bajõrai, teisiškai privilegijuotas feodalų luomas.

Bajorų terminas Rytų Europos ir Vakarų šalių istoriografijose ne visai sutampa. Rytų Europoje bajorais dažnai vadinamas luomas, kuriam susidarymo metu priklausė tik karo ir valstybės tarnybą ėję žmonės (jam nepriskiriami kunigaikščiai, bojarinai ir kiti didikai). Vakaruose bajorų terminas (pranc. noblesse, angl. nobility, vok. Adel) apima visą diduomenę. Termino reikšmė sutampa kalbant apie naujuosius laikus, kai žemesnieji ir aukštesnieji bajorai teisiškai sudarė vieną luomą.

Bajorai kaip luomas save laikė valstybės tauta ir jos valdžia. Tokias jo pretenzijas palaikė nuo Aristotelio laikų iki 18 a. europietiškoje mąstysenoje nekitusi nuostata, kad žmonių nelygybė nulemta Dievo ir gamtos (vieni valdo, kiti paklūsta).

Luomo ištakos siekia Romos imperijos irimo laikus. Jos provincijų valdininkija daugelyje kraštų išlaikė vyraujančią padėtį ir ilgainiui susiliejo su nukariautojų gentine diduomene. 8–9 a. valdant Karolingams buvo nustatyti vasaliteto santykiai; už tarnybą siuzerenui vasalas iki gyvos galvos gaudavo žemių su žmonėmis (beneficijos). Jos pamažu tapdavo paveldima nuosavybe (lenas, feodas). Taip susidarė bajorų luomo ekonominis pagrindas; įsigalėjo vėliau visoje Europoje išplitę bajorų titulai (baronas, grafas, hercogas). Po Karolio Didžiojo imperijos suirimo bajorų istorija skirtingose šalyse klostėsi savitai.

Prancūzijoje

10–12 a. bajorų gretas papildė daug nekilmingų karių ir mažų tarnybinių lenų savininkų; formavosi riterių papročiai, labai paveikę kitų Europos šalių kultūrą (trubadūrai). Nuo 13 a. tik karaliai galėjo suteikti bajoro titulą neturintiems leno.

Susiklosčiusioje bajorų luomo hierarchijoje daugiausia buvo žemųjų bajorų (vyresniškumo didėjimo seka: netituluotųjų tarpsluoksniui priklausę paprasti bajorai gentilshomes, ginklanešiai écuyers, pilių savininkai châtelains bei tituluotieji – baronai, vidamai ir vikontai), virš jų buvo aukštesnieji bajorai (grafai, markizai, hercogai, šeši dvasiniai ir šeši – Burgundijos, Flandrijos, Gijenės, Normandijos, Šampanės ir Tulūzos – pasaulietiniai perai).

Renesanso ir humanizmo laikais atgijo prekyba ir amatai, pagerėjo karalių finansinė padėtis. Jie pradėjo remtis samdyta kariuomene. Bajorų kaip karinės jėgos reikšmė sumažėjo. Karaliai suvienijo į savarankiškas diduomenės valdas susiskaldžiusią šalį ir įvedė absoliutizmą, tačiau bajorai daug privilegijų išsaugojo (aukščiausius karinius ir administracinius postus užimdavo tik bajorai). Titulus ir paveldimą bajorystę 1790 panaikino Nacionalinis Susirinkimas, tačiau Napoleonas I teisę į titulus grąžino.

Anglijoje

Po Vilhelmo I užkariavimų bajorais (11–12 a. visi jie buvo vadinami baronais) buvo pripažinti tik tie, kurie valdas gavo iš karaliaus. Ne taip kaip žemyne čia titulas daugiausia buvo siejamas su žemės valda, o ne su tarnyba. Žemė (ir titulas) atitekdavo tik vyriausiajam sūnui; jaunesnieji (vėliau vadinti džentelmenais) daugiausia tapdavo kariškiais arba dvasininkais. Nuo nekilmingųjų jie skyrėsi teisiškai (tardant jų nekankindavo, mirtimi bausdavo tik nukirsdinant, jie turėjo herbus, vedybomis galėjo įgyti ir titulą). 14–15 a. paspartėjo bajorų hierarchizacija: ryškiau išsiskyrė erlai, karalius Eduardas II įvedė hercogo titulą (pirmąkart suteiktas 1337), Ričardas II – markizo, 1440 pirmąkart paminėtas vikonto titulas. Prie karaliaus 13–14 a. susikūrė patariamasis organas – bajorų parlamentas (Lordų Rūmai), jo nariai iš pradžių buvo tik karaliaus pakviesti bajorai, nuo 14 a. narystė tapo paveldima. Barono ir aukštesnį titulą turinčius Lordų Rūmų narius pradėta vadinti perais. Dalį privilegijų ir titulus Didžiosios Britanijos bajorai išsaugojo iki šiol.

