Airių rašytojo Johno Boyne’o tarptautinio bestselerio „Berniukas dryžuota pižama“ tęsinys – įtaigus ir paveikus pasakojimas apie nacių karininko dukterį, kadaise tapusią siaubingų įvykių liudininke. Visą gyvenimą nešusi kaltę, ji klausia, ar sulaukus garbaus amžiaus dar įmanoma ką nors pakeisti?

Devyniasdešimtmetį perkopusi Gretel Fernsbi gyvena tykų ir patogų gyvenimą prestižiniame Londono rajone. Būdama paauglė, su mama ištrūko iš nacių valdomos Vokietijos, prisiglaudė Prancūzijoje, vėliau genama kaltės bėgo į Australiją, bet pasprukusi ir iš ten galiausiai apsistojo Didžiojoje Britanijoje. Apie savo praeitį moteris nekalba – o ypač nelinkusi minėti, kad jos tėvas buvo liūdniausiai pagarsėjusios koncentracijos stovyklos viršininkas.

Gretel gyvenimas gal ir būtų tekėjęs ramia vaga, jei ne nauji kaimynai – šeima su vaiku, atsikraustę į apatinį butą. Ir nors devynmetis Henris jai daug kuo primena žuvusį broliuką, moteris su juo susidraugauja. Persekiojama praeities vaiduoklių, Gretel turi rinktis – ar išlaikyti viską po senovei, ar imtis žygdarbių, kurie neatpažįstamai pakeis ją pačią.

Anksčiau neigusi savo bendradarbiavimą nusikaltimuose žmoniškumui, dabar Gretel gauna progą atsigręžti į giliai užgniaužtą kaltę, savigraužą ir atgailą. Tik ar ji ryšis išgelbėti berniuką – juk dėl to tektų atskleisti visą gyvenimą kruopščiai net nuo savęs pačios saugotas paslaptis. Ar antrąsyk atsidūrusi lemiamoje kryžkelėje, Gretel išdrįs pasukti kitu keliu, kad ir kiek jai tai kainuotų?

John Boyne (g. 1971) – keliolikos knygų autorius, vienas sėkmingiausių ir labiausiai pripažintų savo kartos romanistų. Jo kūriniai išversti į 60 kalbų, jis – daugiausia verčiamas visų laikų airių prozininkas. 2006 m. pasirodęs „Berniukas dryžuota pižama“ („Sofoklis“, 2020) tapo New York Times bestseleriu, jo parduota daugiau kaip 11 milijonų kopijų visame pasaulyje, pagal jį pastatytas filmas, sukurtas spektaklis. Autoriaus knygos įvertintos Irish Book Awards ir daugybe kitų prestižinių apdovanojimų.

Vertėjų Mildos Dyke ir Irenos Jomantienės mintys apie knygą:

„Kai subyrėjo pasaulis“ – vykusiai sunarstytas pasakojimas apie praeities paslaptis ir nuolat sielą ėdančią graužatį dėl to, kad liudijai blogį, nors būtų buvę lengviau pasirinkti vaiko teisę prieš jį užsimerkti... apie tai, kaip nelengva pripažinti ir savo – mačiusios ir girdėjusios – kaltę. Giliai viduje Gretel žino daugiau – juk galėjo likti ne kaltininke, nebyliai pasyviai pritariančia šiurpiems nusikaltimams, bet triumfo maršo per pasaulį puošmena ir karaliene. Korta šen, korta ten, ir subyra likimai, subyra pasaulis... Belieka graužatis ir dėl to, kas įvyko, o gal ir dėl to, kas ne. Galėtume tiesmukai teigti, kad pagrindinę romano heroję, garbaus amžiaus nieko nestokojančią Gretel kankina gniaužiama kaltė, savigrauža ir atgaila... Kad susitikimas su sužvėrėjusio tėvo skriaudžiamu kaimynų berniuku, kuris yra tarsi iš krematoriumo pelenų pakilęs pačios Gretel brolis (beje, argi ne ji toj „anoj vietoj“ stumteli savo brolį kiton tvoros pusėn – Gretel kalčių daugiau, nei skaitytojas norėtų žinoti), suteikia jai dar vieną šansą nelikti pasyviai brutalumo akivaizdoje. Tas tiesa. Bet tiesa ir tai, kad autorius subtilesnis pasakotojas, nei tikimės. Gretel eina ginti berniuko, nusitvėrusi popieriaus peilį (ironija, bet išties ne), – vieninteliu jai suprantamu būdu, kaip tikra iš krematoriumų dūmų iškilusi ir juos pamynusi chimera, tuo kaip tik ir paskelbdama skaitytojui: taip, JI IRGI BUVO KALTA – kalta dėl tų dūmų tada, toje „kitoje vietoje“, toje kitoje tvoros pusėje, tada, kai subyrėjo pasaulis ...