visi nusisukdavo. Visa tai
mačiau, bet nekreipiau dėmesio. Pati sau
buvau nepriekaištinga. Jaučiausi švari –
kaip niekada.
Lūpos nusidažė raudonai. Vilkėdavau
kelis megztinius, į kišenes
prisigrūsdavau smulkių sunkių monetų,
kad mokyklos seselei netikėtai mane
sutikus tarpdury ir nusitempus ant
svarstyklių neperžengčiau minimalios
ribos, kai jau būtina guldyti į ligoninę.
Net pavasario saulei nutirpdžius
mokyklos kieme sniegą, man dar būdavo
šalta. Dangstydavau kūną ilgais sijonais,
keliais pasijoniais, audavausi ilgais
auliniais, plaukus pyniausi į kasas ir
įsivaizdavau esanti tragiško likimo
džiovininkė iš Džeinės Osten romano.
Mažame namelyje Roslande, kelios
mylios į šalį nuo Dešimtojo greitkelio,
mano senelė taip pat lyso ir vyto ėdama
visai suįžūlėjusio vėžio. Ji sirgo
pilvaplėvės mezotelioma – pilvo
organus gaubiančios plėvės vėžiu. Šia
liga susirgo kvėpuodama asbesto
dulkėmis, kurių buvo prisisunkęs
Niuarko mokyklų oras, ji daugybę metų
dirbo bibliotekininke. Žmogus net
nežinai, koks dar nuodas ims tave ėsti.
Vieną dieną masažuojant senelei į
mazgus susitraukusius nugaros raumenis,
ji man pasiguodė nenorinti matyti, kaip
aš mirsiu, nes jai ir taip sunku pakelti
savo pačios merdėjimą. Ji liepė man
pradėti valgyti.
Jos prašymas privertė mane kasdien
suvalgyti mažutėlį kiekį geltonųjų ryžių,
jūrų kopūstų ir daržovių. Kapinėse
pasakiau atsisveikinimo kalbą ir per
penkias minutes, kai tik jos karstas buvo
nuleistas į duobę, išdūmiau iš Džersio.
Senelė man buvo geriausia draugė, o aš
paskutinius jos gyvenimo metus taip
alinau save badaudama, kad nieko aplink
nemačiau, galvojau tik apie save ir
nepasidomėjau, kaip ji gyvena, nors
žinojau, kad nebesulauks nė kitų metų.
Kam klausinėti, jei ne man? Dienoraščio
ji nerašė, tad visi atsiminimai iškeliavo
su ja, lobis užkastas, neliko žemėlapio,
kur jo ieškoti.
Įstojusi į universitetą, pradėjau gerti,
o tada grįžo ir apetitas. Per pusmetį
susigrąžinau prarastus dvidešimt tris
kilogramus ir daugiau. Badaudama
praradau tiek laiko, buvau tokia
išsiblaškiusi ir tokio aptemusio proto,
kad nė nepaklausiau senelės, kaip atrodė
prieškario Viena.
Ne tik padariau šitą nedovanotiną
nusižengimą, bet iš jo dargi
nepasimokiau. Šįkart viskas bus kitaip.
Nurijau piliulę užsigerdama šalta arbata,
ir įsivaizdavau, kad nurijau ne nuodus,
ne ŽIV, o viltį, pagalbą.
Pradėjusi gerti fentermino tabletes,
ėmiau tyliai viltis, kad vėl numesiu
svorio. Tą dariau ne viena. Dauguma
merginų Brunėjuje rijo piliules. Mes
gėrėme vidurius laisvinančias arbatas.
Nors galėjome valgyti, ką širdis geidžia,
užsisakydavom liesos vištienos su
garuose troškintomis daržovėmis, o
užsikąsdavom salotų lapais,
apšlakstytais citrinų sultimis ir
balzaminiu actu. Daugeliui moterų,
kurioms kūnas yra pragyvenimo šaltinis,
tai reiškia sandėrį su velniu. Kiti tavo
kūną dievins, o tu pati jo nekęsi. Kitiems
jis teiks malonumą, o tau pačiai –
skausmą. Sportuodamos kartu su Sinde
Kroford didžiuliame televizoriaus
ekrane ant sienos (Sindės apgamas buvo
didesnis už teniso kamuoliuką), salės
veidrodžiuose akylai stebėjome savo
kūnus, kada atsiras naujas įlinkis ar
įdubimas. Aš nenuilsdama grožėjausi
savo raktikauliu.
Prieš man išvykstant į Brunėjų, Penė
buvo davusi Dženetės Vinterson knygą
„Vyšnios gundymas“. Skaičiau ją
urzgiančiu pilvu, nesvarbu, laikiausi tuo
metu dietos ar ne. Knygos herojė slėpė
savyje milžinišką pabaisą. Kaip ir aš.
Tik aš dabar slepiu griaučius. Manyje
tūno anoreksikė, kurios rankos apimtis
virš alkūnės kone tokia pati kaip riešo.
Štai kokia mano pabaisa. Ir ta pabaisa –
aš pati. Nusibadavusi jaučiuosi atgijusi.
Sunykti iki pačių elementariausių
dalelyčių – štai kur gyvenimo poezija.
Gal Robinas nepastebės? O galbūt
priešingai, kaip tik dabar jis pagaliau
mane pamatys.
Per kelias savaites netekau daugiau
kaip dešimt kilogramų. Per vieną
vakarėlį Robinas man padarė pastabą,
kad aš per daug sulysau. Badavimas –
apgaulingas dalykas, iš pradžių jautiesi
bjauriai, paskui būna taip gera, kad
nebegali sustoti. Kai Robinas man tai
pasakė, jau buvau peržengusi tą ribą.
Žinau, galėjau pakenkti savo santykiams
su Robinu, bet man nebegaliojo jokia
logika. Nenorėjau ir nepajėgiau valgyti.
Efedrino ir stiprios valios įkaitinta,
ištisas popietes leisdavau teniso
aikštelėje atmušinėdama aparatų
spjaudomus kamuoliukus. Pamenu, vieną
pavakarę baigiau žaisti, kai jau leidosi
pilkšvai rausva migla. Mano kūnas nuo
karščio lauke ir fizinio krūvio garavo.
Nuėjau prie kiemo baseino, išsinėriau iš
drabužių ir pliumptelėjau į vandenį.
Atvėsusi išlipau ir, atsigulusi ant gulto
aukštielninka, ilgai žiūrėjau į mėnulio
pjautuvą, patekantį virš rūmų. Naktį
Brunėjaus grožis gniaužia kvapą.
Guliu pasakų rūmų paunksnėje ir
traukiu į save sodrų gėlių aromatą kaip
kvepalus. Aš laiminga, mąstau. Va
dabar. Viena. Tarp žemės ir žvaigždžių,
tarp dykinėjimo popietės ir kankinamai
ilgo vakaro. Be veidrodžių. Be vakarinių
apdarų. Niekas manęs nieko
neklausinėja, ir aš nieko nenoriu. Tačiau
akimirka prabėgo ir vėl atėjo laikas
veidrodžiams ir vakarinėms suknelėms.

Praėjo mėnuo, o mano ciklo vis nėra.

Negi pastojau? Visų merginų didžiausia
svajonė – karališkasis nėštumas, nes
jeigu susilauktum vaiko nuo princo,
būtum aprūpinta visą gyvenimą. Aišku,
tavim rūpintųsi ginkluota apsauga.
Apgyvendintų prabangiuose Singapūro
apartamentuose, bet neturėtum draugo,
be apsaugos negalėtum eiti į miestą
vakarieniauti. Iš pradžių labai
išsigandau, o paskui ėmiau regzti planus.
Apie vaiką negalėjo būti nė kalbos,
bet pirmiausia man reikėtų ištrūkti iš
Brunėjaus. Turėčiau tą padaryti be
niekieno žinios. Tai būtų mūsų paslaptis
– mano ir kūdikio. Kada nors dukrelei
pasakyčiau, kad jos tėvas – pasakiškai
turtingas, velnioniškai patrauklus
Pietryčių Azijos princas, kad jį
beprotiškai mylėjau, bet buvau priversta
ištrūkti iš jo pasaulio, kad abi galėtume
gyventi laisvai. Gal mums ir bus sunku,
bet visą gyvenimą mus lydės
neapsakoma meilė viena kitai.
Mintis apie nėštumą įpūtė man
vilties, davė dingstį neskubėti sprukti iš
Brunėjaus. Pamaniau, dabar mano
gyvenimui su Robinu jau tikrai galas,
todėl privalau išmelžti iš jo kuo daugiau
pinigų. Apsikabinusi krūtinę pabadžiau
pirštais krūtis. Skaudėjo. Krūtys atrodė
padidėjusios. Nusispjoviau į visas
dietas ir penktą valandą ryto nulipusi į
virtuvę prisišveičiau vakarykščių
pyragaičių. Per daug nesikrimtau.
Nuraminau save, kad čia tik laikinas
potraukis.
Tačiau nėštumas nepasitvirtino.
Paprasčiausiai buvau nusivariusi. Ir kai
ėmiau kimšti už tariamus du, mėnesinės
vėl atsirado. Sėdėdama ant klozeto
susiriečiau, prispaudžiau krūtine kelius.
Mano slaptoji svajonė apie kūdikį –
apgailėtinas juokas, blogiausiu atveju –
apgaulinga iliuzija. Ištisus mėnesius
balansavau ties depresijos riba, o kai
pamačiau kraują, svarstyklės nusviro.
Aišku, iš kur man būti nėščiai? Aš visa
išdraskyta iki skausmo. Kas gi gali
manyje užsimegzti? Aš visa gyvas
nuodas.
Aišku, depresijos neišvengiau, ji
atsėlino kaip anglies monoksidas,
prasismelkęs pro durų apačią:
bespalvis, bekvapis, pasiryžęs išsiurbti
iš tavęs deguonį ir tyliai tave nužudyti,
jeigu jo nepastebėsi. Beveik
nesikeldavau iš lovos tol, kol reikėdavo
ruoštis vakarėliams. Po kelias valandas
kasdien kiurksodavau vonioje. Vis
labiau savim bjaurėjausi. Mane siutino
stebėjimo kameros. Dingojosi, kad vyrai
mane seka ir šaiposi iš kiekvienos mano
klaidos. Tie nematomi stebėtojai man
ėmė asocijuotis su vaiduokliais,
piktosiomis dvasiomis, ano pasaulio
padarais, nematomais, bet gyvenančiais
tarp mūsų.
Šis jausmas persekiojo ne mane
vieną. Sklido kalbos, kad svečių
nameliuose gyvena tikri vaiduokliai.
Kartą, tuoj po vidurnakčio, masinės
isterijos pagautos, keturios šešto
namelio merginos išlėkė į lauką
klykdamos ir tvirtindamos, kad pas jas
buvo kažkas atėjęs, užgulęs, kad buvo
įlipęs net į jų lovas.
Tada pamąsčiau, ir anaiptol
nesmerkdama moterų giminės, kodėl
merginoms susibūrus būtinai turi atsitikti
kas nors siaubinga? Nė kiek neabejojau,
kad jos nieko neprasimanė. Dažnai
regėdavau šmirinėjančius tamsius
šešėlius kambario kertėse, eidama
tamsiais koridoriais nuolat dairydavausi
per petį. Negana to, dar ir Robinas
paskelbė man šaltąjį karą. Kas vakarą
sėdėdavau šalia jo įsitempusi,
mandagiai šypsodavausi, o jis mane
ignoruodavo.
Nebegalėdama ilgiau tverti,
pasiprašiau išleidžiama namo. Pasakiau
Ari, kad tėvą operuos, todėl turiu būti
prie jo. Tėvas jau seniai išoperuotas,
tačiau niekada nepakenks melą
pagardinti šlakeliu tiesos. Šitaip bus
lengviau prisiminti, ką sakei. Ari mane
paguodė ir parūpino bilietus namo,
pareikalavusi pažadėti, kad po trijų
savaičių būtinai grįšiu.
Jeigu nebūčiau tokia didelė
nepasėda, gal dar būčiau likusi ilgesnį
laiką ir susikrovusi didesnį turtą. Tačiau
man svetimas žodis „kantrybė“. Nežinau,
kokia netikėta sėkmė mane gali
aplankyti. Maniau, „Bvlgari“ papuošalai
su deimantais ir šimtatūkstantinės sumos
nukrenta iš dangaus ne kartą gyvenime.
Raminausi, kad gal grįšiu, o gal ir nebe.
Kai kurios merginos atvykdavo į
Brunėjų kaip savaitgalio viešnios, o
kitos tapdavo tikromis rūmų damomis.
Mano karjera prasidėjo kaip pokylio
gražuolės, o baigėsi kaip smarkokai
kuoktelėjusios. Kaip niekad pasidariau
palaužiama. Delija – gerokai vyresnė,
išmintingesnė ir tvirtesnė – bandė mane
atkalbėti nuo kelionės namo, bet
nepasidaviau. Po teisybei, sulauksiu
sėkmės ar ne, man žūtbūt reikėjo lėkti
namo, kad dar spėčiau išsigelbėti.
Kai išskridau, Robinas buvo išvykęs
verslo reikalais į Londoną. Nespėjau su
juo net atsisveikinti.
 20 skyrius

Kraunantis lagaminus krūtinėje

kažkas lyg potvynio banga tai leidosi, tai
kilo. Skrendu namo – atgal į Niujorką, į
tikrąjį savo gyvenimą, pas tikruosius
draugus ir namiškius, ten galėsiu
prisiminti, kas iš tiesų esu. Ar bebūsiu
tokia kaip anksčiau?
Prieš išvykstant per vakarėlį aplink
mane susispietė draugės azijietės. Jos
nesiveržia namo tol, kol jų neišsiunčia,
joms buvo įdomu pasmalsauti, ką namie
veiksiu, su kuo susitiksiu, kur gyvenu ir
kas mano namiškiai.
Malonių akių Vinstonas su
metaliniais akinukais paklausė:
– Ką ketini daryti grįžusi į tikrovę?
Atsakiau jam atsargiai, gudriai.
Šitaip Brunėjuje elgiausi su visais, net ir
su Vinstonu.
– O kas čia – ne tikrovė?
– Ne, – gana tiesiai atsakė jis.
Brunėjuje visi elgiasi taip, tarsi
vakarėliai niekada nesibaigs. – Nė
vienam iš mūsų čia jokia ne tikrovė. Tik
sapnas ir kada nors visi iš jo pabusime.
 Edis išsivedė mane iš salės ir abu
sutūpėm ant laiptų, kur persikų spalvos
kilimuose tviska tikro aukso gijos. Jis
įteikė man storą pluoštą banknotų po
dešimt tūkstančių Singapūro dolerių ir
ant kelių padėjo nemažą plokščią dėžutę.
Atidariusi pamačiau „Tiffany“
papuošalų rinkinį, tokiu galėtų puoštis
Kleopatra – platų kaklo vėrinį, derančią
prie jo tokią pat apyrankę ir auskarus.
Brangūs papuošalai manęs jau nestebino.
Būčiau smarkiai nusiminus, jeigu po tiek
čia praleisto laiko nebūčiau gavusi
neįtikimai brangios dovanos. Paprašiau
Edžio padėti man jį užsisegti.
Kai grįžau į salę, Fiona man pasakė:
 – Tikiuosi, tavo tėvas pasveiks. – Ir
pažiūrėjo taip, tarsi rengtųsi pulti. –
Žinau, greitai grįši. Palinkėsiu geros
kelionės, bet ne sudie.
Padėjau naująjį „Tiffany“ rinkinį prie
vėrinio su širdelės pavidalo pakabučiu,
laikrodžio „Cartier“ ir rolekso su
deimantiniu ciferblatu, kuriuos Robinas
buvo dovanojęs, sumečiau visas tas
brangenybes ir pinigus į rankinį bagažą,
o drabužius sugrūdau į keturis
lagaminus. Ari pamokė, kaip sėkmingai
parsigabenti turtą į gimtąją šalį, paskui
apkabino, įteikė pasą, vieną lėktuvo
bilietą namo ir kitą kelionei po trijų
savaičių atgal. Namelio draugės sustojo
ant laiptų prie marmurinių prieangio
turėklų ir mūsų automobiliui pajudėjus
pamojavo.

Singapūre savim pasitikėjau, tarsi

žinočiau, ką turiu daryti. Apsimečiau,
lyg ne pirmą kartą vienui viena
nardyčiau po svetimos šalies miesto
gatves. Aš – CŽV agentė, laisvai
kalbanti septyniomis kalbomis ir puikiai
įvaldžiusi slapstymosi meną. Jeigu kur ir
suklysiu ar kas nepasiseks, vadinasi,
toks mano priedangos planas.
Ari mane pamokė išsikeisti pinigus
Singapūro banke, kad netektų turėti
reikalų su mokesčių inspekcija dėl
pajamų deklaravimo, jeigu sumanyčiau
juos išsikeisti Amerikoje. Singapūro
banke eilėje žmonės stovi per tris
centimetrus vienas nuo kito. Šnopavau į
pomada išblizgintą vyro pakaušį ir
traukiau į save kažkokios moters man į
nugarą pučiamą kramtomosios gumos
kvapą.
Nuo šiol nebesu šapelis upės
tėkmėje. Mintyse aš jau namie, bet man
dar reikia prisikimšti kuprinę žalių ir
pamiršti šiuos žmones. Lyg tvirtas diržas
krūtinę suspaudė neapsakoma baimė ir
aš susverdėjau, ėmė linkti kojos. Pagavo
noras spjauti į viską, nualpti, nugrimzti į
juodą tamsą ir atsibusti praskelta galva
ant granitinių grindų. Ėmiau giliai
kvėpuoti. Užsimerkiau. Artėjant prie
finišo linijos stebuklingai įgauni antrąjį
kvėpavimą. Mantrą „Esi tik šapelis upės
tėkmėje“ pakeičiu kita „Nesusimauk“.
Žiūrėk, tik nesusimauk.
Kaip pasielgtų Patė Smit? Ji čia
nebūtų atsidūrusi. Tikrai nebūtų. Aš
plūduriuoju vandenyne be krikštamotės
ir nėra kam nukreipti mano kompaso
rodyklės ten, kur reikia. Kada visa tai
prasidėjo?
Vis dėlto nesusimoviau. Išsikeičiau
pinigus, susikroviau surištais
pluošteliais į kuprinę ir išėjau pro duris
nešina krūva šimtinių. Galėčiau maudytis
piniguose. Vėl prisiminiau agentės
vaidmenį ir nužingsniavau Singapūro
gatvėmis su pilnu krepšiu šlamančiųjų,
dairydamasi į parduotuvių vitrinas, ar
kas manęs neseka. Sustabdžiau taksi, kad
parvežtų į viešbutį, ten pulsiu ant kaklo
baro padavėjui su geltona rože atlape.
Nufilmuota.
Kita scena: išvykimo dienos rytas.
Pinigus, kurie netilpo į dvi diržines
pinigines, susigrūdu į kojines.
Papuošalus užsisegu, o dėžutes išmetu
lauk.
Ant papuošalų apsivelku laisvą
sportinį kostiumą ir tampu neramiai
besižvalgančia storule su dideliais
auksiniais auskarais. Kol nusikasu į
Frankfurtą, visą jau pila prakaitas, tada
oro uoste užkertu kinų maisto, užgeriu
taure „Jack Daniel’s“ ir vėl sėdu tęsti
nesibaigiančios kelionės, apgirtusi ir
jausdama pykinimą skrandyje.
Po daug valandų pagaliau pamatau
smailias kalnų viršūnes, stačiakampius
slėnius ir į dangų šaunančias tiltų strėles,
ant vandens plūduriuojantį „Marvel“
komiksų metropolį – toks man atsiveria
Niujorkas iš viršaus ir aš apsiverkiu.
 21 skyrius

Grįžau į vėjuotą, balandžio žaluma

sprogstantį Niujorką. Vieną paskui kitą
užtempiau į antrą aukštą lagaminus ir
sustačiau vidury skylės, kuria dabar teks
dalytis ne tik su Pene, bet ir su senu
mūsų draugu režisieriumi Samu. Kol
manęs nebuvo, Penė su juo susikukavo ir
šis nė kiek nesivaržydamas atsikraustė į
mūsų vieno miegamojo butuką, atsitempė
vos keletą daiktų ir elektrinę vaflinę. Jie
pasitiko mane su šventine vaflių
vakariene ir nauja kate, kurią rado prie
vyno rūsio ir pavadino Nada –
undergroundo teatro kitapus gatvės
garbei, jame Penė pardavinėja bilietus.
Dizainerių drabužius sukabinau į
mažulytę savo spintą, dažai ant staktos
buvo atsilaupę it ilgi liežuviai. Iki šiol
turėjau tik ant grindų tiesiamą čiužinį,
nubraižytą rašomąjį stalą, keletą
drabužėlių ir krūvelę vinilinių
plokštelių, sumestų į sekciją,
sumeistrautą iš tuščių dėžių. Langai buvo
uždangstyti hipiškų raštų audiniu, o visi
paviršiai nustatyti jau spėjusiomis
apdulkėti apžadų žvakėmis. Toli gražu
ne rūmai. Papuošalus, kurių vertė
daugiau nei šimtas tūkstančių dolerių,
sudėjau į batų dėžę ir paslėpiau spintoje.
Įdomu, blizgančius daikčiukus mėgsta ir
žiurkės ar tik šarkos? Kad tik
nesugalvotų tos nutukėlės, savim
pasitikinčios žiurkpalaikės pragraužti
kartoninės dėžės ir išnešioti mano
„Tiffany“.
Drabužius, kurie netilpo į spintą,
sukroviau į du lagaminus ir po kelių
dienų išsikvietusi taksi nuvežiau į
Džersį, pamaniusi, kad galėsiu palikti
juos tėvų garažo spintoje. Įėjusi į garažą
numečiau lagaminus ant žemės. Dar
rūsyje nosį sukuteno svogūnų ir kepamo
viščiuko kvapas. Pirmą kartą po kelių
mėnesių uodžiau namie gaminamo
maisto aromatą.
Mama iš virtuvės šūkteli tėvui į
kiemą: „Džilė grįžo!“ Tarsi būčiau
parvažiavusi iš vasaros stovyklos ir vis
dar gyvenčiau su jais.
Lipau į viršų, o mama jau bėgo
žemyn į garažą ir mudvi susitikome ant
laiptų; apsikabinome, nejaukiai viena
kitai šypsodamosi. Ir po ilgesnio laiko
sunku su ja glėbesčiuotis. Nuo seno tie
apsikabinimai man būdavo nejaukūs, lyg
su tolimu giminaičiu, kuris pažįsta tave
nuo vaikystės, o tu jo niekaip
neprisimeni. Jausdavausi sumautai, nes
mama – malonus žmogus, ji kepdavo
man viščiukus. Laukiau, gal bėgant laikui
šitas nemalonus jausmas išgaruos, ir vis
stengdavausi kuo toliau pabėgti nuo tėvų,
bet dabar apkabinau mamą ir vėl jaučiau
tą patį.
Tėvas atrodė pasitaisęs, lyg būtų
atgavęs pusę prarasto svorio, ir vėl
spinduliavo maniakiška, lengvabūdiška
energija. Džiaugdamasis, kad grįžau, jis
apsivijo man kaklą, suspaudė ir ėmė
linguoti į šonus. Darbavosi kieme,
sodino gėlių daigus, todėl marškiniai
kvepėjo šviežia žole ir žemėmis.
Po dvidešimties minučių sėdėjau ant
pilkos sofos pilkoje svetainėje ir pro
pilkų vertikalių žaliuzių tarpus žiūrėjau į
pertvarkytą priekinį kiemą. Aišku, tėvai
klausinėjo apie kelionę ir pasitenkinę
nerišliais mano atsakymais grįžo prie
įprastų darbų. Regis, jiems tik geriau,
kad ta tema daugiau neliečiama.
– Ar išardėt tvorą priekiniame
kieme? – klausiu mamos.
– Kokią tvorą? Kokiam kieme? –
nesupranta ji.
– Argi anksčiau čia nebuvo tvoros?
– Ne, – atsako mama.
Keista. Pažįstu kiekvieną mūsų namo
kertelę, kiekvieną porcelianinio indo
raštelį, visų knygų nugarėles darbo
kambaryje, visas Chanukos dovanų
slėptuves, papuošaliukus mamos
stalčiuose, žinau, kiek butelių stovi bare.
Žinau, kur tėvas laiko mažąjį šautuvą,
savo tėvo dovanotą šeimos relikviją. Bet
kartais prisimenu ir ne taip, kaip buvo,
pavyzdžiui, kaip tą tvorą kieme. Atrodo,
lyg čia gyvenusi mergaitė visai ne aš, o
svetimas žmogus, apie kurį skaičiau
kažkokioj knygoje, jo gyvenimo istorija,
kurios dorai neprisimenu.
– Kiek laiko čia gyvenai,
silpnaprote? – paklausė tėvas, bet
nepiktai.
Jam patinka smagiai pasisvaidyti
tokiais žodžiais kaip „silpnaprotė“,
„vėpla“.
Dar prieš kelias savaites buvau
žavioji femme fatale, gurkšnojau
šampaną, dairiausi po svetimą miestą ir
laukiau grįžtančio karališkąsias pareigas
atlikusio princo. O dabar esu silpnaprotė
su kylančiu spuogu ant smakro, dvi
valandas kantriai laukianti, kol galėsiu
mandagiai atsiprašyti ir nešti subinę
atgal į miestą. Pajutau migreną, tarsi kas
būtų užmetęs kabliuką man į akį ir
traukęs už valo.
Po vakarienės kaip įprastai mama
atnešė dovanas. Padovanojo man
rankdarbių mugėje pirktą megztą beretę,
medvilninius marškinėlius su
feministiniu užrašu, pirktus Vašingtone, į
kurį buvo nuvykusi su moterų
organizacija, ir senelės grandinėlę su
nefritu. Aš jai padovanojau laikrodį
„Cartier“, jis man visai nepatiko.
Pamaniau, kad jai bus naudingesnis.
Norėjau padovanoti ką nors gražaus.