Lordų rūmai (akvatinta, dailininkai Thomasas Rowlandsonas ir Augustusas Charles’as Puginas, iš leidinio Londono mikrokosmosas t. 2, išleistas 1904 Londone)

Vokietijoje

10–12 a. bajorų ypač pagausėjo dėl galimybės nekilmingiesiems eiti tarnybą karaliui. Tokie žmonės (ministerialai) kaip atlyginimą gaudavo žemės, 12–13 a. – laisvę. Jie pateko į žemutinį bajorų sluoksnį ir tapo ginklanešiais (Edelknechte, Dienstleute) arba turinčiais teisę į riterystę (Edelleute, Einschildritter). Aukštiesiems bajorams (Hochadel) priklausė nuo Karolingų laikų išlikę grafai (burggrafai, pfalcgrafai), markgrafai, hercogai, kunigaikščiai.

Dvasiniai ir pasaulietiniai kunigaikščiai 1356 gavo teisę rinkti imperatorių (Aukso bulė); Šventoji Romos imperija iš monarchijos faktiškai tapo aristokratine federacija. Svarią valdovo atramą sudarė nemažai tiesiog iš jo gavusių titulą ir tik jam pavaldžių bajorų.

Vokiečių bajorijos ypatybė dar ir ta, kad visi bajoro šeimos nariai (neatsižvelgiant į jo bajorystės kilmę) gaudavo aukščiausią jos nario pasiektą titulą.

1918 panaikinus Vokietijos imperiją, buvo panaikintas ir bajorų luomas.

Italijoje

Bajorų luomo ypatumus Italijoje lėmė dažnos kovos su langobardais, bizantiečiais, arabais, normandais. Pavojai vertė dar Langobardų karalystės laikais atsiradusius grafus, markizus, hercogus užsidaryti pilyse, miestus – anksti pasistatyti gynybines sienas. 12–15 a. miestai tapo savavaldūs, jų cechų bendruomenės ir patriciatas savo galia ir įtaka iškilo virš provincijų bajorų. Pastarieji dažnai tarnavo miestų-respublikų kariuomenių samdiniais. Įtakingiausios Italijos istorijoje giminės (Medici, Sforzos, Visconti ir kiti) kilo ne iš bajorų luomo, bet iš miestų patriciato.

Ispanijoje

Dėl rekonkistos Ispanijoje buvo ypač daug riterių. Jų sukurti ordinai (Alcántaros ordinas, Calatravos ordinas ir kiti) vieni garsiausių Europos istorijoje.

Naujausių laikų pradžioje virš gausių ir neturtingų žemesniųjų bajorų (hidalgų, kabaljerų), kurių bajorystė neatsispindėjo varduose, iškilo didelių valdų savininkai, vadinamieji Ispanijos grandai (baronai, vikontai, grafai, markizai, hercogai). 1520 imperatorius Karolis V grandus oficialiai paskelbė aukščiausiuoju luomu.

16 a. miestiečių ir žemesniųjų bajorų remiami karaliai sutramdė aukštuomenės politinę įtaką. Jai liko didelės žemės valdos ir garbės pareigos karaliaus dvare. Pirmosios Ispanijos respublikos laikais bajorų luomas buvo panaikintas (1873), 1875 atkurtas. 1931 konstitucija titulus vėl panaikino, 1948 F. Franco bajorystę grąžino.

