Kovo 11-oji: pirmoji laisvės diena

 Už Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą balsavo 124 deputatai, neatsirado nė vieno, balsavusio prieš. 

„Su Kovo 11-ąja mums pavyko prasprūsti pro labai siaurą istorinį langą. Jis užsidarė maždaug 1995–1996 m., o dabar, matant Rusijos veiksmus, visiškai aišku, kad ilgam“, – „Verslo žinioms“ yra sakęs Aleksandras Abišala, Sąjūdžio Seimo narys (1988–1992), Kovo 11-osios signataras, derybinės grupės dėl Lietuvos atsiskyrimo nuo TSRS narys, LR ministras pirmininkas (1992). 

Kovo 11-osios akto signataras apie „matomus Rusijos veiksmus“ kalbėjo 2015-aisiais, jau po Krymo aneksijos, tačiau dabartiniame geopolitiniame kontekste jo įžvalgos atrodo tarsi būtų pasakytos šiandien: 

„Apie Sovietų Sąjungos ir Rusijos skirtumus būtų atskira ilga istorija. Esminis jų tapatumas tas, kad Sovietų Sąjunga buvo ta pati klasikinė Rusijos imperija su savo geopolitiniu suvokimu, – kuo daugiau po savimi paspausi, tuo saugiau bus. Bazinis principinis Rusijos nusistatymas toks: kad ir kokie būtų, visi aplinkui yra priešai. Tai leidžia jiems išlikti saugiems, užimti teritorijas, kontroliuoti tautas; nelabai tikiu, kad kas nors pačioje Rusijoje tiki jos skelbiama misija gelbėti pasaulį. Tą patį darė Sovietų Sąjunga, tiesa, prisidengdama formalia komunistine ideologija su pasaulinės revoliucijos šūkiu“. 

Be interpretacijų 

Šiemet minime Lietuvos Nepriklausomybės 33-iąsias metines. Ir nors nuo Nepriklausomybės atkūrimo praėjo geri trys dešimtmečiai, istorikai Kovo 11-osios dar nelinkę vertinti kaip istorijos. 

Politologas, socialinių mokslų daktaras Justinas Dementavičius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, sako, jog priežastis čia paprasta: daugybė žmonių tapatinasi su ano meto įvykiais ir turi su jais labai asmenišką ryšį. 

„Joks sąžiningas istorikas nepasakys, kaip buvo iš tikrųjų. Remdamasis įvairiais šaltiniais, politinių, socialinių procesų analize, jis tegali atsakyti į klausimą, kaip galėjo būti iš tikrųjų“, – VŽ yra sakęs ir istorikas, humanitarinių mokslų dr. Vladas Sirutavičius. 

Neinterpretuojant, istorija gali būti pasakojama ir remiantis nuogais skaičiais ir faktais. Tokią jos versiją VŽ pateikia remdamasi Lietuvos Respublikos Seimo portalu „lrs.lt“. 

Pirmieji posėdžiai

Per 50-ies okupacijos metų pirmuose laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose išrinktos Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) pirmasis posėdis įvyko 1990 m. kovo 10 d. 21 val. Jį pradėjo 125 deputatai, vykstant posėdžiui į jį susirinko visi iki tos dienos išrinkti atstovai. Į antrąjį posėdį, kuris prasidėjo kovo 11-osios rytą, atvyko dar du kovo 10 d. išrinkti deputatai.

Posėdžių salėje jie sėdėjo pagal apygardas, ilgomis eilėmis salės parteryje. Už jų liko vietos į posėdį pakviestiems Lietuvoje išrinktiems TSRS liaudies deputatams. Tribūnose sėdėjo posėdžio svečiai, tarp jų ir iš svečių šalių: iš JAV Juozas Kazickas, Romas Sakadolskis, Jonas Jurašas, iš Estijos Martas Tarmakas, Rusijos disidentas Sergejus Kovaliovas, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai, Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai, svečiai, pasakojama LR Seimo svetainėje „lrs.lt“. 

Visi trys kovo 10 ir 11 d. vykę AT posėdžiai buvo tiesiogiai transliuojami per Lietuvos radiją ir televiziją. Pirmajame buvo išrinkta ir patvirtinta Balsų skaičiavimo komisija, Mandatų komisija ir pirmosios sesijos sekretoriatas. 