Pati būčiau paprasčiausiai išslapsčiusi

pluošteliais surištus pinigus stalčiuje
tarp apatinių drabužių ir dokumentų
segtuvų spintoje, bet Samas nutempė
mane į banką Kanalo gatvėje ir liepė
išsinuomoti seifą. Rolekso nesutikau ten
palikti. Norėjau jį nešioti.
– Gal tada geriau išmesk į Rytų upę?
– paerzino. – Spjauk į tą sielą alinantį
darbą. Lik čia. Nagi, eime. Padaryk tai.
Eik ir išmesk tą daiktą į upę.
Samas – režisierius, jausmų ir
teatrališkų mostų žmogus.
– Na jau ne.
Teatrališki mostai – tas pat, kas
supykus paleisti į sieną lėkštę.
Teatrališki mostai – itin dramatiška ir
reikšminga, bet galiausiai lieki kvailio
vietoj, nes vis tiek niekas nepasikeičia.
Sudužę daiktai niekur nedingsta; duženos
mėtosi ant grindų – vien netvarka.
Visada lieka smulkių šukelių, kurių
nepajėgia užgriebti jokia šluota, jos dar
kelias savaites bado basas kojas.
Laikrodį pasilikau.
Trys savaitės pralėkė akimirksniu,
kaip pralekia dienos, kai visa siela
atsiduodi Niujorko gyvenimo tėkmei.
Man patiko gyventi su Pene ir Samu,
rytais visi kartu skaitydavom laikraščius
ir siurbčiodavome kavą, nes nupirkau
jiems espreso aparatą. Lakstydavau po
Niujorko parduotuves, o papietavusi su
draugais sumokėdavau už visus.
Likus kelioms dienoms iki pažadėto
grįžimo, paskambinau Ari ir paprašiau,
kad pakeistų bilieto datą. Pasakiau, kad
noriu dar kelias savaites pabūti su tėvu,
neva reikia jį slaugyti. O po teisybei,
negalėjau nė pagalvoti, kad vėl turėsiu
krautis daiktus ir išskristi. Įtikinėjau
save, kad man reikia pailsėti, kad greitai
atsigausiu. Nusipirkau kaubojiškus batus
su tikro sidabro sagtelėmis ir gerą lovą.
Švystelėjo galvon kvailiausias
kūrybinis sumanymas. Remdamasi
patirtimi sekso industrijoje,
nusprendžiau parašyti pjesę vienam
aktoriui. Nelabai originalu, bet tąkart
atrodė visai neblogas sumanymas.
Dienomis sėdėjau kavinėse ir kurpiau
šedevrą. Nusipirkau vaizdo kamerą. Ir
mikrobangų krosnelę.
Vakarais, užsidarius teatrui, Samas,
Penė ir aš susėsdavom ant avarinio
išėjimo laiptų ir gurkšnodami airišką
likerį „Baileys“ plepėdavom apie
memus ir kitas internetu plintančias
naujoves. Apie kitoj pakrantėj Pietų
Kaliforniją siaubiančius Los Andžele
prasidėjusius maištus. Diskutuodavom,
kad revoliucija neįmanoma, nes
vartotojiškumas išplovė žmonėms
smegenis. Revoliucijos kyla tik
pasikeitus kolektyviniam žmonių
mąstymui. Jeigu savo darbu
neprisidedame prie tokio pokyčio, mūsų
veikla pasmerkta žlugti. Smagu buvo vėl
atsidurti namie ir tarp senų draugų. Vėl
galėjau išsikalbėti. Vėl galėjau kvėpuoti.
Šitaip prabėgo dar trys savaitės ir aš vėl
paprašiau Ari nukelti grįžimo datą, bet
kitam linijos gale Ari balsas skambėjo
itin nekantriai.
Nusipirkau dvejus akinius „Chanel“
ir atrodžiau kaip musė. Įsigijau
savigynai skirtą ginklą, nes ką gali
žinoti.

Šonas atsiliepė į mano telefono

skambučius, bet žlugdė bet kokią viltį
susitaikyti. Norėdamas prablaškyti nuo
minčių apie Šoną, Samas vieną vakarą
nusivedė mane susipažinti su senu
Prinstono koledžo laikų bičiuliu Endžiu.
Samas pabeldė į durų staktą, ant kurios
kabojo užuolaida, skirianti mano
kambarėlį, ir pasakė, kad Endis
skambinęs ir kvietęs ateiti į naktinį klubą
šiauriniame Pasaulio prekybos centro
bokšte – pramogų komplekse „Langai į
pasaulį“. Endis ten dabar su Mobiu ir
klausė, ar nenorėtume prisidėti prie jų.
Samas man buvo pasakojęs apie Endį,
genialų kompozitorių nuo vaikystės, jis
niekada nepralošiąs jokiuose rinkimuose
dėl teksasietiškos kilmės, įspūdingų
pilvo raumenų ir futbolo. Sutikau eiti,
nes neturėjau ką daugiau veikti.
Gyvendama Brunėjuje išsiugdžiau
puikią savybę: išmokau bet kokia proga
susiruošti per dešimt minučių. Neseniai
buvau nusišviesinusi plaukus platinos
spalva ir netrukau įsitikinti, kad būti
blondine yra privilegija, ir tai ne mano
menkos savivertės pramanas, o
gryniausia tiesa. Ir nors dažai nudegino
man pakaušį ir taip nudžiovino plaukų
galiukus, kad turėjau nusikirpti trumpai,
aplinkinių dėmesys man visai patiko.
Dabar aš buvau Merlin. Per penkias
minutes suguldžiau juos bangelėmis.
Buvau pratusi rengtis klubų, kur
renkasi transvestitai, stiliumi, tad
prisiklijavau dirbtines blakstienas,
apsiaviau ilgus aulinius itin storu padu ir
užsimoviau storas dryžuotas pėdkelnes.
Bet atvykusi išvydau technomuzikos
aplinką ir daug plačių apsmukusių
kelnių. Šalia Mobį apglėbusių merginų,
perkarusių veganių, su žindukais ant
kaklo ir keistomis kepurėmis, pasijutau
lyg iš mėnulio.
Endis kūrė elektroninę muziką ir
buvo geras programuotojas. Toks ir
atrodė. Ilgi susiviję plaukai, nelygūs
dantys ir žvitrios, pilkšvai mėlynos akys.
Su senu mokyklos draugu neseniai buvo
įkūrę įmonę „Tomandandy“. Ji sukėlė
tikrą sensaciją. Jiems pavyko sukurti itin
populiarų šokių hitą. Abu suvaidino
stulbinančią sceną Oliverio Stouno
dokumentinėje dramoje „JFK“. Endis
buvo truputį pakvaišęs ir kuklus, bet po
kiekvieno šokio laukė manęs su taure
rankoje, mezgė pokalbį perrėkdamas
garsią muziką ir vis lūpomis
brūkštelėdavo man palei ausį. Štai
kodėl, pagalvojau, klubuose jaunimas
mėgsta kurtinamai garsią muziką. Ką jis
man sakė, nesupratau. Jo žodžius užgožė
muzika.
– Ką sakai? – sušukau.
Jis pasilenkė dar arčiau ir pakartojo.
Vakarėliui pasibaigus sausakimšas
liftas, kuriuo leidžiantis iš šimtojo
aukšto gali sprogti ausų būgneliai, ėmė ir
užstrigo. Sustojo tyliai, nei girgžtelėjęs,
nei sutrūkčiojęs. Tik po kelių minučių
supratome įstrigę. Mergina geltona
suknele stovėjo kaip įbesta ir žiūrėjo į
nejudančius skaičius. Jos draugas
smarkiai žele sustandintais plaukais
kasėsi kaklą ir vis permesdavo svorį ant
kitos kojos. Kažkuris iš vaikinų ėmė
ginčytis su želiniu vaikinu. Minutės
bėgo, lifte atsidavė baime ir prakaitu.
Mudu su Endžiu likom ramūs.
Susėdom ant grindų ir kalbėjomės, tarsi
būtume vieni du.
– Samas minėjo, kad neseniai grįžai
iš Singapūro.
– Iš Brunėjaus. Buvau šaly, kuri
vadinasi Brunėjus.
– Brunėjaus sultonate.
– Ten.
Papasakojau apie savo darbą
atskleisdama ne visą tiesą. Pasakiau, kad
buvau karališkoji viešnia, naktinių
vakarėlių sofučių dekoracija. Tikėjausi
iš jo atitinkamos reakcijos, bet
nesulaukiau. Jis elgėsi taip, lyg būčiau
pasakojusi apie savanorės darbą vaikų
ligoninėje. Klausėsi įdėmiai,
nekritikavo. Šitas žmogus – retas
Ožiaragis, nes paprastai visi vyrai kaip
nors reaguoja, kai prisipažįsti dirbanti
sekso srityje.
– Jeigu šitam lifte įstrigtume trims
dienoms ir leistų garso takelį, kokios
muzikos norėtum klausytis? – paklausiau
jo ir kaip tik tuo metu sukrutėjo įtempti
lynai ir ore kybanti dėžė ėmė leistis
žemyn.
 – Bruknerio, – atsakė jis. – Mielai
sėdėčiau čia su tavim ir klausyčiausi
Bruknerio.
Taškas nulis jo naudai: jis buvo
girdėjęs apie Brunėjaus sultonatą, o aš
apie Bruknerį – ne. Nusileidę į pirmą
aukštą, išėjome į naktį, pavargę ir
džiaugdamiesi, kad pavyko išvengti
nelaimės. Finansininkų rajonas be
bankininkų ir valdininkų atrodė kaip
išdidūs išnykusios civilizacijos
griuvėsiai.
– Noriu tau kai ką parodyti, – tarė
Endis.
Paėmęs man už rankos nusivedė į patį
Bokštų Dvynių aikštės centrą ir nieko
neaiškindamas atsigulė ant žemės.
Išsitiesiau šalia jo. Žiūrėjome į visiškai
vienodus monolitus, viršūnėmis
remiančius žemus naktinius debesis,
stebėdami, kaip jie siūbuoja vėjyje.
Manau, tai optinė apgaulė.
– Ne, – paneigė jis. – Jie iš tiesų
siūbuoja. Architektai žino, kad pastatas
bus tvirtesnis, jei truputį siūbuos į šonus.
Po kelerių metų puikiai prisiminsiu tą
vakarą. Prisiminsiu, kaip tviskėjo
Niujorkas už stiklinės langų sienos, kaip,
regis, visas miestas pulsavo šokių ritmu,
ataidinčiu iš klubo, kuris dar prieš kelias
valandas buvo prabangus restoranas.
Kaip tąkart užplūdo prisiminimai, kai
būdama maža mergytė su tėvais sėdėjau
tame pačiame restorane. Vieną vakarą
po baleto buvome čia vakarieniauti. Gal
po „Gulbių ežero“?
Ir dar prisiminsiu, kaip tuo metu, kai
užstrigusiame lifte žmonės irzo ir barėsi,
mudu su Endžiu sėdėjome tarp jų ir
kalbėjome apie Bruknerį. Žiūrėdama,
kaip bene po dešimties metų griūva
bokštai dvyniai, prisiminsiu vakarą, kai
buvau įstrigusi vieno iš Pasaulio
prekybos centro pastatų lifte. Prisiminsiu
vakarą, kai sutikau Endį.

Kitą vakarą Endis pakvietė mane į

studiją „Tomandandy“ – vis dar
remontuojamą itin modernų butą
paskutiniame lofto aukšte Soho rajone.
Išlipusi iš taksi nuėjau grindiniu
atsargiai dėliodama aukštakulniais
apautas kojas. Jo studija buvo užėmusi
visą seno pastato aukštą prie Pavasario
ir Žaliosios gatvių sankirtos.
Lifto durims atsidarius vėl pamačiau
perkarusias veganes, nutūpusias
koridoriaus palanges, atsirėmusias į
langus ir rūkančias. Šviesa dėl
paaiškinamos priežasties (buvo keičiami
laidai) nedegė. Jaunimo aptemtomis
kelnėmis veidai buvo apšviesti tik pro
langus sklindančios gatvės šviesos ir
žioruojančių prie lūpų cigarečių. Nuėjau
pro jaunimą į didelę erdvią patalpą, čia
kvepėjo šviežiais dažais. Kambario
vidury padrika riogsojo kompiuterinė ir
muzikinė įranga, maitinama triukšmingai
burzgiančio elektros generatoriaus.
Aplink tįso daugybė surizgusių laidų.
Kambario kampe, apšviestas melsvo
kompiuterio ekrano, sėdėjo Endis. Akies
krašteliu pamatęs mane atsisuko ir
nusišypsojo plėšrūniška šypsena.
Viršutiniai iltiniai dantys buvo atsikišę
ir aštrūs, atrodė, kad už jų yra dar viena
eilė dantų. Pajutau bežiūrinti į savo
ateitį.
Tą vakarą, vaikštinėdama po tamsoje
skendintį būstą ir glaustydamasi tai prie
vieno, tai prie kito būrelio
nuobodžiaujančių niujorkiečių, kai ką
supratau. Susipažinau su filmų kūrėju iš
Bruklino ir jo gražuole – modeliu iš
Norvegijos. Įsikalbėjome. Filmų kūrėjas
pasigyrė, kad Endis – geriausias jo
draugas. Paskui susipažinau su klubų
reklamos agentu, jis irgi taip sakė. Tą
patį patvirtino ir „Unix“ programuotojas,
taip pat kone visi, su kuo teko bendrauti.
Beveik visi jie sakė, kad Endis –
geriausias jų draugas, nors šis nė vardų
jų nežinojo, bet Endis buvo geriausias
pasaulyje pašnekovas – iš tikrųjų
puikiausias klausytojas. Jis mokėjo
sukurti ramią atvirumo nuotaiką,
įkvepiančią net mažai pažįstamus atverti
jam savo paslaptis, dažnai net
verčiančią grumtis dėl jo dėmesio. Su
Endžiu jį supantys žmonės būdavo
draugiški, bet nusiteikę vienas prieš kitą.
Mudu su Endžiu išsmukome iš
vakarėlio pasivaikščioti. Viename iš
Traibeko skersgatvių po pastolių tentu
pasimylavom. Supratau, kad Endis – reto
gerumo žmogus. Jį tereikia truputį
pašlifuoti, kad nebūtų toks apkiautęs, bet
tai smulkmena. Dar po kelių pasimatymų
įsitarpavau į jo gyvenimą, tapau
neatsiejama jo studijos dalimi ir
žodžiais neišreiškiamos dramos tarp
Endžio ir jo verslo partnerio Tomo
priežastimi. Aš be jokio vargo įsipyniau
į Endį mylinčių, bet vienas kito
nekenčiančių žmonių gretas.
Aš įsimylėjau – iš visos širdies
įsimylėjau tikrą vaikiną. Dažnai
pagalvodavau apie Robiną, bet nė kiek
jo nesiilgėjau. Kai ir vėl atėjo lėktuvo
biliete pažymėta išvykimo diena, oro
uostan nenuvažiavau. Nepaskambinau
Ari, kad atšauktų jo galiojimą. Išmečiau
bilietą į šiukšliadėžę ir drąsiai žengiau į
naują gyvenimą, tarsi senojo nė nebuvo.

Endis mane be galo žavėjo, uždirbo daug

pinigų ir darė viską, ką jam liepiau,
todėl buvo kaip tik tas vaikinas, kokio
troškau. Po mėnesio mudu suėjom
gyventi kartu. Mano pusbrolis,
nekilnojamojo turto agentas, surado
mums būstą prie Moto ir Hjustono gatvių
sankirtos. Kai kam galėtų pasirodyti, kad
tai pats bjauriausias daugiabutis visame
Niujorke, paprasta plytų dėžė su pigiais
žalvariniais pagražinimais ir šlifuoto
granito koridoriais. Mūsų namas styrojo
it skaudulys, lyg pirmtakas milžiniškų
naujųjų stiklo ir metalo statinių, dabar
išsibarsčiusių po miesto centrą ir vis
slenkančių tolyn į rytus upės link, kol
veikiai visas Žemutinis Ist Saidas bus
nustatytas pigiais namais, o pirmuose jų
aukštuose prisigrūs tinklo „Gap“ ar
„Jamba Juice“ restoranėlių.
Būsto ieškojimas Niujorke toks
siaubas, kurio tikrai nenorėjau patirti;
nuo mažens esu nekantri ir todėl griebiau
pirmą pasiūlytą variantą. Mūsų būstas –
dviejų kambarių – dviejų vienodų
mažulyčių baltų dėžučių buveinė su
greito maisto gaminimo virtuvėle prie
galinės svetainės sienos.
Per penkias valandas susikroviau
daiktus ir visą savo mantą ir iš Penės
buto persikėliau į naująjį būstą. Truputį
pagražinau Endį ir suteikiau jam
pastogę, o jis man atsidėkojo
mokėdamas už butą ir leisdamas jį
mylėti. Nusipirkome pitoną. Pigių baldų
parduotuvėje Šeštajame aveniu nupirkau
lovą, komodą ir sofą. Savaitgaliais į
miestą atvažiuodavo tėvai drauge
papietauti, o mama nuolat papildydavo
mūsų šaldiklį naujomis lazanijos ir
vištienos sriubos atsargomis. Aš
pašildydavau jos pirktą maistą
vakarienei ir vadinau tai gaminimu
namie. Juk mes jau seniai nebe vaikai.
Seniai svajojau apie įprastą
gyvenimą, bet taip, kad patys liktume
visiški keistuoliai. Meniška prostitutė
(ar geriau pasileidusi menininkė, nelygu
kokią dieną) ir genialus programišius,
dieną svajojantys užkariauti pasaulį, o
vakarais tyliai kiurksantys namie, per
televiziją žiūrintys klasikinius filmus ir
laižantys ledus „Chunky Monkey“. Taip
atrodydavo mūsų vakarai, kai danguje
sutviksdavo laimės žvaigždės. Bet, tiesą
pasakius, vakarais dažniausiai būdavau
viena. Endis – tikras darboholikas, jo
beveik niekada nebūdavo namie.
Raminausi sakydama, kad taip ir geriau,
nes esu iš tų, kuriai reikia daug erdvės.
Karjera rūpi ne tik Endžiui. Man irgi
reikia galvoti apie darbą.
Vaikščiodavau į atrankas ir vėl
grįždavau į Vusterio grupę, joje
praleisdavau bent kelias valandas per
savaitę. Į sąsiuvinius gulė naujų
scenarijų mintys. Vakarais dažnai
eidavau į Endžio studiją, įsitaisydavau
ant ilgos oranžinės pagal užsakymą
pagamintos sofos, valgydavau sušį ir
žiūrėdavau, kaip sudėtinga kompiuterine
įranga Endis kuria muziką. Jis
nepaprastai talentingas, nepaprastai
kuklus ir toks protingas. Pavydžiu jam.
Jam nereikia lakstyti po atrankas,
nereikia su niekuo dulkintis, apsimetinėti
tuo, kas iš tikro nesi, nereikia niekam
laižyti užpakalio, kad duotų vaidmenį,
darbą ar suteiktų dar vieną progą. Jam
užtenka būti Endžiu. Kai esi išskirtinis,
nieko tau gyvenime daugiau ir nereikia.
O mes turime verstis per galvą. Jeigu aš
būčiau tik savim, tik Džilė, būčiau
visiškas niekas.

Mudu su Endžiu niekada

nesisaugodavome. Atmetus mano
tariamą isterišką pastojimą Brunėjuje, aš
nė nemaniau galinti pastoti. Sykį
vidurinėje buvau tiek nusibadavusi, kad
ištisus metus nesirgau mėnesinėmis. O
vėliau mano ciklas niekada nebuvo
reguliarus. Maniau, kad mano viduriai
seniai suakmenėjo.
Taigi susizgribau, kad kažkas
negerai, ne tik pradingus mėnesinėms. Ir
nuojauta pakuždėjo. Bet kai pasiusiojau
ant nėštumo testo lazdelės, ji man parodė
minusą. Aš vėl keliskart pasiusiojau,
nors mano gydytojas tvirtino, kad testai
niekada nemeluoja. Kai pagaliau
išsireikalavau padaryti kraujo tyrimą,
buvau jau trečią mėnesį nėščia. Endis nė
kiek neapsidžiaugė, kai nuėjusi pas jį į
darbą pranešiau žinią. Paguosdamas
trumpai mane apkabino ir grįžo prie
kompiuterio, o aš, netekusi amo, likau
stovėti prie oranžinių lifto durų į mane
įdėmiai spoksant administratorei.
Mano ir administratorės astrologiniai
ženklai tikriausiai pjovėsi, mudviejų
santykiai nuolat buvo įtempti. Kai Endis
nenorėdavo, kad jį kas trukdytų,
atmesdavo mano skambučius. Jis tą
neigė, bet žinojau, kad taip yra.
Stengiausi administratorei nepasirodyti
esanti silpna ir savo jausmus manydavau
išliesianti likusi viena. Tačiau grįžusi
namo tų užslėptų jausmų neberasdavau.
Apsimetinėti pavojinga. Kartais imi ir
pamiršti, kokia norėjai būti
apsimetinėdama.

