Prancūzijos svetimšalių legionas laimi garbę

Prancūzų kariuomenėje tarnaujantiems užsieniečiams dažniausiai tenka sunkiausios užduotys. 1831 m. įkūrus svetimšalių legioną, legionieriai buvo pasiųsti tarnauti nuošaliame Šiaurės Afrikos forte. Tame krašte kiekvieno, patekusio į vietinių genčių kovotojų rankas, laukė žiauri mirtis.

Žuvusio legionieriaus niekas nepasigenda – toli gražu. Mat šis karinis junginys buvo sudarytas siekiant pašalinti iš Paryžiaus gatvių nusivylusius revoliucionierius ir kitus tvarkos drumstėjus užsieniečius. Svarbiausia svetimšalių kareivių užduotis yra žūti mūšyje toli nuo Prancūzijos, kad nereikėtų galvų padėti prancūzams.

Nedaug yra vietų, tinkamesnių mirti negarbinga mirtimi, už Meksikos pakrantės lygumų „karštinės kelią“. Svetimšalių legionui patikėta saugoti šį prancūzų kariuomenės, apgulusios Pueblos miestą krašto gilumoje, aprūpinimo kelią. Vietovėje knibžda nuodingų gyvačių ir partizanų, tačiau didžiausią grėsmę kelia geltonoji karštinė.

Ši mirtina atogrąžų liga siaučia visoje Karibų jūros pakrantėje, jos aukomis tapo didelė dalis atvykėlių europiečių. „Karštinės kelią“ legionui pavesta saugoti neatsitiktinai.

„Aš verčiau palikčiau užsieniečius, o ne prancūzus krašte, kuriame galima pasigauti daugiau ligų nei įgyti garbės“, – pareiškė prancūzų kariuomenės Meksikoje vyriausiasis vadas.

Daugelis legionierių jau serga, o jų vadas pulkininkas Pierre’as Jeanningrosas yra priverstas paskirstyti likusiuosius, kad visas strategiškai svarbus kelias būtų apsaugotas. 1863 m. balandžio 29 d. pavakarę jauna indėnė perduoda jam svarbią žinią: 2 000 meksikiečių ketina iš pasalų užpulti prancūzų karinę gurguolę. Tačiau jis nebeturi rezervo.

Gurguolė keliauja iš pakrantės į Pueblą ir gabena miestą apsiautusiai prancūzų kariuomenei atsargų ir patrankų miestui apšaudyti, taip pat karo iždą su trimis milijonais frankų auksu.

Jeanningrosas iš pradžių ketino išsiųsti moterį atgal, kad ji perduotų gurguolei įsakymą likti Soledado mieste, kuriame buvo prancūzų karinė bazė. Tačiau pasiuntinė gali patekti priešams į nagus dar nespėjusi perduoti įsakymo. Pulkininko adjutantas, mūšiuose užgrūdintas kapitonas Jeanas Danjou, pasisiūlo vesti trečiąją kuopą pasitikti gurguolės. Jeanningrosas priima pasiūlymą. Danjou savanoriškai leidžiasi į paskutinę savo gyvenime užduotį.

Vyrai lieka be rytinės kavos

Legiono trečiojoje kuopoje tėra 62 vyrai – maždaug pusė tiek, kiek turėtų. Tai margas būrys samdinių iš visos Europos. Jauniausiam kareiviui septyniolika, o vyriausias perkopęs penktąją dešimtį.

Visi kuopos karininkai serga, tačiau Danjou pasisiūlo padėti du leitenantai iš kitų dalinių. Jeanas Vilainas ir Clement’as Maudet yra užgrūdinti kareiviai, tarnybą pradėję nuo eilinių ir vėliau paaukštinti. Šie trys karininkai pasirūpina, kad ant mulų būtų sukrautos atsargos, ir išdalija po 60 šovinių kiekvienam kareiviui. Tada kuopa išžygiuoja, ji pasirengusi eiti visą naktį.

Rytą Danjou vyrai pasiekia ištuštėjusį Kamerono kaimą. Gyvenvietėje tėra apleista hasjenda, tuščias viešbutis ir kelios molinės indėnų trobelės. Kapitonas nusprendžia, kad vyrai nusipelnė poilsio, liepia užkurti laužą ir užkaisti vandens rytinei kavai.