Rusijoje

Rusijoje bajorai atsirado 12–13 a. iš žemutinio karių tarnybininkų sluoksnio. Nuo 14 a. už tarnybą jie gaudavo žemės. Petro I valdymo metais (1689–1725) bajorų luomas galutinai susiformavo. Iš kitų luomų į jį galėjo patekti užsitarnaudami bajoro rangą pagal 1722 įvestą Rangų lentelę. 1762 bajorai buvo atleisti nuo privalomosios karo ir valstybės tarnybos, įvestos Petro I, ir nuo mokesčių. Pagal 1785 imperatorės Jekaterinos II Bajorų privilegijų raštą jie įgijo daug asmeninių lengvatų, buvo sukurti bajorų savivaldos organai. Po Vasario revoliucijos (1917) bajorų luomas buvo panaikintas.

Lenkijoje

Bajorai (lenkų istoriografijoje priimta siauresniąja prasme – šlėktos) kaip luomas susiformavo 13 a. pabaigoje. Jais tapo: dideles paveldimas žemės valdas turėjusi gentinė diduomenė, susivienijusi į stiprias šeimų sąjungas (nuo 14 a. žinomos Awdańcy, Lisy, Łabędzie, Odrowąże, kitos giminės), 12–13 a. atsiradę riteriai ir 13 a. į riterius pakelti valstiečiai žemvaldžiai. 1228, 1291 dovanojimo raštais, 1374 Košicės privilegija, 1422 Czerwińsko privilegija, 1423 Wartos statutu, 1430 Jedlnios privilegija, 1454 Niešavos statutu, 1496 Petrakavo konstitucija šlėkta įgijo išimtinę teisę į savo baudžiauninkus, laisvę nuo mokesčių, išskirtinę teisę į valstybės tarnybas, kitų laisvių. Bajorų luomui priklausė gimusieji šlėktos šeimoje (nuo 1505 ir motina turėjo būti bajoriškos kilmės), priimtieji į kilmingąją giminę (vadinamosios adopcijos būdu), karaliaus pakelti į bajorus (vadinamieji nobilituotieji) arba lenkų bajorų teises gavę užsieniečiai (vadinamieji indigenatai). Nuo 1535 bajorais tapdavo Krokuvos akademijos profesoriai.

lenkų bajoras (J.-P. Norblin’o piešinys iš knygos Zbiór rozmaitych stroiów polskich / Costumes polonais, išleista 1817 Paryžiuje, Varšuvos nacionalinė biblioteka)

Lenkijos bajorų ypatybė, kad buvo skelbiama luomo lygybė, jo viduje formaliai negalėjo būti gradacijos (1423 tą patvirtino karaliaus Vladislovo II Jogailos vadinamasis Wartos statutas). Faktiškai bajorai skirstėsi pagal valdomos žemės dydį: žemutinis luomo sluoksnis – smulkieji ir vidurinieji šlėktos (nuo 16 a. politiškai labai įtakingas), viršutinis – didikai. Ilgainiui savo ekonomine ir politine įtaka lenkų bajorų luomas pranoko karalių. 18 a. pabaigoje 6–10 % Abiejų Tautų Respublikos gyventojų buvo bajorai.

Po valstybės padalijimų Lenkijos bajorai prarado politines privilegijas ir išskirtinę teisę į valstiečius. Abiejų Tautų Respubliką pasidalijusios valstybės revizavo bajorų luomą (nuo 1773 bajorystę tikrino pavietų seimeliai, 1836–61 – Lenkijos Karalystės Heroldija). Dauguma lenkų bajorų (ypač Rusijai tekusiose žemėse) bajorystės neįrodė. 1861 jie tesudarė apie 1,7 % Lenkijos karalystės gyventojų. Dėl 19 a. antros pusės valstiečių reformų ir kapitalistinių santykių plėtros bajorai kaip luomas prarado įtaką. 1921 03 konstitucija bajorystę panaikino.

Už Europos ribų bajorų luomas susiformavo tik Japonijoje (samurajai).