Endis siūlė man pasidaryti abortą, nes jo

įsivaizduojamame gyvenime kitos
išeities nesą. Tą vakarą parėjęs namo jis
ėmė postringauti, kaip jam reikėsią
atsiprašyti iš darbo, kad nuvežtų mane į
ligoninę, ir kiek laiko prašyti – pusę
dienos ar visą. Aš pataisiau jam
sumuštinių su šonine, salotų lapais ir
pomidoru ir nunešiau ant mūsų niekam
tikusios sofos. Pirkau ją iš taupumo,
todėl dabar ja bjaurėjausi. Aptraukta
juodu brezentu, išgulėta ir kauburiuota,
su amžiais krintančiomis žemėn
pagalvėlėmis. Per dieną po dešimt kartų
turėdavau jas dėlioti į vietą. Šita sofa
buvo apkėtusi visą svetainę, už jos
nuolat kliūdavai. Ji buvo daiktinis
įrodymas, nuolatinis priminimas, kad
nieko nemoku atlikti deramai. Net
tinkamos sofos nemoku išrinkti.
– Kažin ar noriu jo atsikratyti, –
pasakiau Endžiui.
Paprastai Endis be ginčų paklusdavo
mano norams. Neblogas triukas.
Žmonėms susidaro įspūdis, kad jie viską
valdo, bet iš tikrųjų šitaip jis vertė kitus
dirbti už jį. Aišku, ir pati galiu apstatyti
mūsų butą kaip noriu, bėda ta, kad viską
turiu daryti viena. Todėl, kai kas nors
nepasiseka, kaip tąkart dėl sofos, Endis
niekada nelieka kaltas.
Tačiau šįsyk išvydau Endį tokį, kokio
dar nebuvau regėjusi. Jis ramiai, griežtai
ir tiesmukai išsakė nuomonę. Regis,
pagaliau ir jis išdrįso pareikšti savo
nuomonę. Gal ir anksčiau ją turėjo, tik
sėkmingai nutylėdavo.
– Jeigu nori kūdikio, – paaiškino jis,
– turėsi auginti jį viena.
Vidurinėje važiuodavau autobusu į
Vašingtoną dalyvauti grupėse,
palaikančiose moteris ir jų teisę laisvai
rinktis abortą. Kai vykstant Demokratų
partijos suvažiavimui Niujorką visu
pajėgumu puolė organizacija „Operacija
Į pagalbą“, griežtai pasisakanti prieš
abortus, pareiškiau norą kartu su
Nacionaline kovos už moterų teisę į
abortą lyga stoti ginti ligoninių. Kasdien
šeštą ryto rinkdavomės vis prie kitos
ligoninės ir susikibusios už rankų
bandydavom apsaugoti į vidų einančias
moteris nuo niršių piketuotojų su
šlykščiais, neleistinais plakatais. Man
nedažnai tekdavo taip aiškiai pajausti
laimę dalyvauti kovoje, kur gėris
kaunasi su blogiu. Mes buvome teisios,
o jie ne.
Niekam nesakiau, net Endžiui, kaip
trokštu kūdikio, kaip man plyšta širdis
protestuojant prieš tai, kam pritaria
protas. Man devyniolika, o mano
vaikinas nenori vaiko. Verčiau jau šūdą
ėsiu, nei prašysiu tėvų pagalbos. Visi
mano draugai – karjeros siekiantys
menininkai. Mano pasirinkimas buvo iš
anksto nuspręstas.
Sėdėjau Penės virtuvėlėje, savo
senojoje virtuvėlėje, ir gėriau arbatą.
– Tai netektis, – tarė man Penė. Prieš
keletą metų ji irgi darėsi abortą. –
Nesigailiu, bet jis vis tiek mane
persekioja kaip vaiduoklis.
– Prieš devyniolika metų mano
biologinė mama irgi taip kalbėjo su savo
geriausia drauge. Tik ji pasirinko kitokį
sprendimą.
– Ji buvo kitokia ir gyveno kitokiu
laiku. Tai tavo gyvenimas, ne jos.
Tačiau priėmusi šitą sprendimą apie
savo motiną galvojau dar dažniau. Tik
dabar mano mintyse ji buvo ne ilgakojė
balerina, nutvieksta scenos prožektorių
šviesų, o tokia pat mergina kaip aš,
niekam tikusi ir visai susimovusi. Įdomu,
spėliojau aš, ar ji irgi giliai širdyje
tikėjo, kad jos vaikinas po kiek laiko
susipras ir pasakys nepaliekąs jos
vienos. Jo akys turėjo nušvisti,
suspindėti džiaugsmu kaip žmogaus,
pakeitusio savo nuomonę. Jis turėjo
pasiūlyti jai kurti šeimą, nedidelę
bohemišką gentį. Ji būtų jam atsakiusi
taip pat. Jos gyvenimas būtų pasikeitęs
nenuspėjamai, stulbinamai puikiai.
Kai Brunėjuje tariausi pastojusi,
noras bet kokia kaina pasilikti kūdikį
atrodė toks paprastas, kilnus. Galbūt
giliai širdyje vis dėlto jaučiau, kad
nesilaukiu.
Mąsčiau apie mane įvaikinusią
motiną, neseniai ištekėjusią ir savo bute
Naujajame Džersyje vis siurbiančią
dulkių siurbliu rudą kilimą, o mėnesiai
bėgo bergždžiai, jos įsčiose gyvybė
nesimezgė, ji jautėsi tuščia ir bevaisė ir
nieko negalėjo padaryti. Galvojau, kaip
jai buvo sunku kas mėnesį skaičiuoti
kankinamai ilgas minutes, kol galiausiai
gydytojus pakeitė advokatai, o šeimos
kūrimas virto didžiausiu projektu, apie
kurį nebuvo sapnavusi nei ji pati, nei
tėvas.
Bet paskui atsirado kūdikis, gulėjo
ant jos rankų tobulas ir dailus,
suvyniotas į rausvą antklodėlę snaudė
visą kelią lėktuvu iš Čikagos į Niujorką,
pūtė į akį ir saldžiai kvepėjo trapiu
gaivumu. Mamos gyvenimas pasikeitė
nenuspėjamai, stulbinamai puikiai.
Pagaliau ji tapo laiminga.
Vasaros pabaiga, rugsėjo pradžia –
mėgstamiausias mano metų laikas
Niujorke.
Bet taip elgiasi tik protingos
postfeministės, merginos, turinčios
ateitį, ar ne? Pirmiausia jos labai
stengiasi apskritai nepastoti, o jeigu ta
baisi nelaimė vis dėlto užklumpa, jos
liūdnai traukia į šeimos planavimo
centrą ir priima sprendimą, nuo kurio jų
motinėlės taip stropiai stengėsi
apsaugoti dukras. Jos tai padaro ir
galbūt paskui eina pas psichologus. Jos
tai daro ir paskui nešioja randus. Bet vis
tiek taip elgiasi.
 Vaikas man tapo neapsakoma našta.
Devyniolikos metų susilaukti naujagimio
gali tik miestų mikrorajonuose ar
nameliuose ant ratų gyvenančios
merginos, tos, kurios mano, kad jų
gyvenimas nebus kitoks nei jų motinų.
Tačiau mano motina augino mane taip,
kad tikėčiau, jog mano gyvenimas bus
geresnis už jos.
Mano kūnas, mano valia. Taip
skandavau ant Jungtinių Valstijų
Kapitolijaus laiptų. Taip yra ir dabar.
Tai tik mano vienos valia, ir aš viena
sėdžiu laukiamajame, antrame didelio
pastato Midtaune aukšte.
Sėdžiu šaltam koridoriuj vien ligoninės
marškiniais ir popierinėm šlepetėm ir
laukiu, ištempusi kaklą žiūriu į
televizorių, rodo „Betmaną“. Kartu
sėdinčios ir laukiančios moterys
šmaikštauja, kaip moka tik moterys,
atėjusios pasidaryti manikiūro, į sporto
salę ar prie gydytojo kabineto. Priešais
mane sėdi rudaodė – žurnalo „Latina“
gražuolė žaliomis akimis. Liemuo
gerokai suapvalėjęs, bet kojos laibos,
užmestos viena ant kitos ir nuėjusios
pagaugais. Moteris pasakoja kaimynei
jau turinti tris vaikus, bet pastojusi, nors
ir gėrusi kontraceptines piliules.
– Garantija devyniasdešimt devyni
procentai. Eina švilpt! – purškauja ji.
Koridoriuje nėra nė vienos laisvos
plastikinės kėdės. Iš abiejų pusių liečiu
alkūnėmis kitas dvi moteris. Bet nė su
viena nekalbu.
Galvoju apie Endžio genus.
Nuostabius, pasakiškus, muzikinius
gabumus žadančius jo genus. Jaučiuosi
atsidūrusi prie prarajos, iš kurios
nebegrįžtama, priėmusi neįtikimai
ryžtingą gyvenimo sprendimą. Kažkuri
mano esybės dalelė ūmai sustingo,
apmirė. Galbūt ta, kuri dar taip stipriai
tikėjo mano teisumu, mano gerumu ir tuo,
kad man labiau pasiseks gyvenime nei
mamai, abiem mamoms, kad pranoksiu
jas visa galva. Pralenksiu jas keliais
tūkstančiais mylių.
Deja, nušlepsiu koridoriumi nė kiek
ne geresnė už jas. Netgi blogesnė.
Gerokai blogesnė.
Įvaikiams dažnai sakoma: mama tave
stipriai mylėjo ir sutiko atiduoti tave
kitiems, kad tavo gyvenimas būtų
geresnis. Gal ir teisybė. Bet teisybė ir
tai, kad jeigu bent truputėlį dar stipriau
būtų mylėjusi, tikrai tavęs būtų niekam
neatidavusi.
Aš savo kūdikio taip stipriai nemyliu.
Tik paskutinėmis akimirkomis pajutau
jam karštą meilę. Jaučiau jį savyje.
Pasąmonėje prabėga vaisiaus vystymosi
etapai, gipsiniai muliažai Gamtos
istorijos muziejaus lentynose, nes tėvas
vaikystėje nusivesdavo mane parodyti
gyvybės stebuklo.
Įdomu, kaip mano kūdikis atrodo?
Kokie jo akyčių vokai? Kokios ausytės?
Kokios rankytės, kryžium prispaustos
prie plazdančios krūtinės?

Guliu ant operacinės kėdės nedideliame

procedūrų kabinete, ant laikiklių iškeltos
ir pririštos kojos, iki juosmens atsmaukti
marškiniai, tarp kojų užmesta kvadratinė
popierinio rankšluosčio skiautė. Mano
venos labai prastos. Nekantriai
dūsaudamas anesteziologas bando kelis
kartus įdurti adatą.
– Jeigu taip nedrebėtumėte, gal ir
greičiau pataikyčiau.
Per smilkinius man tyliai rieda
ašaros ir pradingsta plaukuose. Pagaliau
pajuntu dūrį alkūnės linkyje, paskui ima
tirpti burna ir galiausiai užlieja migdanti
šiluma.
Akimirką prieš nugrimztant į nebūties
miegą dar spėju susapnuoti ligoninę ir
tėvą. Venų nematyti, jas reikia pajausti.
Šitas sapnas, bent jau iš dalies pagrįstas
prisiminimais, mane dažnai
persekiodavo.

Kai buvau dvylikos metų, kiaušidėse

man buvo aptiktos kelios cistos, ir tokios
skausmingos, kad gydytojams teko net
apendiksą pašalinti. Dėl to kelis kartus
gulėjau ligoninėje, bet man patiko.
Ligoninėje man buvo geriau nei
mokykloje. Manim visi rūpinosi, vaišino
šokoladais, o aš išsijuosusi šveičiau
troškintas šparagines pupeles su balta
duona ir sviestu ir kiauras dienas viena
pižama žiūrėdavau televizorių. Tėvas
atsiprašė iš darbo, kad pabūtų su manim.
Jam irgi patiko ligoninės. Medicina
buvo jo didžioji meilė. Galėjo tapti
gydytoju, bet jis nepajėgia susikaupti,
jam trūksta kantrybės, jis nemoka
slaugyti ligonių. Sako, dėl to stojo
mokytis finansų.
Kažkoks nemokša daktariūkštis bedė
man į ranką švirkštą. Tai blogiausia, kai
atsiduri ligoninėj. Nusisukau į kitą pusę,
o veidu tyliai riedėjo ašaros. Tėvas
stovėjo kitam palatos gale ir žiūrėjo, kol
pyktis įveikė padorų elgesį ir jis,
pripuolęs prie daktariūkščio, griebė jam
už pakarpos ir pakėlęs nuo kėdės
priplojo prie sienos. Viena ranka
laikydamas vyrui už gerklės, o kitos
pirštu grasindamas jam prieš nosį
suriko: „Venas reikia ne matyti, pusgalvi
tu, o jausti!“
Paleidęs gydytoją atsisėdo prie
manęs, švelniai ir įgudusiai paspaudė
alkūnės linkio duobutę ir apčiuopęs veną
iš pirmo karto įdūrė lašelinės kateterį.
Nežinau, ar šitas sapnas buvo tik
haliucinacija, ar tikras dalykas, bet galiu
tvirčiausiai pasakyti, kad tą akimirką
jaučiau, kaip nepaprastai myliu tėvą.

Endis atvyko į kliniką manęs pasiimti.

Pamatęs mano veidą, lifte apsiverkė, bet
parvežęs namo išleido ir vėl išlėkė į
darbą. Vakare grįždamas parnešė ledų
ir, sulaužęs geležinę mano taisyklę, kad
„miegamajame negali būti jokių
televizorių“, atvilko jį į miegamąjį. Man
labai skaudėjo. Ne spazmiškai, kaip
pranašavo ligoninėj. Skausmas buvo ne
spazminis, o tarsi kažkas būtų draskęsis
nagais kelią iš mano įsčių.
Smarkiai kraujavau, vieną po kito
keičiau įklotus. Endis rado draugą, kuris
turėjo vikodino. Nurijau tabletę. Paskui
dar vieną ir netrukus pasijutau lyg
pasakoj ant minkšto lengvo debesėlio, su
juo ir nuskridau į gailestingą besapnį
miegą.
Kai atsibudau, po manim telkšojo
didžiulis plytų raudonumo kraujo klanas
apdžiūvusiais kraštais. Kažkas čia buvo
negerai. Nurijau dar dvi vikodino
tabletes ir pamaniau: jeigu vikodino
tabletės augtų ant medžio ir turėčiau
neišsemiamas jų atsargas, mano bėdos
iškart užsibaigtų, susigertų į žemę, tarsi
sviestas į karštą skrebutį.
Kai kraujavimas nesiliovė ir po
pietų, paskambinau savo gydytojai ir
palikau jai telefone žinutę. Suvokiau,
kad reikėtų važiuoti į greitosios
pagalbos priėmimo skyrių, bet vien
mintis apie Niujorko ligoninės
priimamąjį šeštadienio vakarą privertė
mane vėl griebtis vikodino ir griūti į
lovą, pasitiesus kelis sluoksnius
rankšluosčių. Praėjo kelios dienos, kol
galų pagalėj lioviausi kraujuoti.
Gydytoja man aiškino, kad jį galėjo
sukelti liekamieji dariniai, tai yra
tinkamai nepašalinti audiniai. Liekamieji
dariniai. Bandai lyg rieškučiomis
susemti savo elgesio padarinius, bet
nuosėdos vis tiek lieka. Gydytoja sakė,
kad tai nekenksminga – skausminga ir
nemalonu, bet nė trupučio nekenksminga.
Dabar, kai man į pilvą prišvirkšta
daugybė hormonų, kai tiek prisilakstyta
iš vienos ligoninės į kitą atliekant
vaisingumo procedūras kaip filme
„Rūšys“, kartais suabejoju, ar ji tikrai
neklydo.
Gulėjau susirangiusi ant elektrinio
šildomo kilimėlio ir žiūrėjau serialą
„Įstatymas ir tvarka“. Pažiūrėjau pirmą
seriją, o paskui ir visas kitas. Ligoninėje
gydytojas guodė, kad atsistosiu ant kojų
po dienos ar dviejų, todėl Endis niekaip
neįstengė suprasti, kodėl drybsau lovoje
jau dvi savaites ir spoksau televizorių.
Ne iš skausmo. Jis atlėgo po poros
dienų. Ir vikodinas greitai baigėsi, bet
vietoj jaukios nebūties atsivėrė duobė,
krateris, juoda kiaurymė, kurios
pakraščiai buvo apskretę liekamaisiais
dariniais.
Man norėjosi pulti į tą juodą
kiaurymę, tapti tokia maža, kad krintant
atmosferinio slėgio jėga sudraskytų
mane į šimtus tūkstančių smulkiausių
dalelyčių, kad ta jėga suplėšytų mano
aroganciją, sunaikintų mano neatsakingus
sprendimus, išsklaidytų nepakeliamą
liūdesį, nublokštų po kaklu iš vidaus
parištą sunkų akmenį. Norėjosi viską
mesti ir susprogdinti tą dalį savęs,
kurios niekaip negalėjau atrasti, tą
besiblaškančią ir neprotingą.
Susisprogdinti, ir tiek. Labai prašau,
maldavau nežinia kieno, leisk man
subyrėti ir vėl prisikelti iš naujo.
 22 skyrius

Jos pavardė – Kerė Gardner.

Skamba gyvai, kaimiškai ir paprastai,
kaip oro uosto bilietų kasų pardavėjos,
užmiesčio kepsnių restorano padavėjos
ar darželio auklėtojos.
Lėtai stojausi ant virpančių kojų,
busdama iš kelias savaites trukusios
negalios. Penės spaudžiama pradėjau
lankytis pas psichoterapeutą Polą
Pavelą. Kasdien A traukiniu
važinėdavau į jo namus užmiestyje. Tas
žmogus moka pažadinti užgesusią viltį,
atgaivinti ir sugrąžinti gyvenimui žiemą
sušalusius Centrinio parko gyvūnus, nes
jis pats, išvadavus Aušvicą, Amerikos
karių buvo surastas sušalęs sniege ir
išgelbėtas. Polas ištiesė man ranką, savo
tatuiruotą pagalbos ranką ir mane
atšildė. Jis išplėšė mane iš tamsiausios
depresijos liūno, įtraukusio mane po
aborto.
Dar Polas buvo įsitikinęs, kad
biologinė kilmė man turėtų būti gerokai
svarbesnė, nei pati norėjau pripažinti.
Jis susiejo mano biologinės motinos
netektį su aborto sukeltos kaltės
padariniais. Kaip tik tuomet, kai
bandžiau tą įsisąmoninti, paskambino
Džonis ir pasakė mano biologinės
motinos pavardę.
Džonis buvo parvykęs namo vėl iš
kitos internatinės mokyklos Naujųjų metų
šventėms. Kaip visada nesirengiau jų
švęsti, nebent tik paskambinsiu tėvams ir
palinkėsiu l’shanah tovah – gerų
Naujųjų. Ir nors nesikrimtau dėl
veidmainystės, dėl pelno siekiančios
religijos, dėl griežtos doktrinos, mane
vis tiek slėgė liūdesys, o aš nepajėgiau
suprasti kodėl. Galbūt šventės mane
skatina ilgėtis prabėgusių dienų, kai
tikėjau nebūtais dalykais, tikėjau Dievą,
ar to gyvenimo tarpsnio, kai maniausi
atliekanti kažką nepaprastai reikšminga.
Anksčiau per didžiąsias žydų Naujųjų
metų šventes giminaitės išskėstomis
rankomis glėbesčiuodavo mane
sinagogos prieangy ir kvepėdamos
„Chanel No.5“ šypsodavosi dažytomis
lūpomis. Pamenu, glausdavausi skruostu
prie naujų vilnonių kostiumų, visai
netinkančių saulėtą ir šiltą Naujojo
Džersio rugsėjį. Pamenu, išsliūkindavau
tada iš vaikų pamaldų ir vaikštinėdavau
po sinagogos šventorių, nutviekstą
saulės šviesos, prasiskverbiančios pro
gelstančių medžių šakas lyg pro spalvoto
perregimo vitražo stiklą. Pamenu,
valgydavom meduje išmirkytus
pjaustytus obuolius, jie būdavo tokie
saldūs, kad net dantis geldavo.
O Džonis, kuris vėliau, po dešimties
metų, tapo itin religingas, tuomet dar
buvo talentingas nusikaltėlis. Tėvai vis
mėgo mums kartoti neturį jokių duomenų
apie biologinius mūsų tėvus. Nuo
vaikystės mes matėme tik tuos gimimo
liudijimus, kuriuose buvo įrašytos įtėvių
pavardės kaip mūsų tikrųjų tėvų, ir
taškas. Visi ankstesni duomenys buvo
įslaptinti. Įrašai dokumentuose ir mūsų
tėvų nuomonė buvo neginčijami. Taigi
man paskambinęs Džonis pranešė
aptikęs įrodymų, paneigiančių mūsų tėvų
versiją.
Iš tikrųjų tėvai turėjo informacijos
apie mudviejų biologinius tėvus. Džonis
tą sužinojo įsilaužęs į tėvų rakinamą
dokumentų skrynelę. Joje aptiko išsamių
žinių apie save, nes buvo jaunesnis ir
įvaikintas esant lankstesniems
įvaikinimo įstatymams. O man Džonis
rado pavardę – tikrąją mano pavardę ir
trumpą mano gyvenimo istoriją,
sudėliotą iš advokato laiškų, taip pat
seną motinos adresą.
Visa, ką dabar žinojau, buvo tik ta
informacija, kuri sugulė atmintin per
mudviejų su Džoniu pokalbį telefonu.
Savo akimis tų dokumentų nemačiau.
Neabejoju, kad tėvai dabar man juos
parodytų, bet aš nedrįsau jų prašyti.
Jiems tai skaudu, o man – savikaltos
priežastis. Jaučiuosi kalta, kad vis
nenurimom, kad vis ieškojom savo
šaknų. Nelogiška, bet man gėda, kad
išsiaiškinom, jog tėvai mums melavo.
Lyg per miglą prisiminiau Džonį
minėjus, kad jis matė laikraščių
iškarpas, kuriose buvo rašoma apie
mano tėvą, esą vėliau jis norėjęs
susigrąžinti teisę į mano globą. O gal tai
tik mano vaizduotė, sužadinta kai kurių
per CNN kanalą rodomo serialo
„Įstatymas ir tvarka“ scenų. Buvau
sukrėsta, kad negaliu tiksliai prisiminti,
ką brolis kalbėjo. Tik pamenu, kad tai
tėvų pasakotos istorijos patvirtinimas.
Tikėjausi, kad jų nuolat kartojama
istorija išgalvota, deja. Tėvai buvo
teisūs sakydami, kad biologinė mano
motina buvo balerina. Suvokiau, kokia
man brangi ši žinia tik tada, kai išgirdau
jos patvirtinimą ir pajutau tikrą
palengvėjimą.
Čikagoje jaunutė balerina laukiasi
kūdikio, nors neišgalės jo auginti…
Užsirašiau ant lapelio mamos
pavardę ir adresą Hailand Parko
miestelyje, Ilinojaus valstijoje, ir
padėjau į stalčių. Kažkur gyvena moteris
tokia pavarde, kadaise užrašiusi šitą
adresą ant dokumentų, kuriuos pati
pasirašė atsisakydama kūdikio. Mano
muzikinės dėžutės su besikartojančia
melodija motina, ramiai gyvenanti
atlasiniame namelyje, tarsi princesė,
burtų lazdele paversta gražuole gulbe.
Kerė Gardner. Oro uosto bilietų kasų
pardavėja, užmiesčio kepsnių restorano
padavėja, darželio auklėtoja. Pavardė,
bet dar ne atsakymas, o tik klausimas, į
kurį pasiryžau rasti atsakymą. Tik
neišmaniau kaip.

Tuo metu turėjau įprotį slampinėti po

vieną iš daugybės Niujorko tarptautinių
žurnalų knygynų, kaskart nusipirkdavau
po vieną ar kelis gražius užsienietiškus
žurnalus ir vartydavau juos kavinukėje,
dažniausiai „Café Orlin“ Aštuntojoje
gatvėje. Anksčiau čia buvo Edžio
Hardžio marškinėlių parduotuvė (taip
pat mineralinio vandens, kanceliarinių
prekių, motorolerių ir dušo užuolaidų).
Donas Edis Hardis – puikus menininkas,
jis leido įspūdingą meno žurnalą
„Tattootime“. Kartą paėmiau į rankas
žurnalą ir užsikabinau. Kiekvienas jo
žurnalo numeris turi bendrą temą:
„Naujasis genčių menas“, „Gyvenimo ir
mirties tatuiruotės“, „Menas iš širdies“,
„Tatuiruotės muzikos ir jūros tema“.
Kaip ir daugelį tatuiruotes mylinčių
žmonių, tatuiruočių istorija ir piešinių
menas užgavo jautrią mano sielos stygą.
Tatuiruočių meistras iš San Fransisko,
kuris kaltas dėl visų mano tatuiruočių,
sako, kad tatuiruočių dievai apsireiškia
tada, kai ateina laikas.
Žiūrėjau į žurnale pavaizduotų
žmonių nuotraukas ir iš karto pajutau
jiems bičiulystę. Aš irgi buvau ir piratė,
ir jūreivė, ir prostitutė, ir plėšikė,
antraeilė atrakcija, tik niekas to
nežinojo. Niekas nematė. Taigi man
toptelėjo, kad gyvendama turėčiau
pasiekti aukštesnį autentiškumo laipsnį,
negi savo dienas baigsiu kaip kokia
persimainėlė – gerai būtų padaryti ir
viena, ir kita.
Tatuiruočių dievai man ėmė ir
apsireiškė. Ir tai buvo itin dramatiška.
Vos pradėjus rinktis pirmąją tatuiruotę,
galvoje pamažu gimė planas, kaip turėtų
atrodyti visas mano kūnas. Išsipaišius
ant kūno savo gyvenimo istoriją, nekils
pagunda dumti žmonėm akių, kad esu
kaip visi. Tatuiruotė bus mano esminė
pastovumo ir nepastovumo išraiška. Tai
bus tarsi krauju rašytas laiškas, kurį
išdidžiai išsisiuvinėsiu ant krūtinės.
Skaitinėdama „Tattootime“
sužinojau, kad Borneo saloje, Saravako
atogrąžų miškų glūdumoje, visai netoli
karališkųjų Brunėjaus jachtų, rūmų ir
kolekcinių automobilių paviljonų gyvena
maorių gentis, kurios žmonės visą kūną –
nuo galvos iki kojų pirštų galiukų –
išsitatuiruoja kauliniu kalteliu.
Susisukusios, susivijusios, juodu rašalu
išpieštos tatuiruotės turi religinę prasmę.
Maorių kariai savo žiaurumą vaizduoja
piešiniais ant kūno. Jų genties piešinių
raštai atkeliavo net į Vakarus ir papuošė
imtynininkų rankas Veniso paplūdimy,
gatvės pankus Tompkinso parke. Kol aš
kiūtojau Brunėjaus rūmuose ir kurpiau
planus apie Robiną, kuriems nebuvo
lemta išsipildyti, vos už kelių mylių nuo
manęs maoriai dabinosi iš gyvenimo
paimtomis istorijomis.
Nusprendžiau, kad mano gyvenimo
istorijai trūksta dviejų dalykų: turiu rasti
biologinę motiną ir pasidaryti tatuiruotę.
Noriu iš naujo atrasti save, o kartu
sukurti save iš naujo. Abu norai netikėtai
susiliejo į vieną. Vartydama žurnalus
suradau tinkamą menininką. Jo pavardė
– Gajus Aičisonas. Gyvena Čikagoj.
Tatuiruotės mus žavi todėl, kad neleidžia
abejoti apsisprendimu. Jeigu pasiryžai,
pirmyn.
Čikagoje jaunutė balerina laukiasi
kūdikio, nors neišgalės jo auginti…
 23 skyrius

