Pagrobti ir parduoti

Olaudah Equiano yra dešimtmetis berniukas, vienas paliktas su seserimi namuose Benine, Vakarų Afrikoje. Jis sunerimsta, pamatęs du vyrus ir moterį, besiropščiančius per sodo tvorą. Vaikai taip ir nespėjo pasikviesti tėvų į pagalbą ar pabėgti. Burnas jiems užkemša skuduru, o juos pačius nusineša į džiungles.

Surištomis rankomis sesuo ir brolis priversti keliauti dieną ir naktį. Mėnesius plaukęs kanoja ir ėjęs pėsčiomis, Olaudah Equiano galų gale pasiekia jūros krantą. Pakeliui jis atskiriamas nuo sesers ir patenka nuo vieno prekeivio vergais pas kitą, tačiau dabar jo laukia dar viena sukrečianti patirtis. Kartu su kitais 244 sugautais Afrikos vaikais ir suaugusiaisiais jis nugabenamas į europietišką vergų laivą, šis perplukdys jį per Atlanto vandenyną į nežinomybę.
„Tarp vargšų surakintų žmonių sutikau keletą iš savo genties, ir man šiek tiek palengvėjo. Aš jų paklausiau, kas su mumis bus. Jie atsakė, kad mes keliausime į baltųjų žmonių kraštą ir jiems dirbsime. Tačiau aš vis dar bijojau, kad jie mus užmuš. Maniau, kad baltieji atrodė ir elgėsi žiauriai“, – Olaudah Equiano vėliau rašė prisiminimuose.
Berniukas įstumiamas po deniu, ten tvoskia aitrus prakaito, ekskrementų ir vėmalų tvaikas. Ten tiek daug vergų, kad jie negali nei atsigulti, nei pakeisti kūno padėties. Kai kurie graudžiai verkia, kiti aklai spokso prieš save. Jie nebekovoja ir tikriausiai jaučiasi taip, kaip Olaudah Equiano. Jis nori tik mirti. Greit.Sergantys žmonės metami per bortą
Prekyba vergais tarp Afrikos ir Amerikos gerokai išsiplėtė XVIII amžiuje, o Olaudah Equiano yra vienas iš apytiksliai 70 000 afrikiečių, kurie jėga perplukdomi per Atlanto vandenyną į nežinomybę.
XV a. nuotykių ieškotojai iš Europos ima puldinėti kaimus Afrikos vakarinėje pakrantėje ir grobti žmones, tačiau vergų eksportas nėra gerai organizuotas iki pat XVII a. antrosios pusės. Europiečiai atkakliai plečia savo naująsias kolonijas, o plantacijų savininkų darbo jėgos poreikio niekaip nepavyksta patenkinti. XVII amžiuje į Šiaurės ir Pietų Amerikas atgabenami du milijonai vergų, o XVIII amžiuje šis skaičius patrigubėja. Tuomet žmonės tampa pačia populiariausia eksporto preke iš Afrikos.
Visoje vakarinėje Afrikos pakrantėje vadai ir prekeiviai įvairiais būdais stengiasi patenkinti paklausą. Karo belaisviai parduodami baltiesiems vergų prekeiviams, vaikai ir suaugusieji nuožmiai grobiami iš šeimų ir gabenami į uostus. Prieš išvykimą vergai sužymimi raudonai įkaitinta geležimi, kad būtų galima nustatyti jų savininką, o savo likimo jie laukia purvinuose ir perpildytuose kalėjimuose.Kelionė per Atlantą trunka nuo penkių iki šešių savaičių, tą laiką vergai praleidžia patalpose be ventiliacijos ar šviesos. Šviečiant saulei, karštis žudantis, o nuogų žmonių, sėdinčių savo ekskrementuose ir vėmaluose, smarvė sunkiai pakeliama.
