Nacionaliniai interesai

XXI a. Lietuvos elitas: kokį turime ir kokio reikia saugiai ateičiai? 2023 m. liepos 31 d. Eduardas EIGIRDAS

Ukrainoje vyksta labai žiaurus karas, o Lietuvoje – šventiniai priėmimai, „siegeliados“ ir artėjantis Selo koncertas. Nė vienas su Rusija susijęs oligarchas, kaip ir tikslingai veikusieji prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę, prasidėjus karui nenukentėjo. Lietuva ir vėl nurašė visą kolaboravimą su Vladimiro Putino Rusija, kaip kadaise nurašė kolaboravimą su sovietų okupantais, tarsi tai būtų mažareikšmis procesas, nedarantis įtakos mūsų realybei ir mūsų šalies ateičiai.

Tačiau daro. Tik abejingumu galima paaiškinti realybę, kai beveik visi Lietuvos valstybei svarbiausi procesai, kurie turėtų dominuoti informacinėje erdvėje, yra ištrinti ir pakeisti nereikšmingais skandalais ir bulvarinėmis istorijomis. Turėtume rūpintis gynybos stiprinimu, spartesne ekonomikos pažanga ir gerovės didinimu, Rusijai naudingos įtakos įveikimu, tačiau nesirūpiname, tarsi visos problemos jau būtų išspręstos ir visi reikalingi sprendimai jau būtų priimti. Deja, taip nėra ir tai primena liūdną Lietuvos praeitį, kai elitui, kuris turėdavo rūpintis valstybe, labiau rūpėjo garbė, valdžia ir kišenė, o Lietuva už tai sumokėdavo savo nepriklausomybe.

Kas leidžia teigti, kad Lietuvos elitas supuvęs…

Žinoma, visada galima kaltinti subulvarėjusią žiniasklaidą, kuri nacionalinius interesus paverčia informaciniu triukšmu ir paskandina troliškame sraute. Tačiau juk tai netrukdo kuriam nors iš politikų, verslo ar socialinių tinklų lyderių pradėti nuosekliai reikalauti, kad Lietuva ryžtingai įgyvendintų visuotinės gynybos modelį ir taip gerokai sustiprintų savo gynybos pajėgumus. Arba kuriam nors iš verslo lyderių ryžtis atstovauti pozicijai, kad šiandien turtingi Lietuvos žmonės turėtų mokesčiais dosniau prisidėti prie valstybės stiprinimo. Nieko panašaus nematome, nors tokia lyderystė, jei turėtume nacionalinį elitą, kuris valstybės ir mūsų žmonių saugumą iškelia aukščiau už savo asmeninius interesus ir kišenę, šiuo metu, vykstant karui Ukrainoje, būtų demonstruojama nuolat.

Kadangi to nėra, belieka klausti, kokioje supuvusioje vertybinėje aplinkoje skęsta mūsų politikos, verslo ir visuomenės elitas, jei net vykstant tokiam baisiam karui yra įgalus valdyti ir kalti pinigą, bet neįgalus vertybiškai praregėti ir atvirai bei nuosekliai skatinti priimti Lietuvai svarbiausius sprendimus. Tiesiog apsimeta, kad tai – ne jo reikalas.

Pradėkime nuo gynybos. Šioje srityje pastaraisiais metais iš tiesų stebimas didelis proveržis, lyginant su tuo laikotarpiu, kai buvo vaidinama, kad karas su Rusija yra utopija. Dabar, kai vaidinimas baigėsi, belieka stebėtis, kad į gynybą vis tiek investuojame mažiau nei Lenkija. Ir ne bendra finansine išraiška, bet bendrojo vidaus produkto dalimi. O svarbiausia tai, kad karo pradžioje skambėjusios kalbos apie visuotinę gynybą ilgainiui nutilo. Tai nesunku paaiškinti tuo, kad ją suorganizuoti ir užtikrinti, kad šį dešimtmetį didelė dalis žmonių žinotų, ką turi daryti agresijos atveju, yra sunku ir brangu. Tačiau kada, jei ne per šį karą, Lietuva turėtų transformuoti savo gynybos pajėgas pagal Suomijos ar Izraelio modelį? Pasiruošti ir suteikti galimybę į valstybės gynybą įtraukti didelę dalį visuomenės. Akivaizdu, kad tai daryti turime šiandien, tačiau kaip suvienyti visuomenę, kad ji siektų šio tikslo, jei šiandien mūsų elitas rūpinasi tik savimi? Su prezidentu ir valdančiąja dauguma priešakyje apsimeta, kad tai, kas daroma, yra maksimumas, ir daugiau daryti tiesiog neįmanoma, o gal ir nereikia. Tuo metu visas kitas elitas, kokį jau jį turime verslo, meno, žiniasklaidos ir kitose srityse, apsimeta, kad tai – ne jo reikalas. Nors būtent jo. Būtent tų, kurių įtaka didžiausia, šiandien didžiausia ir atsakomybė siekti maksimalios pažangos bei šiam tikslui vienyti visuomenę. Taip pasiektume, kad Lietuva ir mūsų visuomenė būtų paruošta karui, būtų sukurta didžiausia atgrasymo galia ir iki minimumo sumažinta galimybė, kad karas bus.