Skrisdama į Čikagą su dvejopa

misija, lėktuve prisnūdau ir pusiaumiega
gainiojau mintis apie Robiną. O juk
turėčiau skristi lėktuvu pas jį, į jo
pasaulį. Kas ten dabar vieši? Ar mano
krėsle jau sėdi kita? Jeigu taip, ar jis
manęs nepamiršo?
Negaliu sakyti, kad jo ilgėjausi.
Negaliu sakyti, kad pasiilgau jo
iškreipto pasaulio, bet širdies kertelėje,
ir ne tik kaip Petė Herst, nerimavau dėl
jo. Kartkartėmis prisimindavau jo veidą;
kai viešbutyje kramsnodavau persikus
nuo padėklo su pusryčiais, o pro
švieslaides šiltais baltais ruožais
plieksdavo rytmečio saulė, jis
rengdavosi į darbinius susitikimus.
Brunėjuje savo vaidmenį turėjo ne tik
viešinčios merginos. Ir Robino
vaidmenys keitėsi vienas po kito.
Kartais net princai pavargsta būti
princais. Būdavo akimirkų, kai vėlai
vakare linksmybės jam nusibosdavo, kai
rytą norėdavo dar dešimt minučių
pasilepinti lovoje, nes tuoj vėl reikės
laikytis griežtos dienotvarkės, kai savo
automobiliu dideliu greičiu lėkdamas
vingiuotais šalies keliais, man regis,
norėdavo skrieti tolyn ir nesustoti. Šių
akimirkų prisiminimai atgyja mano
aptingusioj pasąmonėj, kai namie
stengiuosi užmigti, kai vaikštau po parką
ar spoksau pro lėktuvo iliuminatorių.
Skrisdama galvojau ir apie namie
likusį Endį. Jis neatėjo išlydėti manęs į
oro uostą. Aišku, įtemptai dirbo. Jis
retai kada grįždavo namo man dar
nenuėjus miegoti. Ir vėl visi mano
statymai šuniui ant uodegos. Myliu tik
tuos, kuriuos palikusi jaučiu begalinį
ilgesį. Meilės reikaluose aš visiška
nevykėlė. Vis dėlto sakoma, kad
išsvajotoji tatuiruotė gali ir nevykėlę
padaryti laimingą. Labai to trokštu.
Pirmoji mano tatuiruotė – didžiulė,
rodanti esmines gyvenimo permainas.
Tai purpuro spalvos gyvatės nugara,
prasidedanti nuo bambos, besiranganti
pilvu, pražystanti gražiausių gėlių
žiedais ir slystanti kairiąja šlaunimi,
išdabindama mano intymią vietelę
didžiuliais aštriais dygliais. Dabar mano
tatuiruotės nuotraukų galite rasti
daugelyje tatuiruočių katalogų.
Prieš imdamasis darbo Gajus
išmintingai bandė mane atkalbėti nuo
minties tatuiruotis lyties organus.
 – Kol nežinai, koks tai jausmas, gal
geriau pirma pasidaryk tatuiruotę ant
kitos kūno dalies.
Atsakiau jam neketinanti apsigalvoti
ir norinti iš esmės pasikeisti.
Jis gūžtelėjo pečiais. Ne tatuiruočių
meistrų pareiga atkalbėti žmones nuo
kvailų ir melodramatiškų norų. Gajus
garsėjo ektomorfiniais mokslinės
fantastikos kraštovaizdžiais ir itin
smulkiais nuodingų sodų vaizdais. Tegu
mano pirmoji tatuiruotė ir ne visai
tinkamoj vietoj, vis tiek ji nepaprastai
graži.
Vienas iš daugelio įprastų klausimų,
kuriuos praeiviai užduoda gatvėje
sutiktiems smarkiai išsitatuiravusiems
žmonėms – ar neskaudėjo? Mano
draugas iš San Fransisko vilki
marškinėlius su užrašu: „Eina šikt, kaip
skauda.“ Visa mano nervų sistema patyrė
sukrėtimą. Kai Gajus tatuiravo odą ant
šonkaulių, man atrodė, kad jis piešia ant
kaklo. Muisčiausi ir prakaitavau, kol
galiausiai lyg ir susitaikiau su skausmu.
Sakoma, prie skausmo reikia priprasti.
Kai tau išrakinėja vidurius, tatuiruotės
skausmas jau tik metafora. Jis
nepakeliamas, bet vis tiek ištvėriau.
Kitą dieną jaučiausi taip, lyg būčiau
smarkiai nusitarkavusi pilvą, pakilo
karštis, bet vis tiek džiūgavau. Turėjau
naujo klubo nario kortelę. Gajus su savo
drauge ir aš pasidarėme laisvą dieną.
Visi trys prisišveitėme haliucinogeninių
grybų ir nuėjome į Mokslo muziejų
pažiūrėti milžiniškų vabzdžių parodos.
Vaikštinėjom po žydru Čikagos dangumi,
vėjas pūtė nuo ežero ir plaikstė
plonytėlaitę mano suknelę, vėsindamas
peršinčią odą po ja.
Kai įžengėme į muziejų, kasoje
sėdinti moteris paklausė Gajaus, kiek
kainuoja jo tatuiruotė. Tai antras
dažniausiai užduodamas klausimas po
pirmojo: „Ar neskaudėjo?“ Tą dieną
vaikštinėdama su Gajumi gavau pirmąją
tatuiruoto žmogaus pamoką: pajutusi,
kad į tave spokso, elkis taip, lyg nieko
nematytum, kad ir ką darytum. Žmonės
žiūri į tave kaip į ne visai sveiką. Na ir
kas? Ką gali jiems padaryti? Kaip
pasielgtų Patė Smit?
Gajus panašus į Alą Jorgenseną, tik
mėlynų akių. Jis atsakė moteriai piktai
kažką suurgzdamas ir dėbtelėdamas į ją
žudančiu „paaukočiau tavo vaiką
velniui“ žvilgsniu. Su Gajum praleidau
dvi dienas ir per tą laiką pamačiau, kad
jis visai toks pat malonus išvėpęs
mokslinčius, kaip ir aštrialiežuvis hipis.
Man jis buvo nepaprastai mielas.
Šėtonas turbūt nuvytų jį nuo pragaro
vartų. Visas jo šiurkštumas buvo
apsimestinis, tačiau moteris iš karto
užčiaupiantis.
Muziejuje apžiūrėjome
ryškiaspalvius, niekur nematytus ir
šviečiančius vabzdžius. Vaikščiojau lyg
po alternatyvią visatą. Stovėjau ir
spoksojau į savo atvaizdą ant ryškiai
apšviesto rausvo, dukart už mane
didesnio skarabėjaus stiklo gaubto. Gal
nuo haliucinogeninių grybų, pakilusio
karščio ar stebuklingų tatuiruočių dievų
dulkių lingavau į šonus svaiginamo
jausmo apimta kaip tada, kai stovėjau
balkone pirmą vakarą nuvykusi į
Singapūrą: štai tokia noriu būti – tikra ir
nieko nesigėdinti, išdabinta drąsiais,
ryškių spalvų piešiniais, tokia
nepasiekiama, bet artima.

Pasidariusi tatuiruotę pajutau, lyg pati

esmė surado savąją kertelę manyje. Kitą
dieną sėdau į traukinį ir nulėkiau į
Hailand Parką ieškoti antrojo trūkstamo
dėlionės kibuko. Nežinau, ko tikėjausi,
bet pamačiau, kad Hailand Parko
traukinių stotis – paprasčiausia
platforma priemiesčio centre. Suvažiavę
įstaigų tarnautojai čia palieka
automobilius ir sėdę į traukinius dumia į
darbą mieste. Nebuvau pagalvojusi, kad
reikėtų išsinuomoti automobilį.
Vairuotojo pažymėjimu naudojuosi kaip
asmens dokumentu, nevairuoju
automobilio nuo šešiolikos, kai išlėkiau
iš namų, o ir šiaip buvau prasta
vairuotoja. Įpratau važinėti metro,
traukinys priveža tave prie pat durų, ten,
kur reikia.
Perėjusi automobilių aikštelę
stabtelėjau kelkrašty, kur pro šalį skrieja
nemažas srautas mašinų, ir atkišau
nykštį. Neturėjau iš ko rinktis, nebent
galėjau apsisukti ir vėl grįžti į stotį. Bet
visada, kai neapgalvotai paskubu,
pasikliauju geranoriškumu. Nė kiek
nebaugus juodo kadilako vairuotojas
nuvežė mane prie pat Hailand Parko
ligoninės, didelio plytinio pastato,
apjuosto ilgais rausvų sprigių gėlynais.
Ilgai klaidžiojau ligoninės koridoriais
ieškodama archyvinių dokumentų
skyriaus, mane pasitiko buki žvilgsniai.
– Niekuo negalime jums padėti, –
pareiškė moteris ilgais žalio perlamutro
nagais.
– Jūs keista ir nesuprantama, –
atsakiau jai, turėdama omeny jos nagus
ir prisiminusi savo mėgstamiausią frazę
iš miuziklo „Kabaretas“.
Ji pažiūrėjo į mane dar bukesniu
žvilgsniu.
– Na, žinote – kaip Salė Boulz. Su
žaliais nagais. Keista ir nesuprantama.
Apie tokią nebuvo girdėjusi.
 – Pamėginkite pasidomėti apygardos
teismų archyve. Dėl gimimo liudijimo, –
patarė.
Aišku, ligoninėj nėra jokių
dokumentų. Be to, oficialų gimimo
liudijimą aš jau turiu. Tik jis man
negelbsti. Teko užbraukti savo gyvenimo
istoriją, tarsi jos iš viso nebuvo.
Nuėjau pasidairyti po gimdymo
skyrių, nes neišmaniau, ką daugiau
veikti, o taip greit išeiti iš ligoninės
nenorėjau, nes būčiau pasijutusi
pralaimėjusi. Pažvelgus pro stiklą į
inkščiančius naujagimius, mane užliejo
šalta kleptomanės adrenalino banga.
Kodėl jaučiuosi taip, lyg daryčiau ką
negera? Vos pajutau pirmuosius
migrenos tvinksnius ir visišką sąstingį,
iškart išėjau iš ligoninės.
Liko vienintelis variantas. Laikau
save sena keliautoja pakeleivingomis
mašinomis, todėl vėl sustabdžiau
automobilį ir nuvažiavau adresu, kurį
buvau užsirašiusi ant paprasto lapelio.
Hailand Parko pievelės man priminė
prabangios užmiesčio gyvenvietės,
kurioje pati užaugau, kiemus ir darė tokį
pat įspūdį: varė siaubą. Medžiai jau
pradėję gelsti, lapų pakraščiuose ryškėja
naujų spalvų lopai.
Dairiausi į dailius namelius ir
parduotuves, ir mane apėmė didžiulė
neviltis. Krūtinę sukaustė klaustrofobija,
o dešinėj aky raibuliavo baltos dėmės.
Atrodė, lyg į pusę galvos būtų kas
prismaigęs keistų elektrodų. Dilgtelėjo,
kad dar minutė, ir prasidės astmos
priepuolis, tačiau čia buvo tik
hipochondrija. Kelionės į tolimus
priemiesčius man sukelia astmą, migreną
ir retas ligas.
Pagyvenusi pavyzdinga žydė prie
vairo pirmiausia mane smarkiai išbarė,
kad važinėju pakeleivingomis
mašinomis, o paskui kuo smulkiausiai
išsiklausinėjo apie mano kelionę į
Hailand Parką. Kalbėdama vis klaksėjo
ilgais prancūziško manikiūro nagais per
vairą. Prisiminiau motiną – tą, kuri mane
įsivaikino, – ir tūkstančius jos pavežtų
žmonių automobiliu; kondicionierius
būdavo nustatytas ties aukščiausia
padala. Prisiminiau didelius juodus jos
rausvo atspalvio akinių rėmelius, lėtinio
artrito išsukinėtus, stipriai vairą
apglėbusius pirštus ir vis dar
prižiūrimus ir tobulai manikiūrininkės
sutvarkytus nagus.
– Ieškau senos draugės.
– Kuo ji vardu? Jau šimtas metų čia
gyvenu. Gal pažįstu?
– Jos pavardė Kerė Gardner.
– Gardner. Gal su mano dukra
pradinėje ir mokėsi kažkokia Gardner,
bet jos tėvų nepažinojau.
Man pasirodė, kad ji fantazuoja.
Moteris buvo iš tų, kurios nemėgsta būti
užkluptos be tinkamo atsakymo.
– Žinai, aš niekada neimu pakeleivių,
bet iš karto pamačiau, kad tu dora
mergina. Mano duktė mokėsi Mičigano
universitete, bet iškrito. Dabar laksto
paskui „Grateful Dead“ bernus. Dedasi
esanti aktyvistė. Keistuolė. O buvo tokia
protinga. Pamaniau, kad ir mano duktė
šitaip stoviniuoja pakelėse. Norėčiau,
kad jai sustotų tik dori žmonės.
Ką pasakytų mama? Duktė mokėsi
Niujorko universitete, bet iškrito.
Dabar laksto pirmyn atgal iš Niujorko į
Pietryčių Aziją. Dedasi esanti aktorė.
Keistuolė. O tokia buvo protinga.
Moteris permeta akimis mano
suglamžytą popierėlį ir pavėžėjusi
išleidžia prie kaimo pirkią primenančio
užmiesčio namelio, aiškiai vidutinės
klasės šeimos.
– Ar tikrai susitvarkysi pati viena? –
klausia.
– Tikrai. Iš čia mane parveš. Labai
jums ačiū.
Dingtelėjo, gal paprašyti luktelėti
minutėlę, o paskui kad pamėtėtų iki
traukinių stoties? Neatrodė, kad ji kur
nors skubėtų. Bet nusprendžiau geriau to
nedaryti. Neabejoju, moteris būtų
sutikusi, bet nenorėjau daugiau su ja
plepėti, nenorėjau, kad ji man primintų
mamą, primintų išdavystę, kuriai
pasiryžau stovėdama čia, šitam
kvadratiniam kiemely.
Duris atidarė plačiu lyg mėnulis
veidu moteris ir prisimerkusi pažiūrėjo į
mane. Ranka nubraukė nuo akių plaukus.
Ji man papasakojo tik prieš metus
atsikėlusi čia gyventi, todėl nieko
nežinanti. Prieš ją čia trejus metus
gyveno kažkokia šeima, bet jos pavardės
ji neprisimenanti. Galbūt Kerė gyveno
čia dar iki atsikraustant tai šeimai. O gal
dar anksčiau? Galima tik spėlioti. Šiaip
ar taip, devyniolika metų – ilgas laiko
tarpsnis. Per devyniolika metų bangos
turbūt nuplovė visas smėlio pilis, kurias
Kerė veikiausiai čia statė.
– Ar šioje gatvėje yra žmonių, kurie
čia gyveno ir prieš devyniolika metų?
– Kad aš tai nepažįstu. Čia naujas
rajonas. Ir gyvena šeimos su vaikais, –
atsako moteris. – Kas sakei esanti?
Siaubo istorijose paprastai
pasakojama apie kokios nors baisios
tragedijos paliktus ženklus, tokią
skaudžią patirtį, kad, rodos, net pats
laikas sustoja ir leidžia nuskriaustai
sielai neskubėti palikti namų ir
pasmerkti neteisybę. Tačiau kas nutinka
kasdienėms asmeninėms mūsų
tragedijoms, žemiškoms neteisybėms,
kurios vyko be jokių policijos įrašų ir
liudytojų? Jos nuslenka užmarštin, tarsi
nubraukiami nuo stalo trupiniai, kai
gyventi atsikrausčiusi nauja šeima
sutempia dėžes su virtuvės rakandais.
Galėjau dar kiek ilgiau pasisukioti toje
gatvėje, bet staiga mane ėmė pykinti,
galva taip įsiskaudėjo, kad pasidarė
silpna.
Iš šių namų grįžti į stotį buvo sunkiau,
nei tikėjausi. Visą valandą kulniavau
keliu pėsčia, jaučiausi klaikiai, net
pasukau už krūmo nusivemti, kol kas
nors nesustojo pavėžėti. Daugiau nieko
nenutiko. Pati nežinau, ko turėjau tikėtis.
Kažkodėl atrodė būtina pakvėpuoti to
miestelio oru ir pamatyti jo spalvas.
Deja, jame kvepėjo tokiu pat rudeniu,
medžiai dažėsi tokiomis pat spalvomis,
o ligoninėj į akis krito tokie pat padėklai
kaip kitose panašiose įstaigose.
Nervinausi, kad užėjau į gimdymo
skyrių, kad pasidaviau sentimentams.
Grįždama namo atsirėmiau galva į
traukinio langą ir susimąsčiau apie
Džonę Mičel. Vidurinėje buvau
įsitikinusi, kad esu labai panaši į ją, nors
jos veido bruožai buvo švelnesni, lyg
nykštukės. Į ją buvau panaši ne akimi
pastebima išore, o kiek pati save
pažinojau – vidumi. Net dainavau kaip
ji. Teatro scenoje muzikinius kūrinius
traukdavau kaip klasikos solistė, o
namie slapčiausiomis akimirkomis
dainavau kaip Džonė – aukštu liaudišku
balsu, kvėpčiodama.
Žurnale „Roling Stone“ perskaičiau,
kad Džonė Mičel yra atidavusi savo
kūdikį įvaikinti. Tas vaikelis gimė
mėnuliui esant Vėžio ženkle, ir ji tai
apdainuoja dainoje „Little Green“.
Buvau įsikalusi galvon, kad tas vaikelis
esu aš. Na ir kas, kad esu Liūtas. Na ir
kas, kad jos albumas „Blue“ ir daina
„Little Green“ pasirodė 1971 metais, o
aš gimiau tik po dvejų. Na ir kas, kad
nesu šviesiaplaukė ir mėlynakė fėja kaip
Džonė Mičel.
Atsijojau vienas kitam
prieštaraujančius teiginius ir
neginčijamai įsitikinau, kad mano
biologinė mama yra Džonė Mičel, nes
mano siela kaip jos. Juk man nebūtinai
reikia tokios motinos, kuri būtų
išnešiojusi mane savo įsčiose. Galima
gyventi ir be šito. Man reikia žmogaus,
iš kurio paveldėjau širdį ir sielą. Juk
negaliu visą gyvenimą būti našlaitė.
Pasidariau tatuiruotę ne tam, kad
sušukčiau: „Ir aš čia buvau!“, kad
nešiočiau ją lyg kokį virš greitkelio ant
pervažos kybantį ženklą, o kad
pareikščiau: „Čia buvau aš!“ Tai
piešiniai, kuriuos regiu ir užsimerkusi,
nes net tada, kai išblėsta svajonės, kai
nebeturi motinos, netenki kūdikio, kai
tave palieka mylimasis, tu lieki su savo
istorija. Tatuiruotė man kaip liudininkė,
kaip mano gyvenimo metraštininkė.
Pasidariau dar daug tatuiruočių.
Dabar žmonės braukia pirštais per jas
tarsi skaitydami Brailio raštu. Kartais
prisilietimai mane nervina. Manęs
nepažįstantys žmonės dažnai griebia man
už rankos ir glosto delnais žastą.
Suprantu juos. Mano tatuiruotės
pasakoja gyvas istorijas. Priglausk prie
jų ausį ir išgirsi Bič Heiveno paplūdimy
šniokščiantį vandenyną, atkaklų beldimą
į kambario duris Brunėjuje, traukinio
švilpuką Hailand Parko stotyje.
Stengiuosi užmiršti Hailand Parką ir
jo istoriją. Tame miestelyje neradau
jokių įrodymų, kad kadaise čia gyventa
manęs besilaukiančios merginos,
baimingai perdavusios mintimis man
savo lūkesčius, baimes, galbūt
gyvenusios su kažkokia jau pamirštos
pavardės šeima ar dar iki jos, kas ten
žino.
Misija į Hailand Parką nenusisekė,
tačiau vis tiek šį tą išsiaiškinau. Oras ten
nenusakomai sunkus, bet važiuodama
namo jaučiausi lengva kaip pūkas.
Pajutau laiko tėkmės svorį – praeities
sunkumą ir dabarties lengvumą.
To, ko ieškojau, nebuvo nei Hailand
Parke, nei kur nors kitur. Kartais, kad
sužinotum, kas esi, užtenka paklausyti
Džonės Mičel dainos. O kartais užtenka
svečioj šaly pastovėti rytui brėkštant
balkone. Bet kartais tavo gyvenimo
istorija būna panaši į purpurinę gyvatę,
besirangančią pilvu ir amžinai įspaustą
po tavo oda.
 24 skyrius

Jau geriau gyvatė tatuiruotėje nei

gyva. Gurkšnoju espreso ir žiūriu į savo
baisųjį Birmos pitoną Varlą. Tik
vienintelė keistuolė valytoja Šakti, pati
panaši į reptiliją, galėdavo sukinėtis
apie Varlą be alkūnes siekiančių guminių
pirštinių. Labai norėjau naminio
gyvūnėlio, bet mūsų bute buvo
draudžiama laikyti kailinius gyvūnus, tad
vieną dieną, įžengusi į gyvūnų
parduotuvę Žemutiniame Ist Saide,
išėjau iš jos nešina Varlu. Gyvatės man
patinka nuo vaikystės ir maniau, kad bus
smagu jį auginti. Deja, apsirikau.
Nesuvokiau, kaip psichologiškai
sunku bus šerti gyvatę gyvomis pelėmis.
O dar sunkiau buvo, kai toje pačioje
gyvūnų parduotuvėje paklausus
patarimo, kaip tramdyti įpykusį Varlą,
pardavėjas man pasiūlė prieš jį šeriant
pelę pirmiausia apsvaiginti. Sakė, tada
šioji nebesiblaškys po narvą.
Pasibaisėjau. Vaikystėje susižavėjusi
Denduro šventykla Metropolitano dailės
muziejuje, savo nugaišusį žiurkėną
palaidojau batų dėžėje, išpieštoje kaip
faraono sarkofagas, ir kelias savaites
raudojau prie jo kapo mūsų sode. Bet
įsigijau gyvatę ir buvau už ją atsakinga.
Pasistengiau užmiršti mergaitę, kuri
vaikystėje su meile stato pilis
„Habitrail“ savo žiurkėnui.
Kiekvienąkart atėjus laikui šerti
Varlą, apsipildavau ašaromis ir
įmesdavau pelę į popierinį maišelį.
Tada, šimtus kartų jos atsiprašiusi,
sviesdavau maišelį į sieną. Paskui
įmesdavau leisgyvę pelę į terariumą ir ji
ten tysodavo trūkčiodama; Varlas kelias
valandas nekreipdavo į ją dėmesio,
paskui suėsdavo, o mane dar ilgai
grauždavo kaltė. Tikras siaubas.
Endis niekada jo nešėrė. „Tu jo
norėjai, pati ir šerk.“
Tas pat, kas sofa, tik tūkstantį kartų
blogiau. Nusipirkti Varlą buvo pats
prasčiausias mano priimtas sprendimas.
Jis tūnodavo susirangęs dvokiančiame
narve ir žiūrėdamas į mane piktai
šnypšdavo. Taigi tą rytą sėdėdama
svarsčiau, kaip man reikės išnešti
bjaurųjį terariumą ir kam reikės atiduoti
globoti bjaurųjį pitoną, o tada
suskambėjo mano telefonas.
Skambino garsusis miesto teatro
režisierius Ričardas Formanas. Jis
pranešė, kad priima mane vaidinti savo
statomoje pjesėje „Didžiosios Samuelio
bėdos“. Padėjusi ragelį suspiegiau iš
džiaugsmo ir ėmiau šokti po kambarį
kaip padūkusi namų šeimininkė, kurią ką
tik aplankė komikas Edis Makmahonis.
Norėjau paskambinti Endžiui ir
pranešti puikią naujieną, bet jo
administratorė manęs nesujungė.
Nusprendžiau pati nueiti į jo studiją ir
pasigirti. Tegu jis ir liepia
administratorei atmesti mano
skambučius, bet atėjusios į darbą savo
merginos tikrai pro duris neišvarys.
Nesitikėjau, kad bus taip sunku gyventi
su darboholiku, tegu ir apmokančiu visas
buto sąskaitas. Eidama pas Endį pranešti
naujienos, pakeliui dar užsukau pas
Ričardą į Vusterio gatvę ir pasiėmiau
pjesės scenarijų.

Teks vaidinti su dviem pasakiškai

talentingais aktoriais: Stivenu Rataciu ir
Tomu Džėjum Rajanu. Gavau Helenos,
vaiduokliškos, velnio neštos piktos
prostitutės slaugės, labai panašios į
Merlin Monro, vaidmenį. Gyvenimas
Niujorke nė kiek nepagerėjo. Pirmą
repeticijų dieną ir vėl kulniavau iš savo
buto Moto gatvėje į Šventojo Morkaus
bažnyčią.
Buvo gruodžio pradžia ir mano kūnas
po storu paltu mėgavosi šiluma, o nosies
galiuką gnaibė atšiaurus vėjas, lyg
lediniu dalgiu čaižantis Antrąjį aveniu.
Galvoje aidi dainos „Gatvė, kurioje tu
gyveni“ melodija. Kiek kartų ėjau šia
gatve, ir tiek pat kartų jutau po kojom
šį šaligatvį… Kvailoko antraeilio
muzikinio teatro atbalsiai pinasi su
avangardine nuotaika. Įžengusi pro
metalinius vartus praeinu pro
apšiurusias bažnyčios duris, traukiu
akmeniniu šventoriaus grindiniu ir
įsmunku į teatro patalpas.
Ričardo spektakliai nepanašūs į
tradicinius spektaklius. Tai veikiau trijų
dimensijų eilėraščiai ar filosofiniai
traktatai, pasakojami vaikiškų
eilėraštukų stiliumi. Dalyvauti jo
spektaklyje reiškia, kad jo pasąmonėje
teks vaidinti neapibrėžtą skaičių
personažų ir kad iš esmės tavo vardas
suksis jo galvoje net keletą mėnesių. Tai
nepaprastai nuostabu ir beprotiška.
Kaip žmogus Ričardas neryžtingas,
genialiai malonus, o kartais ir žiaurus,
bet atlaidus tironas. Jis kas kelios dienos
iš pagrindų keisdavo scenas,
sugalvodavo vis naujų kliuvinių,
pavyzdžiui, atnešdavo į sceną tris juodus
iki juosmens stulpus, mes jų
nepastebėdavom ir smarkiai
apsidaužydavom kojas. Per vieną pietų
pertrauką jis išnešė iš scenos visas
dekoracijas ir pastatė permatomo stiklo
sieną, skiriančią aktorius nuo žiūrovų. O
kitąkart išdalijo visiem prisegamus
mikrofonus ir liepė savo žodžius
šnibždėti. Vėliau vėl atvilko į sceną
ankstesnes dekoracijas, bet pakeitė
scenos formą.
Buvo velnioniškai smagu. Visi trupės
aktoriai buvo nuostabūs žmonės, per
vakarėlius visi gerai nusigerdavo ir
imdavo glėbesčiuotis. Turėjom tokį
kostiumų dizainerį, Lindsį Deivį, didelį
odinių drabužių mėgėją. Jis užkrečiamai
juokdavosi ir turėjo pilną spintą dailių
smailių kepuraičių. Mudu su Lindsiu
netrukom pastebėti, kad esame artimos
sielos. Kartą nuėjau pas jį į namus
Trisdešimt aštuntojoje gatvėje
pasimatuoti suknelės ir prasėdėjau ten
visą dieną. Abu rūkėm žolę, o vakare
užkandinėje jo namo pirmame aukšte
valgėme blynus. Jis pasiuvo man
įspūdingą juodą suknelę, tikrą šešto
dešimtmečio kokteilinės suknelės kopiją,
tik manoji buvo kiaurai permatoma.
Ričardo liepiama kojas apsivyniojau
juoda šviečiančia juosta, gerai matoma
pro suknelės audinį. Drabužis atkartojo
įstrižas juostas scenoje ir priminė
nedidelę siaurą perėją. Nuo kas vakarą
klijuojamos šviečiančios lipnios juostos
man ant kojų atsirado raudoni dryžiai ir
laikėsi tol, kol rodėme spektaklį. Aš jais
didžiavausi. Tai buvo mano kovos
randai.
Spektaklį statėm visą gruodį, jis buvo
rodomas tris 1993-iųjų mėnesius. Iš
banko saugyklos seifo pasiėmiau saują
šimtinių ir nusipirkau suknelę
iškilmingai vakarienei, rengiamai iškart
po premjeros. Ji buvo pasiūta iš
burgundiško vyno spalvos glamžyto
aksomo, ant nugaros žemiau talijos
puikavosi puokštelė šilkinių rožyčių.
Teisybė, mano spinta lūžo nuo gausybės
gražiausių, nė sykio nevilkėtų suknelių,
bet norėjau pasipuošti suknele, pirkta už
savo pinigus ir pačios užeitoje
parduotuvėje Soho gatvėje, o ne per
apsipirkimų karštinę įsigytu drabužiu,
kurį man išrinko princo apsaugininkas,
nešinas maišu „Monopolio“ pinigų. Man
reikėjo suknelės, kuri simbolizuotų
išsipildžiusią mano svajonę, nes taip ir
buvo – nuo pirmųjų repeticijų nuovargio
iki jaudinančio nerimo premjeros
vakarą.
Tėvai netgi per daug mane palaikė ir
mažiausiai kartą per savaitę
atvažiuodavo į Niujorką pažiūrėti, kaip
vaidinu. Trečio mėnesio pabaigoje, kol
buvo rodomas spektaklis, tėvas vis dar
negalėjo suprasti, apie ką jis, o motina ir
toliau vežiojo trupės nariams namie
keptos bananų duonos kepaliukus ir
padėklus sviestinių pyragaičių. Tėvas
mėgo erzinti šalia sėdintį žiūrovą
(neišvengiamai tai dažniausiai būdavo
Volasas Šonas, Džonas Malkovičius ar
dar kas nors) ir reikalauti, kad šis
paaiškintų, kas, po galais, vyksta
scenoje. Būčiau ir aš paaiškinusi, betgi
jis manęs neklausė. Manau, tėvui labai
patiko stulbinti teatro elitą.
Spektaklis „Didžiosios Samuelio
bėdos“ sulaukė nepaprastai didelės
sėkmės. „The New York Times“ ir „The
Village Voice“ išspausdino puikiausius
kritikų atsiliepimus. Dar nepasibaigus
spektaklio sezonui gavau keletą kvietimų
į naujas atrankas. Kai mūsų teatre
apsilankė Donas Delilas, kitą dieną
buvau pakviesta su juo papietauti (nors
tąkart spektaklyje vaidinau netikusiai,
nes, patikėkit, buvau priblokšta).