Kelionėje vergams duodama labai mažai maisto ir vandens, kapitonas labiau vertina vertingą gyvąjį krovinį nei maisto ir vandens atsargas. Kita vertus, jie finansiškai suinteresuoti kelionės metu prarasti kuo mažiau vergų, tad tie, kurie atsisako maisto ir siekia mirti badu, maitinami per prievartą. Laivo įgula turi net specialų instrumentą speculum orum ir juo per jėgą praveria atsisakančiųjų valgyti burnas ir juos maitina. Vergų patalpose klesti virusai ir bakterijos, daug vergų laivuose miršta nuo dizenterijos ir raupų. Išvydus menkiausią ligos simptomą, vergai išmetami į vandenyną, nes kapitonai baiminasi infekcijų. Prieš laivams pasiekiant Amerikos krantus, vergus kruopščiai nuprausia, nuskuta, vyriausiųjų žili plaukai nudažomi juodai, kad pardavimo dieną jie atrodytų kuo geriau.Vergo nužudymas kainavo 0,5 cento
Kai vergai atvykdavo į naująjį pasaulį, jie būdavo parduodami aukcionuose arba vadinamosiose grumtynėse.
Aukcionuose vergus jėga užveda ant pakylos, kad visi galėtų juos matyti, ir parduoda aukščiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Vaikai, moterys ir ligoniai paprastai labai pigūs, o jauni vyrai dažniausiai itin populiarūs. Prieš baigiant sandorį, vergai priversti iškęsti žeminančią apžiūrą: susidomėję pirkėjai pirštais spaudo, liečia ir bado visas vergų kūno dalis (taip pat ir genitalijas), patikrina lūpų vidinę pusę. Dešimtmetis Olaudah Equiano parduotas per grumtynes Barbadose, ir šis potyris toks pat baisus kaip aukcionas.
„Išgirdę signalą, pavyzdžiui, būgno mušimą, pirkėjai bėga į aptvertą kiemą, kuriame laikomi vergai, ir išsirenka labiausiai jiems patikusius. Triukšmas, maišatis ir godūs pirkėjų žvilgsniai dar labiau gąsdina įbaugintus afrikiečius. Taip negailestingai išskiriamos šeimos ir draugai, dauguma jų daugiau nebesusitinka“, – vėliau atsimena Olaudah.
Olaudah Equiano parduodamas karinio jūrų laivyno leitenantui, šis berniuką nusiveža į britų koloniją Virdžinijoje. Pirmieji afrikiečiai į Šiaurės Amerikoje esančią Virdžinijos koloniją atvyko dar 1619 m. Tada juodaodžiai buvo samdomi ir dirbo vergiškomis sąlygomis, tačiau dabar tapo baltųjų privačia nuosavybe ir privalėjo visiškai jiems paklusti.Nė vienas iš 600 000 afrikiečių, jėga atgabentų į Šiaurės Ameriką XVII ir XVIII a., negalėjo pasirinkti vietos, į kurią jie pateks. Šeimos išdraskomos, vergams belieka viltis, kad jie bus parduoti humaniškam savininkui, tačiau jie lygiai taip pat gali atitekti ir žiauriam tironui.
Kad ir kur patenka, vergai priversti sunkiai ir daug dirbti. Dauguma jų nuo ankstyvo ryto iki saulėlydžio prakaitą lieja laukuose. Lovų nėra, tad naktį vergai miega ant varganų antklodžių ant grindų pašiūrėse ar mažose trobelėse. Suaugusieji mėnesiui paprastai gauna keturis kilogramus mėsos ir 35 litrus kukurūzų miltų. Vaikams porcijos nepriklauso, jie gauna košės iš bendro puodo. Stipresnieji vaikai, pajėgūs nustumti kitus, gauna daugiau maisto, o jaunesnieji paprastai ir lieka alkani.Vergai neturi jokių teisių, ir nors visose Šiaurės Amerikos kolonijose galioja skirtingi vergiją reglamentuojantys įstatymai, taikomos daugiausia tos pačios taisyklės, kurių tikslas tas pats – valdyti ir kontroliuoti vergus. Vergvaldys su savo vergais gali daryti ką panorėjęs ir savo nuožiūra taikyti bausmes. Įstatymais vergams draudžiama palikti plantacijas be savininko leidimo, jiems neleidžiama rinktis didelėmis grupėmis ar mokytis. Bet kuriam baltajam, mokančiam vergą skaityti ar rašyti, gresia bauda, o kitus mokantis juodaodis gali būti išplaktas ar įkalintas. Už dalyvavimą organizuotuose sukilimuose ar vergijos įstatymų pažeidimą grėsė itin griežtos bausmės – nuo išplakimo ir suluošinimo iki įkalinimo ir mirties.