Lietuvoje

Lietuvos bajorų feodalinis luomas pradėjo klostytis ankstyvojoje monarchijoje iš karo prievolininkų, išskyrus žemiausią jų sluoksnį. 13 a. viduryje susikūrus Lietuvos valstybei žemių diduomenė (šaltiniuose vadinama vyresniaisiais – proceres, seniores, galingaisiais – patentiores, kilmingaisiais – nobiles), jos ir valdovo kariauninkai (raiteliai) sudarė karo prievolininkų sluoksnį. Jis įgijo stambesnę alodinę (alodas) žemės nuosavybę, jo aukštutinis sluoksnis, turintis tėvonijas, buvo išlaikomas kaimynų ir nelaisvosios šeimynos (patriarchalinių vergų, kitaip šeimynykščių) darbu. Iš karo prievolininkų kūrėsi valstybės administracija (vietininkas, seniūnas), kuri valdė žemdirbių laukus, juos papildė turtingesni laukininkai, pajėgę atlikti karo tarnybą. 14 a. išsiplėtė šio sluoksnio žemėvalda, jam jau nereikėjo atlikinėti intensyvėjančių viešųjų darbų (angarija); liko tik tradiciniai – pilių statymas ir remontas. Atsiradusi šieno pjovimo prievolė (servicija) teko žemesniajam karo prievolininkų sluoksniui. Aukštutinio sluoksnio socialinę padėtį ilgainiui ėmė lemti kilmė; rusų pavyzdžiu šį sluoksnį, vėliau ir visus karo prievolininkus, imta vadinti bajorais.

1387 02 20 Jogailos privilegija Lietuvos bajorams katalikams buvo bajorų luomo teisinio įforminimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradžia; ji įstatymiškai įtvirtino bajorų paveldimą (tėvoninę) žemės nuosavybę, jų atliekamą karo tarnybą ir privilegijuotą padėtį. Nuo valstiečių ir kitų neprivilegijuoto luomo žmonių bajorai ėmė skirtis tuo, kad valdovui nebedavė dėklos ir nešienavo. Svarbiausia prievole liko karo tarnyba.

Bajorams buvo skiriamos aukščiausios kompozicijos: 60 ilgųjų, arba 100 kapų, atlygis už nužudymą (galvinė) ir 12 ilgųjų atlygis už sužeidimą.

Kai 14 a. pabaigoje didysis kunigaikštis bajorams ėmė dalyti veldamus, o 1413 Horodlės privilegija buvo įteisintas beneficinis (beneficija) žemės valdymas, bajorų žemėvalda pradėjo sparčiai didėti. Plėtėsi ūkiškai pajėgus ir privilegijuotą socialinę padėtį užsitikrinęs bajorų sluoksnis. Jo turtingiausių ir įtakingiausių narių grupė, beveik nuolat užimanti svarbiausias administracines pareigybes, iš sričių kunigaikščių perėmė šalies valdymo funkcijas ir ėmė vadintis ponais. 15 a. 4 dešimtmetyje baigė klostytis ponų atstovavimo institucija – Ponų Taryba.

15 a. pirmoje pusėje ryškėjo skirtumai tarp bajorų ir valstiečių, išnyko gerųjų žmonių tarpsluoksnis (jo aukštutinė grupė tapo bajorais, kiti – karo tarnais). 1434 Žygimanto Kęstutaičio privilegija valdovas perleido bajorams dėklą, svarbiausią veldamų duodamą duoklę, teisti bajorus leido tik teismui; socialines bajorų teises pripažino ir stačiatikiams. 1447 Kazimiero privilegija visiškai panaikintos veldamų prievolės (išskyrus pilių statymą ir remontą) didžiajam kunigaikščiui, prižadėta nepriimti iš bajorų valdų pabėgusių valstiečių, bajorams leista laisvai išvykti iš šalies. 1468 Kazimiero teisynas įteisino tėvoninį bajorų teismą nuo jų priklausomiems valstiečiams (veldamus imta vadinti tėvoniniais valstiečiais, arba tiesiog tėvoniškiais), įformino bajorų paveldimų valdų feodų administracinį ir teisinį imunitetą. Susidarė privilegijuotas luominis ir teisinis bajorų statusas.