Endis atėjo į spektaklio premjerą ir

neabejoju, kad manim didžiavosi. Dar
porą vakarų jis išėjo iš darbo anksčiau
ir įsmuko į salę spektakliui jau
prasidėjus. Kitais vakarais po spektaklio
jis eidavo kartu su aktoriais ir statytojais
į „Monos“ ar „7A“ barą išlenkti
taurelės. Jis – daug geriantis teksasietis,
galėjo ilgai ištverti nepasigėręs, kiti jo
sugėrovai seniai jau būdavo smigę. Visi
jį dievino ir niekas negalėjo suprasti,
kodėl mes išsiskyrėm. Keistai tada
viskas susiklostė. Iki tos dienos, kai jį
palikau, tarp mudviejų net nebuvo jokios
kabos apie skyrybas.
Svajonės apie Endį ir mano
įsivaizduojamą gyvenimą su juo jau
buvo žlugusios Markui dar nė
nepasirodžius. Tik iki jo nemačiau, kad
prie to einama. Paprasčiausiai
nepastebėjau. Buvau užsiėmusi.
Ieškodama savęs dirbau kiaurą dieną,
stengdamasi įsitvirtinti Niujorko žemėje,
tarsi mano kulniukai būtų iš karštai
įkaitinto plieno.
Vieną vakarą, kai teatre užgeso
šviesos, Endis pakvietė mane nueiti su
juo į „Monos“ barą išgerti ir susipažinti
su senu jo draugu iš Teksaso. Draugas
atskrido į Niujorką iš Los Andželo. Jis
buvo kino dailininkas, bet darbas
studijoje pakibęs ant plauko, nes buvo
priklausomas nuo kokaino. Suvedžiau
galus tik po dviejų taurelių. Šitas
Teksaso laikų draugas buvo jau
pagyvenęs vyras; dvylikos metų Endis
buvo užmezgęs su juo „draugystę“,
trukusią dvejus metus ir pasibaigusią
policijos areštu ant užpakalinės pikapo
sėdynės. Žinojau, kad Endis
tebebendrauja su tuo vyru, bet pati
nesitikėjau sėdėsianti su juo prie vieno
stalo.

Tokių žmonių grobiu tampa patys

jautriausi, patys sumaniausi ir
vienišiausi. Tą vasarą, kai man turėjo
sukakti trylika, prieš išvykdama į
stovyklą pažiūrėjau filmą „Ryto
žvaigždė Mardžorė“ ir įsivaizdavau
esanti Natali Vud. Buvau jauna, žalia ir
bebaimė. Tik aš būčiau pakeitusi filmo
pabaigą. Niekada netapčiau vidutinioke,
vyro palikta namų šeimininke ant
prieangio laiptų.
Labai mėgau baltus sportinius
batelius ir plaukų raiščius. Pirmąją
stovyklos savaitę oranžine spalva
nusidažiau plaukus ir su vaikišku
aliejumi nusirudinau odą. Man atrodė,
kad dabar esu panaši į paplūdimio
mergaitę iš muzikinio filmo „Žydrieji
Havajai“, tik be liemenėlės. Vis dėlto iš
Erikos dušo reikmenų krepšelio
nugvelbiau rausvą skutimosi peiliuką ir
pirmą kartą nusiskutau kojas.
Neitanas buvo šaudymo iš lanko
instruktorius. Jis visiems patiko, na,
nebent kai kas nekentė, kad buvo per
daug išsipustęs, palyginti su itin
apšiurusia stovyklos aplinka. Jam buvo
dvidešimt vieni, kilęs iš Niujorko
centro, ir sklido gandai, kad dirbo
modeliu bendrovėje „United Colors of
Benetton“. Nesunku buvo įsivaizduoti jį
reklaminiame plakate, išsidrėbusį šalia
kokios nors garsios manekenės su
afrikietiška ševeliūra ir juostuota
skarele. Neitanas buvo nusibalinęs
plaukus ir nešiojo juos perskirtus,
užkritusius ant vienos akies. Rusvai
žalsvi šortai kabėjo ant klubų taip žemai,
kad buvo matyti apatinių gumelė. Nuo jo
man raižė pilvą ir sugriebdavo astmos
priepuoliai. Grožiu jis pranoko Džoną
Travoltą filme „Briliantinas“ ir kartais
net „Sveikas sugrįžęs, Koteri“. Žavesnis
buvo net už Elvį filme „Kalėjimo rokas“
ir „Tegyvuoja Las Vegasas!“
Šaudykla buvo įrengta ant žole
apaugusio šlaito, netoli mergaičių
teritorijos, tarp gamtininkų namelio ir
keramikos dirbtuvių. Laisvalaikiu prieš
vakarienę galėjom bėgioti į valias ir
veikti ką panorėjusios. Nusprendžiau
baisiai norinti išmokti laidyti iš lanko
strėles. Bet dar niekada jo nebuvau
laikiusi rankose. Todėl dažnai
sukinėdavausi aplink šaudyklą ir
sėdėdavau apsikabinusi kelius ant
gretimos kalvelės.
Vieną vakarą pamačiau, kad Neitanui
vėsoka vienais marškinėliais, todėl
parlėkiau į namelį ir nunešiau jam didelį
pūkuotą rausvą „Benetton“ megztinį su
didele balta B raide ant priekio. Kai jis
apsivilko, supratau, kad mudu turime
paslaptį, tik nenumaniau kokią.
Tyliai sėdėjau ir žiūrėjau, kaip jis
laido strėles. Buvau per toli, kad
galėtume kalbėtis. O jis – toks aukštas,
kampuotas, tobulos laikysenos, visai
ramus ir pasitikintis savim, strėlė tiksliai
įsprausta į lanką, templė kietai įtempta.
Kartais naktimis mergaitės
sumanydavo nusėlinti į berniukų
stovyklos pusę. Per naktinius
kvailiojimus, kai rengdavome skutimosi
kremo ir kelnaičių vogimo antpuolius,
vadovės paprastai apsimesdavo
miegančios. Tą vakarą, kai nunešiau
Neitanui megztinį, užsistačiau savo
kelioninį žadintuvą trečiai valandai
nakties ir pasidėjau po pagalve. Gumą
pasidėjau prie lovos ir atsiguliau
subraukusi plaukus. Tačiau tąnakt viskas
buvo kitaip, nes draugių nežadinau, o
pati viena leidausi į naktinę misiją.
Atsargiai statydama kojas
žingsniavau pažįstamu takeliu,
pasišviesdama žibintuvėliu. Aplink
šviesos ruožą nakties tamsoje šmėžavo
neaiškūs šešėliai, primenantys
personažus iš visų stovykloje išgirstų
siaubo pasakojimų, iš kurių paprastai tik
kreivai šaipydavausi. Kūnas degė
nekantrumu ir baime. Adrenalinas teikė
drąsos. Jis nešė mane per stovyklą, kol
galiausiai šlapi nuo rasos mano sportinių
batelių padai palietė laiptelius ir
užbėgau jais iki jo durų. Veriamos, jos
tyliai sugirgždėjo. Nuėjau kareiviškų
lovų tarpueiliu, jose miegojo berniukai.
Žiaumodama mėtinę gumą pamaniau, ar
nereikėtų nuryti. Seilės kaupėsi gerklėje
kaip šalta rūgštis. Visa drebėjau.
Neitanas mane pribaigė. Užnuodijo ir
kūną, ir sielą.
Paliečiau jam mentę, kad atsibustų. Ji
buvo plika ir atsikišusi. Atsisėdęs
lovoje jis atrodė visa galva aukštesnis
už mane. Dar niekada nebuvau prie jo
priėjusi taip arti. Tamsoje jo veido gerai
neįžiūrėjau, bet supratau, kad tai jo
nenustebino. Jis ištiesė ranką ir tyliai
sukuždėjo: „Duokš man savo gumą.“
Kai jis mane bučiavo, galvojau:
žmonių liežuviai švelnūs kaip aksominės
geldelės. Be to, su vyrais lengviau, nei
aš maniau. Net pati nustebau, kad gavau
tai, ko labai norėjau. Priverčiau jį
nusižengti taisyklėms. Laikiau tai gudriu
ėjimu. Ir nors vėliau gan dažnai
gailėjausi susidėjusi su Neitanu, ir nors
beviltiškai ir iki ausų buvau jį
įsimylėjusi, o viskas baigėsi tomis
naktinėmis glamonėmis, vis tiek pati
nenorėjau to pripažinti.
Vėliau, kai Neitaną išvijo iš
stovyklos, o aš visų akyse buvau
pažeminta, tėvas man tarė: „O ko tu
tikėjaisi? Kai nusižengiama taisyklėms,
visada baigiasi šitaip.“

Tą vakarą gerokai padauginau išgerti.

Elgiausi ūmiai, sarkastiškai ir galiausiai
atsiprašiusi išėjau namo. Parėjau viena
ir griuvau į lovą.
Endis grįžo gerokai vėliau ir priėjęs
atsisėdo ant lovos krašto. Praplėšusi
akis žiūrėjau į jo siluetą melsvoje
nakties tamsoje ir lyg pro miglą
suvokiau, kad žmogus, glostantis man
kulkšnį, gal netgi tapšnojantis per ją, yra
visai ne Endis.
Atsisėdau lovoje kaip nuplikyta. Nuo
išgąsčio išlakstė visi miegai.
– Aš likau be darbo.
Aišku, tai Markas. Sapnavau Neitaną,
o atsibudusi prieš save mačiau Marką.
Ar tu numanai, kaip mane kankini?
Visą dieną turiu žiūrėti, kaip tu bėgioji
su tais šortais. Einu iš proto. Nieko
negaliu sau padaryti ir niekam negaliu
papasakoti.
– Endi! – pašaukiau.
– Jis užbėgo į darbą kažko pasiimti, –
vebleno Markas.
Kaip jis gavo raktą? Juk jis neketina
pas mus apsistoti. Endis sakė, kad jis
apsigyveno viešbuty.
– Niekas manęs nebepriims.
 Gal šitas vyrukas pamišėlis. Gal jam
nepatinka, kad aš gyvenu su Endžiu, ir
dabar mane nugalabys. O gal jis tik
nevėkšla, alkoholikas, paprasčiausias
pedofilas. Pagalvoju, kad tokios būklės
turėčiau jį priimti. Staiga mano baimes
nuvaikė ūmai plykstelėjęs pyktis, jis kilo
galugerkliu ir kėsinosi išsilieti vėmalais.
– Štai kaip? O kodėl, Markai?
– Nes man patinka berniukai.
Ar tau gera, mieloji? Tu tokia graži
ir putli. Ar tau taip gerai? Tu tokia
nuostabi.
– Nes man patinka maži berniukai, –
pakartojo jis.
Paimsiu tave iš mokyklos ir
nuvažiuosime į Niujorko centrą,
pamatysime daug muzikos grupių ir
smagiai praleisime laiką, gerai?
Rūpinsiuosi tavim. Argi ne šito tu nori?
Apsidairau kokio nors įrankio
apsiginti. Kur mano dujinis pistoletas?
Kam reikia turėti ginklą, jeigu nepameni,
kur jį nukišai? O gal Markas visai
nepavojingas. Gal aš pati keliu jam
grėsmę. Gal kaip tik aš ketinu jį nudėti.
Bet aš to daryti neketinau. Užbaubiau
visa gerkle greičiau nešdintis iš mano
buto. Kai jis nė nepasikrutino, dar kartą
ant jo užrikau. Paskui net ir jam išėjus
dar ilgai šūkavau.
Grįžk į savo namelį, mieloji. Ir ateik
rytoj, gerai?
Kai grįžo Endis, ir ant jo paleidau
gerklę. Aukštas plačiapetis Endis,
susirietęs į kamuoliuką ir apsikabinęs
lovos galą, graudžiai raudojo. Man nė
galvon netoptelėjo jo ginti. Nė
nepagalvojau, kad abu turėtume vienas
kitą ginti. Tikėjausi, kad jis turi ginti
mane.

Nutraukiau santykius su Endžiu, nes jis

davė mano namų raktą išdavikui ir aš
pasijutau nesaugi. Tačiau ne tai buvo
svarbiausia priežastis. Nutraukiau su juo
draugystę dėl to, kad jo niekada
nebūdavo namie ir jaučiausi vieniša, nes
jis neatsiliepdavo į mano skambučius ir
jaučiausi apkvailinta ir nemylima.
Kitą dieną, kai Markas mane
išgąsdino, nuėjau pas Lindsį parūkyti
žolės ir išsiverkti. Lindsiui irgi reikėjo
peties išsiraudoti, nes taip pat neseniai
buvo patyręs nuoskaudą. Jo vaikinas, su
kuriuo pragyveno dešimt metų, išsikėlė
iš jo buto, ir Lindsis pasakojo, kaip jam
rytais liūdna vienam, kaip dabar
tvarkinga vonioje ir kad jam reikia prieš
miegą surūkyti dar vieną cigaretę, kad
greičiau užmigtų. Nejučia supratau, kad
mano bėdos tokios pat, o vis tiek gyvenu
su vaikinu, galbūt gėjumi ir neabejotinai
niekam tikusiu ir visai susipainiojusiu
jausmuose draugu. Paaiškėjo vienintelis
priimtinas sprendimas – privalau kuo
skubiau nutraukti menkaverčius santykius
su Endžiu ir keltis gyventi pas Lindsį.
Išsikėliau tikrai nemaloniai. Baisiai
troškau kuo greičiau nešdintis iš tos
baltos dėžės, vadinamos butu, kurios net
nemokėjau tinkamai įrengti. Kas norėtų
nuolat regėti savo klaidas, savo
bejėgystę, nesėkmingus bandymus
tualeto sienas išklijuoti plytelių mozaika,
o paskui kaskart siusiojant liūdnai
spoksoti į jas? Kelias išsišakojo ir
pasirinkau tą, kuris vedė į laisvę. Endis
grįžo namo ir rado mane besikraunančią
daiktus.
 Atsisėdo ant sofos ir susiėmė
rankomis galvą. Mane tai labai
nustebino. Maniau, kad atsikimš butelį
budvaizerio ir eis žaisti „Sonic the
Hedgehog“. Pasirodė, visai jo nepažįstu.
Įsivaizdavau, kad atšalę mūsų santykiai
– gryniausia jo kaltė. Juk jo niekada
nebūdavo namie. O kad ir aš prie jo
nesitaikiau, nė nesusimąsčiau.

Dabar vaidindama teatre labiausiai

pasiilgstu ne plojimų, o pilnatvės
potyrio, kai stoviu ant scenos. Man bet
kokius asmeninius jausmus užgožia
ribota erdvė, adrenalinas ir prožektorių
šviesos. Protas tada atbunka, kūnas
pasidaro nesvarus, širdis atsilapoja.
Vaidinant man niekada nereikia
apsimesti, kad pravirkčiau, nereikia
galvoti apie alkstančius vaikus,
skerdžiamus ruonių jauniklius ar savo
mirusią senelę. Vaidinti man patinka dėl
to, kad kai man sekasi, apie nieką
negalvoju.
Teisingai žmonės sako, kad suvisam
iš teatro išeiti neįmanoma. „Didžiosiose
Samuelio bėdose“ visa scena buvo
apraizgyta virvelėmis,
besidriekiančiomis nuo knygų spintos
prie kėdės kojos, nuo žvakidės stovo iki
kreida rašomos lentos ant aukščiausios
knygų lentynos. Gyvenime irgi pilna
virvelių, tik jos nematomos. Kūnas gal ir
išeina iš scenos grakščiai (o gal ir
negrakščiai), bet širdis vis tiek lieka
virvele pririšta prie daikto scenoje. O
gyvenime, kai pasuki ne ten, kur reikia,
staiga ta virvelė ima ir trūkteli.
Taip yra ne tik teatre. Įsivaizduoju
kraujuojančią ir pulsuojančią savo širdį
voratinklio vidury, nuo jos į visas puses
driekiasi sidabriniai siūlai, pririšti prie
visko, ką kada nors mylėjau, su kuo
maniausi pasielgusi teisingai.
 25 skyrius

Apsilankiusi nuostabiame vieno

aktoriaus spektaklyje
„Postpornomodernistė“, susipažinau su
spektaklio kūrėja ir buvusia
pornografijos pasaulio žvaigžde Ane
Sprinkl. Mane sužavėjo jos indiškos
veido puošmenos, blizgučiai ir
sarkastiškas pasišaipymas iš vaginos,
todėl mudvi greitai susibičiuliavome.
Anė – tikra revoliucionierė. Ji
supažindino mane su nauju bruožu –
nesigėdyti savęs. Taip ji buvo
pagelbėjusi jau daugeliui žmonių.
Vaikščiodama pietauti su Ane,
susipažinau su kitais žmonėmis, kurių
darbas apėmė dvi sritis – meno ir sekso.
Dauguma jų už mane gerokai garsesni
(jie galėjo didžiuotis prisiminimais apie
Robertą Mapletorpą), bet aš irgi turėjau
keletą deimančiukų savo karūnoj. Buvau
devyniolikmetė su tatuiruote ant lyties
organų, ką tik grįžusi iš Brunėjaus princo
haremo. Šitaip Anė pristatydavo mane
draugams.
Pas Anę dirbau modeliu ir
nusifotografavau jos leidžiamų
postmodernistinių kortų „Pin-up
Pleasure Activist“ paveikslėliams. Šios
nuotraukos kilstelėjo mane aukštyn, į
dievaitės modelio darbą, kartais net su
labai garsiais menininkais. Čia įgijau
vertingos patirties, dirbau su įkvėpimu,
bet kartais tekdavo pasijusti ir
išnaudojamai, panašiai kaip vidurinėje,
kai vienas mokytojas imdavo man
masažuoti pečius, o aš negalėdavau
liepti jam liautis, nes būdavo gėda.
Dabar tos nuotraukos verčia raudonuoti
ir susigūžti, bet kai kurios išties gražios,
ir džiaugiuosi, kad jas turiu.
Rekomenduoju visoms
devyniolikmetėms rasti progą nusirengti
prieš kamerą ir nusifotografuoti.
Pamėginkit. Net jeigu ir manote, kad
esate negražios. Nes po penkiolikos
metų pažiūrėsite į jas ir pasakysite, kad
buvote tikrai žavios.
Savo asmenybę kūriau sulydydama
performanso meną, aktyvistų judėjimą ir
darbą sekso srityje. Paklausta sakydavau
esanti feministė, kovojanti už žmonių
seksualines teises. Buvau pornografinio
performanso atstovė. Keletą kartų net
nuėjau į pasimatymą su Kamila Palja,
nes ji tariamai buvo laikoma prostitučių
šventąja, tebedirbančia sekso srities
dievaite. Tačiau tarp mudviejų niekas
nesimezgė, ji man buvo per šiurkšti ir
per daug pasileidusi.
Ji smarkiai rūstavo ir purkštavo, o
vėliau žurnalui „Playboy“ papasakojo
apie pasimatymą, panašų į mudviejų, ir
pasiguodė, kad jeigu būtų vyras,
veikiausiai tą moterį būtų nudūrusi už
tai, kad taip ją erzinusi. Kamila šia
taktika rėmėsi kaip pavyzdžiu norėdama
parodyti, kad vyrai išprovokuojami
elgtis su moterimi žiauriai. O aš maniau,
kad mūsų pasimatymas šiaip nenusisekė.
Mano rašomo performanso scenarijus
sparčiai rutuliojosi ir netgi nufilmavau
keletą jo scenelių. Šiaip ar taip, ta
patirtis man priminė laikus, kai padėjau
savo draugei striptizo šokėjai nešti sofą.
Kai tik pakeldavau sofos galą, kitas
nusvirdavo, ir kai jau abi gerai
įsikibdavom ir vėl ją pakeldavom, po
kelių žingsnių sofa imdavo linguoti į
šalis ir vėl tekdavo pradėti iš naujo.
Užtrukom gal tris valandas, kol nuvilkom
tą daiktą gatve per dešimt kvartalų ir
užtempėme laiptais į jos butą. Mano
scenarijus buvo visai toks pat. Vos ką
nors pataisydavau, kitoj vietoj
atsirasdavo spraga. Mačiau, kad jis
niekam tikęs, bet neišmaniau, kaip
suktis.

Po manim su Lindsiu aukštu žemiau

gyveno Penas Džiletas, tas aukštesnis
vyrukas iš magų dueto „Penas ir
Teleris“. Mudu su Penu buvom seni
pažįstami dar prieš man atsikraustant pas
Lindsį. Kad atsikėliau į jų namą – dar
vienas patvirtinimas, koks mažas šis
pasaulis. Peno draugas kompiuterių
meistras Kolinas dažnai ateidavo pas
mus pavakaroti. Mudu su Kolinu
susidraugavom ir iki šiol esam artimi
bičiuliai. Atrodė, lyg gyventume
bendrabuty. Dėl kompiuterio bėdų ar
tempdama padėklą, pilną sumuštinių su
tunu, lipdavau apačion pas Koliną, o
paskui grįždavau atgal, svetainėje
nustumdavau į šalį kilimą ir
mokydavausi su Lindsiu dvigubo
žingsnelio.
„Atpalaiduok ranką, princese, –
sakydavo Lindsis. – Atrodo, lyg
galynėčiausi su aligatorium.“
Lindsis man buvo kaip pakaitinis
tėvas. Jis ne tik išmokė mane šokti, bet ir
patvarkė mano rėkiantį drabužių stilių.
Mano spintą jis vadino Viktorijos laikų
kekšės skudurynu, o apie mano apavą
vos ne kasdien sakydavo, kad „su tokiais
bateliais Džekė Kenedi būtų numirusi iš
siaubo“. Jam vis primindavau, kad mano
drabužiai buvo pirkti prostitutės, o ne
pirmosios šalies damos karjerai. Jis
atkirsdavo, kad tai tik dar kartą
patvirtina mano vaizduotės menkumą, jei
čia įžvelgiu tokius ryškius karjeros
skirtumus. Kartais, žiūrėk, vėl apsiaunu
pigius kekšiškus batelius, bet nuolatinės
Lindsio pamokos vis dėlto smarkiai
kilstelėjo mano mados suvokimo kartelę.
Dar jis išmokė mane tvarkytis namie,
tempėsi kartu į sporto salę ir vertė nors
retsykiais namie gamintis valgyti.
Anksčiau ar vėliau net ir
pornografinių performansų artistei ar
feministei aktyvistei, kovotojai už
seksualines teises, tenka pažvelgti tiesai
į akis. Prabėgo metai, kai grįžau iš
Brunėjaus. Per tuos metus kas mėnesį
keičiau plaukų spalvą, parduotuvėje
„Barneys“ nusipirkau šešiolika porų
aukštaaulių ir visą „Louis Vuitton“
lagaminų komplektą (visai ne Patės Smit
stiliaus). Ištisus metus pirkausi
dizainerių džinsus, pietaudavau su
draugais restoranuose ir mokėjau už
juos, miegojau prabangiuose „Pratesi“
pataluose ir laksčiau po sendaikčių
turgavietes ieškodama antikvarinių
baldų, kurių man visai nereikia.
Tokią prabangą leidau sau ne viena.
Šitaip gyvena visos Brunėjuje
pabuvusios merginos. Įtikinėjau save,
kad, palyginti su jomis, aš tik nuskurdęs
Vorenas Bafetas. Iš retų telefoninių
pokalbių su Delija teko sužinoti, kad vos
tik Los Andželo merginos grįžta namo iš
Brunėjaus, iš karto lekia į Beverli Hilso
saloną „Mercedes-Benz“ ir perkasi patį
brangiausią automobilį, dažniausiai
kreminės spalvos su rusva odos apdaila.
Visos šluoja L. V. lagaminus, tad kodėl
aš negaliu? Juk tai tas pat, kas ir
kepaliukas duonos ar butelis pieno, ar
ne? Po metų švaistūniško gyvenimo
šulinėlis neišdžiūvo, bet dugnas jau buvo
matyti.
Pasirodymas Formano spektaklyje
atvėrė man visas duris – jeigu tinkamai
pasinaudosiu nusišypsojusia laime,
tikėtina, kad mano aktorinė karjera gali
įsisiūbuoti. Ką darytų Patė Smit? Ogi
ryžtingai iškeltų galvą, pasiimtų, kas jai
priklauso, ir dar visiems išspardytų
užpakalius. Jos nekęstų, ją mylėtų, visi
ją matytų ir niekas jos nepamirštų.
Bet vos prisėdus apmąstyti savo
galimybių vis kas nors, žiūrėk, ima ir
sukliudo, o aš pradedu nenustygti
vietoje. Nesu nusiteikusi griebti, kas po
ranka pakliuvo. Viskas nusibosta, reikia
pailsėti. Kur dingsta mano nenumaldoma
savimeilė? Laikui bėgant sumenksta ir
išnyksta. Bandau rasti plyšelį, pro kurį ji
paspruko, tikėdamasi skylę užlopyti ir
vėl įsikrauti energinio užtaiso, kuris
vidurinėje kiekvieną šeštadienio rytą
mane varydavo sėsti į autobusą ir lėkti į
Niujorką mokytis vaidybos ir šokti.
Gerai apsidairiusi pamatau, kad tų skylių
– gyvas velnias, ir nežinia, kurią
pirmiausia lopyti.