Arbatiniai pripilami vandens iš kareivių gertuvių, nes jas bus galima vėl pripildyti greta esančiuose tvenkiniuose. Kavos kvapas jau pradeda sklisti, kai vienas sargybinis perspėja tolumoje kelyje pamatęs dulkių debesį.

Danjou pakelia žiūronus. Jis įžvelgia raitelius meksikiečių uniformomis.

„Prie ginklų! – šaukia jis. – Tai priešas!“

Atviroje vietovėje trečioji kuopa būtų greitai nugalėta, todėl Danjou veda savo vyrus į kaimą, esantį už 300 metrų. Gertuvės lieka nepripiltos.

Meksikiečiai puola

Meksikiečių raiteliai dingsta iš akiračio. Tačiau legionieriams pasiekus kaimelio pakraštį, pasigirsta šūvis, ir kulka pataiko vokiečių tautybės legionieriui Hansui Kurzui į koją.

Legionieriai apžiūri kaimą, tačiau priešo nepastebi. Danjou nusprendžia žygiuoti toliau. Sužeistasis Kurzas eina kartu, prilaikomas dviejų draugų.

Tik išėję iš Kamerono, prancūzai pamato didelį meksikiečių kavalerijos būrį, išsidėsčiusį ant kalvos viršūnės. Danjou iškart įsako savo vyrams sudaryti karė – išsirikiuoti keturkampiu. Tokią mūšio rikiuotę pėstininkai taiko kavalerijos atakoms atremti.

Legionieriai puola rikiuotis, kilus sumaiščiai atsiriša ir pabėga mulai, o su jais dingsta visos atsargos. Dabar legionieriai neturi nei maisto, nei gėrimo.

Tada prasideda puolimas. Meksikiečiai šaukdami šuoliuoja kalvos šlaitu ir puola mažas prancūzų pajėgas. Danjou įsako savo vyrams palūkėti ir nešaudyti. Priešai greitai artėja, ir legionieriai varsto neramiais žvilgsniais savo šaltakraujį vadą. Kai priešą nuo jų skiria 50 metrų, tik tuomet pasigirsta komanda – iš tokio atstumo kareiviai dažniausiai pataiko.

„Šauk!“ Šūvių salvė pargriauna žirgus ir raitelius ant žemės, kyla panika, ir puolimas žlunga. Legionieriai vėl ramiai užtaiso savo muškietas, o meksikiečiai atsitraukia pergrupuoti savo praretėjusių gretų. Netrukus raiteliai vėl bando pulti, tačiau ir vėl nesėkmingai.

Danjou žino, kad jo mažoji kuopa atviroje vietoje ilgai neišsilaikys. Todėl jis įsako dangstantis už kaktusų atsitraukti ir grįžti į Kameroną. 16 legionierių atsilieka nuo kuopos, nes kai kurie velka sužeistus draugus. Meksikiečiai pamato atsilikusiuosius ir apsupa juos. Daugelį legionierių sužeidžia kulkos ir kardų kirčiai, galiausiai visi 16 paimami į nelaisvę.

Legionieriai ieško priedangos

Tuo metu Danjou su likusiais kuopos kariais pasiekia apleistąją hasjendą. Dvarą jo savininkai neblogai įtvirtino, kad apsigintų nuo klajojančių plėšikų ir indėnų. Ansamblį sudaro dviaukštis pagrindinis pastatas ir keturkampis, akmenine siena apjuostas kiemas.

Abeji vartai hasjendos sienoje išlaužti, todėl legionieriai juos užbarikaduoja viskuo, ką randa kieme. Taip pat jie užtveria plačią skylę pietinėje sienoje.

Danjou pastato kareivius prie šių trijų barikadų ir su keliais kareiviais užima vieną kambarį pirmame pagrindinio pastato aukšte. Tačiau durys į kitas patalpas užrakintos, o už jų slypi nemaloni staigmena. Pasirodo, saujelė meksikiečių pirmiau už juos pasiekė hasjendą ir pasislėpė už storų medinių durų. Legionieriai turi nuolat šaudyti į langus, kad priverstų viduje esančius priešus slėptis.

