Kovo 11-oji: ar vis dar šešėlyje

Minint svarbiausias moderniosios Lietuvos valstybingumo šventes – Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, – pirmoji dažniausiai idealizuojama, antroji tarsi nublanksta jos paunksnėje. Darius Kuolys, Nepriklausomos Lietuvos pirmosios Vyriausybės kultūros ministras, Vilniaus universiteto dėstytojas, kultūros istorikas ir visuomenės veikėjas, sako, kad tai natūralu, – Kovo 11-oji yra Vasario 16-osios idėjų tam tikras prikėlimas ir atkartojimas XX a. pabaigoje.

nuotrauka::1

„Akivaizdu, kad Vasario 16-oji turi didesnę vertę Lietuvos istorijoje. Ši data žymi valstybės atkūrimą ir modernios Lietuvos respublikos steigimą, todėl šiuolaikinei visuomenei yra akivaizdžiai svarbesnė. Kovo 11-oji buvo po okupacijos dar kartą pakartotas Vasario 16-osios Aktas“, – dėsto p. Kuolys. Svarstydamas, kokios dar gali būti aplinkybės, savotiškai devalvuojančios Kovo 11-ąją, VŽ „Savaitgalio“ pašnekovas mini tris valstybines šventes – Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir Liepos 6-ąją. Anot jo, galėtų būti ir daugiau svarbių datų – Konstitucijos, Gegužės 3-osios, Trečiojo Statuto priėmimo, bet susiklostė būtent šios trys, ir visuomenei jų daugoka: „Natūralu, kad emocijų bangos pasiskirsto tarp tų trijų datų, ir vieno vienintelio emocinio proveržio tarsi stinga.“

Stinga ir sėkmės istorijos

„Kitas dalykas turbūt yra tas, jog Kovo 11-osios, valstybės atkūrimo datos, dalis mūsų visuomenės nesieja su Lietuvos sėkmės istorija. Čia daug priežasčių. Kad ir kaip būtų, mūsų valstybės raidoje yra daug dalykų, kurie neleidžia mums ta sėkmės istorija patikėti: dideli emigracijos srautai, socialinė atskirtis, pajamų nelygybė, politinis susvetimėjimas, administracijos ir piliečių atotrūkis. Mano galva, šitie dalykai, ypač politinis susvetimėjimas, neleidžia visai visuomenei Kovo 11-ąją džiaugtis kaip labai svarbia modernios sėkmės istorijos pradžia“, – sako p. Kuolys. Anot jo, tai irgi natūralu – taip susiklostė. Bet jeigu mūsų sėkmės pasakojimas turės vis daugiau atramų tikrovėje, ir Kovo 11-oji taps vis svarbesnė.

Per mažai laiko

VŽ pašnekovas svarsto, kad dar vienas dalykas, trukdantis įvertinti Kovo 11-osios reikšmę, gali būti tas, jog nuo jos praėjo palyginti nedaug metų.

nuotrauka::2

„Vis dėlto svarbiausia priežastis, manau, bus ta, jog Kovo 11-oji, Lietuvos visuomenės supratimu, buvo Vasario 16-osios atkartojimas. 1990-aisiais pakartojome tai, ką okupacija trynė dešimtmečiais“, – svarsto p. Kuolys. Jis primena Sąjūdžio mitingus, vykusius būtent Vasario 16-ąją, kuri pusiau slaptai bažnyčiose pradėta švęsti dar prieš Sąjūdį – 1988-ųjų vasario 16 d.

„Pagrindinės dvasinės jėgos semtasi iš Vasario 16-osios, ir dabar nematyčiau nieko baisaus, jei Kovo 11-oji minima ne taip emocingai ar pakiliai. Jeigu mums seksis, jeigu sugebėsime savo valstybę sėkmingai tvarkyti, įgis didesnę prasmę ir Kovo 11-oji“, – sako p. Kuolys.