Kaip rašytoja aš niekam tikusi. Ištisomis

valandomis žiūrėjau per televiziją Eimės
Fišer teisines laidas ir ėjau
pasivaikščioti į Kolumbo aikštę. Vieną
ne tokią tingią dieną nupėdinau
pasidairyti į dangoraižį „Empire State“.
Jį matydavau pro savo namų langą. Taigi
vieną rytą apsivilkau senovinį odinį
lietpaltį ir nuėjau į jį paslampinėti.
Pakeliui į dangoraižį turėjau praeiti
pro parduotuvę „Macy’s“. Nieko
negalvodama suktelėjau į šoną ir
nudrožiau tiesiai į ją. Patraukiau į vyrų
skyrių ir, nuėjusi prie parfumerijos
lentynų, susiradau buteliuką kvepalų
„Egoiste“. Tai Robino kvepalai.
Paėmiau mėginėlį ir pasipurškiau abiejų
rankų riešus, palaukiau, kol išgaruos
spiritas, o tada pakėlusi prie nosies
pauosčiau. Pajutau virptelėjimą, silpną,
bet neginčijamą.
Pačiame dangoraižio „Empire State“
viršuje žvelgiau į miestą pro metalinį
tinklą monetoms ar kitiems žioplių
numestiems daiktams sugauti. Miestas iš
viršaus atrodo it baisus žiurkių
knibždėlynas, apneštas suodžiais ir
išmargintas įdubų. Vėl priglaudžiu riešą
prie nosies ir kažkodėl mėginu prisiminti
Robino mėgstamą priežodį „šaunuolė“.
Nesmagu, kai su tavim bendrauja kaip su
penkiamete ar šuneliu, bet man vis tiek
patiko. Tarsi koks pripažinimas, kone
meilė. Ar net pergalė.
Niujorke aš labiau panėšėjau į tikrąją
aš, o Brunėjuje buvau ta, kuri turi
daugiau tikslų. Jaučiausi galinga. Ten
man nereikėjo bijoti tokių dalykų kaip
nusivylimas, kad mano rašoma pjesė
patirs visišką nesėkmę. Ten nereikėjo
darytis aborto ar neapgalvotai skaudinti
žmonių. Nereikėjo stengtis gauti gero
vaidmens, o paskui vis tiek nusivilti. Net
jeigu mano veikla Brunėjuje ir buvo
pavojinga, taisyklės buvo paprastos, o
tikslas lengvai pasiekiamas.
Per tuos metus, kai grįžau namo,
iššvaisčiau galybę pinigų, nes buvau
prie jų pripratusi. Netgi susikūriau
pasaulį, kuriame jų reikia stebėtinai
daug. Sekso industriją lydi daug
vilkduobių, ir aš į vieną iš jų įkritau. Dėl
tos priežasties gan dažnai pasiryžusios
mokytis striptizo šokėjos tikslas tampa
mitu. Aišku, ne viena striptizo šokėja
ima mokytis aukštojoje, bet veikiai
mokslai nustoja ją dominti. Socialinių
žinių laipsnis per žemas, kad gautum
darbą pagal specialybę, be to, už jį
nepasiūlys tiek, kiek gautum grynaisiais
išėjusi iš naktinio klubo.
Tačiau ne viską lemia vien pinigai.
Dar reikia tapti asmenybe, kuri kiaurą
dieną galėtų rangytis klientui ant kelių ar
gulėti pamiršta juodo šilko pataluose
princo miegamajame šalia darbo
kabineto. Ši asmenybė turi būti
seksualesnė, drąsesnė, aistringesnė ir
neabejotinai ne tokia jautri skausmui nei
tikroji tu. Jeigu ji ne tokia, vadinasi, tu
per mažai stengeisi ją tokią sukurti. Tad
gal retsykiais, kai nedirbi, tau reikia tą
asmenybę lankyti. Sakykim,
savaitgaliais, kai tau nesmagu bendrauti
vakarėlyje su svečiais, kai draugas
užgauna tau jausmus ar kai nuėjusi į
pasimatymą jautiesi pažeidžiama. Ir tada
pamatai, kad ta begėdė striptizo šokėja,
ta šiuolaikinė mergina pagal iškvietimą
tau iš tiesų padėjo. Galbūt tau tereikia
dažniau ištraukti ją į dienos šviesą.
Intymių paslaugų darbas pavojingas.
Aišku, dėl suprantamų priežasčių.
Moterys pasmerkiamos visokiausiam
išnaudojimui – paprastų sąvadautojų ir
net tokių save šlovinančių ir
kostiumuotų, save vadinančių klubų
savininkais. Mes tampame lengvu
smurtaujančių vyrų taikiniu. Mums kyla
pavojus užsikrėsti lytiškai plintančiomis
ligomis. Bet didžiausias ir skaudžiausias
pavojus kyla dėl to, kad jau
nebejaučiame skirtumo tarp tos
susikurtosios darbui skirtos asmenybės
ir tikrosios savęs. Ir ta mergina, kuri
viešumoje taip profesionaliai kraiposi
su raištukinėmis trumpikėmis, tikram
gyvenime nemoka priimti
elementariausių sprendimų. Bet tik duok
jai pasireikšti, ir ji jau žinos, ką toliau
daryti. Juk ji – striptizo šokėja. Duok jai
valią, ir ji parodys, ką gali. Toks jos
darbas.
Tačiau tąkart nieko neįrodinėjau.
Nusprendusi grįžti į Brunėjų, raminausi
išleidusi visus pinigus ir pamiršusi
kelionę į Paryžių. Sulakstysiu dar sykelį
į Brunėjų ir viskas jau bus kitaip.
Aplankysiu Paryžių, grįšiu namo, rasiu
gerą agentą ir netrukus puikuosiuosi
gatvių afišose. Mano pavardė mirgės
kino ekranuose, bus rodoma pirmosiose
titrų eilutėse. Įtikinėjau save, kad
pasiilgau Robino, kad tinkamai su juo
neatsisveikinau. O dabar žvelgdama į
praeitį suprantu, kad iš tiesų ilgėjausi ne
Robino, o merginos, viršutiniame
viešbučio aukšto numeryje iš balkono
žvelgiančios į Kvala Lumpūrą,
besimėgaujančios sėkme ir kiaurą dieną
neturinčios ką veikti, tik svajoti.

Kol kroviausi daiktus, Kolinas užlipo

pas mane iš Peno buto ir paskutinę
minutę dar spėjo patvarkyti mano
kompiuterį. Prieš kelis mėnesius jis
įkalbėjo mane nusipirkti naujos kartos
nešiojamąjį. Kolinas nėrėsi iš kailio,
kaip kuo greičiau ir geriau sutvarkyti
naują daiktą, kad galėčiau iš Brunėjaus
siųsti elektroninius laiškus. Baiminausi,
kad muitinėje jo iš manęs neatimtų, bet
vis tiek verta pabandyti.
– Kaip manai, ar aš teisingai
elgiuosi? – paklausiau Kolino.
Kaip tikras pragmatikas jis atsakė:
– Tikrai taip. Kiek moterų
priemiesčiuose visą gyvenimą kankinasi,
kad koks mulkis numestų joms grašį. O
tu savo bausmę priimi iškelta galva.
Susižerk pinigus ir galėsi elgtis su jais
kaip tinkama. Šįkart pasistenk
išsiaiškinti, ko iš tavęs norima, ir atrasi
aukso gyslą.
Mums kalbantis, Kolinas visą laiką
neįtikimai mikliai spaudinėjo klavišus ir
dar bendravo telefonu su klientais.
– Žinai, mane siutina, kad princas
perka iš tavęs tiek nedaug, nors tu gali
pasiūlyti jam gerokai daugiau, –
pareiškė jis. – Na, turiu galvoj, galėtų
pasakyti: „Parašyk iki antradienio pjesę
ir pastatyk ją penktadienio vakarui.“
– Ne visi norėtų žiūrėti mano
spektaklį.
 – Betgi vis tiek, pinigų jis turi. Kokia
nuobodybė.
– Tikrai. Baisi nuobodybė.
– Ar galėtum kurti mintyse noveles,
kol kiurksosi vakarėliuose?
Susimąsčiau. Man nė galvon
netoptelėjo, kad galiu rašyti noveles. Ta
mintis man patiko. Būtų visai neblogai.
– Nežinau. Galima pamėginti.
Pradėčiau nuo trumpo apsakymo.
– Pamėgink. Kol sėdėsi vakarėlyje,
apmesk viską mintyse, paskui grįžusi į
namelį parašyk kompiuteriu ir atsiųsk
man elektroniniu paštu. Neleisk laiko
nuobodžiaudama.
Lėktuvas pakilo, ir aš žiūrėjau iš
aukštybių į savo smaragdų miesto
bokštų, mąžtančių it vaikiški žaislai,
smailes. Nusistačiau laikrodį Singapūro
laiku. Būna lengviau keliauti, kai iš karto
nusistatai laikrodį vietos laiku. Visą
gyvenimą svajojau nukeliauti į Niujorką
ir tapti aktore, o štai dabar Niujorkas
plyti apačioje – vis mąžta ir nyksta kartu
su šeima, nutrūkusiomis draugystėmis ir
pasiūlymais imtis konkrečių aktorinių
darbų. Kažkodėl labai troškau, kad jis
kuo greičiau išnyktų iš akiračio ir prieš
mane atsivertų dvidešimt valandų
mėlyno dangaus.
 26 skyrius

Lyg nakviša keliavau pramintu taku:

iš Niujorko į Frankfurtą, iš ten į
Singapūrą, jame į „Vestin Stamfordą“ ir
kitą dieną lėktuvu į Bandar Seri
Begavaną. Ari liepė man „Vestin
Stamforde“ pasitikti tris naujokes ir
dieną praleisti Singapūre, apsiprasti, o
tada leistis į galutinį kelionės tikslą.
Kadangi Ari žadėjo atvykti tik po
savaitės, turėsiu joms aprodyti – kas, kur
ir kaip. Ji paprašė manęs padaryti jai
paslaugą ir pasirūpinti, kad merginos
saugiai pereitų Bandar Seri Begavano
oro uosto muitinę ir kad joms nieko
blogo nenutiktų. Ji ir toliau manim
pasitikėjo. Geras ženklas.
Praėjusį kartą vos tik nuvykusi į
„Vestin Stamfordą“ išsyk išsijungiau.
Šįkart nusprendžiau už bausmę, kad taip
ilgai negrįžau, pabendrauti su
merginomis. Nuėjau į viešbučio
restoraną pavakarieniauti su naujokėmis:
niekuo nekrintančia į akis Džina ir Šeila.
Eidama prie staliuko jaučiau, kaip jos
nužiūrinėja mano aprangą. Vienintelis
šio to vertas mano aprangos atributas –
rankinė. Tuo metu jau turėjau ištisus
stalčius gražiausių „Chanel“ ir
„Hermès“ rankinių. Visą mėnesį kasdien
galėdavau vaikščioti su vis kita. Tačiau
aš keliavau mūvėdama džinsus ir be
jokio makiažo. Mane pamačius, merginų
veidai nutįso iš nusivylimo. Jos vilkėjo
suknelėmis, buvo pasidažiusios akis ir
blizgiu lūpas.
Vos apkabinusi jas pasveikinti,
suvokiau, ką Ari turėjo galvoj sakydama,
kad Brunėjuje žmonės pasikeičia. Šita
merginų partija buvo gerokai brandesnė.
Jų nuovokumas tvyrojo ore kaip kvepalų
debesis. Lyg jos būtų ką tik
išžygiavusios iš salono „Rampage“
matavimosi kabinų ir kosmetikos
skyriaus „Bloomie’s“.
Pirmas klausimas apie pinigus. Vos
spėjom viena kitai prisistatyti, o jos jau
puolė klausinėti – kiek? Kiek uždirbs
per savaitę? Kiek gaus iš viso? Ar bus
dovanojamos brangenybės? Atsakiau
joms taip, kaip ir man visi sakydavo:
„Nesijaudinkit. Nusivilti tikrai neteks.“
Spalvingiausia iš visos grupės –
Šeila. Gergždžiančiu balsu ir su
nušiurusia rankine. Kai atsegė ją, kad
išimtų metukų sūnelio nuotraukas, pusė
jo pamušalo per šoną išvirto lauk.
– Čia mano sūnelis, – pasigyrė ji,
duodama nuotraukas per gausybę lėkščių
su vištienos kepsneliais ir žemės riešutų
padažu.
Kiek žinau, Pietryčių Azijos virtuvė
ir išgarsėjo pasaulyje šituo žemės
riešutų padažu.
– Tu netekėjusi? – paklausė manęs,
kai jau trečią kartą buvo atnešta gėrimų.
– Ne.
– Nežinau, ar tau kas sakė, kad buvau
išrinkta metų žurnalo „Penthouse“
gražuole. Gyvenau pas žurnalo įkūrėją
Gučonę. Jo šeima man dabar kaip sava
ir toks gyvenimas man nesvetimas.
– Ar Gučonės turi nuosavą šalį?
– Supratau. Moki juokauti. Tau
patiktų Bobas Jaunesnysis. Kai grįšim,
surengsiu tau su juo susitikimą. Jis
gyvena Niujorke. Tu irgi šmaikšti kaip
Bobas. Jam patiktum.
Ji visą vakarą, kol atėjo laikas
skirstytis, tauškė apie nuotykius Gučonės
šeimos baseine.
Iš ryto apsiblaususios pašmirinėjome
po miestą. Aplankėme Singapūro
zoologijos sodą, nes kalbama, kad jis
humaniškiausias, įspūdingiausias ir taip
toliau. Slampinėjom drėgname karštyje
ir glostėme dramblių jauniklius.
Singapūro gyventojai ir nutukėliai
vakariečiai išpūtę akis vėpsojo į
nukirptus Šeilos marškinėlius ir
aptemptus šortukus. Merginoms
zoologijos sodas patiko, o man ne. Man
jie apskritai nepatinka. Man graudu
žiūrėti į gorilas žmogaus rankomis.
Kai kitą dieną visos keturios
susėdom į Karališkųjų Brunėjaus oro
linijų lėktuvą, tikinau save, kad
šleikštulys ir sunkumas širdyje nuo laiko
juostų kaitos.

Mūsų namelyje pamačiau, kad Šeila,

Džina ir trečioji mergina, kuo ji ten
vardu, toli gražu ne vienintelės gražuolių
bandos naujokės. Iš ankstesnės
komandos po metų buvo likusi tik
Delija, kaip visad linksma ir ryžtingai
nusiteikusi toliau tyliai pildė savo banko
sąskaitą ir audė ateities planus.
Pamirštos dienos, kai merginos
gyveno kambaryje po vieną ir
telefoniniai pokalbiai buvo neribojami.
Dabar amerikiečių buvo net du pilni
nameliai, ir man teko gyventi vienam
kambary su Šeila. Jau pirmosiomis
valandomis pajutau, kad nuotaika daug
triukšmingesnė, visoms ankšta, apsauga
skystesnė. Netrukus paaiškėjo, kad ne tik
Šeila gali girtis „Penthouse“ gražuolės
titulu. Čia knibždėjo visokio plauko
gražuolių ir grožio konkursų nugalėtojų,
maudymosi kostiumėlių manekenių.
Susėdus visoms prie marmurinio pietų
stalo, apsidairiau ir pagalvojau: na ir
ką? Visa šutvė modelių, gražuolių ir
kalendorinių pupyčių – suaugusio vyro
vaikiškos svajonės įgyvendinimas. O kas
toliau?
Jos tik jaunos mergaitės, gyvos ir su
ydomis, o jų atvaizdais jau marginami
žurnalų puslapiai, dažų purkštuvais
išgražintos, kad atrodytų stulbinamai
dailios ir patrauklios. Gal ir Robinas
tokios nuomonės? Gal dėl to užsisako
vis naujų, o paskui grupelėmis atleidžia?
Amerikiečių antplūdis hareme buvo
pirmasis žingsnis, rodantis augantį
Robino godulį ir moralinį smukimą. Man
teko matyti pirmąjį sniegą, išgirsti, kaip
jis gurgžda, o vėliau nevaldomas sniego
kamuolys užgriuvo ir jį patį. Bet tai
atsitiks dar negreit, aš jau būsiu namie ir
skaitysiu apie tai laikraščiuose. Kiūtosiu
ant draugo sofos Los Andžele ir iš
nuostabos atvipusia lūpa žiūrėsiu, kaip
Šeila postringauja gandonešių
žurnalistams, o ekrane viena po kitos
mirga skaitmeniniu fotoaparatu darytos
nuotraukos su užtamsintu mano veidu ir
papais – nelabai vykęs būdas nuslėpti
mano tapatybę.
Tačiau tąkart man tik dilgtelėjo
neaiški nuojauta, kad už rūmų vartų
vyksta kai kas rimta. Mane tai išmušė iš
vėžių. Šitas pasaulis man atrodė
valdomas taip griežtai, kad jam nebaisūs
jokie pokyčiai.
Tačiau kai kas buvo nepakitę. Mums
atvykus, jau pačią pirmą valandą, man
gulinėjant ant sofos ir spoksant į
prisiplojusį prie sienos ir saulėje
besišildantį driežą, pasirodė
apsaugininkas ir liepė mudviem su
Delija rengtis bikiniais ir drožti degintis
prie viršutinio baseino. Storai išsitepiau
niujorkietiškai blyškią odą, čiupau
rankšluostį ir golfo vežimėliu nukūrėme
įkalnėn pažįstamu keliuku. Popiečio
saulėje visa švytėjau rausvai. Tarsi
šviesčiau tamsoje.
– Kur Fiona?
 – Oi, miela sese. Per ilgai tavęs čia
nebuvo.
Fionos istorija susiklostė štai kaip:
išgyvenusi čia kone metus, Fiona jau
turėjo nesuskaičiuojamą daugybę spintų,
prigrūstų dizainerių drabužių,
Filipinuose prisipirkusi namų – sau ir
visai giminei, o brangenybėmis galėjo
rungtis su pačia Anglijos karaliene. Per
Kalėdas princas Džefris padovanojo jai
milijoną dolerių grynais ir sužadėtuvių
žiedą. Dėl šito tariamai žalvarinio žiedo
mes visos įnirtingai kovėmės. Tačiau,
kaip matyti, tik mes, o ne Fiona.
Fiona atmetė Robino pasipiršimą ir
pirmu lėktuvo reisu išdūmė namo,
susikrovusi drabužius, pinigus ir
susigrąžinusi laisvę. Savo išdavyste ji
pranoko Sereną visa galva. Niekas
nežinojo, kur Fiona gyvena ir kur jos
ieškoti. Daugiau jos nemačiau, bet
kartais prisimenu ir prisiminusi
pagalvoju, kad ji išmokė mane vaikščioti
pakelta galva.

Vakarui pasirinkau trumputę dramblio

kaulo spalvos suknelę. Per šilką buvo
galima įžiūrėti kūno spalvos
„Cosabella“ trumpikes ir pro jas
prasišviečiančios tatuiruotės kontūrus.
Apžiūrinėdama save veidrodyje pirmą
kartą susimąsčiau, ar tikrai jos man
reikėjo. Ką pamanys Robinas?
Tatuiruotė ant intymios vietos, jergau –
kas tai sugalvojo? Kur buvo mano
protelis? Ar jis nepasibaisės?
Vakarėlių salėje mūsų valdose buvo
taip ankšta, kad turėjome sėdėti ant
plačių sofų susispaudusios užpakaliais,
ramstytis į kėdžių atkaltes. Dvi
smulkesnės merginos turėjo sutilpti ant
vieno minkštasuolio, sėdėjo ant pat
kraštelio. Anksčiau mūsų salės pusę
galėjai lyginti su pirmos klasės lėktuvo
salonu, o dabar visos buvom lygiateisės.
Naujokės smalsavo apie mane ne
ilgiau kaip tris sekundes. Aš čia gyvenau
prieš metus? Jų susidomėjimas greitai
išblėso. Įdomiausia kiekvienos merginos
tema – pataukšti apie save. Nesupratau,
apie ką jos visą laiką ulbėjo, bet buvo
smagu klausytis. Merginos pertraukdavo
viena kitą ir bandė ankstesnės
pašnekovės pastabas pritaikyti sau.
– Turėjau pusseserę, kuri lankėsi pas
holistinės mitybos specialistą ir jis jai
aiškino, kad angliarūgštė skatina
celiulitą, nes riebalų ląstelėse kaupiasi
oro burbuliukai. Įdomu, ar šitas
šampanas irgi kenkia?
– Nemanau. Visos manekenės geria
šampaną ir nė viena nesiskundžia dėl
celiulito.
– Vieną kartą, žinai, aš leidau laiką
su Deivu Navaru viešbutyje „Sanset
Marquis“. Šešta valanda ryto, žinai,
mūsų ketvertas. Visi žiūrim, žinai, filmą
„Durys“ ar kaip ten, visi linksmi ir,
žinai, geriam šampaną „Cristal“ už šešis
šimtus dolerių. O koks skanus!
– Girdėjot? Viena prancūzė bandė
prasmukti į Singapūrą su hašišu,
paslėptu po lagamino pamušalu, bet
buvo sugauta ir nubausta mirties bausme,
o kitų šalių valstybių galvos bandė ją
išgelbėti. Bet vis tiek niekas jų neklausė
ir nukirto jai galvą.
– Taip. Girdėjau. Tikri fašistai.
Singapūro oro uoste net gumos kramtyti
negalima.
 Aš pasikeičiau. Klausantis merginų
pokalbio, man nekyla noras jų užsmaugti,
net nekyla noras pačiai pasismaugti
rankinės dirželiu. Be daugybės kitų
dalykų, vyliausi grįžti čia ir vėl sėdėti
šiame krėsle. Geriau jaučiausi narvelyje
čia, šitam žvėryne, nei mūro džiunglėse.
Mano protas prašviesėjo. Be to, sėdint
šitoj salėj ir skaičiuojant pro šalį
kapsinčias gyvenimo valandas, ir širdyje
tapo ramiau. Nepuoselėjau iliuzijos, kad
kažkur manęs laukia aktyvus gyvenimas
ir turėsiu į jį grįžti. Svajonė tapti
žvaigžde, kuri iki šiolei švietė man
kelią, pamažėl ėmė gesti, netgi smilkti.
Galėjau net dūmus užuosti.
 Artėjo Robino pasirodymo
vakarėlyje valanda. Labai jaudinausi.
Sėdėjau nuleidusi pečius, susikūprinusi,
tarsi ramindama krūtinėje plastančią
širdį. Reikia susiimti, atstatyti krūtinę,
tinkamai sukryžiuoti kojas ir dėtis, kad
smagiai leidžiu laiką.
Azijietės taip pat gerokai
pasikeitusios, bet ne taip pastebimai
kaip amerikietės. Nudžiugau pamačiusi
savo drauges Joją, Tutę ir Lilę, tačiau
net jos truputėlį manęs šalinosi. Tutė ir
toliau atrodė amžinai jauna ir
susikaupusi. Joja geru kilogramu
papilnėjusi per klubus, bet veidas
ištįsęs, putlūs skruostai nukarę. Jau
sensta. Jai turbūt apie šešiolika. Vilkėjo
oranžiniu „Chanel“ kostiumėliu, į kasą
supinti plaukai, regis, dar pailgėję.
Robinas įžengė į salę. Atrodė nė kiek
nepasikeitęs. Su tais pačiais lauko teniso
šortais, ta pati vešlių plaukų, sušukuotų
aukštyn, šukuosena. Praeidamas su
keliomis merginomis mandagiai
pasisveikino, tyčia nusukdamas akis nuo
amerikiečių stovyklos. Jam įkandin
atsekė Vinstonas, Denas, daktaras
Gordonas ir kiti palydovai. Žinojau, jie
mane pamatys tik tada, kai į mane
dėmesį atkreips Robinas. Apsidairęs jis
sugavo mano žvilgsnį ir perdėtai
apsimestinai nustebęs kilstelėjo
antakius.
– Atvykai, – tarė jis ir paėmęs už
rankos pasilenkė pabučiuoti.
Merginos dar labiau susispaudė
palaisvindamos jam vietos, bet
nereikėjo. Jis neprisėdo. Nuo
suvaidintos nuostabos mane nukrėtė
šaltis. Tokiu savo elgesiu dažniausiai jis
slėpdavo užuominą, kad padarei kai ką
netinkama. Robinui atsisėdus, nei iš
kairės, nei iš dešinės nepritūpė nė viena
mergina. Trumpai pasėdėjęs su dviem
draugais, Robinas atsistojo ir nuėjo
palei staliukus.
Edis mane karštai apkabino,
pasveikino, o paskui išsivedė iš salės ir
palydėjo į valgomąjį, kur buvo padengta
kasdienei vakarienei. Stalas buvo
nukrautas padėklais su maistu ir paruošta
dvylika vietų susėsti aplink jį. Netrukus
prie manęs prisidėjo Robino draugai.
Galiausiai atėjo ir pats Robinas.
Sėdėjau Robino dešinėje ir visi
žiūrėjome į plačiaekranį televizorių, kur
buvo rodomas Bolivudo filmas su
malajų subtitrais. Vyrai elgėsi kaip
mokyklinukai, negailestingai
šaipydamiesi iš Deno dėl kažkokios
filme vaidinančios aktorės.
– Jis ją įsimylėjęs, – pasakė man
Robinas.
Kur nors kitur įsimylėti aktorę būtų
fantazijų ribas peržengianti svajonė, tik
ne čia. Buvau tikra, kad po kelių dienų
pamatysiu tą aktorę Brunėjuje,
apstulbusią iš nuostabos, lyg būtų
įžengusi į drabužinę Mumbajuje ir pro
kitas duris išėjusi Brunėjuje.
Per vakarienę Robinas paklausinėjo
manęs, kaip leidau laiką namie.
Pabrėžtinai vaizdžiai atsakiau, kad buvo
labai nyku ir kad labai pasiilgau jo.
Pridūriau, kad tėvas sunkiai serga ir dėl
to turėjau gerokai užtrukti. Jis su
apsimestine užuojauta išleido kažkokį
garsą ir toliau valgė. Arba jis nemoka
žmonių užjausti, arba įtarė mane
meluojant.
 Šiaip netikiu pragaru, Dievo bausme,
atgaila ar net karma. Bet meluodama,
kad mano tėvas serga, baiminausi
baisaus atpildo iš aukščiau. Gal
nuosprendis jau pats mano melas?
Turbūt nebereikia jokios kitos bausmės,
pakanka žinoti, kad esi iš tų, kurios geba
meluoti ir susargdinti katrą nors iš tėvų
nepagydoma liga.
Be jokio įspėjimo Robinas pakilo
vidury keistos vakarienės, paįvairintos
dar keistesniu filmo žiūrėjimo
scenarijumi, ir paėmė man už rankos.
Visi taip pat atsistojo.