Tuo metu meksikiečių kavaleristai žiedu apjuosia hasjendą. Kol kas jų tėra apie 400 vyrų, tačiau dar 400 kavaleristų ir 1 200 pėstininkų yra už aštuonių kilometrų ir tyko prancūzų gurguolės. Kai pasiuntinys apie susidūrimą su prancūzų legionieriais praneša vyriausiajam meksikiečių kariuomenės vadui, pulkininkui Francisco de Paulai Mil?nui, šis pasiunčia visas pajėgas į Kameroną. Netrukus jėgų santykis bus 40 prieš vieną.

Dar nespėjus atžygiuoti meksikiečių pėstininkams, Danjou supranta, kad padėtis beviltiška. Jo kuopa bus nugalėta daug anksčiau, nei pulkininkas Jeanningrosas jos pasiges. Tačiau kuo ilgiau legionieriams pavyks sulaikyti priešą, tuo didesnė tikimybė, kad gurguolė sužinos apie priekyje tykantį pavojų.

Kol kas viskas ramu. Hasjendą apsupę meksikiečiai žino, kad prancūzų kuopa negali pasprukti, todėl delsia pradėti šturmą, kol atvyks pastiprinimas.

Be meksikiečių, Danjou vyrai turi dar vieną priešą – troškulį. Nors dar ankstyvas rytas, karštis sparčiai stiprėja. Legionieriai jau pasigedo vandens, kurį auštant supylė į kavos virdulius.

Apsiaustųjų gėrimo ištekliai tėra vienas butelis vyno, kurį Danjou tarnas pasiėmė kartu su asmenine manta. Kapitonas atkemša butelį ir apeina visus gynybos postus, kad kiekvienas legionierius galėtų bent gurkštelėti.

Danjou kaunasi iki mirties

Kol apsiaustieji legionieriai geria vyną, atvyksta meksikiečių pulkininkas Mil?nas su kavalerijos pastiprinimu. Jis pasiunčia balta skarele mojuojantį karininką derėtis dėl taikos.

„Jūsų nedaug. Mes nenorime beprasmiškų žudynių. Jums būtų geriau sudėti ginklus. Mes užtikriname, kad liksite gyvi“, – šaukia karininkas legionierių seržantui Morzycki, užsiropštusiam ant hasjendos pastato stogo.

Sargybinis perduoda meksikiečių žinią kieme esančiam Danjou.

„Atsakyk, kad mes turime kulkų. Nepasiduosime, kol jie neišžudys mūsų visų ligi vieno“, – ryžtingai atsako prancūzų kapitonas.

Meksikiečių karininkas apsisuka ir grįžta pas saviškius. Iškart pasigirsta kelių šimtų kavaleristų karabinų salvė, o legionieriai iš hasjendos taip pat atsako ugnimi.

Legionierių užimtame vieninteliame pagrindinio pastato kambaryje Danjou pakėlęs ranką prisiekia kautis jusqu‘a la mort – iki mirties. Tada jis paprašo savo vyrų pakartoti priesaiką.

Kapitoną Danjou neišvengiama mirtis užklumpa netrukus. Jis keletą kartų pereina per atvirą kiemą, drąsindamas postuose esančius vyrus. Žengia ramiai, nors aplink švilpia kulkos ir keletas legionierių jau sužeista. Šiek tiek po vienuoliktos valandos įvyksta tai, kas neišvengiama: Danjou krinta pakirstas iš pagrindinio pastato paleistos kulkos.

Du legionieriai išbėgę nutempia kapitoną į priedangą. Jie pamato, kad jis mirtinai sužeistas. Kulka peršovė jam krūtinę, iš žaizdos plūsta kraujas. Danjou kūną tampo traukuliai, jis miršta taip ir neatgavęs sąmonės.

Vadovavimą perima vos 151 cm ūgio leitenantas Vilainas, ir mūšis tęsiasi. Kapitono mirtis nepalaužia likusiųjų kuopos kareivių ryžto kautis iki paskutinio atodūsio.

„Likę du karininkai ėjo nuo posto prie posto ir įsakinėjo mums ramiai ir be baimės, drąsindami mus savo žodžiais“, – vėliau pasakojo kapralas Evariste’as Bergas; šis iš Reunjono salos Indijos vandenyne kilęs puskarininkis mūšyje liko gyvas.