Po pirmojo AT posėdžio Sąjūdžio remti deputatai, susirinkę į AT Prezidiumo salę, svarstė rytojaus, kovo 11 dienos, scenarijų ir parengtų teisės aktų projektų priėmimo tvarką. Telefonu buvo konsultuojamasi su Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovais užsienyje. Po pokalbio su Vašingtone buvusiu Stasiu Lozoraičiu, tuo metu ėjusiu Lietuvos pasiuntinybės JAV patarėjo pareigas, buvo galutinai nutarta Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ skelbti 1990 m. kovo 11 d. ir taip atkurti Lietuvos valstybės Nepriklausomybę.

Į antrąjį posėdį Aukščiausioji Taryba susirinko kovo 11 d. 9 val. ryto 

Tuomet buvo patvirtinti išrinktų Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų mandatai, nuo to momento Lietuvos TSR AT įgijo visas teises priimti teisės aktus.

15.30 val. buvo išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas

Pirmininko rinkimai prasidėjo apie 10 val. Į aukščiausią to meto šalies pareigybę buvo iškeltos keturios kandidatūros – Romualdas Ozolas, Vytautas Landsbergis, Algirdas Mykolas Brazauskas ir Kazimieras Motieka. Dviem iš jų, R. Ozolui ir K. Motiekai, atsisakius dalyvauti rinkimuose, dėl pirmininko posto susirungė Algirdas Mykolas Brazauskas ir Vytautas Landsbergis. 

91 deputatui balsavus „už“ ir 42 – „prieš“, Lietuvos TSR AT pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis. Istorikų vertinimu, toks rezultatas „nebuvo netikėtas“. 

Vėliau buvo renkami Lietuvos TSR AT pirmininko pavaduotojai ir sekretorius. V. Landsbergis pakvietė savo politinį varžovą A. M. Brazauską būti kandidatu į pirmininko pavaduotojus. Šiam atsisakius, pavaduotojais buvo išrinkti Česlovas Vytautas Stankevičius (surinko 105 balsus), Kazimieras Motieka (98), Bronislovas Juozas Kuzmickas (117). AT sekretoriumi išrinktas deputatas Liudvikas Sabutis. 

Lietuvos TSR AT pirmininkas, jo pavaduotojai ir sekretorius kartu su Mandatų komisijos pirmininku sudarė Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą.

16.40 val. buvo patvirtintas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininkas

Senoji Lietuvos TSR Ministrų Taryba grąžino įgaliojimus naujai išrinktai Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pareigas laikinai eiti buvo pavesta Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojai, deputatei Kazimirai Danutei Prunskienei. Už tai balsavo 127 deputatai, 3 susilaikė. 

Tuomet buvo pristatytas išvakarėse suderintas Sąjūdžio deputatų klubo parengtų penkių dokumentų paketas dėl Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo.

18 val. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba tapo Lietuvos Aukščiausiąja Taryba

Prieškario Lietuvos valstybės tęstinumas tapo pagrindu 1990 m. kovo 11-ąją atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. 

Pasak teisininko Vytauto Sinkevičiaus, „reikėjo būtinai atsiriboti nuo „Lietuvos TSR“ kaip „valstybės“ kategorijos ir šią demokratiniuose rinkimuose išrinktą Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą labai aiškiai atriboti ir nuo „Lietuvos TSR“ kaip sovietinio teritorinio darinio, ir nuo ankstesnių „Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų“ kaip sovietinių institucijų, kad tarp šios Aukščiausiosios Tarybos, kuri priims Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, ir vadinamosios „Lietuvos TSR“ neliktų nė menkiausios sąsajos.“ 

Šį uždavinį atliko Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos priimta deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ – tai pirmasis dokumentas iš penkių Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dokumentų paketo. Deklaracija buvo priimta vardiniu balsavimu: „už“ balsavo 126 deputatai, prieš nebalsavo nei vienas, susilaikė 6, vienas biuletenis buvo negaliojantis. 

18.08 val. sugrąžintas Lietuvos valstybės pavadinimas – Lietuvos Respublika ir jos herbas – Vytis

Priėmus deklaraciją „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“, kitas svarbus žingsnis buvo įstatymo „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ priėmimas. Šis įstatymas priimtas, siekiant išvengti bet kokių spekuliacijų dėl to, kokios valstybės Nepriklausomybė bus atkuriama. 