Gimtadienis dukart

„Atvirai pasakius, svarstymai, kuri data – Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji – yra svarbesnė, mane erzina“, – prieš kurį laiką VŽ yra sakęs humanitarinių mokslų dr. Dangiras Mačiulis, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, paklaustas nuomonės apie kone kasmet prieš šias datas kylančias diskusijas.

„Gimtadienį žmogus turi vieną, bet po lemtingų įvykių, svarbių pokyčių sakoma, kad jis antrąkart gimė. Kovo 11-oji – tas atvejis, kai žmogus gimsta antrą sykį“, – sako dr. Mačiulis.

Istorikas kartoja – Vasario 16-oji yra modernios Lietuvos pradžia. Ir nors 1918 m. Nepriklausomybės Akte skelbiama nuostata, kad valstybė atkuriama, su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste modernioji Lietuva vargu ar turėjo ką bendra. Tautos politinio apsisprendimo pagrindu buvo kuriama tautinė nacionalinė valstybė – nuo pat pagrindų, nes iki tol jos, kaip tokios, nebuvo – buvo dvi dešimtys akto signatarų, kurie paskelbė tautos valią, o visos privalomos institucijos, struktūros tik po paskelbimo ir pradėtos lipdyti. 1990 m. valstybei veikti būtinas biurokratinis aparatas jau buvo. Valstybės sąrangos prasme mūsų dienų Nepriklausomybės kūrėjams buvo paprasčiau, bet pats Kovo 11-osios Aktas yra lygiai toks pats svarbus tautos apsisprendimas.

„Bandymai paneigti Kovo 11-osios reikšmę yra neteisingi. Man pačiam valstybės gimtadienis yra Vasario 16-oji. Kovo 11-oji – to gimimo patvirtinimas, ir tai nesumenkina pastarosios datos svarbos“, – įsitikinęs dr. Mačiulis.

Istorija mažiau graži

Išties, abi šios datos mums vienodai svarbios, o Kovo 11-osios „šventinė valanda“ neabejotinai dar išmuš. Svarstant, kaip atsitiko, kad būtent tais, o ne kitais metais, tomis, o ne kitomis sąlygomis buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas, verta pacituoti istoriką, humanitarinių mokslų dr. Vladą Sirutavičių, kuris šio įvykio nelinkęs „nurašyti“ savaime suprantamoms aplinkybėms.

„Prof. Vytautas Landsbergis savo knygose dėsto, kad Kovo 11-oji, Nepriklausomybės paskelbimas, buvo natūralaus lietuvių tautos laisvėjimo proceso pasekmė. Laisvėjimas, kova dėl Nepriklausomybės vyko praktiškai visą laiką nuo pat okupacijos pradžios ir turėjo kulminacinius momentus: tai partizaninis karas, disidentinis judėjimas, kol galiausiai ateita iki Kovo 11-osios. Taigi, Nepriklausomybė išsiskleidė natūraliai, beveik kaip pavasarį medžių lapai... Manau, kad tokį laisvėjimo ir Nepriklausomybės įvaizdį turi susikūręs ne vienas lietuvis. Tas vaizdinys labai atspindi mūsų šiandieninę nacionalinę tapatybę: „Mes, lietuviai, visą laiką priešinomės, nesitaikstėme su primesta tarybine valdžia, visą laiką kovojome... “ – VŽ yra sakęs dr. Sirutavičius. Anot istoriko, mes norėtume, kad taip būtų, nes tai labai graži istorija, rodanti, kokie buvome nesusitaikę, neprisitaikę, nors net elementarus sveikas protas sakytų, kad realus gyvenimas paprastai yra sudėtingesnis, prieštaringesnis.

„Norėjau pasakyti, jog teiginys, kad vis laisvinomės per visą savo istoriją, neatsako į klausimą: kodėl būtent 1988 m. atsiranda Sąjūdis, kodėl Nepriklausomybė paskelbta 1990 m., kodėl laisvėjimo procesai įgauna tokią dinamiką devintojo, o ne, sakykim, septintojo ar aštuntojo dešimtmečio pabaigoje.