„Už Prancūziją ir trečiąją kuopą!“

Meksikiečiai anapus hasjendos sienų nuolatos šaudo į tris prancūzų barikadas. Tuo metu kavaleristai pradeda griauti pagrindinio pastato sieną, kad galėtų atsiųsti pastiprinimą.

Darbas vyksta lėtai, nes siena stora, tačiau maždaug tuo metu, kai miršta Danjou, jiems pavyksta pramušti skylę. Patekę į vidų, meksikiečiai ima šaudyti į kambario, kuriame įsitvirtinę legionieriai, lubas ir duris.

Iš pagrindiniame pastate buvusių legionierių į kiemą pasitraukia tik penki likę gyvi kareiviai. Vyresnysis seržantas Tonelis pašaunamas tarpduryje. Mirtinai sužeistas jis šaukia kitiems:

„Nepasiduokit, berniukai. Courage! (Drąsos!) Už Prancūziją ir trečiąją kuopą! Girdėjote įsakymą – iki mirties!“

Dabar meksikiečiai kontroliuoja abu hasjendos aukštus ir gali aiškiai matyti legionierius, ginančius abejus vartus. Nors padėtis beviltiška, legionierių kuopa toliau kaunasi. Niekas nenori sulaužyti Danjou duotos priesaikos.

Ateina vidurdienis, ir negailestingai svilinant saulei legionieriai pajunta dehidratacijos požymius. Jiems svaigsta galva, mirga akyse, liežuvis atrodo išdžiūvęs ir ištinęs.

Dabar vienintelis legionierių pranašumas yra jų taiklios rankos ir pasiaukojanti dvasia. Taupydami šovinius, kareiviai šauna tik tada, kai yra tikri, jog pataikys.

„Priešo šūviai beveik visada būdavo mirtini. Padėtis buvo labai pavojinga“, – vėliau rašė meksikiečių kapitonas Sebastianas Camposas.

Šturmas nepavyksta

Meksikiečių pėstininkai galop atvyksta į Kameroną ir prisijungia prie kavaleristų, kurie jau kaunasi kelias valandas. Iš savo sargybos posto ant stogo lenkų kilmės seržantas Morzycki mato grupelę priešo karininkų. Vienas iš jų, vyriausiasis meksikiečių kariuomenės vadas pulkininkas Mil?nas, nusprendžia pasiųsti dar vieną delegaciją ir paraginti legionierius pasiduoti.

„Merde!“ („Šūdo!“) – nepritariamai sušunka Morzycki. Kai seržantas nulipa žemyn ir raportuoja apie pokalbį su meksikiečiais, leitenantas Vilainas jį pagiria.

„Gerai padarei, – sako Vilainas. – Mes nepasiduosime.“

Po akimirkos meksikiečiai pradeda hasjendos šturmą. Šaukdami jie puola pirmyn, o legionieriai paleidžia į juos taiklią salvę. Gindamiesi legionieriai vėl žaibiškai užtaiso ginklus ir iššauna. Puolantieji pakrinka, nes kulkų pakirsti krinta trys karininkai, du iš jų mirtinai sužeisti, ir daug eilinių. Meksikiečiai atsitraukia.

Kurį laiką meksikiečiai nebedrįsta priartėti prie mirtį sėjančių legionierių. Jie tik be atvangos šaudo į priešą iš visų pusių. Apie 14.30 val. Vilainas krinta nuo kulkos, kuri pataiko jam tiesiai į tarpuakį. Leitenantas Maudet lieka vienintelis gyvas prancūzų karininkas.

Užuot surengę dar vieną frontaliąją ataką, meksikiečiai griebiasi naujos taktikos. Numetę ant sienos keletą liepsnojančių šakų, jie padega pašiūrę. Netrukus kieme pasklinda tiršti dūmai. Jie taip graužia troškulio kamuojamiems legionieriams gerkles, kad šie vos gali kvėpuoti. Tačiau atsilaiko, o po pusantros valandos ugnis pati užgęsta.

Lieka tik 13 legionierių, vis dar pajėgių kautis, tačiau beveik nebeturinčių šovinių. Jie perkrato žuvusių draugų kuprines, ieškodami šovinių, kad galėtų dar nors kiek atsilaikyti.