Vergai nuplakami už menkiausią prasižengimą, jie rizikuoja netekti ausies ar rankos, blogiausia, kad jie nieko negali pakeisti. Afrikiečiai yra už įstatymo ribų ir negali imtis teisinių veiksmų ar liudyti prieš baltuosius, o daugelyje valstijų teismai ir visuomenė vergo nužudymo net nelaiko nusikaltimu. Juodaodžių parodymai paprasčiausiai negirdimi, o teismo procesas įmanomas tik tuomet, jei liudyti sutinka baltieji. Juodaodžių gyvenimas buvo nieko nevertas, baltųjų visuomenėje buvo populiarus posakis: „Nužudyti nigerį kainuoja pusę cento, ir jį palaidoti kainuoja pusę cento.“
Permainų vėjai
Tokio pobūdžio pasakojimai nėra vienetiniai, jau XVIII a. pabaigoje politinės ir religinės grupės Europoje ir Šiaurės Amerikoje ėmė kritikuoti nežmogišką elgesį su juodaodžiais. Buvo siekiama padaryti galą vergijai, ir vergijos priešininkai pasiekė pažangos, kai 13 britų kolonijų 1776 metais priima Nepriklausomybės deklaraciją ir ja kolonijos pasiskelbė laisvomis ir nepriklausomomis valstijomis. Deklaracijoje teigiama, kad visi žmonės sukurti lygūs ir laisvi. Pasak vergijos priešininkų, tai reiškia, kad vergija negalima.
Oponentai tiki, kad vergija yra moraliai neteisinga ir pažeidžia juodaodžių gyventojų žmogiškąją savivertę, o vergvaldžiai teigia, kad vergija ugdo civilizaciją ir kad afrikiečiai nėra pasirengę būti laisvi. Šis teiginys pateikiamas Pietų Karolinoje galiojusiame vergiją reglamentavusiame įstatyme: „Kadangi pirmiau paminėtieji negrai ir kiti vergai yra barbariškos, laukinės ir žiaurios prigimties, šioje srityje būtina priimti ir vykdyti konstitucijas, įstatymus ir taisykles, siekiant pažaboti jų natūraliai demonstruojamą netvarką ir nežmogiškumą.“
Ciniški vergvaldžiai veisia vergus
Pietinės ir šiaurinės valstijos labai nesutaria dėl vergijos panaikinimo. Vermontas tampa pirmąja valstija, vergiją uždraudusia 1777 metais, o likusios šiaurinės valstijos jos pramintu keliu nueina vėlesniais dešimtmečiais.
1808 metais uždraustas vergų importas į JAV, tačiau pati vergija išlieka teisėta. Pietuose rizikuojama dideliais finansiniais interesais, nes plantacijų savininkai labai priklausomi nuo vergų darbo ir bijo žlugimo, kurį gali sukelti vergijos panaikinimas. Taigi, šiaurinėse valstijose vergai išlaisvinami, o pietinėse vyksta visiškai priešingi procesai. Ten vergijoje gimsta karta po kartos, ir kadangi gimstamumo rodikliai geresni nei mirtingumo, vergų populiacija nuosekliai didėja.