Manyčiau, čia buvo kelios priežastys. Kad ir kaip būtų nepopuliaru, ypač Lietuvoje, sakyti (bet tai nereiškia, kad nepopuliaru Vakarų istoriografijoje), bet impulsas laisvėjimui, liberalizacijai ir galiausiai demokratizacijai atėjo iš viršaus. Kitaip sakant, iš centro, iš Maskvos, ir buvo susijęs su tuo, kas literatūroje vadinama Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ politika“, – dėsto istorikas.

Pergalė rinkimuose

Pasak dr. Sirutavičiaus, vienas iš pototalitarinės sistemos liberalizacijos požymių yra rinkimai, net jei rinkėjų valia įvairiomis priemonėmis ribojama. Tokie rinkimai Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje vyko 1989 m. pavasarį, kai buvo renkami atstovai į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą. Jie nebuvo laisvi, tačiau tam tikra pasirinkimo galimybė egzistavo. Antra vertus, Sovietų Sąjungos vadovybės, konkrečiai Michailo Gorbačiovo, sprendimas surengti rinkimus, sudaryti tam tikrai visuomenei atstovaujančią politinę instituciją liudijo svarbų sovietinės politikos pokytį: ėmė ryškėti tendencija pereiti nuo Komunistų partijos prie politinių struktūrų dominavimo viešajame gyvenime.

„Sąjūdis tuose rinkimuose pasiekė triuškinamą pergalę, o Lietuvos komunistų partija – pralaimėjimą. O juk būtent Komunistų partija buvo svarbiausias sovietinės sistemos stabilumo garantas. Taigi, jau pirmieji, dar nelaisvi rinkimai liudijo, jog tas garantas susidūrė su labai rimtais iššūkiais.

Vienas tokių iššūkių buvo socialiniai judėjimai, ėmę formuotis taip pat dėl liberalizacijos proceso. Bent jau tipologiškai panašių į Sąjūdį judėjimų atsirado ne tik Baltijos kraštuose, jų kaip grybų ėmė dygti pačioje Rusijoje. Tik jie, skirtingai nei Baltijos šalyse, buvo labiau orientuoti į socialinių ir ekonominių klausimų sprendimą“, – dėsto dr. Sirutavičius.

Nacionaliniai judėjimai

Paklaustas, kaip Maskva reagavo į Baltijos šalyse prasidėjusius nacionalinius judėjimus, dr. Sirutavičius pasakojo, kad nuomonės tarp Sovietų Sąjungos elito nebuvo vienareikšmiškos. Buvo tokių, kurie įžvelgė grėsmę, kad jie atves iki dezintegracijos. Bet buvo manančiųjų ir kitaip. Tai liudija Aleksandro Jakovlevo vizitas į Lietuvą 1988 m. rugpjūtį.

„Tai, ką jis čia sakė, buvo parama judėjimams, nuo jo atvykimo prasidėjo visai kita įvykių dinamika. Nežinau, kas būtų, jei tuomet būtų atvažiavęs koks kitas... kietakaktis. Bet, matyt, neatsitiktinai atvyko tas, kuris Gorbačiovo komandoje buvo laikomas kone liberalaus sparno atstovu ir vienas iš „perestroikos“ architektų. Taigi – bendro požiūrio į Baltijos judėjimus nebuvo, bet iš pradžių į juos žiūrėta kaip į tam tikrą atramą, tikėtasi juos išlaikyti tarp sovietinio legalumo rėmų.

Michailo Gorbačiovo vizitas į Lietuvą 1990 m. sausį liudija, kad jis, remdamasis savo autoritetu, siekė įtikinti, jog į atsiskyrimą pasukusi Lietuva praras labai daug, kad galima derėtis dėl to ir ano, bet yra tam tikros ribos, reikia išlaikyti ryšius. Matyt, tikėjosi išnaudoti savo asmeninį populiarumą, savotiškai apžavėti lietuvius. Jei tokių minčių ir būta, jos nepasiteisino. Tas vizitas parodė, kad nacionalinio veiksnio įtaka ir tai, koks gali būti jo poveikis sovietinės sistemos dezintegracijai, jo nebuvo iki galo suvokta.

