Ukmergės kultūros puslapiai

Pavasariui baigiantis, Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centre įsikūrė nedidele kalvio (jis pats save taip pristato), o iš tikro – dailininko, metalo plastikos meistro Andriaus Janulio darbų ekspozicija. Sąmoningai nerašau „paroda“, nes Centro patalpose eksponuojami A. Janulio kūrybiniai darbai vis tik, matyt, yra skirti daugiau jų kūrėjo, jo kūrybinių intencijų ir galimybių reprezentavimui, nei kokiai nors apibendrintai kūrybinei ataskaitai, jos rezultatų pristatymui. Žinia, tas nieko labai nekeičia, juolab, kad kalba čia eina ne apie apibrėžimus ar pavadinimus, o apie tikrai išskirtinį (minimum, mūsų padangėje) kūrybos produktą ir apie jį kuriantįjį.

Reiktų pastebėti, jog „produkto“ išskirtinumo įvardijimas - ne tiek subjektyvi šių eilučių autoriaus nuomonė, kiek „objektyvi realybė“, nusakyta Centro direktores, kuri papasakojo, kad pradžioje šios ekspozicijos tiktai neplanuota taip ilgai „laikyti“, tačiau kai net kelis kartus autoriaus prie jo gaminių padėtos lankstinukų, kuriuose jis plačiau pristato savo kūrybą, krūvelės greitai išnyko, nutarta, jog čia eksponuojami išvaizdūs kalto metalo dirbiniai iš tikro patraukia centro lankytojų ar kitaip čia užklystančiųjų dėmesį, yra jiems tikrai įdomūs, tad Centro darbuotojų ir autoriaus bendru sutarimu, šiuos kaldinius galima bus apžiūrėti dar ir visą spalį, o gal ir dar...

Manytina, kad čia, kaip tame posakyje – „ranka ranką“ - menininkas gavo galimybę pristatyti savo kūrinius atsietai nuo kūrybinių dirbtuvių (kalvės) vizualinio šurmulio, tokioje aplinkoje kur jiems ir skirta būti - interjere, o lakoniškai ir šiuolaikiškai steriliai įrengtos Centro patalpos tapo sušildytos tikro meistro rankose gimusiais interjero dekoro pavyzdžiais.

Kadangi užsiminiau, jog šis rašinėlis truputį „palies“ ir pono Andriaus „asabą“, reikia pasakyti, kad kokių nors „amerikų“ ar slaptų meistro biografijos vingių tikrai neketinu atskleisti, nes nežinau... Čia, manau, visiškai užtenka keleto laikraštinių ar kitokios viešosios informacijos erdvėse sklandančių faktų: Andrius Janulis – ventiškis, baigęs Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete metalo dizaino specialybę, šių metų pradžioje atvyko į Ukmergę iš Klaipėdos. Čia jis tikisi rasti didesnę „nišą“, daugiau ir įvairesnių užsakovų savo „kalvystės dirbiniams“. Žinoma, nebūtinai tarp ukmergiškių, nes juk visai netoli ir didieji miestai.

Čia pravartu būtų tarstelėti, kad ne kartą keiksnota Ukmergės geografija, į visus pasaulio kraštus ukmergiškius „išvežiojanti“ kryžkelė, kartais atsisuka ir maloniąja puse – žmonės sugrįžta, atvyksta, regi čia galimybes...

O vėl pratęsiant kalbą apie A. Janulio ekspoziciją, reiktų paminėti, kad joje tik 4 kūriniai. Šis „tik“ labai sąlyginis, metalas - ne molis ar koks plastilinas, jo taip greitai nepaminkysi. Kitą vertus, čia matome ne pakalinėtus geležies strypelius-blynelius ar kitą smulkią kasdienės kalvystės atributiką, o sąžiningai apgalvotus ir išpildytus interjero dizaino ar net skulptūrinius objektus, kurių kiekvienas, net ir pats plastiškai „ramiausias“, apvaldo aplinkinę erdvę, traukia į save žvilgsnį, stebina ir žavi.