1800 m. JAV buvo apie vieną milijoną vergų, o 1860 m. vien pietinėse valstijose vergų suskaičiuojama jau 4 milijonai, tai sudaro trečdalį visų gyventojų. Vergvaldžiai imasi ciniškų pastangų, stengdamiesi padidinti vergų skaičių, tarsi kokių gyvulių. Daugeliui vergvaldžių plantacijose gimę vaikai yra pagrindinis pajamų šaltinis – juos galima parduoti, kai jie sulaukia tinkamo amžiaus, kad galėtų dirbti laukuose.Visą XIX a. abolicionistai, t. y. vergijos panaikinimo šalininkai, vis aktyviau reikalauja, kad pietinės valstijos panaikintų vergiją. Tačiau plantacijų savininkai aršiai kovoja prieš juodaodžių išlaisvinimą, jie teigia, kad be vergų negalės klestėti. Keliose kitose šalyse vergai taip pat išlaisvinami, tačiau JAV sistema taip įsišaknijusi, kad prireikia kruvino pilietinio karo, kad vergija būtų panaikinta.
Karas prasideda 1861 m., po ketverių metų jis pasibaigia šiaurinių valstijų pergale, prezidentas Abrahamas Lincolnas pasiūlo JAV Konstitucijos pataisą, joje įrašyta, kad vergija yra nelegali visoje šalyje. Ši pataisa priimama 1865 metų gruodį ir užverčia itin tamsų šalies istorijos puslapį.
ĮDOMU
Ginklus ir alkoholį Afrikoje mainė į vergus
Tamsus Jungtinių Amerikos Valstijų istorijos skyrius prasidėjo vergų prekyba – 600 000 afrikiečių buvo nuplukdyti į Ameriką prekybos maršrutų tinklu, vadinamu trikampe prekyba.

• 1619 metai. Į Šiaurės Ameriką atplukdyti pirmieji 20 afrikiečių.
• 1624 metai. Olandai įsteigia Naujojo Amsterdamo koloniją ir atsigabena vergų žemės ūkio darbams.
• 1670 metai. Vergija įsigali ir įteisinama keliose valstijose.
• 1705 metai. Virdžinijoje galiojančiame įstatyme numatyta, kad atplukdyti juodaodžiai, kurie nėra krikščionys, tampa vergais visam gyvenimui.
• 1712 metai. Niujorke vergai surengia sukilimą. 21 vergas nubaudžiamas mirties bausme.
• 1750 metai. Vergija įteisinama visose 13-oje Šiaurės Amerikos kolonijų.
• 1774 metai. Daugelyje kolonijų pradedamas riboti arba uždraudžiamas vergų gabenimas ir prekyba vergais.
• 1776 metai. Britų kolonijose priimama Nepriklausomybės deklaracija.
• 1777 metai. Vermontas tampa pirmąja valstija Amerikoje, uždraudusia vergiją.
• 1786 metai. Visose valstijose, išskyrus Pietų Karoliną ir Džordžiją, sustabdomas naujų vergų importas.
• 1808 metai. Uždraudžiama vergus įsivežti į JAV, tačiau vergų skaičius šalies pietuose toliau didėja.
• 1863 metai. Prezidentas Abrahamas Lincolnas išlaisvina visus JAV esančius vergus.
• 1865 metai. Pasibaigia pilietinis karas, visose JAV panaikinama vergija.
• 1868 metai. Priimama Konstitucijos pataisa, remiantis ja, visiems iš Afrikos kilusiems amerikiečiams suteikiama Amerikos pilietybė.
• 1870 metai. Iš Afrikos kilę amerikiečiai vyrai įgyja teisę balsuoti.
• 1948 metai. JAV kariuomenėje uždraudžiamas skirstymas rasės pagrindu.
  

Kruvinas sukilimas baigėsi 200 juodaodžių mirtimi
Per vergijos laikotarpį JAV įvyko keli vergų sukilimai. Pats žiauriausias ir žinomiausias įvyko Virdžinijos valstijoje 1831 metų rugpjūtį, kai namuose tarnu dirbęs vergas ir pasaulietinis pamokslininkas Natas Turneris atsisakė paklusti baltiesiems. Natas Turneris buvo įsitikinęs, kad Dievas davė jam ženklą sukilti, todėl jis užverbavo apytiksliai 70 vergų ir laisvųjų juodaodžių vyrų. Apsiginklavę peiliais, kirtikliais ir kirviais, sukilėliai keliavo iš vienų namų į kitus ir žudė visus sutiktus baltuosius. Sukilimas buvo sustabdytas po dviejų dienų, tačiau juodaodžiai jau buvo spėję nugalabyti apie 60 vyrų, moterų ir vaikų.
Vėliau Natas Turneris ir keletas jo bendražygių buvo nužudyti, o atsakas į sukilimą buvo kruvini ir žiaurūs veiksmai – baltieji puldinėjo nekaltus juodaodžius ir nužudė apie 200. Po Nato Turnerio sukilimo sugriežtinti vergiją reglamentuojantys įstatymai Virdžinijos ir Pietų Dakotos valstijose, o vergų teisės suvaržytos dar labiau.
Prasiskolinęs vergvaldys pardavė 436 žmones
1857 metų kovo mėnesį įvykusiame didžiausiame vergų aukcione JAV istorijoje parduoti 436 vyrai, moterys ir vaikai. Aukcionas Savanos mieste, Džordžijos valstijoje, tęsėsi dvi dienas ir jas abi pliaupė stiprus lietus, tarsi nuplaudamas vergų, priverstų palikti savo šeimas ir draugus, ašaras. Prieš keletą dešimtmečių vergvaldys Pirsas Batleris paveldėjo pelningą plantaciją, tačiau sėkmė nuo jo nusisuko, jis įklimpo į skolas. Vėliau jis pardavė nekilnojamąjį turtą ir žemę, tačiau gautų pinigų nepakako visoms skoloms padengti, tad buvo priverstas parduoti savo paskutinį turtą – juodąjį auksą.
Į aukcioną iš toli ir arti suvažiavo vergų prekeiviai, siekdami patikrinti parduodamų vergų dantis ir kūno sudėjimą. Vergams liepė vaikščioti pirmyn ir atgal, kad išaiškėtų visos negalės, o susidomėję aukciono dalyviai tikrino kiekvieną vergų kūno milimetrą, ieškodami žaizdų ir sužeidimų. Prekeiviai žmonėmis spaudė vergų rankas ir kojas, prašė jų pakelti rankas ir lankstytis pirmyn ir atgal. „New York Tribune“ žurnalistas Mortimeras Tomsonas rašė, kad per visą aukcioną vergų veiduose „atsispindėjo gili širdgėla“.
Per dvi aukciono dienas Pirsas Batleris uždirbo 303 850 dolerių. Geriausią kainą (6180 dolerių) jis gavo už moterį ir du jos vaikus. Aukščiausia kaina už vieną vergą buvo 1750 dolerių, o pigiausias parduotas už 250 dolerių. Istorijoje šis aukcionas žinomas kaip Verksmo laikotarpis.
Bėglius medžiojo kaip gyvulius
Keletas vergų bandė pabėgti iš plantacijų, tačiau jų savininkai savo nuosavybės lengvai nepaleisdavo, iškabindavo plakatus su dingusiųjų atvaizdais ir mokėdavo atlygį tiems, kas pagaudavo bėglius. Kai kurie baltieji gyveno iš pabėgusių vergų gaudymo, o vergai net keletą metų po pabėgimo rizikavo būti pagauti. Jei vergą pagaudavo, jam grėsė žiauri bausmė – kad nebebandytų pabėgti, kai kurie savininkai vergams nupjaudavo pėdas. Kai kuriems bėgliams ant galvos užpildavo deguto ir padegdavo. Kitus kastruodavo arba plakdavo tol, kol nugara pavirsdavo odos skiautėmis. Kai kurie vergvaldžiai vergo veidą ar ranką pažymėdavo raide R (angl. runaway – bėglys).
