Naujausios
Vyriausias Lietuvoje kiaulių augintojas į marą žiūri filosofiškai
Prieš dvidešimt metų, būdamas septyniasdešimties, kelmiškis Jonas Gudaitis Kukečiuose, buvusio „Pergalės“ kolūkio kiaulidėse, įkūrė „Berkos“ bendrovę. Lietuviškos baltųjų veislės kiaules auginanti bendrovė porą kartų pelnė parodos „Agrobalt“ medalių už gerą veislinę medžiagą.
Šiuo metu dėl panikos, kilusios per porą afrikiniu maru užkrėstų šernų, bendrovė kas mėnesį patiria nuostolių. Tačiau netrukus devyniasdešimties sulauksiantis „Berkos“ įkūrėjas sako, jog šį laikotarpį svarbu išgyventi, kaip buvo išgyventi ir kiti sunkumai.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Imtasi visų saugumo priemonių
Kelmės rajone, Kukečių kaime, įsikūrusi „Berka“, auginanti kiaules, šiuo metu į bendrovės teritoriją neįleidžia jokių pašalinių žmonių. Darbininkai prie vartų dezinfekuojasi batus. Jiems neleidžiama įsinešti savo maisto, nes afrikinis kiaulių maras plinta ir per maisto atliekas.
Bendrovėje dirbantys darbininkai turėjo išskersti savo kiaules, nes į bendrovės fermas draudžiama įeiti, jeigu turėjai kontaktą su kituose tvartuose ar fermose laikomomis kiaulėmis.
„Berkos“ bendrovės direktorius Jonas Maziliauskas sako, jog dėl poros Lietuvos pasienyje rastų afrikiniu maru užsikrėtusių šernų kiaules auginančios bendrovės šiuo metu turi daug papildomų išlaidų. Tenka imtis visų saugumo priemonių, pirkti dezinfekcinių medžiagų.
Krito kiaulių kainos
Nors „Berka“ gyvas kiaules parduoda vidaus rinkai, jau spėjo pajusti nuostolių ir dėl kiaulienos gyvo svorio kainų kritimo.
Kadangi užsidarė Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos rinkos, sureagavo ir Europa. Už kilogramą gyvo svorio moka 13 eurocentų pigiau.
Apie 9500 kiaulių auginanti „Berkos“ ir 1500 peninti jos antrinė įmonė „Rosideta“ neturi tiesioginių ryšių su Europos šalių mėsos perdirbėjais. Užtenka ir lietuviškų rinkų. Tačiau, palyginti su praėjusių metų pradžia, ir lietuviško kapitalo mėsos perdirbimo įmonės už kilogramą kiaulienos gyvo svorio moka 80 – 90 centų pigiau.
Kilogramo gyvo svorio kaina šiuo metu svyruoja apie keturis litus.
Kiaulių augintojų paskaičiavimais, už vieną kilogramą gyvo kiaulienos svorio reikėtų nupirkti dešimt kilogramų grūdų. Tuomet kiaulininkystės verslas eitų sklandžiai. Šiandieninės kiaulienos gyvo svorio kainos netenkina lūkesčių. Bendrovė kas mėnesį patiria nemažai nuostolių.
Norint išgyventi, tenka intensyvinti gamybą. Šiuo metu bendrovė paršelius iki bekono svorio išaugina per pusmetį, kartais prireikia 190 – 200 dienų. Siekiamybė išauginti per 170 dienų.
Sunkius laikus reikia išgyventi
„Berkos“ bendrovės akcininkai Sigita ir Saulius Šimkai, Dalia ir Jonas Gudaičiai, Roma ir Vytautas Kareivos.
Vienas iš bendrovės įkūrėjų, greitai devyniasdešimties metų sulauksiantis Jonas Gudaitis džiaugiasi, jog bendrovė sparčiai žengia į priekį. Šiuo metu paros priesvoriai siekia 800 – 830 gramų.
Jau 12 metų „Berkos“ ūkį stebintis AB „Kiaulių veislininkystė“ specialistas Vidas Jašauskas tvirtina, jog Lietuvos baltąsias kiaules mišrinant su landrasais ir jorkšyrais pagerėjo „Berkos“ kiaulių mėsingumas.
O į paniką, kilusią dėl galimo afrikinio kiaulių maro paplitimo, vienas iš amžiumi vyriausių Lietuvos verslininkų Jonas Gudaitis žiūri filosofiškai: „Visi sunkumai praėjo, ir maras praeis. Svarbiausia – išgyventi šį sunkų laikotarpį.“
„Pergalės“ kolūkyje zootechniku dirbęs J. Gudaitis tuo metu, kai ardėsi kolūkiai, buvo jau pensininkas. Tačiau mena negalėjęs ramiai žiūrėti, kaip draskomos fermos. Todėl drauge su žmona Dalia nusprendė gelbėti kiaulių fermas nuo griūties.
Ėmė paskolą. Nupirko vieną kiaulidę su 1200 kito verslininko čia laikytų paršelių. Vieną kiaulidę pavyko gauti už pajus. Kitas teko nusipirkti. Viena iš perkamų fermų priklausė net šimtui pajininkų.
Tuomet, pasak J.Gudaičio, daugelis jį gąsdino, kad nieko neišeis. Juolab kad bankas ėmė labai dideles palūkanas. Tačiau bendrovė augino kiaules, pardavė, per septynerius metus išbrido iš skolų.