Lietuvos bajorai ir valstiečiai (16 a. pradžios Vilniaus pieštinio plano fragmentas iš Brauno atlaso trečiosios knygos)

15 a. trečiame trečdalyje bajorystės svarbiausiu požymiu tapo jau ne karo prievolė, o kilmė. Didysis kunigaikštis be bajorų sutikimo nebegalėjo rinkti iš jų valstiečių mokesčių (sidabrinės), bajorų naudai nuo jų veldamų atsisakyta pastotės prievolės. 15 a. pabaigoje prasidėjus sunkiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karams su Rusija (Maskvos valstybe) valdovui teko tartis su bajorais ir dėl karo tarnybos sąlygų. Panašių aptariamų klausimų daugėjo. Taip 16 a. pradžioje susiklostė bajorų atstovavimo institucija –Seimas. 1522 Bajorystės įrodymo nuostatai galutinai sureguliavo bajorystės įrodymo sąlygas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo 1529 privilegija garantavo didikams dovanotų valdų bajorų teisę laisvai pasirinkti naujo pono arba didžiojo kunigaikščio valdinybę. 1528 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariniai nuostatai nustatė bajorų karo tarnybos atlikimo sąlygas. Bajorai buvo surašyti; apie 1/2 jų – lietuviai. Pusė bajorų neturėjo tėvoninių valstiečių, tokie vadinti bajorais dūmininkais (dūmas). Bajorų, kurie turėjo valstiečių, valdos virto dvarais. Didesnius dvarus valdančius bajorus 16 a. pirmoje pusėje imta vadinti ir žemininkais (žemionimis), tačiau labiau paplito lenkiškas šlėktų terminas. Pagal Pirmąjį Lietuvos Statutą (1529) bajorai tapo nepriklausomi nuo tijūnų teismo, tačiau jiems išliko ponų jurisdikcija. Per Valakų reformą bajorais nepripažinti tie, kurie negalėjo įrodyti savo bajorystės; tokie tapo karo tarnais, vadinamais bajorais arba žemininkais. Smulkiųjų bajorų valdų (bajorkaimiai) reforma nepalietė. Įrodžiusius savo bajorystę bajorus imta vadinti tik šlėktomis. Žygimanto Augusto privilegija 1563 sulygino stačiatikių ir katalikų teises. 1564 Brastos privilegija ir Antrasis Lietuvos Statutas (1566) panaikino išskirtinę ponų jurisdikciją bajorams. Per 1564–66 administracinę, teismų reformą buvo sukurta teritorinė luominė bajorų organizacija (bajorų savivalda, renkamas bajorų vadovas – apskrities maršalka), ėmė veikti renkami apskričių (pavietų) žemės teismai. Apskrities bajorai sudarė atskirą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašauktinės kariuomenės vienetą – vėliavą (pulką), vadovaujamą vėliavininko (karužos, pulkininko).

Pašauktinės kariuomenės kariai – smulkieji ir vidutiniai bajorai, siekdami dar didesnių teisių ir norėdami palengvinti Livonijos karo (1558–83) naštą, reikalavo sudaryti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės uniją su Lenkija. Pvz., 1562 tokį reikalavimą karo stovykloje prie Vitebsko bajorai surašė ir įteikė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Kai kurie didikai siekė išsaugoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą. Rusijos grėsmė privertė 1569 sudaryti Liublino uniją. Po jos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų teisės buvo dar labiau išplėstos – jie įgijo daugumą tų teisių, kuriomis naudojosi Lenkijos bajorai. Bajorų galia tiek padidėjo, kad manoma, jog to meto Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė politine prasme tapo luominės monarchijos vienaluome atmaina.

Abiejų Tautų Respublikoje bajorai buvo viešpataujantis luomas. Jie buvo atleisti nuo visų mokesčių ir muitų, galėjo būti valdovo dvarionimis. Tik bajorai rinkdavosi į apskričių seimelius, tik jie turėjo teisę rinkti ir būti išrinkti jungtinio Abiejų Tautų Respublikos Seimo nariais. Reali valstybės valdžia vis labiau atiteko turtingiausiai ir įtakingiausiai bajorų daliai – didikams. Šie užimdavo aukščiausias vaivadų, pilininkų (kaštelionų), t. p. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalų (maršalkų), kanclerių, etmonų, iždininkų pareigas, dažnai tapdavo vyskupais. Paprastai tik jie buvo aukštųjų Abiejų Tautų Respublikos Seimo rūmų Senato nariai. Didikai tiek praturtėjo ir įsigalėjo, kad 18 a. ėmė menkai paisyti Abiejų Tautų Respublikos centrinės valdžios.