Mil?nui trūksta kantrybė

Apie penktą valandą vakaro mūšis artėja į pabaigą. Meksikiečiai apšaudo hasjendą kulkų spiečiais, o legionieriai tegali atsakyti pavieniais šūviais. Staiga šaudymas paliauja, pulkininkas Mil?nas įsako savo kareiviams atsitraukti. Jo kantrybė išseko, jis sušaukia visus kareivius ir ima juos rūsčiai barti:

„Koks pažeminimas! Negalite įveikti šių prancūzų, kurie jau veikiausiai visiškai išsekę! Kokia bus gėda, kai Meksikos vyriausybė pareikš jums priekaištą, kad esate nieko verti! Tučtuojau sumuškite šią saujelę vyrų, juk jie jau beveik negyvi. Atėjo metas.“

Pulkininkas teisus. Paskutiniai gyvi likę kuopos kareiviai beveik nebeturi kuo atremti priešų atakos. Vienuose vartuose tarp žuvusių draugų kūnų stovi tik vienas kapralas Bergas. Jis jau paleido paskutinį šovinį ir yra pasirengęs muškieta daužyti puolantį priešą.

Už hasjendos sienų rikiuojasi meksikiečiai, sugėdinti rūsčios pulkininko kalbos, baimindamiesi bausmės, jei nenugalės. Šį kartą jie priartėja prie hasjendos beveik nepatirdami nuostolių.

Vartuose Bergas iškelia savo muškietą, gindamasis buože nuo priešų. Tačiau meksikiečiai jį greitai įveikia ir įžengia į hasjendos kiemą.

Penki vyrai pakyla į ataką

Paskutiniai kapitono Danjou legionieriai buvo radę priedangą hasjendos arklidėse. Tai Maudet, kapralas Maine’as ir trys eiliniai: Catteau, Wenselis ir Constantine’as. Kiekvienas iš jų turi po vieną šovinį, tačiau Maudet nesileidžia į kompromisus.

„Užtaisykite ginklus. Visi iššausite pagal mano komandą, o tada eisime į durtuvų ataką. Paskui mane! – įsako jis ir tyliai priduria, – sudie, berniukai.“

„Šauk!“ – po akimirkos pasigirsta paskutinis įsakymas. Legionieriai iššauna po paskutinį šūvį ir išbėga į kiemą. Čia jų desperatišką ataką iškart sustabdo kulkų kruša. Catteau iššoka priešais Maudet, kad apsaugotų leitenantą, ir eilinio kūną suvarpo devyniolika kulkų. Ši auka Maudet neišgelbsti, tik pasmerkia ilgai agonijai. Kulka jam perveria klubą ir šlaunį, jis kankinasi dar aštuonias dienas, kol išleidžia paskutinį kvapą. Legionierius Wenselis taip pat krinta pašautas į petį, tačiau iškart vėl pašoka. Neįtikima, tačiau jis, Maine’as ir Constantine’as vis dar gyvi. Šie trys legionieriai stovi suakmenėję, atkišę į priekį durtuvus, kai juos apsupa šimtai meksikiečių kareivių.

Daugelis meksikiečių trokšta atkeršyti už visus šiandien patirtus nuostolius ir yra nusiteikę nužudyti paskutinius tris vyrus. Tačiau į priekį iššoka pulkininkas ir išsitraukęs kardą liepia savo vyrams atsitraukti. Tada atsisukęs kreipiasi į legionierius:

„O jūs, messieurs, ar pasiduosite?“

„Mes pasiduosime, jei jūs pasirūpinsite mūsų sužeistaisiais ir leisite pasilikti savo ekipuotę ir ginklus. Ir paskutinė sąlyga: mes pasiduosime, jei jūs paliudysite, kad mes iki galo atlikome savo pareigą“, – atsako kapralas Maine’as.

Reikalavimas pasilaikyti ginklus yra negirdėtas. Apskritai pulkininkas apstulbęs, kad ši trijulė drįsta kelti sąlygas, kai į juos iš visų pusių nukreipti meksikiečių ginklai. Tačiau jam padaro įspūdį šiomis beviltiškomis aplinkybėmis parodyta drąsa.

„Tokiems vyrams kaip jūs negaliu atsakyti“, – kiek pasvarstęs pareiškia pulkininkas. Devynias valandas trukęs Kamerono mūšis pagaliau baigiasi.