Apibrėžti A. Janulio kūrybos stilių vien tik iš Centre eksponuojamų darbų yra gana keblu, tad šiam „plačiam“ uždaviniui atlikti telkiuosi ir jau paminėtą reklaminį-informacinį lankstinuką, kuriame autoriaus „kalvystės“ pavyzdžių gerokai daugiau. Pasidairius po tokią, „praplatintą“ ekspoziciją, peršasi išvada, kad p. Andriui yra tikrai nesvetimas moderno stilius. Žodis "modernas'" šiek tiek dviprasmiškas, dabartės tai naujumo ir net "būsimumo" sinonimas, tačiau čia kalbu apie XIX-XX a. sandūros dailės ir architektūros stilių, pasižymėjusi ypatingu, rafinuotu grakštumu, įmantriomis linijų pynėmis, augaliniais motyvais, gausiu, bet subtiliu dekoru ir pan.

Aptariamojoje ekspozicijoje šias menininko simpatijas turbūt aiškiausiai patvirtina šviestuvas ir židinio įrankių rinkinys. Lygiagrečios šviestuvo stovo vertikalės, dengtos šviesia, su padūmavusio stiklo gaubtu gražiai derančia patina, kuria veržlaus lengvumo įspūdį, objekto (taip maloniau skamba) viršus ir apačia pripildytos smulkia metalo „lapelių“ puošyba, subtiliai paryškinančia ir stovo linijų muzikalumą, ir jų plastinį kuklumą.

Žarsteklis, kastuvėlis pelenams ir juos laikantis stovas - vienas iš populiariausių ir masiškiausiai gaminamų kalvystės gaminių. Juo labiau įdomesnė A. Janulio pasiūlyta versija, nuo proziškų stačiakampiškai-apvalainų funkcionalių konstrukcijų nutolusi į judrų, plastiškų formų objektą (vėlgi...) puoštą tarsi iš moderno knygų ar plakatų vinječių atklydusiais zoomorfiniais motyvais ir galintį savo skulptūrine energetika būti kiekvieno, net ir neišvaizdžiausio, židinio puošniu papildiniu ar net solidžia kambario interjero dominante.

„Šakės“, matyt, yra daugiau braviūriškas kūrybinis pokštas - kažin ar kas sutiktų ilgai pasidarbuoti šiomis lauko-sodo įrankių giminaitėmis, nors jų virbai, susmigę į šieno "kitką" rodo, jog tai ne butaforinis, o solidus ir tvirtas daiktas. "Šakės" yra tarsi iš dviejų dalių. Jų apačia sumeistrauta lyg ir iš grubių kalviškų, daugiau technines-technologines jungtis, konstrukcijas menančių detalių, gi kūrinio viršus - laisva kompozicija paukštiškai - drakoniškomis temomis, akcentuojant laisvų, nesikartojančių ir įdomioje linijinėje konstrukcijoje sustingusių metalo "brūkšnių" grafiką. O viską "užviršuoja" grakšti, iš harmoningai išlinkusių formų sudėliota kažkokio skraidančio ir netaikaus gyvūno galvutė.

Centro holo kampe įsitaisęs „paukštis“, apskritai verčia abejoti savo medžiagiškumu – jame tiek gausu įvairių smulkių detalių, kūjo ir priekalo „pagimdytų“ plokštumų, kad atrodo, jog šis apimlus ir tikrai nemenkas kūrinys atrodo pakankamai besvoris. Tai jau tikro „aukštojo pilotažo“ kalvystėje pavyzdys, solidi dekoratyvinė skulptūra. Kita vertus, ryški paukščio ekspresija, „fentezy“ literatūros iliustracijų atspindžiai jo „veide“, ypatinga detalių gausa vis tik leidžia kalbėti apie tam tikrą jaunatvišką maksimalizmą, siekį į viską lygiuotis, bandyti, sekti...O kai tiek daug norų ir siekiamybių susikoncentruoja viename kūrinyje, kartais ten nebelieka vietos subtilumui ar meniniam santūrumui. Nemanau, kad šiame kūrybiniame darbe taip ir nutiko, bet toks pavojus sklando kartu su „Paukščiu“.

Pabaigai, tradicinės „dėkavonės“ kūrinių autoriui už galimybę pamatyti kaip įsikūnija žodis „meistras“ ir kuo kalvis skiriasi nuo dailininko metalo dizainerio... Ir, žinoma, turizmo ir verslo informacijos centro žmonėms, padėjusiems tai padaryti.

Autoriaus nuotraukos.

Recenzijų ir anotacijų skiltį remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.