Kartu dar reikėjo rekonstruoti tvartus, nes fermų vidus buvo išgriautas. Nesamdė bendrovių. Viską darė ūkio būdu. Tuo metu inžinieriumi dirbo šiandieninis direktorius J.Maziliauskas. Jis mąstė, kaip pigiau sukurti gyvuliams tinkamas sąlygas. Pats su vietos darbininkais konstravo girdyklas, lempų blokus, šildančius atjunkytus paršelius, ir kitus patobulinimus.
„Vienais metais buvo iki trijų litų sumažintos kiaulienos gyvo svorio kainos. Klaipėdos mėsos kombinatas dar 30 centų atskaičiuodavo kaip transporto išlaidas, – mena J.Gudaitis. – O tona pašarų tais metais kainavo 700 litų. Iškentėjome tuos metus. Po jų atėjo geresni laikai.“
Kiaulininkystė – podukros vietoje
„Kiaulininkystė Lietuvoje yra podukros vietoje, – sako „Berkos“ direktorius J.Maziliauskas. – Kai kuriose Europos šalyse už motinines kiaules mokamos tiesioginės išmokos. Mes negauname jokių išmokų. Tik pigesnio, beakcizio kuro šildyti tvartus ir džiovinti grūdus. Kiaulininkystės įmonėms nėra nė PVM lengvatų.“
Ar ne todėl Lietuvoje kiaules augina daugiau Danijos kapitalo negu lietuviškų bendrovių?
„Berka“ turi savą malūną, čia pagal nurodytą receptūrą pagamina pašarus. Žaliavų: kviečių, miežių, avižų pašarams bendrovė perka iš vietos ūkininkų. Prideda sojų, aliejaus, išrūgų miltelių. Pridedama maisto papildų. Kaip ruošti pašarus pataria konsultantai.
Neretai 98 procentai bendrovėje išaugintos kiaulienos tinka aukščiausiajai kategorijai.
„Berkos“ bendrovėje dirba 36 žmonės. Jeigu maras paplistų, jie netektų darbo ir pajamų pragyvenimui.
Atsisakė Lietuvos baltųjų
Iki 2011 metų „Berkos“ bendrovė augino tik Lietuvos baltųjų veislės kiaules. Už gerą veislinę medžiagą porą kartų yra laimėjusi parodos „Agrobalt“ aukso medalius. Turi daugybę kitų apdovanojimų. Bendrovė norėjo išsaugoti lietuviškos veislės genofondą. Jų siekius rėmė Europa.
Tačiau klasikinė veislė neatitiko komercinių reikalavimų. Rinka reikalavo kitokios mėsos – kuo mažiau lašinukų ir daugiau raumens.
Paskaičiavus paaiškėjo, jog geriau grąžinti Europos paramą ir auginti tokias kiaules, kurios paklausesnės rinkoje.
Dabar „Berka“ dirba su viena norvegų ir lietuvių bendrove. Lietuviškas baltąsias kiaules kryžmina su norvegų landrasais ir jorkšyrais. Lietuviškos paršavedės ne tokios lepios, labiau prisitaikiusios prie gamtinių sąlygų. O sukryžmintos jos atsiveda geresnio eksterjero ir didesnio mėsingumo palikuonis, kurie tinka penėti.
Autorės nuotr.
TERITORIJA: 8,5 hektaro „Berkos“ teritorijoje esantys tvartai pagal galimybes tobulinami. Šiuo metu įrenginėjamos modernesnės girdyklos, kad gyvuliams būtų patogiau.
TIKĖJIMAS: Vienas iš seniausių Lietuvos verslininkų „Berkos“, kuriai šiemet sukanka 20 metų, įkūrėjas Jonas Gudaitis sako, jog bendrovėje dirba tik patikimi, laiko patikrinti ir nuoširdūs žmonės. Todėl tikisi atlaikyti laikinus sunkumus.
DIREKTORIUS: Jau dvidešimt metų Kukečiuose veikiančios UAB „Berka“ direktorius Jonas Maziliauskas sako, jog bendrovė savo produkciją parduoda Lietuvos įmonėms Panevėžyje, Tauragėje, Šiauliuose. Tačiau ne visos bendrovės laiku atsiskaito. Todėl kartais ir „Berka“ vėluoja atsiskaityti už pašarus ūkininkams.
REZULTATAI: Jau 12 metų „Berkos“ ūkį stebintis AB „Kiaulių veislininkystė“ specialistas Vidas Jašauskas tvirtina, jog Lietuvos baltąsias kiaules mišrinant su landrasais ir jorkšyrais, pagerėjo „Berkos“ kiaulių mėsingumas.
Jono MAZILIAUSKO nuotr.
KOLEKTYVAS: Kiaules auginančioje ir veisiančioje bendrovėje vienu metu dirba nemažas būrys vietos gyventojų.
MIŠRŪNAI: Motininė paršavedė – lietuviškos baltosios veislės. Jos palikuonys – lietuviškos ir norvegiškos veislės mišrūnai.
SVORIS: Beveik natūraliais pašarais šeriami paršeliai iki bekono svorio užauga vidutiniškai per 180 – 190 dienų.