Bajorų, ypač didikų, siekis išlaikyti savo privilegijuotą padėtį ir neleisti sustiprėti Abiejų Tautų Respublikos centrinei valdžiai buvo viena iš valstybės žlugimo priežasčių. Sutelkę didžiules žemės valdas (jomis buvo ir majoratas, ordinacija) didikai galėjo finansuoti pilių, bažnyčių ir rūmų statybą, būti menininkų ir mokslininkų mecenatai. Iš bajorų kilo žymių valstybės, karo, religijos ir kultūros veikėjų.

Lietuvos bajoras paradine apranga, A. Römerio autoportretas (popierius, tušas, plunksnelė, 19 a. antra pusė, Lietuvos mokslų akademijos biblioteka)

Kai Lietuvą 1795 užėmė Rusijos imperija, bajorai prarado piliečių politines teises ir buvo sulyginti su Rusijos bajorais, t. y. tapo Rusijos valdovo (imperatoriaus, caro) valdiniais. Nors bajorai ir toliau buvo privilegijuotasis visuomenės luomas, turėjo luominę savivaldą, rinkdavosi į apskričių ir gubernijų bajorų susirinkimus, tačiau jų teisės buvo menkos. Ėmus tikrinti bajorystės teises daugelis smulkiųjų Lietuvos bajorų, nesugebėjusių dokumentais įrodyti savo bajorystės, ją prarado. Dauguma bajorų buvo nepatenkinti luomo padėties sumenkinimu, daugelis jų kovojo dėl Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo, dalyvavo 1794 sukilime, 1830–1831 sukilime ir 1863–1864 sukilime. Nors per 1861 valstiečių reformą bajorai prarado išimtinę žemėvaldos teisę, jie ir toliau išlaikė daugelį privilegijų. 17–19 a. dauguma Lietuvos bajorų sulenkėjo, tad ne tik teisėmis bei socialine padėtimi, bet ir kalba, buitimi, papročiais ėmė skirtis nuo daugumos vietos gyventojų, nors bendroji agrarinė dvaro ir kaimo kultūra išliko.

Daugelis sulenkėjusių bajorų dar ilgai laikėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinių ir kultūros tradicijų. 19 a. pirmoje pusėje buvo bajorų – lituanistinio sąjūdžio veikėjų (D. Poška, S. Stanevičius ir kiti). Vadinamąją gente Lituanus, natione Polonus srovę 19 a. antroje pusėje susilpnino lenkų ir lietuvių tautiniai sąjūdžiai, ji (dar krajovcai) nutrūko kuriantis nepriklausomoms Lietuvos ir Lenkijos valstybėms; pavienės asmenybės (Cz. Miloszas) kai kurias tų tradicijų ir 20 a. išsaugojo. Dalis bajorų išlaikė lietuvybę. Pagal Rusijos imperijos 1897 gyventojų surašymą, iš visų lietuviais užsirašiusiųjų 2,5 % buvo kilminiai bajorai. Kauno gubernijoje jie sudarė 6,7 % visų lietuvių. Nors 19 a. dalis bajorų įsitraukė į polonizacinę veiklą, pavieniai dalyvavo ar rėmė lietuvių kultūrinį atgimimą, net tautinį sąjūdį. Kai kurios įvairios kilmės bajorų giminės (pvz., Biržiškos, Landsbergiai, Römeriai, Zubovai) išugdė žymių lietuvių kultūros, visuomenės ir valstybės veikėjų.

Tiškevičiai, Oginskiai su artimaisiais senųjų Palangos dvaro rūmų verandoje (20 a. pradžia (?); Kretingos muziejus)

Nepriklausomoje Lietuvoje bajorų luomas 1918 buvo panaikintas. Jie tapo su kitais gyventojais vienodas teises turinčiais piliečiais. Iki 1940 veikė Lietuvos bajorų draugija; nuo 1994 veikia Bajorų karališkoji sąjunga.

683

1412

-šlėkta; -šlėktos; -bajoras

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką