Europa – mūsų žemynas Pasaulio kryptys:

Europos plotas – maždaug 10 mln. km2. Š

Gyventojų skaičius – apie 749 mln. V R
P

2023 03 24 d. duomenys

Europa yra vienas iš septynių pasaulio žemynų. Kiti – Afrika, Šiaurės ir Pietų Amerika, Antarktida,
Azija ir Australija.

Europa driekiasi nuo Arkties vandenyno šiaurėje iki Viduržemio jūros pietuose ir nuo Atlanto
vandenyno vakaruose iki Uralo kalnų (Rusijoje) rytuose.

Europoje yra nemažai vidinių valstybių, kurios nesiriboja su jūra.

Europoje labai daug salų ir pusiasalių –

Pusiasaliai:

Skandinavijos pusiasalis Pirėnų pusiasalis Balkanų pusiasalis

Apeninų pusiasalis Kolos pusiasalis Jutlandijos pusiasalis

Europos Sąjunga (sutrumpinimas ES)
Europos Sąjunga yra šalių grupė, kurią sudaro Europos šalys. Mintis sukurti Europos Sąjungą kilo
po karų Europoje. Europos šalys suprato, kad geriau dirbti kartu, o ne kovoti vieniems su kitais.
ES vėliava – tai 12 aukso spalvos žvaigždžių ratas mėlyname fone. Žvaigždžių skaičius neturi nieko
bendro su valstybių narių skaičiumi, ratas simbolizuoja vienybę.

Iš pradžių (1957 m.) kartu pradėjo dirbti tik 6 Europos šalys:

 Belgija;
 Italija;
 Liuksemburgas;
 Nyderlandai;
 Prancūzija;
 Vokietija;
Šios šalys įkūrė Europos Ekonominę Bendriją (EEB). 1993 m. EEB pervadinta į Europos Sąjungą.

Šiuo metu ES yra 27 narės. Lietuva ES narė nuo 2004 metų.

Europos Sąjunga sukūrė Šengeno erdvę. Šengeno erdvėje tarp valstybių nėra sienų. Šioje erdvėje
žmonės gali laisvai ir paprastai keliauti iš vienos šalies į kitą.
Dauguma Europos Sąjungos šalių turi tuos pačius pinigus – eurus. Eurai padeda Europos Sąjungos
šalims vienoms su kitomis prekiauti. Pavyzdžiui, ispanai gali lengvai ir be papildomų išlaidų ką
nors nusipirkti Belgijoje. Todėl, kad yra bendri pinigai, žmonėms lengviau keliauti, pirkti daiktus
internetu iš kitų šalių ir turėti didesnį pasirinkimą. Šiuo metu eurą naudoja 20 iš Europos Sąjungos
šalių.

Europos Sąjungoje yra 3 pagrindinės įstaigos:

Europos Komisija;
Europos Parlamentas;
Europos Sąjungos Taryba.

EUROPOS GAMTA

Sąvokos:

Geologija – mokslas, tiriantis mūsų planetos gelmes, Žemės plutoje vykstančius reiškinius, uolienų
susidarymą;
Reljefas – žemės paviršiaus nelygumų visuma. Pagrindinės paviršiaus formos – kalnai ir lygumos;
Kalnai – didelės kalnuoto paviršiaus teritorijos. Kalnai gali būti aukšti, vidutinio aukščio, žemi.
Kalnai apima maždaug 40 % sausumos;
Žemės pluta – viršutinė kietoji Žemės rutulio sfera;
Žemės drebėjimas – trumpalaikis Žemės plutos bei paviršiaus siūbavimas ir požeminiai smūgiai
dėl staigaus Žemės gelmių uolienų judėjimo;
Ugnikalnis – vieta, kur iš gelmių į žemės paviršių veržiasi magma;
Ledynas – tai milžiniška kietos būsenos gėlo vandens sankaupa;
Ledynmetis – ilgalaikis Žemės klimato temperatūros sumažėjimas, dėl kurio padidėja ledo danga
žemynuose ir nukrinta pasaulinio vandenyno lygis;
Krantas – sausumos dalis, tiesiogiai prisišliejusi prie kranto linijos ir, iš esmės, suformuota jūrinių
procesų;
Kranto linija – linija, skirianti jūros vandens paviršių nuo sausumos;
Vidinės valstybės – valstybės, kurios nesiriboja su jūra;
Klimatas – tam tikrai teritorijai būdingas daugiametis orų režimas (beveik ta pati vidutinė metų
temperatūra, kritulių kiekis, vyraujantys vėjai);
Sausumos (vidaus) vandenys – upės, ežerai, pelkės, ledynai ir požeminis vanduo;
Vandens ištekliai – visi vidaus vandenys, tinkami naudoti žmogui;

Kitados Žemė buvo vientisas žemynas – Pangėja, kuri skilo į Lauraziją ir Gondvaną, o šios į
septynis žemynus – Europą, Aziją, Afriką, Šiaurės Ameriką, Pietų Ameriką, Australiją ir
Antarktidą.

Žemės pluta – viršutinė kietoji Žemės rutulio sfera. Žemės pluta skiriama į žemyninę ir
vandenyninę žemės plutą:

 Žemyninė pluta – stora ir labai sena, vidutinis storis 30 km, bet aukštų ir jaunų kalnų srityse
gali būti net 70 km.
Ją sudaro nuosėdinis sluoksnis, granitinis sluoksnis, bazaltinis sluoksnis.