Nusivilkus suknelę, dėl tatuiruotės mane

vėl apėmė drovumas. Gal derėtų jam
paaiškinti? O gal neužsiminti?
Didžiausia bėda, kad tatuiruotė
nesiderino su mokyklinukės elgesiu, juk
vaidinau maloniai nustebusią dėl
kiekvieno jo ištarto žodžio. Kai išėjau iš
vonios, jis sėdėjo ant lovos krašto mūsų
senajame rūmų miegamajame ir laukė
manęs.
– Turiu nedidelę staigmeną.
Nusimoviau per galvą trumpučiuką
šilkinį apatinuką.
– Labai gražu, – pagyrė jis ir
užsivertė mane ant lovos. Tai tariant
nesukrutėjo nė vienas raumenėlis –
kodėl?
 Gal dėl to, kad visai netoli gyvena
tatuiruotosios gentys? O gal dėl milijonų
matytų pornografinių filmų ir tūkstančių
išdulkintų merginų? O galbūt
paprasčiausiai jo niekas nebestebina?
Gal jis nieko nebemato, nes nesiteikia
žiūrėti? Jo akyse regėjau dar didesnį alkį
nei aną kartą.
Jo prisilietimas mane sukrėtė.
Atrodė, lyg vienom kojinėm visą
valandą būtų strikinėjęs ant kilimo.
Jaučiausi tokia nepatyrusi, tokia
nemokša, lyg mylėčiausi su tikru vaikinu,
susijaudinusi ir sutrikusi. Jaučiau, kaip
mano viduriai, mano visi organai
stumiasi aukštyn, kad nesumaitotų. Gerą
minutę negalėjau atsitokėti, susiimti.
Teko paskubom ieškoti vidinio mygtuko.
Bet kai jį radau, beveik nebenorėjau
išjungti. Kilo pagunda palaukti dar
minutę, bet supratau, ką darytų Robinas,
jeigu leisčiau jam pamatyti mane.
Neabejoju, iš karto būčiau netekusi jo
pagarbos. Nebebūčiau jo verta
priešininkė. Taip ir tūnojau gūždamasi.
Grįžusi į salę dar stabtelėjau
tarpdury persimesti keliais žodeliais su
Madže. Ji nuoširdžiai džiaugėsi mane
išvydusi, nors paprastai elgdavosi
angliškai santūriai. Suvaidino, lyg
būčiau išvykus tik savaitgaliui. Paprastai
susijaudinusios Madžės veidas panašus į
Budos, bet ji vis tiek buvo įsikirtusi net
pabalusiais pirštais į radijo stotelę,
kabančią prie šono. Ji jau ne tokia
nervinga, tik budresnė. Paklausiau, kas
atsitiko.
– Et, gi žinai. Vieni rūpesčiai. Į
miestą atvyko karalius Huseinas.
Girdėjau, šiandien su juo mateisi.
– Ar aš?
– O ką – ne? Juk buvo atvykęs pietų.
Netinkamai ir ne vietoj prasitarė. Ne
tokia jau ir didelė bėda, bet pagaliau
supratau, kas grožėjosi pro valgomojo
langą vaizdeliu prie baseino.
– Na, labai mielas vyrukas, – tarė ji.
Sveika atvykus į pasaulį, kur už
kiekvieno veidrodžio slepiasi sekimo
kamera, o už kiekvieno kampo tūno po
karalių.
 27 skyrius

Neseniai karališkoji šeima pramogų

rūmuose ėmė rengti kviestinius pietus, o
svečius apgyvendindavo svečių
nameliuose, tada labai dažnai net po
kelias dienas iš eilės princo merginoms
buvo liepiama sėdėti kambariuose ir
nesirodyti. Nekišti nosies į lauką,
nevaikščioti į balkonus, dieną
nesinaudoti sporto sale nei baseinais.
Namų areštas, turėjome daugybę
lazerinių kompaktinių plokštelių,
maudydavomės vonioje ir žiūrėdavome
vaizdajuostes.
Mokomąsias prancūzų kalbos
garsajuostes palikau namie. Būtų skaudu
į jas žiūrėti, be naudos dulkančias ant
lentynos. Tačiau dabar spoksodavau į
naują atsivežtą daiktą – į nešiojamąjį
kompiuterį. Dar nebuvau apsisprendusi,
kokio žanro imtis. Apsakymų? Poezijos?
Dramos? Scenarijaus projekto jau seniai
atsisakiau, tad atsivėrė beribė veiklos
erdvė.
Kolino įdiegta elektroninio pašto
sistema veikia be priekaištų. Kas rytą
prijungdavau telefono linijos laidą ir
išsiųsdavau jam vakare parašytus
laiškus. Niekam nekliuvo, nes tai didelė
naujovė, ir niekas nesusigaudė, ką
veikiu. Net jeigu ir būtų ką nors nutuokę,
nebūtų draudę.
Kadangi namų arešto taisyklės
neleido žaisti lauko teniso, svetainėje
kiaurą dieną klegėdavo merginų balsai,
todėl vis dažniau užsidarydavau savo
kambaryje, įsitaisydavau ant lovos ir,
pasidėjusi ant kelių kompiuterį,
dirbdavau. Dar nuo vaikystės rašiau
dienoraštį, kartais labai kruopščiai, o
kartais keverzodavau nesąmones ar
betiksles svajones, tačiau ant spintelės
prie lovos visada gulėdavo dienoraščio
sąsiuvinis. Kurpdama didžiuosius
gyvenimo planus visai pamiršau šį
malonumą.
Nusprendžiau rašyti dienoraštį
kompiuteriu ir tai tapo mano
išsigelbėjimu. Taip įnikdavau, kad visai
užsimiršdavau. Nebuvo kur eiti, ką
veikti, todėl variau vieną puslapį po kito
apie savo patirtį Brunėjuje. Parašytą
tekstą nukopijuodavau ir atskiru laišku
išsiųsdavau Kolinui. Jis irgi darė tą pat
– aprašydavo poilsį šeimos vasarnamyje
Kanadoje, pasakodavo šeimos
naujienas, aptardavo savo draugės
meilės įžadus. Laiškai man padėdavo
stumti dienas.
Kaupiau mintyse pokalbių nuotrupas,
detales, pastabas. Rašydama turėjau
dingstį įdėmiau pažvelgti į mane supantį
pasaulį. Ir staiga nuobodulio kaip
nebūta. Dabar mano gyvenimas
Brunėjuje turėjo tikslą – smarkiai
pranokstantį iškreiptą savivoką,
nesveiką prisirišimą prie ištvirkusio
princo ar dar suprantamesnį prisirišimą
prie princo banko sąskaitos.

Robinas ir toliau kas vakarą išsivesdavo

iš salės merginą, kartais pasikviesdavo
ir mane. Elgėsi taip, tarsi tarp mūsų
viskas būtų po senovei. Dieną buvau
pakviesta tik kartą. Iš jo rodomo man
dėmesio supratau, kad vis dar jam
patinku, bet ne tiek, kad leistų sėdėti
įprastoje vietoje šalia savęs.
Nieko daugiau iš jo ir nesitikėjau,
toks elgesys manęs neerzino, kol rytais
jis nepradėjo belsti į duris Džinai. Ji
buvo paprasto, dailaus veiduko mergina,
kaip ta namo grįžusi pergalės
nepasiekusi mažo Indianos miestelio
gražuolė. Matė reikalą man pasigirti, kad
niekada nesifotografavusi žurnalo
nuotraukai per du puslapius su nuogais
papais, nes iš tiesų dirbusi aktore ir
manekene. Jos oda nebuvo pavyzdinga,
todėl ji nuolat tepdavosi storiausią
sluoksnį makiažo kremo arba
vaikščiodavo po namus su molio kauke.
Žemutė, laibas liemuo ir didžiuliai
papai, šie daug ką sako. Aprangos stilius
pasibaisėtinas, panašu į parduotuvės
„Talbots“ kratinį. Ji mėgo avėti rusvus
batelius, kuriais labiau tiktų eiti į
mokyklos tėvų susirinkimą, priderintus
prie gėlėtos, dviem dydžiais mažesnės
suknelės su laivelio pavidalo iškirpte.
Sėdėjau virtuvėje prie stalo ir
skaičiau, kai ji grįžo po pirmojo
rytmetinio Robino iškvietimo. Atsisėdo
šalia manęs. Aš užverčiau knygą.
– Ar galim pasikalbėti? – tyliai
paklausė ji.
 – Žinoma.
– Buvau pas Robiną. – Jos akyse
žvilgėjo ašaros.
O Dieve, nereikia. Guodžiamai
paglosčiau jai nugarą. Kaip dar padėti
merginai, kuri staiga prie tavęs
pravirksta? Džina pasikūkčiodama gaudė
orą.
– Aš nežinojau, kur mane veda, todėl
labai nustebau… Ir… Žinau, kad
buvai… a… jo mergina. Todėl… todėl
nenoriu… kad ant manęs supyktum.
Aš… aš nežinojau, kaip atsisakyti… Ar
tu nepyksti?
Patikinau ją, kad tikrai nepykstu.
Nuraminu, kad viskas bus gerai, kad jis
visai mielas, tiesa? Kad ji veikiausiai tą
darė šimtus kartų namie, gimtinėje, tik ne
su princu, ar ne? Ir tuomet pajutau
kartojanti jai tuos pačius žodžius,
kuriuos man andai kalbėjo Serena.
– Nesijaudink. Turbūt daugiau tavęs
nebekvies.
Deja, apsirikau. Jis ir vėl ją
pakvietė. Ir dar kartą. Tik daugiau
ašaringų pokalbių iš širdies nebebuvo.
Jos laikysena jau buvo visa
nusimanančios merginos su nemenka
doze apsimestinio drovumo, nuo šio
mane vimdė. Neapleido mintis, kad
dabar aš esu Serena, o Džina – aš. Kiek
pavėluotai pajutau užuojautą Serenai,
kiek jai teko iškentėti regint mane,
kasdien grįžtančią į namelį ką tik
pasidulkinusią, papuoštą ir apdovanotą
brangenybėmis. Be jokios abejonės, tai
skaudžiai žeidė jai širdį. Tik aš nebuvau
tokia šliundra, kaip jai atrodė.
Prisižiūrėjau užtektinai, kad
suprasčiau: sėkmingai užšokusi ant ilgų
ilgų kopėčių į šlovės viršūnę, šiuo metu
atsidūriau prie ilgo ilgo leidimosi žemyn
latako angos. Nusprendžiau sliuogti
žemyn kuo grakščiau.

Gyvenimas šiek tiek apmirė Robinui

išvykus piligriminėn kelionėn į Meką.
Žinia apie jo chadžą visiems buvo
didelė naujiena. Kasdien pirmajame
puslapyje „The Brunei Times“
spausdino jo nuotraukas su baltais
apdarais. Kartu išvyko ir keletas jo
artimiausių draugų.
Man ši piligriminė kelionė atrodė
šventvagystė; Robinas – visų galų
meistras, bet šventumu tikrai nepasižymi.
Mane tai suintrigavo. Brunėjuje viešėjau
per ramadaną ir gerai žinau, kad tomis
dienomis vyrai susilaiko, tad jų
religiniai įsitikinimai ne tokia jau
visiška apgaulė. Ar ši piligriminė
kelionė Robinui reikalinga įvaizdžiui
pagerinti, ar ji iš tiesų jam prasminga?
Įdomu, už ką Robinas melsis? Ar jis tiki
Dievą? Alachą? Ir apskritai, ar jis kuo
nors tiki?
Su juo kalbėdavausi gan laisvai,
aptardavom politiką, finansus, net
apkalbėdavome karališkąją šeimą, bet
niekada neliesdavome religijos. Gal jis
prašo Dievo leisti gerai naktį
išsimiegoti? Gal nori turėti draugą, tikrą
draugą, už kurį nereikėtų mokėti pinigų?
O dėl ko meldžiuosi aš?
Jam išvykus, vakarėliai nenutrūko, tik
sutrumpėjo. Princas Sufris įsimylėjo
malaizietę, Londono universiteto
studentę. Prisipažino man ketinąs jai
pasipiršti, ir labai dėl to džiūgavo.
Keliskart mėgino atgaivinti aistrą
badmintonui, bet širdis linko ne prie jo,
ir mes anksti eidavom gulti.
Prieš vėl išvykdama į Brunėjų, buvau
davusi sau pažadą daugiau nebegerti.
Prisiekinėjau atsisakyti alkoholio ir
visko, kas kenkia mano sveikatai,
įskaitant cukrų ir kofeiną. Dėl to širdyje
pasirašiau rimtą sutartį. Bet vos tik čia
atvykau, plyta po plytos mano sukurta
tvirtų nusistatymų siena ėmė griūti ir po
kelių savaičių jau kas vakarą kėliau
taurę ir rijau liekninamąsias piliules. Ši
sutartis buvo pirmasis nesėkmingas
žingsnis siekiant atsisakyti žalingų
įpročių. Teisinausi netinkamomis
aplinkybėmis. Jeigu jau ko nors
imsiuosi, tik ne Brunėjuje.
Robinas išvyko į chadžą, o aš
ėmiausi priešingos veiklos. Kiekvieną
vakarą su Delija šokdavau. Abi
pašėlusiai kvailiodavom ir smagiai
kvatodavomės, kartu su tailandietėmis
strakaliodavom salsos ir hiphopo ritmu.
Delijai labiausiai patiko daina „Noriu
būti tavo draugė“. Entonis leisdavo ją
mažiausiai dukart per vakarą ir netrukus
ji tapo neoficialiu mūsų šėlionių himnu,
nes visi stengdavosi suvaidinti, kas
dainuojama, ir garsiai klykdavo žodžius
„Aš taip susijaudinus!“
Mudvi su Delija per vakarėlius taip
nusigerdavom, kad viena kitą namo
nešdavom. Vieną sykį neatsargus
žingsnis ant laiptų ir abi kūlvirsčia
nudardėjom žemyn. Laimė, visi rūmų
laiptai neaukšti ir iškloti storais
prabangiais kilimais. Nusiridenom
apačion su užsikėlusiomis ant galvų
suknelėmis. Visi kone mirė iš juoko.
Gerdavau kiekvieną vakarą, o paskui
vairuodavau. Ačiū Dievui, tik golfo
vežimėlį. Vieną vakarą vietoj stabdžių
nuspaudžiau greičio pedalą ir tėškiausi
su keturračiu į galinę garažo sieną, nuo
smūgio taip niuktelėjau į priekį, kad
atsitrenkiau nosimi į užpakalinio vaizdo
veidrodėlį. Nosis nelūžo, bet ją
prasikirtau ir ji ištino, atrodė siaubingai.
Dėkui Dievui, kad Robinas buvo išvykęs
ir nematė, kol nosis sugijo.
Nuolatinis girtavimas vis dėlto turėjo
ir teigiamų rezultatų. Vieną vakarą visai
palūžau ir pratrūkau raudoti ant peties
„Penthouse“ gražuolei Melodijai –
plačiašiknei blondinei pilkšvai žaliomis
akimis. Ši gražuolė nešiojo sužadėtuvių
žiedą, tariamai nuo Vinso Neilo (to
paties Vinso Neilo kaip Britanė, tik
kitokie buvę pažadai), ir nuolat
čiauškėjo į mažą balso įrašymo
aparatėlį, nes rašė knygą „Mano
akimis“. Joje ketino pasidalyti išmintimi
apie gyvenimą, tiek juokingą, tiek kitokį.
Teko girdėti, kad knygos ji neparašė, o
pasuko meilės Dievui keliu.
Tai atsitiko likus savaitei iki mano
gimtadienio. Nemėgau švęsti
gimtadienių. Tai esą įprastas dalykas
įvaikintoms atžaloms. Visos merginos
gyrėsi specialiai planavusios savo
keliones į Brunėjų per gimtadienį, nes
dovanų gausiančios įvairių brangenybių,
tačiau perspektyva gauti papuošalų
manęs neviliojo ir nekėlė šventinio ūpo.
Princui mane ignoruojant ir man įnikus į
alkoholį, jaučiausi sumautai. Slydimas
lataku žemyn nebuvo toks grakštus, kaip
tikėjausi. Tapau viena iš tų, kurios per
vakarėlį nusigeria ir ima lieti ašaras.
„Aš jau nebebūsiu niolikmetė. O ką
gyvenime pasiekiau? Nenoriu iki grabo
lentos gerti dietinių kokteilių ir girtis
nebaigtais darbais.“
Merginos netoli trisdešimties tik
vartė akis, kol liejau Melodijai širdį
apie praėjusių metų dvasines kančias ir
liūdną patirtį. Nepamenu, ko tiksliai jai
prišnekėjau, bet gerai žinau, kad
pliurpdama netyčia prasitariau apie
biologinę motiną, ir Melodija pasidalijo
išmintinga patirtimi (humoristine ir
kitokia) ir davė man privataus detektyvo
Denveryje pavardę ir telefono numerį.
Atsibudau, o ant spintelės prie lovos
jau gulėjo informacija. Ne tiek
graužiausi, kad išliejau širdį Melodijai,
kiek kad nusiridenau nuo laiptų su
pasikėlusia ant galvos suknele. Bet vis
tiek paėmiau popieriaus lapelį ir
įsikišau į knygą. Ką gali žinoti, kada tau
prireiks privataus detektyvo iš Denverio
paslaugų, kurio pavardė ir telefonas
užrašyta didelėmis apvaliomis raidėmis
su širdelėmis virš i.
 28 skyrius

Kol Robino nebuvo namie, dangus

prasivėrė ir pylė kaip iš kibiro, liūtis po
liūties, kaip rašoma Biblijoje, ir vis
prisimindavau, kad už rūmų sienų dunkso
Borneo sala, apaugusi atogrąžų miškais,
išvagota požeminių upių ir išakyta garsių
urvų. Musoninės liūtys talžė langų stiklus
vis primindamos, kad už šitų papuošalų
dėžučių sienų yra kitas pasaulis.
Prasidėjus liūčių sezonui nusprendžiau
išbandyti gebėjimus ne tik rašydama
dienoraštį.
Lietui pliaupiant kambario
stoglangiu, baigiau savo pirmąjį,
siaubingą apsakymą ir išsiunčiau
Kolinui. Sulaukiau malonaus jo
atsakymo ir mes vėl siuntinėjome juos
vienas kitam. Iš pradžių apsakymus jam
siųsdavau su ilgiausiomis atsiprašymų
įžangomis dėl juose vaizduojamų
baisenybių, bet greitai Kolinas parašė
nebepriimsiąs apsakymų su save
menkinančiais prierašais. Pamokė, kad
net ir žinodama, jog ne viskas gerai,
neprivalau niekieno atsiprašinėti.
 Pirmame apsakyme pasakojau apie
mergaitę, kurią mama vežasi į mirusios
senelės namus krauti į dėžes
porcelianinių indų. Apsakymas
grindžiamas mano pačios patirtimi,
vaikystėje aš irgi važiavau į mirusios
senelės namus krauti indų. Antrasis
pasakojimas buvo apie striptizo šokėją,
pardavusią savo sielą šėtonui mainais už
teisę vaidinti Las Vegaso scenoje. Tai
irgi metafora, tik neprisimenu kieno.
Kol įnikusi kurpiau apsakymus, o
Robinas keliavo po Meką, atsirado
nauja kamerinė dainininkė Ijana. Žavi
filipinietė, labai mėgstanti kasytes iš
filmo „Svajonių Džinė“ ir haremo
plačkelnes. Grįžęs Robinas įsimylėjo ją
iš pirmo žvilgsnio. Po poros savaičių ant
jos piršto jau puikavosi žiedas su
deimantu, didumo sulig visu Brunėjum.
Paskui bandžiau išsiaiškinti, ar jie
„užmezgė mazgelį“, o jeigu taip, ar dar
tebėra kartu, bet tikrąjį princo žmonų
skaičių ir kiek jų teisėtos gaubia
paslaptis. Anot buvusio „Washington
Post“ žurnalisto, su kuriuo man vėliau
teko kalbėtis, jo turimų žmonų skaičius
gerokai lenkia leidžiamas keturias.
Robinas man buvo malonus ir
prisėdus pasikalbėti nebūdavo justi
užslėpto pykčio, nebebijojau pelnytos
bausmės. Teko daug ką pereiti: būti
išlepėle, nubaustąja ir eiline. Ir tada
pajutau, kad garsiai žnektelėjusi nukritau
į latako dugną.
Robinas, nors ir turėdamas
sužadėtinę, dar kelis kartus su manim
permiegojo ir net pakvietė pasivažinėti
savo naujuoju automobiliu „Aston
Martin“, bet ugnelės tarp mūsų
nebebuvo. Merginų veidus niaukė
nusivylimas. Princas įsimylėjo.
Pasikeitė. Retai kada ateidavo į
vakarėlius, nebent pasiklausyti
dainuojančios Ijanos. Dažniausiai jiedu
kiaurą vakarą sėdėdavo lauke ant laiptų,
o mes viduj šaipydavomės iš jos apdarų,
kurdamos įmantriausius naujausius
modelius, nes buvome prisižiūrėjusios
laidų „Elsos Klenč stilius“, ir sukome
galvas, kaip čia atsitiko, kad nors mes
tokios stilingos, prabangiai
pasipuošusios, gražiai susišukavusios ir
pavydėtinai laibos, princas pasirinko ne
vieną iš mūsų, o apvalainą, mados
neišmanančią vakarėlių dainininkę.
Dvidešimtą gimtadienį sutikau
Brunėjuje ir gavau dovanų ne vieną, o
net du neįtikimai brangius laikrodžius,
juos Edis įmetė man į skreitą. Po
oficialaus gimtadienio vakarėlio su
merginomis dar vakarojome namelyje
vienais naktiniais, surengėme sau
nedidelę puotą – užsisakėm tortą ir
šampano iš rūmų virtuvės, juos mums
atnešė besišypsantys tarnai. Jau nebuvau
atsiskyrėlė, nes niekam neberūpėjau.
Bent jau galėjau turėti draugų. Bet būsiu
atvira, man labiau patiko aukšta padėtis.
Naujoji mano draugė Dona,
įspūdingo grožio Amerikos ir Filipinų
kikboksininkė ir manekenė, pakėlė taurę
šampano ir prabilo nuostabiu Rikardo
Montalbano balsu: „Būk pasveikinta
Svajonių saloje, kur pildosi visos mūsų
svajos. Sakykim.“

Mane kankino nemiga. Įgudau rašyti kas

vakarą, tuoj po vakarėlių ir iki aušros,
kai pirmieji saulės spinduliai nudažo šį
pasaulio kraštą šimtais mėlynos ir
violetinės atspalvių, teikiančių vilties ir
grožio.
Parašiau Kolinui, kad jau nebežinau,
ką reiškia „norėti“. Jau senokai lioviausi
ko nors norėjusi ir jaučiu sieloje didelę
tuštumą, nes anksčiau turėjau tikslą. Jis
man atsiuntė tokį laišką:

Kanadoje prie krioklių įlipęs į

pripučiamą valtį atsisukau į brolį ir
paklausiau: „Ar tau neatrodo, kad galiu
žūti?“ Jis man atsakė: „Ne. Man atrodo,
bus abiem smagu. Kai sėdi valtyje, ne
taip jau ir baisu.“
Na, kaip matau, tau iš tiesų reikia kai ką
sugalvoti. Atsiųsk naują apsakymą.

Po keturių mėnesių, parašiusi penkis

apsakymus, vėl išvykau į Niujorką.
Išvažiavau su gerokai storesniu voku nei
anąsyk ir brangenybėmis, kurioms reikia
apsaugininko. Griežta, šalta ir
išraiškinga valdžios ženklų kalba
įspūdinga, net man – tariamai socialistei,
tariamai vegetarei ir artistei, – net man
norėjosi sustoti ir sušukti: Žiūrėkit,
šikniai! Aš turiu princo dovanotų
brangenybių! Aš graži! Tačiau
brangenybės netenka savo galios, kai
žmogaus ego taip greitai išsipučia ir
tampa dar vienu laikrodžiu, dar viena
pora auskarų – tie papuošalai tokie
neskoningi, kad atrodo, lyg būtum
prisipirkusi Patricijos Fild
parduotuvėje.
Galiausiai papuošalai praranda savo
sentimentalią vertę ir pasiūlai juos
brangenybių supirkėjui, įsikūrusiam
Deimantų kvartalo antrame verslo centro
aukšte. Sėdėdama prie mažo staliuko ir
žiūrėdama, kaip kresnas seneliukas,
panašus į tavo dėdę Leoną, pro
didinamąjį stiklą apžiūri tavo atneštas
brangenybes, imi ir prisimeni, ką
sakydavo senelė, kai tempdavai iki
paskutinės dienos rašydama kursinį
darbą „Auksas ir pelenuos žiba“.

Dar nežinojau, kad tai mano paskutinis

apsilankymas Brunėjuje, tačiau
atsisveikindama su Robinu pajutau, jog
daugiau niekada čia nebegrįšiu. Įdėmiau
pažvelgiau jam į akis, lyg stengčiausi
kuo geriau įsiminti jo veidą. O jeigu
daugiau jo nebepamatysiu?
Pasielgiau visai ne kaip Patė Smit.
Net ir turėdama pačią laisviausią ir
pankiškiausią krikštamotę, buvau tik
gerai mokama nuosavybė – nors ir
laikinai išnuomojama, vis tiek taip
sumaniai sugebėjau nutraukti savo sielos
ir kūno ryšį, kad laikui bėgant
nebejaučiau net savo odos. Jeigu
daugiau Robino nebematysiu, gal man
pavyks grįžti į save? Suprantu, kelias
atgal bus ilgas ir sunkus.
 29 skyrius

Privačiam detektyvui rasti mano

biologinę motiną prireikė dviejų
savaičių. Pirmame laiške Kerė man
atsiuntė savo šeimos nuotrauką. Per
atostogas darytoje fotografijoje jos
vyras aukštas, pliktelėjęs, malonaus
žvilgsnio, su akiniais. Vyresnioji
paauglė duktė akivaizdžiai neįgali. O
jaunesnioji, gal kokių šešerių, daili
apskritaveidė pusiau juodukė. Laiške
buvo rašoma, kad abi mergaitės
įdukrintos.
Kerė atrodo drąsi, ryžtingai
nusiteikusi. Lūpos nepadažytos, šypsena
dalykiška. Visi keturi su panašiais
kalėdiniais megztiniais stovi prie
aliuminio šaliuote apkalto namelio,
jiems už nugarų ant pievelės purvino
sniego lopai. Tokių šeimų į valias gali
prisižiūrėti Disnėjaus atrakcionų parke.
Pamėginau į nuotrauką įterpti save.
Kokia būčiau užaugusi, jeigu kiekvieną
dieną būčiau grįžusi iš mokyklos į šį
namą? Įsivaizdavau mokyklos laikų
filmą, kuriame pagrindinės veikėjos
kambario sienos mirga marga nuo
priklijuotų dainininkų nuotraukų, o
veidrodžio prie tualetinio stalelio
kraštai nusagstyti mėlynais kaspinėliais.
Mergaitė guli ant lovos ir kalbasi
telefonu su geriausia drauge, atrėmusi
kojas į galvūgalį. Visas kambarys
užlietas švelniai gelsvos saulės šviesos.
Suprantu, juokingai kvaila ir negražu, bet
vis tiek nors trumpam mėginau
įsivaizduoti pasaulį, kuriame galbūt
būčiau turėjusi kitokių galimybių ir
galbūt būčiau priėmusi geresnius
sprendimus.
Kerė atsiuntė ir daugiau nuotraukų,
spalvotų fotokopijų su ranka pieštuku
užrašytomis pastabomis. Kone visos iš
spektaklio „Kryžius ir kalavijas“,
pastatyto 1972 metais regioniniame
Džeksonvilio teatre; jame šokdama ji
susipažino su mano biologiniu tėvu
Džimiu.
Man pavyko rasti keletą tavo
biologinio tėvo nuotraukų. Visada
galvojau, kad būtum laiminga, jeigu
paveldėtum tėvo išvaizdą. Nebijok, dėl
savos nesiskundžiu.
Man labiausiai patikusioje
nuotraukoje Džimis stovi it koks herojus.
Ilgi banguoti aštuntame dešimtmetyje
madingi plaukai užkišti už ausų. Tėvas
vilki Renesanso epochos karnavalinį
kostiumą. Kerė jam už nugaros ilgos
šokėjų eilės gale. Jai ant galvos gėlių
vainikas, segi platų kaimišką sijoną ir
vilki palaidinukę. Priklaupusi ant kelio
laiko aukštai iškeltą tambūriną ir žiūri į
Džimį.
Jie abu labai gražūs, bet jis gal net
gražesnis. Laiške Kerė mini jį buvus
talentingą aktorių ir poetą. O man jis
panašus į apsukrų niekšelį. Matyti iš jo
akių. Iš nosies ir burnos aš labai panaši į
Kerę, bet akys tikrų tikriausiai tėvo.
Genetinis paveldas? Spėju,
pirmiausia baltaodžio anglosakso
protestanto. Esu tikra, kad Džimis –
grynakraujis britas. Mergautinė mano
motinos pavardė – Makdouel. Škotiška.
Turiu škotiško, vokiško ir, ko gero,
airiško kraujo.
O visą laiką maniau panėšėjanti į
žydaitę – Niujorko ar Rusijos. Kai
manęs paklausia, kokia mano tautybė,
atsakau: Rusijos ar Lenkijos žydė. Kai
neseniai pasakiau tai savo rusaitei
manikiūrininkei, ši linktelėjo galvą ir
teištarė: „Taip ir maniau.“
Buvau nepaprastai savarankiška ir
viską dariau pati. Anksti subrendusi
nesitenkinau tuo, ką turėjau, todėl
nuolat siekiau iš gyvenimo ko nors
geresnio. Manau, septintam ir
aštuntam dešimtmety tai niekam nebuvo
naujiena… Regis, iki šiol neatsikračiau
senųjų idėjų. Tu atgaivinai man senus
jausmus ir pažadinai senus idealus,
privertusi knaisiotis po senas
nuotraukas ir laikraščių iškarpas.
Šiuo požiūriu aš kur kas panašesnė į
Kerę nei į įtėvius, kurie užšovė langines
ir it pelės po šluota prasėdėjo visą
septintą dešimtmetį, tarsi tuo metu būtų
siautęs uraganas.
Kerė rašė laiškus ant nedidelių,
baltų, liniuotų lapų su dantytu viršutiniu
krašteliu – praktiška, o ne siekiama
pasipuikuoti. Ji rašė laiškus seniai
prarastai biologinei dukrai ant virtuvinio
bloknoto lapų.
 Be abejo, dažnai tave
prisimindavau. Pastaruoju metu
neretai pagalvodavau, kaip man
plačiau pasiskelbti, kad tau lengviau
būtų mane rasti, jeigu kartais
sugalvotum. Viliuosi, galėsiu suteikti
tau viską, ko panorėsi ar ko tau reikės.
Nekenčiu kalbų apie žmones, kurie
beviltiškai trokšta rasti biologinę
motiną. Visada maniau, kad tu ir be
manęs gyvensi laimingai ir prasmingai.
Ar aš beviltiškai troškau ją surasti?
Nesakyčiau. Bet yra ir tiesos. Tikrai
beviltiškai troškau kai ką išsiaiškinti, o
padėti galėjo tik ji.
Kerės laiškuose buvo aprašomos jaunos
moters gyvenimo klajonės: nuo vaikystės
vidutiniokų šeimoje Belvju miestelyje
Nebraskos valstijoje iki trumpo darbo
Jutos universitete, šokėjos karjeros
Čikagoje, gastrolių Floridoje, grįžimo
atgal į Čikagą, kur netinkamu metu
susidėjo su netinkamu vaikinu ir
prisidarė bėdos, paskui vėl kelionės
atgal į Nebraską, kur ištekėjo, baigė
koledžą, tada persikėlė gyventi į Boisio
priemiestį Aidaho valstijoje, ten
įsidarbino medicinos laborante ir šokių
mokytoja ir galiausiai įsidukrino dvi
mergaites.
Ji atrodė išsilavinusi ir protinga. Ne
kokia prasčiokė ar puskvaišė, o padori
moteris, vaikystėje išsidūkusi, patyrusi
sukrėtimų.
Ar pati sodinai sodą? – paklausiau
viename laiške. Ar teko kada, laikant už
dviejų virvučių, leisti į dangų aitvarą?
Lindsis su Kolinu sėdėjo ant juodos
odinės sofos mūsų bute man prie šono, o
aš paskambinau Kerei ir pakviečiau
atvažiuoti į Niujorką. Pamaniau, kad jau
esu pasirengusi užversti šitą gyvenimo
puslapį ir atversti naują. Kaip pasielgtų
Patė Smit? Ogi nė nemirktelėjusi
pažvelgtų tiesai į akis.

Gal šimtą kartų gyvenime man yra tekę

stovėti tarptautinio Niuarko oro uosto
laukiamojoje salėje, bet laukti Kerės
buvo įsimintiniausias įvykis.
Labiausiai atmintin įsirėžė rimtas jos
veidas žengiant artyn ilgu koridoriumi.
Maloni išvaizda, kaip mano platūs
klubai, džinsai paaukštintu liemeniu ir
languotos flanelės marškiniai.
Pasisveikinom abi santūriai
šypsodamosi. Manau, mūsų veiduose
atsispindėjo gailestis, kad apskritai
nusprendėme susitikti. Iš pradžių ši
mintis atrodė puiki, bet ją įgyvendinti
staiga pasirodė keblu, skausminga, tarsi
iš gūdžios tamsos žengtum į akinamai
ryškią saulės šviesą.
 Susitikimas buvo nejaukus ir sunkus,
tačiau biologinė mano motina – tvirta
moteris. Išspaudė tik vieną ašarą ir už tą
šluostydamasi atsiprašė. Aš aukštesnė už
Kerę. Laukiant bagažo ji man pasakė,
kad turiu tėvo akis. Bet šitai jau žinojau
iš atsiųstų nuotraukų. Stovėjau įbedusi
tas akis į bagažo takelį, dėdamasi
laukianti jos lagamino, nors nė
nežinojau, kaip jis atrodo.
Vėliau mums sėdint ant aukštų kėdžių
ir šveičiant kinų maistą virtuvėje, dukart
didesnėje už Lindsio siuvimo kambarį, ji
man daugiau papasakojo apie Džimį,
apie juodu abu. Jaučiausi keistai ir
netinkanti toje erdvėje. Patalpoje su
aukštomis lubomis jaučiausi maža it
dulkė, o šalia smulkutės motinos – tikra
milžinė. Mano letenos, laikančios kinų
lazdeles, atrodė gėdingai didelės ir
vyriškos. Paburkusios, pavargusios akys
staiga ėmė merktis.
– Mes pamilome vienas kitą. Po
gastrolių jis grįžo su manim į Čikagą, –
pasakojo motina.
Net ir po tiekos metų, po tiek
išgyvento skausmo, kalbant apie jį
motinos veidas švytėjo.
– Jis buvo išvaizdus, charizmatiškas.
Ieškojo aktoriaus darbo Čikagoje. Mes
gyvenome vieno kambario bute. Sunkiai
vertėmės. Pamenu, Džimis buvo
susilaužęs koją, vaikščiojo su didžiuliu
gipso įtvaru, ir mes susivaidijom. Lauke
snigo, siautė baisi pūga, jis išlėkė į
gatvę ir nuklampojo per pusnis
vilkdamas koją. Puoliau į mašiną ir lėtai
sekiau jam iš paskos vis šaukdama lipti
vidun.
Nusijuokiau.
– Paskui maktelėjau į sniego pusnį ir
abiem teko pėdinti namo pėstute.
Toliau ji kalbėjo neaiškiai. Gerai tai
ar blogai, bet nuoširdų pasakojimą ėmė
gaubti migla. Klausantis jos žodžių apie
tėvą ir drauge jųdviejų praleistą laiką,
apėmė jausmas, lyg kalbėčiausi su tėvais
apie seksą. Norėjau atvirauti su motina
ir kalbėti apie viską laisvai ir
nevaržomai – lyg būtume dvi geriausios
draugės. Bet taip nebuvo. Mudvi
kalbėjome net ne apie seksą. Ir šita
moteris – ne mano mama. Aš nevalingai
pajutau, koks atgrasus šitas reikalas.
– Aš daug ko nebepamenu. Gaila. Ko
gero, išsitrynė iš atminties. Kūriau
svajones, kaip tave auginsiu, bet
santykiai su Džimiu būtų nenusisekę.
Taigi jis mane paliko. Išėjo tau dar
negimus.
Savo gyvenimo istoriją ji pasakojo
per visą vakarienę ir kai valgėme laimės
sausainukus. Graži istorija, tik su manim
nesusijusi. Kita vertus, dingojosi, kad
visą gyvenimą laukiau, kada išgirsiu šią
istoriją. Ir štai ji. Pagaliau išgirdau.
Galų gale žiūriu į vienintelį žmogų
pasaulyje, kuris panašus į mane. Keista,
ar ne? Kažkas išblanko. Šalia Kerės
jaučiausi nesmagiai.
Nelabai pamenu, kaip mudvi leidom
savaitę, tik žinau, kad daug laiko
prabuvom kartu su Lindsiu ir Kolinu.
Kerė susipažino su mūsų draugais, kurie
dažnai pas mus lankosi. Domėjosi
visais, kam tik spaudė ranką, nė kiek
nesidrovėjo, laisvai jautėsi šalia teatro
naujokų ir meno karalienių. Man
palengvėjo. Turbūt labai jaudinausi
nežinodama, ką rasiu, būgštavau, kad dėl
savo charakterio galėsiu kaltinti motiną.
Abi vaikščiojome po Centrinį parką,
aplankėme Metropolitaną. Susitikome su
Kerės drauge iš šokėjų trupės
„Rockette“, lanksčia šviesiaplauke,
ketvirtą dešimtį pradėjusia moterim.
Sužinojau, kad į „Rockette“ balerinos
renkasi numirti. Pasirodo, senstančios
šokėjos keliauja iš visos šalies į
Niujorką sušokti Kalėdų spektaklyje. Ši
trupė – tarsi karinė grupuotė, o
priklausyti šiam kolektyvui – nelyginant
gauti dar vieną pilietybę. Kerės draugė
atvyko į Niujorką su ja pasimatyti,
pasigražinti ir parepetuoti.
Kaip ir daugelis netoli Manhatano
gyvenančių vaikų, aš irgi ne kartą
mačiau šokančias „Rockette“ balerinas.
Labiausiai įsiminė jų plunksnuotos
kepurės ir ilgėliausios kojos, visos
judančios kaip viena. Nepaprastai
malonus akiai reginys, kai ilgiausia,
beveik vienodų moterų virtinė scenoje
piešia kaleidoskopinius derinius. Smagu
buvo sutikti parke trupės šokėją,
vilkinčią sportinį kostiumą. Gėrėme
arbatą – juodą, be cukraus – ir žiūrėjome
į radijo bangomis valdomus laivelius
Oranžerijos tvenkiny.

Susitarusi su Kere pavakarieniauti po

šokių pamokos, kur ji nusprendė
pamiklinti kojas, nuėjau į Kolumbo
aikštę paimti jos iš „Steps“ šokių
mokyklos. Čia mokosi šokti Brodvėjaus
teatruose vaidinantys vaikai. Aš irgi
neprasta šokėja ir galiu drąsiai
pasirodyti scenoje, bet „Steps“ šokėjai
trypia kaip išprotėję. Man ne kartą yra
tekę sėdėti ant mokyklos laiptų ir laistyti
ašaromis sportinius batelius aimanuojat:
esu per stora, per lėta jų choreografijai,
nepataikau į ritmą. O baisiausia: esu per
daug tingi. Galėjau daug ko pasiekti,
jeigu būčiau bent kiek daugiau
pasistengusi; jeigu būčiau daugiau
klausiusi mokytojų, kai buvau jauna;
jeigu nebūčiau nuleidusi rankų, kai
pasidarydavo sunku. „Balerinų kaklai
laibi, ilgi kaip gulbių“, – sakydavo
tėvas. Užbaigti minties jam nereikėdavo.
Balerinos jau gimsta gulbėmis. Aš, kaip
ir visi kiti, mačiau, kad esu gimusi
bjauriuoju ančiuku. Teko guostis, kad
bent jau neskęstu vandeny.
Į „Steps“ atvykau paankstinusi ir
stengiausi nesimalti palei langus, o
pasitraukusi į šalį žiūrėjau pro studijos
langus, kaip šoka Kerės grupė. Ji
priklausė aukštesnio lygio džiazo grupei,
apie kurią man neverta nė svajoti. Nors
buvo brandaus amžiaus – jau ne šokėjos
figūros (dėl odos vėžio jai buvo
pašalintas kelio limfmazgis ir nuolat
tindavo viena koja), – ji šoko
stulbinamai. Turėjo Dievo dovaną.
Kai jos grupei atėjo metas šokti,
mačiau, kaip paprastai pasipūtusios
masuotės šokėjos, bene dvidešimčia
metų už Kerę jaunesnės, pagarbiai į ją
žiūri. Vadovė apdovanojo ją šypsena. Ji
visa tryško energija, jauduliu. Ir šoko
geriau už visas. Pasibaigus pamokai,
merginos susispietė aplink ją. Stovėjo ir
šnekėjosi, kol susirinko kita grupė.
Visada mokėjau jaustis kaip namie
tarp keistų ir kompromisų
nepripažįstančių draugų, žinau, kad
šeimą sukurti yra keletas būdų. Supratau,
kad tėvai, mano tikrieji tėvai, gyvena
Naujajame Džersyje ir beprotiškai mane
myli, tegu kartais ir ne visai tinkamai.
Tačiau stovėdama po šokių mokyklos
langu pirmą kartą pajutau plykstelint
pyktį. Kaip gaila, kad Kerė jaunystėje
buvo pernelyg savanaudė, aplaidi ir per
mažai mane mylėjo. Jeigu nebūtų manęs
pametusi, gal ir aš dabar šitaip šokčiau.
O gal man tik taip atrodo. Niekada taip
nešoksiu. Jeigu atvirai, jau nusibodo
vaikytis šios svajonės.
Išlydėjusi Kerę dar ilgai sėdėjau
Niuarko oro uoste. Įsitaisiau prie
didžiulių langų ir žiūrėjau, kaip kyla,
leidžiasi ir vėl kyla lėktuvai. Man
dvidešimt, lygiai tiek metų turėjo Kerė,
kai atidavė mane įvaikinti. Mintyse
perkračiusi ilgiausią kelerių metų savo
baisiausių nesėkmių sąrašą,
pasiknaisiojusi po neišsipildžiusių
svajonių kapinyną ir atsigręžusi į tai, kas
liko sutrypta praeityje, buvau priversta
jai atleisti.

Po penkiolikos metų guliu ant sofos prie

atverto lango savo bute ant vandenyno
kranto ir mėgaujuosi nuo vandens
dvelkiančiu vėjeliu. Ką tik abu su vyru
sėdėjome tamsoje ir žiūrėjome, kaip jūra
praryja paskutinius saulės gaisus. Po
mumis, septyniais aukštais žemiau, Santa
Monikos prieplaukoje koncertuoja Patė
Smit, bet negalime ten eiti, nes turiu
gulėti lovoje, man buvo atliktas dirbtinis
apvaisinimas. Abejojau, ar jis bus
sėkmingas, ir neapsirikau. Bet
nedvejoju, kad kada nors mes turėsime
vaikelį ir jis privers plačiai atlapoti
savo širdis, išmokys gailesčio.
Net ir po daugybės metų Patės balsas
nevirpa. Nors muzikos garsus gožia
didelis atstumas, ūžaujantis vėjas,
žodžius vis tiek suprantu.
Manau, jau turiu visus atsakymus.
Kaip pasielgtų Patė Smit? Ogi man
padainuotų. Ir atleistų, kad buvau
paklydusi.
 Pabaiga

Nuo to karto, kai pirmąsyk įsėdau į

lėktuvą, skrendantį į Singapūrą, prabėgo
septyniolika metų.
Grįžusi iš Brunėjaus į Niujorką,
netrukus išvykau į San Fransiską ir atgal
nebegrįžau. Iškelk koją iš Niujorko, ir
jis akimirksniu tave pamirš, bet tau
neleis jo užmiršti. Niujorkas – kaip
paliktas meilužis. Sutikus gatvėje jį
pažinsi greičiau nei jis tave. Ir teks gerai
pagalvoti – pašaukti jį ar ne. Čia aš!
Džilė! Skaitysi apie jį laikraštyje, ir tavo
kūnas jį prisimins.
Žiūrėsi per televiziją, kaip tiršti
juodi dūmai stulpais veržiasi į dangų,
prisiminsi Niujorką ir pajausi, tarsi kas
lėktuvu perskrostų tau širdį. Tačiau
Niujorkas, net ir skaudžiausiomis savo
išgyvenimų akimirkomis, tavęs
neprisimins. Ir nors aš dabar atrodau
geriau nei iš jo išvykusi, smagu galvoti,
kad ten esu pamiršta.
Esu ištekėjusi, gyvenu bute, jame trys
miegamieji, rytais geriu žaliąją arbatą ir
žiūriu pro didžiulį langą į vešlius
kamparmedžius ir purpurinius
palisandramedžius, augančius
Kalifornijos gatvėje, Los Andželo
priemiestyje. Kartais susimąstau ir
pasąmonėje sukirba nepažįstamas
jausmas. Jis trumpai šmėsteli ir
pradingsta. Kiek užtrunku, kol įstengiu jį
įvardyti. Ko gero, tai laimė.
Vis giliau brendant į šeiminio
gyvenimo mišką, mano rankas lyg
drabužio rankovės puošiančios
tatuiruotės naujiesiems kaimynams
šnibžda apie kitokį mano gyvenimą.
Užėjus pas juos su naminių sausainių
krepšeliu, pirmiausia jie nepatikliai
mane nužvelgia suprasdami, kad tai, ką
regi, yra iškreipta. O kai per kokteilių
vakarėlius užsimenu apie bjaurią savo
praeitį, jie žiūri į mane, juokiasi ir
spėlioja, gal aš pokštauju.
Neabejoju, ir Robinas dabar gyvena
taip, kaip niekada nesvajojo. 1997
metais viena buvusi Mis Amerika iškėlė
jam bylą ir pareikalavo
devyniasdešimties milijonų teigdama,
kad buvo apsvaiginta, išprievartauta ir
ne savo noru laikoma sekso vergijoje.
Remiantis princo diplomatiniu imunitetu
šie kaltinimai buvo atmesti, vis dėlto
kilo tarptautinis skandalas. Netrukus
princui Džefriui teko palikti sultonatą,
nes buvo apkaltintas iššvaistęs
trisdešimt milijardų dolerių.
Byla teisme tai nutraukiama, tai vėl
atnaujinama, o didžioji princo Džefrio
turto dalis konfiskuota ir parduota iš
varžytinių. Visai neseniai jis neatvyko į
Anglijos Aukščiausiąjį Teismą
išklausyti jam pareikštų kaltinimų;
išduotas tarptautinio arešto orderis. Aš
įdėmiai seku jo gyvenimo vingius ir
galvoju, ką jis dabar darys, kaip
susiklostys jo žmonų ir vaikų gyvenimas.
O aš? Aš vėl rengiuosi ilgam lėktuvo
skrydžiui. Prieš kelias dienas man
paskambino iš įvaikinimo tarnybos ir
pranešė, kad mūsų sūnaus bylos
procesas Etiopijos teisme baigtas ir kad
jau patvirtinta išvykimo data. Turiu
dešimties mėnesių sūnelį, po dviejų
savaičių jį išvysiu. Esu mačiusi jo
nuotraukas ir žinau, jo akys didelės ir
rudos, jis neapsakomai gražus.
Nors jo čia dar nėra, kas rytą
atitraukiu dryžuotas jo kambario
užuolaidas. Stoviu, žiūriu pro langą ir
galvoju, kaip jam patiks mūsų aplinka,
nes dabar jis gyvena visiškai kitoj.
Mano sūnelis dar toks mažas, o jau turės
sukarti tokį tolimą kelią. Mudviem
abiem teko nueiti ilgą kelią, kad rastume
vienas kitą.
Šahrazados pasakojimas –
pasakotojos gyvenimo istorija. Tikiuosi,
ji išgelbės man gyvybę.
Mano sūnaus vardas – Tariku.
Amharų kalba jis reiškia „jo istorija“
arba „tu esi mano istorija“.
 Padėka

Nuoširdžiai dėkoju Becky Cole,

Alexandrai Machinist, Patti Smith,
Jimiui Krusoe, Leonardui Changui, Joe
Gratziano, Anne Dailey, Colinui
Summersui, Nelle Scovel, Claire
LaZebnik, the Writer’s Sunget, Robertui
Morganui Fisheriui, Tammy Stoneriui,
Ivanui Sokolovui, Suzanne Luke, Carole
Allen, Catharine Dill, Amber Lasciak,
R. P. Brink, Vusterio grupės šokėjams,
Richardui Foremanui, Lindsay Davisui,
Seanui Edenui, dr. Keely Kolmes, Julie
Fogliano, Jennifer Erogan, Jerry Stahl,
Shawnai Kenney, Bett Williams,
Austinui Youngui, Lily Biranai, Lynnee
Breedlove, Gabrielle Samuels, Sheri
Carpenter ir, kaip visada, Scottui
Shrineriui.
Nuoširdžiausiai dėkoju savo šeimai
ir visiems, kas prisidėjo prie šio
pasakojimo.