Vergai pabėgdavo pogrindžio „geležinkeliu“
Vienas dramatiškiausių protesto būdų prieš vergiją Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo vadinamasis pogrindžio „geležinkelis“ – neteisėtas slaptas tinklas, kuris veikė baltaodžių vergijos priešininkų, laisvų baltaodžių žmonių ir buvusių vergų, pabėgusių nuo savo savininkų, pastangomis. Nuo 1800 iki 1865 m. šis tinklas pagelbėjo 100 000–150 000 vergų pasprukti iš vergijos pietinėse valstijose ir patekti į vergiją panaikinusius regionus netoli Kanados, taip pat šiaurines valstijas ir Meksiką.
Pogrindžio „geležinkelis“ – tai aktyvių gyventojų sistema, kurie padėdavo pabėgusiems vergams gauti bilietą į vieną pusę – į laisvę. Savanoriai, veikę vergijos nepanaikinusiose valstijose, buvo vadinami „konduktoriais“. Jų užduotis – suteikti bėgliams maskuotę bei žemėlapius ir palydėti juos šiaurės kryptimi vadinamaisiais bėgiais. Toliau bėglių laukė kiti aktyvistai, įrengę vadinamąsias stotis savo namuose, ūkiuose ar parduotuvėse. Ten „keleiviais“ vadinti vergai galėdavo pernakvoti, gauti vaistų ir maisto, pasislėpti per ilgą kelionę, žygis galėdavo užtrukti iki vienų metų ir paprastai sudarydavo daugiau nei 1000 kilometrų.Dauguma vergų pėsčiomis eidavo nuo vienos stoties iki kitos, nedaugelį laimingųjų pavėžėdavo slaptame arklio traukiamo vežimo skyriuje, laivu gabenamoje paslėptoje dėžėje ar krovininiame traukinyje. Keliaujančius vergus medžiojo kaip gyvulius, nes įstatymai visus šiaurinių ir pietinių valstijų gyventojus įpareigojo gaudyti bėglius ir siųsti juos atgal. Godūs vergų medžiotojai sekė bėglių pėdomis, o šie rizikavo būti žiauriai nubausti, jei juos pagautų: kai kuriems nupjaudavo pėdas, ranką ar ausį, kitus plikydavo verdančiu vandeniu. Slaptame „geležinkelyje“ besidarbuojantys žmonės taip pat rizikavo gyvybėmis – ginklais ir peiliais apsiginklavę vergvaldžiai juos keletą kartų užpuolė ir padegė jų namus ir parduotuves. Jei jų slaptą veiklą atskleistų valdžios pareigūnai, jiems grėstų didžiulės baudos ir įkalinimas iki šešių mėnesių. Istorikų skaičiavimais, požeminio „geležinkelio“ veikloje dalyvavo apie 12 000 žmonių: turtingų ir vargšų, juodaodžių ir baltaodžių, vyrų ir moterų.
Paskutiniai „traukiniai“ į laisvę išvyko XIX amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje, tačiau „geležinkelis“ nebuvo oficialiai uždarytas. 1870 metų balandžio mėnesį parduotuvės vitrinoje Detroite, Mičigano valstijoje, buvo pakabintas toks skelbimas: „Pranešimas visiems Pogrindžio geležinkelio akcininkams: biuras uždarytas“.

Daugiau straipsnių apie naujausius mokslo ir technikos laimėjimus, mažai žinomus mokslo bei istorijos atradimus kiekvieną mėnesį skaitykite žurnale „Iliustruotasis mokslas“. Prenumeruoti žurnalą galite čia.