K. Gečas. Dvi realybės: spąstai, į kuriuos nuolat papuola politikai ir verslo vadovai

Mažai ką bendro su komunikacija turintys žmonės mano, kad komunikacija veikia principu, kurį liaudiškai galima pavadinti „ką matau, tą dainuoju“. Todėl komunikuoti yra labai paprasta – jeigu moku rašyti ir kalbėti, tai moku ir komunikuoti.

Bet yra viena problema: mūsų pasaulyje tikrovė, arba objektyvi realybė, niekada nesutampa su tuo, kaip ją supranta žmonės. Vieni neišgirdo, kiti nesuprato, treti nenorėjo suprasti, o ketvirti turi atskirąją nuomonę. Visuomenės nuomonė apie realius įvykius ar faktus yra visų šitų supratimų vidurkis – vadinkime ją viešąja realybe.

Ir šiais laikais atotrūkis tarp šių dviejų realybių yra didesnis nei anksčiau: dėl intensyvaus informacijos srauto, dėl socialinių tinklų, dėl paprasčiausio žmonių įsitikinimo, kad jie turi teisę turėti savo nuomonę, net jeigu ji yra visiška nesąmonė.

Viskas politikams ir vadovams pasidarys paprasčiau, kai jie pradės suvokti šitą atotrūkį ir ims veikti ne tik objektyvioje realybėje (priiminėti sprendimus bei veikti), bet ir atitinkamai darys poveikį viešajai realybei. Deja, bet tada visuomenė gyvens nuobodžiau, nes bus mažiau krizių.

Ar verta?

Kiekvienas renkasi ir įsivertina pasekmes.

Apie neišvengiamą atotrūkį tarp objektyviosios ir viešosios realybės jau kalbėjome. Kuo daugiau emocijų ir neapibrėžtumų (nežinomybės), tuo atotrūkis didėja. Pasižiūrėkite į visuomenės susipriešinimą COVID-19 ar šeimos ir partnerystės klausimais – daug emocijų ir begalė viešosios realybės versijų.

Kitas svarbus aspektas yra tas, kad visuomenė, o dažnai ir valstybė politikų ar valdininkų asmenimis, priima sprendimus ir veikia remdamasi ne objektyviąja, o viešąja realybe. Žmonės gali net nežinoti tikrųjų aplinkybių, o remtis nuotrupomis ar neobjektyvia informacija ir komentarais žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose.

Tikrovės nepakeisi, bet viešoji realybė bėgant laikui visada keičiasi, įvykiai apauga komentarais, vertinimais ir naujais įvykiais, kuriuos nulėmė ta pati viešoji realybė (žr. pastraipą aukščiau). Klaidinga arba nepalanki viešoji realybė skatina žmonių grupes ar institucijas atitinkamai veikti, kas gali sukelti dar didesnį atotrūkį tarp realybių ir sukelti neigiamas pasekmes.

Ir svarbiausia rizika – viešąją realybę, o ne tikrovę veikia suinteresuotosios pusės. Rusija Kaliningrado tranzito ribojimo temą pučia, ir neduokdie paaiškėtų, kad Lietuva buvo neteisi įvesdama sankcijas. Kas tada? Tada viešoji realybė dar labiau ir sparčiau vystysis Lietuvai nepalankia linkme.

Nepatekti į spąstus

Bendras patarimas yra labai paprastas: niekada negalima pamiršti, kad yra dvi realybės, todėl reikia planuoti ir veikti dviem režimais, dirbti savo darbą (tikrovė) ir komunikuoti (viešoji realybė). Pirma plauni rankas, po to imi šaukštą. Pirma apsimauni kelnes, tuomet eini į lauką.

Kuo rimtesnis sprendimas ir kuo daugiau žmonių jis palies, tuo labiau iš anksto reikia pradėti komunikaciją. Kodėl? Nes priėmus sprendimą viešąją realybę nedelsiant ims formuoti oponentai ir, labai tikėtina, ją suformuos taip, kaip jiems patogu ir naudinga. Veikia pirmumo efektas: žmonės neturi laiko nuolat sėdėti prie konkrečios temos ir atnaujinti informacijos, susirinkti įvairiapusių komentarų, todėl pasitenkins pirmu paaiškinimu ir eis prie kitos temos, savų reikalų. Pavėlavę uostysite dulkes.

Kai kurie kolegos šį principą dar vadina gruntavimu: reikia paruošti žmones ar interesų grupę būsimiems sprendimams, pripratinti ją. Kaliningrado tranzito atveju reikėjo iš anksto pradėti komunikuoti, kad bus atitinkamas sprendimas. Negi tai sudėtinga?

Žaidimas šachmatais. Jeigu yra oponentas, neišvengiamai jis atliks komunikacijos ėjimus ir sieks palaikyti savo viešosios realybės versiją, todėl jums reikia apskaičiuoti jų ėjimus bei argumentus ir užbėgti jiems už akių, nukertant argumentus dar jų neišmetus į viešąją erdvę.

Jeigu su komunikacija pavėluota, kyla didelė pagunda palikti temą, nes neva nepavysi. Tikrovės nepakeisi, bet pakeisti viešąją realybę galima ir būtina dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, šiuolaikiniame pasaulyje, skirtingai nuo praeitų amžių, neliko užmaršties – visagalis „Google“ primins. Tačiau reikia priminti antrą svarbią priežastį: klaidinga viešoji realybė formuos klaidingą įvaizdį, kenks reputacijai ir skatins tikrovėje vykstančius veiksmus nepalankia kryptimi, kurie ne tik veiks tikrovę, bet ir paveiks viešąją realybę. Užsisuks spiralė žemyn.

Komentaro autorius – Kęstutis Gečas, „INK agency“ vyr. partneris

Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.