Apskritai sovietinei valdžiai, jos elitui būdinga buvo manyti, kad nacionalinis klausimas Sovietų Sąjungoje išspręstas, bet kokia įtampa tėra kurstymo iš išorės pasekmė ar keleto buržuazinių nacionalistų darbas, o kylančias nacionalines problemas galima spręsti pagal „proletarinio internacionalizmo“ principus“.

Tą patį VŽ prieš kelis metus priminė ir Aleksandras Abišala, – Sąjūdžio narys nuo 1988 m., Sąjūdžio Seimo narys (1988–1992 m.), Kovo 11-osios signataras, derybinės grupės dėl Lietuvos atsiskyrimo nuo TSRS narys, LR ministras pirmininkas (1992 m.), įvykių, kurių pagrindinė ašis buvo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11-ąją, tiesioginis dalyvis: „M. Gorbačiovas atvažiavo į Lietuvą 1990 m. sausį, gatvėse ir gamyklose vyko susitikimai su darbininkais, ko gero, jis nuoširdžiai manė, kad saujelė nacionalistų pasinaudojo perestroika, kad jie pažais ir nustos. Maskvos vanagai irgi nesusivokė, kas čia iš tikrųjų dedasi. Manau, jei būtų supratę, būtų ėmęsi jėgos ir represijų.“

Pro siaurą langą

„Apskritai, – sakė p. Abišala, – galiu pasakyti, ką manau, ir ne aš vienas, – su Kovo 11-ąja mums pavyko prasprūsti pro labai siaurą istorinį langą. Jis užsidarė maždaug 1995–1996 m., o dabar, matant Rusijos veiksmus, visiškai aišku, kad ilgam.

Šnekėti apie Sovietų Sąjungos ir Rusijos skirtumus būtų atskira ilga istorija. Esminis tapatumas tas, kad Sovietų Sąjunga buvo ta pati klasikinė Rusijos imperija su savo geopolitiniu suvokimu, – kuo daugiau po savimi paspausi, tuo saugiau bus. Bazinis principinis Rusijos nusistatymas toks: kad ir kokie būtų, visi aplinkui yra priešai. Tai leidžia jiems išlikti saugiems, užimti teritorijas, kontroliuoti tautas; nelabai tikiu, kad kas nors pačioje Rusijoje tiki jos skelbiama misija gelbėti pasaulį. Tą patį darė Sovietų Sąjunga, tiesa, prisidengdama formalia komunistine ideologija su pasaulinės revoliucijos šūkiu.“

nuotrauka::3

Pasak p. Abišalos, maždaug nuo 1985 m. dėl žlungančios SSRS ekonomikos ir dėl ideologinio silpnėjimo ėmė silpti represinis aparatas. Be to, atsirado subjektyvus veiksnys Michailas Gorbačiovas, nuoširdžiai tikintis, kad SSRS galima padaryti ką nors panašaus į tai, ką dabar turi Kinija, – sukurti politinį režimą, formaliai išlaikant ideologiją, bet suteikiant laisvės ekonomikai. Kita vertus, Lietuvoje buvo išlikusi gyva istorinė atmintis – dar buvo nemažai žmonių, gyvenusių nepriklausomoje Lietuvoje, kovojusių už ją 1940 m., 1944–1953 m., paskui pogrindyje kaip disidentai.

„Kitas subjektyvus veiksnys buvo tas, kad ne Barackas Obama, o Ronaldas Reaganas tuo metu buvo Amerikos prezidentas. Jis silpnino sovietiją ekonomiškai – akivaizdžiai, sąmoningai, tikslingai. Kartu, naudojantis M. Gorbačiovo bandymais „pagerinti“ režimą ir pakelti ekonomiką, ir iš vidaus, ir iš išorės SSRS buvo spaudžiama dėl tam tikrų demokratinių laisvių.

Tuos visus veiksnius sudėjus, man regis, ir pradėjo formuotis Sąjūdis“, – kalbėjo signataras.