 Vandenyninė pluta – daug plonesnė ir kur kas jaunesnė – vidutinis storis nuo 5 km iki 10
km;
Ją sudaro – nuosėdinis sluoksnis, bazaltinis sluoksnis;
Žemės plutą sudaro keliolika milžiniškų luitų – litosferos plokštės:

Didžiosios plokštės:

1. Eurazijos;
2. Afrikos;
3. Indo-Australijos;
4. Antarktidos;
5. Šiaurės Amerikos;
6. Pietų Amerikos;
7. Ramiojo vandenyno.

Litosferos plokštės tarpusavyje juda taip sudarydamos reiškinius – kyla kalnai, veržiasi
ugnikalniai, vyksta žemės drebėjimai.
Ugnikalnis – vieta, kur iš gelmių į žemės paviršių veržiasi magma;
Žinoti kur yra (reikės pažymėti žemėlapyje) – Etna, Vezuvijus, Hekla.

Ledynas – tai milžiniška kietos būsenos gėlo vandens sankaupa;

Ledynmetis – ilgalaikis Žemės klimato temperatūros sumažėjimas, dėl kurio padidėja ledo danga
žemynuose ir nukrinta pasaulinio vandenyno lygis;

Apledėjimo priežastys:
 Krituliai;
 Neigiama oro temperatūra.
Firnas – grūdėtas, susisluoksniavęs ir iš dalies susikristalizavęs sniegas, išsilaikęs bent vienerius
metus. Tarpinė stadija tarp sniego ir ledo. Lietuvoje paskutinis ledynas nepalietė tik pietrytinio
pakraščio:

Kalnai – didelės kalnuoto paviršiaus teritorija. Kalnai gali būti aukšti, vidutinio aukščio, žemi.
Kalnai apima maždaug 40 % sausumos.

Alpės – aukščiausio ir didžiausio ploto Europos kalnai.

Plačiu lanku jie tęsiasi nuo Genujos įlankos iki Vienos.

Šie kalnai išsidėstę per aštuonias valstybes – Monaką,
Prancūziją, Italiją, Šveicariją, Lichtenšteiną, Vokietiją,
Austriją, Slovėniją.
Elbrusas – aukščiausias Europos žemyno kalnas esantis Kaukazo kalnuose – jo aukšis 5642 m;
Žinoti kur yra (reikės pažymėti žemėlapyje) – Elbrusas, Monblanas, Alpės, Pirėnai, Uralas.

Europoje yra nemažai vidinių valstybių, kurios nesiriboja su jūra. Žinoti penkias Europos vidines
valstybes (reikės pažymėti žemėlapyje) – Čekija, Austrija, Vengrija, Šveicarija, Slovakija,
Moldova, Andora, Baltarusija, Šiaurės Makedonija, Serbija.

Krantas – sausumos dalis, tiesiogiai prisišliejusi prie kranto linijos ir, iš esmės, suformuota jūrinių
procesų.
Kranto linija – linija, skirianti jūros vandens paviršių nuo sausumos.

Fjordinis krantas

Fjordas – ledyno pagilintas slėnis, paprastai siauras, tęsiasi žemiau jūros lygio ir yra užpiltas
druskingu jūros vandeniu. Fjordas susidaro, kai ledynas atsitraukia, palikdamas U formos slėnį labai
stačiais kraštais, ir jūros vanduo jį užlieja.

Šcherinis krantas

Šcherai dažnai aptinkami prie fiordų žiočių, kur jūros apsemti ledynų suformuoti kloniai jungiasi
sudarydami sudėtingą sistemą. Kai kuriose Skandinavijos ir Suomijos vietose jūros pakrantė tiek
ledynų išraižyta, kad sudaro tūkstančius salelių, kurių vienos kalnuotos ir didelės, o kitos – iš
vandens vos kyšančios uolos ir uolėtos seklumos, kliudančios laivybai.

Dalmatiškasis krantas
Balkanų pusiasalyje Dinarų kalnai yra labai priartėję prie Adrijos jūros. Jos pakrantėje gausu išilgai
kranto nusidriekusių ilgų salų. Ši Balkanų pusiasalio pakrantė vadinama Dalmatija. Dabartinės salos
ir pusiasaliai yra geologinėje praeityje nugrimzdusių kalnynų viršūnės – aukščiausios buvusių kalnų
keteros.

Vatinis krantas
Vatiniai krantai: žemi, dumblėti, sunkiai prieinami. Pakrantėje dažni potvyniai ir atoslūgiai.
Periodiškai jūros vanduo pakyla apie 2-3,5 m ir apsemia nemažus sausumos plotus, virš vandens
lieka kyšoti tik nedidelės žmonių supiltos kalvelės. Ant jų gyvenantys žmonės per potvynius
trumpam atskiriami nuo sausumos. Žmonės prisitaikę prie šio gamtos reiškinio: stato pylimus,
užtvaras, kurių virtinės nutįsusios išilgai pakrantės.

Lagūninis krantas
Lagūna – negili įlanka, kurią nuo gilesnės jūros skiria nerija, rifas ar atolas. Su jūra jungiasi siauru
sąsiauriu (arba keliais sąsiauriais), todėl lagūnos vandens druskingumas, dugno nuosėdos, flora ir
fauna skiriasi nuo jūros.

Klimatas – tam tikrai teritorijai būdingas daugiametis orų režimas (beveik ta pati vidutinė metų
temperatūra, kritulių kiekis, vyraujantys vėjai).
Klimato skirtumus lemia:
Pagrindiniai veiksniai lemiantys Europos klimatą:

 Saulės spinduliuotė;
 Atlanto vandenyno įtaka;
 Reljefas.