Meksikiečiai apiplėšia žuvusiuosius

Po mūšio apleistoji hasjenda panaši į pragaro prieangį. Nedideliame plote žuvo arba sužeista daugiau kaip 400 kareivių. Vartuose guli krūva vienas ant kito suverstų žuvusiųjų palaikų. Svilinant karščiui kai kurie kūnai išpampo ir ėmė dvokti. Visur guli ir iš skausmo dejuoja sužeistieji.

Meksikiečiai laikosi duoto žodžio. Visi sužeistieji tuoj pat pagirdomi vandeniu ir nugabenami į paskubomis įrengtą karo lauko ligoninę, joje karo gydytojai suteikia pagalbą visiems nepriklausomai nuo uniformos. Kai kurie meksikiečių kareiviai nepatenkinti, kad neturi pirmenybės gauti medikų pagalbos, ir tik nuolatinis karininkų dėmesys padeda išvengti žiauraus keršto „prancūzų šėtonams“.

Vakare vienam meksikiečių daliniui tenka nemaloni užduotis iškasti du masinius kapus – vieną legionieriams, kitą – meksikiečiams. Laidojimo būrį sudaro vyrai, kurie kovėsi visą dieną, todėl darbas vyksta lėtai. Kai kūnai suguldomi į kapus, niekas nebeturi jėgų. Kapus užberti žemėmis ketinama kitą rytą.

Tačiau kai virš Kamerono pateka saulė, visi meksikiečiai nužygiuoja toliau, palikdami legionierių kapą neužkastą. Pulkininkas Jeanningrosas, kiek vėliau tą pačią dieną atžygiavęs į Kameroną su pastiprinimo pajėgomis, randa kūnus.

Į kapą jie suguldyti nuogi. Nuskurdę meksikiečiai viską pasiėmė – net žuvusiųjų apatinius drabužius. Masinis kapas pribloškia net kovų labiausiai užgrūdintus legionierius, tarp jų airių kapralą M’Alevey, kuris buvo artimas žuvusiojo Morzycki draugas. Jis rašo:

„Meldžiu Dievo, kad daugiau niekada neišvysčiau tokio vaizdo. Vienas šalia kito visiškai nuogi gulėjo šie drąsūs vyrai, kuriuos visus pažinojau asmeniškai.“

Kamerono pakelės griovyje prancūzai randa vieną išlikusį gyvą legionierių. Tai trečiosios kuopos italas būgnininkas Casimiras Lai. Jam jau neteks paimti į rankas būgno: kardu nurėžti trys pirštai, vieną plautį pervėrė kulka. Meksikiečiai manė, kad jis miręs, todėl viską iš jo atėmė ir įmetė į masinį kapą.

Jeanningrosui klausinėjant išsekusį būgnininką pasirodo meksikiečių pasiuntinys su balta vėliava. Jis perduoda laišką nuo kapralo Bergo, kuris jau sustiprėjo tiek, kad galėtų rašyti. Paimtas į nelaisvę legionierius gavo pulkininko Mil?no leidimą atsiųsti išlikusių gyvų, meksikiečių nelaisvėje esančių legionierių sąrašą. Laiške jis parašo vieną sakinį, jį svetimšalių legionas prisimena iki šiol:

„Pone pulkininke, trečioji kuopa žuvo, tačiau apie jos žygdarbį bus sakoma: joje kovėsi tik geri kareiviai.“

Pasakojimas apie Kamerono mūšyje žuvusius didvyrius pasklinda ir visam laikui pakeičia požiūrį į svetimšalių legioną. Niekinamas svetimšalių samdinių junginys įrodė, kad geba kovoti ir žūti, atlikdamas savo pareigą geriau nei daugelis prancūzų kariuomenės dalinių. Kai legionas 1867 m. paliko Meksiką, jis buvo netekęs 1 938 vyrų – tai beveik trečdalis visų prancūzų kariuomenės karių, žuvusių šioje šalyje.

Nuo šiol svetimšalių legionas laikomas elitiniu junginiu, jame įsteigiama daugiau pulkų. Visoje augančioje Prancūzijos imperijoje svetimšaliai kareiviai sudaro kolonijose dislokuotų karinių įgulų pagrindą.

FOTOGALERIJA Prancūzijos svetimšalių legionas (7 nuotr.)