Įstatymo projektą, pasiūlius Stasiui Lozoraičiui, Lietuvos pasiuntinybės JAV patarėjui, parengė Sąjūdžio deputatų darbo grupė. Įstatymas buvo priimtas vienbalsiai, visi 133 deputatai balsavo „už“, „lrs.lt“ pasakoja Vilma Akmenytė-Ruzgienė ir Žydrūnas Mačiukas, Seimo Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus istorikai. 

Ko gero, visi žino istorinius kadrus, kuriuose užfiksuota, kai, paskelbus balsavimo rezultatus, audeklu uždengiamas posėdžių salėje (dabar – Kovo 11-osios Akto salė) kabojęs sovietų Lietuvos herbas, o Lietuvos Respublikos AT deputatus pasveikinusi Jadvyga Bieliauskienė, politinė kalinė, AT pirmininkui įteikia Lietuvos Respublikos herbą – Vytį. 

22.44 val. atkurta Lietuvos Respublikos Nepriklausomybė

Priėmus įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“, buvo pristatyti ir svarstomi trys dokumentų projektai dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. 

Galutiniams teisės aktų variantams parengti buvo sudaryta redakcinė komisija. Deputatas Arvydas Leščinskas pasiūlė pagrindinį dokumentą dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo vadinti ne nutarimu, kaip buvo projekte, o Aktu. 

Apie 21 val. buvo pristatyti dokumentų projektai, suderinti redakcinėje komisijoje. Deputatas Česlovas Juršėnas pasiūlė dėl šio Akto balsuoti vardiniu balsavimu. Balsavimas prasidėjo kovo 11-osios vakarą, apie 22 val., deputatams buvo išdalintos vardinio balsavimo kortelės, jas užpildžius, prasidėjo balsų skaičiavimas.

22.44 val. AT pirmininkas V. Landsbergis paskelbė vardinio balsavimo rezultatus

„Už“ Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimą balsavo 124 deputatai, susilaikė – 6, prieš nebalsavo nei vienas. Skelbdamas rezultatus, V. Landsbergis skaitė deputato pavardę, šis atsistodavo taip patvirtindamas savo parašą kortelėje. 

Po balsavimo rezultatų V. Landsbergis pasakė: „Aktas priimtas. Sveikinu Aukščiausiąją Tarybą, sveikinu Lietuvą.“ Skambant šiems žodžiams posėdžių salėje buvo iškelta Lietuvos valstybės vėliava – trispalvė. 

Romualdas Čėsna, tuo metu dirbęs žurnalistu, VŽ pasakojo, kad skelbti Nepriklausomybės atkūrimą buvo skubama. Padėtis buvo sunkiai prognozuojama: jau rytoj, kovo 12-ąją, Maskvoje turėjo prasidėti TSRS neeilinis trečiasis liaudies deputatų suvažiavimas, jame buvo numatyta svarstyti ir išstojimo iš TSRS įstatymo projektą, o tai galėjo sudaryti sunkiai įveikiamų kliūčių Lietuvai teisiškai išstoti iš Tarybų Sąjungos.

Pasak R. Čėsnos, Nepriklausomybę paskelbusius deputatus, išeinančius iš parlamento, minia sutiko audringais plojimais. Glebėsčiuodami juos žmonės dėkojo už paskelbtą laisvę, už svarbiausią posūkį visos tautos ir kiekvieno gyvenime.

„Lietuva tąnakt buvo pasaulio dėmesio centre, jos vardas skambėjo tūkstančiais balsų, nešdamas per pasaulį žinią apie paskelbtą Nepriklausomybę“, – prisimena R. Čėsna. 

P.S. Iš kovo 12 d. Lietuvos AT apsvarstytų ir priimtų dokumentų bene reikšmingiausias buvo raštas tuometiniam TSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Michailui Gorbačiovui, kuriuo pranešama, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos AT priėmė teisinius aktus ir politinius nutarimus, įtvirtinančius Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. 

Šį kreipimąsi buvo prašoma laikyti „oficialiu pasiūlymu Tarybų Sąjungai pradėti derybas dėl visų klausimų, susijusių su nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu, sureguliavimo“.